Civilinė byla Nr. 3K-3-363/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 114.11; 124.2.2; 124.2.9;
124.4; 128.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės
Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės ir Egidijaus Laužiko
(pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. sprendimo
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. pareiškimą
dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kurioje atnaujintas procesas
pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą; suinteresuoti
asmenys: Ignalinos rajono savivaldybės administracija, Aukštaitijos
nacionalinio parko direkcija, L. M..
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamo ginčo esmė yra klausimai, susiję su
viešojo intereso samprata, kai prašymą atnaujinti procesą paduoda Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras, prašymo padavimo termino skaičiavimu, taip
pat atnaujintos bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimo
ribomis.
Byloje nustatyta, kad Utenos apskrities viršininko
2001 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės ekvivalentine
natūra į 2,6014 ha žemės ūkio paskirties sklypą (duomenys neskelbtini), kuris yra Aukštaitijos nacionalinio parko
teritorijoje. Ignalinos rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 21 d. sprendimu
patenkintas pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto
nustatymo: pripažinta, kad nurodytame sklype buvo sodyba ir yra išlikusios jos
liekanos – statinio pamatai. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tam,
kad pareiškėja galėtų gauti statinio projektavimo sąlygas ir statybos leidimą.
Apeliacine tvarka šis sprendimas neskųstas. Pareiškėja 2005 m. balandžio 8 d.
pardavė ginčo sklypą suinteresuotiems asmenims L. M. ir P. M. 2007 m. spalio mėn. pradėjus žemės stumdymo darbus,
rasta žmonių kaulų. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas
apginti viešąjį interesą, 2008 m. rugsėjo 30 d. pateikė prašymą atnaujinti
procesą byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktų pagrindais (dėl naujai
paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių ir dėl aiškios teisės taikymo klaidos).
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi atnaujino
procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl civilinėje
byloje naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės, kad dėl rastų kaulų kasamoje
vietoje galėjo būti senosios (duomenys
neskelbtini) kapinės, todėl abejotina, jog ten buvo sodyba.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarties
ir sprendimo esmė
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2009 m.
birželio 4 d. nutartimi prašymą panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo
2005 m. sausio 21 d. sprendimą atmetė. Vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principais, teismas padarė išvadą, kad ginčo sklype galėjo būti
XVII amžiuje įkurtos kapinės ar kita kapavietė ir sodyba, pastatyta po kelių
šimtmečių. Dėl to teismas sprendė, kad juridinę reikšmę turintis faktas, jog
ginčo sklype buvo sodyba ir yra išlikusios jos liekanos – statinio pamatai,
nustatytas pagrįstai. Išvadą, kad rastoje kapavietėje žmonės galėjo būti
laidojami XVII–XIX amžiuose, teismas grindė nekilnojamojo kultūros paveldo
apsaugos specialisto B. D. 2006 metų žvalgomųjų
archeologinių tyrimų ataskaita, 2007 metų spalio 21 d. šio specialisto
atlikto radimvietės žvalgymo išvadomis, Kultūros paveldo centro darbuotojų A. S. ir J. B. 2007 m. spalio 23 d.
išvykos į Ignalinos rajoną ataskaita. Teismas sprendė, kad žmonių kaulų radimas
ginčo sklype patvirtina tik tai, jog čia buvo kapavietė, bet įrodymų, kad šioje
vietoje buvo senosios (duomenys
neskelbtini) kapinės, nepakanka, nes kapinių nenurodyta jokiuose
dokumentuose, radimvietėje nerasta įkapių. Teismas pažymėjo, kad kapavietėje
galėjo būti palaidotos ir praėjusių karų aukos, ir buvusios sodybos gyventojai,
ir nepakrikštyti žmonės, kurie negalėjo būti laidojami tikrose kapinėse, ir
žmonės, mirę nuo maro, ir 1863 m. sukilimo dalyviai. Išvadą, kad ginčo sklype
buvo sodyba, teismas padarė remdamasis liudytojų V. R., G. P., E. C. parodymais, kurie parodė,
kad (duomenys neskelbtini) kaimo
gyventojai nuo seno buvo laidojami (duomenys
neskelbtini) kapinėse, o ginčo vietoje stovėjo pastato liekanos, greta buvo
senas vaismedis ir buitinių šiukšlių. Teismas nesirėmė liudytojų O. V. V. ir V. V., kuris yra O. V. V. sesers vyras, parodymais, kad pamatai atsirado tik po
sklypo atmatavimo, nes nustatė, jog liudytoja O. V. V. buvo
nepatenkinta tuo, kad pareiškėjai suteiktas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2010 m. sausio 27 d. sprendimu patenkino Lietuvos Respublikos
generalinio prokuroro atskirąjį skundą, panaikino Ignalinos rajono apylinkės
teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartį ir patenkino generalinio prokuroro
prašymą: panaikino Ignalinos rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 21 d.
sprendimą ir atmetė pareiškėjos V. K. prašymą nustatyti juridinę
reikšmę turintį faktą. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad, pirmosios
instancijos teismui priėmus nutartį atnaujinti procesą byloje, jos motyvuose
nebuvo išvados, kokia padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, bet tai, kad
joje teigiama, jog prašymas atnaujinti procesą yra pagrįstas CPK 366 straipsnio
1 dalyje nustatytais pagrindais, leidžia daryti išvadą, kad teismas, atnaujinęs
procesą, sprendė, jog yra pagrindas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1
dalies 2 ir 9 punktais. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad
atnaujintą bylą pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tiek CPK 366 straipsnio
1 dalies 2, tiek 9 punktų pagrindu. Pareiškėja gavo žemę ir mišką, kurių
nėra valdę jos giminės, todėl ji neturėjo duomenų apie jai suteiktame sklype
buvusią sodybą. Remdamasis liudytojų B. P. ir V. R. parodymais, Vilniaus apygardos teismas padarė išvadą,
kad liudytojų nurodomi gyvenamieji pastatai buvo ne pareiškėjai suteiktoje
žemėje, nes buvo už kokių 100 metrų nuo iki šiol išlikusių pamatų. Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK
185 straipsnio 1 dalį, nes nurodė liudytojo B. P. parodymus
priešingai, negu jis paaiškino, t. y. šis liudytojas neaiškino, kad pamatų
liekanos buvo vieno iš sodybos pastatų liekanos, neįvertino visų kito liudytojo
V. R. parodymų, kokiu atstumu nuo pamatų liekanų buvo
kitas pastatas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios
instancijos teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, nes nustatė
sodybos buvimo faktą pareiškėjai suteiktoje žemėje, nesant apie tai duomenų. Ta
aplinkybė, kad pareiškėjos sklype buvo rastos pamatų liekanos, yra nepakankama
nustatyti juridiniam faktui, jog sklype buvo sodyba, nes pamatų liekanos galėjo
būti atvežtos. Tai patvirtino liudytojos O. V. V. parodymai
ir aplinkybė, kad po pamatais rasta supuvusių lapų, ir tai įrodo, jog akmenys
padėti visai neseniai. Teismas pažymėjo, kad byloje yra oficialus dokumentas –
Kultūros paveldo centro direktoriaus pranešimas apie tai, kad 1995 metais
kartografuotos (duomenys neskelbtini)
kaimo kapinės, bet netiksliai – 50 metrų į vakarus nuo tikrosios vietos.
Nustatant juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjo pateikti įrodymai turi
nekelti abejonių dėl fakto buvimo, o byloje esant prieštaringiems įrodymams,
juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas. Tai, kad neišspręstas
klausimas dėl nuosavybės teisės pareiškėjai panaikinimo į tą sklypo dalį, kurioje
buvo kapinės, nėra kliūtis išspręsti iš esmės šią bylą, t. y. padaryti išvadą,
ar pareiškėjos žemės sklype buvo sodyba ir ar yra išlikusios jos liekanos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą
Kasaciniu skundu pareiškėja V. K. prašo
panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. sausio 27 d. sprendimą ir palikti galioti Ignalinos rajono apylinkės teismo
2009 m. birželio 4 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Dėl viešojo intereso. Apeliacinės
instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, kuo pasireiškė viešojo
intereso gynimas ir kuo pateisinamas generalinio prokuroro dalyvavimas šioje
byloje, kai nustatinėjamas tik su vienu iš asmenų – pareiškėja – susijęs
juridinę reikšmę turintis faktas, sprendimo priėmimo momentu sukeliantis teisinių
padarinių tik pareiškėjai, po sklypo perleidimo – suinteresuotam asmeniui L. M.. Tai, kasatorės nuomone, neatitinka kasacinio teismo
praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 9 d. nutartis
civilinėje byloje Klaipėdos rajono
apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, ginantis viešąjį interesą v.
Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-397/2009;
2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą,
ir kt. v. V. M.,
byla Nr. 3K-3-291/2006). Kasatorė pažymėjo, kad byloje nenustatytas kapinių
buvimo faktas ir nenagrinėti nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimo
klausimai. Kasatorė įsitikinusi, kad prokuroras, siekdamas apginti viešąjį
interesą, turėjo siekti, jog būtų pripažinta, kad Utenos apskrities viršininko
administracija neteisėtai atkūrė nuosavybės teises į visuomeninės paskirties
žemės sklypą, kuriame yra kapinės.
2. Dėl termino prašymui atnaujinti procesą
paduoti pradžios. Byloje teismai neteisingai nustatė termino prašymui
atnaujinti procesą paduoti eigos pradžią. Ignalinos rajono apylinkės
prokuratūra priklauso Lietuvos Respublikos prokuratūros sistemai, todėl apie
rastus galimus žmonių kaulus, galbūt buvusias kapines privačiame žemės sklype
generaliniam prokurorui buvo žinoma (turėjo būti žinoma) iš jam pavaldžios
Ignalinos rajono apylinkės prokuratūros pateiktų (privalomų pateikti) duomenų,
sudarančių pagrindą manyti esant viešojo intereso pažeidimą.
3. Dėl atnaujintos bylos nagrinėjimo ribų. Apeliacinės
instancijos teismas peržengė apeliacinio (atskirojo) skundo nagrinėjimo ribas,
pažeidė CPK 320 straipsnį, 370 straipsnio 4 dalį, nes, atnaujinus bylos
nagrinėjimą, bylą apeliacine tvarka nagrinėjo peržengdamas ribas, kurias
apibrėžė proceso atnaujinimo pagrindas. Ignalinos rajono apylinkės teismas 2008
m. gruodžio 23 d. nutartimi procesą atnaujino tik CPK 366 straipsnio 1 dalies 2
punkto pagrindu (dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, t. y.
kapinių buvimo ginčo sklype). Tai matyti iš nurodytos nutarties motyvų. Dėl to
apeliacinės instancijos teismas šią nutartį turėjo vertinti kaip galiojantį
dokumentą, turintį res judicata
galią. Tačiau apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva išaiškino
pirmosios instancijos teismo nutartį, kad prokuroro prašymas patenkintas
visiškai ir procesas atnaujintas dviem pagrindais: dėl naujai paaiškėjusių
esminių bylos aplinkybių ir dėl teismo sprendime padarytos aiškios teisės
normos taikymo klaidos, nors dėl pastarojo pagrindo pirmosios instancijos
teismas nieko nepasisakė.
4. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.
Vilniaus apygardos teismas ignoravo kai kurias įrodymų vertinimo taisykles,
aptardamas naujai apklaustų liudytojų parodymus ir juos vertindamas, rėmėsi tik
dalimi parodymų, nekreipė dėmesio į tai, kad liudytoja O. V.
V. yra šališka, nes norėjo ginčo vietoje atgauti žemės sklypą. Su ja gyvena
kitas liudytojas, kuris į (duomenys
neskelbtini) kaimą gyventi atvyko būdamas maždaug 30 metų amžiaus, t. y.
apie 1960 metus. Generalinio prokuroro pateikti ar nurodyti nauji įrodymai yra
nepatikimi, neobjektyvūs, nepakankami pirmosios instancijos teismo sprendimui
panaikinti.
5. Kasatorė
taip pat teigia, kad generalinio prokuroro pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo
turto registro duomenų bazės yra suklastotas, nes jame nekilnojamojo daikto
nurodymo vietoje nurodyta „(duomenys
neskelbtini) kapinės“, bet, atsakydamas į teismo paklausimą, VĮ Registrų
centras nurodė, kad tokių duomenų apie pareiškėjos sklypą neužfiksuota.
Suinteresuotas asmuo L. M. pateikė
prisidėjimą prie kasacinio skundo.
Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio
parko ir Labanoro regioninio parko direkcija pateikė atsiliepimą į kasacinį
skundą, bet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
atrankos kolegija 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi paduotą atsiliepimą į kasacinį
skundą atsisakė priimti kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų.
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo
kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatorė nėra ginčo sklypo savininkė, turinti
subjektines teises į nuosavybės gynimą.
2. Viešasis interesas yra tinkama aplinkos, ypač
vertingų vietovių, apsauga, nes tuo suinteresuota visuomenė, bet ne tik
pavieniai asmenys ar bendruomenės. Tokiai pozicijai pagrįsti atsiliepime
remiamasi Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktika (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas; Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2008 m. liepos 25 d.
nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Ginčo sklypas
yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje.
3. Suinteresuoto asmens teigimu, apeliacinės instancijos
teismas nesutiko su generalinio prokuroro atskirojo skundo argumentais, kad
pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl prašyme atnaujinti procesą
nurodyto kito proceso atnaujinimo pagrindo – teismo nutartyje padarytos aiškios
teisės normos taikymo klaidos. Atsiliepime nurodoma, kad aplinkybė, jog
apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais atskirojo skundo
argumentus, nėra pagrindas daryti išvadą, jog peržengtos atskirojo skundo
ribos. Vilniaus apygardos teismo sprendimas atitinka byloje nustatytas ir
įrodymais pagrįstas aplinkybes.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas yra
proceso atnaujinimo išimtinės galimybės analizė, kai prašymą atnaujinti procesą
paduoda Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį
interesą, ir termino prašymui paduoti skaičiavimo ypatumai. Taip pat
nagrinėjamoje byloje kilo atnaujintos bylos nagrinėjimo ribų nustatymo
klausimas. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos
109 straipsnyje, Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, CPK 6 straipsnyje
įtvirtintą teisingumo vykdymą, pagrindinė teismo funkcija – teisingai išspręsti
šalių ginčą. Esminė šio reikalavimo įgyvendinimo sąlyga – teisingai nustatytos
ir ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai taikytos teisės normos. Proceso
atnaujinimo tikslas – išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių padarinių
ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį
interesą. Tai yra dar viena galimybė apginti pažeistas teises ar įstatymų
saugomus interesus, kartu tai –platesnis ir išsamesnis teisės į teisminę gynybą
įgyvendinimas.
Dėl
viešojo intereso buvimo
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teisė
inicijuoti proceso atnaujinimo procedūrą grindžiama ne tik CPK 365 straipsnio 1
dalies nuostata, bet ir Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7
punktu ir 19 straipsniu, kuriuose įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą
įstatymų nustatyta tvarka. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1
punkte nustatyta prokuroro teisė ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą su
ieškiniu, pareiškimu, prašymu, kai prokuroras turi pagrindą manyti, kad
pažeisti teisės aktų reikalavimai. Šiuo atveju ginti viešąjį interesą
prokuroras gali ne tik pagal asmens, asmenų grupės, institucijos ar
organizacijos kreipimąsi, bet ir savo iniciatyva, taip pat tada, kai viešąjį
interesą privalantys ginti asmenys nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti
(Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Taigi Prokuratūros įstatymo
prasme viešojo intereso gynimas yra teisės aktų pažeidimų pašalinimas pagal
prokuratūrai suteiktus įgalinimus, o Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2
dalies 1 punkte, neribojant prokuroro kompetencijos šioje srityje konkrečiais
atvejais, apibrėžiami prokuroro įgalinimai pareikšti ieškinį ar prašymą teisme.
Dėl to kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, gindamas viešąjį interesą,
generalinis prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų
pažeidimą, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią
išvadą, ir kurio pobūdis, generalinio prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės
asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir
sudaro pagrįstas prielaidas reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui
patenkinti.
Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarime
konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo
visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės
egzistavimo ir raidos sąlygų. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma,
kad viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos
valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra įpareigota užtikrinti ir tenkinti.
Tokie interesai turi būti konkretūs, aiškiai apibrėžti, turi būti nurodyta,
kokios visuomenės grupės interesai yra ginami (Konstitucinio Teismo 1998 m.
birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai).Kasatorė teigia, kad apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai patenkino Lietuvos Respublikos generalinio
prokuroro prašymą, nes nenurodė, kuo pasireiškė viešojo intereso gynimas. Šis
kasacinio skundo argumentas neatitinka byloje nustatytų duomenų apie viešojo
intereso buvimą ir jo pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
laikomasi nuostatos, kad Lietuvos kraštovaizdžio komplekso ir savitos
etnokultūros paveldo – nacionalinės kultūros vertybių – tvarkymas, laikantis
įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų specialiųjų reikalavimų, bei
gynimas, yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m.
balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos
miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Neringos
savivaldybės taryba ir kt., byla Nr. 3K-3-143/2010). Tai pripažįstama ir
Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje
(Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas; Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A146–335/2008).
Sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo
nagrinėjamoje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. kad
ginčo žemės sklype, kuris yra Aukštaitijos nacionalinio parko paviršinio
vandens telkinio apsaugos zonoje, buvo sodyba ir yra išlikę jos pamatai, Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras nurodė, kad jis pareiškia prašymą atnaujinti
procesą gindamas viešąjį interesą, nes įsiteisėjusio procesiniu teismo
sprendimu neteisingai nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas – iš tikrųjų
ginčo sklype niekada nebuvo sodybos, nes čia buvo senosios (duomenys neskelbtini) kaimo kapinės, o
pamatų liekanos į sklypą galėjo būti perkeltos iš kitos vietos. Tai patvirtina
aplinkybės, kad, ginčo vietoje pradėjus žemės stumdymo ir kasimo darbus, rasta
žmonių palaikų kaulų, o Kultūros paveldo centro direktorius informavo, jog 1995
metais netiksliai kartografuotos senosios (duomenys
neskelbtini) kaimo kapinės – penkiasdešimt metrų į vakarus nuo tikrosios
vietos, kuris šiuo atveju sutampa su statybviete. Teismai su tokia generalinio prokuroro
išvada sutiko ir nusprendė, kad šiuo atveju yra viešasis interesas, nes Lietuvos
kraštovaizdžio kompleksą būtina tvarkyti, laikantis įstatymuose ir kituose
teisės aktuose nustatytų specialiųjų reikalavimų. Kasacinio skundo argumentai
nepaneigia šių išvadų, nes sprendžiama dėl Saugomų teritorijų įstatymo 20
straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyto ribojimo vykdyti statybų veiklą
paviršinio vandens telkinių apsaugos zonoje. Taigi prašymas atnaujinti procesą paduotas
ginant viešąjį interesą ir jis byloje teismų konstatuotas, todėl kasacinio
skundo argumentas dėl viešojo intereso byloje nenustatymo yra nepagrįstas.
Dėl reikalavimo
patikrinti nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą
Kasatorė teigia, kad Lietuvos Respublikos
generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, kartu turėjo pareikšti
reikalavimą pripažinti, jog Utenos apskrities viršininko administracija
neteisėtai atkūrė nuosavybės teises į visuomeninės paskirties žemės sklypą,
kuriame yra kapinės. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą laiko
nepagrįstu. Nagrinėjamoje byloje kasatorė pareiškė pareiškimą dėl juridinę
reikšmę turinčio fakto nustatymo ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį
faktą, kad jai priklausančiame žemės sklype, į kurį jau atkurtos nuosavybės
teisės, buvo sodyba ir yra išlikusiosios liekanos – statinio pamatai. Šį
juridinę reikšmę turintį faktą kasatorė prašė nustatyti tam, kad galėtų gauti
statinio projektavimo sąlygas ir statybos leidimą. Taigi šios bylos nagrinėjimo
ribas sudaro teismo nustatyto juridinę reikšmę turinčio fakto pagrįstumo
peržiūrėjimas, atsižvelgiant į prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio
fakto nustatymo tikslą. Juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas ne
tam, kad kasatorei būtų galima atkurti nuosavybės teises į išlikusį turtą, bet
pirmiau nurodytu kitu tikslu. Dėl to generalinis prokuroras šioje byloje dėl
juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo neturėjo teisės reikšti reikalavimo dėl
Utenos apskrities viršininko administracija įvykdyto nuosavybės teisių į
visuomeninės paskirties žemės sklypą, kuriame yra kapinės, kasatorei atkūrimo
pripažinimo neteisėtu. Nagrinėjamu atveju viešasis interesas kilo dėl
negalimumo vykdyti statybas Aukštaitijos nacionaliniame parke ir tam kelias
skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo užkirstas.
Dėl
termino prašymui atnaujinti procesą paduoti pradžios
Kasatorė nurodo, kad teismai neteisingai nustatė
termino prašymui atnaujinti procesą paduoti eigos pradžią. Šį kasacinio skundo
argumentą teisėjų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstu.
Kasacinio teismo praktikoje laikomasis nuostatos,
kad kai prašymą dėl proceso atnaujinimo paduoda Lietuvos Respublikos
generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, terminas prašymui paduoti
skaičiuojamas nuo to momento, kai generalinis prokuroras nustato, kad viešasis
interesas yra pažeistas, t. y. kai surenka pakankamai duomenų, leidžiančių
padaryti tokią išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d.
nutartis civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., byla Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m.
balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Varėnos
rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities
viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-177/2010; 2010 m. balandžio
28 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos
miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Neringos
savivaldybės taryba ir kt., byla Nr. 3K-3-143/2010). Tam generalinis
prokuroras turi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2
dalyje nurodytus įgaliojimus: prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos,
pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti
patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt. Tik
surinkęs šią informaciją generalinis prokuroras gali nustatyti, ar yra
pažeistas viešasis interesas ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis
į teismą. Jei būtų konstatuota, kad viešąjį interesą ginantis subjektas
(nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant
atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė
atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant
viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą,
tai terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie
duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m.
balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį
interesą v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., byla Nr. 3K-3-143/2010).
Nagrinėjamos bylos atveju Ignalinos rajono
apylinkės teismas 2005 m. sausio 21 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę
turintį faktą, kad kasatorei priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo sodyba ir yra išlikusios jos liekanos –
statinio pamatai. Sklype 2007 m. spalio mėn. pradėjus statybų darbus, rasta
žmonių kaulų. Ignalinos rajono policijos komisariate 2008 m. vasario 6 d.
pradėtas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti. Ikiteisminis
tyrimas nutrauktas Ignalinos rajono apylinkės prokuroro 2008 m. balandžio 3 d.
nutarimu, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo požymių. Apie teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto
nustatymo ir aplinkybes, susijusias su kapavietės radimu, generalinis
prokuroras informuotas 2008 m. rugpjūčio 29 d., kai gavo Ignalinos rajono
apylinkės prokuratūros 2008 m. rugpjūčio 28 d. pranešimą. Lietuvos Respublikos
generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymą atnaujinti procesą
padavė 2008 m. rugsėjo 30 d. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškimą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras padavė nepraleidęs CPK 368 straipsnio 1
dalyje nustatyto trijų mėnesių termino nuo tos dienos, kai surinkta pakankamai
duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie viešojo intereso pažeidimą.
Dėl atnaujintos
bylos nagrinėjimo ribų neperžengimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškime dėl proceso atnaujinimo
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašė atnaujinti procesą dviem
pagrindais: dėl naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kuri nebuvo ir
negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, t. y. kad vietoje,
kurioje nustatyta, jog buvo sodyba, galbūt buvo kapinės (CPK 366 straipsnio 1
dalies 2 punktas); dėl teismo sprendime padarytos aiškios teisės normos
taikymo klaidos – neteisingai įvertintų įrodymų, kurie patvirtina, kad ginčo
sklype esančios pamatų liekanos yra atvežtos (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9
punktas). Ignalinos rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi
atnaujino procesą, nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodė proceso atnaujinimo
pagrindo. Tai pripažintina CPK 370 straipsnio 3 dalies pažeidimu. Joje
nustatyta, kad, atnaujinus byloje procesą, teismo nutartyje turi būti nurodytas
proceso atnaujinimo pagrindas. Nurodytos teismo nutarties aprašomojoje dalyje
prašymas atnaujinti procesą patenkintas, nes paaiškėjo, kad toje vietoje, kur
pagal teismo sprendimą nustatyta buvus sodybos, anksčiau buvo kapinės. Iš to
galima daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje procesas atnaujintas vienu
pagrindu – dėl naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės (CPK 366
straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad
apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė, jog procesas šioje byloje
atnaujintas abiem generalinio prokuroro nurodytais pagrindais. Tačiau tai
nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė atnaujintos bylos
nagrinėjimo ribas, nes Vilniaus apygardos teismas tikrino Ignalinos rajono
apylinkės teismo 2005 m. sausio 21 d. sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio
fakto nustatymo ta apimtimi, kurią apibrėžė teismo nutartyje atnaujinti procesą
nustatytas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas proceso atnaujinimo
pagrindas (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia
tokiais argumentais.
Atnaujinus procesą, civilinė byla nagrinėjama iš
naujo pagal CPK nustatytas taisykles. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad
CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu įsiteisėjusio teismo akto
teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas ne pagal tai, ar atitinka esamą byloje ir
papildomai pristatytą medžiagą, bet dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Iki šių
aplinkybių paaiškėjimo teismo priimtas sprendimas buvo laikomas teisėtu ir
pagrįstu, nes jis priimtas remiantis tais faktais, kuriuos teismas,
nagrinėdamas bylą, objektyviai galėjo turėti. Tačiau tai nereiškia, kad
atnaujintoje civilinėje byloje negalima iš naujo įrodinėti aplinkybių, kurios
jau buvo nustatytos anksčiau priimtuose teismų sprendimuose toje pačioje
byloje, jeigu tai yra būtina siekiant įvertinti naujai nurodytų aplinkybių
įtaką teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes priešingu atveju bus paneigta
proceso atnaujinimo instituto paskirtis – ištaisyti ne tik teisines, bet ir
faktines klaidas anksčiau priimtuose teismų aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Medas“ v. UAB „Čeltaura“, byla Nr. 3K-3-458/2004). Pažymėtina,
kad toje pačioje byloje anksčiau priimti sprendimai prejudicinės galios neturi,
todėl iš naujo nagrinėjant bylą CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatos
netaikomos. Nagrinėjamoje byloje atnaujinus procesą dėl naujai paaiškėjusios esminės
aplinkybės įrodinėjimo dalykas nepakito, t. y. jį sudarė visų bylos aplinkybių
ir byloje surinktų įrodymų viseto įvertinimas, atsižvelgiant į prašyme atnaujinti
procesą nurodytą naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę. Dėl to teisėjų
kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės
instancijos teismas turėjo apsiriboti tik senųjų (duomenys neskelbtini) kapinių buvimo faktą patvirtinančių įrodymų
vertinimu ir nevertinti kitų įrodymų, susijusių su statinio pamatų liekanų atsiradimu
ginčo sklype. Taigi byloje dalyvaujantys asmenys pagrįstai iš naujo įrodinėjo
ir apeliacinės instancijos teismas vertino visas aplinkybes, susijusias su
sodybos buvimo ir jos liekanų išlikimo faktais. Apeliacinės instancijos teismo
išdėstytas kitoks negu prieš proceso atnaujinimą įsiteisėjusiame teismo
sprendime pateiktas įrodymų viseto vertinimas, išanalizavus ir įvertinus naujai
paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, dėl kurio teismas padarė išvadą, kad
negalima nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, laikytinas bylos
išnagrinėjimu ne savarankišku CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu
pagrindu, bet tokį bylos ribų nagrinėjimą apibrėžė CPK 366 straipsnio 1 dalies
2 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo apimtis. Dėl to teisėjų kolegija
pripažįsta nepagrįstais kasatorės argumentus, kuriais teigiama, kad Vilniaus
apygardos teismas peržengė atnaujintos bylos nagrinėjimo ribas.
Dėl
įrodymų vertinimo taisyklių
Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d.
nutarime nurodė, kad teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti
objektyvią tiesą kyla iš Konstitucijos. Taigi teismas, nagrinėdamas konkrečią
bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir
objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. Kauno 8-ojo notarų biuro notarė L. T. ir kt., byla Nr. 3K-295/2006). CPK 185 straipsnyje
įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai
įrodymus įvertina teismas, tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo
(CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK
182 straipsnis). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas
kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš
nustatytų bei tirtų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo
29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. T.
E., byla Nr. 3K-3-516/2004).
CPK nekonkretizuojama, koks turi būti teismo įsitikinimo laipsnis. CPK
įtvirtintas socialinio civilinio proceso modelis, todėl įrodinėjimo procese
taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Tokia įrodinėjimo standarto
samprata suponuoja tai, kad įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo
žmogaus etalonas ir faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik
visiškam vidiniam teismo įsitikinimui. Tai pripažįstama kasacinio teismo
praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje
byloje AB–F „VITI“ v. UAB „SNS“, byla
Nr. 3K-3-214/2010). Nurodytų išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija sprendžia,
kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog sodybos buvimo
faktas neįrodytas, nes byloje surinkti įrodymai yra prieštaringi ir kelia
abejonių dėl prašomo nustatyti fakto buvimo. Tai patvirtina prieštaringi
liudytojų B. P. ir V. R. parodymai,
kurie neįrodė, kad ginčo žemės sklype buvo sodyba, t. y. gyvenamasis namas
ir kiti pastatai, o išlikusių pamatų liekanos yra būtent konkrečios sodybos
pastato. Byloje nenustatyta, kad pamatų liekanos yra sodybos pastatų, kad ginčo
vietoje buvo ir gyvenamasis namas, kuris yra pagrindinis sodybos atitinkamame
žemės sklype elementas. VĮ Registrų centro Utenos filialo 2004 m. sausio 20 d.
Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje pamatų liekanos
įvardytos kaip priklausiusios pagalbinio ūkio paskirties pastatui. Pažymėtina,
kad šios kategorijos bylose kasacinis teismas formuoja praktiką, kad vien tik
ūkinių pastatų buvimo faktas, neįrodžius, jog sklype buvo ir gyvenamasis namas,
neduoda pagrindo išvadai apie sodybos buvimą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. pareiškimą dėl juridinę
reikšmę turinčio fakto nustatymo, byla Nr. 3K-3-656/2006; 2009 m. balandžio
27 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Molėtų rajono
savivaldybės administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-179/2009). Be to, byloje
nėra duomenų apie tai, kas galėjo būti prašomos teismo patvirtinti sodybos
savininkas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį
į tai, kad byloje nepašalinta abejonių dėl galimybės, jog pamatų liekanos
galėjo būti atvežtos, nes tai patvirtina liudytojų O. V. V. ir
V. V. parodymai, sugretinti ir palyginti su rašytiniais
įrodymais: Aukštaitijos nacionalinio parko direktoriaus, architekto ir
Ignalinos rajono savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus
vedėjo 2004 m. balandžio 29 d. ginčo sklypo apžiūros aktu, Kultūros paveldo
centro 2007 m. spalio 30 d. pranešimu „Dėl radinių (duomenys neskelbtini)“, paveldosaugos eksperto B.
D. 2007 m. spalio 22 d. (duomenys
neskelbtini) senųjų kapinių žvalgymo ir paveldosauginėmis išvadomis. Taigi
konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir
įrodymų vertinimo taisyklių, o kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama
priešingai, neturi teisinio pagrindo, todėl teisėjų kolegija juos atmeta.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti
apeliacinės instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė
patyrė 60,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus
kasacinį skundą, jos priteistinos valstybei iš kasatorės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1
punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė
mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų
surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš pareiškėjos V. K. (duomenys neskelbtini) 60,80 Lt
(šešiasdešimt litų 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Dangutė Ambrasienė
|
|
|
Gražina Davidonienė
|
|
|
Egidijus Laužikas
|