Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2S-1990-781-2014].docx
Bylos nr.: 2S-1990-781/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Teisėjų etikos ir drausmės komisija atsakovas
Teisėjų taryba atsakovas
Lietuvo Respublikos teisingumo ministerija 188604955 atsakovas
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsakovas
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
Bylos, susijusios su deliktine atsakomybe
dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
CIVILINIS PROCESAS
Bendrosios nuostatos
Ieškinys:
Atsisakymas priimti ieškinį:
Atsisakymas priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas teismui

Ieškovas Roman Jankovič kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) pirmininkas Ričardas Piličiauskas, susipažinęs su ieškovo apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos administracinio te

Civilinė byla Nr. 2S-1990-781/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19274-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija: 106.8.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo R. J. ieškinį dėl teismo neteisėtų veiksmų ir atsakovų veikimo ir neveikimo, turtinės žalos atlyginimo, pareikšto atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos Prezidentei D. G., Teisėjų tarybai, Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, priėmimo klausimą, ir

 

n u s t a t ė :

                                                          I. Ginčo esmė

Ieškovas R. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame nurodo, kad  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) pirmininkas R. P., susipažinęs su ieškovo apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal ieškovo skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, atsisakė 2011 m. gegužės 31 d. nutartimi priimti ieškovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo ir grąžino jį apeliantui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko padėjėjas parengė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį dokumentą, kurio nepatikrinęs pasirašė LVAT pirmininkas R. P., kuris padarė LR Teismų įstatyme 83 str. 2 d. 1 p., Teisėjų etikos kodekse 6 str. 3, 5 p., 14 str. 1, 2 p., 15 str. 1, 2, 3 p., pažeidimus. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko padėjėjas yra valstybės tarnautojas ir pagal Teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo 8 p. yra tiesiogiai pavaldus teismo pirmininkui ir dėl tarnybos nuobaudos skyrimo klausimo ir atleidimo iš pareigų turi spręsti pagal kompetenciją teismo pirmininkas. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 28 str., valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Ieškovas kreipėsi su prašymais pagal kompetenciją dėl drausmės bylos iškėlimo ir atleidimo iš pareigų į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Teisėjų tarybą, Teisėjų etikos ir drausmės komisiją LVAT pirmininkui R. P., tačiau atsakymo iki šiol negavo. Ieškovas prašo teismo įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidentę, Teisėjų tarybą, Teisėjų etikos ir drausmės komisiją išnagrinėti pagal kompetenciją prašymus atsakovams ir atleisti iš pareigų LVAT pirmininką R. P..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi atsisakė priimti R. J. ieškinį dėl teismo neteisėtų veiksmų ir atsakovų veikimo ir neveikimo, turtinės žalos atlyginimo, pareikšto atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos Prezidentei D. G., Teisėjų tarybai, Teisėjų etikos ir drausmės komisijai.

Teismas atsisakė priimti ieškinį vadovaudamasis CPK 137 str. 2 d. 2 p., nurodydamas, jog ieškinys neteismingas tam teismui. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 str. numatyta, kad apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas. Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, t. y. Teisėjų taryba. Teisėjų tarybos sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos teismui (CPK 28 str. 4 d.). Taip pat, teismo nuomone, Respublikos Prezidentas veikia vienasmeniškai ir vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, todėl teismas negali įpareigoti Prezidentės iš pareigų atleisti teisėją. Taip pat teismas negali įpareigoti Respublikos Prezidentės, Teisėjų tarybos ir Teisėjų etikos ir drausmės komisijos peržiūrėti ieškovo prašymus, nes prašymai nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka ir institucijų įpareigojimas išnagrinėti prašymus nėra Vilniaus miesto apylinkės teismo kompetencijoje. Teismas konstatavo, kad R. J. ieškinys yra neteismingas Vilniaus apylinkės teismui, todėl jį atsisakė priimti.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Pažymėjo, kad Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Apeliantas gausiai cituoja Konstitucinio teismo, Aukščiausiojo teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su pagrindiniais teisinės valstybės principais. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, kad ginčo objektu administraciniuose teismuose negali būti prašymų, kuriais prašoma siūlyti iškelti teisėjams drausmės bylas, nagrinėjimas bei skundų dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veiklos nagrinėjimas. Ši teismo praktika grindžiama įstatymų leidėjo nustatyta bendrąja teisės kreiptis į teismą taisykle, pagal kurią administraciniuose teismuose paprastai nagrinėjami tik suinteresuotų asmenų kreipimaisi dėl jiems teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų. Apeliantas nurodė, kad reiškiant ieškinį teisme, būtina derinti teisminės gynybos prieinamumo ir proceso dispozityvumo principus, t. y. privalu nurodyti ne tik ieškinio faktinį pagrindą, bet ir suformuluoti teismui aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančioj suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Pažymėjo, kad teismas privalo, jeigu ieškinys netinkamai suformuluotas nustatyti trūkumus šalinti nutartimi, o ne atsisakyti priimti ieškinį, todėl šiuo atveju teismas neteisėtai ir nepagrįstai skundžiama nutartimi iš esmės nenustatė termino ieškinio trūkumams pašalinti. Nurodė, kad Teismų įstatymo 84 str. 4 d. numato, jog siūlyti iškelti drausmės bylą turi teisę Teisėjų Taryba, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, taip pat teismo, kuriame dirba teisėjas, arba bet kurio aukštesnės pakopos teismo pirmininkas ar kitas asmuo, kuriam tapo žinoma apie šio įstatymo 83 str. 2 d. numatytą nusižengimą. Turintis teisę siūlyti iškelti drausmės bylą subjektas motyvuotą teikimą dėl drausmės bylos teisėjui iškėlimo pateikia Teisėjų etikos ir drausmės komisijai. Apeliantas teigia, kad jis, kaip asmuo, kuriam tapo žinomas nusižengimas, kreipėsi į LR Prezidentą su prašymu. Mano, kad ginčas turėtų būti nagrinėjamas civilinėje byloje dėl Prezidento dekreto teisėtumo ir pagrįstumo ar veikimo ir neveikimo kartu su Teisėjų etikos ir drausmės komisijos ir Teisėjų tarybos veikimo ir neveikimo, kadangi pirminis ginčas yra dėl turtinės žalos ir jeigu ieškinio suma neviršija nustatytą CPK 27 str. 1 p., ginčas turi būti sprendžiamas apylinkės teisme. Apeliantas cituoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos žmogaus teisių teismo sprendimus ir nurodo, kad sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į tarptautines ir nacionalines teisės normas bei principus.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Byloje spręstinas klausimas, ar nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovo R. J. ieškinį, laikytina pagrįsta ir teisėta.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidentę, Teisėjų tarybą, Teisėjų etikos ir drausmės komisiją išnagrinėti pagal kompetenciją prašymus atsakovams ir atleisti iš pareigų LVAT pirmininką R. P.. Kaip matyti iš skundžiamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarties turinio, teismas konstatavo, kad ieškinys neteismingas tam teismui (CPK 137 str. 2 d. 2 p.).

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Konstitucijos 30 str.). Taigi negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, kaip ir kiekviena subjektinė teisė, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai. Teisminės gynybos prieinamumas savaime nereiškia, kad kiekvieno kreipimosi į teismą atveju turi būti pradėtas teismo procesas. Ieškinys bus priimtas ir civilinė byla iškelta tik tuo atveju, jei asmuo laikysis ir įstatymo nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos.

Civilinis procesas pagrįstas šalių disponavimu joms suteiktomis procesinėmis teisėmis laisva valia. Dispozityvumo principas, be kita ko reiškia, jog civilinė byla gali būti iškelta tik ieškovo iniciatyva, tik jis turi teisę pasirinkti, kokiam asmeniui ar kokiems asmenims reikšti reikalavimus, kokius reikalavimus jam (jiems) reikšti, kokiomis aplinkybėmis grįsti pareikštus reikalavimus, kokiais įrodymais įrodinėti išdėstytas aplinkybes (CPK 13 str.). Teismas neturi įgaliojimų nurodinėti ieškovui, kokius reikalavimus jis turi reikšti, kad ieškinys, teismo nuomone, įgytų prasmę ir galėtų būti patenkintas. Taigi, ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo suformulavimas yra ieškovo išimtinė teisė. Tačiau šią teisę jis turi įgyvendinti griežtai laikydamasis proceso įstatymo reikalavimų. Teismas jau pirmojoje civilinio proceso stadijoje turi įsitikinti, ar civilinė byla pagal pareikštą reikalavimą gali būti iškelta. Teismui nustačius, kad nėra bent vienos teisės kreiptis į teismą teigiamos prielaidos ar egzistuoja neigiama prielaida, civilinė byla negali būti iškelta, o iškelta byla turi būti nutraukta (CPK 137 str. 2 d. 1, 3, 4 p., 293 str., 1, 2, 3, 6 p.). Tuo atveju, kai nustatoma, jog ieškovas nesilaikė teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlygų, galimi dvejopi teisiniai padariniai. Jeigu nustatomas bent vienas CPK 137 straipsnio antrosios dalies punktuose įtvirtintas pagrindas, teismas ieškinį turi atsisakyti priimti. Kitais atvejais, kai ieškinys neatitinka jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų ir (arba) kai jis neapmokėtas žyminiu mokesčiu, teismas skiria terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115, 138 str.).

              Taigi, visų pirma, teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi vadovautis CPK 137 str., kurio 2 dalyje numatyti atvejai, kada teismas atsisako priimti ieškinį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinys nėra teismingas tam teismui (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Pažymėtina, kad civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Jeigu byla teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad CPK 137 str. 2 d. 1 p. numatytas atvejis, kuomet teismas atsisako ieškinį priimti, yra negalimumas ginčą nagrinėti teisme civilinio proceso tvarka, t. y. kai ginčas pagal pateiktą ieškinį nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Vertinant, ar yra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį (ieškinio reikalavimą) kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.) reikia atskleisti santykį tarp šių atsisakymo priimti ieškinį pagrindų bei svarbu teisingai nustatyti, ar ginčas yra kilęs dėl teisės, ar jis priskirtinas nagrinėti civilinio proceso tvarka, ar nėra kitų procesinių kliūčių, dėl kurių teismas turėtų atsisakyti priimti ieškinį.

Pažymėtina kad apeliantas kreipdamasis į teismą ieškinį pavadino „dėl teismo neteisėtų veiksmų ir atsakovų veikimo ir neveikimo ir turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo“, tačiau ieškinio pavadinimas neatitinka paties ieškinio dalyko ir pagrindo, kadangi apeliantas teismo prašė  įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidentę, Teisėjų tarybą, Teisėjų etikos ir drausmės komisiją išnagrinėti pagal kompetenciją prašymus atsakovams ir atleisti iš pareigų LVAT pirmininką R. P.. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 str. numatyta, kad apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas. Pažymėtina, kad Respublikos Prezidentui teisės aktais suteiktais įgaliojimais jis vykdo valstybės valdžią, o bendrosios kompetencijos teismuose ginčo dalyku negali būti tokia Respublikos Prezidento veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia (CPK 1 str.). Todėl ieškovo reikalavimas dėl įpareigojimo atleisti LVAT pirmininką iš pareigų nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 str. 2 d. 1 p.). Pažymėtina, kad apeliantas pats nurodė, kad Teismų įstatymo 84 str. 4 d. numato, jog siūlyti iškelti drausmės bylą turi teisę Teisėjų Taryba, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, taip pat teismo, kuriame dirba teisėjas, arba bet kurio aukštesnės pakopos teismo pirmininkas ar kitas asmuo, kuriam tapo žinoma apie šio įstatymo 83 str. 2 d. numatytą nusižengimą. Turintis teisę siūlyti iškelti drausmės bylą subjektas motyvuotą teikimą dėl drausmės bylos teisėjui iškėlimo pateikia Teisėjų etikos ir drausmės komisijai. Todėl teismas konstatuoja, kad jeigu apeliantas, kaip jis pats teigia, yra asmuo, kuriam tapo žinoma apie Teismų įstatymo 83 str. 2 d. numatytą nusižengimą, jis gali pateikti teikimą dėl teisėjo drausmės bylos iškėlimo Teisėjų etikos ir drausmės komisijai. Taigi konstatuotina, kad teismai neturi įgaliojimų atleisti teisėjus iš pareigų, o šiai procedūrai nustatyta įstatymų reglamentuota tvarka.

CPK 1 straipsnio 1 dalis nustato teismų kompetenciją nagrinėjant bylas civilinio proceso nustatyta tvarka: šis Kodeksas nustato civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų bylų ir kitų bylų dėl privatinių teisinių santykių bei ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei vykdymo, prašymų dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje tvarką, taip pat skundų dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimų nagrinėjimo tvarką. Darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų bylos, bylos dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams ir ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Teisės aktai nesuteikia galimybės bendrosios kompetencijos teismui galimybės nagrinėti reikalavimus įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidentę, Teisėjų Tarybą, Teisėjų etikos ir drausmės komisiją išnagrinėti asmens prašymus, todėl ir šie reikalavimai nenagrinėti teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 str. 2 d. 1 d. ).

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi ieškinio priėmimo klausimas iš esmės buvo išspręstas teisingai, šios nutarties teisėtumui ir pagrįstumui neturi įtakos ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį dėl teismo neteisėtų veiksmų ir atsakovų veikimo ir neveikimo, turtinės žalos atlyginimo, pareikšto atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos Prezidentei D. G., Teisėjų tarybai, Teisėjų etikos ir drausmės komisijai atsisakė priimti klaidingai vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu, o ne vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta laikantis proceso teisės normų. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apimties, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

 

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

Teisėja                                                                 Jūratė Varanauskaitė


Paminėta tekste:
  • CPK 137 str. Ieškinio priėmimas
  • CPK 28 str. Civilinės bylos, teismingos tik Vilniaus apygardos teismui
  • CPK 27 str. Civilinės bylos, teismingos apygardos teismams
  • CPK 13 str. Dispozityvumo principas
  • CPK
  • CPK 1 str. Civilinio proceso įstatymai
  • CPK 337 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės