Baudžiamoji byla Nr. 1A-109/2014

                                                                  Proceso Nr. 1-04-1-00018-2009-6

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                        1.2.17., 1.2.29.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Viktoro Kažio,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Jūratei Česnulevičienei, 

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,

nuteistiesiems J. N., J. K., G. R.,                             

gynėjams advokatams Linui Belevičiui, Gediminui Bukauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteisėtųjų J. N., J. K. ir G. R. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. N. pripažintas kaltu ir nuteistas:

• pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 199 straipsnio 1 dalį -180 MGL (23 400 litų) dydžio bauda;
• pagal Lietuvos Respublikos BK 1992 straipsnio 1 dalį - 160 MGL (20 800 litų) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta galutinė subendrinta 250 MGL (32 500 litų) dydžio bauda.

Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per vienerius metus.

G. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 1992 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 150 MGL (19 500 litų) dydžio bauda.

Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per vienerius metus.

J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

• pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalį - 150 MGL (19 500 litų) dydžio bauda;
• pagal Lietuvos Respublikos BK 1992 straipsnio 1 dalį - 150 MGL (19 500 litų) dydžio bauda;
• pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnį - 50 MGL (6 500 litų) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta galutinė subendrinta 200 MGL (26 000 litų) dydžio bauda.

Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per vienerius metus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuosprendžiui įsiteisėjus, kaip nusikaltimo priemonę nuspręsta konfiskuoti UAB „J.“ nuosavybės teise priklausantį vilkiką „Volvo“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) automobilius: „Fiat Ducato“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) – grąžinti G. K.; „Renault Midlum“,  valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) – grąžinti J. B.; „Renault Midlum“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) – grąžinti Š. B., nenustačius, kad šie asmenys žinojo, turėjo ar galėjo žinoti, kad jų turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta G. R. paskirtą kardomąją priemonę – 10 000 Lt užstatą – nukreipti į baudos išieškojimą, o daiktinius įrodymus – 150000 pakelių cigarečių „L&M“, kurie laikomi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamente, – sunaikinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

J. N. ir J. K. nuteisti už tai, kad išvengdami muitinės kontrolės per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, o J. K. ir panaudojo suklastotus tikrus dokumentus pateikdamas juos muitinei:

J. N. ir J. K., veikdami bendrininkų grupe, kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2009 m. gruodžio 26 d. iš Kinijos Liaudies Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto Konteinerių padalinį, esantį Klaipėdoje, Perkėlos g. 8, konteineryje Nr. CCLU6374252, gabeno 514290 pakelių cigarečių „L&M“, 163000 pakelių cigarečių „Jin Ling“, 870 pakelių cigarečių „Lucky strike“, 150 pakelių cigarečių „Benson &Hedges“ bendros 4649693 litų ir 50 centų vertės, kurioms įforminti 2010 m. sausio 14 d., apie 18.00 val. J. K. Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto Konteinerių padalinio, esančio Klaipėdoje, Perkėlos g. 8, pareigūnams pateikė suklastotus tikrus dokumentus: tranzito bendrąjį administracinį dokumentą MRN Nr. 10LTLU900011621675 bei tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį, įrašius į juos žinomai neteisingus duomenis apie prekes, ir tokiu būdu gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – cigaretes, kurių bendra vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius yra 4649693 litai ir 50 centų ir viršija 250 MGL dydžio sumą, pateikiant suklastotus dokumentus ir išvengiant muitinės kontrolės.

Be to, J. N., J. K. ir G. R., pažeisdami nustatytą tvarką, gabeno ir laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą:

kaltinamasis J. N., J. K., G. R., kartu su kitais tyrimo metu nenustatytais asmenimis 2009 m. gruodžio 26 d. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Klaipėdos teritorinės muitinės Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto Konteinerių padalinį, esantį Klaipėdoje, Perkėlos g. 8, konteineryje Nr. CCLU6374252 kontrabandos būdu iš Kinijos Liaudies Respublikos neteisėtai įvežęs akcizais apmokestinamas prekes – 514290 pakelių cigarečių „L&M“, 163000 pakelių cigarečių „Jin Ling“, 870 pakelių cigarečių „Lucky strike“, 150 pakelių cigarečių „Benson &Hedges“, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 4649693 litai ir 50 centų, pažeisdamas nustatytą tvarką, tai yra 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (2007 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymo Nr. 4-312 redakcija) 2 punkto, 2.1. ir 2.1.1. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius <...>, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis (išskyrus šių Taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus)“, 3 punkto reikalavimus, numatančius, kad ,,Fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius <...>, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką  <...> tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija <...> 100 pakelių cigarečių <...> kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares arba gabena įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus Europos ekonominės erdvės valstybes ir Turkiją (toliau vadinama – trečiosios šalys) į Lietuvos Respubliką <...> tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais nustatyto leidžiamo keleiviams įvežti iš trečiųjų šalių be importo muitų, akcizų pridėtinės vertės mokesčio šių prekių dvigubo kiekio (normos), 2010 m. sausio 14 d. gabeno minėtas akcizais apmokestinamas prekes - 514290 pakelių cigarečių „L&M“, 163000 pakelių cigarečių „Jin Ling“, 870 pakelių cigarečių „Lucky strike“ ir 150 pakelių cigarečių „Benson &Hedges“, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 4649693 litai ir 50 centų, vilkiko „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Schmitz“, valstybinis Nr. BR369, pakrautame konteineryje Nr. CCLU6374252 Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto Konteinerių padalinio, esančio Klaipėdoje, Perkėlos g. 8, iki G. R. priklausančios sodybos, esančios Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), kur jas laikė ir tuoj po to 258000 pakelių cigarečių „L&M“ ir 870 pakelių cigarečių “Lucky strike“ perkrovė į J. B. priklausančią transporto priemonę „Renault Midlum 220.18“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 6500 pakelių cigarečių „L&M“ perkrovė į G. K. priklausančią transporto priemonę „Fiat Ducato“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 235290 pakelių cigarečių „L&M“, 163000 pakelių cigarečių „Jin Ling“ ir 150 pakelių cigarečių „Benson & Hedges“ perkrovė į Š. B. priklausančią transporto priemonę „Renault Midlum 250.12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 14500 pakelių cigarečių „L&M“ laikė konteineryje Nr. CCLU6374252 iki 2010 m. sausio 15 d. apie 7 val., kai minėtas cigaretes rado ir paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai.

Nuteistasis J. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį ir priimti dėl jo išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį, Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 44 straipsnio 6 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 20 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įrodymų (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, Nr. 2K-43/2006, Nr. 2K-279/2008), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgą dėl Lietuvos Respublikos BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą. Remdamasis nurodytomis teisės normomis bei teismų praktika, nuteistasis teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas surinktus įrodymus, kaltinimo poziciją grindžiantiems įrodymams be pagrindo suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, o dalies įrodymų, tiesiogiai susijusių su nagrinėjama veika ir paneigiančių kaltinimo pateiktą įvykių versiją, arba visai nevertino, arba, vadovaudamasis prielaidomis, spėliojimais, atmetė kaip nepagrįstus. Apeliantas teigia manantis, kad jo kaltė skundžiamame nuosprendyje grindžiama ne tiesioginiais ar (ir) netiesioginiais įrodymais, o teismo prielaidomis ir pamąstymais, kaip vienu ar kitu atveju turėjo elgtis asmenys, kokie jų veiksmai yra logiški ar nelogiški. Nuteistasis pažymi, kad esminės teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės pagrįstos ne objektyviais bylos įrodymais, o subjektyviomis bylą nagrinėjusios teisėjos prielaidomis ir samprotavimais. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo J. N. kaltę grindė kritikuodamas jo ir nuteistojo J. K. parodymus bei darydamas prielaidas, kaip jie turėjo elgtis, kokie jų veiksmai būtų logiškai ir pagrįsti, o kokie ne. Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad jo ir nuteistojo J. K. parodymai yra naivūs ir neįtikinami, padarė išvadą, kad jų kaltė yra įrodyta.

Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo tikrinama versija, jog visus veiksmus organizavo asmuo, vardu Vytas, šio asmens atliktus veiksmus „perkeliant“ jam (J. N.). Be to, nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar jis (J. N.) galėjo žinoti ar bent nuspėti, kad konteineryje gali būti neteisėtas krovinys, t. y. nebuvo įrodinėjama jo tyčia. Apeliantas teigia manantis, kad jis ir nuteistasis J. K. buvo pripažinti kaltais, vadovaujantis objektyviojo pakaltinamumo principu, neįrodžius, kad jie tam tikrus veiksmus atliko suvokdami veikos neteisėtumą. Apeliaciniame skunde pažymima, kad tokia įrodinėjimo seka prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, baudžiamojo proceso įstatyme bei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui, įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp proceso dalyvių taisyklei.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo, koks konkretus jo objektyviai atliktas veiksmas  sudaro jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymį, kokie konkretūs veiksmai leidžia daryti išvadas apie jo subjektyvinę pusę ir suvokimo galimybes veiksmų atlikimo metu, o ne vėliau, kai buvo atidarytas konteineris. Nuteistojo teigimu, šiais veiksmais pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, turi būti vadovaujamasi įstatymu. Apeliantas teigia manantis, kad šis pažeidimas turėtų būti vertinamas kaip esminis Lietuvos Respublikos BPK pažeidimas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje yra daug abejonių dėl J. N. ir kitų nuteistųjų kaltės, be to, liko nepaneigtos tikimybės, paaiškinančios ir kitas įvykio versijas, nenustatytos aplinkybės ir asmenys, kurie iš tikrųjų padarė šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas. Nuteistasis pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje, vartojamos sąvokos „neabejotinai įrodyta“, „akivaizdžiai nustatyta“, negali kompensuoti objektyvių ir patikimų įrodymų trūkumo.

Nuteistasis pažymi, kad kaltinamajame akte nurodyta, jog jis ir J. K., veikdami bendrininkų grupe su kitais nenustatytais asmenimis, 2009 m. gruodžio 26 d. iš Kinijos Liaudies Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto Konteinerių padalinį, konteineryje Nr. CCLU6374252 gabeno cigarečių krovinį. Apeliantas nurodo, kad jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, t. y. gabeno iš Kinijos Liaudies Respublikos cigarečių krovinį. Nuteistasis teigia, kad baudžiamojoje byloje apskritai nebuvo nustatyta, kokie asmenys užsakė krovinio pakrovimą į konteinerį Kinijos Liaudies Respublikoje, kaip konteineris buvo užplombuotas, kas užsakė konteinerio gabenimą iš pakrovimo uosto į Roterdamo uostą, kas užsakė konteinerio gabenimą iš šio uosto į Klaipėdos jūrų uostą, kas apmokėjo už krovinio gabenimą, kas sutvarkė krovinio dokumentus, kas dokumentuose nurodė įmones, kaip krovinio gavėjas. Apeliantas nurodo, kad jis iš asmens, vardu Vytas, gavo užsakymą organizuoti konteinerio gabenimą į Rusijos Federaciją, ir šie jo parodymai nėra paneigti. Tai, kad asmuo, vardu Vytas, egzistavo, patvirtina ne tik nuteistojo G. R. parodymai, bet ir bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų Š. B., J. B. ir G. K. parodymai, kuriuos teismas vertino kaip teisingus parodymus ir jais neabejojo. Nuteistasis nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje yra įrodyta, kad asmuo, vardu Vytas, yra realus, jis rūpinosi konteineriu, organizavo jo išgabenimą iš Klaipėdos jūrų uosto, teikė jam (J. N.) dokumentus, rūpinosi konteinerio nugabenimu į G. R. sodybą ir krovinio iškrovimu. Apeliantas pažymi, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis nurodė visus jam žinomus Vyto duomenis, jo išvaizdą, datas, kada jie bendravo telefonu, t. y. sudarė visas sąlygas ikiteisminio tyrimo pareigūnams nustatyti šio asmens tapatybę. Nuteistasis nurodo, kad nenustačius, kas yra Vytas, jo padaryti veiksmai negalėjo būti tiesiog perkeliami jam (J. N.).

Apeliantas cituoja kitą kaltinamajame akte nurodytą nusikalstamą veiką, kad 2010 m. sausio 14 d. J. K. Konteinerių padalinio pareigūnams pateikė suklastotus tikrus dokumentus: tranzito bendrąjį administracinį dokumentą MRN Nr. 10LTLU900011621675 bei tarptautinį krovininį transportavimo važtaraštį, įrašius į juos žinomai neteisingus duomenis apie prekes, ir tokiu būdu gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – cigaretes, pateikiant suklastotus dokumentus ir išvengiant muitinės kontrolės. Nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo paimti minėtų ir kitų dokumentų originalai, su originaliais antspaudais ir parašais. Iš dokumentų apžiūros matyti, kad ant jų akivaizdžių klastojimo požymių nėra, o tai, kad šiuose dokumentuose buvo įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija, nustatyta tik ikiteisminio tyrimo metu gavus atsakymus iš užsienio valstybių. Apeliantas teigia, kad tarptautinis jūrinis krovinio gabenimo važtaraštis, kuriame nurodyta krovinio rūšis, buvo atspausdintas Kinijoje (tai patvirtina liudytojo J. F. parodymai), šis dokumentas buvo atgabentas kartu su konteineriu, jį gabenusiu laivu iš Kinijos, todėl, nuteistasis nurodo, kad šį dokumentą suklastojo ne jis. Be to, apeliantas pažymi, kad nei vienas iš liudytojų neparodė, kad jis (J. N.) pagamino netikrus dokumentus, jo kompiuteryje nebuvo rasta kokių nors klastojamų dokumentų ruošinių. Nuteistasis paaiškina, kad kai Vytas jam pateikė dalį minėtų dokumentų, jis neturėjo pagrindo nepasitikėti Vytu, kurio elgesys nebuvo įtartinas. Apeliantas nurodo ir tai, kad jis nežinojo ir neturėjo jokių galimybių patikrinti, ar važtaraščiuose nurodyti duomenys yra teisingi. Nuteistasis pažymi, kad asmuo negali būti baudžiamas už dokumentų perdavimą, kai jis nežino, jog dokumentai yra suklastoti, be to, tokie veiksmais negali būti vertinami kaip kontrabandos organizavimas ar vykdymas.

Apeliantas cituoja kitą kaltinamajame akte nurodytą nusikalstamą veiką, kad J. N., J. K. ir G. R. kartu su kitais nenustatytais asmenimis 2010 m. sausio 14 d. gabeno cigaretes vilkiko „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Schmitz“, valstybinis Nr. BR369, pakrautame konteineryje Nr. CCLU6374252 nuo Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto Konteinerių padalinio iki G. R. priklausančios sodybos, kur jas laikė. Nuteistasis nurodo, kad jis negabeno vilkiko „Volvo“ puspriekabėje „Schmitz“ pakrauto konteinerio. Apeliantas teigia, kad byloje nustatyta, jog minėtu vilkiku vyko J. K., o šiam jis (J. N.) buvo tik perdavęs Vyto nurodymą nuvykti iki Kauno, kur turėjo būti perduoti kiti užsakovo nurodymai. Nuteistasis pažymi, kad priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, užsakovo prašymas nugabenti krovinį iš Klaipėdos į Kaune esančius muitinės sandėlius nėra išskirtinis, neįprastas ar sunkiai įgyvendinamas, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai, jog yra neracionalu krovinį gabenti iš Klaipėdos į Kaune esančius muitinės sandėlius, nėra pagrįsti ir įrodantys nuteistųjų kaltę. Apeliantas paaiškina, kad užsakovas turi teisę spręsti, kokiuose muitinės sandėliuose jis pageidauja atlikti muitinės procedūras, su kuriuose sandėliuose dirbančiais deklarantais jis bendradarbiauja, kokiuose sandėliuose jis paslaugas perka už jam palankesnes kainas. Kadangi kelionės išlaidas padengia užsakovas, todėl vairuotojas vyksta jo nurodytu maršrutu. Nuteistasis teigia nežinojęs ir negalėjęs žinoti, kad J. K. pasitikęs asmuo duos jam nurodymą važiuoti į kokią nors sodybą, o ne į muitinės sandėlius, o byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų padaryti kitokią išvadą. Apeliantas nurodo, kad G. R. jis nepažinojo, jo sodyboje nebuvo nei krovinio iškrovimo metu, nei kada nors anksčiau. Be to, G. R. taip pat paaiškino, jog krovinį į savo sodybą jis priėmė Vyto, o ne J. N. ar J. K. prašymu. Nuteistojo teigimu, jo ir J. K. parodymai patvirtina, kad nurodymą gabenti konteinerį į sodybą davė ne jis (J. N.), o asmuo, kurio ikiteisminio tyrimo pareigūnai net nebandė nustatyti. Šie parodymai nėra paneigti, todėl nėra pagrindo juos vertinti kritiškai. Apeliantas pažymi, kad jis negali būti atsakingas ir nuteistas už kitų asmenų veiksmus, apie kuriuos jis nežinojo ir kurių neorganizavo.

Apeliaciniame skunde cituojamas dar viena kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika, kad tuoj po cigarečių krovinio atgabenimo į G. R. sodybą dalį cigarečių perkrovė (kaltinime neįvardinta kas perkrovė) į J. B. priklausančią transporto priemonę, G. K. priklausančią transporto priemonę, Š. B. priklausančią transporto priemonę, o likusias cigaretes laikė konteineryje Nr. CCLU6374252 iki 2010 m. sausio 15 d. apie 7 val., kai jas rado ir paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai. Nuteistasis teigia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog jis šių kaltinamajame akte nurodytų veiksmų nepadarė, nes 2010 m. sausio 14 d. ir 15 d. jis G. R. sodyboje nebuvo, cigarečių į J. B., G. K. ir Š. B. priklausančias transporto priemones nekrovė. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis (J. N.) žinojo, kad  konteineris bus gabenamas į sodybą, bus pažeistos plombos, atidarytas konteineris ir iškraunamos jame buvusios prekės, taip pat nėra ir įrodymų, kad jis (J. N.) organizavo minėtus veiksmus. Apeliantas nurodo, kad iš G. R. parodymų yra žinoma, kad organizacinius veiksmus atliko asmuo, vardu Vytas, o jo (J. N.) G. R. nepažįsta. Tai, jog cigarečių krovinio iškrovimu rūpinosi Vytas, nuteistojo teigimu, patvirtina ir bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų Š. B., J. B. ir G. K. parodymai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra įrodyti J. N. inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymiai, be kurių baudžiamoji atsakomybė yra negalima.

Nuteistasis nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kiekviena nusikalstama veika turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą ir negali būti preziumuojama („išvedama“) iš kitų įrodytų vėlesnių veikų (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas vadovavosi faktu, kad 2009 m. sausio 15 d. G. R. sodyboje, atidarius konteinerį, jame buvo rastas cigarečių krovinys, o iš šio fakto „išvedė“ visas prieš tai buvusias veikas, jų atskirai neįrodinėdamas. Apelianto teigimu, pagal pirmosios instancijos teismo logiką, visi asmenys, kurie iki konteinerio atidarymo buvo kokiu nors būdu susiję su konteinerio dokumentų tvarkymu ir gabenimu, turėjo žinoti, kas yra paslėpta konteineryje ir turėjo tyčią tą neteisėtą krovinį gabenti per valstybės sieną ir valstybės viduje.

Nuteistasis nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad, darant nusikalstamas veikas, jis (J. N.) veikė kaip bendravykdytojas. Apeliantas nurodo, kad jis nepadarė nei vieno kaltinamajame akte nurodyto veiksmo, kuriuo būtų realizuojami kontrabandos ar disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis sudėčių objektyvieji požymiai; jis negabeno kontrabandos objekto iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną, neįgijo, nelaikė, negabeno akcizais apmokestinamų prekių ir net nebuvo toje vietovėje, kur buvo atliekami šie veiksmais. Nuteistojo teigimu, ta aplinkybė, kad jis Vyto prašymu užsakė akmens vatos etikečių pagaminimą, jo kaltės dėl kontrabandos ir dėl disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nei įrodo, nei paneigia. Apeliantas pažymi, kad etiketės pagamintos akmens vatos, o ne cigarečių pakuotėms, šios etiketės negalėjo būti skirtos cigarečių kroviniui maskuoti, nes akmens vata yra pakuojama minkštose pakuotėse ar rulonuose, kuriuose negali būti slepiamos cigaretės, o ne kartotinėse dėžėse, kuriose cigaretės būna pakuojamos. Nuteistasis teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. T. parodė, jog, užsakant etiketes, J. N. skambino telefonu ir pašnekovui pasakė etikečių gamybos kainą. Apeliantas pažymi, kad ši aplinkybė dar kartą patvirtina, kad ne jis buvo veikos organizatorius, jis tik vykdė Vyto pavedimus, o jis (J. N.) be jo nurodymo net negalėjo nuspręsti, ar etikečių gamybos kaina yra tinkama ar ne. Nuteistasis teigia manantis, kad etikečių užsakymo faktas nėra teisiškai reikšmingas įrodinėjant jo kaltę.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje per daug sureikšminti J. N. ir J. K. padaryti pažeidimai, kurie gali būti vertinami tik kaip formalūs muitinės tvarkos pažeidimai, bet ne kaip pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei. Nuteistasis paaiškina, kad ekspedijavimo, krovinių gabenimo verslo praktikoje pakankamai dažnai laikomasi ne visų formalių dokumentų tvarkymo, krovinių gabenimo taisyklių, ši aplinkybė yra visiems žinoma ir toleruojama net ir muitinės pareigūnų.

Apeliantas nurodo, kad iš bylos duomenų žinoma, jog konteineris Nr. CCLU6374252 į Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto Konteinerių padalinį buvo atgabentas užplombuotas ir užplombuotas buvo iki jo atidarymo 2010 m. sausio 14 d. G. R. sodyboje. Todėl nuteistasis daro išvadą, kad nei jis, nei J. K. nebuvo atidarę konteinerio ir nežinojo, kokios prekės jame yra sukrautos. Apeliantas dar kartą nurodo, kad 2010 m. sausio 14 d. ir 15 d. jis G. R. sodyboje nebuvo ir apie tai, jog konteineryje be akmens vatos buvo ir neteisėtas cigarečių krovinys negalėjo žinoti iki baudžiamojo proceso pradžios. Nuteistojo teigimu, krovinio dokumentai, krovinio atgabenimo aplinkybės, jo siuntėjas ar gavėjas nesukėlė abejonių ne tik jam, bet ir kitiems kompetentingiems asmenims - deklarantams, muitinės tarpininkams, kitiems asmenims, kurie tvarkė dokumentus, muitinės pareigūnams (pareigūnas R. B. parodė, kad dokumentinio patikrinimo metu jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, krovinio svoris atitiko dokumentuose nurodytą svorį. Už krovinių rizikos valdymą atsakingas pareigūnas taip pat nusprendė, jog krovinys nepriskirtinas rizikingų krovinių grupei ir nereikalauja fizinio patikrinimo). Be to, nuteistasis pažymi, kad byloje esantys duomenys neleidžia teigti, jog Vytas ar koks nors kitas asmuo jam (J. N.) būtų pasakęs apie uždarytame ir užplombuotame konteineryje paslėptas cigaretės. Apeliantas nurodo, kad liudytojo J. J. parodymai ir byloje esančios telefoninių pokalbių suvestinės, kuriose užfiksuoti jo (J. N.) ir J. J. pokalbiai apie tai, kad būtina gauti krovinio priešgaisrinius sertifikatus, nes priešingu atveju nepavyks krovinio išgabenti į Rusijos Federaciją, įrodo, jog jis (J. N.) žinojo, kad konteineris turi būti išvežtas į Rusijos Federaciją, kad jis neturi būti iškrautas Lietuvoje. Tačiau šiais įrodymais pirmosios instancijos teismas nesivadovavo.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos bylos aplinkybės, kai dėl kaltinamojo dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Įrodymų patikimumui ir pakankamumui, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, yra keliami itin aukšti reikalavimai, surinkti įrodymai negali palikti jokių abejonių dėl kaltinamojo kaltės, jie turi paneigti visas kitas galimas įvykio versijas. Tačiau šioje baudžiamojoje byloje, nuteistojo teigimu, atlikus ikiteisminį tyrimą ir išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, liko svarbių įrodinėtinų aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos.

Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus, nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus tyrė ir vertino pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus reikalavimus, keliamus įrodinėjimo procesui ir įrodymų vertinimui. Apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, ir tai sutrukdė susiformuoti teisingam ir pagrįstam teismo vidiniam įsitikinimui (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsni 5 dalis).

Apeliantas teigia manantis, kad visi nurodyti pažeidimai vertintini kaip esminiai Lietuvos Respublikos BPK pažeidimai, suvaržę įstatymų garantuojamas kaltinamojo teises bei sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (Lietuvos Respublikos BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Teismo išvados dėl jo (J. N.) kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 3 punktas). Asmens pripažinimas kaltu nenustačius jo subjektyviosios pusės, neįrodžius jo kaltės, taip pat nepagrįstas nustatymas, kad asmuo veikė kaip vykdytojas laikytinas netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį ir priimti dėl jo išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo aiškiai motyvuoti, kokiais faktiniais duomenimis remdamasis konstatavo, jog jis (J. K.) dar būdamas Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūsų uosto posto Konteinerių padalinyje žinojo, kad gabenamame krovinyje yra cigaretės, o duoti krovinį lydintys dokumentai yra suklastoti. Nuteistasis teigia, kad dar ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme jis ir nuteistasis J. N. parodė, jog apie krovinio gabenimą į Kauno rajoną jie sužinojo jau kroviniui išvykus iš muitinės, po muitinio patikrinimo. Apeliantas paaiškina, kad net ir tuo atveju, jeigu jis, išvykęs iš muitinės, būtų sužinojęs apie konteineryje gabenamas cigaretes, ši aplinkybe neduoda pagrindo išvadai, jog apie cigaretes jis žinojo jau atliekant krovinio muitinės procedūras.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas J. K. tyčią dėl Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo preziumavo iš vėliau jo atliktų veiksmų – nuvykimo į G. R. sodybą ir leidimo pareigūnams atidaryti gabenamą konteinerį. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, nuteistojo teigimu, kai kaltė dėl vienų nusikalstamų veikų įrodinėjama vėlesnės nusikalstamos veikos padarymu, yra nepagrįsta ir prieštarauja teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

Apeliantas cituoja Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalį, 44 straipsnio 6 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo poziciją, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgmenet of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Autria, no 33501/9620, 20 March 2001) ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtas teisės aktų nuostatas, nes dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų nebuvo įrodyta jo tiesioginė tyčia, taip pat nebuvo paneigti jo parodymai, kad muitinio patikrinimo metu apie kontrabandinį krovinį ir dokumentų suklastojimo faktą jis nežinojo. 

Nuteistasis, neigdamas kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nurodo, kad byloje nėra faktinių duomenų, patvirtinančių, jog jis žinojo apie akcizais apmokestinamų prekių gabenimą ir laikymą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog jis sutiko su nepažįstamo asmens nurodymu iškrauti gabenamą krovinį sodyboje, o ne muitinės sandėlyje, patvirtina, kad jis žinojo apie konteineriu gabenamas cigaretes.

Nuteistasis nurodo, kad iš Klaipėdos teritorinės muitinės jis paėmė konteinerį su kroviniu, kurį lydinčiuose dokumentuose buvo nurodytas konteinerio turinys – akmens vata. Dokumentų tyrinys ir gabenamo krovinio svoris nei jam, nei muitinį patikrinimą atlikusiems pareigūnams įtarimų nesukėlė. Krovinys buvo su muitinės plombomis, todėl, apelianto teigimu, jis neturėjo jokio pagrindo manyti, kad konteinerio turinys neatitinka dokumentuose nurodytų duomenų. Apie tai, kad reikės važiuoti į Kauną susitikti su siuntėjo atstovu, nuteistasis nurodo sužinojęs iš J. N. jau išvykęs iš muitinės. Iš J. N. jis taip pat sužinojo, kad trūksta sertifikato, be kurio su kroviniu jis galėjo būti neįleistas į Rusijos Federacijos teritoriją (krovinio pristatymo vietą), todėl iš siuntėjo atstovo jis turėsiąs gauti sertifikatą arba krovinys bus iškrautas muitinės sandėliuose Kaune. Nuteistasis teigia, kad vykdamas į Kauną jis dar nežinojo, kad krovinys nebus gabenamas į paskirties vietą ar kad jį reikės iškrauti G. R. sodyboje. Apeliantas paaiškina, kad Kauno rajone esančioje degalinėje, jam susitikus su siuntėjo atstovu prisistačiusiu asmeniu ir su juo nuvykus į sodybą,  buvo informuotas, kad krovinys bus iškraunamas Kaune, nes krovinio sertifikatų gauti nepavyks, be to, gavėjas neatsiskaitė su siuntėju už krovinį, todėl krovinys sulaikomas. Nuteistasis pažymi, kad tokį jo paaiškinimą, jog jis pasitikėjo nepažįstamu žmogumi ir sutiko su jo nurodymu iškrauti krovinį Kaune, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip naivų ir neįtikinamą. Apeliantas teigia manantis, kad ši teismo išvada yra nepagrįsta.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad siuntėjo atstovas jam buvo kaip vežėjo paslaugų tiesioginį užsakovą atstovaujantis asmuo (J. N. buvo tik tarpininkas), todėl, net ir būdamas atsakingas už krovinį, jis privalėjo atsižvelgti į užsakovo nurodymus, juolab, kad apmokėti už pervežimo paslaugas taip pat turėjo užsakovas. Apeliantas taip pat nurodo, kad susitikęs su siuntėjo atstovu degalinėje, jis įsitikino, kad šis asmuo tikrai yra siuntėjo atstovas, nes jam buvo žinoma, jog gabenama akmens vata, jog jis neturi reikalingo sertifikato bei kitas aplinkybes, kurias galėjo žinoti tik užsakovas. Be to, nuvykus į G. R. sodybą, jam (J. K.) buvo pasakyta, kad iškrovus krovinį, užsakovas (siuntėjas) ryte muitinėje sutvarkys reikiamas muitinės procedūras. Nuteistojo teigimu, su tranzito procedūros nutraukimo jis susidūrė pirmą kartą, ir nors suprato, kad atidaryti konteinerį be muitinės pareigūnų dalyvavimo negalima, jis pasitikėjo užsakovu, kad šis sugebės muitinėje sutvarkyti formalumus. Apeliantas nurodo ir tai, kad nuvykus į G. R. sodybą, jis matė daug akmens vatos pakuočių, todėl buvo įsitikinęs, kad jis nėra pirmas vairuotojas, kuris sodyboje iškrauna sulaikytą krovinį. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad atidarant konteinerį, iškraunant konteineryje buvusias prekes jis nedalyvavo, tuo metu buvo vilkiko kabinoje, todėl apie konteinerio turinį (apie jame buvusias cigaretes) sužinojo tik sulaikytas muitinės pareigūnų.

Apeliantas  teigia, kad ta aplinkybė, jog jis pasitikėjo užsakovu ir leido atidaryti ir iškrauti konteinerį, niekaip nepatvirtina, kad jis žinojo apie konteineryje laikomas cigaretes. Šį teiginį patvirtina ir Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų parodymai, kad sodyba buvo stebima nuo maždaug 6 val., tačiau nebuvo užfiksuota, jog jis (J. K.) būtų išlipęs iš vilkiko kabinos, tikrinęs konteinerio turinį ar būtų krovęs cigaretes į kitas transporto priemones, ką nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Nuteistasis nurodo, kad aptarti duomenys patvirtina, jog jis nežinojo apie gabenamas cigaretes, o dokumentuose nurodyto akmens vatos kiekio neišvežimas iš Lietuvos Respublikos bei muitinės pareigūno uždėtų plombų nuplėšimas užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę.

Nuteistasis G. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį ir priimti dėl jo išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog jis, realizuodamas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 1992 straipsnio 1 dalyje, objektyviąją pusę, gabeno, laikė ir perkrovė į Lietuvos Respubliką neteisėtai įvežtas cigaretes. Nuteistasis teigia, kad iš nusikalstamos veikos aprašymo matyti, kad cigaretes vilkiko „Volvo FH12“ puspriekabėje „Schmitz“ atgabeno jis, J. N., J. K. ir nenustatyti asmenys, visi kartu važiuodami tuo pačiu vilkiku. Tačiau apeliantas nurodo, kad byloje nustatyta, jog krovinį gabeno J. K., ir jis (G. R.) šiuo vilkiku nevažiavo. Esant šioms aplinkybėms, nuteistasis daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas jo nusikalstamą veiką, jam priskyrė tokius veiksmus, kurių jis nepadarė ir negalėjo padaryti.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis kartu su J. K., J. N. ir nenustatytais asmenimis perkrovė cigaretes į kitas transporto priemones. Nuteistasis pažymi, ši išvada yra nepagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalis, nes nei vienas iš byloje apklaustų asmenų neparodė apie cigarečių perkrovimą: J. K. parodė, kad atvežęs konteinerį, nuėjo į kabiną miegoti; J. N. parodė sodyboje nebuvęs, jis (G. R.) parodė, kad J. K. ir J. N. nepažįsta ir jų nėra matęs, konteinerio iškrovimo metu buvo namuose ir miegojo; Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai parodė nematę krovinio iškrovimo fakto.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. R. laikė cigaretes. Apeliantas nurodo, kad jo parodymai apie tai, kad krovinio iškrovimo metu jis miegojo ir nieko negirdėjo, skundžiamame nuosprendyje paneigiami neįvardintų liudytojų parodymais. Nuteistasis teigia nežinantis, kokie byloje apklausti liudytojai parodė, kad kieme buvo didžiulis triukšmas, dalyvavo daugybė žmonių. Apeliantas pažymi, kad siekiant išsiaiškinti šią aplinkybę, pirmosios instancijos teisme net nebuvo apklaustas tame pačiame kieme, kitame pastate gyvenantis S. B., kuris ikiteisminio tyrimo metu patvirtino nieko negirdėjęs, kas vyko kieme, kokiomis aplinkybėmis kieme atsirado akmens vata ir cigaretės.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. R. parodymai apie tai, kad įvykio metu jis miegojo ir nieko negirdėjo, skundžiamame nuosprendyje yra iškraipyti. Nuteistasis paaiškina, kad pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad jo sulaikymo išvakarėse Vytas į jo kiemą atvežė akmens vatą, ją iškrovė 3-5 žmonės, Vytas žadėjo vatą ryte išvežti. Vata buvo atvežta vienu krovininiu automobiliu, toliau stovėjo dar keli mažesni automobiliai. Apeliantas teigia parodęs, kad netrukus jis nuėjo miegoti, o ryte buvo pažadintas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, jis nematė aplinkybių, įvykusių naktį, nes tuo metu, būdamas neblaivus, miegojo ir jau žinojo, kad kieme yra kraunama akmens vata. Apeliantas pažymi, kad jo brolio parodymai apie tai, kad jis ankščiau jo (G. R.) kieme nebuvo matęs akmens vatos, taip pat nepagrindžia jo kaltės. Nuteistojo teigimu, jo brolis jo namuose lankydavosi retais, paskutinį kartą buvo apsilankęs prieš 2-3 mėnesius, todėl jis galėjo ir nematyti Vyto paliktos akmens vatos.

Dėl cigarečių, kurios buvo rastos jo namuose, apeliantas paaiškina, kad cigaretės „Bond“ nebuvo rastos įvykio metu, tokios rūšies cigaretės nenurodytos ir kaltinamajame akte, jos nėra inkriminuotos nusikalstamos veikos dalykas. Apeliantas nurodo, kad visos įvykio vietos apžiūros metu rastos cigaretės „Jing Ling“ buvo supakuotos į blokus po 10 pakelių, nė vienas blokas nebuvo rastas praplėštas, buvo rastas lygus skaičius -   163 000 vienetų pakelių cigarečių, ir tai patvirtina, kad namuose rasti du pakeliai cigarečių „Jing Ling“ priklausė jo broliui, šios cigaretės nebuvo nusikaltimo dalykas ir negali turėti reikšmės sprendžiant dėl jo (G. R.) baudžiamosios atsakomybės.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliantas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė iškraipytais parodymais, tendencingu ir šališku faktinių aplinkybių interpretavimu bei teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais, taip padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo parodymus, jog kitų nuteistųjų jis nepažįsta, neįvertino, kad byloje nėra duomenų, jog šie asmenys ankščiau būtų bendravę, todėl nepagrįstai nustatė, kad jis (G. R.) nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe. Nuteistasis pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė, jog jis buvo suklaidintas Vyto, kuris, piktnaudžiaudamas pasitikėjimus, jo gyvenamojo namo kiemą panaudojo nusikalstamai veikai daryti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis J. N. ir jo gynėjas L. Belevičius prašė nuteistojo J. N. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis J. K. ir jo gynėjas G. Bukauskas prašė nuteistojo J. K. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis G. R. ir jo gynėjas G. Bukauskas prašė nuteistojo G. R. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo J. N. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo J. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo G. R. apeliacinis skundas tenkinamas.

Dėl nuteistųjų J. N. ir J. K. apeliacinių skundų.

Nuteistieji J. N. ir J. K. savo apeliaciniuose skunduose neigia padarę jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, tvirtina, kad Klaipėdos apygardos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimus, kadangi neatsižvelgė į apeliantus teisinančius įrodymus, o išvadas dėl jų kaltės grindė spėjimais ir prielaidomis. Nuteistųjų teigimu, nuosprendyje aptartų įrodymų visuma nėra pakankama išvadai dėl jų tyčios padarius Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalyje, 1992 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas byloje surinktus duomenis įvertino nepažeisdamas Lietuvos BPK 20 straipsnio reikalavimų, jais remdamasis teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertino konstatuodamas, kad J. N. ir J. K. veiksmuose yra visi Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalyje, 1992 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymiai.

Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apygardos teismas nustatė, kad J. N. ir J. K. Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius realizavo neteisėtai, išvengdami muitinės kontrolės, gabendami per Lietuvos Respublikos sieną – Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto Konteinerių padalinį, privalomus pateikti muitinei daiktus – cigaretes, kurių bendra vertė 4 649 693, 50 Lt. Skundžiamame teismo nuosprendyje nustatyta ir tai, kad J. N. ir J. K. neteisėtai disponavo į Lietuvos Respubliką atgabentomis cigaretėmis – J. K. vairuojamu vilkiku „Volvo FH12“ su puspriekabe „Schmitz“, pažeisdami teisės aktuose nustatytą tvarką, gabeno šias cigaretes nuo Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto Konteinerių padalinio iki G. R. priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, kur jas laikė iki 2010 m. sausio 15 d., apie 7.00 val.

Nuteistasis J. N. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis nežinojo apie tai, kad konteineryje, kurį iš Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto paėmė J. K., kontrabandos būdu buvo gabenamos cigaretės, kadangi šį krovinį užsakė ir su jo gabenimu susijusius dokumentus tvarkė asmuo, vardu „Vytas“, kuris ir turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už apeliantui inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde taip pat neigia žinojęs, kad jo gabentame konteineryje buvo slepiamos cigaretės ir tvirtina tik vykdęs J. N. nurodymus dėl konteinerio gabenimo krypties. Toks nuteistųjų aiškinimas paneigiamais objektyviais bylos duomenimis. Nuteistasis J. N. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jo įmonė „EKO plus“ užsiiminėjo krovinių gabenimu iš Lietuvos į Rusiją, todėl į jį kreipėsi asmuo, vardu „Vytas“, siūlydamas bendradarbiauti ekspedijuojant konteinerius iš trečiųjų šalių į Kaliningrado sritį. J. N. sutikus su „Vyto“ pasiūlymu, šis 2010 metų sausio mėnesį atvyko su konkretaus krovinio dokumentais. J. N. kreipėsi į UAB „X“ prašydamas sutvarkyti krovinio dokumentus ir į J. K., kuris užsiiminėjo krovinių pervežimu, prašydamas gabenti „Vyto“ krovinį, kuriame turėjo būti akmens vata. Paprašytas „Vyto“, jis spaustuvėje užsakė akmens vatos etikečių, kurios turėjo būti perduotos krovinio gavėjui Rusijoje. Krovinio gabenimo dieną, 2010 m. sausio 14 d., jis telefonu bendravo su krovinį gabenusiu J. K., pasakė jam, kad „Vytas“ nėra sutvarkęs priešgaisrinės atitikties sertifikato, todėl nurodė jam važiuoti į Kaune esančius sandėlius. „Vytas“ nurodė perduoti J. K., kad šis važiuotų į šalia Kauno esančią degalinę, kurioje turėjo laukti žmogus, parodysiantis kelią iki krovinio iškrovimo vietos. J. N. taip pat patvirtino žinojęs, kad krovinys turėjo būti nugabentas į dokumentuose nurodytą paskirties vietą – Kaliningradą, todėl jo gabenimas ir iškrovimas Lietuvoje, Kauno rajone buvo neteisėtas (t. 6, b.l.52-53). Iš esmės tokius pačius parodymus J. N. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, kur jis taip pat paaiškino, kad su „Vytu“ jokios rašytinės sutarties dėl krovinių gabenimo sudaręs nebuvo, taip pat negali nurodyti jo anketinių duomenų – pavardės ar gyvenamosios vietos adreso. Šios apklausos metu J. N. taip pat aiškino, kad 2010 m. sausio 12 ar 13 d. pas jį atvykęs „Vytas“ pateikė visus krovinio gabenimui reikalingus dokumentus. Tuomet J. N. kreipėsi į UAB „X“ darbuotoją M. K., prašydamas padėti įforminti tranzito dokumentus. Priešingai nei apklausos pirmosios instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo metu J. N. teigė, jog J. K. nurodė važiuoti į degalinę, esančią šalia Kauno, todėl, kad ten jis turėjo pasikrauti papildomą krovinį (t. 4, b.l. 56-58).

Taigi nuteistasis J. N. savo parodymuose neneigė atlikęs tam tikrus veiksmus (suradęs konteinerį turėjusį gabenti vairuotoją, padėjęs „Vytui“ sutvarkyti krovinio dokumentus, užsakęs akmens vatos etiketes), tačiau tvirtino, kad tų aplinkybių, kas buvo konteinerio viduje, jis nežinojęs, kadangi krovinys priklausė asmeniui, vardu „Vytas“. Tokie jo parodymai paneigiami objektyviais bylos duomenimis. Visų pirma, nelogiškas ir neįtikinamas yra nuteistojo aiškinimas, kad jis bendradarbiavo su „Vytu“ išimtinai kaip krovinių ekspedijavimu užsiimančios įmonės direktorius. Pats nuteistasis savo parodymuose teigė, kad su „Vytu“ jo vadovaujama įmonė nebuvo pasirašiusi jokios rašytinės krovinių gabenimo sutarties, kurios pagrindu jis būtų rūpinęsis „Vytui“ priklausiusio krovinio gabenimu tranzitu Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, jis negalėjo nurodyti tikslių „Vyto“ kontaktinių duomenų. Ši aplinkybė taip pat kelia pagrįstų abejonių apelianto aiškinimu, jog jis buvo susitaręs su „Vytu“ bendradarbiauti gabenant siuntinius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J. N. negalėjus įvardinti jokių konkrečių „Vyto“ anketinių duomenų, ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo suvaržytos galimybės šį asmenį identifikuoti ir, nustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties požymius, inicijuoti jo atžvilgiu baudžiamąjį procesą. Pažymėtina, kad nei ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, nei bylą nagrinėjantys teismai nėra įpareigoti tikrinti visų kaltininko keliamų versijų ir tai nelaikytina įrodinėjimo pareigos paskirstymo pažeidimu. Šiuo atveju J. N. parodymai, jog krovinys su jo turiniu priklausė asmeniui, vardu „Vytas“, nenurodant jokių konkrečių jo anketinių duomenų ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymių buvimo. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais. Ši Lietuvos Respublikos BPK nuostata reiškia ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko parodymai dėl kito asmens neva neteisėtų veiksmų turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, ir tokios gynybinės versijos nepatikrinimas negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Taigi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė J. N. keltą gynybinę versiją, kad konteineris su jame gabentomis cigaretėmis priklausė „Vytui“, o apeliantas apie jo turinį nieko nežinojo. Juolab, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, kad būtent apeliantas rūpinosi krovinio dokumentais, jo paėmimu iš Muitinės posto ir nugabenimu iki G. R. priklausančios sodybos.

Nuteistasis J. K. pirmosios instancijos teisme taip pat neigė žinojęs apie jo gabentame krovinyje buvusias cigaretes, tačiau jis paaiškino, kad krovinį gabenti jam pasiūlė J. N., nurodęs, kad jį reikės paimti iš Klaipėdos jūrų uosto ir nugabenti į Kaliningradą. J. N. taip pat nurodė, kad visus su krovinio gabenimu susijusius dokumentus sutvarkys M. K.. Pastarasis krovinį lydinčius dokumentus atvežė į Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uostą ir perdavė tiesiogiai J. K.. Su kroviniu išvažiavus iš muitinės, jam paskambino J. N. ir nurodė važiuoti į prie Kauno esančią degalinę, kadangi siuntėjas nori su juo susitikti. Degalinėje prie jo vilkiko priėjo žmogus ir nurodė, kad krovinį reikia iškrauti Kauno rajone, kadangi gavėjas nesutvarkęs kažkokių dokumentų ir neatsiskaitęs už prekę. Įsėdęs į jo vilkiką, tas žmogus parodė kelią iki, kaip sužinojo vėliau, G. R. sodybos. Jis taip pat paaiškino, kad krovinį reikės iškrauti bei nurodė jam (J. K.) nakvoti automobilyje. J. K. teigė matęs dar tris vyrus, iškraunančius jo atgabentą krovinį, tačiau jis pats į lauką išlipęs nebuvo. Ryte jį, einantį tualeto link, sulaikė pasienio pareigūnai. Šios apklausos metu J. K. patvirtino žinojęs, jog jis privalo per parą laiko krovinį, už kurį buvo atsakingas, pristatyti į paskirties vietą, t.y. Kaliningradą (t.6, b.l. 51-52). Taigi nuteistojo J. K. parodymais nustatyta, kad gabenti krovinį jam pasiūlė J. N., kuris ir davė nurodymus dėl krovinio nugabenimo ne tiesiai į Kaliningradą, kaip buvo numatyta krovinį lydinčiuose dokumentuose, o į prie Kauno esančią degalinę. Aplinkybes, jog būtent J. N. tvarkė visus su krovinio dokumentais susijusius reikalus, patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas M. K., kuris paaiškino, kad dirba UAB „X“ logistikos skyriaus vadovu. Į jį kreipėsi J. N. prašydamas įforminti tranzito procedūrą prekėms į Rusijos Federaciją. Už dokumentų sutvarkymą sumokėjo pats J. N. (t. 6, b.l. 90-91). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas tvirtino visus krovinio gabenimui reikalingus dokumentus palikęs Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos pasienio poste, o ne perdavęs juos tiesiogiai J. K., kaip kad tvirtino pastarasis savo parodymuose (t. 3, b.l. 137-138, 140-142, 143-145).

Taigi pirmiau aptartais įrodymais nustatyta, kad konteinerio, kuriame buvo paslėptos cigaretės, įvežimu į Lietuvos Respubliką ir gabenimu Lietuvos teritorijoje rūpinosi būtent J. N.: jis ne tik kreipėsi į M. K. prašydamas sutvarkyti dokumentus, bet ir surado vairuotoją (J. K.), palaikė su juo nuolatinį ryšį šiam gabenant konteinerį per Lietuvos Respublikos teritoriją; nurodė J. K. sustoti degalinėje, kurioje į jo vairuojamą vilkiką įlipo asmuo, parodęs kelią iki G. R. sodybos, kurioje, kaip nustatyta iš įvykio vietos apžiūros protokolo, liudytojų Ž. S., E. L., D. F. parodymų, buvo iškrautos kontrabanda į Lietuvą atgabentos cigaretės. Šios objektyviais bylos duomenimis nustatytos aplinkybės, pagrįstai atmetus J. N. versiją apie asmens, vardu „Vytas“ vaidmenį šių nusikalstamų veikų padaryme, leidžia daryti išvadą, kad būtent J. N. iš Kinijos užsakė konteinerį, kuriuo kontrabandos būdu buvo gabenamos cigaretės, pasirūpino suklastotais dokumentais, kurių pagalba krovinys perėjo muitinės patikrinimą, susitaręs su J. K., nurodė jam krovinį paimti iš muitinės posto ir nugabenti į G. R. sodybą.

Taip pat pirmiau aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, kad J. K. žinojo iš Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto paimantis ir Lietuvos Respublikos teritorija gabenantis konteinerį, kuriame buvo kontrabandinis krovinys. Šią aplinkybę patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės, pagal kurias J. K., žinodamas, kad yra atsakingas už krovinio pristatymą gavėjui, neprieštaravo J. N. nurodymui su kroviniu važiuoti į šalia Kauno esančią degalinę, kur, susitikęs su visiškai nepažįstamu asmeniu, jo nurodymu važiavo į G. R. sodybą ir leido neteisėtai, nedalyvaujant muitinės pareigūnams, iškrauti krovinį akivaizdžiai suvokdamas, kad šis negalės būti pristatytas tariamam gavėjui Kaliningrade. Liudytojų Ž. S., E. L., D. F. parodymais nustatyta, kad jiems atvykus į įvykio vietą G. R. sodyboje, po kurio laiko J. K. išlipo iš vilkiko ir ėmė bėgti, tačiau už kelių šimtų metrų buvo sulaikytas pareigūnų. Ši aplinkybė taip pat leidžia daryti išvadą, jog J. K. žinojo ir suprato, kad atgabentame konteineryje buvo paslėptos cigaretės, todėl suprasdamas savo veiksmų neteisėtumą, jis ir siekė išvengti sulaikymo.

Kaip teisingai nurodoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, tiek Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalyje, tiek Lietuvos Respublikos BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent šią tyčios formą ir nustatė skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, kad kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai nustatomi tiriant bei įvertinant ne tik kaltininkų parodymus, bet ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi nors abu nuteistieji tvirtina, kad nežinojo, jog gabentame konteineryje buvo slepiamos cigaretės, tokie jų parodymai paneigiami objektyviais bylos duomenimis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, kad abu jie dėjo pastangas siekdami paimti krovinį iš muitinės posto ir nugabenti jį į G. R. sodybą, nuolat palaikė ryšį dėl krovinio gabenimo, J. K. pakluso J. N. nurodymui dėl akivaizdžiai neteisėto krovinio gabenimo ne į dokumentuose nurodytą paskirties vietą, bet į atokią sodybą, kur naktį, laikantis konspiracinių priemonių, kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką atgabentos cigaretės buvo iškrautos siekiant jų tolimesnio realizavimo. Kaip jau minėta, J. K. tiesioginę tyčią nusikalsti rodo ir jo elgesys krovinio sulaikymo metu, kuomet jis, suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą ir siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, bėgo nuo muitinės pareigūnų.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamos veikos vykdytojai, sujungę savo pastangas, įgyvendina objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. bendrais veiksmais pasiekia bendrą nusikalstamą rezultatą, ir atsako už tas veikas, kurias apėmė jų tyčia (Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 3 dalis, 25 straipsnio 2 dalis, 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, bendravykdytojai atsako už bendrai padarytą nusikalstamą veiką pagal konkretų Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnį. Šioje byloje nustatyta, kad abu nuteistieji – J. N. ir J. K. – veikė žinodami, jog į Lietuvos Respubliką neteisėtai atgabena atitinkamą kiekį cigarečių ir jomis neteisėtai disponuoja gabendami Lietuvos Respublikos teritorija bei laikydami G. R. sodybos kieme; abu jie neabejotinai suprato, kad savo, nors ir skirtingais veiksmais, prisideda prie bendro nusikalstamo tikslo – kontrabandos būdu atgabentų cigarečių realizavimo, todėl abu jie pagrįstai pripažinti Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų bendravykdytojais. Pažymėtina, kad, pagal formuojamą teismų praktiką, visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Atsakant į nuteistojo J. N. apeliacinio skundo argumentus, kad jis pats tiesiogiai nerealizavo visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviųjų požymių, pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008 ir kt.).

Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. N. ir J. K. pagrįstai pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį.

Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu J. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, siekdamas pasiimti iš Kinijos atplukdytą konteinerį, Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto Konteinerių padalinio pareigūnams pateikė suklastotus tikrus dokumentus: tranzito bendrąjį administracinį dokumentą MRN bei tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį. J. K. nėra inkriminuotas šių dokumentų suklastojimas, tačiau, kaip seka iš kaltinimo formuluotės, jis, panaudodamas šiuos suklastotus dokumentus, siekė kontrabandos būdu į Lietuvos Respublikos teritoriją atgabenti cigaretes. Pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė už kontrabandą kyla tam, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus. Pagal J. K. pareikštą kaltinimą, jis Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius realizavo kitaip išvengdamas muitinės kontrolės. Kitokiu muitinės kontrolės išvengimu laikomas neteisingų duomenų apie gabenamus daiktus pateikimas, suklastotos muitinės deklaracijos pateikimas, taip pat kitų suklastotų dokumentų, reikalingų muitinės procedūrai atlikti, pateikimas. Taigi suklastotų dokumentų pateikimas yra vienas iš Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių realizavimo būdų. Todėl šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos BK 199 ir 300 straipsnių santykį. Šių dviejų normų požymiai konkuruoja dėl tų pačių nusikalstamų veiksmų – suklastotų dokumentų panaudojimo. Šis Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies normų santykis gali būti įvardijamas kaip normos-visumos (BK 199 straipsnis) ir normos-dalies (BK 300 straipsnis) konkurencija. Esant šiai normų konkurencijai, norma-dalis paprastai netaikoma, nes ją visiškai savo požymiais apima norma-visuma. Taip išvengiama dirbtinio kaltinamojo teisinės padėties apsunkinimo, kai asmuo, iš esmės padaręs vieną nusikalstamą veiką, kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų padarymu. Norma-dalis taikytina kartu su norma-visuma tik tais atvejais, kai ji numato griežčiau baustiną nusikalstamą veiką, kuri negali būti apimta normos-visumos arba, šiuo konkrečiu atveju, kai kaltininkui inkriminuojami ir kiti Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio dispozicijoje aprašyti veiksmai, pavyzdžiui, dokumentų suklastojimas. Atsižvelgiant į šias taisykles, kvalifikuojant J. K. veiksmus, kuriais neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo gabenamos cigaretės, pakanka taikyti Lietuvos respublikos BK 199 straipsnio 1 dalį, kuri visiškai apima suklastotų dokumentų panaudojimą, už kurį atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, J. K. inkriminuoti nusikalstami veiksmai – suklastotų dokumentų pateikimas muitinės pareigūnams – kvalifikuoti ir pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, ir pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalį, kvalifikuotini tik pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalį. 

Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Iš bylos duomenų matyti, kad J. K. Lietuvos Respublikos BPK 140 straipsnio tvarka buvo laikinas sulaikytas 2010 m. sausio 15 d. (t. 4, b.l. 95). Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 16 d. nutartimi J. K. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vieno mėnesio terminui (t. 5, b.l. 130-131). Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro 2010 m. vasario 11 d. nutarimu J. K. taikyta kardomoji priemonė – suėmimas pakeista į 10 000 Lt dydžio užstatą (t., b.l. 135-136). Taigi į J. K. paskirtą bausmę turėjo būti įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. sausio 15 d. iki 2010 m. vasario 11 d., iš viso 28 dienos. Tačiau nuosprendį priėmęs teismas netaikė Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnio nuostatų J. K. atžvilgiu, todėl ir šioje dalyje Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo.

Dėl nuteistojo G. R. apeliacinio skundo.

Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu G. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 1992 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su J. N., J. K. ir kitais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pažeisdamas nustatytą tvarką, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, kurias gabeno ir laikė. Tokias išvadas dėl G. R. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad J. K., veikdamas pagal J. N. ir kito, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, nurodymą, konteinerį su cigaretėmis atgabeno į G. R. priklausiusią sodybą ir jos kieme šios akcizais apmokestinamos prekės buvo iškrautos, t.y laikomos. Klaipėdos apygardos teismas, konstatuodamas G. R. tyčią dėl šio nusikaltimo padarymo, nurodė, kad: G. R. kieme buvo iškraunamos cigaretės, važinėjo automobiliai, todėl jis negalėjo to nematyti ir negirdėti; nors G. R. teigė, kad jo kieme ir anksčiau būdavo iškraunama akmens vata, liudytojas A. R. tvirtino, kad 2010 m. sausio 14 d. ryte jis G. R. sodybos kieme iškrautos vatos nematė; pas G. R. buvo rasta tokios pačios rūšies cigarečių, kokios buvo atgabentos į jo sodybą įvykio metu. Įvertinęs šias aplinkybes, apygardos teismas konstatavo, kad G. R. bendrininkavo su J. N. ir J. K. padarant Lietuvos Respublikos BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

Nuteistasis G. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad savo pažįstamam, vardu „Vytas“, jis leisdavo savo sodybos kieme iškrauti statybinę medžiagą – akmens vatą. 2010 m. sausio 14 d., vakare, atvažiavo „Vytas“ ir paprašė leisti iškrauti akmens vatą. Tuo metu pas G. R. svečiavosi brolis, su kuriuo jis buvo namuose, žiūrėjo televizorių ir vartojo alkoholinius gėrimus. Po kurio laiko brolis išvyko namo, o G. R., išlydėdamas brolį, matė, kad kieme vyrai iš automobilio kažką krauna, tačiau ką ir iš kokio automobilio jis teigė nematęs, kadangi buvo tamsu. Netrukus G. R. nuėjo miegoti, o ryte jį pažadino muitinės pareigūnai, kurie, išvedę į lauką, parodė, jog jo sodybos kieme buvusiuose automobiliuose rastos cigaretės (t.6, b.l. 50-51). Tokius pačius parodymus G. R. davė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b.l. 41-42, 47-48, 51-53). Taigi nuteistasis G. R. viso proceso metu nuosekliai tvirtino leidęs „Vytui“ iškrauti kieme statybines medžiagas, girdėjęs triukšmą (važinėjančius automobilius), tačiau pats asmeniškai nematė, kas iš tiesų buvo automobiliuose ir prie cigarečių iškrovimo neprisidėjęs. Nors nuteistojo G. R. parodymai apie tai, kad jis nuolat leisdavo mažai pažįstamam asmeniui, vardu „Vytas“, savo sodybos kieme iškrauti statybines medžiagas, yra mažai įtikinami, kita vertus, jo parodymai apie tai, kad būtent 2010 m. sausio 14 d. jis žinojo ir suprato, kad jo kieme iškraunamos cigaretės, objektyviais bylos duomenimis nepaneigti. Priešingai, liudytojai E. L. ir D. F. (muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai) pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad G. R. buvo sulaikytas ne prie cigaretėmis pakrautų automobilių, o savo namuose (t. 6, b.l. 89-90). Liudytojas A. R. pirmosios instancijos teisme patvirtino G. R. parodymus apie tai, kad 2010 m. sausio 14 d. jis lankėsi pas savo brolį, abu vakare žiūrėjo televizorių ir gėrė alkoholinius gėrimus (t. 6, b.l. 91-92). Nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo apklausti liudytojai S. B. ir R. R.. Šie patvirtino, kad dar iki 2010 m. sausio 15 d. yra matę G. R. kieme laikomą akmens vatą. S. B. nurodė ir tai, kad naktį iš 2010 m. sausio 14 d. į 15 d. jis jokio triukšmo kieme negirdėjęs, nors jo sodyba yra viename kieme su G. R. sodyba. Minėti duomenys iš dalies patvirtina G. R. byloje duotus parodymus. Tuo tarpu jokių kitų objektyvių duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kad G. R. buvo informuotas apie tai, kad jo kieme bus iškraunamos akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės ir kad jis būtų davęs tam sutikimą, tokiu būdu susitardamas su J. K. ir J. N. elgtis nusikalstamai, byloje nėra. Šios aplinkybės nepatvirtina ir pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog G. R. negalėjo negirdėti jo sodybos kieme buvusio triukšmo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats apeliantas nei vienos apklausos metu neneigė girdėjęs automobilių ir kieme buvusių žmonių sukeliamą triukšmą, tačiau jis tvirtino manęs, kad yra iškraunamos statybinės medžiagos. G. R. kaltės nepatvirtina ir tai, kad jo namuose buvo rastos tokios pačios, kaip ir atgabentame konteineryje, cigaretės. Ši aplinkybė, kaip ir liudytojo A. R. parodymai apie tai, kad 2010 m. sausio 14 d. ryte jis G. R. sodybos kieme nematė sukrautos akmens vatos, negali būti pakankamas pagrindas paneigti pagrįstos abejonės, kad G. R. nežinojo apie tai, kas konkrečiai buvo kraunama į jo kieme buvusius automobilius. 

Lietuvos Respublikos BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tyčia. Kaip jau minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, tiesiogiai patvirtinančių, kad G. R. žinojo apie į jo sodybos kiemą atgabentas ir ten laikomas cigaretes, todėl niekuo nepagrįsta apygardos teismo išvada dėl jo tyčios padaryti inkriminuotą nusikaltimą. Minėtos apygardos teismo išvados, kuriomis grindžiama apelianto kaltė, nesant jokių objektyvių G. R. kaltės įrodymų, tėra tik prielaidos, o toks įrodinėjimo būdas baudžiamajame procese yra neleistinas. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl G. R. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 1992 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas naujas, išteisinamasis nuosprendis neįrodžius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį dėl G. R. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 1992 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį. G. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 1992 straipsnio 1 dalį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Iš Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuorodą, kad J. N. ir J. K. Lietuvos Respublikos BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe su G. R..

  Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d.  nuosprendžio dalį pakeisti.

J. K. veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalį, kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalį, paliekant už šį nusikaltimą Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą 150 MGL (19 500 Lt) dydžio baudą.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, subendrintos J. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, J. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą 180 MGL (23 400 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į J. K. paskirtą bausmę įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2010 m. sausio 15 d. iki 2010 m. vasario 11 d., t.y. 28 dienas, prilyginant jas 56 MGL (7280 Lt) dydžio baudai.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, G. R. paskirtą kardomąją priemonę – 10 000 Lt dydžio užstatą – nukreipti į baudos išieškojimą. 10 000 Lt dydžio užstatą grąžinti jo davėjui G. R..

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo J. N. apeliacinį skundą atmesti.