Baudžiamoji byla Nr. 2K-347/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.6.2.; 2.4.2.1.; 2.4.5.; 2.4.7. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gegužės 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorei D. Skorupskaitei–Lisauskienei,
gynėjui advokatui D. Radzevičiui,
išteisintajam V. M.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 21 d. d. nutarties, kuria, atmetus Varėnos rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą, V. M. baudžiamojoje byloje paliktas galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 23 d. išteisinamasis nuosprendis.
Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 23 d. nuosprendžiu V. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2006 m. balandžio 11 d., apie 13.30 val., Varėnos rajone, kelyje Valkininkų geležinkelio stotis–Daugai–Alytus, vairuodamas automobilį SAAB 9/5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), šio kelio 12 km 980 m jį už leistino važiavimo greičio viršijimą sustabdžius policijos pareigūnams G. M. ir S. T., tarnybiniame automobilyje „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), siekdamas neteisėtos policijos pareigūnų veikos vykdant savo įgaliojimus, t. y. už tai, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už greičio viršijimą, davė jiems 100 Lt kyšį.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir nutarties aprašomoje dalyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės, taip pat nepašalino abejonių bei prieštaravimų, o savo išvadas grindė prieštaringais, nepatikimais ir nepatikrintais įrodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė prokuroro prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir užduoti tikslinančius klausimus išteisintajam, perskaityti išteisintojo bei policijos pareigūnų parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, išteisintojo bei policijos pareigūnų pokalbio garso įrašo stenogramą, perklausyti šio pokalbio įrašą. Pasak kasatoriaus, taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 punktą (turėtų būti – dalį), nes pirmosios instancijos teismo posėdyje minėtas garso įrašas nebuvo perklausytas, policijos pareigūnų parodymai nebuvo perskaityti ir prieštaravimai tarp šių parodymų bei įtariamojo parodymų nepašalinti.
Kartu kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo pateiktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnis). Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvada, kad, visapusiškai įvertinus V. M. ir policijos pareigūnų pokalbį, negalima konstatuoti, jog V. M. policijos pareigūnams siūlė ar davė kyšį, yra nepagrįsta, nes prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Kasatoriaus tvirtinimu, V. M. pareikštas kaltinimas buvo grindžiamas ne tik jo bei policijos pareigūnų G. M., S. T. įrašyto pokalbio stenograma, bet ir šių pareigūnų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jie patvirtino pirmosios instancijos teisme. Liudytojas G. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad „V. M. su pažeidimu sutiko, prašė, kad nerašytume administracinio teisės pažeidimo protokolo, iš savo piniginės išsiėmė 100 Lt kupiūrą ir ją padėjo po porankiu tarp priekinių sėdynių“. Tai pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytojas S. T., parodydamas, kad V. M. frazę „vyrai, štai palieku, kiek turiu, ir skirstomės gražiuoju“ jis suprato kaip V. M. bandymą juos (policijos pareigūnus) papirkti. Pasak kasatoriaus, tai, kad V. M. bandė policijos pareigūnams duoti kyšį, o ne išsiėmė pinigus tam, jog sumokėtų baudą, patvirtina ir jo bei policijos pareigūnų pokalbio įrašo stenograma. V. M. į G. M. klausimą, ar jis žino, kad įstatymas draudžia siūlyti pinigus policininkams, atsakė, jog daug kas ką draudžia. Be to, pats V. M. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad prieš išsiimant pinigus iš piniginės, pareigūnai neminėjo, jog reikės mokėti baudą.
Kasatorius nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog „pokalbyje galima įžvelgti tam tikrą policijos pareigūnų provokacinį toną siekiant, kad V. M. tvirtintų, jog pinigus išsiėmė tam, kad duotų kyšį“, nes iš policijos pareigūnų ir V. M. pokalbio įrašo stenogramos matyti, kad policijos pareigūnas G. M. bandė įspėti V. M., kad jis nedarytų nusikalstamos veikos ir nutrauktų neteisėtus veiksmus, tačiau V. M. į tai nereagavo ir pinigų nepasiėmė. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, nors ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį nepagrįstai motyvavo nurodydamas, jog policijos pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, tačiau šios pirmosios instancijos teismo išvados iš nuosprendžio nepašalino ir neatkreipė dėmesio į tai, kad policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti, „neturintys jokio provokacinio tono“.
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo turinio
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Prokuroro kasacinis skundas paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą bei vertinimą, bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, pažeidimų, padarytų V. M. baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Todėl kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatoriaus skunde yra ir teiginių, kad: apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvada, jog, visapusiškai įvertinus V. M. ir policijos pareigūnų pokalbį, negalima konstatuoti, kad V. M. policijos pareigūnams siūlė ar davė kyšį, yra nepagrįsta, nes prieštarauja byloje esantiems įrodymams; liudytojas G. M. pirmosios instancijos teisme parodė, jog „V. M. su pažeidimu sutiko, prašė, kad nerašytume administracinio teisės pažeidimo protokolo, iš savo piniginės išsiėmė 100 Lt kupiūrą ir ją padėjo po porankiu tarp priekinių sėdynių“; liudytojas S. T. parodė, jog V. M. frazę „vyrai, štai palieku, kiek turiu, ir skirstomės gražiuoju“ jis suprato kaip V. M. bandymą juos (policijos pareigūnus) papirkti; tai, jog V. M. bandė policijos pareigūnams duoti kyšį, o ne išsiėmė pinigus tam, kad sumokėtų baudą, patvirtina ir jo bei policijos pareigūnų pokalbio įrašo stenograma ir pan. Taigi šiais teiginiais kasatorius iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčija šio teismo nustatytas aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso, baudžiamojo įstatymų taikymu. Kita vertus, pabrėžtina, kad nagrinėjant kasacinę bylą nauji įrodymai nerenkami, bylos faktinės aplinkybės nenustatinėjamos.
Dėl kasatoriaus argumentų apie BPK 20 straipsnio nuostatų laikymąsi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka
Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes jo pateiktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą ir V. M. baudžiamojoje byloje palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, šį savo sprendimą grindė tuo, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog V. M. siūlė ar davė pareigūnams kyšį. V. M. kaltinimas iš esmės pagrįstas tik policijos pareigūnų G. M., S. T. parodymais ir jų bei V. M. pokalbio įrašo stenograma.
Liudytojas S. T. parodė, kad V. M. pinigus padėjo jau pradėjus rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Liudytojas G. M. parodė, kad kišenėje esantį diktofoną jis įjungė iš karto po to, kai buvo padėti pinigai. Iš policijos pareigūnų S. T., G. M. ir V. M. pokalbio įrašo stenogramos matyti, kad: šis pokalbis pradėtas įrašinėti, kai jau buvo kalbama apie administracinio teisės pažeidimo protokolo pasirašymą, pastabų pažymėjimą; V. M. pareigūnų klausė, ar jie ims baudą už padarytą pažeidimą, bei nurodė, jog pinigus išsiėmė sumokėti baudai; šio pokalbio metu policijos pareigūnai spaudė V. M. nurodyti, kam jis išsiėmė pinigus, t. y. siekė, kad jis tvirtintų pinigus išsiėmęs kyšiui duoti. V. M. viso bylos proceso metu nuosekliai tvirtino, kad su pareigūnų jam pareikštais kaltinimais nesutinka. V. M. parodė, kad vienam iš pareigūnų pradėjus rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, jis išsitraukė 100 Lt kupiūrą, manydamas, kad reikės iš karto mokėti baudą ir kad šių pinigų baudai pakaks, nes prieš pusę metų jis buvo nubaustas administracine tvarka už greičio viršijimą ir baudą mokėjo iš karto. Policijos pareigūnai jam nepaaiškino pažeidimo esmės, nesakė, kokia nuobauda yra numatyta už tokį pažeidimą. Kyšio jis nesiūlė, nes tai daryti nebuvo prasmės, nes administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo pradėtas rašyti iš karto, kai tik jis atsisėdo į pareigūnų automobilį. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad V. M. turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog šiuo atveju baudai sumokėti turėtų užtekti 100 Lt, taip pat tai, kad V. M. nebuvo prasmės siekti neteisėtų pareigūnų veiksmų (administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymo), nes pinigų padėjimo momentu protokolas jau buvo įpusėtas rašyti, o vien tai, kad policijos pareigūnai parodė, jog V. M., padėdamas 100 Lt kupiūrą, pasakė, „vyrai, palieku, kiek turiu, ir skirstomės“, ir tokį pinigų padavimą jie suprato kaip V. M. siekimą juos papirkti, nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis jo kaltę.
Todėl, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų, turinčių esminę reikšmę išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, visumą, motyvuotai konstatavo, kad byloje nėra objektyvių bei neginčijamų įrodymų, kad V. M. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, keliamų įrodymų ir jų viseto įvertinimui, nepažeidė. Kartu pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).
Dėl kasatoriaus argumentų apie BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymą
1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes nutarties aprašomoje dalyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (toliau – ir Senato nutarimas Nr. 53) 6, 25 punktai).
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2006 m. gruodžio 21 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl prokuroro apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatorius iš esmės tik deklaratyviai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes skunde nenurodo, kokių konkrečiai prokuroro apeliacinio skundo argumentų teismas neišnagrinėjo.
Be to, pažymėtina, kad kasatorius teisus teigdamas, jog apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog G. M. bei S. T. veiksmai buvo neteisėti, šią aplinkybę iš teismo nuosprendžio turėjo pašalinti. Kita vertus, tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, ši aplinkybė esminės įtakos V. M. kaltei neturi.
Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas prokuroro skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų.
2. Kartu kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes, nemotyvuotai atmetęs prokuroro prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir užduoti tikslinančius klausimus išteisintajam, perskaityti išteisintojo bei policijos pareigūnų parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, išteisintojo bei policijos pareigūnų pokalbio garso įrašo stenogramą, perklausyti šio pokalbio įrašą, neatliko įrodymų tyrimo.
Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, V. M. baudžiamojoje byloje palikdamas galioti išteisinamąjį nuosprendį, šį savo sprendimą pagrindė byloje esančių įrodymų visumos įvertinimu. Taip pat konstatuota, kad, analizuodamas ir vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, įvertinant byloje surinktus įrodymus, jų visumą, sutinkant su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir pripažįstant, kad „byloje nėra nustatyta neginčijamų ir objektyvių įrodymų, kad V. M. būtų padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką“, yra priešingos atitinkamoms kaltinimo išvadoms, savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.
Kita vertus, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą, visose bylose atlikti visų įrodymų tyrimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Senato nutarimo Nr. 53 11 punktas). Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad prokuroras prašė atlikti įrodymų tyrimą, „kadangi, išklausius įrašus, kyla klausimų nuteistajam (turėtų būti – išteisintajam)“. Vadinasi, priešingai, nei tvirtina kasatorius, prokuroras apeliacinės instancijos teisme neprašė perskaityti išteisintojo bei policijos pareigūnų parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, išteisintojo bei policijos pareigūnų pokalbio garso įrašo stenogramos, perklausyti šio pokalbio įrašą. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išteisintojo bei policijos pareigūnų pokalbio garso įrašo stenograma buvo perskaityta, taip pat tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nustato teismo teisę, bet ne pareigą, perklausyti ikiteisminio tyrimo metu padarytus garso įrašus (BPK 290 straipsnio 2 dalis). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme dalyviai, tarp jų ir prokuroras, pirmosios instancijos teisme nepareiškė prašymo perklausyti šio pokalbio įrašą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai nutarė įrodymų tyrimo V. M. byloje neatlikti ir apsiriboti baigiamosiomis kalbomis.
Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų nepažeidė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Vytautas Masiokas
Jonas Prapiestis