Administracinė byla Nr. eA-2420-1188/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03793-2024-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4; 8.7

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. (K. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. (K. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 24S21150 (toliau – ir 2024 m. sausio 18 d. sprendimas). 

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad, priimdamas 2024 m. sausio 18 d. sprendimą, atsakovas nepagrįstai 36 (trisdešimt šešių) mėnesių laikotarpiui uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjui nustatyto draudimo 36 (trisdešimt šešių) mėnesių laikotarpiui atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje nuo sprendimo priėmimo dienos. 

3.       Pareiškėjas pažymėjo, kad, priimdamas 2024 m. sausio 18 d. sprendimą, atsakovas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 133 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Remdamasis minėtomis UTPĮ nuostatomis, pareiškėjas teigė, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Europos Parlamento ir Tarybos 2018 m.
rugsėjo 18 d. Reglamento (ES) 2018/1240 (toliau – ir Reglamentas Nr. 2018/1240) 37 straipsnio
1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno acquis viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), atsakovas gali uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 (penkių) metų laikotarpiui. Remdamasis Reglamento (ES)
Nr. 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktų nuostatomis, pareiškėjas pažymėjo, kad, panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas galėjo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis: a) naudojosi kelionės dokumentu, kuris, pagal SIS pateiktus duomenis, yra pamestas, pavogtas, pasisavintas arba paskelbtas negaliojančiu; b) kėlė saugumo riziką; c) kėlė nelegalios imigracijos riziką; d) kėlė didelę epidemijos riziką; e) yra asmuo, dėl kurio į SIS buvo įvestas perspėjimas dėl atsisakymo leisti atvykti ir būti šalyje. Pareiškėjas tvirtino, kad, vadovaudamasis Reglamento (ES) Nr. 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovas neturėjo pagrindo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas atsakingai naudojosi savo teisėmis ir pareigomis užsienietis ir niekada neatliko Reglamento (ES) Nr. 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytų pažeidimų.

4.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

5.       Atsakovas paaiškino, kad 2023 m. balandžio 13 d. pareiškėjas kreipėsi į jį, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 44 straipsnio nuostatose įtvirtintais pagrindais (toliau – ir 2023 m. balandžio 13 d. pareiškėjo prašymas). Teikdamas 2023 m.
balandžio 13 d. prašymą, pareiškėjas nurodė, kad jis ketina įsidarbinti uždarojoje akcinėje bendrovėje „Costo“ (toliau – ir Bendrovė), įtrauktoje į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal bendrovės vykdomą veiklą. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2023 m. gegužės 26 d. atsakovas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir 2023 m. gegužės 26 d. sprendimas). 2023 m. rugpjūčio 28 d. Bendrovė kreipėsi į atsakovą su pranešimu
Nr. 2308-PRNŠ-3435 (toliau – ir 2023 m. rugpjūčio 28 d. pranešimas), nurodydama, kad pareiškėjas darbintis neatvyko. Patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) informacinės sistemos duomenis, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas su Bendrove nesudarė darbo sutarties. Atsižvelgdamas į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, 2023 m. gruodžio 11 d., vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio
1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, atsakovas priėmė sprendimą Nr. 23S220922 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimas). Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, 2024 m. sausio 18 d. atsakovas priėmė sprendimą 36 (trisdešimt šešių) mėnesių laikotarpiui uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir į SIS įtraukti perspėjimą dėl pareiškėjui nustatyto draudimo 36 (trisdešimt šešių) mėnesių laikotarpiui atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje nuo sprendimo priėmimo dienos.

6.       Vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos 2018 m. lapkričio 28 d. Reglamento (ES) 2018/1861 dėl SIS sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas Nr. 2018/1861) 24 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovas pažymėjo, kad valstybė narė įveda perspėjimą SIS dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Remdamasis Reglamento Nr. 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsakovas atkreipė dėmesį, kad šio reglamento 24 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos ir tais atvejais, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Atsakovas pažymėjo, kad, teikdamas 2023 m. balandžio 13 d. prašymą, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Remdamasis šia aplinkybe, atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno erdvės valstybėse bei piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

7.       Atsakovas laikėsi pozicijos, kad 2024 m. sausio 18 d. sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Priimdamas 2024 m. sausio 18 d. sprendimą, atsakovas rėmėsi objektyviais duomenimis, išsamiai ir aiškiai ištyrė aktualių faktinių aplinkybių visetą ir jį susiejo su taikytinomis teisės normomis.

II.

8.       Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. 

9.       Pirmosios instancijos teismas nustatė šias pagrindines administracinės bylos aplinkybes:

10.       2023 m. balandžio 13 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintais pagrindais. Teikdamas šį prašymą, pareiškėjas nurodė, kad jis ketina įsidarbinti Bendrovėje.

11.       2023 m. gegužės 26 d. atsakovas priėmė sprendimą 2 (dviejų) metų laikotarpiui išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760256432. 2023 m.
birželio 7 d. atsakovas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. birželio 14 d. minėtą leidimą įteikė pareiškėjui.

12.       2023 m. rugpjūčio 28 d. Bendrovė kreipėsi į atsakovą, nurodydama, kad pareiškėjas darbintis neatvyko. Patikrinęs duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas ir Bendrovė nesudarė darbo sutarties.

13.       2023 m. gruodžio 11 d., remdamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, atsakovas priėmė sprendimą
Nr. 23S220922 panaikinti pareiškėjui 2023 m. birželio 7 d. išduotą leidimą laikinai gyventi
Nr. 760256432. Priimdamas 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimą, atsakovas nustatė, kad,  prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Patikrinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas neteikė skundo dėl 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimo.

14.       2024 m. sausio 18 d., remdamasis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies nuostatomis,  atsakovas priėmė sprendimą Nr. 24S21150 36 (trisdešimt šešių) mėnesių laikotarpiui uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.

15.       Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad, priimdamas 2024 m. sausio 18 d. sprendimą, atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dėl to, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar nacionalinės vizos išdavimo pareiškėjas anksčiau nesikreipė. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių ir (ar) ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje.

16.       Vadovaudamasis UTPĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės), nuostatomis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

17.       Remdamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu
Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad, priimdamas 2024 sausio 18 d. sprendimą, atsakovas atsižvelgė į pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priežastis, taip pat į pareiškėjo esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Tirdamas pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje niekada nedirbo. Taip pat atsakovas nenustatė, kad pareiškėjas turėjo (turi) šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, priimdamas 2024 m. sausio 18 d. sprendimą, atsakovas išnagrinėjo bei įvertino visas individualias ir su pareiškėjo situacija susijusias aplinkybes.

18.       Vertindamas pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumą ir teisėtumą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nustatytas 36 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis neviršija teisės aktų nuostatose numatyto maksimalaus laikotarpio. Teismas atkreipė dėmesį, kad, teikdamas skundą, pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių, jog atsakovo nustatytas 36 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra neproporcingas ir dėl to turėtų būti sutrumpinamas arba panaikinamas.

19.       Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas turėjo pagrindą įtraukti į SIS perspėjimą dėl pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Atsižvelgdamas į 2023 m.
gruodžio 11 d. sprendimo nuostatas, atsakovas pagrįstai manė, kad pareiškėjas gali toliau nesąžiningais būdais siekti atvykti bei pasilikti kitose Šengeno erdvei priklausančiose valstybėse ir piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

III.

20.       Pareiškėjas K. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

21.       Pareiškėjas nurodo, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino administracinės bylos įrodymus. Vertindamas pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas perrašė atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir nepagrįstai sutiko su atsakovo pozicija. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamą ir teisingą teismą.

22.       Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatliko savarankiško administracinės bylos faktiniu? aplinkybių tyrimo ir neišnagrinėjo administracinio ginčo iš esmės. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovas nepagrįstai uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukė į SIS perspėjimą dėl jam nustatyto draudimo atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Remdamasis UTPĮ nuostatomis, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis neatitinka UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies nuostatose minimo Reglamento Nr. 2018/1240
37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose numatytų sąlygų. Pareiškėjas nurodo, kad, perrašydamas atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino visų administracinės bylos duomenų. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ nustatytu? reikalavimu? teismo sprendimo formai ir turiniui.

23.       Pareiškėjas įvardija, kad, priimdamas 2024 m. sausio 18 d. sprendimą, atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai apribojo jo galimybes gyventi ir dirbti visose Šengeno erdvės valstybėse. Pareiškėjas paaiškina, kad, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis apsisprendė nevykti į Lietuvos Respubliką ir nesudaryti darbo sutarties su Bendrove. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, 2023 m. gruodžio 11 d. atsakovas nusprendė panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas su 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu sutiko. Pareiškėjas pabrėžia, kad, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis nesiekė piktnaudžiauti jam suteiktomis teisėmis. Dėl šios priežasties, priimdamas 2024 m. sausio 18 d. sprendimą, atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai uždraudė jam atvykti į Šengeno erdvės valstybes. Pareiškėjas vertina, kad, uždrausdamas jam atvykti į Šengeno erdvės valstybes, atsakovas pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitų viešosios teisės principų reikalavimus.

24.       Pareiškėjas tvirtina, kad, nagrinėdamas administracinę bylą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo jo paaiškinimais ir atliko tik atsakovo pateiktų argumentų vertinimą.

25.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26.       Atsakovas teigia, kad pareiškėjo minimos Reglamento (ES) 2018/1240 nuostatos šiuo atveju nėra reikšmingos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio
1 dalies nuostatomis, jis priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje dėl to, kad, priimdamas 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimą, jis panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

27.       Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad, priimdamas 2024 m. sausio 18 d. sprendimą, jis pažeidė proporcingumo principo reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Remdamasis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovas taip pat nurodo, kad, uždrausdamas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, jis nepažeidė maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpiui taikytinų reikalavimų. Dėl šių priežasčių pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis turi būti vertinamas kaip pagrįstas ir proporcingas.

28.       Atsakovas tvirtina, kad, priimdamas sprendimą įtraukti į SIS perspėjimą dėl pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje, jis įvertino visas pareiškėjo situacijai reikšmingas aplinkybes. Atsakovas įvertino, kad, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Remdamasis šia aplinkybe, atsakovas pagrįstai manė, kad pareiškėjas gali toliau nesąžiningais būdais siekti atvykti bei pasilikti kitose Šengeno erdvei priklausančiose valstybėse ir piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

29.       Vadovaudamasis Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių nuostatomis,  atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas turi galimybę teikti motyvuotą prašymą išbraukti jo duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ar SIS.

30.       Atsakovas laikosi pozicijos, kad, vertindamas pareiškėjo individualią situaciją, jis vadovavosi objektyviais duomenimis bei aktualiomis teisės aktų normomis ir pateikė išsamias bei motyvuotas sprendimo išvadas. Priimdamas 2024 m. sausio 18 d. sprendimą, jis aptarė reikšmingas faktines aplinkybes aiškiai ir detaliai, nustatė juridinių faktų visetą bei jį susiejo su taikomomis teisės aktų nuostatomis. Valstybės institucijos pateikė visus reikalingus duomenis sprendimui priimti, todėl nebuvo besąlyginės pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

31.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 24S21150 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesių laikotarpiui, taip pat įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl pareiškėjui nustatyto draudimo šiam laikotarpiui atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

32.       Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad jis atsakingai naudojosi savo teisėmis ir niekada neatliko Reglamento (ES) Nr. 2018/1240 37 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų (nesinaudojo pamestu ar pavogtu arba negaliojančiu kelionės dokumentu, nekėlė nelegalios imigracijos rizikos ar didelės epidemijos rizikos, nebuvo asmuo, dėl kurio į SIS buvo įvestas perspėjimas), kurioms esant atsakovas galėjo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl skundžiamas atsakovo sprendimas nepagrįstai grindžiamas UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

33.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, akcentuodamas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto tikslą užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir šio tikslo pasiekimą įvedant įspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi į SIS, taip pat pabrėždamas nesamas galimybes nustatyti pareiškėjo nenurodytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis ir įtrauktas į SIS perspėjimas būtų neproporcingi ir turėtų būti sutrumpinami arba panaikinami. Teismas konstatavo atsakovo turėtą pagrindą pareiškėjo skundžiamu 2024 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 24S21150 nustatyti pareiškėjui papildomas priemones, t. y. perspėjimo įvedimą į SIS, tai susiejant su atsakovo 2023 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. 23S220922 nustatytais pagrindais, t. y. suabejojus pareiškėjo patikimumu ir susidarius pagrindui manyti, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

34.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo pozicija, netinkamai vertindamas byloje esančius įrodymus ir perrašydamas atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, kurie nepagrindžia atsakovo sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl jam nustatyto draudimo atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje.

35.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

36.       Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

37.       Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas neatvyko darbintis uždarojoje akcinėje bendrovėje „Costo“ ir tai paaiškėjo, kai ši bendrovė 2023 m. rugpjūčio 28 d. pranešimu Nr. 2308-PRNŠ-3435 atsakovui pranešė apie tokį neatvykimą, nors pareiškėjas 2023 m. balandžio 13 d. kreipėsi į atsakovą prašydamas jam išduoti leidimą laikinai gyventi būsiančios jo sudarytos darbo sutarties su minėta bendrove pagrindu (trūkstamų profesijų sąrašo kontekste) ir atsakovas pagal tokį prašymą 2023 m. gegužės 26 d. sprendimu išdavė pareiškėjui jo prašytą leidimą, kuris buvo įteiktas pareiškėjui (jo atsiimtas) 2023 m. birželio 14 d. per Uzbekistano IPT. Atsakovas 2024 m. vasario 23 d. aktu „Dėl priimto sprendimo“ informavo pareiškėją, kad atsakovo 2024 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 24S21150 nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. sausio 18 d. iki 2027 m. sausio 17 d., vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi, kartu nusprendžiant įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) minėtu laikotarpiu, ir kad toks sprendimas gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui. Kartu pareiškėjas buvo informuotas, kad jeigu mano, jog yra aplinkybių, kurios turėjo būti įvertintos priimant sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jis jas gali nurodyti per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS).

38.       Nėra ginčo, kad pareiškėjas nepasinaudojo jam išduotu leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, nėra ginčo dėl atsakovo sprendimu panaikinto pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau nesutariama, ar leidimo laikinai gyventi paprašymo, paėmimo ir nepanaudojimo situacijoje nekyla nelegalios migracijos grėsmė ir nesusidaro teisinės praeities ir dabarties duomenų neatitikimas kaip toks aplinkybių kontekstas, kuriam esant atsakovas galėjo pagrįstai ir teisingai taikyti įstatymo nuostatas, numatančias galimybę uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesių laikotarpiui ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl pareiškėjui nustatyto draudimo šiam laikotarpiui atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje.

39.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime akcentuojamame Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. 23S220922, su kuriuo susietas pareiškėjo skundžiamas atsakovo 2024 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. 24S21150, nustatyta, kad vadovaujantis atitinkamomis UTPĮ nuostatomis (50 str. 1 d. 6 p.; taip pat 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.) nusprendžiama panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760256432, galiojantį iki 2025 m. birželio 7 d., nes: 1) darbo sutartis su asmeniu nesudaryta; 2) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Toks sprendimas grindžiamas tokiomis dvejomis jame nurodytomis aplinkybėmis: pirma, pareiškėjui 2023 m. gegužės 26 d. išduotas leidimas laikinai gyventi atitinkamose UTPĮ nuostatose (40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.) nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), ir šis leidimas laikinai gyventi užsieniečiui įteiktas 2023 m. birželio 14 d. per Uzbekistano IPT; antra, Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė; jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas užsienietis šiuo metu nedirba; duomenų apie užsieniečio Lietuvos Respublikos sienos kirtimus nerasta. Šių dviejų aplinkybių pagrindu daromas toks jų vertinimas: atsižvelgiant į tai, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, tačiau užsienietis, 2023 m. birželio 14 per Uzbekistano IPT atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir darbo sutarties su Bendrove nesudarė, konstatuotina, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

40.       Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo skundžiamame atsakovo 2024 m. sausio 18 d. sprendime Nr. 24S21150, priimtame vadovaujantis, be kita ko, UTPĮ nuostatomis (133 str. 1 d.), nurodyta, kad pareškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą), atsakovui 2023 m. balandžio 13 d. pateikė prašymą išduoti leidimą (laikinai gyventi), kuris buvo patenkintas atsakovo atitinkamu sprendimu, išduodant prašomą leidimą (laikinai gyventi 2 metams), kuris panaikintas atsakovo 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 23S220922, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (užsienietis į Lietuvos Respubliką neatvyko, prašyme įsipareigojęs per 1 mėnesį deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje to nepadarė bei prašyme nurodė, kad pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus gaunamas atlyginimas, tačiau neįsidarbino) ir užsienietis darbo sutarties su Bendrove nesudarė, todėl 2024 m. sausio 4 d. paskelbta, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi negalioja. Kartu nurodyta, kad kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka, pagal kurios 14 punktą, įvertinus pareiškėjo neturimus ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje ir aplinkybes, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, jam nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas.

41.       Teisėjų kolegija vertina, kad laikotarpis nuo 2023 m. gegužės 26 d., kai atsakovas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, iki 2024 m. sausio 4 d., kai paskelbta, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi negalioja, – tai pakankamai ilgas (daugiau nei pusės metų) laikotarpis, kuriame galėtų susidaryti nelegalios migracijos grėsmė. Tačiau jos tikimybė ar regimybė negali būti proporcingai grindžiama pareiškėjo galimu neatsakingumu ir nerūpestingumu, pasireiškusiu neinformuojant atsakovo apie atsiradusius kliuvinius atvykti darbintis uždarojoje akcinėje bendrovėje „Costo“.

42.       Pabrėžtina, kad pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2024 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 24S21150 pagrindą sudarančioje UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta <...> išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, <...> gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.“

43.       Šiame kontekste pažymėtina, kad Reglamento (ES) Nr. 2018/1240 37 straipsnio 1 dalyje numatytos pareiškėjo pabrėžiamos sąlygos, kurioms nagrinėjamu atveju, pasak pareiškėjo, nesant (pareiškėjui nesinaudojus pamestu ar pavogtu arba negaliojančiu kelionės dokumentu, nekėlus nelegalios imigracijos rizikos ar didelės epidemijos rizikos, nebuvus asmeniu, dėl kurio į SIS būtų buvęs įvestas perspėjimas), atsakovas, anot pareiškėjo, negalėjo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

44.       Teisėjų kolegija vertina, kad minėta UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies nuostata „gali būti uždrausta atvykti“ yra dispozityvi ir suteikia atsakovui tam tikrą nuožiūros laisvę (administracinę diskreciją), kuri turi būti įgyvendinama atsakingai ir proporcingai.

45.       Sprendžiant dėl pareiškėjo skundžiamu atsakovo 2024 m. sausio 18 d. sprendimu įgyvendintos atsakovo administracinės diskrecijos atitikties atsakingumo ir proporcingumo reikalavimams,

46.       Konstatuotina, kad pareiškėjo skundžiama atsakovo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką minėtu laikotarpiu, nėra pagrįsta ir yra neproporcinga pagal taikomos viešojo administravimo priemonės adekvatumą siekiamam tikslui (užkirsti kelią nelegalios migracijos grėsmei) pasiekti. Todėl pareiškėjo skundžiama atsakovo sprendimo dalis, kuria užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką minėtu laikotarpiu, panaikintina.

47.       Vertinant pareiškėjo skundžiamo atsakovo sprendimo dalį, kuria perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukiamas į Šengeno informacinę sistemą, pažymėtina, kad toks perspėjimas į minėtą sistemą, vadovaujantis Reglamento Nr. 2018/1861 nuostatomis, tarp jų – 21 straipsnio 2 dalimi (proporcingumo reikalavimu), 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 24 straipsnio 2 dalies c punktu, galėtų būti įvedamas tik tokiu atsakovo sprendimu, kuriame: 1) atliktas užsieniečio, apėjusio ar bandžiusio apeiti Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos teisėje nustatytus asmenų atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje reikalavimus, asmeninių aplinkybių ir draudimo atvykti bei apsigyventi padarinių individualus vertinimas; 2) tokio individualaus vertinimo pagrindu nusprendžiama dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje keliamos grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir tuo nulemto būtinumo drausti pareiškėjui atvykti (apsigyventi) ir pateikti nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti (apsigyventi); 3) tokio individualaus vertinimo pagrindu nustatomas būsimo perspėjimo įvedimo į SIS pakankamas adekvatumas, tinkamumas ir svarbumas (proporcingumas).

48.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS, pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Reglamento Nr. 2018/1861 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.

49.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien Reglamento Nr. 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis Reglamento Nr. 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).

50.       Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nėra priėmęs administracinio sprendimo dėl pareiškėjo buvimu Lietuvoje sukeliamos grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, skundžiamame atsakovo sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.

51.       Vadovaujantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo minėta dalimi skundžiamas atsakovo sprendimas negali būti laikomas motyvuotu ir proporcingu, nes jis neatitinka UTPĮ, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio, Reglamento Nr. 2018/1861 21 straipsnio reikalavimų, Kriterijų vertinimo tvarkos, ir turi būti naikinamas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (ABTĮ 147 str.) ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

52.       Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 24S21150 pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų nėra pasisakoma.

53.       Apibendrinusi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti.

54.       Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

55.       Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

56.       Pareiškėjas prašė iš atsakovo priteisti 1 000 Eur už skundo teismui parengimą, atstovavimą pirmosios instancijos teisme. Šias išlaidas patvirtina 2024 m. rugsėjo 2 d. mokėjimo nurodymas. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už advokato (advokato padėjėjo) suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme (1 000 Eur) neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto dydžio, todėl priteisiama. Išlaidų, patirtų už advokato suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme, pagrindžiančių dokumentų pareiškėjas teismui nepateikė, todėl jos nepriteisiamos.

57.       Prie bylinėjimosi išlaidų taip pat priskirtinas žyminis mokestis. Byloje pateikti duomenys, kad pareiškėjas už skundą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 22,50 Eur, už apeliacinį skundą – 11,25 Eur. Todėl ši suma (33,75 Eur) taip pat priteistina pareiškėjui iš atsakovo.

58.       Taigi, pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento priteistina 1 033,75 Eur suma (1 000 + 33,75) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo K. B. (K. B.) apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo K. B. (K. B.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 24S21150.

Priteisti pareiškėjui K. B. (K. B.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 033,75 eurų (vieną tūkstantį trisdešimt tris eurus septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Beata Martišienė

        Egidijus Šileikis