Administracinė byla Nr. eA-2199-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00613-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.1; 19.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių šilumos tinklai“ ir trečiųjų suinteresuotų asmenų I. B., L. M. ir V. A. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių šilumos tinklai“ skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Telšių filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Avitela“, valstybės įmonei Registrų centras, V. A. S., L. M., I. B. dėl sprendimo panaikinimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Mažeikių šilumos tinklai“ (tolaiu – pareiškėjai) atstovas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2016 m. vasario 9 d. valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro priimtą sprendimą Nr.cspr1-30; 2) panaikinti 2015 m. gruodžio 9 d. nekilnojamojo turto registro įrašą, kuriuo buvo pakeistas šildymo būdas komercinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini)(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Patikslintame skunde pažymėjo, kad 1998 m. rugsėjo 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Avitela“ nuosavybės teise įsigijo komercines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir komercinės patalpos, parduotuvė). Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė buvo įregistruota 1998 m. gruodžio 22 d., 1998 m. gruodžio 17 d. Statinio priėmimo naudoti akto pagrindu. Šiuo aktu buvo patvirtinti ir visi atlikti patalpų rekonstrukcijos darbai, tačiau šildymo būdo pasikeitimai nebuvo registruojami ir buvo likta prie centrinio šildymo sistemos. 2015 m. gruodžio 9 d. nekilnojamo turto registre buvo padaryti įrašai, kuriais buvo pakeistas minėtų patalpų šildymo būdas iš „centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų“ į „vietinis centrinis šildymas“. Šių įrašų pagrindu nurodyta 2015 m. lapkričio 18 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, kurios duomenys buvo tikslinami. Atkreipė dėmesį, kad minėtose komercinėse patalpose nebuvo atliekami jokie veiksmai, kurie suteiktų pagrindą tikslinti kadastro duomenis ir suteiktų teisėtą pagrindą atnaujinti ar tikslinti duomenis Nekilnojamojo turto registre. 2016 m. sausio 11 d. VĮ Registrų centrui buvo pateiktas skundas dėl VĮ Registrų centro Telšių filialo 2015 m. gruodžio 9 d. priimto sprendimo, kuriuo nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas komercinių patalpų šildymo tipo pakeitimas. 2016 m. vasario 9 d. VĮ Registrų centras priėmė sprendimą Nr. cspr1-30 (toliau – ir 2016 m. vasario 9 d. sprendimas, skundžiamas sprendimas), kuriuo paliko galioti VĮ Registrų centro Telšių filialo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą. Pareiškėjų teigimu, VĮ Registrų centro 2016 m. vasario 9 d. sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas ir priimtas visiškai neįsigilinus į visas faktines aplinkybes, paviršutiniškai įvertinus visą pateiktą informaciją, o taip pat šiuo sprendimu yra įteisinami neteisėti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Avitela“ veiksmai, kurie akivaizdžiai prieštarauja šių veiksmų atlikimo metu galiojusių teisės aktų nuostatoms ir reikalavimams.

Pabrėžė, kad skundžiamame sprendime nurodyti tik keli Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) straipsniai, o priimant sprendimą buvo nepastebėtas minėto įstatymo 12 straipsnio pažeidimas, kuris kartu su kitų teisės aktų pažeidimais sudaro pagrindą spręsti, kad Telšių filialo priimtas sprendimas yra neteisėtas. Rėmėsi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju aktualus yra teisinis reglamentavimas, galiojęs parduotuvės rekonstrukcijos metu, t. y. 1998 metais, tačiau VĮ Registrų centras į jį neatsižvelgė. Atkreipė dėmesį į 1998 metais galiojusios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) redakcijos (1998 m. rugsėjo 1 d. – 2001 m. liepos 1 d.) 122 straipsnį, įtvirtinusį, kad bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Nurodė, kad aiškinant CK 122 straipsnį, aktuali yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika (Žr., LAT 2002 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1327/2002). Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju susidariusi tokia situacija, kuomet UAB „Avitela“, neturėdama gyventojų sutikimo, padarė įtaką bendrajai inžinerinei įrangai ir tokiu būdu pažeidė kitų daugiabučio namo gyventojų teises. Teigė, kad UAB „Avitela“ negavo namo gyventojų sutikimo atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos, kuris vadovaujantis CK 122 straipsniu ir LAT praktika (Žr., LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/1999; 2000 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2000; Civilinių bylų skyriaus 2000 m. gruodžio 22 d. konsultaciją, paskelbtą biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 14 psl. 437) yra būtinas, nors bando įrodyti priešingai. Akivaizdu, kad suformuotoje teismų praktikoje yra nurodoma ir aiškinama, jog vienam iš savininkų darant įtaką bendrąja daline nuosavybe esančiam turtui, reikia gauti savininkų bendrijos sutikimą, tačiau jei ši nėra įsteigta, šis reikalavimas nedingsta ir tokiu atveju reikalinga gauti atskirų savininkų, esančių bendrasavininkiais, sutikimus, tačiau toks sutikimas niekuomet nebuvo duotas.

Pareiškėjai taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas) redakcijos, galiojusios ginčui aktualiu laikotarpiu (1995 m. gruodžio 19 d. – 2000 m. birželio 19 d.) 1, 20 straipsniais, 11 straipsnio 9 punktu, ir pažymėjo, kad sistemiškai aiškinant parduotuvės rekonstrukcijos metu galiojusių minėto įstatymo ir CK teisinį reglamentavimą, darytina pagrįsta išvada, kad UAB „Avitela“, atsijungdama nuo centrinio šildymo sistemos, nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Manė, kad minėtų teisės aktų reglamentavimas leidžia aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, jog daugiabučio namo inžinerinė įranga, kuri apima ir šildymo tinklus, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams ir šią nuosavybę valdyti bei ja disponuoti galima tik visų bendraturčių sutarimu ir leidimu, kuo UAB „Avitela“ akivaizdžiai nesivadovavo, taip pažeisdama likusių bendrosios dalinės nuosavybės savininkų teises ir jų teisėtus interesus.

Teigė, kad 1998 m. gruodžio 17 d. parduotuvės priėmimo naudoti aktas nurodo tik tai, kad pati inžinerinė įranga yra techniškai tvarkinga ir tinkama naudojimui, tačiau tai nesudaro jokio pagrindo spręsti dėl inžinerinės įrangos teisėtumo. Rėmėsi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) redakcijos 2 straipsnyje apibrėžta statinio sąvoka ir pažymėjo, kad inžineriniai tinklai yra laikomi statiniu, todėl inžineriniams tinklams, įskaitant ir šildymo sistemą, yra taikomi reikalavimai statiniams. Nurodė, kad pagal Statybos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 12 punktą, UAB „Avitela“ privalėjo teisiškai įregistruoti priimtą naudoti statinį, tačiau šios jai tenkančios pareigos nesugebėjo įvykdyti 17 metų, taip praleisdama visus įmanomus terminus šiam veiksmui atlikti.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau –ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 17 straipsnio 3 dalies ir 12 straipsnio 5 punkto nuostatas, ir nurodė, kad tikint UAB „Avitela“ pozicija, jog šildymo būdas parduotuvėje buvo pakeistas 1998 metais, vykdant parduotuvės rekonstrukciją, galima daryti pagristą ir logišką išvadą, kad UAB „Avitela“ praleido teisės aktuose nustatytą 30 dienų terminą nekilnojamojo daikto paskirties pakeitimui registruoti ir toks pakeitimas negalėjo būti registruojamas, o turėjo būti atliekamos visos reikiamos procedūros, vadovaujantis šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimais. Pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu nekilnojamo turto registro duomenų atnaujinimo pagrindu yra laikoma 2015 m. lapkričio 18 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, kuri šią diena tebuvo patikslinta, nesuprantama, kokius duomenis atsakovas siekė atnaujinti ir kokiu būdu tokie nauji duomenys buvo užfiksuoti. Nurodė, kad nekilnojamojo turto pakeitimams iš tiesų įvykus, vadovaujantis šiuo metu galiojančio CK 4.75 straipsnio 1 punktu, UAB „Avitela“ privalėjo gauti daugiabučio namo savininkų bendrijos sutikimą atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos, tačiau to nepadarė.

Atsakovas VĮ Registrų centro Telšių filialas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė pareiškėjų skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad UAB „Avitela“ nuosavybės teise priklausanti parduotuvė buvo rekonstruota 1998 metais, ką patvirtina 1998 m. gruodžio 17 d. surašytas priėmimo naudoti aktas. Šį aktą 1998 m. gruodžio 1 d. pasirašė Telšių apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 1771 paskirtos komisijos (toliau – ir Komisija) nariai ir 1998 m. gruodžio 18 d. patvirtino Telšių apskrities viršininkas. Minėtame akte nurodyta, kad Komisija patikrino statybos techninę bei vykdymo dokumentaciją ir nustatė, kad statyba vyko pagal projektą Nr. 95-04, kurį parengė projektavimo firma „Archtelė“ (leidimas statybai išduotas 1998 m. lapkričio 4 d.). Projekte Nr. 95-04 be kitų sprendinių numatytas ir esamos šildymo sistemos prietaisų demontažas, o parduotuvės šildymo nuostoliams padengti suprojektuota elektrinė šildymo sistema su norvegiškais „Glamox“ firmos šildytuvais. Komisija pripažino, kad rekonstruota radijo prekių parduotuvė „Avitela“ tenkina nustatytus reikalavimus, ir priėmė ją naudoti. Parduotuvės priėmimo naudoti aktas kartu su projektavimo firmos „Archtelė“ parengtu projektu VĮ Registrų centrui pateikti 1998 m. gruodžio 21 d. Išnagrinėjus patalpos savininko prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, 1998 m. gruodžio 22 d. buvo priimtas sprendimas registruoti, ir tą pačią dieną minėtas statinio priėmimo naudoti aktas buvo įregistruotas. Patalpos kadastro duomenys buvo įrašyti iš viso statinio inventorizacinės bylos, kadangi patalpos byla nebuvo sudaryta. 2015 m. lapkričio 18 d. buvo suformuota UAB „Avitela“ priklausančios parduotuvės kadastrinių matavimų byla, kuri VĮ Registrų centrui pateikta 2015 m. gruodžio 1 d. kartu su prašymu patikslinti parduotuvės kadastro duomenis. Kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti duomenys neprieštaravo jau įregistruotame statinio priėmimo naudoti akte nurodytiems duomenims, todėl nenustačius kitų Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme nurodytų trukdančių atlikti registraciją aplinkybių, buvo priimtas sprendimas atnaujintus parduotuvės kadastro duomenis paviešinti. Atkreipė dėmesį į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnį ir pažymėjo, kad įrašas apie šildymo sistemos pakeitimą atliktas 1998 m. gruodžio 17 d. statinio priėmimo naudoti akto ir 2015 m. lapkričio 18 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos pagrindu. Įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie įrašai padaryti, todėl naikinti priimtų sprendimų ir registro įrašų nėra pagrindo. Įstatymai nesuteikia teisės kadastro tvarkytojui vertinti pateiktų dokumentų teisėtumo, todėl netikrinama, ar kompetentinga institucija laikėsi visų procedūrinių reikalavimų prieš išduodama statybos teisėtumą patvirtinantį (t. y. statinio priėmimo naudoti aktą) ar statybą leidžiantį dokumentą. Pažymėjo, kad 1998 m. gruodžio 17 d. surašytą statinio priėmimo naudoti aktą pasirašė ir savivaldybės atstovas, tuo patvirtindamas, kad statyba vyko pagal projektą, o projektas yra suderintas UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ atstovų. Šie dokumentai yra nenuginčyti ir galiojantys, todėl yra daugiau nei keisti pareiškėjų argumentai, kad nebuvo gauti namo gyventojų sutikimai, kai abi institucijos dalyvavo šildymo sistemos keitimo procese. Be to, Mažeikių rajono apylinkės teisme byloje Nr. e2-39-344/2016 išvadas teikiančios institucijos, t. y. Valstybinė energetikos inspekcija prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Valstybinė energetikos inspekcija) ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius (toliau – ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija), nurodė, kad Komisija įvertino visus statybos projekte nurodytus darbus ir konstatavo, kad statyba vyko pagal projektą, o parduotuvės rekonstrukcija apima ir šildymo sistemos pakeitimą. Šiems pakeitimas atlikti 1998 m. lapkričio 4 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 239. Gyvenamojo namo savininkų sutikimai turėjo būti patikrinti išduodant leidimą, o ne atliekant registraciją. Skirtingai nei nurodyta skunde, patalpos paskirtis nebuvo keičiama, o registravimo terminai nepraleisti.

1. Tretieji suinteresuoti asmenys I. B., L. M., V. A. S. atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė pareiškėjų skundą tenkinti.
2. Nurodė, kad nesutinka su VĮ Registrų centras 2016 m. vasario 9 d. sprendimu, manė, kad jis priimtas neįsigilinus į visas faktines aplinkybes, paviršutiniškai įvertinus visą pateiktą informaciją. Pritarė Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ skunde išdėstytiems argumentams, įrodymams ir faktams.
3. Pažymėjo, kad VĮ Registrų centro Telšių filialas 2015 m. gruodžio 9 d. neturėjo teisinio pagrindo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti šildymo sistemos pakeitimą, neturėdamas duomenų apie šildymo sistemos bendraturčių (kitų 24 namo butų savininkų) rašytinius sutikimus, nes (duomenys neskelbtini) namo butų savininkai niekada jokio sutikimo parduotuvės atjungimui nuo centralizuotos šildymo sistemos nėra davę, jokio sutikimo jų niekas neprašė, niekada jie nebuvo informuoti apie UAB „Avitela“ norą atsijungti nuo šildymo sistemos, niekada nebuvo supažindinti su jokiais projektais ar kitais dokumentais dėl parduotuvės atsijungimo nuo šildymo sistemos. Todėl nurodė, kad UAB „Avitela“ pareiga yra pateikti teismui rašytinius (duomenys neskelbtini) namo butų savininkų sutikimus parduotuvės patalpų atjungimui nuo centrinės šildymo sistemos, siekiant įrodyti patalpų atjungimo nuo šildymo sistemos teisėtumą, tačiau tokio dokumento UAB „Avitela“ neturi, nes jis apskritai neegzistuoja, o UAB „Avitela“ savo patalpų niekada ir nebuvo atsijungusi nuo šildymo sistemos. Teigė, kad 1998 metais buvo atliekami tik tie rekonstrukcijos darbai, kuriems buvo nebūtinas kitų namo butų savininkų sutikimas, o 1998 m. gruodžio 17 d. parduotuvės priėmimo naudoti aktas išduotas parduotuvės patalpų rekonstrukcijai be patalpų atjungimo nuo šildymo sistemos. Pažymėjo, kad namo butų savininkai dar 2003 m. sausio 17 d. prašymu Nr. R7-153 Mažeikių rajono savivaldybės merui pranešė, kad niekada nedavė jokio sutikimo UAB „Avitela“ atsijungimui nuo bendros šildymo sistemos. Nurodė, kad UAB „Avitela“ elgiasi nesąžiningai, nes 2010 m. rugpjūčio 30 d. UAB „Avitela“ savininkas namą administruojančiai įmonei prieš namo renovaciją pateikė rašytinį sutikimą jungtis prie namo centrinio šildymo sistemos. Remiantis šiuo rašytiniu sutikimu, buvo parengtas namo renovacijos (taip pat ir bendros visam namui šildymo sistemos) projektas, statybos leidimas buvo įregistruotas VĮ Registrų centre, šiuo metu renovacija jau baigta. Pažymėjo, kad nauji šildymo sistemos vamzdynai išvedžioti ir per UAB „Avitela“ parduotuvę, šiems darbams UAB „Avitela“ savininkas neprieštaravo. Nauja šildymo sistema buvo paleista 2012 m. pabaigoje, ja buvo ir yra šildoma ir parduotuvė, tačiau parduotuvės savininkas piktybiškai vengia mokėti už patalpų šildymą ir piktybiškai neprisijungia šildymo prietaisų savo patalpose. Tokiu būdu UAB „Avitela“ pažeidinėja gyventojų interesus, siekdama gyventojų sąskaita šildytis savo patalpas, nesilaiko savo rašytinio sutikimo jungtis prie bendros šildymo sistemos, trukdydama priduoti šildymo sistemos renovacijos darbus, klaidina VĮ Registrų centrą ir teismus, teigdama, kad 1998 metais yra atjungusi savo patalpas nuo centrinio šildymo sistemos.
4. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad 1998 m. gruodžio 17 d. parduotuvės priėmimo naudoti akte jokios informacijos apie parduotuvės atjungimą nuo šildymo sistemos nėra, nėra akte paminėti ir jokie priedai, kurie galėtų patvirtinti šį atsijungimo faktą. Pažymėjo, kad UAB „Avitela“ pateikė teismui įvairius brėžinius ir kitus įrodymus, kad siekė parduotuvės rekonstrukcijos metu atsijungti nuo šildymo sistemos, tačiau UAB „Avitela“ pateiktame 1998 metų projekto aiškinamajame rašte buvo nurodyti tik UAB „Avitela“ norai, kurie nebuvo įgyvendinti, nes nebuvo gautas šiems darbams kitų namo butų savininkų rašytinis sutikimas, ką patvirtina ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija bei UAB „Mažeikių šilumos tinklai“.
5. Pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-359-826/2016 patenkino UAB „Avitela“ apeliacinį skundą, tačiau grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teigė, kad atsiliepime teismui UAB „Avitela“, teikdama informaciją apie Mažeikių rajono apylinkės teisme nagrinėtą civilinę bylą Nr. e2-39-344/2016, nepaminėjo vieno iš pagrindinių dokumentų, namo kitų patalpų (butų) savininkų rašytinių sutikimų parduotuvės patalpų atjungimui nuo šildymo sistemos, be kurių atsijungimas nuo šildymo sistemos – neįmanomas.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Avitela“ atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 2–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą,
7. Nurodė, kad pareiškėjų skundo turinys akivaizdžiai neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kompleksiškai juos aiškinant su ABTĮ 23 straipsnyje nurodytaisiais – pareiškėjai nenurodė, kokias konkrečias jų galimas ar įsivaizduojamas teises ar įstatymo saugomus interesus skundžiamas komisijos sprendimas ar anksčiau apskųstas teritorinio registratoriaus sprendimas galėjo pažeisti, kokiu konkrečiu būdu tai padarė bei kokia apimtimi. Todėl manė, kad pareiškėjai neturi jokios reikalavimo teisės, t. y. jie nėra tinkami subjektai pateikti skundą teismui ir inicijuoti bylą.
8. Pažymėjo, kad komercinių patalpų šildymo sistemos pakeitimo teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas Mažeikių rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-39-344/2016. Manė, kad šios bylos nagrinėjimo eigoje paaiškėjo daug svarbių aplinkybių ir buvo surinkta itin reikšmingų jas patvirtinančių įrodymų, kurie gali būti svarbūs ir nagrinėjant šią bylą. Teigė, kad minėtoje civilinėje byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 1998 metais UAB „Avitela“ parduotuvės patalpų šildymo sistema buvo pakeista iš miesto centralizuotos į vietinę autonominę visiškai teisėtai, su tuo sutikus, tam pritarus ir apie tai žinant visiems suinteresuotiems asmenims, įskaitant ir abu pareiškėjus. Todėl netgi tarpusavyje patys sau prieštaraujantys pareiškėjų teiginiai apie tai, kad parduotuvė iki šiol yra šildoma centralizuotu būdu iš centralizuotos miesto sistemos ir apie tai, jog UAB „Avitela“ parduotuvę nuo centralizuotos šildymo sistemos yra atjungusi tariamai neteisėtai, yra nelogiški, patys sau tarpusavyje prieštaraujantys ir akivaizdžiai melagingi.
9. UAB „Avitela“ pabrėžė, kad jokie aktualūs teisės aktai, galioję 1998 metais komercinių patalpų atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos metu, nereikalavo gauti kitų to paties namo kitų patalpų savininkų sutikimo šiam veiksmui atlikti. Vienintelis aktas, kuriame apie tokį sutikimą yra nurodoma – 1996 m. gruodžio 19 d. Mažeikių rajono mero potvarkis Nr. 587, savo esme akivaizdžiai prieštaraujantis aukštesnės teisinės galios aktams, netgi pačiame potvarkyje išskirtam 1995 m. birželio 15 d. Vyriausybės nutarimui Nr. 852, kuriuo, vadovaujantis potvarkis, buvo priimtas ir, kuris jokio kitų patalpų savininkų sutikimo, kaip ir kiti aukštesnės galios teisės aktai, nenumatė. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu tokio sutikimo ir būtų reikėję, sutikimas būtų buvęs reikalingas dar prieš išduodant statybos leidimą. Teigė, kad šis leidimas įstatymų nustatyta tvarka buvo gautas, niekada nenuginčytas, nepripažintas išduotu neteisėtai ar negaliojančiu dėl kitokių priežasčių, todėl sutikimas taip pat buvo duotas, o dabartiniai gyventojai dviejų dešimtmečių eigoje keičiantis butų savininkams, t. y. jiems patiems, apie jį paprasčiausiai gali net ir nežinoti. Pabrėžė, kad UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ su UAB „Avitela“ savo iniciatyva, pagal kitų namo butų savininkų valią, pastarųjų susirinkime priimto bendro sprendimo pagrindu, sudarė šilumos vartojimo pirkimo pardavimo sutartį Nr. V.B.2-1, kurioje aiškiai nurodytas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintas metodas Nr. 5. Tokia gyventojų pozicija, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, neabejotinai laikytina papildomu sutikimu su UAB „Avitela“ komercinių patalpų atjungimu nuo centralizuotos šildymo sistemos, nors ir po darbų atlikimo. Pažymėjo, kad UAB „Avitela“ poziciją parduotuvės atjungimo nuo centralizuotos miesto šildymo sistemos 1998 metais teisėtumo klausimu yra pakartojęs bei palaikęs ir Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-359-826/2016. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai savo skundo argumentais dėl tariamo atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos neteisėtumo išplečia administracinės bylos nagrinėjimo ribas, todėl vien šiuo pagrindu pareiškėjų skundas turi būti atmestas, o teritorinio registratoriaus sprendimas bei šį sprendimą palaikantis VĮ Registrų centro sprendimas paliktini nepakeisti.
10. UAB „Avitela“ teigė, kad savo skunde pareiškėjai rėmėsi Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo redakcija, visiškai neaktualia šildymo sistemos patalpose pakeitimo laikotarpiui (1998 m. lapkričio – gruodžio mėn.), tokiu būdu netinkamai taikydami teisę bei pažeisdami pagrindinius teisės principus. Pažymėjo, kad LAT yra aiškiai nurodęs, kokios tvarkos reiktų laikytis privatiems asmenims, atsijungiant patalpas nuo centralizuoto miesto šildymo sistemos, kad toks atsijungimas būtų teisėtas, ir kur tokia tvarka yra reglamentuota (Žr., LAT išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007). Teigė, kad UAB „Avitela“ tokios tvarkos nėra pažeidusi jokiu būdu ir jokia apimtimi.
