Civilinė byla Nr. 2-4720-443/2020

Teisminio proceso Nr. 2-40-3-00506-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.13; 3.2.6.1; 3.4.1.7

(S)

MARIJAMPOLĖS APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 8 d.

Šakiai

Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų teisėjas Arturas Rauktys,

sekretoriaujant Gintarei Duobienei ir Irenai Urbštaitei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „J.“ atstovams V. A. ir V. K.,

atsakovui V. L., atsakovo V. L. atstovui advokatui Sigitui Balaišiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „J.“ patikslintą ieškinį atsakovui V. L. dėl darbo ginčo.

Teismas

nustatė:

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „J.“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus II darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2020 m. birželio 4 d. priimtu sprendimu Nr. DGKS–3549. Ieškovė prašo 2020 m. gegužės 4 d. UAB „J.“ didektoriaus V. A. įsakymą dėl V. L. atleidimo iš darbo, palikti nepakeistu.

Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad 2020 m. balandžio 20 d. buvo gautas UAB „J.“ vairuotojo V. L. siūlymas nutraukti darbo sutartį Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 54 straispnio pagrindu. Darbdavys sutiko su darbuotojo siūlymu ir nutraukė darbo sutartį nuo darbuotojo siūlytos datos 2020 m. gegužės 4 d. Darbuotojas reikalavo piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Darbdavys raštu informavo darbuotoją, kad jis išnaudojo visas jam priklausančias atostogas ir gavo visą priklausantį apmokėjimą už jas. Darbuotojas reikalavo dviejų mėnesių dydžio išeitinės kompensacijos. Darbdavys raštu informavo darbuotoją, kad jam nepriklauso jokia išeitinė kompensacija, nes nėra nei vienos DK 56 straipsnyje numatytos aplinkybės. Išeitinė kompensacija išmokama tik tada, kai darbuotojas yra atleidžiamas darbdavio iniciatyva. Iki 2020 m. balandžio 9 d. darbdavys keletą kartų siūlė V. L. vykti į reisą, pastarasis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad bijo užsikrėsti virusu Covid-19. Nuo 2020 m. balandžio 9 d. darbuotojas, jam prašant, buvo išleistas atostogų. Išeidamas atostogų darbuotojas automobilio, raktų ir kuro įpylimo kortelių, naudojamų degalinėse, negrąžino darbdaviui. Darbdavys, neturėdamas kitos išeities ir siekdamas apsaugoti savo turtą 2020 m. balandžio 18 d. nuvyko pas darbuotoją ir paėmė darbdaviui priklausančio automobilio raktus ir kuro įpylimo korteles. Tuo pačiu pasiūlė nenorinčiam dirbti vairuotojui savo noru išeiti iš darbo. Darbdavys pareikalavo iš darbuotojo raštu pateikti paaiškinimus dėl keleto įvykių. Darbuotojui pateikus prašymą atleisti jį iš darbo DK 54 straipsnio pagrindu, darbdavys su tuo prašymu sutiko. Darbuotojas pateikė paaiškinimus ir darbdavys nutarė nekelti turtinių reikalavimų darbuotojui. Buvusio UAB „J.“ vairuotojo V. L. reikalavimas išmokėti jam dviejų mėnesių dydžio išeitinę kompensaciją yra neteisėtas, neturintis teisinio pagrindo.

Administracinės Darbo ginčų komisijos prašė: panaikinti UAB „J.“ direktoriaus V. A. 2020 m. gegužės 4 d. įsakymą dėl V. L. atleidimo iš darbo, pripažįstant jį neteisėtu; priteisti iš darbdavio UAB „J.“ vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už kiekvieną prastovos mėnesį nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo sugrąžinti į darbą įvykdymo dienos; priteisti iš darbdavio UAB „J.“ patirtą neturtinę žalą – 10 MGL dydžio vienkartinę išmoką. Komisijos posėdžio metu atsakovas nedėstė motyvų dėl „patirtos neturtinės žalos“, „spaudimo“ išeiti iš darbo savo noru, taip pat atsisakė anksčiau skunde dėstytų motyvų dėl „patirto streso, pažeminimų, dvasinių sukrėtimų, dėl kurių kentėjo visa atsakovo šeima“. Atsisakė trečiojo reikalavimo „priteisti iš darbdavio UAB „J.“ patirtą neturtinę žalą – 10 MGL dydžio vienkartinę išmoką.“ Darbo sutarties nutraukimo iniciatorius buvo ne darbdavys o atsakovas. Dėl atsakovo veiksmų (atsisakymo vykti į reisą) darbdavys patyrė žalą. Atsakovas pateikė siūlymą nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnio pagrindu ir išdėstė įstatyme tam straipsniui nenumatytus (šantažuojančius darbdavį) reikalavimus. Atsakovas, išeidamas atostogų, negrąžino automobilio, raktų ir kuro įpylimo kortelių, naudojamų degalinėse. Pats atsakovas kategoriškai atsisakė grįžti į darbą ir tokiu būdu įrodė, kad jo tikslas ne dirbti, o išsireikalauti iš darbdavio neteisėtą atlygį. Atsakovas atsisakė dirbti, išėjo iš darbo ir dar reikalavo „patirtos neturtinės žalos“ dėl „spaudimo išeiti iš darbo savo noru“, dėl „patirto streso, pažeminimų, dvasinių sukrėtimų, dėl kurių kentėjo visa atsakovo šeima“. Todėl ieškovė prašo teismo išreikalauti Darbo ginčų komisijos medžiagą ir įsitikinti, kad tikrieji atsakovo išėjimo iš darbo motyvai visai kiti. Atsakovas norėjo gauti valstybės žadėtos paramos išmoką, bet nenorėjo dirbti įmonėje. Atsakovas dar iki 2020 m. balandžio 9 d., darbdaviui keletą kartų pasiūlius V. L. vykti į reisą, pastarasis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad bijo užsikrėsti virusu Covid-19. Tai atsakovas ne vieną kartą patvirtino ir Darbo ginčų komisijos posėdžio metu. Atsakovas darbdaviui nurodinėjo įforminti prastovą dėl koronoviruso COVID-19 pandemijos, o vėliau gauti kompensaciją iš valstybės. Darbdavys su tokiu neteisėtu ir nusikalstamu atsakovo reikalavimu nesutiko, nes būtent vežėjai karantino dėl pandemijos metu tapo ta socialine grupe, kuriai nebuvo draudžiama dirbti ir jokia kompensacija dėl prastovos vežėjams nebuvo žadama. Pats darbdavys, kaip fizinis asmuo, dirbo visą tą laiką asmeniškai vairuodamas sunkvežimį tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir atsakovas. Atsakovas nenori dirbti ir atsisako grįžti į darbą. „Nepalankių darbo sąlygų“ ieškovė atsakovui nesudarė ir pats atsakovas tokių faktų nepateikia ir niekada neteikė. Panašių reikalavimų (3 punkto) atsisakė ir viso Darbo ginčų komisijos posėdžio metu įrodinėjo, kad iš darbdavio jam nieko daugiau nereikia, tik 2 atlyginimų dydžio išeitinės kompensacijos. Pats ieškovas niekada neprašė Darbo ginčų komisijos atsakovo negrąžinti į darbą. Tik atsakovas atsisakė dirbti ir Darbo ginčų komisijos posėdžio metu kategoriškai atsisakė būti grąžinamas į darbą. Atsakovas pačiame skunde Darbo ginčų komisijai neteikė reikalavimo grąžinti atsakovą į darbą. Atsakovas, dirbdamas įmonėje nepatyrė priverstinės pravaikštos. Šiuo konkrečiu atveju, būtent atsakovas atsisakė dirbti ir reikalavo ieškovės įmonėje įforminti priverstinę įmonės prastovą. Ieškovui nesutikus, atsakovas išėjo iš darbo, dar pareikalaudamas ir išeitinės kompensacijos.

Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinšį nurodė, kad atsakovui atostogaujant, į jo namus atvyko ieškovės direktorius V. A., pasiėmė garažo, kur stovėjo atsakovo vairuojamas vilkikas, raktus, atsiskaitymo korteles, bei įsakmiai nurodė, kad 2020 m. balandžio 20 d. atsakovas atvyktų parašyti prašymą išeiti iš darbo „savo noru“. Nežiūrint į netikėtą V. A. reikalavimą išeiti iš darbo „savo noru“, atsakovas, vengdamas konflikto su darbdaviu ir siekdamas darnaus tarpusavio santykių vystymosi, 2020 m. balandžio 20 d. ieškovui pateikė raštišką siūlymą nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnyje nurodytais pagrindais. V. A. šio siūlymo asmeniškai nepriėmė, motyvuodamas tuo, kad jokios išeitinės atsakovui nemokės, ir dar kartą pareikalavo iš darbo išeiti „savo noru“. Atsakovui nesutikus, darbdavys pagrasino, kad atsakovas bus atleistas iš darbo dėl darbuotojo kaltės. V. A. raštiško siūlymo nutraukti darbo sutartį nepriėmus tiesiogiai, atsakovas tą pačią dieną siūlymą ieškovei pateikė oficialiu įmonės elektroniniu paštu ir 2020 m. balandžio 21 d. siūlymą išsiuntė registruotu paštu. Reaguodamas į šiuos atsakovo veiksmus, V. A. 2020 m. balandžio 22 d. registruotu laišku įteikė atsakovui reikalavimą pasiaiškinti dėl ankstesnių įvykių, apie kuriuos V. A. buvo išsamiai informuotas anksčiau. Šiuos V. A. veiksmus atsakovas vertina kaip poveikį, bauginimą. 2020 m. balandžio 27 d. atsakovas gavo rašytinį ieškovės sutikimą nutraukti darbo sutartį, kuriame išreiškė nesutikimą dėl kompensacijos išmokėjimo, nepanaudotų atostogų suteikimo ar kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Akivaizdu, kad ieškovės sutikimas neatitiko tikrosios šalių valios, kuri buvo išreikšta atsakovo pasiūlyme, šalių valia suderinta nebuvo, todėl darbo sutarties nutraukimas DK 54 straipsnio pagrindu nebuvo galimas. Ieškovė, nesutikdama su atsakovo siūlyme nurodytomis darbo sutarties nutraukimo sąlygomis, vienašališkai sprendė, kokios sąlygos jai yra tinkamos ir priimtinos, kokios ne. Ieškovė nesilaikė darbo sutarties nutraukimo procedūros, kuri reglamentuota minėtoje DK 54 straipsnio 4 dalyje, tokiu būdu ieškovė akivaizdžiai parodė, kad darbo santykiuose ji yra stiprioji ir „viską sprendžianti“ šalis. Ieškovė nebendradarbiavo su atsakovu, veikė atsakovo atžvilgiu nesąžiningai, taip piktnaudžiaudama savo teisėmis. 2020 m. gegužės 4 d. ieškovės įsakyme dėl atsakovo atleidimo iš darbo yra nurodyti trys savarankiški atleidimo iš darbo pagrindai, reglamentuojami DK 54, 55 ir 56 straipsniuose. Atsakovas niekada nėra inicijavęs darbo sutarties su ieškove nutraukimo be svarbių priežasčių (DK 55 straipsnis) ar dėl svarbių priežasčių (DK 56 straipsnis). Ieškovė, pažeisdama darbo teisių įgyvendinimą ir pareigų vykdymą, vienašališkai sprendė dėl atsakovo atleidimo iš darbo pagrindo (-ų), neturėdama tam jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Ieškovė pati patvirtina, kad siūlė atsakovui iš darbo išeiti „savo noru“, neva turėdama tam tariamą pagrindą. Ieškovė nurodė, kad atsakovas atsisakė vykti į reisą, išeidamas atostogų negrąžino automobilio, raktų, kuro įpylimo kortelių, todėl ieškovė, neturėdama kitos išeities apsaugoti savo turtą, nuvyko pas atsakovą, paėmė automobilio raktus ir korteles, bei nenorinčiam dirbti atsakovui pasiūlė savo noru išeiti iš darbo. Atsakovo įsitikinimu, ieškovė stengiasi rasti nors kokį pretekstą savo veiksmams pateisinti. Atsakovas niekada nėra išreiškęs nenoro dirbti. Ieškovė pareikalavo išeiti iš darbo „savo noru“ būtent atsakovo atostogų metu, kada vykti į jokį reisą nereikėjo. Atsakovui išėjus atostogų, jokios grėsmės ieškovės turtui nebuvo – ieškovei priklausantis vilkikas buvo laikomas jai gi priklausančiame užrakintame garaže, automobilio raktai buvo laikomi pačioje transporto priemonėje, o degalų įpylimo kortelių, pagal nusistovėjusią daugiametę darbo praktiką, niekada nebuvo reikalaujama grąžinti darbdaviui. Atsakovo atleidimą iš darbo, kurį lėmė ieškovo padaryti esminiai pažeidimai ir teisinio bei faktinio pagrindo tam nebuvimas, pripažinus neteisėtu, taikytinas DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas. Atsakovo negrąžinus į darbą, jo naudai iš ieškovės išieškotinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo kitos darbo dienos po atleidimo iš darbo iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bet ne ilgiau kaip už 1 metus, bei priteistina kompensacija, apskaičiuojama įstatymo nustatyta tvarka. Laikytina, kad atsakovo, dirbusio pas ieškovę, vidutinis darbo užmokestis buvo 1 092,60 Eur, o vienos darbo dienos vidurkis – 39,64 Eur. Ieškovė šių sumų neginčija. Įstatyme nustatytos kompensacinės išmokos, kaip garantijos atsakovui, nagrinėjamu atveju neturėtų būti mažinamos, nes tai reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, kas nebūtų suderinama su DK 2 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais. 2020 m. liepos 17 d. atsakovas sudarė neterminuotą darbo sutartį su kitu darbdaviu – individualia įmone „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini), ir šiuo metu ten dirba.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas V. K. palaikė pateiktą patikslintą ieškinį ir nurodė, kad 2020 m. balandžio 20 d. buvo gautas UAB „J.“ vairuotojo V. L. siūlymas nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnio pagrindu. Darbdavys sutiko su darbuotojo siūlymu ir nutraukė darbo sutartį nuo 2020 m. gegužės 4 d. Darbuotojas reikalavo piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas, darbdavys informavo darbuotoją, kad jis išnaudojo visas jam priklausančias atostogas ir gavo visą priklausantį apmokėjimą už jas. Darbuotojas reikalvo 2 mėn. dydžio išeitinės kompensacijos. Darbdavys raštu informavo, kad jam nepriklauso 2 mėn. dydžio išeitinė kompensacija, nes nėra nei vienos DK 56 straipsnyje numatytos aplinkybės. Išeitinė kompensacija yra mokama, kai darbuotojas atleidžiamas darbdavio iniciatyva. Iki 2020 m. balandžio 20 d. darbdavys keletą kartų siūlė V. L. vykti į reisą, tačiau V. L. atsisakė, motyvuodamas tuo, kad bijo užsikrėsti virusu Covid-19 virusu ir motyvavo tuo, kad Vyriausybė žada priimti nutarimą dėl nenugalimos jėgos, kurios pagrindu daug civilinius santykius reglamentuojančių teisės aktų turėtų būti sprendžiami kitaip, tačiau tokių sprendimų Vyriausybė nepriėmė ir dalis žmonių, susivilioję tokiu Vyriausybės pažadu ar neteisingai ją supratę, nenorėjo, atsisakė dirbti. V. L. nurodė, kad buvo susitaręs su kitu darbuotoju ir darbdaviu, esant pandeminei situacijai, dirbti saugiu maršrutu, nevykti į „karštus taškus“. Sveikatos ministro įsakymu buvo nustatytos normos dėl išvykimo, nustatytos karantinavimosi sąlygos. Padidėjus paklausai, prekių pristatymui į namus, suklestėjo prekių pristatymas į namus ir padidėjo apkrova sunkvežimių vairuotojams. UAB „J.“ turėjo padidėjusį užsakymų srautą ir V. L. buvo nuolat siūloma vykti į reisą dirbti, tačiau atsakovas vis atsisakinėjo atlikti tiesiogines savo pareigas ir jam prašant jis buvo išleistas atostogų. Išeinant atostogų su darbuotoju buvo atsiskaityta paskutinę dieną. Vairuotojas savininkui nepaliko automobilio raktų, kuro kortelių, taip apribojo savininko teises į tokį turtą. Vyko pasikalbėjimai. Darbuotojas buvo išdirbęs beveik 9 metus ir direktorius prašė V. L., kad ateitų dirbti, yra užsakymų, į tai V. L. atsakė, kad nevažiuos, nedirbs, nurodė direktoriui, kad yra galimybė eiti į prastovas, už kurias Vyriausybė žadėjo sumokėti. Čia ir vyko didžiausias ginčas, kuris teisiškai šioje byloje neatsispindi. V. A. nesutiko eiti į prastovas. Atsakovas kategoriškai atsisakė vykti į reisą, motyvuodamas kad aplinkui visi stovi, niekas nedirba, sakė: „formink, direktoriau, prastovas“. Darbdavys, neturėdamas kitos išeities, 2020 m. balandžio 18 d. nuvyko pas atsakovą ir paėmė automobilio, garažo raktus, kuro įpylimo korteles ir tuo pačiu pasiūlė vairuotojui išeiti iš darbo savo noru. Kai darbuotojas dirba, bet atsisako vykti į reisą, darbdavys negalėjo priimti kito darbuotojo, patyrė nuostolius. Darbdavys pasiūlė atsakovui išeiti iš darbo abipusiu susitarimu. Prasidėjo piktnaudžiavimas teise, nes galima susitarti, kai abi pusės