Administracinė byla Nr. A-5191-502/2019

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas N. H. (N. H.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti 2019 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje ir Bangladešo Liaudies Respublikai (toliau – ir Ambasada) sprendimą Nr. LTU-74-00000000000000000000008238 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas) kaip nepagrįstą; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Indijos Respublikoje ir Bangladešo Liaudies Respublikai (toliau – Ambasada) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

1.1.       Skunde nurodė, kad jis 2019 m. kovo 12 d. pateikė Ambasadai prašymą išduoti nacionalinę vizą, nurodydamas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą – siuvėjo darbas UAB „Rodvikas“. Kartu su prašymu pateikė visus reikiamus dokumentus nacionalinei vizai gauti (galiojantį kelionės dokumentą, sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, darbo sutartį, tarpininkavimo raštą, profesinę kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą bei kt.). Pareiškėjo teigimu, siuvėjo profesija, kurią jis planuoja realizuoti Lietuvos Respublikoje dirbdamas UAB „Rodvikas“, yra įtraukta į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-628 patvirtintą “Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2019 m. I pusmečiui” (1.3. punktas, profesijos kodas LPK: 753126). Pareiškėjas Ambasadai pateikė turimą išsilavinimą ir siuvėjo kvalifikaciją pagrindžiančius dokumentus (Bangladešo Vyriausybės patvirtintą siuvėjo kvalifikacijos pažymėjimą, išduotą Nacionalinio jaunimo plėtros mokymo instituto bei patvirtintą Bangladešo užsienio reikalų ministerijos; vidurinės mokyklos pažymėjimą, patvirtintą Dhakos švietimo komisijos, Bangladešo švietimo ministerijos ir Bangladešo užsienio reikalų ministerijos), patvirtintus dokumentų tvirtinimo pažyma Apostille, taip pat nurodė turimą siuvėjo darbo patirtį, pateikė gyvenimo aprašymą, dabartinės darbovietės rekomendacinį laišką ir kitus duomenis.

1.2.       Pareiškėjas ketinimą dirbti Lietuvos Respublikoje grindė UAB „Rodvikas“ 2019 m. sausio 22 d. tarpininkavimo raštu, kuriuo bendrovė įsipareigojo įdarbinti užsienietį, nurodydamas numatomo pareiškėjo darbo ir gyvenimo sąlygas, taip pat 2019 m. sausio 22 d. sudaryta darbo sutartimi su UAB „Rodvikas“, kuri įsigalios ir pareiškėjas bus įdarbintas penkių dienų laikotarpyje nuo daugkartinės nacionalinės vizos gavimo dienos.

1.3.       Pareiškėjas pažymėjo, kad UAB „Rodvikas”, tai ilgametė, sėkmingai veikianti įmonė, užsiimanti drabužių siuvimu. Dėl siuvėjų stokos Lietuvoje, įmonė pasitelkdama tarpininko Bangladeše pagalbą organizavo darbuotojų paiešką ir atrinko kvalifikaciją bei patirtį įmonės siūlomam darbui atitinkančius asmenis, į kurių sąrašą pateko ir pareiškėjas. UAB „Rodvikas“ savo darbuotojams teikia apgyvendinimą visą darbo laikotarpį. Ambasadai nepagrįstai atsisakius išduoti nacionalinę vizą, pareiškėjas prarastų galimybę siekti aukštesnių karjeros galimybių. Pareiškėjas taip pat pateikė Ambasadai visus reikalavimus atitinkantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą. Ambasadai buvo pateiktas pareiškėjo skrydžio bilieto į vieną pusę užsakymą patvirtinantis dokumentas, bei notaro patvirtinta neteistumo pažyma. Pareiškėjo įsitikinimu, pateikti dokumentai ir duomenys nesudaro teisėto pagrindo abejoti dėl jo tikslų ir sąlygų, sąžiningo siekio dirbti ir užsidirbti Lietuvos Respublikoje. Nėra jokio teisėto pagrindo įžvelgti nelegalios migracijos grėsmę, kadangi nėra jokių įrodymų. Nesant informacijos ir duomenų, galinčių paneigti pareiškėjo teisėtą ir sąžiningą ketinimą atvykti ir dirbti Lietuvos Respublikoje, taip pat informacijos apie tai, jog pareiškėjo atvykimas į šalį gali kelti realią nelegalios migracijos grėsmę, sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui priimtas formaliais pagrindais ir negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.  