11. Pažymėjo, kad pareiškėjai skundo reikalavimus dėl patalpų šildymo sistemos pakeitimo įregistravimo teisėtumo iš esmės grindžia tik Nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 straipsnio 3 dalimi, nurodydami, kad buvo pavėluota kreiptis į viešojo registro tvarkytoją su prašymu dėl įregistruotos komercinių patalpų šildymo sistemos pakeitimo, bei, kad nebuvo pagrindo kadastro duomenų tikslinimui 2015 m. lapkričio mėn.
12. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju registro įrašo pakeitimas yra ne kokios nors daiktinės teisės, jos suvaržymo ar juridinio fakto įregistravimas, o nekilnojamojo daikto kadastro duomenų pasikeitimo įregistravimas, su daiktu susijusios viešinamos bendrosios informacijos atnaujinimas. Teigė, kad net ir tuo atveju, jei parduotuvės šildymo sistemos pakeitimo įregistravimas įstatymo prasme ir būtų prilygintas su daiktu susijusio juridinio fakto įregistravimui, įstatyme numatytas 30 dienų terminas atitinkamam kreipimuisi į teritorinį registratorių nėra naikinamasis, ir jo galimas praleidimas jokiu būdu nedarytų paties fakto neegzistuojančiu ar nebegaliojančiu. Kitu alternatyviu atveju, šiuos veiksmus būtų galima laikyti nebent netikslių ir klaidingų Nekilnojamojo turto registro duomenų taisymo procedūra, kuriai inicijuoti įstatymas nenumato jokių terminų ir, kuri tokiu atveju buvo visiškai tinkamai atlikta. UAB „Avitela“ pabrėžė, kad jokio kito parduotuvės šildymo sistemos pakeitimo po to, kuris buvo atliktas dar 1998 m. gruodį, ji niekada vėliau neatlikinėjo (išskyrus tik patalpose esančių centrinio šildymo vamzdynų (stovų) į kitus aukštus pakeitimą naujais ir jų apšiltinimą specialiais termoizoliaciniais kevalais, 2012 m. vykdant viso namo renovaciją). Teigė, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-39-344/2016 2016 m. vasario 2 d. posėdžio metu byloje VĮ Registrų centro atstovai R. B. bei J. D. paaiškino, jog 1998 metais, registruojant UAB „Avitela“ komercines patalpas po rekonstrukcijos, šildymo sistemos pakeitimo iš centralizuotos į vietinę įregistruoti nebuvo techninės galimybės, nes atskira patalpų kadastrinė byla net nebuvo sudaryta, todėl, registruojant patalpas po rekonstrukcijos, buvo įmanoma įregistruoti tik patį rekonstrukcijos faktą, o visi vadinamieji „patogumai“, t. y. inžinerinės sistemos, įskaitant ir šildymo, tiesiog buvo paliktos tokios, kokios nurodytos viso namo byloje. Atskira UAB „Avitela“ patalpų kadastrinė byla pirmą kartą suformuota tik 2015 m. lapkričio mėn., t. y. atliekant pastarąją, pareiškėjų ginčijamą, registraciją. Atnaujinti kadastriniai matavimai, suformavus bylą, užfiksavo tik tuos pakeitimus, kurie buvo atlikti dar 1998 m. gruodį, o ne kokius nors kitokius, vėlesnius, nes tokių iš tiesų nebuvo. Tokiems veiksmams atlikti įstatymas nenumato jokių ribotų terminų, todėl, UAB „Avitela“ kreipusis į teritorinį registratorių su prašymu įregistruoti atnaujintus (patikslintus) daikto duomenis, jis teisėtai ir pagrįstai tokį prašymą patenkino.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka. Pažymėjo, kad skunde pareiškėjai netinkamai interpretuoja registro tvarkytojo kompetenciją, kadastrinių matavimų atlikimo bei duomenų viešinimo tvarką.

II.

22. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 5 d. sprendimu Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.
23. Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo pakeisti įrašą, kad patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šildymas yra vietinis centrinis ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos priimto 2016 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. esprl-30, kuriuo nutarta palikti galioti Telšių filialo 2015 m. gruodžio 9 d. priimtą sprendimą.
24. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad 1998 m. lapkričio 4 d. UAB „Avitela“ gavo statybos leidimą Nr. 239. 1998 m. gruodžio 18 d. Telšių apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr.1771 paskirtos komisijos priėmimui naudoti akte nurodoma, kad valstybinės priežiūros institucijos patikrino statinio techninę būklę ir dėl jo priėmimo naudoti neprieštarauja. Iš minėto akto nustatė, kad jame aptariama informacija, susijusi su šiluminės energijos poreikiu naudojimui; apskaičiuojamas šilumos perdavimo koeficientas pagal projektą. Prie akto pridedamos dvi Energetikos valstybinės inspekcijos pažymos – 1998 m. gruodžio 3 d. pažyma Nr. Hv15-151 ir 1998 m. gruodžio 4 d. Nr. Hv15-3-455.
25. Teismo posėdyje atsakovo VĮ Registrų centro Telšių filialo atstovė nurodė, kad patalpa suformuota pastate 1998 m. ir tuo metu nebuvo kadastro įstatymų, o tik kadastro taisyklės, numatančios, kaip reikia formuoti bylas. 1998 m. atsakovas neformavo bylų, užvesdavo formą; bylų nekaupdavo archyve.
26. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Avitela“ komercinėse patalpose 1998 m. atjungė savo bute esančius šildymo prietaisus nuo centrinio šildymo sistemos (kuria šildomas visas namas (duomenys neskelbtini)) ir įrengė savo bute autonominę elektrinę šildymo sistemą. Kadastro duomenys patvirtina, kad minėtose patalpose yra vietinis centrinis šildymas (I t., b. l. 198). UAB „Avitela“, 2015 m. gruodžio 1 d. (I t., b. l. 191) atsakovui VĮ Registrų centrui pateikė 2015 m. lapkričio 18 d. suformuotą UAB „Avitela“ priklausančių patalpų kadastrinių matavimų bylą ir prašymą patikslinti kadastro duomenis, t. y. suteikti šiems pakeitimams buto kadastro duomenų statusą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad paminėta faktinė aplinkybė (UAB „Avitela“ patalpų šildymo sistemų pakeitimas) ir pats prašymas atsakovui įregistruoti patalpos kadastro duomenų pakeitimus turi būti vertinami ginčo teisinius santykius reglamentuojančių Nekilnojamojo turto registro bei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymų reikalavimų kontekste.
27. Atsižvelgęs į pareiškėjų atstovo argumentus, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikytina Nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 straipsnio 3 dalis, teismas įvertino aplinkybę, jog UAB „Avitela“ nesikreipė į atsakovą dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 straipsniu reglamentuojamos teisinės situacijos, todėl padarė išvadą, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatos šiam ginčui netaikytinos.
28. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo taikymo požiūriu, butas daugiabučiame name yra atskiras nekilnojamojo turto objektas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 str. 1 d. 3 p.).
29. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog toks butas yra atitinkamo namo (statinio) dalis, tai taip pat reiškia, kad atskiro buto kadastro duomenys yra tampriai susiję su viso namo kadastriniais duomenimis, o kartais yra jiems tapatūs (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 str. 2 d.). Tokia buto daugiabučiame name kadastro duomenų nustatymo, jų pakeitimo bei fiksavimo Nekilnojamojo turto kadastre (Nekilnojamojo turto registre) specifika suponuoja būtinumą derinti buto ir viso daugiabučio namo kadastro duomenis ta prasme, kad vieni duomenys nebūtų supriešinami su kitais. Todėl, sprendžiant atskiro daugiabučio namo buto kadastro duomenų pakeitimų fiksavimo Nekilnojamojo turto kadastre klausimą, faktiniai atskirų butų kadastriniai pakeitimai savaime negali būti pakankamu pagrindu užfiksuoti šiuos pakeitimus Nekilnojamojo turto kadastre (Nekilnojamojo turto registre). Tam, kad faktiškai atlikti buto kadastrinių duomenų pakeitimai būtų įregistruoti nurodytuose registruose, kadastro tvarkytojui turi būti pateikti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai, kurie patvirtintų tokių pakeitimų teisėtumą ir leistinumą. Teismas pažymėjo, kad kadastro tvarkytojas, kaip viešojo administravimo subjektas, atsakingas tik už Nekilnojamojo turto kadastre registruotų duomenų atitikimą dokumentams, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, nėra kompetentingas pats spręsti atitinkamų kadastrinių duomenų pakeitimų padarymo teisėtumo klausimą, t. y. nustatinėti, ar šie pakeitimai teisės taikymo požiūriu buvo leistini ir teisėti.
30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išsakytus argumentus dėl negauto (duomenys neskelbtini) namo butų savininkų sutikimo dėl šildymo sistemos pakeitimo pažymėjo, kad galimas minėtų trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių pažeidimas nesietinas būtent su Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmais, todėl jos turi būti ginamos adekvačiomis priemonėmis – civilinio proceso tvarka, ginčijant teises pažeidusių subjektų, neteisėtus sprendimus.
31. Atsižvelgęs į tai, kad UAB „Avitela“ siekė suteikti jos padarytiems komercinių patalpų šildymo sistemų pakeitimams kadastrinių duomenų statusą, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje taip pat yra būtina aptarti šio statuso reikšmę ir jo sąsają su faktinėmis bylos aplinkybėmis.
32. Teismas atsižvelgė į Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnyje pateiktą Nekilnojamojo turto kadastro duomenų apibrėžimą ir pažymėjo, kad iš nurodytų straipsnio nuostatų matyti, jog kadastro duomenys yra oficiali informacija apie kadastro objektą, kuri yra prieinama ir skirta visiems suinteresuotiems asmenims (neapibrėžtam asmenų ratui) ir, savo turiniu yra išsami bei patikima. Tai reiškia, kad šios informacijos įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastre (tuo pačiu Nekilnojamojo turto registre) faktas suteikia suinteresuotiems asmenims jos patikimumo ir tikrumo garantiją ne tik fakto, bet ir teisės taikymo požiūriu. Kalbant apie byloje nagrinėjamą situaciją, tai reiškia, kad trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Avitela“ prašyta įregistruoti informacija apie jo komercinių patalpų šildymo būdo (šildymo sistemos) pakeitimą patalpos (buto) kadastrinių duomenų pavidalu galėjo būti įregistruota Nekilnojamojo turto kadastre tik tuo atveju, kai kadastro tvarkytojas gavo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatytus dokumentus, patvirtinančius šio pakeitimo teisėtumą ir leistinumą.
33. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro įrašai daromi kitų kompetentingų subjektų išduotų pirminių dokumentų, išvardytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, pagrindu.
34. Atkreipė dėmesį į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2015 m. spalio 16 d. rašte Nr.2D-15765-(21.24) „Dėl išvados pateikimo“ (I t., b. l. 177–180) nurodomą nuo 1998 m. gegužės 2 d. iki 1999 m. spalio 15 d. galiojusį Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr.108 patvirtinto organizacinio tvarkomojo reglamento STR 1.11.01:1996 „Statinių priėmimo naudoti tvarka“ 1.2 punktą, kuriame nurodyta, kad vienas iš statinių priėmimo naudoti tikslų buvo patikrinti statinių atitikimą projektams, normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams. Taip pat minėtame rašte paaiškinama, kad į statinio priėmimo naudoti komisijos sudėtį nebuvo įtraukiami Energetikos valstybinės inspekcijos atstovai, tačiau šios institucijos pažymos buvo privalomos, kai statomame, rekonstruojame, remontuojamame statinyje buvo įrengiami nauji ar pertvarkomi esantys energetikos įrenginiai (elektros, šilumos, dujų); nagrinėjamu atveju valstybinės priežiūros institucijų atstovas, atsakingas už rekonstruotos parduotuvės energetikos įrenginių atitikties projektui įvertinimą, nebuvo komisijos sudėtyje, tačiau, kaip matyti iš akte išvardintų pridedamų dokumentų, komisijai buvo pateiktos Energetikos valstybinės inspekcijos 1998 m. gruodžio 3 d. pažyma Nr. Hv15-151 ir 1998 m. gruodžio 4 d. pažyma Nr.15-3-455.
35. Valstybinės energetikos inspekcijos 2015 m. spalio 16 d. išvadoje civilinėje byloje Nr. e2-2683-344/2015 pagal UAB „Avitela“ ieškinį (I t., b. l. 181–183) 1 punkte nurodoma, kad Energetikos valstybinės inspekcijos 1998 m. gruodžio 3 d. pažyma Nr. Hv-15-151 ir 1998 m. gruodžio 4 d. pažyma Nr. Hv-15-3-455 galėjo būti išduotos atlikus elektros ir šilumos įrenginių patikrinimą.
36. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjai, skųsdami kadastro tvarkytojo veiksmus dėl duomenų patikslinimo nekilnojamojo turto kadastre, nepateikė duomenų ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog duomenų užfiksavimas neatitiko dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo patikslinti.
37. Teismas konstatavo, kad būtent 1998 m. gruodžio 17 d. priėmimo naudoti aktas (I t., b. l. 199–202) ir 2015 m. lapkričio 18 d. suformuota UAB „Avitela“ priklausančių patalpų kadastrinių matavimų byla yra dokumentai, patvirtinantys 2015 m. gruodžio 1 d. UAB „Avitela“ prašymo kadastro tvarkytojui pagrįstumą Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu.
38. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimas patenkinti UAB „Avitela“ prašymą ir atlikti nekilnojamojo turto registro įrašą, kuriuo buvo pakeistas šildymo būdas komercinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra teisėtas ir pagrįstas.
39. Taip pat konstatavo, kad trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2016 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. espr1-30 yra teisėtas ir pagrįstas.
40. Netenkinęs pareiškėjų skundo reikalavimų, teismas netenkino ir reikalavimo dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų.

III.

41. Pareiškėjai Mažeikių rajono savivalybės administracija ir UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti nekilnojamojo turto registro įrašą, kuriuo buvo pakeistas šildymo būdas komercinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (IV t., b. l. 63–68).
42. Pareiškėjai mano, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, rėmėsi išimtai tik UAB „Avitela“ pateiktais įrodymais ir nurodomomis faktinėmis aplinkybėmis ir paviršutiniškai ištyrė tiek byloje esančius įrodymus, tiek ir šiam ginčui aktualias teisės aktų normas.
43. Dėl reikalavimų, keičiant bendrąją inžinerinę įrangą, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nurodė, kuo reikėtų vadovautis ir kaip vertinti visą situaciją, tačiau tokių veiksmų ir vertinimų, jokios savarankiškos teisinės situacijos analizės neatliko.
44. Kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjai atkreipia dėmesį į Mažeikių rajno apylinkės teismo civilinę bylą Nr. e2-39-344/2016, kurioje pirmosios instancijos teismas patenkino UAB „Avitela“ ieškinį ir pripažino, kad ji teisėtai atsijungė nuo centrinio šildymo sistemos. Nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-604-357/2016 nusprendė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę ir nesugebėjo nustatyti ar UAB „Avitela“ teisėtai atsijungė nuo centrinio šildymo sistemos, nes byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie pagrįstų teisėtą atsijungimą nuo centrinio šildymo sistemos.
45. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB „Avitela“ VĮ Registrų centrui nepateikė jokių atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos, teisėtumą patvirtinančių įrodymų, tarp jų ir daugiabučio namo gyventojų sutikimo, atlikti tokius veiksmus.
46. Atkreipia dėmesį į Nekilnojamojo turto registro įstatymo, galiojusio parduotuvės rekonstrukcijos atlikimo metu, 34 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad negali būti registruojamas nekilnojamasis turtas ir teisės į jį, jeigu pažeisti šio turto suformavimo (sukūrimo) reikalavimai. Pažymi, kad ši nuostata taikytina registruojant nekilnojamąjį turtą ar teises į jį, tačiau mano, kad registruojant nekilnojamojo turto pakeitimus, kaip šildymo sistemos ir būdo pasikeitimą, privalu laikytis bendrųjų nekilnojamojo turto registravimo leistinumo taisyklių, kurios ir yra apibrėžtos šioje teisės normoje. VĮ Registrų centras turėjo įsitikinti, kad patalpų pakeitimai sukurti laikantis nustatytų reikalavimų. Bendraturčių sutikimo būtinumą patvirtina tiek tuo metu galioję teisės aktai, tiek ir suformuota aiški ir nedviprasmiška Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuria pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ir tarsi ją ignoravo.
47. Taip pat atkreipia dėmesį į ginčo laikotarpiui aktualų CK 122 straipsnio 1 dalį, Statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:1997, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimą Nr. 723 ,,Dėl gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos tvirtinimo”, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.03:1997 patvirtinimo“ patvirtintą Organizacinį tvarkomąjį statybos techninį reglamentą STR 1.05.03:1997, Mažeikių rajono mero 1996 m. gruodžio 19 d. potvarkį Nr. 587 Dėl leidimų alternatyvių šildymo sistemų įrengimui ir esamų atjungimui daugiabučių gyvenamų namų butuose, Mažeikių rajono valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu patvirtintą Daugiabučiuose namuose esančių gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų šildymo bei karšto vandens tiekimo sistemų atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos bei pakeitimo kita energijos rūšimi tvarką, LAT praktiką (2002 m. lapkričio 27 d. Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1327/2002; 2007 m. spalio 24 d. Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007). Pažymi, kad šiuose teisės aktuose, galiojusiuose atsakovo veiksmų, atjungiant savo patalpų šildymą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, metu, buvo nustatytos specialios atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto savininkas daugiabučiame name (tarp jų ir bendrasavininkių sutikimo gavimas).
48. Pareiškėjų teigimu, VĮ Registrų centrui neįsitikinus, kad pakeitimai buvo atlikti (sukurti) laikantis visų teisės aktų reikalavimų, buvo pažeistos Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatos, todėl ginčijamas Nekilnojamojo turto registro įrašas turėjo būti panaikintas.
49. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centro Telšių filialas prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (IV t., b. l. 83–86).
50. Mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai ir išsamiai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nustatė bylai esminės reikšmės turinčias aplinkybes, pasisakė dėl visų pareiškėjo reikalavimų. Priimtas spendimas atitinka ABTĮ 87 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
51. Remiasi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalimis, 4 straipsnio 2 dalimi, ir pažymi, kad į Nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką perkelti duomenys apie nekilnojamuosius daiktus (statinį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančią patalpą, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Pareiškėjai nenurodė nei vieno nesutapimo tarp perkeltų ir dokumentuose užfiksuotų duomenų. Kvalifikuoto matininko vietoje nustatyti ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktoje 2015 m. lapkričio 18 d. kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti kadastro duomenys atitinka įrašytus į Nekilnojamojo turto kadastrą duomenis. Kadastrinių matavimų byla įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyta ar kitaip panaikintas jos galiojimas. Su prašymu dėl kadastro duomenų paviešinimo taip pat buvo pateiktas 1998 m. gruodžio 17 d. surašytas priėmimo naudoti aktas, kuris įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytas ar kitaip panaikintas jo galiojimas. Taigi, teritoriniam registratoriui pateikti galiojantys kompetentingų asmenų išduoti dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys įstatymų nustatyta tvarka perkelti į Nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką.
52. Pažymi, kad teritorinio registratoriaus sprendimas paviešinti dokumentuose užfiksuotus duomenis apie nekilnojamuosius daiktus priimtas per įstatymo nustatytą terminą ir nenustačius nei vienos iš Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnyje nurodytų prašymo tenkinimą trukdančių aplinkybių.
53. Mano, kad pareiškėjai nepagrįstai primeta Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pareigą tikrinti kitų kompetentingų institucijų išduotų dokumentų teisėtumą, kai tuo tarpu VĮ Registrų centro kompetencija yra griežtai apibrėžta.
54. Atsakovo teigimu, pareiškėjams manant, kad buvo pažeista 1998 m. gruodžio 17 d. priėmimo naudoti akto išdavimo procedūra, jie turėtų pretenzijas reikšti minėtą dokumentą išdavusiai institucijai.
55. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymais, neviršijo kompetencijos, o priimtas ginčijamas sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių nekilnojamojo turto registravimo institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
56. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
57. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Avitela“ prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti UAB „Avitela“ iš abiejų pareiškėjų lygiomis dalimis visas apeliacinės instancijos teisme UAB „Avitela“ patirtas bylinėjimosi išlaidas (išlaidas advokato pagalbai apmokėti), kurias patvirtinantys įrodymai (sąskaita (-os) už teisines paslaugas su panaudoto darbo laiko ataskaita (-omis)) bus pateikti teismui vėliau, ABTĮ nustatyta tvarka, kai bus žinomas tikslus šių išlaidų dydis (IV t. b. l. 77–82).
58. Atsiliepime dėsto argumentus, jau išdėstytus atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui.
59. Papildomai pažymi, kad pareiškėjai nepagrįstai interpretuoja Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-604-357/2016 sau palankia linkme, joje įžvelgdami neegzistuojančius teismo išaiškinimus. Pažymi, kad 2016 m. gegužės 31 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu priimta protokoline nutartimi teismas atmetė pareiškėjų prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą iki Šiaulių apygardos teisme bus išnagrinėta paminėta civilinė byla, nenustatęs tarp šių bylų jokio prejudicinio ryšio pagal bylose pareikštų reikalavimų apimtis.
60. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad būtent Priėmimo naudoti aktas ir Kadastrinių matavimų byla yra kitų kompetentingų subjektų išduoti pirminiai dokumentai, kurių pagrindu teritorinis registratorius teisėtai įregistravo šildymo sistemos pasikeitimą. Šie dokumentai buvo išduoti (suformuoti) įstatymų nustatyta tvarka, niekada nenuginčyti, nepripažinti išduotais neteisėtai ar negaliojančiais dėl kitokių priežasčių. Taigi teritoriniam registratoriui nebuvo kitos išeities, kaip tik UAB „Avitela“ prašymą įregistruoti komercinių patalpų pasikeitimus patenkinti.
61. Tretieji suinteresuoti asmenys I. B., L. M. ir V. A. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti ir panaikinti nekilnojamojo turto registro įrašą, kuriuo pakeistas šildymo būdas komercinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini).
62. Taip pat prašo, nagrinėjant šią bylą, pateikti išsamų išaiškinimą, ar gali turėti įtakos šio administracinio teismo sprendimas Mažeikių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3062-853/2016, jei gali turėti įtaką, tai kokią bei kiek minėti teismai (ne)susiję.
63. Pažymi, kad sutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, rėmėsi tik suinteresuoto asmens UAB „Avitela“ pateiktais įrodymais ir argumentais, paviršutiniškai ištyrė kitus įrodymus, sprendimas neargumentuotas, prieštarauja teisės normoms, pažeidžia trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, sukelia neigiamas turtines pasekmes tretiesiems asmenims.
64. Pažymi, kad dokumentai, kuriais rėmėsi VĮ Registrų centras, atlikdamas ginčijamą Nekilnojamojo turto registro įrašą, įrodo tik tai, kad parduotuvės patalpos buvo rekonstruojamos ir remontuojamos, juose nėra jokios informacijos apie išviešintą faktą, registro įrašas neatitinka dokumentų turinio.
65. Remiasi tuo metu galiojusiu Statybos techniniu reglamentu STR 1.07.01:1997 ir pažymi, kad teisės aktai šiuo atveju aiškiai nurodo, jog prie UAB „Avitela“ patalpų rekonstrukcijos projekto privalomai turėtų būti pridėtas namo bendrasavininkų sutikimas keisti parduotuvės šildymo būdą, jeigu toks veiksmas būtų buvęs atliekamas 1998 metais. Tokio sutikimo nebuvo, Mažeikių mero leidimo parduotuvės patalpoms atjungti nuo centrinio šildymo sistemos, kuris tuo metu buvo privalomas, taip pat nebuvo, todėl 1998 m. gruodžio 17 d. priėmimo naudoti aktas yra niekaip nesusijęs su bendro naudojimo šildymo sistemos darbais, o VĮ Registrų centras, neturėdamas jokių duomenų, nepagrįstai ir neteisėtai po 18 metų atliko įrašą nekilnojamo turto registre.
66. Teigia, kad byloje nėra pateiktų pirmosios instancijos teismo sprendime minimų Energetikos valstybinės inspekcijos 1998 m. gruodžio 3 d. pažymos Nr. Hv15-151 ir 1998 m. gruodžio 4 d. pažymos Nr. 15-3-455. Mano, kad priimdamas sprendimą, teismas nepagrįstai rėmėsi tik Valstybinės energetikos inspekcijos 2015 m. spalio 16 d. išvadoje civilinėje byloje Nr.e2-2683-344/2015 dėstomomis prielaidomis apie minėtų pažymų turinį, neturėdamas pažymų.
67. Pažymi, kad 1998 m. gruodžio 17 d. priėmimo naudoti aktas yra galiojantis, nes dėl jo dar tebevyksta teisminiai ginčai, tačiau šis aktas yra pateiktas be jį lydinčių dokumentų, t. y. Energetikos valstybinės inspekcijos pažymų, kas nesukėlė abejonių nei VĮ Registrų centrui nei pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad tai, jog 1998 m. gruodžio 17 d. priėmimo naudoti aktas visiškai neapima atsijungimo nuo šildymo sistemos darbų, patvirtina priedų nebuvimas akto priedų 2 ir 3 dalyse. Taip pat teigia, kad nėra teisinio pagrindo spręsti, jog 1998 m. lapkričio 4 d. parduotuvės rekonstrukcijai išduotas statybos leidimas Nr. 239 apima atsijungimo nuo centrinės šildymo sistemos darbus, susijusius su viso namo bendru turtu, nes minėtas leidimas yra tik antspaudas su data ir numeriu, be jokio turinio. Kartu nėra pateikti jokie lydintys dokumentai. Daro išvadą, kad VĮ Registrų centras ir teismas nepagrįstai vadovavosi 1998 m. gruodžio 17 d. priėmimo naudoti aktu ir statybos leidimu, kaip pagrindiniais parduotuvės patalpų atsijungimą nuo centrinio šildymo sistemos įrodančiais dokumentais, kadangi juose nėra visiškai jokios informacijos, kad minėtas atsijungimas vyko.
68. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimą Nr. 723 ,,Dėl gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos tvirtinimo“ ir 1996 m. gruodžio 19 d. Mažeikių rajono mero potvarkį Nr. 587, galiojusį iki 1999 m. kovo 4 d., ir pažymi, kad visi tuo metu galioję aktualūs teisės aktai atsijungimo nuo šildymo sistemos klausimais, aiškiai nurodė, kad leidimas rengti alternatyvią šildymo sistemą įforminamas būtent mero potvarkiu, šią alternatyvią sistemą eksploatuoti leidžiama tik mero potvarkiu, esamos šildymos sistemos atjungimui leidimas išduodamas irgi mero potvarkiu. Nurodo, kad šiuo atveju ne statybos leidimas Nr. 239, o mero potvarkis įrodytų, jog buvo gautas leidimas atsijungti nuo esamos šildymo sistemos. Leidimą eksploatuoti patvirtintų Mažeikių savivaldybės komisijos naudoti priėmimo aktas ir mero potvarkis, tačiau minėtų dokumentų byloje nėra, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo ginčijamam įrašui atlikti.
69. Tretieji suinteresuoti asmenys teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino ir nevertino 1998 metais galiojusių teisės aktų, nes registruojant 1998 metais įvykusį pasikeitimą, privalomai turi būti vadovaujamasi tuo metu teisės aktuose nustatytais privalomais dokumentais.
70. Nurodo, kad 2015 m. lapkričio 18 d. suformuotoje UAB „Avitela“ priklausančios patalpos kadastrinių matavimų byloje nėra duomenų apie tai, kad centrinio šildymo prietaisai atjungti, remiantis kokiu nors oficialiu dokumentu (atjungimo aktu, pažyma, leidimu ar kt.).
71. Pažymi, kad Mažeikių apylinkės teismas 2016 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3062-853/2016 UAB „Avitela“ prašymu sustabdė bylos nagrinėjimą iki įsiteisės šioje byloje skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas. Mano, kad turėjo būti priešingai, ir nagrinėjama byla, pareiškėjų prašymu, kuriam prieštaravo UAB „Avitela“, pirmosios instancijos teisme turėjo būti sustabdyta. Toliau dėsto argumentus dėl Mažeikių apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nutarties nepagrįstumo ir Šiaulių apygardos administracinio teismo atsisakymo tenkinti pareiškėjų prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą. Abejoja teismų nešališkumu.
72. Pabrėžia, kad teismas nereikalavo UAB „Avitela“ pateikti trūkstamų dokumentų (Valstybinės energetikos inpekcijos pažymų, ir kt.), todėl mano, kad remiantis LAT praktika (2016 sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016) visi UAB „Avitela“ nepateikti dokumentai, turi būti vertinami, kaip paneigiantys parduotuvės patalpų atjungimo nuo centrinio šildymo faktą.
73. Atsiliepime į trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą atsakovas VĮ Registrų centro Telšių filialas prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (IV t., b. l. 93–99).
74. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai ir išsamiai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nustatė bylai esminės reikšmės turinčias aplinkybes, pasisakė dėl visų pareiškėjo reikalavimų. Priimtas spendimas atitinka ABTĮ 87 straipsnyje nustatytus reikalavimus, jis yra teisėtas ir pagrįstas.
75. Pažymi, kad nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog dokumentuose, kuriais rėmėsi VĮ Registrų centras nėra duomenų apie atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos ir nėra jokios informacijos apie išviešintą faktą.
76. Nurodo, kad atliekant registraciją, atsakovas rėmėsi 1998 m. gruodžio 17 d. surašytu priėmimo naudoti aktu, projektavimo firmos „Archartelė“ parengtu projektu Nr. 95-04, 2015 m. lapkričio 18 d. kadastrinių matavimų byla, kurie patvirtina patalpų atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos.
77. Atsakovo teigimu, 1998 m. gruodžio 17 d. priėmimo naudoti aktas patvirtina, jog visi projekte numatyti rekonstravimo darbai (tarp jų ir „esamos šildymo sistemos demontažas“), išskyrus atidėtą fasado apdailą, buvo atlikti tinkamai, pagal galiojančius reikalavimus, nepažeidžiant nustatytos tvarkos, todėl rekonstruota parduotuvė UAB „Avitela“, kaip tenkinanti nustatytus reikalavimus, buvo priimta naudoti. Parduotuvės patalpų atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos patvirtina ir 2015 m. lapkričio 18 d. kadastrinių matavimų byla, kurioje taip pat užfiksuotas faktas apie patalpos atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos. Apeliacinio skundo teiginius dėl duomenų nebuvimo paneigia ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, 2015 m. spalio 16 d. išvada Nr. 2D-15765-(21.24) bei Valstybinės energetikos inspekcijos 2015 m. spalio 16 d. išvada Nr. 2R- 3090 civilinėje byloje Nr. e2-39-344/2016.
78. Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bendrasavininkių sutikimu keisti parduotuvės šildymo būdą, atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad apeliaciniame skunde minimame Statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:1997 įtvirtinta pareiga tikrinti prie projekto pridėtus dokumentus yra nustatyta Inspekcijai, bet ne nekilnojamąjį turtą registruojančiai institucijai.
79. Pažymi, kad teisės aktai nenustato senaties terminų registro duomenų pakeitimui. Nurodo, kad rekonstruota parduotuvė pripažinta tinkama naudoti 1998 m. gruodžio mėnesį, tačiau kadastriniai patalpos duomenys pirmą kartą užfiksuoti tik 2015 m. lapkričio 18 d., todėl 1998 metais atlikti patalpos statybos darbai, pakeičiant šildymo sistemos būdą, yra aktualūs ir praėjus beveik 17 metų, todėl jie yra viešintini.
80. Dėl priėmimo naudoti akte minimų Energetikos valstybinės inspekcijos pažymų atsakovas pažymi, kad nors Energetikos valstybės inspekcijos pažymos nėra išlikusios, tačiau apie tai, kad jos buvo teigiamos, liudija statinio priėmimo naudoti akto 11 ir 12 punktai. Energetikos valstybinė inspekcija patikrino statinio techninę būklę ir neprieštaravo jo priėmimui naudoti, ką paliudijo visa Telšių apskrities viršininko administracijos paskirta komisija, kurią sudarė įvairių institucijų atstovai.
81. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kompetentingų valstybės institucijų teikiamomis išvadomis, ypač, kai jos yra norminiais teisės aktais.
82. Dėl 1998 m. gruodžio 17 d. priėmimo naudoti akto atsakovas pažymi, kad jis yra surašytas, laikantis teisės normų reikalavimų, jame išlaikyta priėmimo naudoti aktų nustatyta parengimo tvarka. 1998 m. gruodžio 17 d. priėmimo naudoti aktas pateiktas be jį lydinčių dokumentų, kadangi šie dokumentai skirti pateikti ne registratoriui, o priėmimo naudoti komisijai, kuri jais rėmėsi, priimdama parduotuvę naudoti. Todėl mano, kad su šio akto netinkamumu susiję apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Teigia, kad toks aktas yra pakankamas dokumentas pakeisti registro duomenis, o tikrinti kitoms institucijoms skirtus pateikti dokumentus (tuo pačiu vertinti registro tvarkytojui pateiktų dokumentų teisėtumo) įstatymas registro tvarkytojui nesuteikia teisės.
83. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl 1998 m. lapkričio 4 d. statybos leidimo Nr. 239, atsakovas pažymi, jog VĮ Registrų centrui įstatymai nenustato nei pareigos, nei teisės tikrinti statybą leidžiančių dokumentų, kuomet jų pagrindu yra išduoti statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai, kurie pateikiami kaip pagrindas registro duomenų pakeitimui.
84. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsijungimo darbų vykdymu, procedūrų laikymusi atsakovas nurodo, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikti dokumentai liudija, kad projekte numatyti darbai visgi buvo įvykdyti. Buvo išduotas statybos teisėtumą liudijantis dokumentas – priėmimo naudoti aktas. Pažymi, kad 1998 m. gruodžio 17 d. priėmimo naudoti akto 9 punkte nurodyta, kad „<...> inžinerinė įranga (šildymo, elektros, vandentiekio <...>) yra patikrintos būtinosios priežiūros institucijų, aptarnaujančių bei naudojančių Įmonių ir pripažintos tinkamomis naudoti”, o žemiau pasirašyta visų komisijos narių. Minėtas dokumentas įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytas ar kitaip panaikintas jo galiojimas, pateikti ir kiti galiojantys dokumentai. Duomenys apie nekilnojamąjį daiktą yra aktualūs, ir įstatymas numato tokių duomenų viešinimą.
85. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog faktinio atsijungimo nuo šildymo sistemos iš viso nebuvo, nurodydamas, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojui be statybos teisėtumą liudijančių dokumentų taip pat buvo pateikta 2015 m. lapkričio 18 d. kadastrinių matavimų byla, kurioje kvalifikuotas matininkas užfiksavo, kad patalpa yra atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos.
86. Teigia, kad tiek priimdamas sprendimą, tiek ir dabar neturi jokių duomenų, kad 2015 m. lapkričio 18 d. kadastrinių matavimų byla yra niekinis dokumentas.
87. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Avitela“ atsiliepime į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų lygiomis dalimis visas apeliacinės instancijos teisme UAB „Avitela“ patirtas bylinėjimosi išlaidas (išlaidas advokato pagalbai apmokėti), kurias patvirtinantys įrodymai (sąskaita (-os) už teisines paslaugas su panaudoto darbo laiko ataskaita (-omis)) bus pateikti teismui vėliau, ABTĮ nustatyta tvarka, kai bus žinomas tikslus šių išlaidų dydis (IV t. b. l. 100–107).
88. Mano, jog sprendimas yra teisėtas, pagrįstas tiek įstatymu, tiek teismų praktika, priimtas tinkamai ištyrus ir įvertinus daugybę byloje esančių įrodymų.
89. Atsiliepime dėsto tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepimuose į pareiškėjų skundus pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui.
90. Pažymi, kad reikalaudamos apeliacinės instancijos teismo išaiškinimo apie kito teismo atliekamus procesinius veiksmus, apeliantės peržengia šios bylos ribas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

91. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
92. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
93. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
94. Administracinis ginčas kilo dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo. Paprastai tokio pobūdžio bylose turi būti tikrinamas ginčijamo akto teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau teismas taip pat visada privalo vertinti pareiškėjų materialinį teisinį suinteresuotumą dėl pareikštų reikalavimų.
95. Teismų praktika pripažįsta, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikim              o) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, A502-906/2008, A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131). Pakitusios ABTĮ redakcijos atitinkamų nuostatų prasmė nėra pakitusi, todėl pateikta praktika būtina vadovautis.
96. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius pareiškėjų materialinio teisinio intereso dėl pareikšto reikalavimo, o dėl to galimybės jį tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu.
97. Pareiškėjai, ginčydami atsakovo 2015 m. gruodžio 9 d. turto registro įrašą, kuriuo buvo pakeistas šildymo būdas komercinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), nenurodė ir neįrodė, kuo pareikšto reikalavimo tenkinimas paveiktų pareiškėjų teisių ir pareigų apimtį ar įstatymo saugomus interesus, kaip jie būtų apginti. Kiti galimai suinteresuoti dėl ginčo sprendimo asmenys byloje savarankiškų reikalavimų nereiškė.
98. Grįsdami pareikštą reikalavimą pareiškėjai nenurodė, kaip jų teises ar teisėtus interesus pažeidė ginčijamas atsakovo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimas įregistruoti (išviešinti) pakeistą patalpų šildymo būdą. Iš esmės argumentai buvo teikiami dėl šildymo sistemos perdarymo teisėtumo ir jo poveikio bendrasavininkų, o ne pareiškėjų interesams. Duomenų, kad tarp pareiškėjų ir ginčijamu sprendimu suinteresuotų asmenų yra susiklostę atstovavimo teisiniai santykiai (ABTĮ 47, 48 straipsniai), nenustatyta. Pareiškėjai neteigė ir negrindė viešojo intereso gynimo pagrindo (ABTĮ 55 straipsnis).
99. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išsamiai išanalizavo ir įvertino ginčijamo sprendimo priėmimo atitiktį reikšmingoms teisės aktų nuostatoms.
100. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Avitela“ atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų, pagrindžiančių patirtų išlaidų realumą nepateikė, todėl jam išaiškintina, kad vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, jis turi teisę paduoti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo kartu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
101. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių šilumos tinklai“ apeliacinį skundą atmesti.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų I. B., L. M. ir V. A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                      Artūras Drigotas

Skirgailė Žalimienė