susitaria. Darbdavys paprašė iš darbuotojo pateikti paaiškinimus dėl anksčiau buvusių įvykių. Darbuotojas vėliau atsakė į kai kuriuos darbdavio pateiktus klausimus. Susidarė tokia situacija, kad V. L. reikalavimas išmokėti jam 2 mėnesių dydžio išeitinę kompensaciją neturėjo jokio pagrindo. DK 54 straipsnis numato, kad toks siūlymas turi būti teikiamas raštu, taip ir buvo, ieškovas sutiko, išskyrus vieną punktą. Darbuotojas apskundė tokį atleidimą. Remiasi tik DK 54 straipsniu, tačiau Darbo ginčų komisija, spręsdama ginčą, motyvavo visiškai kitaip. DK 55 straipsnis numato sutarties nutraukimą darbuotojo be svarbių priežasčių, tai galėtų būti šitas konkretus atvejis. Kai darbuotojas, nenorėdamas dirbti, gali pateikti prašymą DK 55 straipsnio pagrindu. Atsakovas nesinaudojo šiuo straipsniu. DK 56 straipsnyje yra numatyta kaip nutraukti darbo sutartį darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių. DK 56 straipsnyje yra numatyti atvejai, kuriems esant gali būti išmokėta 2 mėnesių dydžio išeitinė darbo išmoka. Darbuotojas visą laiką norėjo sustabdyti įmonės veiklą ir pereiti į prastovas, tada ir būtų galima nutraukti sutartį pagal DK 56 straipsnį. Atsakovas visą atlyginimą ir apmokėjimą už atostogas yra gavęs laiku. Darbdavys, siekdamas pagreitinti procesą, sumažinti savo nuostolius, sutiko su prašymu ir atleido darbuotoją pirmiausiai pagal DK 54 straipsnį, be to, pagal DK 55 ir 56 straipsnius, nes tik DK 56 straipsnyje numatyta, kaip galima išmokėti išeitines išmokas. Einant laikui, matomai būtų atsiradusios aplinkybės atleisti darbuotoją pagal DK 58 straipsnį. Buvo pateiktas skundas Darbo ginčų komisijai, kur atsakovas pateikė 3 prašymus: panaikinti atleidimą, priteisti kompesnsaciją iki sprendimo grąžinti į darbą ir žalą – 10 MGL vienkartinę išmoką. Darbo ginčų komisija tenkino prašymą, neteisingai taikydama teisę todėl, kad darbo ginčų komisijos sprendime komisija atmetė darbdavio argumentus ir nurodė, kad DK 56 straipsnis yra kitas atleidimo pagrindas. Komisija, kaip ir vairuotojas, matė tik vieną DK 54 straipsnį. Atsakovas nėra teikęs prašymo atleisti DK 56 straipsnio pagrindu, bet prašyme yra išdėstytos DK 56 straipsnyje numatytos nuostatos. Atsakovas niekada neprašė grąžinti į darbą, jo tikrieji ketinimai buvo ne dirbti įmonėje, o išsireikalauti 2 mėnesių dydžio išeitinę kompensaciją. Darbdavys norėjo, kad darbuotojas dirbtų. Vairuotojas teigė, kad jis nenori dirbti įmonėje. Atsakovas atsisakė reikalavimo dėl turtinės žalos ir neliko Darbo ginčų komisijai taikyti tai, ką ji pritaikė. Darbo ginčų komisija pripažino atleidimą neteisėtu, bet pripažino priešingas sąlygas, nes atsakovas atsisakė grįžimo į darbą, darbdavys neprašė negrąžinti darbuotojo į darbą, darbdavys norėjo, kad darbuotojas grįžtų. Nebuvo priverstinės pravaikštos. Darbdavys laukė, kad darbuotojas grįžtų į darbą ir dirbtų. Darbo ginčų komisija išnagrinėjusi vietoje darbuotojo prašomų 2 išeitinių darbo kompensacijų, nutarė išmokėti 5 kompensacijas. Priteista neteisėtais straipsniais. Darbdavys niekada neprašė negrąžinti į darbą. Darbuotojas prašė atleisti ir sumokėti 2 vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Nepalankių darbo sąlygų nebuvo, atsakovas atsisakė reikalavimo dėl psichologinio smurto. Darbdavys niekada neprašė negrąžinti atsakovo į darbą ir tik atsakovas atsisakė dirbti. Darbuotojas atsisako tęsti darbo santykius, o Darbo ginčų komisija jam nutaria sumokėti kompensaciją už pravaikštą. Jeigu būtų prašymas panaikinti atleidimą ir grąžinti jį į darbą, su tokiu prašymu direktorius būtų iš karto sutikęs, nes darbas laukė. Darbuotojas šiuo atveju atsisakė grįžti į darbą, tai kaip galima sumokėti jam už pravaikštą. Darbo ginčų komisijos posėdžio metu atsakovas nurodė, kad nenori grįžti. Visą laiką atsakovas teigia, kad jis buvo susitaręs, kad įmonė eitų į prastovas. Ginčas kilo, nes įmonė nesutiko eiti į prastovas, o liepė darbuotojui eiti dirbti. Reikalavimas dėl persekiojimo yra nepagrįstas ir pats atsakovas tokį reikalavimą atsiėmė. Atsakovas 2020 m. kovo 18 d. buvo vairuotojui pasiūlęs iš Latvijos vyktį į Vokietiją, šio pažiūlymo jis atsisakė, 2020 m. kovo 23 d. buvo pasiūlyta vykti iš Vilniau į Lenkiją – Lenkija tuo metu nebuvo „karšta zona“. Tuo metu įmonės direktorius važiavo pats. Jokių kalbų nebuvo, kad nevykti į kurią šalį. Svarbu, kokia pozicija buvo atsakovo ir kokia pozicija yra dabar. Atsakovas kategoriškai atsisakė grįžti į darbą ir pasakė: 2 išeitinių, daugiau nieko neprašau. Tai svarbu nustatyti kokie ketinimai buvo šalių. Darbuotojo ketinimas buvo nedirbti įmonėje, nevykti į reisą ir prisiteisti išeitinę kompensaciją, darbdavio interesas buvo dirbti, kad galėtų ir vairuotojas, ir įmonė užsidirbti. Prašo ieškinį tenkinti. Jam nėra žinoma, ar atsakovas yra pažeidęs darbo drausmę. Direktorius paprašė pateikti pasiaiškinimą, atsakovas pateikė pasiiaiškinimą tik į 3 klausimus, matyt, kokių tai nesutarimų tarp jų buvo. Negali atsakyti, ar atsakovas buvo skatinamas už darbą. 2020 m. gegužės 4 d. darbuotojas atleistas. Po atostogų jis neturi ateiti į darbą. Nebuvo fiksuota, kad vairuotojas atsisako vykti į reisą. Atsisakymas vykti į reisą nebuvo vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas. Darbdavys suprato, kad darbuotojas prašo jį atleisti šalims susitarus, tai tokiu pagrindu jį ir atleido. Išeidamas atostogų darbuotojas pasiėmė raktelius ir korteles. Negali pasakyti, ar darbdavio įmonėje yra reglamentuota tvarka, ką ir kaip darbuotojas turi padaryti išeidamas atostogų. Kada vairuotojas pasako: „nelįsk prie mano automobilio“, „eik į prastovas, nes kitaip pasigailėsi“, tai ir vyksta kiti veiksmai iš darbdavio pusės. Ieškovas pareikalavo raktelių tik 2020 m. balandžio 18 d., t. y. anksčiau neprašė, nes buvo pasitikėjimas. Su atsakovu buvo kalbama, jeigu pats nevažiuoji, tai tada palik raktelius. Ieškovė siūlė išeiti atsakovui iš darbo savo noru. Atsisakius važiuoti, darbdavys sakė: „Viliau, eik savo noru iš darbo, mašina stovi, tu nei važiuoji, nei raktelių atiduodi“. Siūlymai važiuoti buvo iki atostogų, į ką atsakovas atsakė – „aš nevažiuosiu, aš išeinu atostogų“. Neprašė grąžinti atsakovą į darbą. Atsakovas pateikė siūlymą nutraukti sutartį, reikalavimas buvo eiti į prastovas, išmokėti išmokas. Jam nežinoma, ar buvo pateiktas siūlymas pagal DK 55 ir 56 straipsnius. Pranešdami „Sodrai“ nurodė tik vieną teisinį pagrindą, nurodė tik DK 54 straipsnį, nes pildant formą ten tiesiog kitiems staipsniams vietos nėra. Atleistas pagal tris straipsnius, nes supainioti pačiame siūlyme. Siūlymas atsakovui išeiti iš darbo savu noru darbdavio nebuvo siejamas su įmonės bloga finansine padėtimi. Darbdavio finansinė padėtis per laikotarpį nuo kada atsakovas atsisakė važiuoti, kovo mėnesio pabaiga iki dabar, situacija nėra pati geriausia. Atsakovas įkalbėjo ir kitą darbuotoją reikalauti tokio pat išėjimo. Neginčija vidutinio darbo užmokesčio ir vidutinio atlyginimo už dieną. Kito prašymo dėl atleidimo nėra, yra tik siūlymas. Jeigu būtų numatytas mažesnis kompensacijos dydis, tai dėl to ir būtų tartasi. Buvo pasakyta, jeigu nesumokėsi, eis į teismą. Prašymas darbuotoją pasiaiškinti nebuvo psichologinis jam spaudimas. Šita data toks raštas buvo todėl, kad vyko pokalbis direktoriaus ir atsakovo, kai buvo atsakovo pasakyta, kad jis nevažiuos į reisą, darbdavys išmokės jam išeitines, toliau darbuotojas nedirbs, tai įmonės direktorius surinko visus senus „griekus“ ir pasakė – „pasiaiškink, kaip ten buvo anksčiau“. Atostogavo nuo 2020 m. balandžio 9 d., telefoninis pokalbis buvo balandžio 18 d., o susitikimas 2020 m. balandžio 20 d. Jeigu būtų po savaitės laiko atsakovas sugrįžęs į darbą, niekas nebūtų kėlęs ginčo. Darbdavys suprato kaip grąsinimą dėl automobilio. Pareikalavimas 2 darbo užmokesčio išeitinių, tai ir buvo tas lašas, perpildęs kantrybės taurę ir direktoriui tapo aišku, kad atsakovas nenori dirbti ir gimė mintis paprašyti paaiškinimų, nuo 2020 balandžio 20 d. iki 2020 m. gegužės 4 d. bendravimo nevyko (2020 m. spalio 21 d. teismo posėdžio garo įrašas: 2 min. 57 sek. – 1 val. 39 min. 0 sek.; 2020 m. spalio 29 d. teismo posėdžio garo įrašas: 37 min. 40 sek. – 40 min. 15 sek.). 

