Baudžiamoji byla Nr. 2K–171/2013

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 1-75-2-00026-2010-6                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                      1.2.8.1.1; 2.4.2.3. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. V. kasacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 22 d. nutarties.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu R. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 22 d. nutartimi nuteistosios R. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą,

n u s t a t ė :

R. V. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d., apie 14.10 val., (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme, esančiame (duomenys neskelbtini), viešo teismo posėdžio metu, nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriai pirmininkavo teisėja R. R., duodama paaiškinimus ir sakydama: „<...> tai tada dar prie to pačio norėčiau pasakyt, čia jau biški senesni laikai, kai dar buvom su P. nesakyt, kad draugė, gal pažįstama, kaip jie čionai teismuose vaikščiojo su „A“ ir visa kita, tai jis man yra pasakęs, nežinau, ar jis gyrėsi, ar jis kaip: čia (duomenys neskelbtini) teismas tai, nu kaip pasakyt, nuėjai V. padavei, padėjai 50 tūkstančių ir žinok, kad jau byla laimėta <...>“, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinusią ir pažeminusią (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo pirmininkę R. V., galinčią pakirsti pasitikėjimą ja.

Kasaciniu skundu nuteistoji R. V. prašo teismą panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 22 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorė teigia, kad ji buvo diskriminuojama dėl nukentėjusiosios R. V. padėties, nes ji nėra nepilnametė, nėra žinomi jokie jos fiziniai ar psichiniai trūkumai, o ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik todėl, jog R. V. yra (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo pirmininkė. Taigi buvo pažeisti BPK 407, 408 ir 409 straipsniai bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, 14 straipsnis.

Kasatorė mano, kad buvo pažeista jos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, nes ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu buvo pateikusi prašymą kviesti atitinkamu liudytojus, tačiau jie nebuvo apklausti iš anksto pripažįstant jų parodymus nereikšmingais.

Be to, kasatorė teigia, kad nusikaltimo nepadarė, nes pakartojo tik kito asmens – R. P. – pasisakymą. Taip pat ji mano, kad dėl to, jog R. P. pasisakymą pakartojo (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme posėdžio metu nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), jai turėjo būti taikytas CK 2.24 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas imunitetas. Be to, apeliacinės instancijos teismas kitoje byloje buvo priėmęs priešingą sprendimą dėl CK 2.24 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto asmenų, dalyvaujančių teismo procese, imuniteto ir taip pažeidė kasatorės teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

Kasatorė nurodo, kad jai nebuvo pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdį. Ji buvo informuota tik apie 2012 m. spalio 22 d. 16 val. vyksiantį teismo posėdį, kurio metu buvo paskelbta nutartis nedalyvaujant nei prokurorui, nei gynėjui. Kasatorė teigia, kad jeigu būtų galėjusi dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, valstybės skirtą advokatą A. Z. būtų nušalinusi, nes jis bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka netinkamai atstovavo jos interesams.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistos Konvencijos nuostatos dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jo atlikimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pagal nukentėjusiosios pareiškimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, buvo pradėtas prokuroro reikalavimu, nustačius ir šiame procesiniame sprendime motyvavus veikos visuomeninę reikšmę (teisėjos, kaip teisinės sistemos atstovės, pažeminimas). Šiaulių apygardos teismas skundžiamoje 2012 m. spalio 22 d. nutartyje, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, padarė pagrįstas ir teisingas išvadas apie tai, kad BPK nėra nustatyta, kokia forma turi būti išreikštas minėtas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteismini tyrimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas turi būti motyvuotas, pagrindžiantis bent vienos BPK 409 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės buvimą, paprastai yra priimamas nutarimas (BPK 30 straipsnis). BPK 409 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų, bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad nuteistoji R. V. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo diskriminuojama dėl nukentėjusiosios padėties. Skunde nėra nurodyta pakankamai teisinių argumentų, pagrindžiančių nepriklausomo ir nešališko teismo bei bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką principų pažeidimą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies b, c, d punktai).

Kasatorė taip pat nenurodė jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių teisės į gynybą pažeidimą. Teismai motyvuotai atmetė kasatorės prašymus apklausti kaip liudytojus jos nurodytus asmenis, nes šie asmenys veikos padarymo aplinkybių nematė, įvykio vietoje nebuvo. Juolab kad ir ikiteisminio tyrimo, ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklaustas liudytojas R. P. paneigė sakęs kasatorei jos viešai išsakytus teiginius apie nukentėjusiąją. Taip pat R. V. buvo suteikta teisė teikti prašymus, papildymus ir šia teise ji pasinaudojo pateikdama prašymą dėl akistatos su liudytoju R. P. atlikimo, kuri buvo atlikta.

