Administracinė byla Nr. A-1396-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03453-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. N. ir E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. N. ir E. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai E. N. ir E. N. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti jiems iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad pateikė prašymus Vilniaus apygardos teismui dėl sutikimo pasimatymams. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. raštu Nr. BR-432 jiems buvo suteiktas leidimas ilgalaikiams pasimatymams, tačiau Lukiškių TI-K 2015 m. vasario 13 d. raštu Nr. 9-2928 atsisakė suteikti ilgalaikius pasimatymus. Mano, kad Lukiškių TI-K neteisėtai atsisakė suteikti ilgalaikius pasimatymus.
3. Paaiškino, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė į pasimatymus, tokiu būdu užtikrinant Konstitucijoje garantuojamą prigimtinę teisę į šeimą. Lukiškių TI-K, atsisakydamas suteikti jiems ilgalaikius pasimatymus, pažeidė jų teises, dėl to jie negalėjo bendrauti, palaikyti artimų ryšių kaip sutuoktiniai, todėl patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, moralines kančias. E. N. pablogėjo sveikata, teko nuolat lankytis pas psichologus, šias aplinkybes patvirtina Lukiškių TI-K psichologinės tarnybos pažyma. Jam sutriko miegas, dėl to vartojo paskirtus vaistus. E. N. taip pat labai išgyveno dėl to, kad negalėjo pasimatyti su sutuoktiniu, kuris itin ilgą laiką buvo suimtas (3 metus), nuolat patyrė dideles dvasines kančias, moralinius išgyvenimus. Pareiškėjų nuomone, tokiu būdu buvo griaunami jų šeimyniniai santykiai. 
4. Pareiškėjas E. N. teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad dvejus metus nesimatė su sutuoktine, nors teismas pasimatymams buvo davęs leidimą. Nuteistiesiems pasimatymai leidžiami, o suimtiesiems – ne. Lukiškių TI-K patalpos pasimatymams įrengtos 2015 m. sausio 1 d. Atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas.
5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsiliepime atsakovo atstovas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje įtvirtinta suimtųjų teisė pasimatyti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienas pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Pažymėjo, kad pareiškėjams pasimatymai Lukiškių TI-K vyko kaip nustatyta teisės aktuose, reglamentuojančiuose suimtųjų asmenų pasimatymų teisę. Atkreipė dėmesį, jog Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymo kambarių. Tokių pasimatymų suteikimo tvarka nenumatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Lukiškių TI-K neturi pagrindo savavališkai keisti Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų.
7. Nurodė, kad Lukiškių TI-K 2015 m. vasario 13 d. atsakyme pareiškėjams pateikta išsami informacija į jų 2015 m. sausio 28 d. raštą. Pareiškėjas E. N. 2015 m. balandžio 30 d. buvo paleistas į laisvę. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė jiems konkrečias neigiamas pasekmes. Mano, jog nėra priežastinio ryšio dėl skunde išdėstytų aplinkybių, kurios galėjo turėti įtakos pareiškėjų nurodytai neturtinei žalai atsirasti.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjų E. N. ir E. N. skundo dalį ir pripažino, kad Lukiškių TI-K pažeidė jų teisę į ilgalaikius pasimatymus. Kitą skundo dalį atmetė.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 28 d. rašte Nr. BR432  leido, kad E. N. būtų suteikti ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktiniu E. N..
10. Teismas, remdamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad ginčo laikotarpiu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus suimtiesiems asmenims galėjo būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams. Teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje T. V. prieš Lietuvą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ginčui aktualią praktiką, sprendė, kad Lukiškių TI-K atsisakymas suteikti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus vien dėl to, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nėra nustatyta, neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 ir 14 straipsnių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.
11. Vertindamas pareiškėjų patirtą žalą, teismas pažymėjo, kad jiems ilgalaikiai pasimatymai suteikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. raštu, t. y. nuo šios datos jie įgijo galimybę realizuoti teisę į ilgalaikius pasimatymus. Teismas taip pat nustatė, kad E. N. į laisvę paleistas 2015 m. balandžio 30 d. Teismas vertino, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (atsisakymas suteikti ilgalaikius pasimatymus) objektyviai truko nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. (apie 3 mėnesius).
