Civilinė byla Nr. e2A-426-186/2017

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00686-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 

2.6.1.6.1; 2.6.6.2; 2.6.7.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Intersera“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gora“, atstovaujamos bankroto administratorės Eurobankroto, UAB, ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Intersera“. Tretieji asmenys byloje R. J., uždaroji akcinė bendrovė „Perdanga“, uždaroji akcinė bendrovė „Nordus“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Gora“ pareiškė teisme ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Intersera“. Ieškinyje nurodė, kad UAB „Gora“ ir UAB „Intersera“ 2012-11-22 sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu UAB „Gora“ suteikė atsakovei UAB „Intersera“ 474 997,00 Lt dydžio paskolą iki 2018-03-01. 2014-02-27 buvo sudarytas paskolos sutarties pakeitimas Nr. 1, kuriuo UAB „Gora“ suteikė bendrovei „Intersera“ 855 000 Lt paskolą. 2013-08-28 šalys sudarė rangos sutartį, kuria UAB „Gora“ (rangovė) įsipareigojo atlikti statybos darbus. 2014-11-03 Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas ieškovės UAB „Perdanga“ ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Gora“. Teismas, tenkindamas ieškovės UAB „Perdanga“ prašymą, 2014-11-04 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo visą UAB „Gora“ turtą, o 2015-03-30 nutartimi iškėlė šiai bendrovei bankroto bylą. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2015-06-18. UAB „Intersera“ 2015-03-03 pareiškė teisme ieškinį bendrovei UAB „Gora“, kuriame reikalavo priteisti 101 179,30 Eur nuostolių dėl netinkamai atliktų darbų pagal 2013-08-28 rangos sutartį. Civilinėje byloje pagal UAB „Intersera“ ieškinį šalys teismui pateikė taikos sutartį, kurioje UAB „Intersera“ sumažino ieškinio reikalavimus iki 86 886 Eur sumos, o UAB „Gora“ tokio dydžio reikalavimą pripažino ir įsipareigojo bendrovei „Intersera“ atlyginti 86 886 Eur nuostolių. Teismas 2015-04-15 nutartimi taikos sutartį patvirtino. 2015-05-25 UAB „Gora“ ir UAB „Intersera“ sudarė susitarimą, kuriuo 86 886 Eur suma įskaityta kaip paskolos bendrovei „Intersera“ grąžinimas.
2. Šioje byloje pareikštame ieškinyje BUAB „Gora“ prašė pripažinti negaliojančiu 2015-05-25 susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo ab initio (liet. nuo pat pradžių), taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 86 886 EUR, taip pat priteisti procesines palūkanas. Teigdama, kad ginčijamas susitarimas pažeidžia bendrovės „Gora“ kreditorių teises, teisiniu ieškinio pagrindu nurodė LR civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnį actio Pauliana ieškinį. Argumentuodama ieškinio reikalavimą ieškovė nurodė, kad skolininkė BUAB „Gora“, būdama nemoki, piktnaudžiavo savo teisėmis ir nepagrįstai pasirinktinai suteikė pirmenybę kreditorei UAB „Intersera“. Skolininko elgesys veikiant vieno kreditoriaus naudai nesuderinamas su sąžininga verslo praktika, verslo subjekto protingo elgesio standartais. Atkreipė dėmesį, kad nors sandorio sudarymo metu dar nebuvo įsiteisėjusi Klaipėdos apygardos teismo 2015-03-30 nutartis iškelti UAB „Gora“ bankroto bylą, tačiau pranešimas apie ketinimą kelti UAB „Gora“ bankroto bylą buvo paskelbtas viešai 2014-11-05, todėl atsakovė, būdama rūpestinga ir atidi, turėjo patikrinti ieškovės finansinę padėtį ir galimybes atsiskaityti. UAB „Gora“ vienintelė akcininkė yra I. V., o jos gyvenamosios vietos adresas, įrašytas Juridinių asmenų registre: (duomenys neskelbtini), sutampa su atsakovės UAB „Intersera“, kurios direktoriumi nuo 2012-10-26 vienintelio akcininko sprendimu yra paskirtas T. V., buveinės adresu. Paminėtus asmenis sieja giminystės ryšys, todėl sunki ieškovės turtinė padėtis atsakovei buvo žinoma, kas patvirtina pastarosios nesąžiningumą. Taikos sutartyje įsipareigojimo vykdymo tvarka ir terminas nebuvo nustatyti, todėl šalys neprivalėjo sudaryti 2015-05-25 tarpusavio skolų įskaitymo sandorio. Ieškovė pažymėjo, kad įskaitymas atliktas tuo laikotarpiu, kai galiojo Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-04 nutartimi civilinėje byloje dėl bankroto bylos iškėlimo taikytas areštas visam UAB „Gora“ turtui, taip pat ir piniginėms lėšoms, turtinėms teisėms, debetiniams reikalavimams.
3. Atsakovė UAB „Intersera“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčijamas susitarimas sudarytas dar neįsiteisėjus 2015-03-30 nutarčiai dėl bankroto bylos UAB „Gora“ iškėlimo. Susitarimas dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sudarytas bendrovei „Intersera“ 2015-05-11 raštu pareikalavus sumokėti skolą ir vykdant įsiteisėjusią 2015-04-15 Klaipėdos apygardos teismo nutartį dėl taikos sutarties patvirtinimo. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad UAB „Intersera“ nesąžininga, nes UAB „Gora“ vienintelė akcininkė I. V. ir UAB „Intersera“ direktorius T. V. yra giminės, nepagrįsta, kadangi UAB „Intersera“ akcininkė I. V. nedalyvavo įmonės valdyme, nepriiminėjo sprendimų, apie ginčijamą sandorį net nežinojo.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas pripažino negaliojančiu ab initio UAB „Gora“ ir UAB „Intersera“ 2015-05-25 susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės UAB „Intersera“ ieškovei BUAB „Gora“ 86 886 Eur bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių klausimą.
5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotas actio Pauliana taikymo sąlygas: kreditorius reikalavimo teisę, kreditoriaus (kreditorių) teisėtų interesų pažeidimą, sandorio šalių nesąžiningumą, aplinkybę, kad ginčijamą sandorį sudaryti nebuvo privaloma.
6. Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės teismas nurodė, kad bankroto byloje Klaipėdos apygardos teismas 2015-10-13 nutartimi yra patvirtinęs net 122-jų BUAB „Gora“ kreditorių finansinius reikalavimus, kurių bendra suma yra 1 385 832,93 Eur. Bankroto administratorius atstovauja įmonės ir visų jos kreditorių interesams ir LR įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto pagrindu turi teisę prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais.
7. Dėl kreditoriaus (kreditorių) teisėtų interesų pažeidimo teismas nurodė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones visas UAB „Gora“ turtas bankroto byloje buvo areštuotas teismo 2014-11-04 ir 2015-03-30 nutartimis. Pagal į bylą pateiktų ir ištirtų dokumentų – UAB „Gora“ bankroto bylos (Nr. B2-812-730/2015) ir civilinės bylos Nr. B2-1704-479/2014, kurioje atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą bendrovei „Gora“ – duomenis, teismas sprendė, jog ginčijamo susitarimo sudarymo metu ieškovė buvo ekonomiškai nemoki ir neturinti pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti bei privalėjo vadovautis CK 6.9301 straipsnyje nustatytu atsiskaitymų eiliškumu. Teismas konstatavo, jog UAB „Gora“, būdama faktiškai nemoki, suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių – atsakovei UAB „Intersera“ (CK 6.66 str. 1 d.).
8. Spręsdamas dėl sandorio šalių nesąžiningumo, teismas nurodė, kad ginčijamą susitarimą sudarė du juridiniai asmenys, kurių vadovai yra susiję artimais ryšiais, UAB „Intersera“ buveinės adresas sutampa su UAB „Gora“ vienintelės akcininkės I. V. registracijos adresu, todėl atsakovė turėjo galimybę žinoti ieškovės turtinę padėtį. Teismas pažymėjo, kad verslininkams yra / turi būti žinomi verslo vertinimo kriterijai ir ypatumai, privalomumas teisės aktų reikalavimų, kurie nustatyti viešiesiems registrams pateikiamų bendrovės duomenų turiniui. Todėl atsakovė, būdama rūpestinga ir atidi, turėjo patikrinti ieškovės finansinę padėtį ir galimybes atsiskaityti. Teismas padarė išvadą, jog UAB „Intersera“ ne tik turėjo žinoti, bet ir žinojo apie sunkią ieškovės finansinę padėtį, apie tai, kad įmonė yra nemoki, kad turi kitų kreditorių, todėl suprato, jog sudarant sandorį dėl tarpusavio įskaitymo bus pažeistos UAB „Gora“ kreditorių teisės.
9. Teismas sprendė, kad ginčijamo sandorio sudarymas nebuvo privalomas, nes šalių sudarytoje ir teismo patvirtintoje taikos sutartyje nebuvo susitarimo dėl tarpusavio skolų įskaitymo. Pažymėjo, kad skolų įskaitymas atliktas tuo laikotarpiu, kai 2015-03-30 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi atsakovei UAB „Gora“ jau buvo iškelta bankroto byla ir galiojo paminėta nutartimi bei 2014-11-04 nutartimi visam UAB „Gora“ turtui taikytas areštas.
10. Atsižvelgdamas į ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusią ieškovės ekonominę būklę, į tai, kad ieškovė buvo skolinga daugeliui kitų kreditorių, teismas sprendė, jog sandoris neatitiko jo sudarymo privalomumo kriterijaus ir negali būti laikomas atitinkančiu įprastą verslo praktiką ar pateisinamas susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Dėl to teismas konstatavo actio Pauliana taikymo sąlygų visetą.
11. Spręsdamas dėl restitucijos, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju restitucijos taikymas natūra negalimas, nes pagal ginčoijamą sutartį pinigai ar daiktai atsakovei perduoti nebuvo, pripažinus negaliojančiu 2015-05-25 įskaitymo sandorį, kuriuo UAB „Intersera“ buvo įskaityta 86 886 Eur suma kaip dalies paskolos grąžinimas, yra atkuriama tarp šalių buvusi padėtis (status quo) iki ginčo sutarties sudarymo – ieškovė atgauna 86 886 Eur sumą, o atsakovė – teisę reikšti šios sumos finansinį reikalavimą kaip kreditorė. Taikydamas restituciją teismas priteisė iš atsakovės ieškovei įskaitymo sumą – 86 886 Eur.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla.
2. Teismas padarė klaidingą išvadą dėl kreditorių teisių pažeidimo, nurodydamas, kad šiuo įskaitymu BUAB „Gora“ suteikė pirmenybę atsakovei, neatsiskaitydama su kitais kreditoriais. Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Nutartis dėl bankroto bylos bendrovei „Gora“ iškėlimo įsiteisėjo 2015-06-18, iki tos datos negalima taikyti jokių kreditorių teisės pirmumo taisyklių, o ginčijamas susitarimas buvo sudarytas 2015-05-25, kai įmonei dar nebuvo iškeltas bankrotas.
3. Nors UAB „Gora“ būklė buvo bloga ir atitiko ĮBĮ įtvirtintą bankroto bylos iškėlimo ribą, ji nėra pakankama konstatuoti ieškovės UAB „Gora“ nemokumą kaip actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę. Nagrinėjamu atveju susiklostė specifinė situacija, nes UAB „Gora“, išskaitydama savo 86 886 Eur skolą atsakovei sumažino savo įsipareigojimų dydį. Toks elgesys kaip tik laikytinas atitinkančiu protingo asmens (verslo subjekto) elgesio standartus, siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Tarpusavio reikalavimų įskaitymu bendrovės „Gora“ turto sumažėjo tiek pat, kiek ir įsipareigojimų, todėl negali būti nustatytas kreditorių teisių pažeidimas. Teismas nenustatė, kokią įtaką ieškovės mokumui turėjo ginčijamas sandoris. Be to, sudarius ginčijamą susitarimą, atsakovės UAB „Intersera" nebeliko tarp UAB „Gora“ kreditorių, kas iš esmės pagerino UAB „Gora“ mokumo situaciją.
4. Teismo išvada, kad susitarimas nebuvo privalomas sudaryti, yra klaidinga. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Civilinėje byloje Nr. 2-1073-513/2015 Klaipėdos apygardos teismas 2015-04-15 nutartimi patvirtino taikos sutartį, kuria UAB „Gora“ sutiko ir įsipareigojo atlyginti atsakovei 86 886 Eur sumą. Įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 str. 1 d.). Teismo patvirtinta taikos sutartis yra vykdytinas dokumentas (CPK 584 str. 4 p.), todėl siekiant įvykdyti privalomą ir vykdytiną dokumentą šalys susitarė tai atlikti pačiu ekonomiškiausiu būdu, neliečiant abiejų šalių faktinio turto – įskaityti tarpusavio reikalavimus. Todėl teismas nepagrįstai pripažino sandorio sudarymo neprivalomumą, kaip actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygą. Teismas visiškai neįvertino to fakto, kad šalys susitarimu faktiškai neperdavė jokio turto, pinigų ar kitu daiktų, dėl ko UAB „Gora“ turtinė padėtis iš esmės pablogėtų.
5. Teismas neteisingai sprendė dėl sandorio šalių nesąžiningumo. Teismas šalių nesąžiningumą nustatė remdamasis CK 6.67 straipsnio 7 punkte įtvirtinta prezumpcija – atsakovės UAB „Intersera" nesąžiningumą grindžia tuo faktu, kad UAB „Gora“ vienintelė akcininkė nuo 2013-09-12 yra I. V., kuri yra atsakovės UAB „Intersera" vadovo T. V. sutuoktinė. Tačiau vien tik šalių valdymo organo ir akcininkės santuokos faktas automatiškai nereiškia ir numanymą apie įmonės padėtį ir sužinojimą apie sandorius, ir šalių nesąžiningumą. Teismas nevertino, šių asmenų sąsajumo rangos sutarties ir paskolos sutarties, kurių pagrindu šalys vėliau sudarė susitarimą dėl įskaitymo, sudarymo metu bei neatsižvelgė tarp šalių susiklosčiusią bendradarbiavimo praktiką. Nors CK 6.67 straipsnio 7 dalyje yra numatyta prezumpcija, tai nereiškia, kad teismas neturi vertinti visų byloje esančių įrodymų ir, esant abejonių dėl šio fakto, įrodinėjimo naštą perkelti ieškovei UAB „Gora“. Susitarimas dėl paskolos sudarytas 2012-11-02, kai I. V. dar nebuvo UAB „Gora“ akcininkė. I. V. nuo 2014-06-27 buvo vaiko priežiūros atostogose 2 metams, todėl 2015-05-25, kai buvo sudaromas ginčijamas susitarimas net neturėjo galimybių domėtis įmonės veikla ir vertinti sandorių naudingumo, kas iš esmės jai, kaip akcininkei, ir nepriklausė. Šios aplinkybės nagrinėjamu atveju paneigia nesąžiningumo prezumpciją.
6. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte buvo numatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau nagrinėjamu atveju susitarimo dėl įskaitymo sudarymo momentu nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo įsiteisėjusi, todėl ieškovė buvo laisva sudaryti susitarimą.
7. Nenustačius kreditoriaus interesų pažeidimo, sandorių sudarymo neprivalomumo ir šalių nesąžiningumo sąlygų, konstatuotinas actio Pauliana sąlygų viseto nebuvimas.
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momentas svarbus tik konkrečių ĮBĮ 10 straipsnyje įtvirtintų teisinių padarinių požiūriu. 2014-11-04 Klaipėdos apygardos teismui priėmus pareiškimą dėl UAB „Gora“ bankroto bylos iškėlimo, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-04 nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones rezoliucinė dalis iš esmės suformuluota taip, kad ji atitinka ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas  kuriomis, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles. Tam tikri teisiniai padariniai ir draudimai, siekiant apsaugoti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, atsiranda ir nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo momento (ĮBĮ 9 str. 3 d.).
2. Klaipėdos apygardos teismas 2014-12-11 ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015-03-05 nutartimis nustatė, kad ieškovė buvo faktiškai nemoki pagal 2014-09-30 pateiktus balanso duomenis. UAB „Gora“ būdama nemoki, turėdama daug pradelstų įsiskolinimų bei esant areštuotoms sąskaitoms suteikė pirmenybę vienai iš kreditorių – UAB „Intersera". Sudarius ginčijamą susitarimą UAB „Gora“ mokumo situacija nebuvo pagerinta. Ieškovė, būdama faktiškai nemoki, sudarydama atsiskaitymo susitarimą su UAB „Intersera", kurios finansinis reikalavimas atsirado tik po teismo patvirtintos taikos sutarties, atsisakė reikalavimo teisės į paskolos sugrąžinimą ir taip pažeidė kitų kreditorių interesus nepaisant to, kad įmonės nemokumas nepakito. Ginčijamu sandoriu be pagrindo buvo suteikta pirmenybė UAB „Intersera" kitų UAB „Gora“ kreditorių atžvilgiu.
3. Ginčijamas susitarimas nebuvo privalomas sudaryti. Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-04 nutartimi (turto arešto aktų registre įregistruota 2014-11-05 12.52 val., turto arešto aktas išregistruotas 2015-06-30 10.03 val.) ieškovei buvo uždrausta disponuoti turtu. Duomenys apie ieškovės turto arešto įregistravimą paskelbti viešai, todėl preziumuojama, kad ieškovei jie turėjo būti žinomi. Įskaitymas buvo atliktas galiojant teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, tokiu būdu buvo pažeistas CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, kad įsiteisėję teismo procesiniai sprendimai yra privalomi. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Sudaryti 2015-05-25 susitarimo šalys neprivalėjo, nes šio sandorio sudarymas prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
4. Ginčijamo susitarimo šalys yra nesąžiningos. UAB „Gora“ ir UAB „Intersera" vadovai susiję artimais ryšiais. Ieškovės buvęs direktorius R. J. 2014-11-11 kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Pagal LR įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 5 straipsnio nuostatas restruktūrizavimo plano metmenis rengia įmonės valdymo organas, o patvirtina įmonės dalyvių susirinkimas, savininkas [...], todėl vienintelė UAB „Gora“ akcininkė turėjo žinoti apie ieškovės sunkią finansinę padėtį. 2015-05-25 tas pats UAB „Gora“ direktorius R. J. pasirašė įskaitymo sutartį su UAB „Intersera" direktoriumi T. V.. Todėl tiek UAB „Gora“ akcininkė I. V., tiek jos sutuoktinis – UAB „Intersera" direktorius T. V. žinojo, jog ieškovė yra nemoki, žinojo apie UAB „Gora“ turto areštą ir iškeltą bankroto bylą, tačiau, nepaisant šių aplinkybių, vis tiek atliko įskaitymą.
14. Lietuvos apeliaciniame teisme 2017-05-29 gauti atsakovės UAB „Intersera“ rašytiniai paaiškinimai, kuriais siekiama atsikirsti į ieškovės atsiliepime išdėstytus argumentus, jog ginčijamas susitarimas negalėjo būti sudarytas dėl jo sudarymo metu galiojusių teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovė teigia, kad tokių aplinkybių bei atsikirtimų pirmosios instancijos teisme ieškovė nebuvo išsakiusi.
15. Atsakovė UAB „Intersera“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informaciją apie I. V. ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, suformuotą 2016-12-02. Ieškovė 2017-06-02 pateikė prašymą prijungti naujus įrodymus – duomenis apie bylinėjimosi išlaidas ir 2017-05-23 pranešimą dėl 2012-11-22 paskolos sutarties nutraukimo.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų

16. Atsakovės pateiktų rašytinių paaiškinimų ir šalių pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimas išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 5 d. nutartimi.

Dėl actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje (CPK 4 str.) dėl šio instituto taikymo yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žiūr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį nustatė esant visas paminėtas sąlygas. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo kreditoriaus (BUAB „Gora“ kreditorių) interesų pažeidimą, neprivalomumą sudaryti 2015-05-25 susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo ir šalių nesąžiningumą. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus (CPK 320 str.) teisėjų kolegija nutartyje pasisako dėl šių actio Pauliana ieškinio sąlygų taikymo galimybės nagrinėjamoje byloje.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

18. Atsakovės teigimu ginčijamas 2015-05-25 susitarimas dėl tarpusavio įskaitymo nepažeidė BUAB „Gora“ kreditorių interesų, nes jis sudarytas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, atitiko normalią verslo praktiką, neturėjo įtakos bendrovės mokumui, kurios turto sumažėjo tiek pat, kiek ir įsipareigojimų.
19. Pagal paminėtą teismų praktiką (nutarties 17 p.) antroji iš išvardintų actio Pauliana ieškinio sąlygų aiškintina taip, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus – jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi, actio Pauliana galima taikyti tuomet, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę vienam kreditoriui ir taip pažeidžia kitų kreditorių teises. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad 2015-05-25 susitarimo dėl tarpusavio įskaitymo sudarymo momentu UAB „Gora“ buvo nemoki, tačiau atsakovė nesutinka, kad to pakanka konstatuoti actio Pauliana taikymui būtiną sąlygą, nes atlikus įskaitymą bendrovės turto sumažėjo tiek pat, kiek ir įsipareigojimų. Iš tikro, po įskaitymo UAB „Gora“ kreditinių ir debetinių skolų balansas nepakito, tačiau sprendžiant šį klausimą reikia turėti omenyje, kad bendrovė tuo metu buvo nemoki, kas turi neabejotiną įtaką skolų bei reikalavimų realizavimui. Įmonei iškėlus bankroto bylą (nutartis iškelti bankroto bylą bendrovei „Gora“ priimta 2015-03-30, įsiteisėjo 2015-06-18) atsiskaitymai su kreditoriais vykdomi pagal ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą eilę ir proporcijas. Nagrinėjamu atveju, pasirašius ginčijamą susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo, kreditorė UAB „Intersera" neteko teisės reikalauti iš nemokios bendrovės 88 886 Eur sumos (reikalavimas pagal ĮBĮ 35 str. tenkintinas trečiąja eile) ir buvo atleista nuo prievolės tokią pat sumą sumokėti bendrovei „Gora“. Tokiu būdu kreditorė UAB „Intersera“ ne tik formaliai patenkino savo reikalavimą pirmiau už kitus kreditorius, bet ir įgijo teisę negrąžinti nemokiai bendrovei realios pinigų sumos, kuri turėjo būti panaudota kitų kreditorių reikalavimams tenkinti ĮBĮ nustatyta tvarka. Tokiu būdu, nors UAB „Gora“ turto balansas formaliai nepakito, tačiau reali jos finansinė padėtis pablogėjo. Šios aplinkybės yra pagrindas pripažinti kitų nemokios bendrovės kreditorių teisių pažeidimą.
20. Nesutikimą su kitų kreditorių teisų pažeidimu atsakovė motyvuoja ir tuo, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, o nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Gora“ įsiteisėjo po ginčijamo susitarimo pasirašymo. Argumentas nepagrįstas. Minėta, kad ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Gora“ teisme gautas 2014-11-03, laikinosios apsaugos priemonės bendrovės „Gora“ turtui pritaikytos 2014-11-04 nutartimi, o bankroto byla iškelta 2015-03-30. Taip pat minėta, jog atsakovė UAB „Intersera" ieškinį bendrovei „Gora“ dėl nuostolių priteisimo pareiškė 2015-03-30 t. y. bankroto bylos iškėlimo dieną, o taikos sutartis toje byloje patvirtinta jau 2015-04-15. Tokia chronologija patvirtina, kad šalių įsipareigojimų įskaitymu pasibaigę veiksmai buvo atliekami ieškovei jau esant nemokiai, t. y. tuomet, kai visų jos kreditorių interesai tapo pažeidžiami bei, kita vertus, paminėti procesiniai veiksmai buvo tikslingi, atliekami siekiant išvengti atsakovės skolinio įsipareigojimo ieškovei realaus įvykdymo. Aptartos aplinkybės taip pat leidžia konstatuoti kitų nemokios bendrovės kreditorių teisių pažeidimą, o taip pat spręsti, jog ieškovei apie tokį pažeidimą, sudarant ginčijamą susitarimą, buvo žinoma.

              Dėl privalomumo sudaryti susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo

21. Atsakovė teigia, kad buvo privaloma sudaryti ginčijamą susitarimą, nes įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis, kuria UAB „Gora“ sutiko ir įsipareigojo atlyginti atsakovei 86 886 Eur sumą, jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 str. 1 d.) ir yra vykdytinas dokumentas (CPK 584 str. 4 p.). Todėl siekiant įvykdyti privalomą ir vykdytiną dokumentą, šalys susitarė tai atlikti pačiu ekonomiškiausiu būdu, neliečiant abiejų šalių faktinio turto – įskaityti tarpusavio reikalavimus.
22. Ketvirtoji actio Pauliana instituto taikymo sąlyga (17 nutarties p.) grindžiama neprivalomumu skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį. Jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana ieškinio pagrindu negalima. Vienas iš privalomumo požymių gali būti teismo sprendimas. Atsakovė skunde teisingai nurodo, kad teismo nutartis, kuria patvirtinama bylos šalių taikos sutartis, gali būti vykdoma priverstinai. Tačiau taikos sutartis civilinėje byloje, skirtingai nei sprendimai, kuriais ginčas išsprendžiamas iš esmės, labiau siejasi su šalių valia, nei su įstatymo taikymu, todėl ir vykdytina yra būtent šalių sutartimi išreikšta jų valia. Nagrinėjamu atveju, kaip ir nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, taikos sutartyje UAB „Gora“ skolos sumokėjimo terminas nebuvo nustatytas, o tai reiškia, jog ginčijamo susitarimo sudarymo momentu prievolės įvykdymo terminas suėjęs nebuvo. Kita vertus, įmonei iškėlus bankroto bylą visi atsiskaitymai ir išieškojimai iš jos turto vyksta ĮBĮ nustatyta tvarka, laikantis kreditinių reikalavimų tenkinimo eilės ir proporcijų. ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai yra vykdomas išieškojimas pagal išduotus vykdomuosius dokumentus, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto realizavimas ir (ar) išieškojimas iš įmonės turto sustabdomas. Jau minėta, kad ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei „Gora“ teisme gautas 2014-11-03, o teismo 2014-11-04 nutartimi bendrovės turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Aptartos aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad ieškovė privalėjo vykdyti taikos sutartimi prisiimtą prievolę, tačiau tai turėjo būti atliekama ĮBĮ nustatyta tvarka, bet ne sudarant šioje byloje ginčijamą susitarimą dėl įskaitymo. Kitaip tariant, ieškovė privalėjo atlyginti atsakovei 88 886 Eur sumą, tačiau neprivalėjo sudaryti su ja susitarimo dėl tarpusavio įskaitymo. Apygardos teismo išvada, kad sudaryti susitarimo ieškovė neprivalėjo, teisėta ir pagrįsta.

Dėl atsakovės sąžiningumo

23. Apygardos teismas, spręsdamas dėl šalių (ne)sąžiningumo sudarant ginčijamą susitarimą taikė CK 6.67 straipsnio 7 punkte įtvirtintą prezumpciją – „kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.)“. Šioje byloje yra žinoma, kad UAB „Gora“ vienintelė akcininkė I. V. yra atsakovės UAB „Intersera" vadovo T. V. sutuoktinė.
24. Atsakovės teigimu vien tik šalių valdymo organo ir akcininkės santuokos faktas automatiškai nereiškia ir numanymo apie įmonės padėtį, ir sužinojimo apie sandorius, ir šalių nesąžiningumo. Apeliantės manymu teismas turėjo vertinti šių asmenų sąsajumą rangos ir paskolos sutarčių, kurių pagrindu šalys vėliau sudarė susitarimą dėl įskaitymo, sudarymo motu, atsižvelgti į tarp šalių susiklosčiusią bendradarbiavimo praktiką. Skunde nurodoma, jog esant abejonių dėl nesąžiningumo prezumpcijos, teismas privalo vertinti visas aplinkybes ir įrodinėjimo naštą perkelti ieškovei UAB „Gora“.
25. Apeliacinio skundo argumentai klaidingi. Esant įstatyme įtvirtintai prezumpcijai, jos nuginčijimo, o tuo pačiu ir įrodinėjimo, pareiga tenka prezumpciją ginčijančiai bylos šaliai. Kita vertus, atsakovė nenurodo, kokią reikšmę byloje nustatinėjamam atsakovės (ne)sąžiningumui sudarant ginčijamą susitarimą gali turėti aplinkybė, kad sudarant paskolos (2012-11-22) ir rangos sutartis (2013-08-28) I. V. dar nebuvo nei vienintelė UAB „Gora“ vienintelė akcininkė (nuo 2013-09-12), nei T. V. sutuoktinė (nuo 2013-10-04). Nei paskolos, nei rangos sutartyse nėra išankstinių nuostatų dėl prievolių įskaitymo, o susitarimas dėl tarpusavio įskaitymo sudarytas 2015-05-25, šalims įvertinus bendrovių turtinę padėtį ir susiklosčiusią teisinę situaciją. Atsakovė taip pat niekaip neargumentuoja, kokiu pagrindu dėl bendrovių bendradarbiavimo praktikos galima būtų daryti išvadą apie ginčijamo sandorio šalių sąžiningumą.
26. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad UAB „Gora“ akcininkė I. V. realiai nedalyvavo ginčijamo susitarimo sudaryme ir apie jį net nežinojo, nes I. V. nuo 2014-06-27 buvo vaiko priežiūros atostogose 2 metams, ką patvirtina ir su apeliaciniu skundu pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacija. Argumentas nepripažįstamas pagrįstu, nes CK 6.67 straipsnio 7 punkte yra pasisakyta ne dėl konkrečių fizinių asmenų veiksmų sudarant ginčijamą sandorį, o dėl juridinių asmenų dalyvių ir valdymo organų sąsajų per giminystės ryšius. Be to, teisingas yra ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytas argumentas, kad UAB „Gora“ vienintelė akcininkė I. V., kaip juridinio asmens dalyvis, 2014 metais privalėjo tvirtinti įmonės restruktūrizavimo plano metmenis ir todėl galėjo bei turėjo žinoti bendrovės turinę padėtį ir, pagal galimybes, dalyvauti jos veikloje. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė nenuginčijo CK 6.67 straipsnio 7 punkte įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai susitarimo dėl tarpusavio įskaitymo šalis pripažino nesąžiningomis.

Dėl restitucijos

27. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą t. y. ir jo dalį, kuria pritaikyta restitucija bei iš atsakovės ieškovei priteista 86 886 Eur suma. Kadangi, pagal suformuotą teismų praktiką, restitucijos klausimą teismas gali spręsti ir savo iniciatyva, teisėjų kolegija šiuo klausimu pasisako.
28. Pripažindamas negaliojančiu 2015-05-25 susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo pirmosios instancijos teismas nesprendė taikyti restituciją – priteisė iš atsakovės UAB „Intersera“ ieškovei BUAB „Gora“ susitarime įrašytą 86 886 Eur sumą bei 6 procentų dydžio procesines palūkanas. Šioje sprendimo dalyje teismas nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma ar sukeltų didelių nepatogumų šalims, o nagrinėjamu atveju restitucijos taikymas natūra negalimas, nes pagal ginčo sutartį pinigai ar daiktai nebuvo perduoti atsakovei. Teismas nusprendė, kad atkuriant iki ginčo sutarties sudarymo tarp šalių buvusią padėtį (status quo), ieškovė turi atgauti 86 886 Eur sumą, o atsakovė – teisę reikšti šios sumos finansinį reikalavimą kaip kreditorė.
29. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad pripažinimas negaliojančiu ab initio 2015-05-25 susitarimo dėl tarpusavio įskaitymo neturi įtakos UAB „Gora“ ir UAB „Intersera“ 2012-11-22 paskolos sutarties, 2014-02-27 paskolos sutarties pakeitimo Nr. 1 ir teismo 2015-04-15 nutartimi patvirtintos šalių taikos sutarties, kuria bendrovė „Gora“ įsipareigojo atlyginti bendrovei „Intersera“ 86 886 Eur nuostolių, galiojimui. Šie sandoriai bei taikos sutartis yra nepanaikinti, galiojantys ir turi būti vykdomi atsižvelgiant į realią šios dienos padėtį (pvz. grąžintą paskolos dalį), teisinę situaciją ir ĮBĮ nuostatas. Kitaip tariant atsakovė turi teisę ĮBĮ nustatyta tvarka iš BUAB „Gora“ reikalauti 86 886 Eur, o bendrovė „Gora“ – reikalauti grąžinti suteiktą paskolą. Kad tokie veiksmai yra atliekami patvirtina ieškovės apeliaciniam teismui pateiktas 2017-05-23 pranešimas dėl 2012-11-22 paskolos sutarties nutraukimo, kuriame reikalaujama sumokėti 23 302,40 Eur sumą ir 1 784,66 Eur priskaičiuotų palūkanų. Po 2015-05-25 susitarimo dėl tarpusavio įskaitymo sudarymo atsakovei nei 86 886 Eur suma, nei koks nors kitas bendrovei „Gora“ priklausantis turtas atsakovei perduotas nebuvo, susitarimą pripažinus negaliojančiu šalims grįžta jų turėtos reikalavimo teisės, todėl susitarime įrašytos sumos priteisimas iš atsakovės ieškovei yra perteklinis. Materialinės teisės norma pritaikyta netinkamai ir tai yra pagrindas skundžiamą sprendimą pakeisti panaikinat restitucijos taikymą (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 3 p.). Minėta, kad atsakovė skundžia visą apygardos teismo sprendimą, todėl panaikinant sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies. Panaikinant sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovei priteista 86 886 Eur suma, atitinkamai naikinama ir sprendimo dalis, kuria priteistos procesinės palūkanos nuo priteistos sumos. Kadangi sprendimu ieškovei pripažįstama reikalavimo teisė, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. Šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas (CPK 93 str. 1, 3 d., 98 str.). Ieškovė BUAB „Gora“ prašo priteisti iš atsakovės 800 Eur, sumokėtų advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus – teisinių paslaugų sutarties, sąskaitos bei mokėjimo nurodymo kopijas. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“, nustatyto užmokesčio, todėl prašymas tenkinamas (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria taikant restituciją iš UAB „Intersera“ ieškovei BUAB „Gora“ priteista 86 886 Eur bei 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 86 886 Eur sumos, panaikinti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš uždarosios akcinės bendrovės „Intersera“ (įmonės kodas 302680167) bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Gora“ (į. k. 300117273) priteisti 800 (aštuonis šimtus) Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjai                                                                                                                Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                                                                                                                            Vigintas Višinskis

                                                                                                                              Egidijus Žironas