Administracinės bylos Nr. I-1719-257/2013
Teisminio proceso numeris: 3-64-3-01483-2013-8
Procesinio sprendimo kategorija:15.2.3.2; 74.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 4 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Laisvutė Kartanaitė,
sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,
nedalyvaujant pareiškėjui S. D.,
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
2013 m. rugsėjo 9 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo S. D. skundas (išsiųstas 2013 m. rugsėjo 5 d., spaudas ant voko, b. l. 10), kuriuo prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas S. D. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 37), kur nurodė, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja. Skunde (b. l. 2-6) pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009-09-16 iki 2009-11-20 bei nuo 2009-11-26 iki 2010-01-06 buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 83 pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 52 ir 70 straipsnius. Jis ilgą laiką buvo laikomas kamerose su kitais nuteistaisiais, kurie nėra buvę LR valstybės tarnautojai, policijos ar kiti pareigūnai. Jis, atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, žodžiu informavo, kad yra buvęs policijos pareigūnas, tačiau į tai administracija nereagavo ir kalino jį pažeidžiant LR įstatymus. Mano, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai prieš skirdami suimtuosius į gyvenamąsias kameras, privalo nuodugniai viską išsiaiškinti apie suimtąjį – ar jis nėra buvęs pareigūnas, valstybės tarnautojas ir panašiai, t. y. kad būtų nustatyta, ar suimtasis nepriklauso asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigos turi būti laikoma atskirai, kadangi, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, tokius asmenis reikia laikyti atskirai.
Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. bei LR BVK 52 str. ir 70 str., kadangi jį laikė vienoje kameroje kartu su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai. Tokie Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai kėlė didelę grėsmę jo sveikatai ir gyvybei. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustato suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai grupes. Atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų laikomi tie suimtieji ir nuteistieji, kurie yra buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai. Skundžiamu suėmimo laikotarpiu jis buvo laikomas pažeidžiant aukščiau nurodytų įstatymų reikalavimus. Kameroje jis pastoviai turėjo meluoti, jog nėra buvęs pareigūnas, nes kitaip jo sveikatai ir gyvybei grėsė didelis pavojus, nuolat juto baimę ir grėsmę savo gyvybei ir sveikatai. Neturtinė žala jam pasireiškė stipriais dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu. Neturtinę žalą įvertina 10 000 Lt, kurią prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 45). Atsiliepimu (b. l. 39-42) prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant, taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat atsiliepime atsakovė nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vykdydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.
Kaip matyti iš teismui pateiktos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2013-09-19 pažymos Nr. 69/06-3652 „Dėl S. D.“, pareiškėjas kalėti į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2009-09-16 ir su pertraukomis buvo laikomas įstaigoje iki 2010-01-06. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 83.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (skundo nagrinėjimui aktuali 2008-07-01 redakcija) 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi kamerose atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu suimtieji bei nuteistieji į teritorijoje esančias kameras buvo skirstomi vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 1/01-76 patvirtintu „Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu“ (galiojo iki Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. lapkričio 23 d. įsakymo Nr. 1/01-297 „Dėl Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašo“ priėmimo). Pagal Aprašo 9 punktą, atvykę suimtieji ir nuteistieji paskirstomi į kameras vadovaujantis suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras planu, atsižvelgiant į Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai reikalavimus (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį). Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2009-01-06 Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plano, pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2009-09-16 iki 2009-11-20 ir nuo 2009-11-26 iki 2010-01-06 suimtieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, buvo laikomi kamerose Nr. 86 ir PK-9, pagal 2009-09-29 Šiaulių tardymo izoliatoriaus Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą, tokie asmenys buvo laikomi kamerose Nr. 28 ir PK-8.
Pagal pareiškėjo laikymo laikotarpiu galiojusį Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 10 punktą, suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymą į kameras pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu vykdė Vidaus tyrimų, Apsaugos ir priežiūros, Socialinės reabilitacijos bei Psichologinės tarnybos pareigūnai. Asmenų priskyrimas suimtųjų ir nuteistųjų kategorijoms įstaigoje vykdomas vadovaujantis turima asmens bylos medžiaga, kitų įstaigų pateiktais duomenimis arba asmens nurodytomis aplinkybėmis, jų tikrumą patikslinus. Poreikis tikslinti duomenis kyla asmens byloje esant duomenų apie jo priskirtinumą suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais kategorijai. Įstatymas nereikalauja, kad priskiriant asmenį konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai ši aplinkybė būtų nustatinėjama kokiu nors specialiu būdu, todėl atsakovo veiksmai negalėtų būti pripažįstami neteisėtais. Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57, 2.7 ir 61 punktų ir Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 64 punkto nuostatomis, pareiga suformuoti Asmens bylą, kurioje būtų aktuali asmens suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo laikotarpiu medžiaga, kuria vadovautųsi laisvės atėmimo vietos, asmeniui į jas atvykus, tenka įstaigai, iš kurios į Šiaulių tardymo izoliatorių atvyksta asmuo. Suėmus asmenį ikiteisminio tyrimo metu, reikšmingi faktai gali būti, be kita ko, nustatyti ir įtraukti į Asmens bylą ir pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą, pavyzdžiui, asmens charakteristiką. Atsakovas neturėjo objektyvių galimybių nustatyti reikšmingą faktą dėl asmens atskiro laikymo. Nesant duomenų apie tai, kad asmuo yra buvęs ar esantis valstybės politikas, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojas, asmuo paskiriamas į kamerą pagal kitus kriterijus.
Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, jog kamerose atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų laikytini suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p.). Iš Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-07-03 pažymos Nr. 47SD-882 „Dėl S. D. tarnybos“ matyti, kad S. D. Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ojo pulko 3-ioje kuopoje atliko privalomąją pradinę karo tarnybą. Pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje įtvirtintą apibrėžimą, privalomoji karo tarnyba – tai karo prievolininkų parengimas ginklu ginti valstybę. Pagal Įstatymo 1 straipsnio 9 dalį, karo prievolininkas – karo prievolę turintis Lietuvos Respublikos pilnametis pilietis. Pagal Įstatymo 1 straipsnio 8 dalį, karo prievolė – konstitucinė Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, valstybės tarnyba – tai teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma. Atlikdamas privalomąją pradinę karo tarnybą pareiškėjas neįgijo nei politiko, nei valstybės tarnautojo statuso. Akivaizdu, jog privalomoji karo tarnyba yra kiekvieno pilnamečio Lietuvos Respublikos piliečio pareiga, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, o jos atlikimas nelaikytinas nei buvimu politiku, nei valstybės tarnyba teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijoje.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus veikimas (neveikimas) negali būti kvalifikuojamas kaip neteisėtas, nes pagrindo pareiškėją priskirti konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai nebuvo.
Atsakovas atkreipė teismo dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose analizė suponuoja išvadą, kad sprendžiant asmens nukreipimo į konkrečias laikymo kameras laisvės atėmimo vietose klausimą, turi būti įvertinta ne tik tai, ar buvo pažeisti asmenų atskiro laikymo reikalavimai, bet ir į tai, ar kyla ginčas dėl asmens priskirtinumo konkrečiai suimtųjų (nuteistųjų) kategorijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012). Šiuo atveju atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas apskritai nepriskirtinas izoliuotinų nuo kitų suimtųjų (nuteistųjų) poveikio asmenų kategorijai. Faktas, kad asmuo šiuo metu atlieka bausmę specialios paskirties pataisos namų korpuse, kaip tai pažymėta pareiškėjo teismui pateiktoje Vilniaus pataisos namų 2013-07-23 pažymoje Nr. 42/125(2) „Apie bausmės atlikimą“, šioje byloje neturi jokios įrodomosios reikšmės grindžiant pareiškėjo reikalavimus.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Kadangi nėra įstaigos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, tai įstaiga negali būti atsakinga už neturtinės žalos priteisimą, o nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu.
Pareiškėjo S. D. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Sprendžiant šioje konkrečioje byloje, ar atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 39-42) pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas savo skunde nenurodo, kada jis suprato, kad buvo pažeistos jo teisės (posėdyje dalyvauti nepageidavo), tačiau skunde akcentuoja, kad neturtinę žalą ir visus nurodytus išgyvenimus patyrė kalėdamas su kitais nuteistaisiais Šiaulių tardymo izoliatoriuje (b. l. 5), todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2010-01-08 pareiškėjui atvykus į Vilniaus pataisos namus. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. rugsėjo 5 d., todėl, teismo nuomone, senaties terminą skundo padavimui yra praleidęs ir jo skundas atmestinas. Pareiškėjas neprašė atnaujinti termino kreiptis į teismą, nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, todėl šių klausimų teismas nesvarsto.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo S. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.
Teisėja Laisvutė Kartanaitė