Baudžiamoji byla Nr. 1A-349/2013

                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00220-2012-5

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                    1.2.17.1.;1.2.23.1. (S)                                                                        

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 3 d.

Vilnius

           Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei,

nuteistajam N. V.,

         viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo N. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

          - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį – 10 MGL (1 300 Lt) dydžio bauda;

          - pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 80 MGL                  (10 400 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir N. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 352 straipsniu, N. V. paskirta bauda turi būti sumokėta per penkis mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. iki 2013 m. birželio 23 d.

     Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

           N. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

          N. V. 2012 m. balandžio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, (duomenys neskelbtini) mieste, esančiame Vokietijos Federacinėje Respublikoje, neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai už 20 eurų įgijo nedidelį kiekį draudžiamos vartoti medicinos tikslams narkotinės medžiagos, t. y. du paketėlius kanapių ir jų dalių, kurių bendra masė sudarė 0,893 g, iš kurių vieną paketėlį su kanapėmis įsidėjo į plastiko indelį su etikete „Xylit-Pro“, o kitą paketėlį įsidėjo į savo striukės kišenę ir juos laikė bei neteisėtai gabeno 2012 m. gegužės 8 d. apie 21 val. savo krovininiu mikroautobusu „M“, valst. Nr. XXX, iki Lietuvos Respublikoje, esančio Kauno teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės posto, magistralinio kelio Nr. A5 „K“ 97 km., (duomenys neskelbtini) rajone, kur 2012 m. gegužės 10 d. apie 21 val. buvo patikrintas ir sulaikytas muitinės pareigūnų.

         Taip pat, N. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tais pačiais veiksmais ir tomis pačiomis aplinkybėmis, neturėdamas leidimo, gabeno narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis, kurių bendra masė sudarė 0,893 g, per Lietuvos Respublikos valstybės sienos Kauno teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės postą, esantį magistralinio kelio Nr. A5 „K“ 97 km, (duomenys neskelbtini) rajone, kur buvo patikrintas ir sulaikytas muitinės pareigūnų.

           N. V. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nuosprendį pakeisti ir sumažinti paskirtą 80 MGL (10 400 Lt) dydžio baudą.

            Apeliantas skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas bausmę atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, tačiau paskyrė per didelę baudą.

            Nuteistojo nuomone, Kauno apygardos teismas paskirdamas 10 400 Lt dydžio baudą, nepakankami įvertino jo asmenines savybes bei bylos aplinkybes, kurioms esant buvo padarytas nusikaltimas. Atkreipia dėmesį į tai, kad savo neteisėta veika nesiekė pažeisti valstybės saugomų interesų bei nepadarė jokios žalos Lietuvos valstybės ekonomikai. Be to, gabenamų narkotinių medžiagų kiekis buvo nedidelis ir skirtas ne platinimui, o savo reikmėms. Pažymi, kad kitose valstybėse kanapių rūkymas yra nedraudžiamas ir baudžiamoji atsakomybė nėra taikoma. Pasak apelianto, jis pasielgė neatsakingai bei lengvabūdiškai, tačiau kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.

             Taip pat, N. V. prašo atsižvelgti į tai, kad praeityje nėra teistas ar baustas administracine tvarka, yra vedęs, turi šeimą, kartu su žmona yra bedarbiai, nes gyvena mažame miestelyje, kuriame nedarbo lygis ypač didelis. Pažymi, kad šeima šiuo metu verčiasi sendaikčių pardavimu, jokio nekilnojamojo turto neturi, gyvena nuomojamame bute, todėl tokio dydžio paskirta bauda sukels neigiamas pasekmes šeimos socialiniai gerovei bei padarys neproporcingai neigiamą įtaką jo finansiniai būklei.

             Apeliantas skunde prašo atsižvelgti į baudžiamosios bylos visumą, asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei taikyti BK 62 straipsnyje numatytas nuostatas.

             Nuteistasis N. V. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo N. V. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo N. V. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertno įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. N. V. kaltė padarius BK 259 straipsnio 2 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta Kauno apygardos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis N. V. apeliaciniame skunde neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, nusikalstamų veikų kvalifikacijos, o tik kritiškai vertina savo poelgį, gailisi ir prašo sumažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių – baudų dydžius. Todėl, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuosprendį peržiūri tik dėl švelnesnių bausmių (baudų) paskyrimo, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Atkreipiamas nuteistojo N. V. dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.

          Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

            Remiantis bylos medžiaga matyti, kad N. V. tyčiniais veiksmais padarė dvi nusikalstamas veikas (BK 259 straipsnio 2 dalis ir BK 199 straipsnio 2 dalis), iš kurių viena nusikalstama veika priskiriama prie baudžiamojo nusižengimo, o kita nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad už BK 199 straipsnio 2 dalyje padarytą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę, kurios ilgiausia trukmė numatyta iki dešimties metų. Todėl pagal bendruosius bausmių skyrimo principus nuteistajam N. V. turėjo būti paskirta laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu, Kauno apygardos teismas N. V. paskyrė ne sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, o žymiai lengvesnę – baudą.

            Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų yra numatyta tik išimtinais atvejais, kurie yra įtvirtinti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje.

             Nuteistasis N. V. apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 62 straipsnyje numatytas nuostatas.

             Apeliacinis teismas atkreipia nuteistojo N. V. dėmesį į tai, kad BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse numatytos išimtys iš šios bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį, teismas atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

            Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra visų aukščiau paminėtoje baudžiamojo įstatymo nuostatoje nurodytų aplinkybių, kurios leistų nuteistajam N. V. paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Be to, pažymėtina, kad skirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę yra teismo teisė, bet ne pareiga. Iš bylos medžiagos matyti, kad paslėptą nedidelį kiekį narkotinių medžiagų surado muitinės pareigūnai, o ne pats nuteistasis atvyko ir apie tai savo noru pranešė pareigūnams. Tuo tarpu, pagal BK 62 straipsnio 2 dalį, teismas atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką nuteistajam paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta ir yra bent viena BK 62 straipsnio 2 dalies 1 – 6 punktuose numatyta aplinkybė. Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, pirmiausia turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Kasacinės nutartys Nr. 2K-424/2007; Nr. 2K-94/2011). Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, tik viena nuteistojo N. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalis 2 punkte. Taigi, nenustačius įstatymo reikalaujamo nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių skaičiaus nėra pagrindo jo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, pažymėtina ir tai, kad apeliantui nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų ir dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, t. y. kad neteisėta veika nesiekė pažeisti valstybės saugomų interesų ir nepadarė jokios žalos Lietuvos valstybės ekonomikai; gabenamų narkotinių medžiagų kiekis buvo nedidelis ir skirtas ne platinimui, o savo reikmėms; kitose valstybėse kanapių rūkymas yra nedraudžiamas ir baudžiamoji atsakomybė nėra taikoma; paskirta bausmė sukels neigiamas pasekmes šeimos socialiniai gerovei bei padarys neproporcingai neigiamą įtaką jo finansiniai būklei ir pan. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis N. V. yra pakankamai jauno amžiaus, gali dirbti, todėl ateityje galės sumokėti priteistą baudos dydį.

Kita galimybė švelnesnės bausmės paskyrimui, kaip aukščiau buvo minėta, įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje. Svarbu pažymėti, kad šią normą teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę tais atvejais, jei straipsnio sankcijoje bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Teisingumo principo sąvoka nėra apibrėžta įstatymu, tačiau teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Pažymima, kad teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, Nr. 2K-230/2010, Nr. 2K-128/2011).

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą neskirti straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės rūšies motyvavo tuo, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė (N. V. prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi). Taip pat buvo atsižvelgta į nuteistojo asmenybę – N. V. praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą, realus poveikis ekonomikai ir verslo tvarkai yra gana mažas, realių neigiamų pasekmių nekilo, gabeno mažą narkotinių medžiagų kiekį, elgesys vertinamas kaip lengvabūdiškas ir neatsakingas. Todėl Kauno apygardos teismas įvertinęs šių aplinkybių visumą, pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir N. V. už nusikalstamos veikos padarymą, numatytą BK 199 straipsnio 2 dalyje, paskyrė švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, taip pat už baudžiamojo nusižengimo padarymą taip pat parinko švelnesnę bausmės rūšį – baudą. Apeliacinis teismas atkreipia nuteistojo N. V. dėmesį į tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą (BK 199 straipsnio 2 dalis), už kurį įstatymo leidėjas numato maksimalų baudos dydį iki 1 500 MGL ir baudžiamąjį nusižengimą (BK 259 straipsnio 2 dalis), už kurį įstatymo leidėjas numato maksimalų baudos dydį iki 50 MGL (BK 47 straipsnio 3 dalies 1, 4 punktai (Lietuvos Respublikos 2011 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1350 redakcija)). Tačiau apygardos teismas, atsižvelgęs į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, apeliantui ne tik parinko švelnesnes bausmės rūšys (baudas), bet ir nustatė jos dydžius, kurie šiek tiek didesni už sankcijoje numatytą minimalų dydį. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam N. V. paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas ir subendrinta galutinė bausmė negali būti pripažintos per griežtos.

Be to, teisėjų kolegija atsižvelgdama į nuteistojo N. V. skunde nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nėra pagrindo remtis tomis pačiomis aplinkybėmis, kuriomis rėmėsi Kauno apygardos teismas ir dar labiau švelninti nuteistajam N. V. paskirtą galutinę bausmę ar bausmes už atskiras nusikalstamas veikas. Nuteistasis apeliaciniame skunde neišdėstė jokių naujų įtikinamų argumentų ar išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jam reikėtų paskirtas baudas švelninti. Apelianto nurodyti argumentai, kad jis (N. V.) ir žmona yra bedarbiai, verčiasi sendaikčių pardavimu, jokio nekilnojamojo turto neturi, gyvena nuomojamame bute, o tokio dydžio paskirta bauda sukels neigiamas pasekmes šeimos socialiniai gerovei bei padarys neproporcingai neigiamą įtaką jo finansiniai būklei yra nepakankami ir neįtikinami, kad būtų pagrindas sušvelninti paskirtas baudas. Apeliacinio proceso metu nuteistojo pateikta pažyma apie žmonos nėštumą taip pat nėra pagrindas mažinti paskirtos baudos dydį. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad BK 47 nuostatos numato galimybę nuosprendžio vykdymo procese keisti nuteistajam paskirtą bausmę – baudą kitomis bausmėmis, t. y. areštu ar viešaisiais darbais. Be to, nuosprendį priėmęs teismas, nuteistojo motyvuotu prašymu bei vadovaudamasis BPK 352 straipsnio bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsniu, gali nustatyti ir ilgesnius terminus, per kuriuos turi būti sumokėta paskirta bauda.

Apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, N. V. paskirta galutinė subendrinta  bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

            Nuteistojo N. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                   Kęstutis Jucys

Teisėjos                                                                                                            Rūta Mickevičienė

                                                                                                                                      Violeta Ražinskaitė