12. Teismas nurodė, kad pareiškėjai skunde tvirtina, jog neturtinė žala pasireiškė tuo, kad jie patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, moralines kančias, E. N. pablogėjo sveikata, teko lankytis pas psichologus ir šias aplinkybes patvirtina Lukiškių TI-K 2015 m. vasario 6 d. raštas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. sausio 16 d. ir 2015 m. sausio 19 d. raštai. Teismas vertino, kad minėti raštai pareiškėjų nurodytų aplinkybių nepatvirtina, kadangi jų priėmimo metu net neegzistavo aplinkybės, kuriomis grindžiamas skundas. Lukiškių TI-K 2015 m. vasario 13 d. raštu atsisakė suteikti ilgalaikius pasimatymus, o minėti raštai surašyti dar iki to (2015 m. vasario 6 d., 2015 m. sausio 16 d. ir 2015 m. sausio 19 d.). Pažymėjo, kad pareiškėja E. N. tvirtina, jog stipriai išgyveno, kadangi E. N. itin ilgą laiką buvo suimtas. Teismo vertinimu, minėtų aplinkybių nepatvirtina kiti pareiškėjų veiksmai. Nors pareiškėjas E. N. teigia, kad ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių TI-K (byloje nustatyta, jog nuo 2012 m. kovo 14 d.), tačiau su prašymu dėl ilgalaikių pasimatymų kreipėsi tik 2015 m. Daugiau byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios įrodytų pareiškėjų patirtą neturtinę žalą (jos dydį).
13. Teismas, remdamasis CK 6.250 straipsnio nuostatomis, EŽTT praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, pažymėjo, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiame kontekste pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
14. Teismas sprendė, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo pareiškėjams. Atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, trukmę (apie 3 mėnesius), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, jog jiems buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Pareiškėjai neturtinę žalą grindžia bendro pobūdžio teiginiais (dideli dvasiniai išgyvenimai, kančios), kurie nėra detalizuoti, o tuo labiau nepagrįsti byloje esančiais duomenimis. Nors neturtinė žala grindžiama tuo, jog atsakovo atstovas griovė pareiškėjų šeimyninius santykius, tačiau byloje nėra pagrindo vertinti, kad jų santykiai buvo sugriauti ir galėtų sukelti didesnio pobūdžio neturtinę žalą. Byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad nustatyti pareiškėjų nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjų teises pažeidė tokiu būdu, jog joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

III.

15. Pareiškėjai E. N. ir E. N. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimo dalį, kurioje jų skundas atmestas ir priteisti jiems 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
16. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjams neturtinės žalos pinigais, kadangi pažeidimas yra susijęs su esminėmis, pagrindinėmis žmogaus teisėmis bei laisvėmis, o žalos mastas yra žymiai didesnis nei nustatė teismas, todėl skundžiama sprendimo dalis, nepriteisiant neturtinės žalos pinigais yra nepagrįsta.
17. Lukiškių TI-K veiksmai – nesuteikimas ilgalaikių pasimatymų – pirmiausiai yra neteisėti Konvencijos prasme. Vien aplinkybė, kad jie nepasinaudojo teise į pasimatymus nuo santuokos sudarymo iki Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. rašto, kuriuo leista realizuoti šią teisę, nereiškia, kad minėtu laikotarpiu jų teisės bei laisvės nebuvo pažeistos, kadangi tuo metu teisės aktai nenumatė teisės į ilgalaikius pasimatymus. Jie, kaip sutuoktiniai, sukūrę naują šeimą, patyrė dvasinių ir moralinių kančių, išgyvenimų. Apeliantų teigimu, buvo pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo principai.
18. Pažymi, kad apie galimybę pasinaudoti įstatymuose nenumatyta teise į ilgalaikius pasimatymus apskritai sužinojo tik iš baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo, kuris paaiškino, kad jie turi teisę į ilgalaikius pasimatymus nepriklausomai nuo to, kad įstatymas tokios teisės nenustato, o atsakovas turi užtikrinti šios teisės realizavimą. Jeigu teisė į ilgalaikius pasimatymus būtų buvusi nustatyta įstatyme, jie šia teise būtų pasinaudoję iš karto po santuokos sudarymo.
19. Apeliantų teigimu, jie skunde tinkamai pagrindė patirtą neturtinę žalą. Tokio pobūdžio žalai įrodyti neturėtų būti keliami ypatingi įrodinėjimo standartai, kadangi ji yra susijusi su dviejų žmonių vidiniais, dvasiniais išgyvenimais, moralinėmis kančiomis, kurios yra savaime suprantamos ir pagal bendrą logiką pagrindžia neturtinės žalos padarymo faktą. Apeliantai neturtinę žalą grindė ir objektyviais faktiniais duomenimis, įrodančiais tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos pablogėjimus, išsivysčiusius dėl patiriamo streso, tačiau teismas šiuos įrodymus atmetė kaip nepagrindžiančius neturtinės žalos, tačiau to tinkamai nemotyvavo.
20. Akcentuoja, kad skundžiamas sprendimas nėra teisingas, kadangi nepagrįstai sumenkina pagrindines žmogaus teises bei laisves, numatytas Konstitucijoje ir Konvencijos 8 straipsnyje, taip pat sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, o motyvai, susiję su neturtinės žalos mastu, yra spėjamojo pobūdžio prezumpcijos, su skundu pateikti įrodymai nepagrįstai atmesti. Mano, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą iš naujo spręsti neturtinės žalos kompensacijos dydžio klausimą ir tenkinti reikalavimą visiškai arba jo dalį. Apeliantų nuomone, jų, kaip sutuoktinių, sukūrusių šeimą, teisės bei laisvės teisinėje valstybėje neturėtų būti taip paprastai paneigiamos, o juos jungiantys šeiminiai santykiai – ignoruojami, kadangi pačios valstybės pagrindas yra šeima.
21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
22. Atsiliepime atsakovo atstovas remiasi Civilinio kodekso, reglamentuojančio žalos atlyginimą, nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota panašaus pobūdžio bylose, ir teigia, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pabrėžia, kad pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
23. Atsakovo atstovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiamai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, spręstina, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjai nepateikė konkrečių įrodymų dėl jų patirtos neturtinės žalos dydžio bei kodėl būtent jų nurodyta suma kompensuotų galimai jiems padarytą žalą. Mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjų naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjams E. N. ir E. N., kurią pareiškėjai kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nesuteikus jiems ilgalaikių pasimatymų nuo 2013 m. sausio 28 d., kuomet E. N. buvo suimtas ir laikomas Lukiškių TI-K.
25. Pareiškėjai skunde prašė teismo priteisti jiems dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nesuteikiant jiems ilgalaikių pasimatymų patirtą neturtinę žalą, kurią jie įvertino 10 000 Eur.
26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nesuteikiant pareiškėjams ilgalaikių pasimatymų nuo Vilniaus apygardos teismo leidimo išdavimo, t. y. nuo 2015 m. sausio 28 d. iki pareiškėjo E. N. paleidimo į laisvę – 2015 m. balandžio 30 d., Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip privalėjo veikti, todėl konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K, nesuteikdamas pareiškėjams ilgalaikių pasimatymų, pažeidė jų teises, tačiau neturtinės žalos pinigais nepriteisė.
27. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, teismas nevertino pareiškėjų pateiktų įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą, netinkamai įvertino jų patirtą žalą ir nepagrįstai jos nepriteisė pinigais.
28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalis).
29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.
30. Vertindama apeliacinio skundo teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
31. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).
32. Pareiškėjai apeliaciniame skunde išreiškė savo poziciją dėl įrodymų vertinimo, tačiau, kaip minėta, procesinės šalies pateiktas ištirtų įrodymų vertinimas, nepaneigus tirtų įrodymų kitais, teismui nėra privalomi. Nesant naujų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ar padarė pagrįstas išvadas, remdamasis surinktais įrodymais.
33. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių netinkamo vertinimo yra nepagrįsti.
34. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjams priteisto neturtinės žalos būdo pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą (ilgalaikiai pasimatymai pareiškėjams nebuvo suteikti laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat į tai, kad pareiškėjas, būdamas sulaikytas nuo 2012 m. dėl ilgalaikių pasimatymų kreipėsi tik 2015 m., byloje nėra duomenų, kad būtent dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K psichologinę tarnybą, konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjų pažeistai teisei apginti, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
37. Pažymėtina, kad taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime motyvuotai pagrindė padarytas išvadas, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, jog sprendimas yra nemotyvuotas, nėra teisinio pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių palankiai pareiškėjams, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismo išvados nemotyvuotos.
38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija  

n u t a r i a:

Pareiškėjų E. N. ir E. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                       Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas