Baudžiamoji byla Nr. 1A-447/2012

                                                                Proceso Nr. 1-22-1-00455-2011-4

           Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Kęstučio Jucio, Viktoro Kažio,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei, 

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam V. S.,

gynėjui advokatui Romui Aikevičui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. ir jo gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 12 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. balandžio 28 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

V. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 28 d. laikotarpiu nuo 23 val. iki 5 val. 15 min., buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu tyčia suduodamas rankomis ir spirdamas koja N. K. ne mažiau kaip 9 smūgius į galvą, ne mažiau kaip 4 smūgius į dešinį petį, raktikaulį, krūtinę, pakrūtinį, vieną smūgį į pilvą, padarė nukentėjusiajam poodines ir minkštųjų audinių kraujosruvas abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje, dešiniame žande ir lūpų srityje, galvos kairėje pusėje smilkininės srities užpakalinėje dalyje bei momeninės srities užpakalinėje-viršutinėje dalyje, galvos dešinėje pusėje ties momenkaulio gumburu, pakaušio ir momeninės srities riboje, kaktos, momens ir smilkinio riboje, muštines žaizdas pakaušio dešinėje pusėje ir abiejų lūpų vidiniuose paviršiuose centrinėje dalyje, nosies kremzlinės dalies atskyrimą nuo kaulo, nežymias kraujo išlajas po kietuoju galvos smegenų dangalu ant kairiojo smegenų pusrutulio smilkininėje ir momeninėje srityse, po voratinkliniu galvos smegenų dangalu abejose kaktinėse skiltyse ir kairės smilkininės skilties pliusinėje dalyje bei kaktinėje skiltyje, nežymų pakraujavimą į smegenų skilvelius, poodines kraujosruvas ir minkštųjų audinių kraujosruvas dešinio peties srities priekiniame paviršiuje, dešinio raktikaulio vidinio galo projekcijoje, krūtinės apatinėje dalyje palei krūtinkaulį ir kairės, pakrūtinio srities dešinėje, kairės pusės 5, 6 ir dešinės pusės 4, 5, 6, 7 šonkaulių priekinių dalių lūžius, paviršinį kepenų dešinės skilties plyšimą su pokapsuline kraujosruva, pilvo centrinės dalies sumušimą su poodine kraujosruva virš bambos vos kairiau vidurio linijos, kraujosruvą gilesniuose minkštuosiuose audiniuose ir didžiojoje taukinėje, plonosios žarnos pasaito plyšimą dešimties centimetrų ilgyje, kuris komplikavosi vidiniu kraujavimu ir šoku. Šiais veiksmais V. S. tyčia nužudė N. K..

Nuteistojo V. S. gynėjas advokatas Romas Aikevičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir V. S. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnį. Gynėjas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje remiamasi daugiausia liudytojų parodymais, kurie duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai. Tačiau teismas nesiaiškino, kokios būsenos, duodami parodymus, buvo liudytojai O. G. M., J. J. ir R. K., taip pat neanalizavo, kodėl šių liudytojų parodymai skiriasi nuo jų parodymų, duotų teismo posėdžio metu. Advokatas pažymi, kad liudytoja O. G. M. pirmosios instancijos teisme pripažino, jog ji nuolat girtauja, serga epilepsija, prieš byloje nagrinėjamą įvykį taip pat patyrė epilepsijos priepuolį, todėl neprisimena, kokius parodymus davė tyrėjai. Be to, ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje ji neturėjo akinių, todėl neskaitė, ką apklausos protokole užrašė tyrėja. Apeliantas nurodo, kad tokias aplinkybes minėta liudytoja parodė apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pirmosios instancijos teisme, teisėjai perskaičius liudytojos O. G. M. parodymus, pastaroji taip pat tvirtino, kad nežino, ką sakė tyrėjai, teigė, jog neprisimena ir negali tiksliai pasakyti, ar girdėjo smūgius. Gynėjo teigimu, teisėjai primygtinai reikalaujant pasakyti, ar liudytoja ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai davė teisingus parodymus, O. G. M. parodė, kad tie parodymai yra teisingi, tačiau pakartojo, kad jų neatsimena. Teismo posėdyje advokatui uždavus klausimą (b. l. 67, t. 3), liudytoja parodė, kad buvo išgėrusi pora stikliukų, todėl neprisimena kai kurių aplinkybių. Ji teigė, kad tuo metu, kai buvo apklausiama pirmą kartą, ji buvo neseniai patyrusi epilepsijos priepuolį, todėl nežino, ką kalbėjo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybės, kad liudytoja O. G. M. pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusioje apklausoje bei apklausiama pirmosios instancijos teisme gerai prisiminė įvykius iki kol ji užmigo ir po to, kai atsibudo ir ėjo į tualetą. Tačiau įvykių, kuriuos aprašė tyrėja, ji neprisiminė ir teigė, kad jokių konfliktų namuose nebuvo (b. l. 67, t. 3). Gynėjas nurodo, kad esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas vis tiek rėmėsi liudytojos O. G. M. parodymais, kuriuos užrašė tyrėja. Advokatas teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę įsitikinti, kad minėta liudytoja sunkiai orientuojasi aplinkoje, nesuvokia, ką kalba, o jos atsakymai – nesuprantami. Gynėjas kelia klausimą, ar skundžiamame nuosprendyje buvo galima remtis šios liudytojos parodymais, nenustačius, ar ji gali duoti parodymus ir ar jos parodymais galima tikėti. 

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš liudytojų J. J. ir R. K. parodymų matyti, kad jie su nukentėjusiuoju N. K. pas J. J. 4 dienas iš eilės vartojo alkoholiniu gėrimus. J. J. teigimu, apklausiamas pas tyrėją, jis buvo labai apsvaigęs nuo alkoholio ir neskaitė, ką užrašė tyrėja (b. l. 12, t. 3). Gynėjas teigia, kad tokios būsenos buvo ir liudytojas R. K.. Apeliantas abejoja, ar pirmosios instancijos teismas galėjo remtis šių liudytojų parodymais. Be to, minėti liudytojai pirmosios instancijos teisme neigė sakę, kad V. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, būna agresyvus (b. l. 12-13, 36, t. 3). Gynėjas pažymi, kad minėtų liudytojų parodymai, charakterizuojantys nuteistąjį, nėra palankūs, norint priimti V. S. apkaltinamąjį nuosprendį, todėl jie skundžiamame nuosprendyje ir nepaminėti.

Apeliantui nesuprantama, kada liudytojas R. K. davė tokius parodymus, kokie yra nurodyti nuosprendžio 4 lape, 4 pastraipoje: 2011 m. balandžio 28 d. apie 8 val. 30 min., užėjus į O. G. M. butą, V. S. tik pirštais buvo prisilietęs prie mirusio nukentėjusiojo kaklo, daugiau prie kūno nesilietė, jo nekilnojo, be to, ir kraujas ant nukentėjusiojo kūno jau buvo apdžiūvęs. Gynėjas nurodo, kad liudytojo R. K. ikiteisminio tyrimo apklausos protokole nurodyta: „tuomet Valdas priėjo prie Kolios, savo rankos pirštus pridėjo Koliai prie kaklo ir, pridėjęs pirštus, man pasakė: „Rička, žiurėk, jis atšalęs, ką dabar daryti?“ Kiek prisimenu, Valdas prie Kolios kūno nelindo, jo kūno buvimo padėties nekeitė, jo nejudino“ (b. l. 138, t. 1). Advokatas nesutinka ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvykio vietos apžiūros metu taipogi nustatyta, jog apžiūros metu nukentėjusiojo kraujas jau buvo apdžiūvęs. Apeliantas nurodo, kad įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta kitaip: jo (N. K.) baltos spalvos apykaklė sutepta raudonos spalvos skysčiu, kuris yra apdžiūvęs, prisilietus guminė pirštinė tepasi.

Advokatui nesuprantama, kuo remiantis buvo padaryta nuosprendžio 4 lape, 5 pastraipoje esanti išvada, kad iki patekimo į butą, ant nukentėjusiojo kokių nors aiškių sužalojimo žymių nesimatė, jis niekuo nesiskundė. Tai leidžia daryti išvadą, kad N. K. į butą pas O. G. M. užėjo būdamas nesužalotas ir visi nustatyti sužalojimai jam buvo padaryti minėtame bute. Gynėjas teigia manantis, kad ši teismo išvada padaryta remiantis liudytojos O. G. M. parodymais, kad „prieš atsigulant nukentėjusysis nebuvo murzinas, niekuo nesiskundė“ bei liudytojo J. J. parodymais, kad kai jis matė nukentėjusįjį einant su O. G. M. (duomenys neskelbtini), link namų, pastarasis atrodė normaliai. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš O. G. M. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, yra žinoma, kad ji su N. K. 2011 m. balandžio 27 d. susitiko prie „Iki“ prekybos centro, kuris jau buvo uždarytas (prekybos centras dirba iki 22 val.). Todėl gynėjas daro išvadą, kad J. J. šiuos asmenis galėjo matyti po 22 val., tamsiu paros metu. Be to, apeliantas nurodo, kad byloje yra duomenų, jog O. G. M. bute nėra elektros ir buvo visiškai tamsu. Esant šioms aplinkybėms, advokatas kelia klausimą, ar galėjo liudytojai J. J. ir O. G. M. matyti, kaip atrodė N. K.. Šį teiginį, kaip teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina ir liudytojo J. J. parodymai (b. l. 12, t. 3).

Apeliantui taip pat nesuprantama, kuo remiantis buvo padaryta išvada, kad „kaltinamasis tokiu savo aiškinimu, kurio teikiant parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams atsisakė, pripažino, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti būtent minimu laiku ir esant būtent minėtu laiku ir minėtoje vietoje (O. G. M. bute)“.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į liudytojos O. G. M. parodymus, duotus teismo posėdyje, jog pastarosios manymu, Kolios veidas prie parduotuvės, kai ji jį matė, buvo sumuštas.

Gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė liudytojo A. D. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, o skundžiamą nuosprendį pagrindė jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Apeliantas pažymi, kad teismo posėdyje šis liudytojas parodė, kad V. S. pažįsta, jį susitinka, pasikalba. Apie N. K. nužudymą nieko nežino. Ryte atėjo V. S., išgėrė alaus ir išėjo. Apie jokią mirtį jis nekalbėjo. Jam tik O. G. M. pasakojo apie N. K. mirtį. Atsakydamas į advokato užduotą klausimą, ar jis tyrėjai sakė, kad V. S., būdamas neblaivus, yra itin agresyvus, elgiasi neprognozuojamai, grasina sumušti, papjauti, šis liudytojas parodė, kad V. S. kalbėdavo tokius dalykus, todėl jis (A. D.) taip jį ir charakterizavo. Liudytojas teigė, kad „man taip pasakojo pats V. S., todėl aš taip ir papasakojau tyrėjai“.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad liudytoja J. L. nuteistąjį apibūdino kaip agresyvų, smurtaujantį asmenį. Tačiau apelianto teigimu, ši liudytoja pirmosios instancijos teisme parodė, kad V. S. jai atrodė piktybinis, nes kai ji matuodavo žemę, jis ją „koliojo“. Ji tik girdėdavo triukšmą tarp O. G. M. ir V. S., O. G. M. skųsdavosi, kai pastarasis išeidavo, o šiaip viskas buvo gerai, su O. G. M. sunku susikalbėti. Liudytoja J. L. taip pat parodė, kad N. K. galėjo būti sumuštas ir rūsyje.

Gynėjas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje kitaip nei apklausos protokole (b. l. 96, t. 1) aprašyti liudytojos V. K. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja parodė, kad 2011 m. balandžio 28 d. 8 val. 21 min. buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini) yra vyriškos lyties lavonas. Atvykusi ir pamačiusi mirusįjį, liudytoja parodė supratusi, kad prieš jį buvo pavartotas smurtas. Lavonas gulėjo tarp sofos ir fotelio, kadangi kambaryje buvo tamsu, jį apžiūrint pasišvietė prožektoriumi. Lavono galva gulėjo kraujo baloje, buvo kraujuojantis žaizda, kraujas jau buvo pradėjęs krešėti, akys buvo užtinusios, tačiau hematomos buvo padarytos anksčiau, gal prieš parą. Kambaryje buvusi moteris, kuri paklausta, kas nutiko šiam vyriškiui, pasakė, jog nieko nežino, kad buvo tamsu, kad jis ateidavo pernakvoti, daugiau ji nieko nesakė. Į klausimą, kad gal buvo kokios muštynės, ji atsakė, kad nieko nebuvo (b. l. 96, t. 1).

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nuteistojo gynėjas pateikė teismui 27 klausimus, susijusius su teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 434/11 (02), kurie buvo perduoti medicinos ekspertui J. V.. Ekspertas teismo posėdžio metu išsamiai atsakė į pateiktus klausimus, tačiau pirmosios instancijos teismas jo atsakymų, surašytu raštu, nepareikalavo ir apsiribojo tik teismo posėdžio protokolu (b. l. 46-49, t. 3). Gynėjas nurodo, kad į pateiktus klausimus buvo atsakyta išsamiai, kadangi atsakymuose buvo vartojami medicininiai terminai, teismo posėdžio sekretorė nesugebėjo visko surašyti protokole. Apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje minėtais J. V. atsakymais nesiremiama, nes jie įnešė daug abejonių dėl N. K. sužalojimo būdo, vietos ir laiko. Ekspertas, atsakydamas į gynėjo užduotą klausimą, ar N. K., būdamas sunkaus girtumo laipsnio, po patirto pilvo sumušimo su plonosios žarnos pasaito plyšimu galėjo jausti didelį skausmą, atsakė, kad jis galėjo jausti tik minimalų skausmą, o skausmas prasideda tik vystantis uždegimui. Į klausimą, ar po patirto plonosios žarnos plyšimo N. K. galėjo savarankiškai vaikščioti, ekspertas atsakė, kad pastarojo judėjimo aparatas nebuvo pažeistas, todėl jis galėjo savarankiškai vaikščioti (b. l. 46-49, t. 3). Į klausimą, ar po plonosios žarnos pasaito plyšimo, lydimo vidinio nukraujavimo, N. K. turėjo prarasti sąmonę, ekspertas atsakė, kad tai galėjo atsitikti tik prieš mirtį. Į klausimą, kokia jėga buvo padarytas pilvo sumušimas su plonosios žarnos pasaito plyšimu, ekspertas atsakė, kad didele. Į klausimą, ar N. K. buvo sužalotas jo palaikų radimo vietoje, ar galėjo būti sužalotas ir kitoje vietoje, ekspertas atsakė, kad N. K. po sužalojimo galėjo vaikščioti, keisti padėtį, jis specialisto išvadoje nurodytu laiku galėjo ateiti ir vėl išeiti. Į klausimą, dėl N. K. žaizdos pakaušyje ir galvos smegenų sutrenkimo, ekspertas paaiškino, kad N. K. turėjo pakaušiu atsimušti į briauną. Į klausimą, ar N. K. mušant, galėjo girdėtis duslus garsas, atsakė, kad sunku pasakyti, tačiau paprastai kūnas sugeria garsą. Apeliantas teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareikalauti surašytų eksperto J. V. atsakymų į jam pateiktus klausimus ir šiuos atsakymus pridėti prie bylos arba, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 286 straipsniu, byloje paskirti atlikti pakartotinę medicininę ekspertizę.

Apeliaciniame skunde, paaiškinant, kaip ant nuteistojo kelnių galėjo atsirasti nužudytojo kraujo (specialisto išvada Nr. 140-(3313)-IS1-6649), teigiama, kad iš V. S. parodymų yra žinoma, jog tikrindamas nukentėjusiojo pulsą, susikruvino rankas, o nuo jų galėjo susitepti ir kelnes. Tokius parodymus nuteistasis davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Be to, gynėjas nurodo, kad iš N. K. pakaušio bėgo kraujas. Tačiau pirmosios instancijos teismas šią versiją paneigė liudytojo R. K. parodymais, kad V. S. tik pirštais buvo prisilietęs prie mirusiojo kaklo, daugiau prie kūno nesilietė, jo nekilnojo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistojo gynėjas pateikė prašymą paskirti ekspertizę, kad būtų nustatyta, kaip ant V. S. kelnių atsirado kraujas. Šis prašymas buvo atmestas.

Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad ant nuteistojo rankų ir kojų nerasta jokių biologinių nukentėjusiojo pėdsakų. Be to, ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo aiškintasi ir N. K. sužalojimo mechanizmas. Gynėjui atrodo neįtikėtina, kad V. S., nesusižalojęs rankų ir kojų, kurios buvo basos, padarė tiek daug sužalojimų nukentėjusiajam, o ant minėtų nuteistojo kūno vietų neliko N. K. biologinių pėdsakų. Gynėjas nurodo, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti kokiu nors daiktu, tačiau toks daiktas įvykio vietoje nerastas.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atmetė gynėjo prašymą paskirti atlikti ekspertizę (b. l. 65, t. 3), siekiant nustatyti, ar V. S., atsižvelgiant į jo fizinį pajėgumą (b. l. 29-30, 45, t. 3) bei į nustatytą 4,44 promilių girtumo laipsnį, galėjo padaryti nustatytus sužalojimus N. K.. Šis prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad į pateiktus klausimus galima atsakyti ir neturint specialių žinių (b. l. 69, t. 3).  Gynėjas teigia, kad iš V. S. parodymų žinoma, kad jis dirbo statybose sargu, taip pat turi plytelių klojėjo specialybę, kiek leido sveikata, šį darbą, nereikalaujantį fizinės jėgos, dirbo. Advokatas pažymi, kad aplinkybė, jog nuteistasis naudojo fizinį smurtą prieš O. G. M., nėra įrodyta. Apeliantas teigia manantis, kad apie blogą jo ginamojo fizinę būklę galima spręsti pamačius pastarojo kojas ir rankas. Be to, šiuo metu V. S. yra gydomas laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog nuteistasis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio.

Įvertinęs visumą aptartų aplinkybių, apeliantas daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas: rėmėsi tik V. S. kaltinančiais įrodymais, kurių dauguma kelia abejonių, nesiaiškino, kodėl liudytojų parodymai, duoti teisme, skiriasi nuo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nekreipė dėmesio į liudytojos O. G. M. parodymus apie tai, kad ji neprisimena, kokius parodymus davė tyrėjui. Kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde teigiama, jog abejonių gynėjui kelia ir liudytojų R. K. bei J. J. parodymai.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nėra nuteistojo parodymų analizės bei vertinimo, taip pat nepaneigti V. S. nekaltumą patvirtinantys įrodymai:

• V. S. neigia sužalojęs N. K.;
• ant V. S. kūno (ypač ant rankų ir kojų) nenustatyti jokie sužalojimai, o daiktų, kuriais buvo galima sužaloti nukentėjusįjį – nerasta;
• byloje nėra liudytojų, mačiusių, kad V. S. sužalojo N. K.. Be to, nėra tiksliai nustatyta, kada N. K. atėjo į O. G. M. butą, tik aišku, kad kai ji N. K. matė prie „Iki“ prekybos centro, buvo po 22 val.;
• įvykio vietoje, kur buvo rastas nukentėjusiojo kūnas, elektros nebuvo, o įvykis, kurio metu buvo nužudytas N. K., vyko tamsiu paros metu. Todėl niekas negalėjo matyti, kaip nukentėjusysis atrodė atėjęs į O. G. M. butą.;
• nėra duomenų, kad liudytoja O. G. M. girdėjo N. K. pagalbos prašymus ar aimanas. Įvykio naktį triukšmo negirdėjo ir kiti namo gyventojai. Kambaryje, kur buvo rastas nužudytasis, nerasta jokių grumtynių pėdsakų;
• sutepimai krauju ant V. S. kelnių galėjo atsirasti praeinant pro nužudytąjį bei tikrinant jo pulsą, pakėlus už galvos, kuri buvo kruvina. Tai patvirtina V. S. bei liudytojos V. K. parodymai;
• V. S. panagėse nerasta biologinių N. K. pėdsakų;
• atsižvelgiant į nuteistojo fizinę būklę, mažai tikėtina, kad jis galėjo sužaloti nukentėjusįjį;
• neatmetama galimybė, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti kitoje vietoje, nes medicinos ekspertas pirmosios instancijos teisme parodė, kad N. K., patyręs plonosios žarnos plyšimą, didelio skausmo nejuto ir galėjo judėti.

Gynėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevertino nuteistojo elgesio 2011 m. balandžio 28 d., kai šis pamatė, jog N. K. negyvas. Advokatas teigia, kad jo ginamasis kvietė greitąją medicinos pagalbą, laukė, kol atvyks medikai bei policijos pareigūnai, vyko į policijos komisariatą. Apeliantas pažymi, kad jeigu drabužius krauju V. S. būtų susitepęs žalodamas nukentėjusįjį, jis galėjo persirengti, o nusikaltimo įrodymus – sunaikinti. Be to, žinodamas, kad yra kaltas, V. S. galėjo iš karto pasišalinti iš įvykio vietos.

Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje klaidingai cituojami jo parodymai apie tai, kad 2011 m. balandžio 28 d. apie 8 val. į butą atėjo J. J. pasiskolinti vandens, nors jis (V. S.), duodamas parodymus, visada tvirtino, kad vandens skolinosi R. K.. Nuteistasis pažymi, kad nuosprendyje negali būti tokių rašymo apsirikimų, nes tai patvirtina, jog byla buvo nagrinėjama aplaidžiai. Apeliantas teigia manantis, kad dėl šių skundžiamame nuosprendyje esančių netikslumų, būtina patikrinti, ar teismo posėdžio protokolas atitinka teismo posėdžio metu darytam garso įrašui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojai O. G. M. yra nustatytas alkoholinė epilepsija, ji pati pripažįsta turinti atminties sutrikimų, ypač po pasireiškusių epilepsijos priepuolių. Todėl nuteistasis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 79 straipsniu, abejoja šios liudytojos parodymais ir mano, kad, siekiant nustatyti, ar liudytoja gali duoti parodymus, turi būti gauti duomenys iš sveikatos priežiūros įstaigos arba turi būti paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad iš karto po įvykio vykusių apklaustų metu liudytojai O. G. M., J. J. ir R. K. buvo neblaivūs, liudytoja O. G. M. teigė neskaičiusi apklausos protokolo, o po keleto dienų parodė nieko neprisimenanti. Apeliantas teigia manantis, kad už ikiteisminio tyrimo atlikimą atsakingas prokuroras privalėjo nustatyti, ar liudytoja O. G. M. gali duoti parodymus, ir dėl šio klausimo priimti motyvuotą procesinį sprendimą.

Nuteistasis nesutinka ir su liudytojo A. D. parodymais. Šis liudytojas, apelianto teigimu, parodė, kad kitą dieną po nukentėjusiojo nužudymo jis (V. S.) atėjo į liudytojo A. D. namus ir papasakojo apie įvykį. V. S. atkreipia dėmesį, kad jis buvo sulaikytas tą pačią dieną, kai buvo nužudytas N. K., todėl kitą dieną pas minėtą liudytoją į namus jis nueiti tikrai negalėjo. Be to, nuteistasis nurodo, kad įvykio dieną - 2011 m. balandžio 28 d. – jam buvo nustatytas 4,44 promilių girtumas, todėl jo papasakota versija, būnant apsvaigusiam nuo alkoholio, neturi jokios įrodomosios reikšmės.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neteisingas, nes iškėlęs klaidingą įvykio versiją, dėl N. K. nužudymo nuteisė V. S..

Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. S. negalėjo išsitepti nukentėjusiojo krauju, nes kraujas buvo apdžiūvęs. Apeliantas nurodo, šią išvadą paneigia liudytojos V. K. parodymai bei įvykio vietos protokolo teiginys, jog apdžiūvęs kraujas guminę pirštinę tepa.

Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos: vienu atveju, paneigiant V. S. paaiškinimus apie jo sveikatos būklę, teigiama, kad pastarasis dirbo fizinį darbą, tačiau kitu atveju nuosprendyje nurodoma, jog V. S. niekur nedirbo.

Apeliantas taip pat nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad jis ne kartą naudojo smurtą prieš O. G. M.. Nuteistasis nurodo, kad šis teiginys yra nepatikimas, pagrįstas tik O. G. M. prasimanymais.

V. S. teigia, kad po patirtos automobilio avarijos jis sunkiai valdo abi rankas, jo kojos, kuri buvo lūžusi, kaulai yra sutvirtinti, todėl, būdamas tokios būklės, jis tikrai negalėjo suduoti smūgių nukentėjusiajam. Apeliantas pažymi, kad siekiant išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su jo sveikatos būkle bei sugebėjimu suduoti tokius smūgius, kokie nustatyti N. K., nebuvo atlikta jokia ekspertizė.

Nuteistasis teigia manantis, kad mirtini sužalojimai nukentėjusiajam negalėjo būti padaryti (duomenys neskelbtini). Šis apeliacinio skundo argumentas grindžiamas tuo, kad specialisto išvadoje nustatyta, kad N. K. galėjo mirti 19 val. 15 min. – 0 val. 15 min. laikotarpiu, o į butą, esantį (duomenys neskelbtini) jis atėjo apie 22-23 val. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas daro išvadą, kad nukentėjusysis buvo sumuštas iki jam ateinant į minėtą butą.  

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o  prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

  Skundžiamu nuosprendžiu V. S. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies  reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Aplinkybė, kad teismas, byloje surinktus įrodymus vertina kitaip nei juos suvokia nuteistasis ar jo gynėjas, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Nesutikdami su skundžiamu nuosprendžiu ir prašydami, kad dėl V. S. būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos O. G. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Ikiteisminio tyrimo metu, iš karto po įvykio ši liudytoja parodė, kad girdėjo, kaip V. S. pykosi su N. K., taip pat girdėjo 3-5 duslius garus, suprato, kad tai suduodami smūgiai kumščiais į kito žmogaus kūną, t. y. kad V. S. sudavė N. K.. Po to V. S. atsigulė šalia jos, o N. K. liko miegoti ant žemės, tačiau ji pažiūrėjusi pamatė, kad ne toje vietoje, kur ji jam buvo paklojusi. Ji nematė, ar V. S. buvo kraujuotomis rankomis. Atsikėlusi ryte, ėjo į tualetą, todėl perlipo per ant žemės gulėjusį N. K.. Liudytoja teigė, kad išėjusi iš tualeto, sutiko pažįstamą Ričardą, kuris pasakė, kad atėjęs į jos namus prisipilti vandens, rado negyvą N. K.. Grįžusi į kambarį, ji liepė V. S. pažiūrėti, kokia yra nukentėjusiojo būklė. Ji pastebėjo, kad N. K. dešinys smilkinys yra kraujuotas, kraujas buvo pradėjęs krešėti, kraujo buvo ir ant grindų. Vėliau, kai atvykęs medicinos ekspertas pakėlė N. K. galvą ir paguldė jį aukštielninką, pamatė, kad nukentėjusiojo veidas buvo sumuštas, paakiai pamėlę, ant dešinio skruosto buvo kraujosruva, o dešinys smilkinys – kraujuotas. Šios apklausos metu liudytoja parodė ir apie V. S. ankščiau prieš ją vartotą smurtą (b. l. 97-100, t. 1). Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant nuteistajam, liudytoja O. G. M. parodė, kad įvykio metu jos namuose tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas. Ji neprisiminė, ar tuo metu gulėdama girdėjo smūgius, nes dieną prieš šią apklausą ji patyrė epilepsijos priepuolį. Kad N. K. yra miręs, jai pasakė ryte lauke sutiktas Ričardas. Liudytoja teigė, kad eidama į lauką nematė, ar nukentėjusysis yra kruvinas, nes kambaryje nebuvo šviesos, kraują pamatė tik vėliau, kai nukentėjusįjį pavertė ir jį paguldė ant sofos. Šios apklausos metu liudytoja parodė ir tai, kad neprisimena apklausos, vykusios pas tyrėją, tačiau kelis kartus patvirtino, kad ankstesni jos parodymai yra teisingi, ji sakė teisybę, meluoti negalėjo. O. G. M. taip pat papasakojo apie ankščiau prieš ją V. S. vartotą smurtą. Liudytoja parodė ir tai, kad ji neskaitė tyrėjui duotų parodymų, tik pasirašė (b. l. 104-106, t. 1). 2011 m. gruodžio 13 d. vykusioje apklausoje liudytoja teigė truputį prisimenanti ankščiau duotus parodymus, juos patvirtino. Taip pat ji papasakojo apie V. S. prieš ją vartotą smurtą (b. l. 125-126, t. 1). Pirmosios instancijos teisme liudytoja O. G. M. parodė, kad „apie įvykį nieko nežinau, nieko nepamačiau, man labai geras V. S. buvo. Jokių konfliktų namie tą kartą nebuvo“. Teisėjui perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojos parodymus, ši teigė, kad pastabų dėl perskaitytų parodymų ji neturi, parodė, kad su V. S. ji pykdavosi, „būdavo ir kumščių“. Liudytoja parodė ir tai, kad kai kurių įvykio aplinkybių neprisimena, nežino, kokius parodymus davė tyrėjui, nes buvo po epilepsijos priepuolio (b. l. 66-67, t. 3).

Taigi iš aptartų liudytojos O. G. M. parodymų iš tikrųjų matyti, kad ji ikiteisminio tyrimo metu papasakojusi apie tarp V. S. ir N. K. buvusį konfliktą, girdėtus smūgius, pirmosios instancijos teisme teigė neprisimenanti šių esminių įvykio aplinkybių, savo parodymus pakeitė, bet tuo pačiu patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi. Kad šios liudytojos parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, kuris, įvertinęs kitus bylos duomenis, pagrįstai rėmėsi būtent ikiteisminio tyrimo metu duotais O. G. M. parodymais. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu liudytojos O. G. M. parodymų vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad priešingai nei nurodyta gynėjo apeliaciniame skunde, O. G. M. apie tai, kad įvykio metu tarp V. S. ir N. K. vyko konfliktas, parodė ne tik apklausiama pas tyrėją, bet ir apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teigdama, kad „aš išgėriau tuos stikliukus ir gulėjau, girdėjau, kad triukšmas buvo. Išgėrę vyrai maniau, kad galėjo susiginčyti. Aš nieko nesakiau“ (b. l. 104-106, t. 1). Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima padaryti išvadą, kad O. G. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra neteisingi dėl šios liudytojos buvusios būklės – apsvaigimo nuo alkoholio ar sveikatos būklės, sergant epilepsija.         

Tai, kad liudytojos O. G. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Visų pirma, byloje esančios specialistų išvados patvirtina, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo fizinis kontaktas: Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje nurodyta, kad ant tirti pateiktų V. S. kelnių rasta vyro kraujo, kurio genotipas sutampa su N. K. genotipu. Kad tai yra kito žmogaus genotipas, tikimybė yra ne didesnė negu 0.00000000000001 % (b. l. 67-71, t. 1); Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje nurodyta, kad ant tirti pateiktų V. S. marškinėlių ir sportinių kelnių rasti pavieniai raudonos spalvos medvilnės pluoštai, kurie yra vienodi su N. K. raudono bliuzono trikotažo pluoštais. Ant tirti patektų V. S. marškinėlių rasti pavieniai tamsiai mėlynos spalvos ir žydros spalvos medvilnės pluoštai, ant sportinių kelnių pavieniai tamsiai mėlynos spalvos medvilnės pluoštai, kurie yra atitinkamai vienodi su N. K. marškinėlių trikotažo pluoštais (b. l. 76-82, t. 1). Gynėjo apeliaciniame skunde, bandant paaiškinti, kokiu būdu ant V. S. kelnių atsirado nužudytojo kraujo, nurodoma, kad tikrindamas nukentėjusiojo pulsą, nuteistasis susikruvino rankas, o nuo jų galėjo susitepti ir kelnes. Apie šią aplinkybę pirmosios instancijos teisme V. S. parodė, kad tikrindamas, ar N. K. yra gyvas, jis paėmė jį už rankų, jos buvo šaltos, pulso neužčiuopė. Kai ištraukė ranką, ji buvo šlapia, kruvina. Po to paėmė kažkokį skudurą, nusivalė rankas, taip galėjo išsitepti ir kelnes (b. l. 7, t. 3). Šią versiją pirmosios instancijos teismas pagrįstai paneigė liudytojo R. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir perskaitytais ir patvirtintais pirmosios instancijos teisme. Liudytojas teigė, kad V. S., tikrindamas, ar N. K. yra gyvas, „savo rankos pirštus pridėjo Koliai prie kaklo“; „kiek prisimenu, Valdas prie Kolios kūno nelindo, jo kūno buvimo padėties nekeitė, jo nejudino. Kiek žiūrėjau į Kolią, tai prisimenu, kad mačiau jam sukrešėjusio kraujo aplink burną ir nosį bei jo galvą kraujo klane“ (b. l. 137-139, t. 1; 36, t. 3). Būtent tokie jo parodymai yra nurodyti ir skundžiamo nuosprendžio 4 lape, 4 pastraipoje. Tai, kad pirmosios instancijos teismas į nuosprendį perrašė ne visus ir ne pažodžiui liudytojo R. K. parodymus, nereiškia, kad tokių parodymų šis liudytojas nedavė. Palyginus apklausos protokole bei skundžiamame nuosprendyje esančius parodymus matyti, kad jų esmė bei faktinės aplinkybės sutampa. Be to, kad nuteistasis negalėjo išsitepti kelnių pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis patvirtina ir ant jo kelnių rastų dėmių išsidėstymas. Pirmosios instancijos teisme V. S. parodė, kad, tikrindamas, ar N. K. yra gyvas, išsitepė kairę ranką, ja galėjo išsitepti kelnes ties kairės pusės šlaunimi (b. l. 8, t. 3). Tačiau iš ankščiau minėtos specialisto išvados yra žinoma, kad N. K. kraujo buvo rasta kelnių priekyje ant dešinės klešnės, apie 14,5 cm nuo šoninės klešnės siūlės ir apie 34 cm nuo kelnių viršaus; kelnių priekyje ant dešinės klešnės, apie 6,5 cm nuo klešnės žingsnio siūlės ir apie 16 cm nuo klešnės apačios; kelnių nugarinėje dalyje ant kairės klešnės, apie 11 cm nuo klešnės žingsnio siūlės ir apie 36,5 cm nuo klešnės apačios; kelnių nugarinėje dalyje, dešinės klešnės vidinėje pusėje, apie 12,5 cm nuo klešnės užtrauktuko ir apie 7 cm nuo klešnės apačios (b. l. 68-39, t. 1). Taigi trys iš keturių nukentėjusiojo kraujo dėmių buvo rasta ant apatinės V. S. kelnių dalies, dvi dėmės – kelnių nugarinėje dalyje. Ant kairės kelnių klešnės, ties šlaunimi, kaip tai nurodė nuteistasis, kraujo dėmių rasta nebuvo. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad N. K. kraujo dėmės ant V. S. kelnių atsirado tuo metu, kai pastarasis sudavė smūgius nukentėjusiajam. Pažymėtina ir tai, kad iš O. G. M. parodymų yra žinoma, jog tuo metu, kai nukentėjusiajam buvo suduodami smūgiai, pastarasis nebuvo atsikėlęs, galimai gulėjo arba sėdėjo (b. l. 99, t. 1). Tokia jo kūno padėtis įvykio metu taip pat patvirtina, kad jo kraujo ant nuteistojo kelnių atsirado tuo metu, kai prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas smurtas, juolab, kad byloje yra nustatyta, jog smurtas prieš jį buvo naudojamas ir galimai suduodant smūgius koja (b. l. 42-47, t. 1). Kad ant nuteistojo kelnių nukentėjusiojo kraujas atsirado būtent smurto prieš jį panaudojimo metu, nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas atmetė gynėjo prašymą paskirti ekspertizę, kurios metu būtų nustatyta, kaip ant V. S. kelnių atsirado kraujas. Iš byloje esančio rašto yra žinoma, kad Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre nėra specialistų, galinčių atlikti trasologinius kraujo pėdsakų tyrimus bei teikti paaiškinimus apie jų susidarymo mechanizmą (b. l. 20, t. 3). Esant tokiam paaiškinimui, gynėjo pateiktas prašymas dėl ekspertizės paskyrimo buvo nepatenkintas dėl objektyvių priežasčių, ir tai nereiškia, kad baudžiamoji byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ar šališko pirmosios instancijos teismo.

V. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia ir gynėjo skunde nurodyti teiginiai apie neteisingai skundžiamame nuosprendyje perrašytus įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, susijusius su nukentėjusiojo krauju. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad „jo baltos sp. apykaklė sutepta raudonos sp. skysčiu, kuris yra apdžiūvęs, prisilietus guminė pirštinė tepasi“ (b. l. 6, t. 1). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad  „įvykio vietos apžiūros, kuri buvo atlikta 2011-04-28, 9:30 val. (apžiūros pabaiga 12:10 val.) taipogi nustatyta, kad apžiūros metu nukentėjusiojo kraujas jau buvo apdžiūvęs“ (nuosprendžio 4 lapas). Palyginus šiuos du sakinius, nėra pagrindo teigti, kad skundžiamame nuosprendyje kitaip nei įvykio apžiūros protokole aprašyta, koks buvo nukentėjusiojo kraujas įvykio vietos apžiūros metu.

Gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo ir tai, kad nuosprendyje netiksliai yra užrašyti ir liudytojos V. K. parodymai. Gynėjas, bandydamas įrodyti, kad liudytoja V. K. parodė kitokias aplinkybes nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, cituoja liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau ši liudytoja buvo apklausta ir pirmosios instancijos teisme, šios apklausos metu jos duotais parodymai ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei nurodyta nuteistojo apeliaciniame skunde, liudytojos V. K. parodymai nepatvirtina, kad ant V. S. kelnių nužudytojo kraujo galėjo atsirasti tuo metu, kai V. S. tikrino N. K. pulsą. Ankščiau aptartos aplinkybės rodo, kad kraujas ant nuteistojo kelnių pateko kai V. S. sudavė smūgius N. K..

Nesutinkant su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, apeliaciniuose skunduose keliama versija, kad N. K. buvo sužalotas dar prieš jam ateinant į O. G. M. butą. Tačiau iš paties nuteistojo parodymų yra žinoma, kad atėjęs į O. G. M. butą, nukentėjusysis nesakė, kad jį būtų kas sumušę, nuteistasis nematė lašančio kraujo, nepastebėjo, kad N. K. valytųsi kraują (b. l. 8, t. 3). Liudytoja O. G. M. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad atėjęs nukentėjusysis niekuo nesiskundė, neatrodė labai murzinas (b. l. 104-106, t. 1). Kaip nurodyta ir apeliaciniame skunde, ši liudytoja pirmosios instancijos teisme, pakeitusi parodymus, iš tikrųjų teigė, kad N. K. veidas, kai ši jį matė prie parduotuvės, jau buvo sumuštas. Tačiau tos pačios apklausos metu ji parodė ir tai, kad negali pasakyti, ar nukentėjusysis prie parduotuvės jau buvo sumuštas (b. l. 67, t. 3). Liudytojai J. J., R. K., kurie su nukentėjusiuoju vartojo alkoholinius gėrimus 2011 m. balandžio 27 d., taip pat patvirtino, kad tuo metu N. K. sužalotas nebuvo (b. l. 12, t. 3);  liudytojas J. J. patvirtino ir tai, kad tuo metu, kai nukentėjusįjį matė prie parduotuvės kartu su O. G. M., nukentėjusysis atrodė normaliai (b. l. 12, 36, t. 3; b. l. 137-139, t. 1). Šio liudytojo parodymus gynėjas apeliaciniame skunde bando paneigti tuo, kad tamsiu paros metu J. J. galėjo ir nepastebėti, kad nukentėjusysis yra sužalotas. Atsižvelgiant į tai, kokie sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiajam ir kad jų nepastebėti būtų neįmanoma, taip pat į tai, kad po padarytų sužalojimų, nukentėjusysis gausiai kraujavo, o jo kraujo buvo rasta tik įvykio vietoje – bute, darytina išvada, kad nukentėjusysis iki ateidamas į butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), sužalotas nebuvo. Be to, nėra pagrindo teigti, kad N. K. sužalojo kiti asmenys. Nuteistasis V. S. ir liudytoja O. G. M. patvirtino, kad pastarosios bute be jų ir N. K. kitų asmenų nebuvo.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai kritikuojama ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole neišsamiai užrašyti medicinos eksperto J. V. duoti parodymai. Lietuvos Respublikos BPK 261 straipsnio 3 dalis numato, kad tik nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu asmenų parodymai, paaiškinimai arba pareiškimai ištisai arba atskiros jų dalys posėdžio pirmininko patvarkymu į teisiamojo posėdžio protokolą įrašomi pažodžiui. Tokio prašymo neišreiškus, eksperto J. V. parodymai nebuvo užrašomi pažodžiui, tačiau palyginus teismo posėdžio protokole užfiksuotų jo parodymų turinį bei gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus eksperto parodymus matyti, kad šių parodymų turinys iš esmės sutampa. Nagrinėjimo teisme dalyviai, taip pat ir V. S. gynėjas, turėjo teisę susipažinti su pasirašytu teismo posėdžio protokolu ir pateikti savo pastabas dėl jo neteisingumo ar neišsamumo. Tokių pastabų nepateikus, laikytina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas yra teisingas.

Nuteistojo kaltės dėl N. K. nužudymo nepaneigia Specialisto išvada Nr. G. 1213/11(02), kurioje nurodyta, kad sužalojimų, kurie būtų padaryti 2011 m. balandžio 28 d., ant V. S. kūno nerasta (b. l. 85, t. 1). Suduodant kitam asmeniui smūgius rankomis ir (ar) kojomis, sužalojimų ant kaltininko kūno gali ir neatsirasti. Tačiau priešingai nei nurodo advokatas, ant V. S. drabužių yra likę kitų pėdsakų, patvirtinančių, kad pastarasis turėjo kontaktą su nužudytuoju (b. l. 67-71, 76-82, t. 1). Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad padaręs nusikalstamą veiką, V. S. nesunaikino įrodymų, nepasislėpė, taip pat nepatvirtina, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos.

Kaip teisingai nurodyta apeliaciniuose skunduose, V. S. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio; byloje taip pat yra duomenų ir apie jo sveikatos būklę. Tačiau šios aplinkybės, vertinant jas ankščiau aptartų įrodymu kontekste, negali paneigti išvados, kad V. S. yra kaltas nužudęs N. K.. Be to, iš paties nuteistojo parodymų yra žinoma, kad ryte, po nukentėjusiojo nužudymo, nuteistasis kvietė greitąją medicinos pagalbą, laukė atvykstančių medicinos darbuotojų bei policijos pareigūnų, dalyvavo, kai buvo apžiūrima įvykio vieta (b. l. 8, t. 3).  Liudytoja O. G. M. parodė ne tik tai, kad V. S. dirbdavo ūkio darbus, bet ir tai, kad ne kartą buvo prieš ją panaudojęs smurtą. Kad V. S. vartojo smurtą prieš O. G. M., priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytojas J. J. (b. l. 12, t. 3), apie tai, kad V. S. yra agresyvus, piktas parodė ir liudytojai J. L., R. K., A. D. (b. l. 10-11, 35, 36, t. 3).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir liudytojo A. D. parodymais, apie V. S. apsilankymą jo namuose, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Šių parodymų teisingumą liudytojas patvirtino teismo posėdyje (b. l. 35, t. 3). Kad šio liudytojo parodymai apie tai, jog po byloje nagrinėjamo įvykio, ryte, apie 8-9 val. į jo namus buvo atėjęs V. S., yra teisingi, patvirtina laikino sulaikymo protokolo duomenys: V. S. laikinai sulaikytas buvo 2011 m. balandžio 28 d. 13 val. 20 min. (b. l. 148, t. 1).

Nuteistojo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, cituojant V. S. parodymus, yra klaidingai nurodyta, jog vandens pasiskolinti atėjo liudytojas J. J., o ne liudytojas R. K.. Iš šių liudytojų bei liudytojos O. G. M. parodymų matyti, kad vandens iš tikrųjų buvo atėjęs liudytojas R. K.. Todėl liudytojo J. J. pavardės nurodymas yra laikytinas rašymo apsirikimu, kuris neturėjo įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumai ir pagrįstumui.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. S. tyčia nužudė N. K., todėl jo veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas.

Už šį nusikaltimą baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15  metų. V. S. paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Skirdamas tokio dydžio bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad padarytas labai sunkus ir neatstatomas pasekmes sukėlęs nusikaltimas, V. S. yra apibūdinamas neigiamai, kaip nesiekiantis laikytis visuotinai priimtinų elgesio normų, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Vertinant nuteistajam paskirtą bausmę Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, nėra pagrindo laikyti, kad paskirta bausmė yra per griežta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo V. S. ir jo gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinius skundus atmesti.