Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-1588-395-2011].doc
Bylos nr.: 2A-1588-395/2011
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Pranešėjas (-a) ………………………

                                                                                         Civilinė byla Nr. 2A-1588-395/2011

(Teisminio proceso Nr. 2-05-3-19122-2010-8)

                                                                 Pirmosios instancijos teismo teisėja Vida Agurkienė

                                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4;121.18;121.21;

(S)

                                                                                                                                                              

 

 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. rugsėjo 27 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Arūno Rudzinsko, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Aurimui Navikui, atsakovo atstovui M. S., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1551-752/2011 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 122,59 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, po 5,81 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną atsakovo pradelstą sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas dieną nuo 2010 m. liepos 10 d. ir bylinėjimosi išlaidas.  Nurodė, kad 2006 m. kovo 31 d. ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį Nr. 4, kuria ieškovė buvo priimta dirbti Taurakiemio seniūnijos sporto organizatore. 2010 m. sausio 28 d. Taurakiemio seniūnės įsakymu Nr. IP-2-3 darbo sutartis buvo nutraukta pagal DK 129 str. 1 dalį, ir ieškovė nuo 2010 m. vasario 2 d. buvo atleista iš darbo. Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 9 d. sprendimu ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, ieškovės į darbą negrąžino, nurodė, kad darbo sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, ir priteisė ieškovei iš atsakovo darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką po 14,45 Lt nuo atleidimo iš darbo dienos (2010-02-02) iki teismo sprendimo įsigaliojimo. Teismo sprendimas įsigaliojo 2010 m. liepos 10 d. Nuo atleidimo iš darbo dienos (2010-02-02) iki sprendimo įsigaliojimo (2010-07-10) susikaupė 12,12 dienos nepanaudotų atostogų. Atsakovas, nors ir pavėluotai, ieškovei teismo priteistą darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką sumokėjo, tačiau 122,59 Lt (12,12x0,7x14,45, kur 12,12 – nepanaudotų kalendorinių dienų suma, 0,7 –metinis darbo dienų koeficientas, 14,45 - ieškovės vidutinis darbo dienos užmokestis, nurodytas Kauno miesto apylinkės teismo 2010-06-09 sprendime) kompensacijos už nepanaudotas atostogas, susikaupusias per priverstinės pravaikštos laikotarpį, nėra sumokėjęs iki šiol. Todėl, ieškovės nuomone, vadovaujantis DK 141 str. 3 dalimi, už kiekvieną atsakovo pradelstą sumokėti aukščiau nurodyto dydžio kompensaciją dieną nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2010 m. liepos 10 d., priteistina po 5,81 Lt vidutinio darbo užmokesčio (b. l. 17-18).

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 7,28 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7977-638/2010 ieškovės pažeista teisė į darbą buvo apginta LR Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje nustatytu būdu. Nei šioje normoje, nei LR Darbo kodekso 170 straipsnyje, reglamentuojančiame, kas yra įskaitoma į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogas, nėra numatyta, kad įskaitoma priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, negrąžintam į ankstesnį darbą. Šioje byloje nagrinėjamu atveju ieškovė nebuvo grąžinta į darbą. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą jai buvo priteista iš atsakovo darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką  nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo, taip pat išmokėta LR Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka. Išeitinė išmoka yra viena iš garantinių išmokų. Todėl teismo nuomone, ši išmoka ir užtikrina darbuotojui visus netekimus, kurių jis nepatirtų būdamas grąžintas į darbą, tame tarpe kompensuoja ir kasmetines atostogas, kurias jis gautų už priverstinės pravaikštos laiką grąžinimo į darbą atveju. Todėl teismas, vadovaudamasis išdėstytu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-24 nutartyje Nr. A-438-1524/2009 suformuluotu minėtos teisės normos aiškinimu, sprendė, kad ieškovei kasmetinės atostogos už priverstinės pravaikštos laiką, o tuo pačiu ir kompensacija už jas, nepriklauso. Kadangi ieškovės reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už kiekvieną pradelstą atsakovo dieną sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl atmetęs pagrindinį reikalavimą, teismas atmetė ir išvestinį.

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas naikintinas dėl šių motyvų:

1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinį santyki reglamentuojančias teisės normas. Priešingai nei aiškino teismas, DK 297 straipsnio 4 dalyje nėra pateiktas baigtinis sąrašas to, ką teismas gali priteisti darbuotojui, todėl ši norma nelaikytina ribojančia ar paneigiančia ieškovės teisę reikalauti kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje yra pripažįstama, kad DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra įtvirtinti alternatyvūs darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdai. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kuris iš šių dviejų būdų yra taikomas teismo, darbuotojo teisės turi būti ginamos iš esmės tokia pačia apimtimi.

DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punkte yra nustatyta, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomas priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, grąžintam į ankstesnį darbą. Lingvistinė ir loginė šio punkto analizė lyg ir leistų manyti, kad priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, negrąžintam į ankstesnį darbą, nėra įskaitomas į darbo metus už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos. Tačiau taip aiškinant DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nėra užtikrinamas buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas darbuotojui, kuris nėra grąžinamas į ankstesnį darbą (DK 297 str. 4 d.), kadangi tokiu atveju nėra atkuriama darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo netekta teisė dirbant kaupti darbo stažą kasmetinėms atostogoms ir gauti atitinkamą kompensaciją už jų nepanaudojimą nutraukiant darbo sutartį. Antra vertus, pažodžiui aiškinant DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punktą, yra paneigiamas DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo teisių gynimo būdų alternatyvumas, kadangi darbuotojo pažeistos teisės, taikant vieną būdą, bus ginamos vienokia apimtimi, o taikant kitą — jau iš esmės kitokia, t. y., jei darbuotojui, grąžintam į ankstesnį darbą pagal DK 297 straipsnio 3 dalį, atostogos už priverstinės pravaikštos laiką bus skaičiuojamos, tai negrąžintam į darbą, tačiau gavusiam išeitinę išmoką už neteisėtą darbo sutarties nutraukimą pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, jos jau nebus skaičiuojamos. Esant tokiai situacijai ir pažodžiui taikant DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punktą, darbuotojas, teismo sprendimu grąžintas į ankstesnį darbą, tačiau kad ir tą pačią dieną savo pareiškimu nutraukęs darbo sutartį, bus gerokai pranašesnėje padėtyje palyginus su ta, jei jis nebūtų grąžintas į darbą priteisiant išmokėti jam išeitinę išmoką už neteisėtą darbo sutarties nutraukimą, kadangi pirmuoju atveju jis dar papildomai galės reikalauti darbdavio mokėti jam kompensaciją už nepanaudotas atostogas, susikaupusias per priverstinės pravaikštos laiką.

DK 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad DK normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į DK sistemą bei jo struktūrą siekiant užtikrinti darbo kodekso vientisumą ir atskirų jo sudedamųjų dalių suderinamumą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, apelianto nuomone, pažodinis DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punkto aiškinimas yra ydingas ir neatitinka DK 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų DK normų aiškinimo principų, todėl DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punktas turėtų būti aiškinamas jį plečiant, t. y. į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitant priverstinės pravaikštos laiką ir tam darbuotojui, kuris, teismui pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, nėra grąžinamas į ankstesnį darbą, tačiau jam priteisiama išeitinė išmoka už darbo sutarties nutraukimą. Būtent tokį DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punkto aiškinimą pripažįsta ir teisės doktrina (Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaro III dalyje „Individualūs darbo santykiai", Justitia, Vilnius, 2004 m., p. 234; Nekrošius I. ir kiti. Darbo teisė. Vadovėlis. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2008, p. 296).  

2. Nors teismas, spręsdamas bylą vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-24 nutartyje Nr. A-438-1524/2009 pateiktais išaiškinimais, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bendrosios kompetencijos teismui nėra privaloma, šiame apeliaciniame skunde keliami teisės klausiami nelaikytini išspręstais precedento reikšmę turinčios teismų praktikos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

1. Atmestinas apelianto teiginys, jog LR DK 297 straipsnio 4 dalyje nėra pateiktas baigtinis sąrašas to, ką teismas gali priteisti darbuotojui, nes priešingu atveju teismas, priimdamas sprendimą, negalėtų priteisti darbuotojui darbo užmokesčio, turtinės, neturtinės žalos. Darbuotojo teisę reikalauti turtinės, ar (ir) neturtinės žalos reglamentuoja kiti šio kodekso straipsniai (LR DK 250 straipsnis), o minėtas straipsnis apibrėžia darbuotojo teisių gynimo būdą, kuomet jis negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010-06-09 sprendimu ieškovės teisės buvo gintinos DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytu būdu. Apeliantė tokio savo teisių gynimo būdo neskundė, todėl manytina, kad toks teisių gynimo būdas ir apimtis atitiko jos pažeistų teisių apimtį. Taigi teismas taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, pagal kurį, teismo sprendimu pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, darbuotojui yra priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Todėl nesama teisinio pagrindo argumentui, kad priteisus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, už šį laikotarpį papildomai būtų skaičiuojamos išmokos už nepanaudotas atostogas. Ši teisės norma papildomų sąlygų, ginant pažeistas asmens teises nenumato, todėl remiantis ja teigti, kad asmuo per priverstinės pravaikštos laikotarpį įgyja teisę į kasmetines atostogas, nėra teisinio pagrindo.

                     LR DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitoma priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, gražintam j ankstesnį darbą. Šiuo atveju ieškovė 2010-06-09 teismo sprendimu nebuvo grąžinta j darbą, tad priverstinės pravaikštos laikas, kuomet darbuotojas nėra grąžinamas į darbą nėra įskaitomas į darbo stažą kasmetinėmis atostogomis gauti, ir ieškovė negali reikalauti kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, nes elementariai tokios teisės neturi. Tokį teiginį pagrindžia Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis byloje Nr. A-438-1524/2009.

2. Teismas, sutikdamas su Lietuvos Vyriausio administracinio teismo suformuotu teisės taikymu ir aiškinimu, ir juo vadovaudamasis, nenukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime išdėstyto išaiškinimo, kuriame pasakyta, kad „CPK 4 straipsnio nuostata <...> neužkertanti kelio teismams sprendžiant bylas atsižvelgti ne tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, bet ir į teisės taikymo išaiškinimus, esančius kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose sprendimuose, nutartyse, nutarimuose, jeigu jie turi precedento reikšmę atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose“.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

CPK 185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo (CPK 185 straipsnis).

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, ginčas tarp šalių dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir  vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką bei neturtinės žalos atlyginimo buvo pilnai išspręstas įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2010-06-09 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7977-638/2010 (b. l. 5-8). Būtent šiuo sprendimu buvo tiksliai nustatytos ir įvertintos darbo sutarties šalių, t. y. ieškovės ir atsakovo, veiksmai ir jų atitikimas DK nuostatoms bei aiškiai įvardintos darbo sutarties šalims kilusios pasekmės po 2010-02-02 ieškovės atleidimo iš darbo (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Šiuo atveju, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, negrąžinus ieškovės į darbą, jai buvo priteista LR DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, kuri tuo pačiu atlieka ir kompensacinę funkciją už priverstinės pravaikštos laiką, įskaitant ir kasmetines atostogas, kurias ieškovė galėjo gauti už priverstinės pravaikštos laiką, jos grąžinimo į ankstesnį darbą atveju. Kadangi ieškovė V. P. ginčo atveju pasinaudojo DK 297 straipsnio 4 dalyje įstatymo leidėjo numatyta ieškinio dalyko keitimo galimybe ginče dėl grąžinimo į darbą su darbdaviu, t. y. atsakovu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo atveju ieškovė daugiau kompensacinio pobūdžio garantijų, t. sk. ir didesnės trukmės kasmetinių atostogų, neįgijo.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą tarp šalių, teisingai išaiškino DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir ginčo atveju pagrįstai rėmėsi prejudicinę reikšmę turinčia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-1524/2009, nes priešingu atveju ieškovė įgytų daugiau garantijų, nutraukus tarp šalių darbo sutartį negu, kad numato įstatymas (LR CPK 18 straipsnis, DK 94 straipsnis).

Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir ginčo atveju pritaikė materialinės teisės normas bei įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl skundžiamas teismo sprendimas, laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).     

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

            Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                                                                Albinas Čeplinskas

 

Kolegijos teisėjai                                                                                                                Arūnas Rudzinskas

 

Algirdas Remeika