2.       Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė jį atmesti.

2.1.       Atsakovas nurodė, kad URM konsulinis pareigūnas (toliau – ir Konsulas), vertindamas pareiškėjo prašymą, atkreipė dėmesį į tai, jog su pareiškėju tuo pačiu metu analogiškus pagal turinį ir formą prašymus dėl nacionalinės vizos išdavimo ir dokumentus pateikė dar du Bangladešo Respublikos piliečiai – M. L. R. ir M. S. I. M., kuriems taip pat buvo atsisakytos išduoti vizos. 

2.2.       2019 m. kovo 12 d. Konsulas, siekdamas įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei buvimo sąlygomis, atliko pokalbį – interviu, kurio metu pareiškėjas nekalbėjo nei angliškai (nei lietuviškai), todėl jo nebuvo galima apklausti ir įsitikinti, kad supranta, kokios darbo sąlygos darbo sutartyje numatytos. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti ir pagrįsti savo finansinės padėties, ryšių su kilmės valstybe. Konsului nagrinėjant pareiškėjo pateiktus dokumentus kilo abejonės dėl pareiškėjo siuvėjo kvalifikaciją pagrindžiančių dokumentų autentiškumo ir tikrumo, nes: pareiškėjas pateikė Bangladešo siuvėjų kursų baigimo sertifikatą ir darbo patirtį įrodantį dokumentą, kuris pagal turinį ir formą tapatus dokumentams, kuriuos pateikė L. R. ir M. S. I. M., nors visi trys pareiškėjai nurodė dirbę skirtingose siuvyklose; be to, visi pareiškėjai, ketindami pagrįsti turimą siuvėjo kvalifikaciją, pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog visi jie užfiksuoti prie tų pačių staklių toje pačioje vietoje; pareiškėjas pateikė siuvėjų kursų baigimo sertifikato, išduoto Nacionalinio jaunimo mokymo instituto (National Yonth Development Training Center) kopiją, tačiau nepateikė šio dokumento originalo tinkamai legalizuoto Bangladešo Respublikos Užsienio reikalų ministerijos, sertifikate nenurodytos pasirašiusių Centro darbuotojų pavardės, kontaktiniai asmenys, nenurodyta įgyta profesinė kvalifikacija, todėl nebuvo galima rasti informacijos apie tai, įsitikinti dokumentų tikrumu. Konsulas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir interviu metu gautą informaciją, 2019 m. kovo 20 d. priėmė Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes užsienietis neatitiko Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų – negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų šalyje, dėl ko yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

2.3.       Atsakovas nurodė, kad URM konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės, kadangi buvo nepateikta patikima informacija apie numatomo vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvoje laikotarpiu, tokiu būdu konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.

II.

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4.       Teismas nustatė, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje ir Bangladešo Liaudies Respublikai 2019 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. LTU-74-00000000000000000000008238, kuriuo buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą Bangladešo Respublikos piliečiui N. H. (N. H.), teisėtumo ir pagrįstumo.

5.       Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:

5.1.       Ambasados konsulinis pareigūnas atsisakė išduoti vizą pareiškėjui tuo pagrindu, jog užsienietis neatitiko Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo tikslų, t. y. užsienietis nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų Lietuvos Respublikoje ir buvo rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

5.2.       Pareiškėjas Bangladešo Liaudies Respublikos pilietis N. H. (N. H.) prašymą išduoti nacionalinę vizą Ambasadai pateikė 2019 m. kovo 12 d. Prašyme kaip kelionės tikslą pareiškėjas nurodė darbą, be kita ko, nurodė, jog yra nevedęs, yra siuvimo operatorius ir jo numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2019 m. kovo 31 d., numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2020 m. kovo 30 d., kviečiantis asmuo - UAB „Rodvikas“, Vilnius, kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia pats bei kvietėjas. Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti vizą pateikė dokumentus: draudimo poliso kopiją, paso kopiją, 2019 m. sausio 22 d. darbo sutartį, UAB „Rodvikas“ tarpininkavimo raštą nacionalinei vizai gauti, mokslų baigimo sertifikatą, lėktuvo bilieto į Vilnių rezervaciją.

5.3.       Konsulas, siekdamas įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei buvimo sąlygomis, 2019 m. kovo 12 d. atliko pokalbį – interviu, kurio metu paaiškėjo, jog pareiškėjas nekalbėjo angliškai (ir lietuviškai), todėl Konsulas negalėjo apklausti ir įsitikinti, kad pareiškėjas supranta, kokios darbo sąlygos numatytos darbo sutartyje. Minėto pokalbio su Konsulu metu pareiškėjas negalėjo paaiškinti ir pagrįsti savo finansinės padėties, ryšių su kilmės valstybe.

6.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, jos Konsului nagrinėjant pareiškėjo pateiktus dokumentus kilo abejonės dėl pareiškėjo siuvėjo kvalifikaciją pagrindžiančių dokumentų autentiškumo ir tikrumo, nes pareiškėjas pateikė Bangladešo siuvėjų kursų baigimo sertifikatą ir darbo patirtį įrodantį dokumentą, kuris pagal turinį ir formą tapatus dokumentams, kuriuos pateikė ir kiti piliečiai, t. y. L. R. ir M. S. I. M., nors visi trys pareiškėjai nurodė dirbę skirtingose siuvyklose; be to, visi pareiškėjai, ketindami pagrįsti turimą siuvėjo kvalifikaciją, pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog visi jie užfiksuoti prie tų pačių staklių toje pačioje vietoje. Be to, pareiškėjas nepateikė siuvėjų kursų baigimo sertifikato, išduoto Nacionalinio jaunimo mokymo instituto (National Yonth Development Training Center) originalo, tinkamai legalizuoto Bangladešo Respublikos Užsienio reikalų ministerijos. Atsižvelgiant į tai, jog šiame sertifikate nebuvo nurodytos pasirašiusių Centro darbuotojų pavardės, kontaktiniai asmenys, nenurodyta įgyta profesinė kvalifikacija, Ambasados darbuotojai negalėjo rasti informacijos apie tai ir įsitikinti pareiškėjo pateikto dokumento tikrumu.

7.       Teismo vertinimu Konsulas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir pareiškėjo interviu metu gautą informaciją, pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes užsienietis neatitiko Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų – negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, be to, padarė išvadą, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

8.       Teismas įvertinęs ginčo santykius reglamentuojantį teisinį reguliavimą (Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodekso (toliau – ir Vizų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatas), darė išvadą kad URM konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis ir pagrįstai Konsului svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir buvimo sąlygų bei dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, todėl URM konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Taigi, teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, darė išvadą, kad konsulinis pareigūnas, tinkamai įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog užsienietis nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų, nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas. Konsulinio pareigūno manymas, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, teismo vertinimu taip pat buvo pagrįstas. Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje ir Bangladešo Liaudies Respublikai 2019 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. LTU-74-00000000000000000000008238, kuriuo buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą Bangladešo Respublikos piliečiui N. H. (N. H.), yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Atitinkamai, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjo reikalavimą ir įpareigoti Ambasadą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą. 

III.

9.       Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1.       Teismas skundą išnagrinėjo nevisapusiškai, neteisingai įvertino teisės aktų reikalavimus, rėmėsi atsakovo neteisingai išaiškintomis teisės normomis.

9.2.       Teismas sprendime nevertino, jog nei Vizų apraše, nei bet kuriame kitame teisės akte, reglamentuojančiame užsieniečiu teisine padėti, nėra aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai atskleistos, suformuluotos nuostatos apie tai, kad dokumentai, įvardijami kaip papildomi, privalo būti pateikiami iš anksto, t. y. kreipimosi dėl vizos išdavimo metu, pirmojo pokalbio metu.

9.3.       Teismas sprendime nevertino to, kad atsakovas atsiliepime neteisingai išaiškino Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatą. Teismas turėjo atsižvelgti į Vizų aprašo 79 punkte įtvirtintas nuostatas, jog Vizų tarnybos valstybės tarnautojas, pagrįstais atvejais gali pakviesti prašymą išduoti nacionalinę vizą pateikusį užsienietį pokalbiui ir (arba) paprašyti pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius prašyme išduoti nacionalinę vizą ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis. Kadangi Vizų apraše, nėra nurodyta, kad patvirtinamieji dokumentai privalo būti pateikti kreipiantis dėl nacionalinės vizos išdavimo, apeliantas jų ir nepateikė besikreipdamas į Ambasadą, tačiau, jeigu Ambasados darbuotojai būtų pareiškėjui nurodę pateikti papildomus/patvirtinamuosius dokumentus, jis neabejotinai būtų juos pateikęs.

9.4.       Teismas sprendime nevertino to, kad Ambasada, vertindama pareiškėjo prašymą išduoti nacionaline vizą, pažeidė gero administravimo principą, nes Ambasada tinkamai nemotyvavo savo sprendimo, jį grindė tik teisės normomis, bet nenurodė konkrečiu faktų, dėl kurių nusprendė atsisakyti išduoti nacionalinę vizą.

9.5.       Teismas sprendime nepagrįstai pritarė atsakovo atsiliepime išdėstytai nuostatai dėl nelegalios migracijos grėsmės, nors nelegali migracija Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatų prasme pirmiausia yra siejama su neteisėtu atvykimu i Lietuvos Respubliką, neteisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje bei neteisėtu gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Apelianto įsitikinimu, pateikti dokumentai ir duomenys nesudaro pagrindo abejoti dėl jo tikslų ir sąlygų, sąžiningo siekio dirbti ir užsidirbti Lietuvos Respublikoje. Nėra jokio pagrindo įžvelgti nelegalios migracijos grėsmę, kadangi nėra jokių įrodymų, objektyviai patvirtinančių, jog apeliantas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, t. y. jog jis ketina atvykti į Lietuvos Respubliką neteisėtu būdu bei neteisėtai likti ar nelegaliai išvykti iš šalies.

k o n s t a t u o j a:

IV.

10.       Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

11.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl 2019 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje ir Bangladešo Liaudies Respublikai  sprendimo Nr. LTU-74-00000000000000000000008238 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

12.       Nurodytu skundžiamu sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti vizą remiantis šiuo pagrindu: užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų; užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

13.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti atsakovui klausimą dėl nacionalinės vizos išdavimo pareiškėjui spręsti iš naujo.

14.       Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su nurodytu teismo sprendimu nesutinka ir pabrėžia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino byloje pateiktus įrodymus, be to, skundžiamame administraciniame sprendime nenurodyti išsamūs jo priėmimo motyvai.

15.       Vizų (taip pat ir nacionalinių vizų) išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014; 2014 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1/2014; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.).

16.       Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (ginčui aktuali akto redakcija galiojusi nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d.) (toliau – ir ĮUTP) numato, kad užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką. Šis laikas gali trukti iki 12 mėnesių (17 str. 1 d.). Nacionalinė viza gali būti vienkartinė ir daugkartinė (17 str. 2 d.). Vienkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kuriam leista laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (17 str. 3 d.). Daugkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje (17 str. 5 d.). Iš užsieniečio, pateikiančio dokumentus nacionalinei vizai gauti, paimami ir į Užsieniečių registrą įrašomi biometriniai duomenys tapatybei patvirtinti – veido atvaizdas ir dešimties pirštų atspaudai, išskyrus atvejus, kai šis reikalavimas netaikomas išduodant Šengeno vizą pagal Vizų kodeksą arba užsieniečiui, turinčiam diplomatinį pasą, taikant abipusiškumo principą (17 str. 6 d.). Nacionalinė viza išduodama užsieniečiui pateikus sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą. Be kitų šio Įstatymo 61 straipsnyje nustatytų užsieniečio sveikatos draudimo reikalavimų, užsieniečio sveikatos draudimas turi galioti visose Šengeno valstybėse ir draudimo suma turi būti ne mažesnė kaip 30 000 eurų. Reikalavimas pateikti sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą netaikomas paskirtiems užsienio valstybių diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų ir tarptautinių organizacijų atstovybių nariams, vykstantiems į Lietuvos Respubliką akreditacijai, ir jų šeimos nariams, taip pat užsieniečiams, turintiems diplomatinius pasus (17 str. 7 d.).

17.       Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą (t. y. visoje valstybių narių teritorijoje galiojančią vizą), nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu

18.       Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

19.       Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato ir ĮUTP III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. Minėto įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 p.), arba norėdamas gauti vizą, jis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (2 p.).

20.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad kompetentingos institucijos, nagrinėjančios prašymą išduoti vizą, įvertinus pateiktus duomenis ir nustačius aukščiau minėtus teisės normose įvardintus pagrindus, turi teisę atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje Nr. C-84/12 konstatavo, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Nagrinėjamu atveju Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turėjo teisę vertinti pateiktus dokumentus, surinktus duomenis, ir atitinkamai savo nuožiūra spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje.

