Civilinė byla Nr. e2A-237-464/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01106-2020-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.6; 2.6.29.1; 3.2.4.4; 3.2.4.9.3.1; 3.3.1.11; 3.6.1.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ ir trečiojo asmens G. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ ieškinį atsakovei V. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo G. Ž..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės V. S. 318 582 Eur skolą, 89 110 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad atsakovė ir trečiasis asmuo G. Ž. 2007 m. balandžio 2 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo suteikė atsakovei beprocentinę 318 582,02 Eur (1 100 000 Lt) paskolą, o atsakovė ją įsipareigojo grąžinti iki 2017 m. balandžio 1 d. Paskolos sutarties šalys 2009 m. sausio 2 d. pasirašė priedą prie sutarties, kuriuo buvo pakeistas šios sutarties 3.4 punktas ir nustatytos 2,5 proc. dydžio metinės palūkanos už naudojimąsi paskola.
3. Ieškovės teigimu, trečiasis asmuo G. Ž. reikalavimo teisių perleidimo 2019 m. birželio 25 d. sutartimi perleido ieškovei visas turėtas reikalavimo teises pagal minėtą paskolos sutartį ir jos priedą. Atsakovė 2019 m. birželio 25 d. pranešimu buvo informuota apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą, jai taip pat buvo išsiųstas raginimas grąžinti skolą ir sumokėti palūkanas, tačiau atsakovė skolos negrąžino.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 4 174,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nesutiko su trečiojo asmens G. Ž. argumentais dėl nepagrįsto jo įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje. Pažymėjo, kad G. Ž. atsakovės prašymu buvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, nes ieškovė iš jo įsigijo reikalavimo teises į atsakovę, kuri nuo pareikšto ieškinio ginasi ginčydama tiek paskolos sutarties sudarymo faktą ir jos suteikimą, tiek ir reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumą. Įvertinęs tai, kad ieškovė, kaip naujoji kreditorė, yra saistoma pradinio kreditoriaus G. Ž. ir atsakovės sutarties sąlygų, teismas sprendė, kad byloje turės būti nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovės ir G. Ž. tarpusavio santykiais, t. y. paskolos sutarties sudarymu, suteikimu ir panaudojimu, atitinkamai, ir su reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo teisėtumu. Todėl šioje byloje priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos G. Ž. teisėms ir pareigoms, gali turėti prejudicinę reikšmę, nes sprendime turės būti pasisakyta tiek dėl pradinio, tiek dėl naujojo kreditoriaus reikalavimo teisėtumo ir galiojimo.
6. Kaip nepagrįstus teismas atmetė ir trečiojo asmens argumentus, kad nagrinėjama civilinė byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, kadangi jis yra (duomenys neskelbtini) rezidentas ir Lietuvos Respublikos teritorijoje neturi nei gyvenamosios vietos, nei turto, nei interesų. Teismas pažymėjo, kad trečiojo asmens nurodytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 30 straipsnyje įtvirtintos teismingumo pagal gyvenamąją vietą taisyklės taikytinos atsakovui, o ne trečiajam asmeniui. Be to, ir pagal CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktą bylos, nagrinėtinos ginčo teisenos tvarka, priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra prievolė, kuri atsirado ar turi būti įvykdyta Lietuvoje. Nagrinėjamu atveju ginčo dalykas yra reikalavimo teisė, kylanti iš paskolos sutarties, t. y. prievolės, kuri atsirado Lietuvoje. Atsakovė, neigdama paskolos sutarties sudarymo ir paskolos suteikimo jai faktą, jokių savarankiškų materialiųjų reikalavimų nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui taip pat nėra pareiškusi.
7. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad šiuo atveju paskolos sutartis buvo surašyta nesiekiant įteisinti būtent paskolos teisinių santykių, bet turint kitokių ketinimų ir tikslų. Teismas konstatavo, kad paskolos teisiniai santykiai tarp atsakovės ir trečiojo asmens nebuvo susiklostę, o paskolos jai suteikimo faktas neįrodytas.
8. Teismas atkreipė dėmesį į paskolos sutarties 2.1 punktą, kuriame įrašytas paskolos davėjo įsipareigojimas suteikti paskolos gavėjai iki 1 100 000 Lt paskolą, t. y. paskolos sutartyje nebuvo nurodyta konkreti skolinama suma, o pasisakyta tik dėl maksimalios sumos, kurią paskolos davėjas galėtų suteikti paskolos gavėjai. Be to, paskolos sutarties 3.5 punkte nurodyta, kad paskola gavėjai, pasirašius šią sutartį, yra suteikiama pagal paskolos gavėjos žodinius ar rašytinius prašymus sumokant bankiniais mokėjimo pavedimais arba grynaisiais pinigais paskolos gavėjos nurodytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie atliks rangos darbus, tieks medžiagas ir įrenginius ar atliks kitus darbus statomame name ant žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso paskolos gavėjai. Mokėjimo pavedimai iš paskolos davėjo sąskaitos banke ir bus laikomi paskolos suteikimo momentu bei faktu. Tokių sutarties sąlygų kontekste teismas pažymėjo, kad nei paskolos sutartyje, nei kitame dokumente nėra užfiksuoti duomenys apie paskolos sutarties pagrindu atliktus mokėjimus už atsakovę, t. y. nėra įvardyta aiški ir tiksli suteiktos paskolos suma.
9. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad 2009 m. sausio 2 d. priedas prie paskolos sutarties, kuriame, be kita ko, yra nurodyta, jog paskolos davėjas yra suteikęs paskolos gavėjai beprocentinę 1 100 000 Lt paskolą pervedant pinigus rangovams, tiekėjams ir kitiems subjektams, savaime patvirtina paskolos atsakovei suteikimo faktą, nes ir šiame susitarime nėra konkrečios nuorodos bei atsakovės patvirtinimo, kad tokią paskolą ji gavo ar tokią sumą už ją yra sumokėjęs paskolos davėjas. Paskolos sutarties sudarymo bei įvykdymo joje nurodytomis sąlygomis teismui neleido konstatuoti ir tai, kad nekilnojamas turtas – gyvenamasis namas, minimas paskolos sutartyje, yra įregistruotas atsakovės vardu ir kad nėra jokių pretenzijų iš rangovų dėl jo statybos.
