Administracinė byla Nr. AS-453-492/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04107-2014-2
Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. vasario 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja padavė skundą, kuris buvo gautas Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. rugsėjo 10 d., prašydama įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau – ir Centras) vykdyti teismo sprendimą ir įrašyti A. V. į ginkluoto pasipriešinimo dalyvių sąrašą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi A. V. buvo nustatytas terminą skundo trūkumams šalinti: iki 2014 m. spalio 2 d. pateikti skundą, kuriame būtų nurodytas pareiškėjos asmens kodas, jei turi ir elektroninio pašto adresas, telefono, fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai, atsakovo buveinė, elektroninio pašto adresas telefono ir fakso numeriai, kitų elektroninių ryšių priemonių adresai. Pareiškėja įpareigota tiksliai ir aiškiai suformuluoti reikalavimą (prašyti panaikinti Centro generalinės direktorės 2014 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 1V-23 ir įpareigoti suteikti kario savanorio statusą); praleidus terminą įsakymui ginčyti, pateikti argumentuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti; pateikti skundžiamą aktą; pateikti žyminio mokesčio kvitą (originalą) arba motyvuotą ir atitinkamais įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo; pateikti du skundo su priedais egzempliorius; nurodyti pageidavimus dėl atsiliepimo į skundą.
Pareiškėja 2014 m. spalio 3 d. pateikė teismui patikslintą skundą, prašydama panaikinti Centro generalinės direktorės 2014 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 1V-23 ir įpareigoti suteikti ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvio – kario savanorio statusą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą. Nurodė įsiteisėjus nutarčiai skundą ir žyminį mokestį grąžinti pareiškėjai.
Pareiškėja 2014 m. gruodžio 17 d. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį ir tenkinti jos skundą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi nustatė pareiškėjai A. V. terminą iki 2015 m. sausio 6 d. atskirojo skundo trūkumams šalinti – pateikti 2014 m. rugsėjo 10 d. skundo ir 2014 m. spalio 3 d. patikslinto skundo priedus, kurie jai buvo grąžinti; pateikti dokumentų originalus arba įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas jų kopijas.
Pareiškėja 2015 m. sausio 6 d. pateikė teismui skundo priedus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 7 d. nutartimi A. V. atskirąjį skundą laikė nepaduotu. Įsiteisėjus nutarčiai, nurodė atskirąjį skundą grąžinti pareiškėjai.
Teismas nurodė, kad A. V. 2015 m. sausio 6 d. pateikė teismui pranešimą ir, šalindama minėtoje nutartyje nurodytus trūkumus, pateikė: Panevėžio miesto apylinkės teismo 1998 m. birželio 19 d. sprendimo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2014 m. sausio 8 d. rašto Nr. 38R-r-2 „Dėl kario savanorio teisinio statuso“, Centro 2014 m. sausio 20 d. rašto Nr. 38R-r-18 „Dėl kario savanorio teisinio statuso nepripažinimo“, Centro 2014 m. rugpjūčio 20 d. rašto Nr. 38R-r-285 „Dėl kario savanorio teisinio statuso“, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarties ir žyminio mokesčio, kopijas, kurias patvirtino pati. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nesuteikta teisė pačiai tvirtinti dokumentų kopijų. Nurodė, kad pareiškėja nepateikė dokumentų originalų ar tinkamai įstatymų nustatyta tvarka, t. y. notaro ar institucijos, išdavusios atitinkamą dokumentą, įgalioto asmens, patvirtintų kopijų. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos atskirasis skundas laikytas nepaduotu, nes pareiškėja nepašalino teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje nustatytų trūkumų, t. y. nepateikė dokumentų originalų ar įstatymų nustatyta tvarka patvirtintų dokumentų kopijų.
III.
Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį.
Pareiškėja nurodo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato, jog administraciniam teismui pateikiami rašytiniai įrodymai turi atitikti Civilinio proceso kodekse aptartus reikalavimus, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį administracinis teismas Civilinio proceso kodekso normomis vadovaujasi tik tuomet, kai Administracinių bylų teisenos įstatymas jas tiesiogiai nurodo. Administraciniam teismui pateikiamų dokumentų įrodomoji reikšmė vertintina nagrinėjant bylą iš esmės. Dėl šių priežasčių mano, kad pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikinti perduodant šiam teismui iš naujo spręsti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Kaip yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. sausio 21 d. sprendimo Golder prieš Jungtinę Karalystę, 34–36 par., Series A, Nr. 18).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisė kreiptis į administracinį teismą aiškinama plačiai. Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad smulkūs formalaus pobūdžio trūkumai asmeniui neturėtų trukdyti įgyvendinti teisę į teismą (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008). Vien tik formalus laikymasis teisės normų, reglamentuojančių skundo (prašymo) priėmimą, yra netoleruotinas. Asmens teisės turi būti ginamos realiai. Konstatuoti kreipimosi dokumento (skundo, prašymo ar pan.) turinio ir formos trūkumai, jeigu jie nėra esminiai, nėra kliūtis priimti skundą (prašymą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-400/2006).
Pirmosios instancijos teismas laikė pareiškėjos atskirąjį skundą nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjai konstatavęs, kad ši nepašalino teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje nurodyto trūkumo, t. y. nepateikė teismui skundo priedų originalų ar tinkamai patvirtintų jų kopijų.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai nepritaria ir vertina, kad teismas formaliai taikė atskirojo skundo priėmimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei nepagrįstai suvaržė pareiškėjos teisę į teisminę gynybą.
ABTĮ 24 straipsnio 1 dalis numato, kad prie skundo (prašymo), be kita ko, pridedamas skundžiamas aktas, dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus.
Pareiškėja, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį, pateikė teismui skundo priedus: Panevėžio miesto apylinkės teismo 1998 m. birželio 19 d. sprendimo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2014 m. sausio 8 d. rašto Nr. 38R-r-2 „Dėl kario savanorio teisinio statuso“, Centro 2014 m. sausio 20 d. rašto Nr. 38R-r-18 „Dėl kario savanorio teisinio statuso nepripažinimo“, Centro 2014 m. rugpjūčio 20 d. rašto Nr. 38R-r-285 „Dėl kario savanorio teisinio statuso“, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarties ir žyminio mokesčio, kopijas, kurias patvirtino pati.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atskirojo skundo priėmimo stadijoje teismas nevertina pareiškėjo pateiktų dokumentų, tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Atskirojo skundo priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę paduoti atskirąjį skundą, ar atskirasis skundas paduotas laikantis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Šiuo atveju pareiškėjos atskirasis skundas atitinka ABTĮ nustatytus reikalavimus, atskirojo skundo dalykas ir pagrindas yra suformuluoti tiek, kad teismas galėtų išspręsti atskirojo skundo priėmimo klausimą. Dėl dokumentų, kurių kopijas pateikė pareiškėja, įrodomosios reikšmės bus sprendžiama bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyti atskirojo skundo trūkumai netrukdo priimti atskirąjį skundą.
Be to, pažymėtina, kad žmogaus teisių apsaugos reikalavimai lemia, jog proceso rezultatas administracinėje byloje turi kuo mažiau priklausyti nuo šalies sugebėjimo ginti savo interesus administraciniame teisme, o teismo sprendimas turi kuo labiau atitikti tarp šalių realiai susiklosčiusius teisinius santykius bei jiems taikytinas teisės normas. Todėl teismas turėtų imtis aktyvesnio vaidmens, kai mato, kad šalis yra teisiškai neišprususi, jai neatstovauja advokatas ir dėl to jai gali būti sunku pačiai realizuoti savo procesines teises, kai kyla abejonių dėl šalių nurodytų faktinių aplinkybių tikslumo, ypač jei galbūt nenurodytos aplinkybės ir įrodymai gali nulemti teismo sprendimą byloje, o jų neištyrus būtų pažeistas viešasis interesas, taip pat tų kategorijų bylose, kuriose asmens galimybės pateikti įrodymus ribotos, pavyzdžiui, ginčuose dėl socialinės apsaugos ir pan. (2009 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-373/2009, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2922/2011, 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėse byloje Nr. A492-1574/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nebuvo pagrindo grąžinti atskirąjį skundą pareiškėjai vien tuo pagrindu, kad nepateikti skundo priedų originalai, o pateiktos jų kopijos netinkamai patvirtintos, kadangi, kaip jau minėta dėl šių dokumentų įrodomosios reikšmės spręstina bylos nagrinėjimo iš esmės metu.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas formaliai taikė atskirojo skundo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, todėl pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis naikinama ir siekiant užtikrinti proceso operatyvumą pareiškėjos 2014 m. gruodžio 15 d. atskirasis skundas priimamas nagrinėti, negrąžinant šio klausimo spręsti pirmosios instancijos teismui.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos A. V. atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį panaikinti.
Priimti pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Arūnas Dirvonas
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė