Civilinė byla Nr. 2S-980-390/2013

Procesinio sprendimo kategorija: 110.1;

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4711-877/2013, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Teismas,

n u s t a t ė:

I.       Ginčo esmė

Ieškovė A. J. kreipėsi į teismą prašydama priteisti solidariai iš atsakovų D. K., S. K. 75000 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, bei ieškinio užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštą atsakovų nekilnojamiesiems, kilnojamiesiems daiktams, piniginėms lėšoms, turtinėms teisėms 75000 Lt sumai. Nurodė, kad atsakovė elgiasi nesąžiningai, vengia ir ateityje gali vengti grąžinti skolą, sužinojusi apie ieškinį dėl skolos priteisimo, gali bendrą su sutuoktiniu turtą paslėpti, perleisti kitiems asmenims, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

II.    Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 5 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino – areštavo atsakovės D. K., S. K., nekilnojamuosius ir/ ar kilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, ne didesnei kaip 75000 Lt sumai, uždraudžiant atsakovams nekilnojamuosius ir/ ar kilnojamuosius daiktus perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos (disponuoti), paliekant atsakovams teisę nekilnojamuosius ir/ ar kilnojamuosius daiktus valdyti ir naudotis jais. Neužtenkant (ar nesant) šio turto, likusiai ieškinio sumai užtikrinti areštavo atsakovų D. K., S. K. pinigines lėšas, turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis ne didesnei kaip 75000 Lt sumai, uždraudžiant disponuoti atsakovams priklausančiomis piniginėmis lėšomis, turtinėmis teisėmis, tačiau leidžiant atsakovams iš piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, socialinio draudimo įmokas bei kitus mokesčius valstybei. Teismas nurodė, kad ieškovė reiškia reikalavimą atsakovams D. K., S. K. 75000 Lt sumai. Reikalavimo suma, atsižvelgiant į tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, laikytina didele. Iš prie ieškinio pridėto 2013-01-28 reikalavimo dėl prievolės įvykdymo nustatė, kad atsakovė buvo paraginta ieškovės 75000 Lt paskolą grąžinti iki 2013-01-31, tačiau atsakovė prievolės atsiskaityti su ieškove neįvykdė. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų gerą, stabilią atsakovų finansinę - turtinę būklę ir taip paneigtų pavojų, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nesiėmus ieškovės reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes atsakovai gali savo turimą turtą paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ir neliktų turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Teismas įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes, jog atsakovai vengia vykdyti prievolę atsiskaityti su ieškove, gali turtą paslėpti, perleisti kitiems asmenims, sprendė, jog tikslinga taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

III.             Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.

Atskiruoju skundu atsakovas S. K. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013-02-05 nutartį paliekant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones - ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštuoti atsakovės D. K. nekilnojamuosius ir/ ar kilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, ne didesnei kaip 75000 Lt sumai, uždraudžiant atsakovei nekilnojamuosius ir/ ar kilnojamuosius daiktus perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos (disponuoti), paliekant atsakovei teisę nekilnojamuosius ir/ ar kilnojamuosius daiktus valdyti ir naudotis jais. Neužtenkant (ar nesant) šio turto, likusiai ieškinio sumai užtikrinti areštuoti atsakovės D. K. pinigines lėšas, turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis ne didesnei kaip 75000 Lt sumai, uždraudžiant disponuoti atsakovei priklausančiomis piniginėmis lėšomis, turtinėmis teisėmis, tačiau leidžiant atsakovei iš piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, socialinio draudimo įmokas bei kitus mokesčius valstybei. Nurodo šiuos atskirojo skundo argumentus:

Iš rašytinių, prie ieškinio pateiktų įrodymų, matyti, kad pagal 2012-01-31 sutartį tiesiogiai yra atsakinga D. K., tai yra asmeninė atsakovės prievolė. Atsakovas nedalyvavo sudarant paskolos sutartį, gaunat pinigus, niekada šios paskolos sutarties nepatvirtino bei raštiškai nei konkliudentiniais veiksmais, todėl atsakovo turto areštas yra perteklinis šioje byloje.

Atsakovai yra dirbantys asmenys, turi nekilnojamojo bei kilnojamojo turto, tuo tarpu teismo nutartis areštuoti abiems atsakovams nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus pažeidžia ekonomiškumo principą, tai yra turto vertė yra ženkliai didesnė nei skolos.

Ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių nuostatas, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

Didelė ieškinio suma yra vertinamasis kriterijus, jo įtaka vertintina kartu su atsakovo, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės turtine padėtimi, finansiniais pajėgumais. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį nevertino atsakovų turto, gaunamų pajamų.

Teismo nutartyje yra nurodyta, jog atsakovui suteikiama teisė mokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, socialinio draudimo įmokas bei kitus mokesčius valstybei, tačiau atsakovas jokios veiklos nevykdo, mokesčių valstybei ar socialinio draudimo įmokų nemoka, tai daro jo darbdavys, tačiau skundžiamoje nutartyje visiškai neaptartas įsipareigojimų kreditoriams vykdymas, pajamų susijusių su darbo santykiai panaudojimas.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

Nesutinka, kad atsakovas nežinojo apie sutuoktinės ketinimą skolintis 75 000 Lt, nes prieš tai buvo susitikę, derino laiką ir aplinkybes dėl sandorio sudarymo.

Atskirajame skunde išdėstyti argumentai, jog atsakovas ir jo sutuoktinė yra dirbantys, turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir teismo nutartis areštuoti jų turtą pažeidžia jų teises, nes jų turto vertė yra ženkliai didesnė nei skola, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra adekvačios bei ženkliai viršija turinį yra neatitinkantys tikrovės. Vykdant 2013-02-05 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, antstolis surado ir aprašė tik 1995 m. laidos automobilį AUDI A6, kai tuo tarpu skola, dėl kurios vyksta teisminis ginčas yra 75 000 Lt. Paaiškėjo, kad atsakovai, likus 3 savaitėms iki skolos grąžinimo termino, t.y. 2013-01-07 padovanojo savo dukrai K. K. bendros jungtinės nuosavybės teise jiems priklausiusį 3 kambarių butą. Šiuo metu jokio nekilnojamojo turto neturi ir teismo sprendimo įvykdymas jau yra pasunkėjęs. Dėl šios priežasties ieškovė buvo priversta tikslinti ieškinį, prašant pripažinti buto dovanojimo sandorį negaliojančiu.

Tenkinus ieškovės prašymą ir taikius laikinąsias apsaugos priemones buvo įvertinta reali grėsmė. Tai nėra deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o akivaizdūs atsakovo veiksmai tik patvirtina apie būtinybę riboti jo teises į turtą.

Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.

Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Nagrinėjamoje byloje yra reiškiamas reikalavimas dėl 75 000 Lt sumos priteisimo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokio dydžio suma, atsižvelgiant į tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, laikytina didele. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliantas teisingai nurodo, kad ieškinio suma yra vertinamasis kriterijus, jo įtaka vertintina kartu su atsakovo, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės turtine padėtimi, finansiniais pajėgumais, tačiau pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.), tuo tarpu apeliantas nepateikė pakankamai įrodymų apie savo gerą turtinę padėtį, leidžiančią neabejoti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo realumu (CPK 178 str.). Priešingai, iš byloje esančio 2013-02-12 pranešimo apie turto arešto akto pakeitimo duomenų įregistravimą turto arešto aktų registre (b.l. 13-14), matyti, kad vykdant skundžiamą teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo areštuotas vienintelis turtas – transporto priemonė AUDI A6. Iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad atsakovai D. K. ir S. K. 2013-01-03 dovanojimo sutartimi perleido jiems nuosavybės teise priklausiusį 3 kambarių butą (b.l. 27-28). 2012-04-13 pirkimo-pardavimo sutartimi D. K. perleido jai priklausiusį 2 kambarių butą su rūsiu. Jokių kitų įrodymų apie atsakovams priklausantį turtą byloje nėra. Esant šioms aplinkybėms atskirojo skundo argumentas, jog atsakovams reikalavimo suma nėra didelė atmestinas kaip nepagrįstas.

Atskirajame skunde taip pat teigiama, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo principą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovams priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginių lėšų ir turtinių teisių areštas yra susijusi su byloje pareikštu reikalavimu ir užtikrina galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymą, ji atitinka ekonomiškumo ir teisingumo principus, padeda išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržo suinteresuotų asmenų teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas skundžiama nutartimi areštavo daugiau turto nei būtina reikalavimams užtikrinti, kadangi laikinosios apsaugos priemonės taikytos pareikštų reikalavimų – 75 000 Lt ribose.

Atskirajame skunde taip pat dėstomi argumentai, jog pagal sutartį yra tiesiogiai atsakinga D. K., tai yra asmeninė atsakovės prievolė yra susiję su ieškinio pagrįstumu, tačiau šioje proceso stadijoje (sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) nėra sprendžiama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas yra sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės, tai yra įvertinus visus abiejų ginčo šalių argumentus bei įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako.

Vadovaujantis išdėstytu konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismas procesinių teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nepažeidė. Atskirojo skundo motyvais panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies, 1 punktu, teismas,

nutaria:

            Atskirąjį skundą atmesti.

            Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties nekeisti.    

Teisėjas                                                                                                                Algimantas Kukalis