10. Teismo vertinimu, atsakovės rūpinimąsi namo statyba ir jo įregistravimą atsakovės nuosavybės teise pagrindžia atsakovės teiginiai, kad ją su trečiuoju asmeniu siejo artimi santykiai, jie kartu gyveno kaip šeima, augino du nepilnamečius vaikus ir vedė bendrą ūkį, todėl trečiasis asmuo ir skyrė lėšas namo statyboms. Atsakovė savo argumentus dėl paskolos sutarties nesudarymo ir bendro gyvenimo su trečiuoju asmeniu įrodinėjo žurnalų publikacijomis, kuriose, be kita ko, nurodyta, kad namas yra bendrai sukurtas šeimos turtas. Nėra duomenų, kad šiuose straipsniuose nurodytų aplinkybių ar jų pačių išdėstytų faktų trečiasis asmuo nepripažino, juos neigė ar kitaip ginčijo. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl paskolos teisinių santykių tarp atsakovės ir trečiojo asmens (ne)buvimo jų bendro ūkio vedimo faktas taip pat yra svarbus.
11. Be to, teismo nuomone, trečiasis asmuo turi ilgalaikę verslo patirtį, tačiau paskolos sutartyje nurodytas paskolos dalyko perdavimo būdas prieštarauja įprastiems paskolos teisiniams santykiams. Paskolos sutartyje yra aptartas tik maksimalus paskolos dydis (1 100 000 Lt), bet nenustatytas jos mokėjimo terminas, nėra jokių duomenų apie paskolos sutarties pagrindu faktiškai atliktus mokėjimus už atsakovę, paskolos savalaikį deklaravimą, nėra nurodyta jokių paskolos užtikrinimo priemonių, o jos priede taip pat nėra duomenų apie konkrečius mokėjimus už atsakovę ir atsakovės patvirtinimo, kad ji paskolą realiai gavo, nėra ir duomenų apie atsakovės finansinę padėtį bei galėjimą įvykdyti tokius skolinius įsipareigojimus.
12. Konstatavęs, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, teismas padarė išvadą, jog trečiasis asmuo negalėjo perduoti ieškovei neegzistuojančios (tariamos) reikalavimo teisės, kylančios iš nesudarytos paskolos sutarties, todėl sudarant reikalavimo perleidimo sutartį buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas. Dėl šios priežasties teismas ex officio (pagal pareigas) pripažino 2019 m. birželio 25 d. sutartį dėl reikalavimo teisių perleidimo niekine ir negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai, niekinio reikalavimo teisės perleidimo pagrindu ieškovė negalėjo įgyti ir neįgijo teisės reikalauti iš atsakovės 31 8582 Eur paskolos bei 79 640 Eur palūkanų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
13. Ieškovė UAB ,,Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos ieškinį patenkinti, išreikalauti rašytinius įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente esantis įrašas apie jau įvykusį pinigų paskolinimą yra savaime pakankamas konstatuoti ir preziumuoti, kad paskolos dalykas paskolos gavėjui buvo faktiškai perduotas. Minėtą prezumpciją gali paneigti nebent konkretūs byloje esantys ir priešingas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Siekiant paneigti nurodytą prezumpciją, įrodinėjimo pareiga tenka tokios sutarties sudarymą ginčijančiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-421/2019). Teismas nepagrįstai ignoravo tokius kasacinio teismo išaiškinimus.
13.2. Nagrinėjamu atveju paskolos sutartis ir susitarimas dėl palūkanų laikytini pakankamais įrodymais, patvirtinančiais paskolos teisinių santykių egzistavimą. Tai, kad atsakovė pagal paskolos sutartį gavo 1 100 000 Lt paskolą, patvirtino ne tik pačios atsakovės pasirašytas tokios paskolos gavimo patvirtinimas sutarties 2009 m. sausio 2 d. priede, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai – paskolos sutartyje nurodyto namo pastatymo ir įregistravimo jos vardu faktas, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2014 m. gegužės 20 d. pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą. Tačiau teismas visiškai nepagrįstai nusprendė šiais įrodymais nesivadovauti, neišreikalauti dalies kitų svarbių įrodymų.
13.3. Teismo sprendimas yra grindžiamas išimtinai tik deklaratyviais atsakovės teiginiais, kurie negali paneigti jos pačios pasirašyto patvirtinimo apie paskolos gavimą ir kartu paneigti paskolos suteikimo prezumpcijos. Teismas, nukrypdamas nuo esminių įrodymų vertinimo taisyklių, skundžiamame sprendime netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl paskolos sutarties sudarymo ir jos teisinių pasekmių.
13.4. Paskolos perdavimo faktą patvirtina 2014 m. gegužės 20 d. VMI pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kokiomis VMI pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą minimomis paskolos sutartimis ji pagrindė savo gautas pinigines lėšas. Vien faktas, kad atsakovė VMI oficialiai teikė duomenis apie paskolų sutarčių sudarymą, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog paskolos sutartis buvo sudaryta.
13.5. Esminis ginčas kilo net ne dėl to, ar atsakovė gavo lėšas iš trečiojo asmens, o dėl to, kokiais teisiniais pagrindais šios lėšos buvo gautos. Todėl byloje esminę reikšmę turėjo teisinių santykių, susijusių su atliktais mokėjimais rangovams už atsakovės gyvenamojo namo statybą, kvalifikavimas. Atsakovė neįrodė ir neįrodinėjo, kad ją su trečiuoju asmeniu siejo kiti nei paskolos teisiniai santykiai, paskolos sutarties neginčijo, todėl teismas turėjo šia sutartimi vadovautis, juo labiau kad ji atitinka visus tokios sutarties turiniui keliamus reikalavimus ir prilygsta versle dažnai taikomai kredito linijos sutarčiai.
13.6. Vien tik aplinkybė, kad trečiąjį asmenį ir atsakovę sieja bendri vaikai, nereiškia, kad tarp šalių negali egzistuoti paskolos teisiniai santykiai. Paskolos teisiniai santykiai gali egzistuoti tiek tarp šeimos narių, tiek tarp artimų giminaičių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431-469/2015).
13.7. Teismas, pripažindamas, kad pagal paskolos sutartį paskolos teisiniai santykiai tariamai nesusiklostė, o mokėjimai buvo daromi kitais pagrindais, faktiškai sutartį pripažino apsimestine. Tačiau kai teismas paskolos sutartį pripažįsta nesudaryta dėl šalių veiksmuose esančių apsimestinio sandorio požymių, jis tokiu atveju privalo sistemiškai taikyti CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinų taisyklių. Sprendžiant dėl CK 1.87 straipsnio 1 dalies taikymo, turi būti nustatyta, kokį sandorį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, kokios to sandorio esminės sąlygos, ar šalys dėl visų tų esminių sąlygų susitarė, ar tokios sąlygos yra teisėtos (nedraudžiamos įstatymu) ir pan. Šių aplinkybių nenustatymas yra pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).
13.8. Atmesdamas ieškinį dėl tariamo paskolos sutarties apsimestinumo, teismas pažeidė CK 1.87 straipsnio 3 dalį ir 6.107 straipsnio 2 dalį, kurios neleidžia skolininkui gintis nuo reikalavimo perėmėjo pareikšto ieškinio, motyvuojant sudarytos sutarties apsimestinumu. Juo labiau kad atsakovė net ir neįrodinėjo, kad ieškovė turėjo ir galėjo žinoti apie paskolos sutarties ydingumą.
13.9. Neegzistavo CPK numatytos sąlygos teismui veikti ex officio ir vertinti reikalavimo teisės perleidimo sandorio galiojimą. Sandoris sudarytas tarp dviejų privačių asmenų, kuriuos sieja išimtinai komerciniai (paskoliniai) teisiniai santykiai, atsakovė nėra silpnesnioji šalis, todėl viešojo intereso byloje nėra. Sandorio negaliojimas nėra akivaizdus, reikalavimai pripažinti sandorius negaliojančiais byloje nebuvo pareikšti. Byloje dalyvaujantys asmenys apie teismo ketinimą peržengti ginčo ribas nebuvo informuoti.
13.10. Nei ieškovė, nei atsakovė nereiškė reikalavimų trečiajam asmeniui. Ieškovė ieškiniu reikalavo atsakovės piniginės prievolės įvykdymo (paskolos grąžinimo), todėl teismas negalėjo savarankiškai spręsti reikalavimo perleidimo sandorio negaliojimo klausimo, o atsakovė, nebūdama šio sandorio šalimi, neturėjo teisės jo ginčyti. Pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo, teismas pažeidė teismingumo taisykles, kadangi trečiasis asmuo neturi nei turto, nei gyvenamosios vietos Lietuvoje.
14. Trečiasis asmuo G. Ž. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Teismas nenustatė, kokios teismingumo taisyklės turi būti taikomos trečiojo asmens atžvilgiu, neanalizavo ir nenustatė, kur yra jo gyvenamoji ir interesų centro vieta, ar teismingumui trečiojo asmens atžvilgiu nustatyti taikytina tarptautinė sutartis, ar CPK nuostatos. Teismas nenustatė, kokia prievolė tiesiogiai susijusi su trečiuoju asmeniu ir esanti ginčo dalyku nagrinėjamoje byloje kilo ar turi būti įvykdyta Lietuvoje. Juo labiau kad ir reikalavimas trečiajam asmeniui šioje byloje nebuvo reiškiamas, todėl, nesant nė vienam CPK 787 straipsnio pagrindui, byla negalėjo būti nagrinėjama Lietuvos Respublikos teisme.
14.2. Šalims įvykdžius CK 6.107 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, negalėjo būti nagrinėjami atsikirtimai ir klausimai, susiję su paskolos sutarties apsimestinumu, fiktyvumu bei aplinkybės, kad reikalavimo teisės iš trečiojo asmens negalėjo būti perleistos ieškovei. Teismas turėjo taikyti ne CK 6.107 straipsnio 1 dalį, o šio straipsnio 2 dalį. Atsakovė turėjo teisę reikšti reikalavimą tiesiogiai trečiajam asmeniui pagal jo gyvenamąją vietą, tačiau to nepadarė.
14.3. Nei bylos šalys, nei trečiasis asmuo nebuvo įspėti apie galimą teismo sprendimą dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties galiojimo. Byloje dalyvaujantiems asmenims nebuvo suteikta teisė būti išklausytiems, neužtikrinta jų teisė į teisminę gynybą.
14.4. Sprendime (4.8, 34 punktai) yra paskelbta informacija, susijusi su trečiojo asmens ir atsakovės mediacija, pats mediacijos faktas ir jos turinys, t. y. pažeistas Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 17 straipsnis. Su šia informacija susiję motyvai turi būti pašalinti iš sprendimo, o bylos įrodymų visuma įvertinta iš naujo.
14.5. Teismas pažeidė įrodymų pusiausvyros ir pakankamumo principą – žodiniams paaiškinimams suteikė prioritetą prieš rašytinius įrodymus, net nepatikrinęs tokių paaiškinimų išreikalaujant rašytinius įrodymus.
15. Ieškovė UAB ,,Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ atsiliepime į trečiojo asmens G. Ž. apeliacinį skundą šį skundą visiškai palaikė ir sutiko su jame išdėstytais argumentais.
16. Trečiasis asmuo G. Ž. atsiliepime į ieškovės UAB ,,Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ apeliacinį skundą prašo jį patenkinti, nurodė visiškai sutinkantis su ieškovės išdėstytais argumentais.
17. Atsakovė V. S. atsiliepimuose į ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus prašo skundus atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, nepriimti trečiojo asmens naujų rašytinių įrodymų, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:
17.1. Priešingai nei teigia ieškovė, vien tik paskolos raštelio ar kito šalių pasirašyto dokumento nepakanka įvertinti šalių valiai bei konstatuoti paskolos dalyko perdavimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Teismas pagrįstai bylai reikšmingas aplinkybes dėl paskolos sutarties sudarymo įvertino visų byloje surinktų įrodymų visumoje ir pagrįstai nesuteikė pirmenybės paskolos sutarčiai ar jos priedui.
17.2. Lingvistiškai įvertinęs paskolos sutarties sąlygas, teismas pagrįstai konstatavo, kad jos šalys susitarė tik ateityje spręsti klausimą dėl paskolos dalyko perdavimo, o ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad paskolos dalykas būtų buvęs faktiškai perduotas būtent kaip paskola. Pagal paskolos sutartį pinigai turėjo būti mokami pagal atskirus atsakovės prašymus bankiniais mokėjimo pavedimais arba grynaisiais pinigais atsakovės nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims namo statybai. Taigi ieškovė, siekdama įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą, kartu su ieškiniu privalėjo pateikti duomenis apie atliktus mokėjimo pavedimus pagal paskolos sutartį, skirtus namo statybai atskirai nuo trečiojo asmens tėvo namo statybos finansavimo, tačiau to nepadarė. Paskolos perdavimo faktas tiesioginiais įrodymais neįrodytas.
17.3. Ieškovė nepagrįstai siekia gauti VMI atlikto mokestinio tyrimo dokumentus, kurie nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis, kadangi esminė paskolos sutarties sąlyga yra paskolos dalyko perdavimas.
17.4. Teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad ieškovė savo reikalavimą grindė cesijos sutarties pagrindu gauta reikalavimo teise, kurios ją perleidęs trečiasis asmuo neturėjo, nes, kaip buvo nustatyta byloje, paskolos santykiai tarp atsakovės ir trečiojo asmens nesusiklostė, taigi atsakovė nėra skolinga. Tokioje situacijoje teismas pagrįstai ir teisėtai ex officio reikalavimo perleidimo sutartį pripažino niekine ir negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms.
17.5. Teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu, apie tokį sprendimą iš anksto neinformavęs proceso šalių bei neatsiklausęs jų nuomonės dėl sprendimo, kadangi šis klausimas CK ir teismų praktikoje priskirtas išimtinai teismo kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-381/2021).
17.6. Priešingai nei teigia trečiasis asmuo, jo kaip cedento, reziduojančio kitoje valstybėje, įtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu ieškovės pusėje buvo tikslingas bei reikalingas, siekiant išsiaiškinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei užtikrinti G. Ž. galimybę pasinaudoti procesinėmis teisėmis, išvengti jo teisinės padėties pabloginimo. CPK nenumato draudimo, vykstant ginčui Lietuvos teismuose, įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, kitos valstybės rezidento.
17.7. Įvertinęs tai, kad ginčo dalyku yra prievolė, kuri atsirado ir turi būti įvykdyta Lietuvoje, teismas teisingai pritaikė nacionalinio teismingumo taisyklę. Be to, reikalavimo teisių perleidimo sutartis taip pat sudaryta Lietuvoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo
18. Apeliantas G. Ž. su apeliaciniu skundu pateikė išrašą iš ,,Swedbank“, AB banko sąskaitos ir prašė šį naują įrodymą priimti bei vertinti kartu su kitais byloje jau esančiais įrodymais. Nurodė, kad šio įrodymo, patvirtinančio paskolos sutarties dalyko atsakovei perdavimo faktą, pateikimo būtinybė atsirado tik po to, kai skundžiamame sprendime atsakovei tenkanti įrodinėjimo našta teismo siurpriziškai buvo perkelta apeliantei.
19. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 rugpjūčio 31 d. ir 2022 m. kovo 22 d. gauti apeliantų UAB ,,Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ ir G. Ž. rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jie išdėstė savo poziciją dėl atsakovės atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodytų argumentų pagrįstumo.
20. Įstatymų leidėjo valia naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojamas. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Todėl asmuo, siekdamas pasinaudoti minėta išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamą prašymą, ir pagrįsti jį svariais argumentais dėl jam taikytinos išimties iš bendrosios taisyklės.
21. Aiškindamas šią proceso teisės normą kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19–20 punktai).
22. Be to, kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
23. Teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyviai egzistavusių kliūčių prie apeliacinio skundo pridėtus rašytinius įrodymus teikti į bylą tada, kai ji buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Apeliantas 2020 m. lapkričio 13 d. nutartimi buvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, jam kartu su apeliantės 2020 m. rugsėjo 1 d. ieškiniu buvo išsiųstas ir atsakovės atsiliepimas į ieškinį, kuriame savo nesutikimą su pareikštais reikalavimais ji grindė, be kita ko, ir tokia aplinkybe, kad paskolos sutarties dalykas jai nebuvo perduotas. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas G. Ž., kuriam viso proceso metu atstovavo advokatas, aktyviai naudojosi jam suteiktomis proceso teisėmis, t. y. 2021 m. sausio 28 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį, teikė prašymą dėl liudijimo įrodymams gauti išdavimo, jo atstovas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose. Todėl nėra jokios abejonės, kad jis galėjo ir turėjo teikti visus įrodymus, jo vertinimu, pagrindžiančius paskolos suteikimo faktą, pirmosios instancijos teismui dar iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Tai, kad apeliantas kitaip supranta ir aiškina įrodinėjimo naštos paskirstymą ginčuose dėl paskolos teisinių santykių, negali būti laikoma aplinkybe, teikiančia pagrindą nukrypti nuo CPK 314 straipsnyje įtvirtinto bendrojo draudimo naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme.
24. Pagrindinis įrodinėjimo procesas, t. y. įrodymų rinkimas, jų teikimas į bylą bei jų vertinimas, vyksta būtent pirmosios instancijos teisme. Naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas yra nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų savo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, ar nepadarė kitų įrodinėjimo taisyklių klaidų. Todėl apelianto G. Ž. su apeliaciniu skundu teikiami nauji įrodymai nepriimami.
25. Nepriimami ir apeliantų UAB ,,Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ ir G. Ž. rašytiniai paaiškinimai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nė viena CPK norma negali būti aiškinamai atsietai nuo visos procesinių normų sistemos. CPK 302 straipsnyje nurodoma, kad apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK normos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms taisyklėmis. Todėl sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyviams teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti į specialiųjų apeliaciniame procese taikomų normų, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose, nustatytus draudimus bei ribojimus.
26. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai.
27. Nagrinėjamu atveju savo rašytiniuose paaiškinimuose apeliantai pateikė atsikirtimus į atsakovės atsiliepimuose į jų apeliacinius skundus nurodytus argumentus, t. y. pateikė atsiliepimą į atsiliepimą, nors, kaip minėta pirmiau, tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka būdo civilinio proceso normos nenumato (CPK 318 straipsnis). Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantai, atsikirsdami į atsiliepimų argumentus, iš esmės siekia papildyti savo apeliacinius skundus naujomis aplinkybėmis, todėl ir rašytiniai paaiškinimai į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nepriimami.
Dėl prašymo išreikalauti įrodymus
28. Apeliantės UAB ,,Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ apeliaciniame skunde taip pat yra prašoma išreikalauti iš VMI medžiagą, susijusią su jos vykdytu atsakovės V. S. mokestiniu tyrimu dėl gautų pajamų deklaravimo teisingumo, t. y. atsakovės pateiktus paaiškinimus dėl 2007 m. balandžio 2 d. paskolos sutarties ir jos 2009 m. sausio 2 d. priedo, 2007 m. sausio 2 d. ir 2008 m. vasario 5 d. sutarčių dėl nepilnamečių vaikų materialinio išlaikymo. Apeliantė nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo prašoma išduoti liudijimą apie teisę gauti tokius įrodymus, bet teismas šiuos prašymus nepagrįstai atmetė. Apeliantės nuomone, prašomi išreikalauti nauji įrodymai yra reikšmingi ir gali turėti įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui, jų turinys atskleistų, kad atsakovė pripažino paskolos dalyko jai perdavimą.
29. Rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba CPK nustatyta tvarka išreikalaujami teismo (CPK 198 straipsnio 1 dalis). Asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Teismas taip pat gali asmeniui, kuris prašo išreikalauti rašytinius įrodymus, duoti liudijimą apie teisę gauti tą įrodymą, kad jis būtų pateiktas teismui.
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška; įrodymų išreikalavimas yra viena iš teismo bendradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis formų, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-641/2013). Teismas neturi riboti šalies įrodinėjimo galimybių įrodinėjimo procese, jeigu šalis pagrindžia savo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nurodo aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti, pateikia įrodymus, kad atitinkamo įrodymo negali gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017, 58 punktas).
31. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad apeliaciniame skunde įvardytų įrodymų išreikalavimo klausimas iš tiesų buvo jau spręstas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantė UAB ,,Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ 2020 m. gruodžio 8 d. pateikė prašymą dėl teismo liudijimo jai išdavimo, siekdama gauti mokestinio patikrinimo metu atsakovės duotus paaiškinimus ir paskolos sutartis, kurį teismas 2020 m. gruodžio 23 d. nutartimi atmetė, padaręs išvadą, kad prašymą pateikusi apeliantė nenurodė, kokius konkrečiai įrodymus siekiama gauti ir kaip prašomi išreikalauti duomenys yra susiję su nagrinėjama byla. Vėliau, t. y. 2021 m. sausio 29 d., prašymą išduoti teismo liudijimą įrodymams, susijusiems su mokestiniu patikrinimu, t. y. atsakovės pateiktiems paaiškinimams dėl 2007 m. balandžio 2 d. paskolos sutarties ir šios sutarties 2009 m. sausio 2 d. priedo, 2007 m. sausio 2 d. ir 2008 m. vasario 5 d. sutarčių dėl nepilnamečių vaikų materialinio išlaikymo, gauti pateikė ir apeliantas G. Ž.. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. vasario 2 d. nutartimi ir šį prašymą atmetė, konstatavęs, kad prašymas yra analogiškas tam prašymui, kurį anksčiau teikė apeliantė UAB ,,Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“, ir kuris jau yra išspręstas teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartimi. Teismas nurodė, kad vien aplinkybė, jog šį prašymą pateikė kitas byloje dalyvaujantis asmuo, neteikia pagrindo išspręsti jį kitaip, nei buvo išspręstas ankstesnis prašymas.
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės prašymo argumentus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad jo patenkinimui nebuvo pagrindo, vadinasi, nėra ir CPK 314 straipsnyje nurodomo nepagrįsto atsisakymo priimti (padėti gauti) tokius įrodymus kaip būtinosios sąlygos, leidžiančios taikyti išimtį naujų įrodymų priėmimui apeliacinės instancijos teisme. VMI 2014 m. gegužės 20 d. pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą turinys leidžia įsitikinti, kad jo metu buvo analizuojami mokesčių mokėtojos pateikti dokumentai ir paaiškinimai, VMI informacinės sistemos duomenys bei informacija apie gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius. Ir nors apeliantė prašo išreikalauti atsakovės paaiškinimus, tačiau nei iš VMI pranešimo turinio, nei iš paties prašymo nėra aišku, kokia forma šie paaiškinimai buvo pateikti, taigi toks abstraktaus pobūdžio prašymas negali būti tenkinamas. Juolab kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė, kaip tai ir yra numatyta CPK 186 straipsnyje, turėjo visas galimybes, pasinaudodama CPK numatytomis teisėmis, užduoti klausimus atsakovei ir gauti jos paaiškinimus dėl reikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių, taip pat pirmosios instancijos teisme nekliudomai galėjo įrodinėti paskolos dalyko atsakovei arba jos nurodytiems asmenims perdavimą kitais objektyviais, pačiai apeliantei prieinamais rašytiniais įrodymais, jos gautais iš apelianto G. Ž., su kuriuo ji pasirašė reikalavimo teisių perleidimo sutartį.
33. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, prašymas dėl naujų įrodymų išreikalavimo į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą negali būti tenkinamas.
Dėl civilinės bylos teismingumo
34. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato CPK ir tarptautinės sutartys. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui.
35. Kadangi teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, pagal nacionalinę teisę teismas paprastai jurisdikciją patikrina jau bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, teismas jį priima. Ir priešingai, nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).
36. Nagrinėjamu atveju apeliantas G. Ž. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė apeliantės UAB ,,Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ atsakovei V. S. pareikšto ieškinio dėl skolos pagal paskolos sutartį priteisimo teismingumo klausimą, neatsižvelgęs į tai, kad trečiasis asmuo nėra deklaravęs ir neturi nei gyvenamosios vietos, nei turto Lietuvoje, jis yra užsienio valstybės rezidentas. Kitaip tariant, apeliantas įrodinėja tai, kad ginčo santykis turi tarptautinį elementą, todėl turėjo būti taikomos tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančios CPK VII dalies nuostatos.
37. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiais apeliacinio skundo argumentais, visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo santykis (civilinė byla) pripažįstamas turinčiu tarptautinį (užsienio) elementą, kai viena iš bylos šalių yra užsienio asmuo (užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės arba užsienio juridinis asmuo). Bylos šalys – tai ieškovas ir atsakovas (CPK 41 straipsnio 1 dalis), o tretieji asmenys yra dalyvaujantys byloje asmens, bet ne šalys (CPK 37 straipsnis). Šiuo atveju bylos šalys nėra užsienio asmenys – ieškovė yra Lietuvoje registruotas ir veiklą vykdantis juridinis asmuo, atsakovė – Lietuvos Respublikos pilietė, kurios deklaruota ir gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.
38. Dar daugiau, šalių ginčo objektu yra skola, kurios atsiradimo pagrindas siejamas su Lietuvoje, Vilniuje, 2007 m. balandžio 2 d. sudaryta paskolos sutartimi ir jos priedu, dėstant tokias aplinkybes, kad paskolos sutartis buvo tikslinė – Lietuvoje esančio gyvenamojo namo statyboms finansuoti. Akivaizdu, kad ginčas susijęs tik su Lietuvos Respublika, atitinkamai, nėra ir pagrindo vertinti, jog nagrinėjama byla turi tarptautinį elementą ir dėl to pirmosios instancijos teismui buvo kilusi būtinybė vadovautis tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančiomis teisės normomis ir (ar) spręsti dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti šį ginčą.
39. Tokia apelianto G. Ž., kuris pagal bylos duomenis turi Lietuvos pilietybę, o 2014 m. gegužės 30 d. deklaravo savo išvykimą į (duomenys neskelbtini), akcentuojama aplinkybė, kad 2021 m. liepos 21 d. jam buvo išduota (duomenys neskelbtini) rezidento viza, jokios teisinės reikšmės bylos teismingumo nustatymui neturi. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, joks materialinis reikalavimas trečiajam asmeniui byloje nėra pareikštas, o CPK 29 straipsnyje nustatyta, kad ieškinys yra pareiškiamas teismui pagal atsakovo, o ne trečiųjų asmenų gyvenamąją vietą. Todėl, priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas proceso teisės normų, reglamentuojančių bylų teismingumą, nepažeidė.
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kilus ginčui dėl paskolos sutarties (ne)sudarymo
40. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o kita, atitinkamai, sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo nebus priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 26 punktas).
41. Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad būtent šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo ir sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005).
42. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi pozicijos, kad tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020 15 punktas).
43. Apeliantai, nesutikdami su skundžiamu teismo sprendimu, kuriuo ieškinys dėl skolos pagal paskolos sutartį priteisimo buvo atmestas pirmosios instancijos teismui nenustačius paskolos sutarties sudarymo (paskolos davėjui ir jo teisių perėmėjai neįrodžius būtinojo tokio sandorio sudarymo požymio – paskolos dalyko perdavimo), teigia, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. Apeliantų vertinimu, būtent atsakovei teko pareiga paneigti paskolos sutarties sudarymo prezumpciją ir paskolos dalyko jai perdavimo faktą, kuris, apeliantų teigimu, buvo užfiksuotas atsakovei pasirašius pačią sutartį ir jos priedą. Akivaizdu, kad tokia apeliantų pozicija yra neteisinga, nes, kaip buvo minėta pirmiau, pagal kasacinio teismo praktiką paskolos dalyko perdavimo prezumpcija taikoma tik tuomet, kai paskolos dokumente yra užfiksuotas konkrečios sumos pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas. Šiuo atveju nei pasirašytoje 2007 m. balandžio 4 d. paskolos sutartyje, nei 2009 m. sausio 2 d. pasirašytame jos priede sutarties šalių valia dėl paskolos dalyko perdavimo atsakovei, kaip tai numatyta CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, nėra užfiksuota.
44. Kaip matyti iš paskolos sutarties teksto, jos 2.1 punkte nurodyta, kad paskolos davėjas G. Ž. suteikia paskolos gavėjai V. S. beprocentinę iki 1 100 000 Lt paskolą. Sutartyje nėra aptartas būtent tokios sumos perdavimas atsakovei, nėra jos patvirtinimo, kad šią sumą ji gavo. Be to, sutarties 3.5 punkte yra aiškiai nurodytos konkrečios sąlygos, kurioms esant bus suteikta paskola, t. y. kad paskola paskolos gavėjai yra suteikiama pasirašius šią sutartį pagal paskolos gavėjos žodinius ar rašytinius prašymus sumokant bankiniais mokėjimo pavedimais, arba grynaisiais pinigais paskolos gavėjos nurodytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie atliks rangos darbus, tieks medžiagas ir įrenginius ar atliks kitus darbus statomame name ant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso paskolos gavėjai. Mokėjimo pavedimai iš paskolos davėjo sąskaitos ir bus laikoma paskolos suteikimo momentu ir faktu.
45. Taigi, viena vertus, sutarties šalys susitarė tik dėl galimos maksimalios skolinamų lėšų sumos, bet ne dėl konkrečios sutarties pasirašymo momentu perduodamos (ar iki jos pasirašymo perduotos) atsakovei pinigų sumos. Antra vertus, pačios šalys sulygo, kad paskolos dalyko atsakovei perdavimą bei perdavimo momentą patvirtins pačioje sutartyje įvardyti dokumentai – mokėjimo pavedimai iš apelianto sąskaitos banke (sutarties 3.5 punktas). Taigi, paskolos suteikimo momentą ir faktą pačios sutarties šalys susiejo su konkrečiomis ateityje įvyksiančiomis aplinkybėmis – būsimais mokėjimo pavedimais iš paskolos davėjo banko sąskaitos, kurie atliekami gavus paskolos gavėjos atitinkamus prašymus. Atitinkamai, nenuginčijus būtent tokio sutarties šalių susitarimo, paskolos dalyko perdavimas bei suteiktos pagal šią sutartį paskolos dydis turėjo būti įrodinėjamas tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, dėl kurių pačios sutarties šalys yra išreiškusios valią, tačiau tokie įrodymai į bylą nebuvo pateikti (CPK 177, 180 straipsniai).
46. Kitokio teisėjų kolegijos vertinimo nesuponuoja ir 2009 m. sausio 2 d. paskolos sutarties priedo pasirašymas, kurio 2.1 punkte nurodoma, kad pagal paskolos sutartį, pasirašytą 2007 m. balandžio 2 d., paskolos davėjas (t. y. apeliantas G. Ž.) yra suteikęs paskolos gavėjai (t. y. atsakovei V. S.) beprocentinę 1 100 000 Lt paskolą pervedant pinigus rangovams, tiekėjams ir kitiems subjektams, o 2.2 punktu šalys sutarė pakeisti pradinės sutarties 3.4 punktą, nustatant 2,5 proc. dydžio metines palūkanas nuo visos neapmokėtos paskolos, apmokant jas paskolos grąžinimo dieną, pridedant prie bendros paskolos sumos. Aptariamo rašytinio susitarimo turinys sudaro pagrindą tik tokiai išvadai, kad jo sudarymo tikslas buvo palūkanų mokėjimo klausimo išsprendimas, bet ne paskolos dalyko, t. y. suteiktos paskolos konkretaus dydžio įvardijimas ar paskolos dalyko perdavimo fakto užfiksavimas (CPK 185 straipsnis).
47. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas, pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
48. Nagrinėjamu atveju nė viename iš aptartų atsakovės ir apelianto G. Ž. sudarytų rašytinių susitarimų nėra įrašų, kurių turinys leistų spręsti apie konkrečios pinigų sumos (konkretaus dydžio paskolos dalyko) perdavimą atsakovei ar kuriems nors jos nurodytiems asmenims bei gavimą. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinių skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino rašytinių susitarimų turinį bei neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. Bylą nagrinėjęs teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent reikalavimą dėl skolos priteisimo pareiškusiai apeliantei ir teko pareiga įrodyti konkretaus dydžio paskolos dalyko perdavimo faktą.
49. Skirtingai negu teigiama apeliaciniuose skunduose, nei aplinkybė, kad paskolos sutartyje nurodytame žemės sklype buvo pastatytas ir atsakovės vardu įregistruotas gyvenamasis namas, nei VMI atliktas atsakovės mokestinis tyrimas, patys savaime nėra pakankami ieškinyje nurodyto dydžio skolai ir priskaičiuotoms palūkanoms pagrįsti. Į nagrinėjamą bylą pirmosios instancijos teisme nepateikus įrodymų, kada ir kokio dydžio mokėjimai, susiję su šio turto sukūrimu, galbūt buvo atlikti vykdant paskolos sutartį, nebuvo ir pagrindo priteisti visą reikalaujamą ieškinyje sumą kaip negrąžintą paskolą. Nors atsakovė VMI atlikto mokestinio patikrinimo metu savo gautas pajamas grindė ir nagrinėjamos bylos dalyką sudarančia paskolos sutartimi, negalima tokia išvada, kad paskolos sutartyje nurodytą maksimalią paskolintiną sumą apeliantas jai perdavė ir atsakovė ją priėmė. Sutartyje paskolos dalyko neapibrėžus tikslia ir neginčytina suma, panaudojant formuluotę „iki<...>Lt“, ir nepateikus visiškai jokių paskolos dalyko perdavimo įrodymų, iš viso nėra jokios galimybės identifikuoti (patikrinti), kiek yra skolinga (ir ar skolinga) atsakovė pagal byloje vertinamą 2007 m. balandžio 2 d. sutartį.
50. Pagrįstų abejonių dėl paskolos sutarties dalyko kelia ir jos sudarymo aplinkybės. Sutartyje nurodyta maksimali paskolos suma siekė daugiau nei 300 000 Eur, tačiau sutartis buvo sudaryta paprasta rašytine forma, be to, ją pasirašė artimais santykiais tuo metu susiję asmenys, šiuos santykius ir bendro turto (namo) sukūrimo siekį patys viešai deklaravę žiniasklaidoje, ką patvirtina į nagrinėjamą bylą pateikti ir pirmosios instancijos teismo visų bylos įrodymų kontekste taip pat įvertinti straipsniai. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame teismo sprendime, paskolos davėjas, apeliantas G. Ž., yra verslininkas, kuris neabejotinai turi tokių sandorių sudarymo patirties, galėjo gauti ir teisinių konsultacijų dėl paskolos sandorio tinkamo įforminimo ar jam galinčios atsirasti būtent tokio teisinio santykio susiklostymo tarp jo ir atsakovės įrodinėjimo pareigos. Mažai tikėtina, kad apeliantas galėjo suklysti ir neteisingai įforminti tuo metu buvusį jo ir atsakovės susitarimą.
51. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad, neįrodžius paskolos dalyko perdavimo, kai paskolos sandoris priskiriamas realinių sandorių kategorijai, neįrodytas ir paskolos sutarties sudarymo faktas. Atitinkamai, ir apeliantės, įsigijusios iš pradinio kreditoriaus, apelianto G. Ž., reikalavimo teisę pagal nesudarytą paskolos sutartį, ieškinys dėl skolos priteisimo negalėjo būti tenkinamas. Priešingu atveju susidarytų tokia teisiškai ydinga ir reikalavimo teisių perleidimo instituto neatitinkanti situacija, kuomet naujasis kreditorius įgytų daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius.
52. Kitaip nei yra įsitikinę apeliantai, pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad byloje neįrodytas paskolos dalyko perdavimo faktas, bet nekvalifikavęs tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kaip tai nurodyta CK 1.87 straipsnio 1 dalyje, teisinio reguliavimo nepažeidė. Paskolos sutarties nesudarymas (CK 6.875 straipsnio 3 dalis) ir paskolos sutarties negaliojimas yra du skirtingi institutai. Nors paskolos gavėjas (ar juo skolos dokumentuose nurodomas asmuo) turi teisę ginčyti sutartį, jeigu jis faktiškai pinigų negavo (CK 6.875 straipsnio 1 dalis), toks pasirinktas teisių gynimo būdas negali lemti sandorių negaliojimo instituto taikymo, nes tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine arba nuginčijama). Paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia (niekine) ir paskolos sutarties pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2012). Atsakovė būtent tokį savo teisių gynimo būdą ir buvo pasirinkusi, įrodinėdama, kad realiai paskolos pinigų negavo. Todėl ir aplinkybės, susijusios su paskolos sutarties galiojimu ir (ar) negaliojimu, įvardytos CK 1.87 straipsnyje, nebuvo ir negalėjo būti tiriamos bei vertinamos, nes jos nesudarė nagrinėjamos bylos dalyko.
53. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinių skundų argumentais, kad šiuo konkrečiu atveju taikytinos CK 6.107 straipsnio 2 dalies nuostatos. Šioje normoje yra numatyta skolininko atsikirtimų naujojo kreditoriaus reikalavimams išimtis, kai prievolei patvirtinti yra išduotas skolos dokumentas, o reikalavimas perleistas ir šis dokumentas perduotas. Tokiu atveju skolininkas neturi teisės atsikirsti naujajam kreditoriui motyvuodamas tuo, kad prievolė buvo apsimestinė ar fiktyvi arba kad perleidimas draudžiamas, jeigu naujasis kreditorius reikalavimo perleidimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie šias aplinkybes. Tačiau būtent toks nagrinėjamoje byloje faktiškai susiklosčiusios situacijos interpretavimas yra aiškiai ydingas. Kadangi paskolos sandoris, kaip ne kartą jau buvo pasisakyta, yra realinis sandoris, neperdavus paskolos dalyko, net ir rašytinės formos paskolos sutartis pati savaime yra nepakankamas dokumentas paskolos teisinių santykių susiklostymui pagrįsti. Akivaizdu, kad tokio dokumento buvimas pas naująjį kreditorių negali kliudyti atsikirtimams, kad sutartis visgi nebuvo sudaryta, pareikšti, juolab kad reikalavimų dėl paskolos sutarties negaliojimo, tokios sutarties apsimestinumo ar fiktyvumo nagrinėjamoje byloje atsakovė ir nereiškė.
54. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčą dėl paskolos priteisimo išsprendė teisingai ir materialiosios bei proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių nepažeidė, padarė teisėtą išvadą, kad apeliantė neįrodė paskolos dalyko perdavimo fakto (paskolos sutartis nebuvo sudaryta).
Dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia teismo iniciatyva
55. Apeliantas G. Ž. apeliaciniame skunde prašo iš skundžiamo teismo sprendimo pašalinti motyvus dėl jo ir apeliantės UAB ,,Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ 2019 m. birželio 25 d. sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutarties teisėtumo ir jos galiojimo.
56. Pagal Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT)1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, 24 punktas; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95, 21 punktas; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017 68 punktas; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-823/2021 36 punktas). Byloje dalyvaujančių asmenų teisė žinoti ir komentuoti visus įrodymus turi būti užtikrinta ne tik tais atvejais, kai įrodymus, siekdama paveikti teismo sprendimą, pateikia kita proceso šalis, bet ir tais atvejais, kai teismas šiuos įrodymus, esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, renka savo iniciatyva. To, be kita ko, reikalauja civilinio proceso betarpiškumo principas (CPK 14 straipsnis) ir CPK 263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas teismui grįsti priimamą sprendimą aplinkybėmis ir įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje. Teismo sprendimas, kuriame remiamasi teismo iniciatyva surinktais įrodymais, apie kuriuos proceso dalyviai nebuvo informuoti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat laikytinas siurpriziniu teismo sprendimu, pažeidžiančiu proceso dalyvių teisę būti išklausytiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-823/2021 37 punktas).
57. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (pagal pareigas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis tokia teismui suteikta diskrecijos teise, reikalavimo teisių perleidimo sutartį savo iniciatyva pripažino niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu.
58. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio pasekmes tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015). Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-428/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017 37 punktas; 2019 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019 35 punktas; 2022 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-611/2022 42 punktas).
59. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą teismo sprendimą, be kita ko, grįsdamas ir motyvais, susijusiais su reikalavimo teisių perleidimo sutarties negaliojimu dėl jos prieštaravimo CK 6.102 straipsnio 1 dalies imperatyvui, suklydo taikydamas teisę.
60. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo ribas nustato bylos šalys savo procesiniuose dokumentuose (ieškiniuose, priešieškiniuose ir kt.). Šiuo atveju nė vienas iš byloje dalyvaujančių asmenių savarankiško reikalavimo dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia nereiškė. Duomenų, kad teismas būtų pranešęs byloje dalyvaujantiems asmenims apie ketinimą peržengti ieškinio ribas bei jų teisę teikti argumentus bei įrodymus nagrinėjamu klausimu, byloje taip pat nėra, taigi šiuo aspektu (dėl apeliantų sudarytos reikalavimų perleidimo sutarties teisinio vertinimo) byloje dalyvaujantys asmenys nebuvo išklausyti.
61. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nėra ir pagrindo spręsti, kad reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra akivaizdžiai niekinė, juo labiau kad ji buvo sudaryta tarp nagrinėjamos bylos apeliantų (ieškovės ir trečiojo asmens), o atsakovė nebuvo tos sutarties šalimi. Todėl aplinkybės, susijusios su apeliantų valios sudaryti teismo pripažintą negaliojančiu sandorį formavimusi ir jo sudarymo tikslais, su šio sandorio šalių tarpusavio ryšiais (sąsajomis), turėjo būti tiriamos ir vertinamos dalyvaujant taip pat ir nagrinėjamos bylos proceso dalyviams. Todėl pirmosios instancijos teismas, atlikdamas tokį vertinimą neišklausęs kitų proceso dalyvių nuomonės, pažeidė jų teises, be kita ko, būti išklausytiems visais klausimais (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
62. Kadangi pagrindo peržengti ieškinio ribas nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neįžvelgia, pirmosios instancijos teismo klaida ištaisoma ir iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinami teismo argumentai, susiję su 2019 m. birželio 25 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties teisėtumo vertinimu ir jos galiojimu (sprendimo 36–47 punktai).
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
63. Apelianto G. Ž. teigimu, priimant skundžiamą teismo sprendimą buvo pažeistas Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 17 straipsnis ir atskleista konfidenciali informacija, susijusi su vykstančiu mediacijos procesu, todėl su tuo susiję motyvai turėtų būti pašalinti iš sprendimo, o bylos įrodymų visuma vertinama iš naujo.
64. Teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstus šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad nors skundžiamo sprendimo 4.8 ir 34 punktuose ir nurodyta aplinkybė, kad byloje dalyvaujančių asmenų kitas ginčas yra sprendžiamas ne teismo būdu, vien tokiu teismo pasisakymu jokia konfidenciali informacija nebuvo atskleista. Pažymėtina, kad šią aplinkybę, atsikirsdama į jai pareikštą reikalavimą, nurodė atsakovė, o tai, kad teismas tokį atsikirtimų argumentą pakartojo, neteikia pagrindo jo pašalinimui iš skundžiamo teismo sprendimo.
65. Atsižvelgus į bylos procesinę baigtį, t. y. skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palikus nepakeistą, apeliantai neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o atsakovė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies argumentus dėl 2019 m. birželio 25 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 2019/06/25-VS teisėtumo (sprendimo 36–47 punktai).
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Gintaras Pečiulis
Tomas Venckus