Civilinė byla Nr. e3K-3-117-695/2019
Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01448-2014-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.6.37; 3.1.1.2.13; 3.2.4.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. S. ieškinį atsakovei J. Š. dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. Š.).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl: 1) ieškinio senaties termino pradžios momento tinkamo nustatymo; 2) teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėjant susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) vykdymo siekiant sukurti bendrąją nuosavybę sudarymo ir vykdymo faktus.
2. Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama: 1) pripažinti, kad sodo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), – ieškovės ir A. Č., mirusio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir palikėjas), bendroji dalinė nuosavybė; 2) atidalyti sodo pastatą iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovei iš atsakovės – palikėjo teisių perėmėjos – 7250 Eur kompensaciją.
3. Ieškovė nurodė, jog ji 1994 metais pradėjo bendrauti su palikėju – atsakovės ir trečiojo asmens tėvu, nuo 1997 metų jie pradėjo vesti bendrą ūkį, gyventi iš bendrų lėšų. Pradėję kartu gyventi, jie savo bendroms reikmėms rekonstravo palikėjo turėtą sodo pastatą. Šiam tikslui įgyvendinti buvo panaudotos ieškovės ir palikėjo lėšos. Sodo pastatas buvo iš esmės perstatytas, padidintas jo plotas. Ieškovės vertinimu, sodo pastato rinkos vertė yra maždaug 14 500 Eur. Ieškovė taip pat nurodė, jog palikėjas, pablogėjus sveikatai, savo vaikų iniciatyva buvo apgyvendintas globos namuose, o iš ieškovės buvo pareikalauta išsikelti iš sodo pastato. Atsakovė po palikėjo mirties priėmė jo palikimą. Atsakovė atsisakė bendradarbiauti ir gera valia spręsti klausimą dėl ieškovės nuosavybės teisės į sodo pastatą pripažinimo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
4. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, be kita ko, atsikirto, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo ieškinio reikalavimams pareikšti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Tauragės apylinkės teismas 2018 m. kovo 16 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies: pripažino ieškovei nuosavybės teisę į vieną antrąją sodo pastato pagerinimų dalį; atidalijo ieškovės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisė jai iš atsakovės 5541,93 Eur kompensaciją; atmetė kitą ieškinio dalį; priteisė ieškovei iš atsakovės 686,94 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė trečiajam asmeniui iš atsakovės 92 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Teismas, spręsdamas atsakovės iškeltą klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, konstatavo, kad ieškovė tik 2014 metais, pablogėjus palikėjo sveikatai ir jo vaikams pareikalavus, kad ji išsikeltų iš sodo pastato, sužinojo apie savo galimai pažeistas teises, vadinasi, ji nepraleido ieškinio senaties termino savo reikalavimams pareikšti.
7. Teismas, remdamasis liudytojų Č. G., I. I., V. I., A. L. parodymais, nustatė, kad ieškovė 1994–1995 metais susipažino su palikėju, jie 1997–1998 metais pradėjo kartu gyventi. Be to, teismas nustatė, kad ieškovė ir palikėjas ėmėsi kartu rekonstruoti sodo pastatą – statė priestatą, įvedė šildymo sistemą, rekonstrukcija buvo atlikta bendrais pinigais ir bendru darbu. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, konstatavo, kad sodo pastato pagerinimai yra bendroji dalinė ieškovės ir palikėjo nuosavybė, ir pripažino ieškovei nuosavybės teisę į vieną antrąją šių pagerinimų dalį.
8. Teismas nurodė, jog šalys, nagrinėjant šią bylą, susitarė, kad sodo pastato vertė yra 13 000 Eur, o 2002 m. sausio 25 d. žemės sklypo ir sodo pastato pirkimo–pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp L. Č. – palikėjo buvusios sutuoktinės – ir palikėjo, užfiksuota, kad sodo pastato vidutinė rinkos vertė – 1916,13 Eur (6616 Lt). Teismas konstatavo, kad sodo pastato pagerinimų vertė yra lygi skirtumui tarp dabartinės ir buvusios sodo pastato verčių, t. y. 11 083,87 Eur, ir priteisė ieškovei kompensaciją, sudarančią vieną antrąją šių pagerinimų vertės.
9. Tauragės apylinkės teismas 2018 m. balandžio 10 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovės 346,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
10. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu panaikino Tauragės apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. sprendimą ir 2018 m. balandžio 10 d. papildomą sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškinį; priteisė atsakovei iš ieškovės 1003 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė trečiajam asmeniui iš ieškovės 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
11. Kolegija, remdamasi sodo pastato kadastro ir registro bylos duomenimis, nustatė, kad kadastro duomenų nustatymo momentu, t. y. 2000 m. rugsėjo 11 d., jau buvo atlikta sodo pastato rekonstrukcija. Kolegija, įvertinusi ieškovės poziciją, grindžiamą aplinkybėmis, kad nuosavybės teisė į sodo pastato dalį buvo įgyta, atlikus šio pastato pagerinimo darbus, o šių darbų vykdymas buvo pradėtas netrukus nuo ieškovės ir palikėjo bendro gyvenimo pradžios, priėjo prieš išvados, kad ieškovė 2000 m. rugsėjo 11 d. jau laikė save sodo pastato dalies savininke. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė žinojo, jog palikėjas ir jo buvusi sutuoktinė 2002 m. sausio 25 d. sudarė sandorį dėl sodo sklypo ir pastato perleidimo palikėjo nuosavybėn. Kolegija, atsižvelgdama į tas aplinkybes, kad tik palikėjas sudarė turto pirkimo–pardavimo sutartį ir tik jo nuosavybės teisė į sodo pastatą buvo įregistruota viešame registre, sprendė, kad ieškovė nuo 2002 m. kovo 1 d., t. y. nuo palikėjo nuosavybės teisės įregistravimo momento, galėjo ir turėjo suvokti apie savo galimai pažeistas teises. Kolegija pažymėjo, kad apdairus ir rūpestingas asmuo, laikantis save atitinkamo turto savininku, turėtų imtis veiksmų savo teisėms ginti, paaiškėjus aplinkybei, kad jam priklausanti turto dalis yra įgyjama ir registruojama kito asmens vardu. Kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatavo, kad ieškinio senaties termino eiga skaičiuotina nuo 2002 m. kovo 1 d. Ieškinys pareikštas 2014 m. liepos 21 d., vadinasi, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo ieškinio reikalavimams pareikšti. Kolegijos vertinimu, nėra aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl ieškinio senaties termino praleidimas sudaro pagrindą atmesti ieškinį.
12. Kolegija, atsižvelgdama į aplinkybes, sudarančias šios bylos nagrinėjimo dalyką, konstatavo, kad ginčui spręsti taikytinos 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Kolegija nurodė, kad šio kodekso nuostatos nenustatė fizinių asmenų jungtinės veiklos sutarties formos reikalavimų, todėl taikytinas 1964 m. CK 43 straipsnio 2 punktas, pagal kurį rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi. Kolegija pažymėjo, kad 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, jog įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį.
13. Kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės ir palikėjo sudaryto susitarimo dėl jungtinės veiklos paremta iš esmės tik liudytojų Č. G., I. I., V. I., A. L. parodymais. 1964 m. CK nuostatos neįtvirtino 58 straipsnio 2 dalies taikymo išimčių, todėl kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad jungtinės veiklos faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Kolegija taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2017 m. spalio 9 d. nutartimi panaikinus Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį ir perdavus bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo), neapklausė pirmiau įvardytų liudytojų, o rėmėsi jų parodymais, kurie buvo duoti pirmąjį kartą nagrinėjant šią bylą. Kolegijos vertinimu, taip pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 14 straipsnyje įtvirtintą betarpiškumo principą. Kolegija apibendrindama konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis minėtų liudytojų parodymais.
14. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė, kuriai tenka procesinė pareiga pagrįsti aplinkybes, susijusias su jungtinės veiklos vykdymu sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, negalėjo paaiškinti, kodėl ji kūrė bendrą nuosavybę su palikėju, bet nesiekė įteisinti artimų santykių, sudaryti santuokos ir išspręsti tarpusavio turtinių klausimų. Kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad ieškovė ir palikėjas palaikė draugiškus santykius, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad jų bendravimo laikotarpiu buvo įgyta bendroji dalinė nuosavybė.
15. Kolegija taip pat akcentavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jos lėšos buvo panaudotos atliekant sodo pastato rekonstrukcijos darbus. Ieškovė pateikė 1995 m. gegužės 8 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuri patvirtina, kad ji už parduotą butą gavo 2896,20 Eur (10 000 Lt), tačiau butas buvo parduotas 1995 metais, o pastato rekonstrukcijos darbai pradėti tik 1997 metais, todėl, kolegijos vertinimu, negalima daryti išvados, jog šie pinigai buvo panaudoti kuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kolegija nurodė, jog ieškovė teismo posėdyje paaiškino, kad jos vaikai sodo pastato statybos laikotarpiu buvo nepilnamečiai, todėl, kolegijos vertinimu, mažai tikėtina išvada, kad ieškovė, turėdama išlaikyti du savo nepilnamečius vaikus, būtų panaudojusi lėšas, gautas už butą, ne savo vaikų interesais, o kurdama su palikėju bendrąją dalinę nuosavybę. Kolegija pažymėjo, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2001 m. rugsėjo 20 d. pažymoje nurodyta, jog pareiškėjo buvusi sutuoktinė stato sodo namelį, jos vardu buvo užsakyti ir atlikti žemės sklypo ir jame esančio statinio kadastriniai matavimai, o ginčo turtas perleistas palikėjui tik 2002 m. sausio 25 d. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės turėjo būti žinomos ieškovei ir jos neveikimas žinant tikrąją padėtį dėl statybai panaudotų lėšų paneigia buvus ieškovės ir palikėjo susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Kolegija apibendrindama konstatavo, kad ieškovė nepateikė leistinų įrodymų, patvirtinančių jos ir palikėjo susitarimą dėl bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
16. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. sprendimą ir 2018 m. balandžio 10 d. papildomą sprendimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 1 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo reikalavimams pareikšti. CK 1.127 straipsnio 1 dalies prasme sprendžiant, kada prasidėjo ieškinio senaties terminas, turi būti įvertinta pati teisė, kurią siekiama apginti, kokiais veiksmais galimai pažeista ši teisė, ar pažeidimo momentu tokie veiksmai galėjo būti suvokiami kaip pažeidžiantys teisę. Apeliacinės instancijos teismas susiejo ieškinio senaties termino pradžią su ta diena, kurią buvo įregistruota palikėjo nuosavybės teisė į sodo pastatą, tačiau ieškovė šią dieną neturėjo pagrindo manyti, kad yra pažeidžiamos jos teisės. Pažymėtina, kad ieškovė, kol gyveno kartu su palikėju, bendromis lėšomis ir bendru darbu rekonstravo sodo pastatą ir laikė jį bendru turtu, neturėjo pagrindo vertinti tokį bendrą šio turto valdymą kaip savo teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams pareikšti prasidėjo tada, kai staiga pablogėjo palikėjo sveikata ir jo vaikai, apgyvendinę palikėją globos namuose, pareikalavo, kad ieškovė išsikeltų iš sodo pastato, t. y. kai jai tapo žinoma palikėjo vaikų (jo įpėdinių) pozicija nepripažinti jos nuosavybės teisės į sodo pastato dalį. Tai vyko 2014 metais, vadinasi, ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino savo reikalavimams pareikšti.
16.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškindamas ir taikydamas teisės normas, reglamentuojančias susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sudarymą sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015). Bendrajai dalinei kartu gyvenusių ir bendrai ūkį tvarkiusių asmenų nuosavybei konstatuoti būtina nustatyti šių juridinių faktų visumą: 1) jungtinės veiklos dalyvių susitarimą užsiimti bendra veikla; 2) šių asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos tikslo; 3) sutarties dalyvių įnašų pinigais ar kitokiu turtu faktą ir dydį; 4) jungtinės veiklos rezultato sukūrimo ar įgijimo faktą. Ieškovė ir palikėjas nebuvo sudarę rašytinio susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės), tačiau šios bylos procese surinkti įrodymai yra pakankami pripažinti buvus ieškovės ir palikėjo susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Aplinkybės, kad ieškovė ir palikėjas 1994 metais susipažino ir 1997 metais pradėjo kartu gyventi, buvo patvirtintos liudytojų Č. G., I. I., V. I., A. L. parodymais. Ieškovė ir palikėjas neįregistravo santuokos, tačiau kartu gyveno 17 metų, rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu, vienas kito sveikata, turto įsigijimu ir kt. Toks jų santykių pobūdis pripažintinas reikšmingu tarpusavio turtiniams santykiams tiek įgyjant, tiek ir atidalijant bendrą turtą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog naudojimosi gyvenamuoju namu po statybos užbaigimo faktas gali būti vertinamas kaip vienas iš susitarimo dėl jungtinės veiklos (asociacijos) požymių, kartu su lėšų, statybinių medžiagų, nekilnojamojo daikto (pvz., buvusio pastato, nebaigtos statybos) ar kitokių išteklių panaudojimu jungtinės veiklos tikslui pasiekti – pasistatyti namą sau gyventi, būnant jo bendraturčiais (pvz., 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015).
16.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai tyrė bylos įrodymus, neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, nevertino liudytojų parodymų ir taip pažeidė CPK 176–178, 185 straipsnių nuostatas bei rungimosi, betarpiškumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus (CPK 12, 17 straipsniai). Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad jungtinės veiklos faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Tokia teismo išvada neatitinka kasacinio teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tokiuose ginčuose pagal 1964 m. CK ir jo taikymo praktiką susitarimas jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę gali būti įrodinėjamas visomis įrodinėjimo priemonėmis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Be to, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 14 straipsnyje įtvirtintą betarpiškumo principą, tačiau neįžvelgė pagrindo bent panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
17. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, teismo išvada, kad ieškinio senaties termino pradžia sietina su 2002 m. kovo 1 d., paremta pačios ieškovės pripažinimu, jog jai buvo žinoma, kad palikėjas ir jo buvusi sutuoktinė sudarė sandorį dėl sodo sklypo ir statinių perleidimo palikėjo nuosavybėn. Nekilnojamojo turto registre 2002 m. kovo 1 d. buvo įregistruota tik palikėjo nuosavybės teisė į sodo pastatą, todėl ieškovė, žinodama šį faktą, galėjo ir turėjo suvokti apie savo pažeistas teises. Ieškovė teigia, kad ieškinio senaties terminas jos reikalavimams pareikšti prasidėjo 2014 metais, tačiau nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų aplinkybę, kad būtent 2014 metais buvo pažeistos jos teisės.
17.2. Kasacinio teismo praktika, kuria remiasi ieškovė (nutarties 16.2 punktas), nėra aktuali šios bylos ginčui spręsti, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės – kasacinio teismo išnagrinėtų bylų atvejais buvo susiformavę visiškai kitokie santykiai tarp šalių ir kitoks įrodinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė leistinų įrodymų, patvirtinančių bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą: nėra sąskaitų, išrašytų už pirktas medžiagas ar suteiktas paslaugas, objektyvių duomenų apie ieškovės pajamas, gautas laikotarpiu nuo 2006 metų iki 2014 metų, o ieškovės pateikti įrodymai, patvirtinantys buto pardavimą 1995 metais, sukėlė apeliacinės instancijos teismui abejonių dėl lėšų panaudojimo sodo pastato rekonstrukcijai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negalėjo būti grindžiamas liudytojų parodymais, nes šalys nesilaikė įstatymo reikalaujamos rašytinės sandorio sudarymo formos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio senaties termino pradžios momento tinkamo nustatymo
18. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą (CK 1.137 straipsnio 1 dalis), tačiau ši teisė, kaip ir bet kuri kita civilinė teisė, nėra absoliuti. Teisės į gynybą įgyvendinimas pirmiausia sietinas su subjekto, besinaudojančio šia teise, pareigomis laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų – šios pareigos yra neatskiriama visų civilinių teisių įgyvendinimo dalis (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Be šių bendrųjų teisės į gynybą įgyvendinimo aspektų, išskirtinas vienas specifinis ypatumas – šios civilinės teisės įgyvendinimas yra ribojamas laiko aspektu, t. y. asmuo turi konkrečiu terminu ribojamą galimybę teismine tvarka ap(si)ginti savo pažeistas subjektines teises. Terminas, kuriuo ribojamas teisės į gynybą įgyvendinimas, yra vadinamas ieškinio senaties terminu, šio termino teisinis apibrėžimas yra pateiktas CK 1.124 straipsnyje, o jo praleidimo teisinės pasekmės reglamentuotos CK 1.131 straipsnio 1 dalyje. Ši materialiosios teisės norma patvirtina, kad asmens subjektinės teisės, net ir nustačius jų pažeidimą, gali būti neapgintos teismine tvarka, jeigu teisė į gynybą siekiant apginti tokias subjektines teises įgyvendinta, praleidus ieškinio senaties terminą.
19. Būtinoji ir esminė sąlyga, be kurios nėra galimas pirmiau įvardytų teisinių padarinių atsiradimas, – ginčo šalies reikalavimas taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties taikymo aspektais ne mažiau svarbu nustatyti, koks konkretus terminas taikytinas atitinkamam materialiajam subjektiniam reikalavimui pareikšti (CK 1.125 straipsnis), be to, reikšmingas dėmesys turi būti skiriamas ieškinio senaties termino pradžios momentui nustatyti, nes nuo šio momento tinkamo nustatymo tiesiogiai priklauso tinkamas aptariamo materialiosios teisės instituto taikymas.
20. Nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties termino pradžią, yra įtvirtintos CK 1.127 straipsnyje. Šio straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią nustatomas ieškinio senaties termino pradžios momentas, antrojoje–penktojoje dalyse yra įtvirtintos specialiosios ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo taisyklės. Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
21. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
22. Kasacinio teismo praktikoje CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektais taip pat pasisakyta, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. nutartį civilinėje byloje 3K-3-460-915/2015).
23. Atsakovė, gindamasi nuo ieškovės materialiųjų subjektinių reikalavimų, be kita ko, atsikirto, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo reikalavimams pareikšti, prašė taikyti ieškinio senatį. Bylą nagrinėję teismai skirtingai sprendė klausimą dėl ieškinio senaties taikymo:
23.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2014 metais, kai pablogėjo palikėjo sveikata ir jo vaikai pareikalavo, kad ieškovė išsikeltų iš sodo pastato, ir taip priėjo prie išvados, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino savo reikalavimams pareikšti.
23.2. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pritaikęs protingo, rūpestingo ir atidaus asmens standartą, konstatavo, kad ieškovė anksčiau, negu ji pati nurodo, galėjo ir turėjo sužinoti apie galimą savo subjektinių teisių pažeidimą. Teismo vertinimu, ieškinio senaties terminas ieškovės materialiesiems subjektiniams reikalavimams pareikšti prasidėjo 2002 m. kovo 1 d., t. y. palikėjo asmeninės nuosavybės teisės į sodo pastatą įregistravimo viešame registre dieną.
24. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad viešo registro duomenų buvimas ir visuotinio prieinamumo prie tokių duomenų galimybė savaime nesuponuoja asmeniui, be trukdžių besinaudojančiam turtu, pareigos domėtis tokio registro duomenimis, siekiant išsiaiškinti, ar jo naudojamas turtas nėra registruotas kitų asmenų vardu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-62/2005). Vadinasi, ieškovė (įvertinus jos elgesį taikant protingo, rūpestingo ir atidaus asmens standartą) neturėjo pareigos savo iniciatyva tikrinti viešo registro duomenis, siekdama išsiaiškinti, ar registre nėra registruotų juridinių faktų, galimai pažeidžiančių jos subjektines teises. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo sprendime, be kita ko, nurodyta, jog ieškovė žinojo, kad viešame registre buvo įregistruota palikėjo asmeninės nuosavybės teisė į sodo pastatą. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, apskritai keltinas klausimas, ar palikėjo, kaip vieno jungtinės veiklos dalyvio (sugyventinio), asmeninės nuosavybės teisės į sodo pastatą, kaip į turtą, kuris yra (galimai) sukurtas ieškovei ir palikėjui, kaip sugyventiniams, vykdant jungtinę veiklą, įregistravimas ir žinojimas apie tokią registraciją savaime gali būti laikomi juridiniais faktais, su kuriais ieškovė, kaip antrasis jungtinės veiklos dalyvis (sugyventinis), CK 1.127 straipsnio 1 dalies prasme turi sieti (galimą) savo subjektinių teisių į tokį turtą pažeidimą. Teisėjų kolegija pasisako dėl šio klausimo, nes jis turi esminę reikšmę sprendžiant, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą.
25. Kaip nustatyta, ieškovė pareikštu ieškiniu, be kita ko, reikalauja pripažinti, kad sodo pastatas (pastato pagerinimai, sukurti atlikus rekonstrukcijos darbus) yra jos ir palikėjo bendrosios dalinės nuosavybės, sukurtos vykdant jungtinę veiklą, objektas. Bendrosios, įskaitant ir dalinę, nuosavybės teisės sąvoka yra apibrėžta CK 4.72 straipsnio 1 dalyje – ši teisė reiškia dviejų ar kelių savininkų teisę valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Šis apibrėžimas rodo, kad bendrosios nuosavybės teisės turinį sudaro tos pačios daiktinės teisės, kurios sudaro ir asmeninės nuosavybės teisės turinį, tik tiek, kad šios daiktinės teisės įgyvendinamos ne vieno savininko nuožiūra, kas yra būdinga asmeninės nuosavybės teisei (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), o bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).
26. Ieškovė šios civilinės bylos procese įrodinėjo, kad ji ir palikėjas 1997 metais pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, vėliau savo bendroms reikmėms ir bendrais įnašais rekonstravo sodo pastatą. Be to, įrodinėjo, kad ji ir palikėjas visą laiko tarpą nuo sodo pastato rekonstrukcijos pabaigos momento iki 2014 metų kartu gyveno šiame pastate ir vedė bendrą ūkį.
27. Teisiškai kvalifikavus pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes, kuriomis ieškovė grindžia savo ieškinio reikalavimus, konstatuotina, kad ieškovė įrodinėja, jog ji visą laiką, t. y. tiek iki palikėjo asmeninės nuosavybės teisės į sodo pastatą įregistravimo viešame registre dienos, tiek ir po šios dienos, netrukdomai įgyvendino savo, kaip (galimos) bendraturtės, subjektines teises į sodo pastatą, t. y. netrukdomai, tiksliau – bendru su palikėju sutarimu, valdė ir naudojo šį turtą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų turinį, daro išvadą, kad tarp šios bylos faktinių duomenų nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų priešingas, negu įrodinėja ieškovė, faktines aplinkybes, t. y. kad palikėjas iki ir (ar) po jo asmeninės nuosavybės teisės į sodo pastatą įregistravimo dienos nepripažino ieškovės, kaip (galimos) bendraturtės, subjektinių teisių į sodo pastatą. Vadinasi, nėra pagrindo spręsti, kad iki ir (ar) po palikėjo asmeninės nuosavybės teisės į sodo pastatą įregistravimo dienos buvo kito bendraturčio veiksmais varžomos ieškovės, kaip galimos bendraturtės, galimybės įgyvendinti savo subjektines teises, sudarančias bendrosios nuosavybės teisės turinį. Todėl, remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad palikėjo asmeninės nuosavybės teisės į sodo pastatą įregistravimas ir žinojimas apie tokią registraciją savaime nėra tie juridiniai faktai, su kuriais ieškovė, kaip protingas, rūpestingas ir atidus asmuo, CK 1.127 straipsnio 1 dalies prasme turėjo sieti (galimą) savo subjektinių teisių į tokį turtą pažeidimą.
28. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad vieno jungtinės veiklos dalyvio (sugyventinio) asmeninės nuosavybės teisės į turtą, kuris yra sukurtas partneriams (sugyventiniams) vykdant jungtinę veiklą, įregistravimas ir žinojimas apie tokią registraciją savaime nelaikytini juridiniais faktais, su kuriais antrasis sugyventinis, kaip jungtinės veiklos dalyvis, netrukdomai įgyvendinantis savo bendrosios nuosavybės teisę į tokį turtą, CK 1.127 straipsnio 1 dalies prasme turi besąlygiškai sieti galimą savo subjektinių teisių į tokį turtą pažeidimą.
29. Teisėjų kolegija nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, be pagrindo suabsoliutino palikėjo asmeninės nuosavybės teisės į sodo pastatą įregistravimo ir ieškovės žinojimo apie tokią registraciją faktus ir kartu nepagrįstai susiejo ieškinio senaties termino pradžią su šiais faktais. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino ieškovės materialiesiems subjektiniams reikalavimams pareikšti praleidimo padaryta, teismui netinkamai aiškinant ir taikant CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypstant nuo atitinkamos kasacinio teismo praktikos.
30. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad ieškinio senaties terminas ieškovės materialiesiems subjektiniams reikalavimams pareikšti prasidėjo 2014 metais, kai pablogėjo palikėjo sveikata ir jo vaikai pareikalavo, kad ieškovė išsikeltų iš sodo pastato. Kaip nustatyta, ieškovė iki pat šio momento netrukdomai įgyvendino savo, kaip (galimos) bendraturtės, bendrosios nuosavybės teisę į sodo pastatą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad palikėjo vaikų – būsimų jo teisių perėmėjų – pareikalavimo išsikelti pateikimo momentas yra tas momentas, kai ieškovė turėjo suvokti ir, kaip ji nurodo, suvokė, kad yra ginčijamos ir kartu (galimai) pažeidžiamos jos (galimai turimos) subjektinės teisės į sodo pastatą. Vadinasi, šis momentas būtent ir laikytinas ieškinio senaties termino ieškovės materialiesiems subjektiniams reikalavimams pareikšti pradžios momentu. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą ir kartu pagrįstai sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino savo reikalavimams pareikšti.
Dėl teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėjant susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) vykdymo siekiant sukurti bendrąją nuosavybę sudarymo ir vykdymo faktus
31. Susitarimo tarp ieškovės ir palikėjo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) vykdymo siekiant sukurti bendrąją nuosavybę pagerinant sodo pastatą sudarymo ir vykdymo faktai pirmosios instancijos teisme nustatyti liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad pirmiau įvardyti faktai negalėjo būti įrodinėjami ir atitinkamai nustatyti liudytojų parodymais. Ieškovė nesutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, kasaciniame skunde išdėstė nesutikimo su šia išvada argumentus, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl aptariamo klausimo.
32. 1964 m. CK, kuris galiojo sudarant ir vykdant ieškovės nurodomą susitarimą, 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Teisėjų kolegija nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalies ir kitos to paties straipsnio, reglamentuojančio sandorio negaliojimą, nesilaikius įstatymo reikalaujamos formos, nuostatos, kitaip negu dabar galiojančio CK nuostatos (žr. CK 1.93 straipsnio 6 dalį), expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nenustato draudimo remtis liudytojų parodymais išlygų. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl (ne)galimumo remtis liudytojų parodymais įrodinėjant ir nustatant šios nutarties 31 punkte įvardytus faktus, be pagrindo taikė 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalies nuostatas.
33. Pažymėtina, kad 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalies nuostata, kaip ir dabar galiojančio CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostata, nurodanti, jog bylos šalis neturi teisės remtis liudytojų parodymais, įrodinėdama sandorio, sudaryto nesilaikant įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos, sudarymo (ir (ar) jo (į)vykdymo) faktą, savo esme yra proceso teisės nuostata. Ji reglamentuoja įrodinėjimo civiliniame procese aspektą – įrodymų leistinumo ribojimą (CPK 177 straipsnio 1–3 dalys). Ši nuostata pagal reguliuojamo klausimo pobūdį priskirtina proceso teisės normoms, nepaisant to aspekto, kad ji yra įtvirtinta CK. Vadinasi, dėl šios nuostatos taikymo sprendžiama pagal proceso, o ne pagal materialiosios teisės normų taikymo laiko atžvilgiu taisykles. CPK 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, galiojo ir atitinkamai CPK 3 straipsnio 8 dalies prasme taikytinos CK 1.93 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatos. Jos, viena vertus, nustato pirmiau įvardytą draudimą remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio, sudaryto nesilaikant įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos, sudarymo ir (ar) jo (į)vykdymo faktą, kita vertus, įtvirtina šio draudimo išlygas. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teisiškai nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad draudimas remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio, kuris sudarytas galiojant 1964 m. CK ir nesilaikant įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos, sudarymo ir (ar) jo vykdymo faktą yra absoliutus. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka ir ankstesnės kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalies nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009).
34. Pagrindas netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio, sudaryto nesilaikant įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos, sudarymo ir (ar) (į)vykdymo faktą, be kitų atvejų, egzistuoja tais atvejais, jeigu, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas). Pažymėtina, kad sugyventinių, vykdančių jungtinę veiklą, t. y. gyvenančių kartu ir vedančių bendrą ūkį, tarpusavio teisiniams santykiams nėra būdingas rašytinis tokių santykių įforminimas, todėl besąlygiškas draudimo remtis liudytojų parodymais tokių teisinių santykių kontekste taikymas įprastais (įskaitant ir šios bylos) atvejais iš esmės reikštų galimybės įrodyti aptariamų teisinių santykių egzistavimą eliminavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, automatiškas ir visuotinis tokios galimybės eliminavimas, kuris, nors ir turi teisinį pagrindą, kertasi su asmens teise į galimai pažeistos subjektinės teisės gynybą, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad egzistuoja CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punkte įtvirtintas pagrindas taikyti ieškovei draudimo remtis liudytojų parodymais išimtį.
35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymo procesines teisines pasekmes.
36. Civilinis procesas, be kitų principų, yra grindžiamas betarpiškumo principu (CPK 14 straipsnis). Šis principas išsiskiria keliais reikšmingais aspektais, be kita ko, tuo aspektu, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus. Šis reikalavimas reiškia, kad teismas turi apklausti dalyvaujančius byloje asmenis, išklausyti liudytojų parodymus, ištirti ekspertų išvadas, rašytinius, daiktinius ir kitus įrodymus (CPK 14 straipsnio 1 dalis, 235 straipsnio 1 dalis), kad teismo sprendimas gali būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 14 straipsnio 2 dalis, 263 straipsnio 2 dalis).
37. Ši civilinė byla antrąjį kartą išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos tvarka – pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas pirmąjį kartą išnagrinėjus šią bylą, buvo panaikintas ir atitinkama bylos dalis perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Toks bylos išsprendimo apeliacinės instancijos tvarka rezultatas, be kita ko, reiškia, kad procesiniai veiksmai dėl liudytojų apklausos, atlikti pirmąjį kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, netenka teisinės galios ir turi būti atlikti iš naujo, nebent dalyvaujantys byloje asmenys, teismui iškėlus tokį klausimą, neprieštarautų, kad, įgyvendinant proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, nebūtų pakartotinai vykdoma liudytojų apklausa (CPK 7 straipsnis, 16 straipsnio 2 dalis, 235 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios išlygos taikymas nėra galimas tais atvejais, jeigu apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduodamas bylą iš naujo nagrinėti, nurodo, jog, pakartotinai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos tvarka, turi būti apklausti atitinkami liudytojai.
38. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi liudytojų Č. G., I. I., V. I., A. L. parodymais, kurie buvo duoti bylą pirmąjį kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, tiesiogiai neišklausė šių liudytojų parodymų, be to, nepasiūlė dalyvaujantiems byloje asmenims nevykdyti pakartotinės liudytojų apklausos. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas aptariamu liudytojų parodymų ištyrimo aspektu pažeidė betarpiškumo principą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas identifikavo nurodytą pažeidimą, tačiau pats nesiėmė veiksmų šio pažeidimo padariniams pašalinti, t. y. taip pat tiesiogiai neišklausė liudytojų parodymų ir nepateikė dalyvaujantiems byloje asmenims pasiūlymo nevykdyti pakartotinės liudytojų apklausos, nors turėjo tokią galimybę, nes žodinio proceso tvarka nagrinėjo bylą.
39. Bylų nagrinėjimo kasacine tvarka ypatumai (CPK 353 straipsnio 1 dalis) eliminuoja kasacinio teismo galimybę pašalinti pirmiau nustatyto procesinio pažeidimo padarinius, o tokios galimybės neturėjimas a priori (iš anksto, nepatikrinus kitų faktų) reiškia, kad egzistuoja pagrindas, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, prieš priimant galutinį sprendimą dėl bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultato, būtina įvertinti tuos aspektus, kad šios nutarties 38 punkte įvardytų liudytojų parodymai, kaip minėta, buvo tiesiogiai išklausyti bylą pirmąjį kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teismas, pirmąjį kartą peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neidentifikavo procesinių pažeidimų, susijusių su aptariamų liudytojų apklausa, vadinasi, liudytojų apklausa ankstesniame šios bylos procese buvo įvykdyta, t. y. liudytojų parodymai, kaip įrodymai, buvo ištirti, proceso įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija, papildomai atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo trukmę, kuri jau viršija ketverius metus, konstatuoja, kad bylos perdavimas iš naujo nagrinėti tik identifikuoto betarpiškumo principo pažeidimo eliminavimo aspektu, t. y. kad būtų pakartotinai tiesiogiai išklausyti ankstesniame šios bylos procese jau betarpiškai apklaustų liudytojų parodymai, neproporcingai atitolintų teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimo galimybę, be to, neproporcingai padidintų ir šalių patiriamas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad kasacijos paskirtis šios civilinės bylos procese yra įgyvendinta, t. y. identifikuoti materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimai, turintys esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, be to, užtikrintas teismų praktikos vienodumas ir nuoseklumas. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, siekdama užtikrinti civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis), proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis) įgyvendinimą, šiuo bylos etapu pasisako dėl to aspekto, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų Č. G., I. I., V. I., A. L. parodymų įrodomąją reikšmę nustatant bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes.
40. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje aiškinant įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas laikomasi pozicijos, kad tiek teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus, tiek atitinkamai ir įrodinėjimo standartas neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 23 punktas).
41. Pirmosios instancijos teismo sprendime atskleista pirmiau įvardytų liudytojų parodymų esmė, nurodyta, kokias bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes patvirtina šie parodymai (šios nutarties 7 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų Č. G., I. I., V. I., A. L. parodymų įrodomąją reikšmę ir pagrįstai konstatavo, kad šie parodymai yra pakankami nustatyti ieškovės įrodinėjamas faktines aplinkybes, kad ji ir palikėjas sudarė ir įvykdė susitarimą dėl jungtinės veiklos vykdymo siekiant sukurti bendrąją nuosavybę pagerinant sodo pastatą (1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalis, 474 straipsnio 1–2 dalys, CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
42. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, naikina apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomą sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis), be to, paskirstytinos kasaciniame teisme susidariusios bylinėjimosi išlaidos.
44. Ieškovė laimėjo bylą, todėl ji turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
45. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 250 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą, kasaciniame teisme – 125 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 1400 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo rezultatą, priteisia ieškovei iš atsakovės 1775 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, atlyginimą.
46. Kasaciniame teisme susidarė 14,29 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteisiamas iš pralaimėjusios šalies, t. y. atsakovės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. sprendimą ir 2018 m. balandžio 10 d. papildomą sprendimą.
Priteisti G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1775 (vieno tūkstančio septynių šimtų septyniasdešimt penkių) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, atlyginimą.
Priteisti valstybei iš J. Š. 14,29 Eur (keturiolikos Eur 29 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Algis Norkūnas
Vincas Verseckas