21.       Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą Ambasadai 2019 m. kovo 12 d. (b. l. 25-28). Prašyme kaip kelionės tikslą pareiškėjas nurodė darbą (21 punktas), be kita ko, nurodė: šeiminė padėtis – (duomenys neskelbtini) (9 punktas); dabartinė profesinė veikla – siuvimo operatorius (19 punktas); numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2019 m. kovo 31 d. (29 punktas), numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2020 m. kovo 30 d. (30 punktas), kviečiantis asmuo – UAB „Rodvikas“, Vilnius (32 punktas), kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia – pats bei kvietėjas (33 punktas). Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti vizą pateikė ir dokumentus, tarp kurių: draudimo poliso kopiją, paso kopiją, 2019 m. sausio 22 d. Darbo sutartį (darbo funkcija – siuvėjas, mėnesio alga – minimalus darbo užmokestis, išbandymo laikotarpis 3 mėnesiai, sutartis pareiškėjo nepasirašyta) (b. l. 32–33), UAB „Rodvikas“ tarpininkavimo raštą nacionalinei vizai gauti, Baigimo sertifikatą, lėktuvo bilieto į Vilnių rezervaciją.

22.       Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, teigia, kad atsakovas turėjo galimybę jį pakviesti pokalbiui ir (arba) paprašyti pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius prašyme išduoti nacionalinę vizą ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis. Pareiškėjas paaiškino, kadangi Vizų apraše, nėra nurodyta, kad patvirtinamieji dokumentai privalo būti pateikti kreipiantis dėl nacionalinės vizos išdavimo, apeliantas jų ir nepateikė besikreipdamas į Ambasadą, tačiau, jeigu Ambasados darbuotojai būtų pareiškėjui nurodę pateikti papildomus/patvirtinamuosius dokumentus, jis neabejotinai būtų juos pateikęs.

23.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad Konsulas, siekdamas įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei buvimo sąlygomis, 2019 m. kovo 12 d. atliko pokalbį – interviu, kurio metu paaiškėjo, jog pareiškėjas nekalba angliškai (ir lietuviškai), todėl Konsulas negalėjo apklausti ir įsitikinti, kad pareiškėjas supranta, kokios darbo sąlygos numatytos darbo sutartyje. Minėto pokalbio su Konsulu metu pareiškėjas negalėjo paaiškinti ir pagrįsti savo finansinės padėties, ryšių su kilmės valstybe. Taip pat Konsului nagrinėjant pareiškėjo pateiktus dokumentus kilo abejonės dėl pareiškėjo siuvėjo kvalifikaciją pagrindžiančių dokumentų autentiškumo ir tikrumo, nes pareiškėjas pateikė Bangladešo siuvėjų kursų baigimo sertifikatą ir darbo patirtį įrodantį dokumentą, kuris pagal turinį ir formą tapatus dokumentams, kuriuos pateikė ir kiti su piliečiai, nors visi trys nurodė dirbę skirtingose siuvyklose. Abu asmenys, kaip ir pareiškėjas, ketindami pagrįsti turimą siuvėjo kvalifikaciją, pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog jie visi buvo užfiksuoti prie tų pačių staklių, toje pačioje vietoje. Pareiškėjas Konsului nepateikė siuvėjų kursų baigimo sertifikato, išduoto Nacionalinio jaunimo mokymo instituto (National Yonth Development Training Center) originalo, tinkamai legalizuoto Bangladešo Respublikos Užsienio reikalų ministerijos. Kadangi sertifikate nebuvo nurodytos pasirašiusių Centro darbuotojų pavardės, kontaktiniai asmenys, nenurodyta įgyta profesinė kvalifikacija (b.l. 35), todėl Ambasados darbuotojai negalėjo rasti informacijos apie tai ir įsitikinti pareiškėjo pateikto dokumento tikrumu. Konsulas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir interviu metu gautą informaciją, 2019 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų – negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų bei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

24.       Taigi, byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas buvo pokalbyje su Konsulu, pareiškėjas šios aplinkybės neginčija. Taip pat neginčija to, kad negalėjo atsakyti Konsului į jo užduodamus klausimus, taigi Konsulas neturėjo galimybės įsitikinti ar pareiškėjas supranta darbo sutarties sąlygas kurios yra užpildytos lietuvių kalba. Pareiškėjo kartu su prašymu pateikti dokumentai buvo nepakankamai pilnai neatskleidžiantys jo realius darbo įgūdžius, todėl Konsulas neturėjo galimybės nustatyti tikrojo kelionės tikslo.   

25.       Dėl papildomų dokumentų pateikimo, atkreiptinas dėmesys, jog patvirtinamųjų dokumentų, kuriais gali remtis kompetentingos institucijos ir kurių neišsamus sąrašas pateiktas Vizų kodekso II priede, ir priemonių, kurias gali naudoti šios institucijos, įskaitant minėto kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytą pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu, įvairovė patvirtina, kad prašymai išduoti vizą nagrinėjami išsamiai. Kompetentingos institucijos šį prašymą turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Kita vertus, Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardytais pagrindais. Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso 21 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies teksto; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. Iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

26.       Taigi nagrinėjamu atveju Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turėjo teisę vertinti pateiktus dokumentus, surinktus duomenis, ir atitinkamai savo nuožiūra spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje.

27.       Vis dėlto, ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą apima pagrįstas abejones. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.) ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A858-619/2014).

28.       Taigi pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju skundžiamame sprendime bendriausia prasme yra nurodytas aiškus atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindas, t. y. iš priimto sprendimo matyti jo teisinis pagrindas ir jį pagrindžiančios aplinkybės (b. l. 14-15).

29.       Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo dokumentus, pateiktus prašant išduoti nacionalinę vizą nurodytu pagrindu, laikytina, kad Ambasada nustatė objektyvias priežastis, kurių pagrindu nusprendė neišduoti vizos pareiškėjui. Šiuo aspektu visų pirma pastebėtina, jog Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte, be kita ko, numatyta, jog vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Taigi niekur nereikalaujama, kad kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar privalo išduoti vizą, įsitikintų, jog prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Priešingai, kaip jau buvo minėta, jos turi nustatyti, ar kyla pagrįstų abejonių dėl tokio ketinimo (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

30.       Įvertinus administracinėje byloje esančius duomenis darytina išvada, jog Ambasada pagrįstai galėjo turėti tokių abejonių dėl pateiktos informacijos patikimumo bei pareiškėjo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos. Pažymėtina, kad pareiškėjas tvirtino, jog kelionės tikslas darbas siuvėju, tačiau pokalbio metu paaiškėjo, kad pareiškėjas nekalba nei anglų nei lietuvių kalba, todėl Konsulas negalėjo įvertinti ar pareiškėjas suvokia darbo sutarties sąlygas, taip pat negalėjo pareiškėjui paaiškinti, kad pateikti dokumentai yra nepakankami atskleisti jo siekiamos nacionalinės vizos gavimo tikslų. Taip pat su pareiškėju analogiškus prašymus pateikė dar du asmenys, kurie teigė dirbę siuvėjais skirtingose įmonėse, tačiau visi trys pateikė foto nuotraukas kuriose jie yra nufotografuoti toje pačioje aplinkoje ir prie tų pačių staklių.

31.       Pažymėtina, jog, remiantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad kartu su prašymu pateikti duomenys nebuvo įtikinami, Ambasada pagrįstai galėjo turėti abejonių dėl pateiktos informacijos patikimumo bei pareiškėjo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos bei dėl pareiškėjo realių ketinimų ir galimybių verstis atitinkama nurodyta veikla Lietuvos Respublikoje.

32.       Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Ambasada, atsižvelgusi į nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai galėjo turėti abejonių dėl pateiktos informacijos patikimumo bei dėl pareiškėjo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Ambasada šiuo atveju neperžengė jai suteiktų diskrecijos ribų, be to, byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjo prašymas būtų išnagrinėtas nekruopščiai. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vizą išduodantis subjektas vertina nustatytų aplinkybių visumą, įskaitant ir Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytame pokalbyje su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu pateiktą informaciją. Tik įvertinęs visumą faktinių aplinkybių kompetentingas subjektas priima atitinkamą sprendimą, o prašymą pateikusi asmenį informuoja naudodamas aptartą standartinę formą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju išvardintų nuostatų, Ambasadai priimant ginčo sprendimą, buvo laikytasi tinkamai.

33.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos ambasada Indijos Respublikoje ir Bangladešo Liaudies Respublikai priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą ir jį naikinti nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo perduoti klausimą dėl nacionalinės vizos pareiškėjui išdavimo spręsti iš naujo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, priimtas įvertinus byloje esančius įrodymus, jį naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas ir pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. H. (N. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

        Dainius Raižys

        Virginija Volskienė