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas V. A. paaiškino, kad jie anksčiau neteikdavo reikšmės atitinkamoms tvarkoms įmonėje parengti, nes joje dirba tik 4 žmonės, jie kaip viena šeima tardavosi. V. L. nevažiuoja, atsisako vykti į reisą. Įmonė patiria dėl to žalą. V. L. pasiprašė atostogų 6 dienų. Skambino darbdavys, sakė, kad „V., reikia aptarti, ką po atostogų dirbsim“, o šis jam atsakė, kad nieko nedirbs, į prastovas eis. Pokalbis nutrūko, nes V. L. padėjo ragelį. Ieškovui reikia klientų užsakymus vykdyti. Paskambino darbuotojui, sakė atituoti daiktus, šis jam pasakė, kad dabar atostogos, kada norės, tada atvažiuos ir panašiai, bei numetė telefono ragelį. Nuvažiavo ieškovas pas atsakovą, tas nekalba, išėjo J. L., jo žmona ištiesta ranka, rankoj telefoną laikė ir pasakė „pasiklausyk, tau bus naudinga“. Telefonu jam pasakė: „nebandyk atleisti mano tėvą“. Ieškovas pasižiūrėjo į ekraną, buvo užrašyta „J.“, L. dukra, kuri sakė, „tau pasakyta – į prastovas“. Jam sakė į prastovas eiti ir tiek, gražino telefono ragelį ir pasakė, kad negąsdinkit, atiduokit korteles ir visa kita ir, kad pats savo asmeninius daiktus susirinktų. Praėjo visa savaitė kol atsiėmė daiktus. Buvo tik vienas komplektas automobilio raktų. Jis su J. L. kalbėjo, kuri pareiškė, kad ji žino jį ir pasakė, kad jos vyras daugiau nedirbs pas juos nei vienos dienos. Su juo niekas nederino dėl saugių maršrutų. Jam apie prastovas pasakė buvęs kitas darbuotojas A. G. Jis pats vairavo mašiną, abu vairuotojai išėjo. Jis iki negalėjimo važiavo, kad kažkaip išsilaikyti. Darbo drausmės pažeidimo tyrimas buvo. Jis tai supranta, kad įvertintina, kokia buvo padaryta žala, kiek kainavo pervaryti automobilį į kitą tašką – jis įsivertino. Yra darbuotojo prašymas, kad atleistų, jam reikėjo dirbti. V. L. atostogavo kelias dienas, buvo išleistas 6 darbo dienoms. Prieš tai įkalbinėjo jį važiuoti, po to pasiėmė automobilio raktelius, korteles, kitą dieną atvažiavo V. L. ir bandė įteikti prašymą dėl darbo atleidimo. Jis paėmė tik atostogų prašymą ir dėl to siūlymo pasakė, kad tik galvos. V. L. iš žmonos elektroninio pašto atsiuntė siūlymą, po to atsiuntė paprastu paštu tą siūlymą. Kai darbuotojas išeidinėjo atostogų, darbdavys neprašė grąžinti kortelių. Jis 6 dienoms neieškos kito vairuotojo. Jis negalėjo naudotis tuo automobiliu. Per atostogas pasiėmė. Jis negalėjo prieiti prie technikos. A. G. palikdavo viską automobilyje, V. L. prie savęs pasilikdavo. Už darbo drausmės pažeidimus nėra baudę, pokalbių yra buvę. Per Šv. Kalėdas nupirkdavo kelialapį kaip skatinimą. V. L. 2020 gegužės 4 d. nedirbo, tai nieko ir nežymėjo. 2020 m. balandžio 20 d. atvažiavo V. L. su žmona, tai jis pasakė, kad mašina nenauja, kad tą mašiną su tralu reikia parsivežti (2020 m. spalio 29 d. teismo posėdžio garo įrašas: 6 min. 32 sek. – 37 min. 24 sek.).

Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad su įmonės direktoriumi ir kitu darbuotoju jie tarėsi ką daryti ir jie važiavo alternatyviais maršrutais Pabaltijyje ir Lenkijoje. Važiavimus jie vykdė. Jie buvo visi šnekėję. Jo klausė ar važiuos į Švediją, jie buvo nutarę nevažiuoti. Tik du vairuotojai buvo. Direktorius dar važiavo kur tai. Pabrėžiama, kad pasiėmė raktelius, visos mašinos būna po stogu užrakintos, visi dokumentai būna mašinoje, tik kortelės būdavo pas juos piniginėje. Tik nuo garažo raktai, juos turėdavo kiekvienas su savimi. Raštiško patvirtinimo dėl tvarkų įmonėje ką reikia daryti, išeinant atostogų, nebuvo. Jam nebuvo taip iki tol, kad jį išsikvietų iš atostogų ir reikėtų kažkur važiuoti. Darbo ginčų komisijoje irgi buvo pasakyta ar jis grįžtų į darbą, tai jis atsakė, kad prie tokios įžangos kaip parsidėjo atleidimas, darbo santykiai toliau neįmanomi. Darbo drausmės nėra pažeidęs. Skatinimai buvo – Velykinės, Kalėdinės dovanos. Kalėdinės dovanos būdavo tokios, kad išperkami kelialapiai į kurortines gydyklas. Iki atostogų jam buvo pasakyta, kad reikės važiuoti į Latviją ir į Vilnių, bet iš ten reikės važiuoti į Vokietiją paimti krovinį, nes tokios ekspedicijos sąlygos. Pasiūlymą nutraukti darbo sutartį prieš atostogas neteikė. Jis tikėjosi paatostogauti ir grįžti į darbą. Jiems paskambino direktorius, kad nėra darbo likus dviem dienom iki Šv. Velykų ir jie su kitu vairuotoju grįžo į garažą. V. A. paskambino, kad jam reikia raktelių ir užpylimo korteliu, buvo išeiginė diena, tai jis atsakė, kad atveš pirmadienį, bet direktorius pasakė, jog nieko nelauks ir atvažiuos pats. Tai buvo garažo raktai, bankinės ir kuro užpylimo kortelės. Pasiūlė pačiam iš darbo išeiti, savo noru. Jis įvertino negerai, nesąžininga. Tiek metų išdirbta, viskas buvo tvarkoj. Jeigu važiavo, buvo perkamos priekabos, mašinos, reiškia finansinė padėtis įmonėje buvo nebloga. Mokama buvo sąžiningai, laiku. Šiuo metu atsakovas jau dirba kitoje įmonėje. Jis nesutiko grįžti į darbą, nes prasidėjo atleidimas, spaudimas ir prie tokių sąlygų buvo grįžti dirbti neįmanoma. Spaudimas pasireiškė prašymu pačiam išeiti iš darbo. Buvo raštai pasiaiškinti už ankstesnius dalykus – jis tai priėmė kaip spaudimo priemonę. Jis neneigia, kad buvo siūlyta važiuoti dviem maršrutais, bet konkrečiai nebuvo sutarta dėl ekspedicijos. Būna, kad atsiunčia žinutes, kad reikia važiuoti krautis, jeigu jisai sutaria su ekspedicija. Darbdavys yra sudaręs sutartis su ekspedicijomis ir jos ieško krovinių. Būna, kad atsako tuos krovinius. Jam buvo žinoma, kad ekspedicija nepatvirtino šių kelionių. Sakė, kad krovinio iš Latvijos nebūtų, o į Vokietiją jis dėl viruso grėsmės nenorėjo vykti. Į Lenkiją nevyko, nes kažkas ten buvo irgi negerai, dabar neatsimena. Darbdavys tarėsi ką daryti su savo teisininku. Jie visi pasitikėjo vieni kitais, kolektyvas nedidelis, tarp jų vykdavo dialogai. Direktorius spręsdavo. Direktorius nusprendė, kad važiuos į Pabaltijį ir Lenkiją. Tardavosi telefonu. Negali pasakyti, kada įvyko susitarimas. Įvyko tai telefonu, jiems atskirai bendraujant telefonu. Kalba buvo, kad nevažiuoti į Covid-19 viruso grėsmės pusę. Kalba paprasčiausiai buvo. Su kitu įmonės vairuotoju A. G. nieko konkrečiai nesutarė, šnekėjo aplamai apie važiavimą saugiu maršrutu. Buvo kalba, kad plinta Covid-19 ir uždaromos sienos. Šnekėjo tarp visų trijų. Maršrutų jie negali įtakoti. Buvo šneka ir su A. G., ir pats V. A. buvo informuotas. V. A. paskambino ir klausė, ar važiuotum į Vokietijos pusę, jis atsakė, kad pasirinkim saugesnius maršrutus. Šneka buvo, kai prasidėjo karantinas. Tada jie ir važiavo į Lenkiją, buvo didelės eilės. Pokalbiai ir diskusijos buvo. Karantino laikotarpiu buvo kalbama. Negali pasakyti, kiek kalbėjo su V. A.. Važiavo į Lenkiją ir Lietuvoje, negali pasakyti kiek kartų važiavo. Nuvežė į Kairius pjuvenas, į pavakarę paskambino ir pasakė grįžti į garažą. Ir paklausė, ką darom su tom dviem dienom iki Šv. Velykų? Jis pasakė, kad nežino, kad išvengti nedarbo paprašė atostogų. Vėliau prašė pratęsti atostogas dėl asmeninių priežasčių (2020 m. spalio 21 d. teismo posėdžio garo įrašas: 1 val. 40 min. 10 sek. – 2 val. 1 min. 45 sek., 2020 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio garso įrašas: 20 min. 15 sek. – 35 min. 42 sek.).

Liudytojas A. G. teismo posėdžio metu paaiškino, kad UAB „J.“ dirbo iki 2020 m. balandžio 17 d. ar 20 d. Išėjo iš darbo, nes norėjo pakeisti darbo pobūdį. Buvo karantinas, darbo sumažėjo. Jis pasakė, kad nori keisti darbą ir išėjo. Kažkokio susitarimo nebuvo. Šnekų buvo. Stojo darbas, užsidarinėjo sienos, po Lietuvą važiavo. Kalbų buvo įvairiausių, kalbėjo, gal nevažiuojam į Lenkiją. Jis su direktoriumi kalbėjo. Su V. L. nieko nesitarė. Taip, kad visi trys suėję tarėsi, nebuvo. Keitėsi darbas. Kai prasidėjo karantinas, Lenkija užsidarinėjo sienas. Prasidėjo prastovos. Paskui važinėjo po Lietuvą. Gal nebūtų tų karantinų, gal būtų dirbęs ir toliau. Sumažėjo darbo, todėl ir išėjo iš darbo. Jis buvo atleistas abipusiu susitarimu. Automobilį palikdavo garaže, jo nereikėdavo rakinti, nes rakinamas garažas buvo. Viskas likdavo automobilyje. Niekas jo dabar su darbdaviu nesieja. Yra kitas procesas dėl žalos atlyginimo, jis ten irgi yra įtrauktas trečiuoju asmeniu – buvo avarija, traukinys kliudė uoste jo vairuojamą vilkiką. Nagrinėja ginčą Vilniaus apylinkės teismas. Įvykis buvo 2016 m. Atostogų metu jam neteko vykti darbo reikalais, atšaukimų iš atostogų nebuvo (2020 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio garso įrašas: 5 min. 42 sek. – 16 min. 53 sek.).

Patikslintas ieškinys nepagrįstas ir atmestinas.

Pagal DK 231 straipsnio 3 dalį, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus.

Priimdamas sprendimą civilinėje individualaus darbo ginčo dėl teisės byloje pirmosios instancijos teismas turi įvertinti įrodymus, nustatyti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą, nuspręsti dėl taikytinos teisės ir ginčo išsprendimo iš esmės (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Sprendimas priimamas ir materialiosios teisės normos taikomos pagal teismo nustatytas civilinės bylos nagrinėjimo metu, taigi ir sprendimo priėmimo metu, egzistuojančias faktines aplinkybes, o ne tas aplinkybes, kurios buvo ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje. Išspręsdamas ginčą teismas šalių materialiąsias teises ir pareigas (pavyzdžiui, priteisiamą sumą, kt.) nustato teismo sprendimo momentu, t. y. sprendimo priėmimo dieną (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019).

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2011 m. spalio 24 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 15, pagal kurią atsakovas V. L. priimtas dirbti UAB „J.“. Darbo sutarties 3 punkte buvo sutarta, jog V. L. bus mokamas 900 litų per mėnesį darbo užmokestis (b. l. 27). Iš UAB „J.“ direktoriaus V. A. įsakymo „Dėl V. L. atleidimo iš darbo“ matyti, kad atsakovas buvo atleistas iš darbo 2020 m. gegužės 4 d. pagal DK 54, 55 ir 56 straipsnius (b. l. 32).

Atsakovas V. L. 2020 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su skundu dėl neteisėto atleidimo iš darbo, kuriuo prašė panaikinti UAB „J.“ direktoriaus V. A. įsakymą „Dėl V. L. atleidimo“, priapažįstant jį neteisėtu, priteisti iš darbdavio UAB „J.“ vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už kiekvieną prastovos mėnesį nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo sugrąžinti į darbą įvykdymo dienos, taip pat priteisti iš darbdavio patirtą neturtinę žalą 10 MGL dydžio vienkartinę išmoką.

V. L. Darbo 

Darbo

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo. Atsakovo teigimu, jo atleidimas iš darbo pagal DK 54, 55 ir 56 straipsnius yra neteisėtas.

Pagal DK 54 straipsnio 1 dalį bet kuri darbo sutarties šalis gali pasiūlyti kitai darbo sutarties šaliai nutraukti darbo sutartį.

Atsakovas 2020 m. balandžio 20 d. pateikė raštišką siūlymą darbdaviui nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnyje nurodytais pagrindais. Bylos duomenimis ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovės atstovas V. A. šio siūlymo asmeniškai nepriėmė, todėl atsakovas darbdaviui išsiuntė siūlymą elektroniniu paštu ir registruota pašto siunta. Atsakovas V. L. 2020 m. balandžio 20 d. siūlyme nutraukti darbo sutartį siūlė šias darbo sutarties nutraukimo sąlygas: nutraukimo data 2020 m. gegužės 4 d., kompensacijos dydis 2 mėnesių darbo užmokesčio išeitinė, piniginė kompesacija už nepanaudotas atostogas, atsiskaitymo tvarka 146 straipsnio 2 dalies pagrindu. Iš UAB „J.“ 2020 m. balandžio 22 d. direktoriaus sutikimo nutraukti darbo sutartį matyti, kad direktorius sutiko atleisti atsakovą nuo 2020 m. gegužės 4 d. ir informavo, kad V. L. yra išnaudojęs jam priklausančias atostogas ir gavęs visą priklausantį apmokėjimą už jas. Taip pat ieškovės direktorius informavo darbuotoją, kad jam nepriklauso jokia išeitinė kompensacija, nes nėra nei vienos DK 56 straipsnyje numatytos aplinkybės.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal DK 54 straipsnio 1 dalį darbo sutarties nutraukimo iniciatyvos teisę turi bet kuri darbo sutarties šalis; pasiūlymas nutraukti darbo sutartį pateikiamas raštu, išdėstant darbo sutarties nutraukimo sąlygas (2 dalis); sutikimą su pateiktu pasiūlymu kita darbo sutarties šalis taip pat išreiškia raštu (3 dalis). Sutarusios nutraukti sutartį, šalys gali sudaryti raštišką susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, toks darbo sutarties šalių sudarytas susitarimas (ar darbo sutarties šalies raštu išreikštas sutikimas su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį) pabaigia šalių darbo sutartį (4 dalis). Taigi, darbo sutarties pabaiga šiuo pagrindu galima, kada darbo sutarties šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Esant ginčui teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma, atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 54 straipsnyje nustatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Taigi, tiek nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, tiek vėliau ginčijant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą, esminę reikšmę, kaip minėta, turi tai, ar buvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo. Konstatavus suderintos valios dėl darbo sutarties nutraukimo trūkumą, darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu negali būti pripažįstamas teisėtu. Sprendžiant ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kiekvienu atveju būtina individualiai atsižvelgti į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimo aplinkybes, ar asmens valia nebuvo nulemta neleistinomis priemonėmis, ekonominio pobūdžio ar psichologiniu darbdavio spaudimu; ar pasiūlymas darbuotojui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu buvo išreikštas suprantamai ir aiškiai (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019).

Šiuo atveju atsakovas pasiūlė darbdaviui nutraukti sutartį šalių susitarimu. Pasiūlymas buvo pateiktas raštu, kuriame buvo išdėstytos sutarties nutraukimo sąlygos. Atsakovas nurodė, kad ieškovė 2020 m. balandžio 20 d. jo raštiško siūlymo nutraukti darbo sutartį nepriėmė tiesiogiai, todėl atsakovas šį siūlymą išsiuntė darbdavio įmonės elektroniniu paštu ir registruotu laišku įprastu paštu. Šių aplinkybių teismo posėdžio metu neneigė ir ieškovės atstovai. Ieškovė ne tik tiesiogiai nepriėmė atsakovo siūlymo nutraukti sutartį šalių susitarimu, bet ir tą pačią, t. y. 2020 m. balandžio 20 d. raštu pareikalavo atsakovą pasiaiškinti dėl ankstesnių įvykių. Ieškovės atstovas V. A. teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovas dėl darbo drausmės pažeidimų nebuvo baustas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad V. A. reikalavimą pasiaiškinti dėl įvykių, vertina kaip jam darytą poveikį, kaip jo bauginimą. Teismas vertina, kad tokie V. A. veiksmai – atsisakymas priimti tiesiogiai jam darbuotojo teikiamą pasiūlymą dėl dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu ir gavus tokį siūlymą kitomis įteikimo priemonėmis, reikalavimas V. L. pasiaiškinti dėl įvykių, dėl kurių atsakovui anksčiau nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos (vienas iš tų įvykių įvykęs dar 2019 m. spalio 10 d.), gali būti pagrįstai vertinamas kaip bandymas daryti poveikį darbuotojui.

Ieškovės direktoriaus 2020 m. balandžio 22 d. sutikimas nutraukti darbo sutartį patvirtina, kad darbdavys iš esmės sutiko tik su atsakovo siūlyme nurodyta sąlyga – nutraukti darbo sutartį nuo 2020 m. gegužės 4 d. Nurodyta buvo ir tai, kad atsakovas buvo išnaudojęs atostogas, todėl jam nepriklauso kompensacija už nepanaudotas atostogas. Dėl šios sąlygos ginčo byloje nėra.

Ieškovės atstovas V. A. nesutiko darbuotojui V. L. sumokėti išeitinę kompensaciją, todėl vertintina, kad nebuvo sutartą dėl visų atsakovo pateiktame siūlyme namatytų sąlygų ir nebuvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. 

Ieškovė įsakyme dėl V. L. atleidimo iš darbo nurodė atleidimo iš darbo pagrindą ne tik DK 54 straipsnį, bet DK 55 ir 56 straipsnius. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas teikė darbdaviui pareiškimą nutraukti darbo sutartį DK 55 ar 56 straipsniuose numatytais pagrindais, todėl laikytina, kad darbdavys su atsakovu darbo sutartį nutraukė DK 55 ar 56 nustatytais pagrindais nepagrįstai.

Ieškovės atstovai teismo posėdžio metu nurodė, kad V. L. atsisakė du kartus vykti darbdavio nurodytais maršrutais, motyvuodamas tuo, kad tai nesaugu dėl Covid-19 viruso užsikrėtimo grėsmės, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė, manydama, kad darbuotojas netinkamai atlieka darbines funkcijas ar jas atsisako atlikti, būtų užfiksavusi tai ir ėmusis atitinkamų priemonių.

Ieškovės atstovai teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas, išeidamas atostogų, nepaliko darbdaviui automobilio raktų, kuro užpylimo ir bankinių kortelių, todėl ieškovas negalėjo prieiti prie automobilio, įmonė dėl to patyrė nuostolius, teko pačiam direktoriui važiuoti pas atsakovą pasiimti tų daiktų. Tačiau įmonės vadovas V. A. patvirtino, kad jo vadovaujamoje įmonėje nėra nustatyta tvarka, kaip reikia elgtis darbuotojui išeinant atostogų ir pan., t. y., kad reikia ir kaip reikia kažkam palikti ar perduoti automobilio ir kitus raktus, dokumentus, korteles ir pan.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į tai, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovė turėjo pagrindą atleisti atsakovą iš darbo DK 55 ir 56 straipsniuose numatytais pagrindais, į tai, kad nebuvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo DK 54 straipsnyje numatytu pagrindu, ieškovės priimtas įsakymas dėl atsakovo atleidimo iš darbo pripažintinas neteisėtu ir naikintinas. 

Atsakovas, skundą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje, atsisakė reikalavimo priteisti iš ieškovės neturtinę žalą – 10 MGL dydžio vienkartinę išmoką. Atsiliepime ir teismo posėdžių metu atsakovas neprašė priteisti neturtinės žalos, todėl teismas vertina, kad atsakovas šio reikalavimo yra atsisakęs ir plačiau dėl jo nepasisako.

Pagal DK 218 straipsnio 2 dalį, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

Atsakovas nuo 2020 m. liepos 17 d. yra sudaręs neterminuotą darbo sutartį su kitu darbdaviu. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas neprašo būti grąžintas į buvusį darbą, todėl jam priteistina kompensacija.

Remiantis ieškovės pateiktais duomenimis apie atsakovo dienos vidutinį darbo užmokestį (toliau – VDU) (39,64 Eur), teismas apskaičiuoja, jog atsakovui, vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, iš ieškovės priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos – 2020 m. gegužės 4 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos – 2020 m. gruodžio 8 d., dydis yra 6 064,92 Eur (39,64 Eur / d. d. x 153 d. d.).

Sprendžiant dėl priteistinos kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tai, kad įmonė, kurioje dirbo atsakovas yra maža, į tai, kad tiek darbo sutarties nutraukimo metu, tiek sprendimo teisme priėmimo metu Lietuvos Respublikoje dėl viruso Covid-19 grėsmės ir paskelbtos pandeminos yra susiklosčiusi nepalanki ekonominė padėtis, todėl įmonių teikiančių transporto paslaugas ir gabenančių krovinius į kitas valstybes veikla gali būti apsunkinta, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, į šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis, į tai, kad atsakovas yra įsidarbinęs nuo 2020 m. liepos 20 d., todėl vertintina, kad paskaičiuotos 6 064,92 Eur kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui ir kompensacija už priverstinę pravaikštą sumažintina iki 2 180,20 Eur (39,64 Eur / d. d. x 55 d. d.), kompensaciją skaičiuojant už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos – 2020 m. gegužės 4 d., iki atsakovo įsidarbinimo kitoje įmonėje dienos – 2020 m. liepos 17 d.

Vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 ir 6 dalimis, laikytina, kad ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pas ieškovę išdirbo ilgiau nei 8 metus, atsakovui priteistina iš ieškovės keturių jo vidutinių darbo užmokesčio dydžio kompensacija, tai yra 4 370,40 Eur (1 092,60 Eur x 6 mėn.). 

   Vadovaujantis CPK 282 straipsnio 2 dalimi, teismas nukreipia skubiai vykdyti sprendimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, ir sprendime nustatyta dalis neturi viršyti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad skubiam vykdymui buvo nukreiptas darbo ginčų komisijos sprendimas dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išieškojimą atsakovui iš ieškovės, į tai, kad teismas nukreipia skubiai sprendimą vykdyti dėl neviršijančios vieno vidutinio darbo užmokesčio sumos išieškojimo, todėl šis sprendimas nenukreiptinas skubiam vykdymui.

 Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

 Ieškinys atmestinas, todėl atsakovui iš ieškovės priteistinos jo patirtos ir rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovas pateikė rašytinius įrodymus, kad patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų (už advokato  teisinę pagalbą).

Vertinant išlaidas pagal įkainius, nustatytus teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (įsakymo redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.), siejant koeficientus su Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje, pripažintina, kad patirtos išlaidos neviršija maksimalių dydžių, todėl ieškinį atmetus iš ieškovės atsakovui priteistina 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą (CPK 88 straipsnis, 93 straipsnis).

 Iš ieškovės priteistinos 5,37 Eur patirtos pašto išlaidos valstybei (CPK 96 straipsnis).

            Įvertinės tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis CPK 259–260, 268–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „J.“ patikslintą ieškinį atmesti.

Pripažinti, kad atsakovas V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „J.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2020 m. gegužės 4 d. iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 54, 55, 56 straipsnių pagrindu buvo atleistas neteisėtai.

Nustatyti, kad darbo sutartis tarp atsakovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „J.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), nutraukta teismo sprendimu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 4 ir 6 dalis, atleidimo data laikant šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „J.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), dviejų tūkstančių vieno šimto aštuoniasdešimties eurų dvidešimties centų (2 180,20 Eur) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 4 d. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „J.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), keturių atsakovo vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją – keturis tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt eurų keturiasdešimt centų (4 370,40 Eur).

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „J.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), keturis šimtus eurų (400 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „J.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), penkis eurus trisdešimt septynis centus (5,37 Eur) bylinėjimosi išlaidų valstybei, įmokos kodas 5660. 

Įsiteisėjus šiam sprendimui darbo ginčo byloje, pripažinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus darbo ginčų komisijos 2020 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. DGKS–3549 darbo byloje Nr. APS–133–11003, netekusiu galios ir teismo išsireikalautą medžiagą gražinti komisijai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus.

Teisėjas                                                                                                                   Arturas Rauktys