Atsiliepime pažymima, kad nepagrįstas kasatorės teiginys, jog jai, vadovaujantis CK 2.24 straipsnio 9 dalimi, turėjo būti taikomas imunitetas dėl tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumą, paskleidimo, teismo posėdžio metu.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šių nuostatų taikymas nereiškia teismo proceso dalyvių teisės teismo posėdyje įžeidinėti vienas kitą ar teismą. Sutinkant su šiomis teismo išvadomis, papildomai pažymėtina, kad CK 2.24 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas imunitetas tik civilinei asmens atsakomybei už asmens garbės ir orumo pažeidimą. Ši CK norma taikoma visiems teismo proceso dalyviams ir civilinėse, ir baudžiamosiose, ir administracinėse bylose. Todėl tuo atveju, kai teismo proceso dalyvio veiksmai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos požymius, minėtas absoliutus imunitetas netaikomas. Tuo tarpu kasaciniame skunde pateiktas EŽTT praktikos pavyzdys (sprendimas byloje Esertas prieš Lietuvą) nėra tinkamas argumentuoti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo 2012 m. spalio 22 d. nutarties nepagrįstumą dėl CK 2.24 straipsnio 9 dalies nuostatų netaikymo, nes skunde nurodytas apeliacinės instancijos teismo nutarties kitoje baudžiamojoje byloje išvadų dėl CK 2.24 straipsnio 9 dalyje numatyto imuniteto taikymo ribų pavyzdys.

Kartu nepagrįstas kasatorės argumentas, kad ji nepadarė nusikalstamos veikos, o tik pakartojo kito asmens informaciją pasisakymą apie nukentėjusiąją. Apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamius teisinius argumentus, jų vertinimą, išnagrinėjo visus nuteistosios apeliacinio skundo argumentus ir motyvavo savo išvadas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį pagrįstumo.

Taip pat kasatorė nepagrįstai nurodo, kad jai buvo pranešta tik apie 2012 m. spalio 22 d. vykusį teismo posėdį, kurio metu buvo paskelbta apeliacinės instancijos teismo nutartis. Šie skundo teiginiai prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, nes iš byloje esančio Šiaulių apygardos teismo teisėjo pranešimo proceso šalims apie 2012 m. rugsėjo 20 d., 13.00 val. vyksiantį posėdį matyti, kad pranešimas buvo išsiųstas ir R. V. jos gyvenamosios vietos adresu. Iš apeliacinės instancijos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. posėdžio protokolo matyti, kad nuteistoji posėdyje nedalyvavo, o jos interesams atstovavo valstybės paskirtas gynėjas. Protokole ir bylos medžiagoje nėra duomenų apie raštu išreikštą nuleistosios negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje ar prašymą jį atidėti. Be to, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 2 dalimi, jeigu nuteistajai laiku buvo pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdi, jos neatvykimas nėra procesinė kliūtis teismui nagrinėti baudžiamąją bylą jai nedalyvaujant.

Be to, nepagrįsti kasatorės teiginiai, kad jai valstybės paskirtas gynėjas tinkamai neatstovavo jos interesams, o apeliacinės instancijos teismas nesuteikė jai teisės gintis pačiai. Pažymėtina, kad BPK 322 straipsnio 1 dalis numatyto privalomą gynėjo dalyvavimą bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, todėl gintis pati, be privalomo gynėjo dalyvavimo, nuteistoji R. V. negalėtų, nes tokiu atveju būtų pagrindas konstatuoti esminį BPK pažeidimą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių užtikrinti minėtų BPK nuostatų įgyvendinimą apeliacinio proceso metu, paskiriant nuteistajai gynėją iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, jai neišreiškus noro pačiai pasirinkti gynėją. Paskirtasis gynėjas atstovavo nuteistosios gynybos interesams šios baudžiamosios bylos ankstesniame nagrinėjime apeliacinėje instancijoje, o iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kasatorė minėtajam valstybės paskirtam gynėjui nušalinimų nereiškė. Be to, grąžinus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasatorė apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokio prašymo dėl sutarties su jos pasirinktu gynėju sudarymo.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 154 straipsnio 1 dalies ir BPK 409 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės  neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo...“.

Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Nuteistoji R. V., pripažindama atlikusi jai inkriminuotus veiksmus, neigia jų nusikalstamumą tuo pagrindu, esą ji tik pakartojusi liudytojo R. P. žodžius. Teismai nėra nustatę tokios aplinkybės, kita vertus, ji nesusijusi su nuteistosios kaltumo klausimu, nes šmeižimo nusikaltimo objektyviuosius požymius sudaro paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos nepriklausomai nuo to, koks yra tos informacijos šaltinis. Svarbu tai, kad kaltininkas suvoktų jo skleidžiamos informacijos neatitikimą tikrovei ir norėtų taip veikti. Būtent tokius nuteistosios R. V. veikos subjektyviuosius požymius ir nustatė žemesnės instancijos teismai. Kasatorė teismų išvadų šiuo klausimu neginčija, savo baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą neigdama civilinės teisės nuostatomis dėl asmens garbės ir orumo gynimo. Toks argumentas neatitinka įstatymo nuostatų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Minėta, kad šmeižimo nusikaltimo objektyviuosius požymius sudaro paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi civilinis deliktas asmens garbės ir orumo pažeidimas ir nusikaltimas šmeižimas negali būti sutapatinami, teismai nuteistosios R. V. veiksmuose nustatė ne civilinio delikto, o nusikaltimo sudėtį. Kita vertus, civilinė teisė nustato deliktinę, o ne baudžiamąją atsakomybę, todėl CK 2.24 straipsnio 9 dalies nuostata, pagal kurią teismo proceso dalyviai neatsako už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis, gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tų kalbų ir dokumentų turinyje yra civilinio delikto, o ne nusikalstamos veikos požymių. Apeliacinės instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį ir į tai, kad nuteistajai R. V. negali būti taikoma CK 2.24 straipsnio 9 dalis ir dėl tos priežasties, kad jos pareiškimas teisme visiškai nesusijęs su nagrinėtos civilinės bylos pagrindu ir dalyku bei teismo proceso dalyviais.

Kasatorė įžvelgia jos diskriminaciją, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą ir teismo šališkumą dėl to, kad privataus kaltinimo byloje dėl nukentėjusiosios einamų pareigų atliktas ikiteisminis tyrimas ir netenkintas jos prašymas apklausti kaip liudytojus jos nurodytus asmenis. Kolegija su tokiu baudžiamojo proceso dalyvio diskriminavimo ir teismo šališkumo traktavimu nesutinka.

Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį, kurią kaip pažeistą nurodo kasatorė, jeigu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę, prokuroras dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Motyvuodamas būtent visuomenine nusikalstamos veikos reikšme prokuroras ir pradėjo baudžiamąjį procesą nuteistosios R. V. byloje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime pažymėjo, kad BPK 409 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“  sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pavyzdžiui, su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, su nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas.

Žiūrint šiuo aspektu, teisėjo, tarp jų ir teismo pirmininko, šmeižimas, skleidžiant su teisingumo vykdymu susijusią tikrovės neatitinkančią informaciją, daugeliu aspektu vertintinas kaip nusikalstama veika, turinti visuomeninę reikšmę. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Nuteistosios R. V. paskleistos apie teismo pirmininkę tikrovės neatitinkančios informacijos turinys, kurio esmė yra ta, kad teisėja priima sprendimus ne pagal įstatymą, o papirkta suinteresuotos šalies, rodo, kad šių pamatinių teisinės valstybės principų tariamai nesilaikoma. Ši informacija tapo žinoma didelei asmenų grupei, iniciatyva dėl ją paskleidusio asmens (nuteistosios R. V.) veiksmų teisinio vertinimo rodė ne pati nukentėjusioji, o žiniasklaidos priemonės atstovė. Esant tokioms aplinkybėms, prokuroras pagrįstai įžvelgė visuomeninę nusikalstamos veikos reikšmę.

Priešingai negu teigia kasatorė, ikiteisminio tyrimo atlikimas baudžiamojoje byloje, kurioje nukentėjusysis yra teisėjas, ne tik nediskriminuoja kaltinamo asmens, bet yra papildoma jo teisių apsaugos garantija, nes ikiteisminiam tyrimui vadovauja prokuroras, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnį, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Be to, tokiu atveju įstatymas suteikia teisę suinteresuotiems asmenims apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka, nes nagrinėjant bylą privataus kaltinimo tvarka jie tokios galimybės neturi (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nuteistoji R. V. tokia galimybe pasinaudojo.

Proceso dalyvio prašymui ištirti papildomus įrodymus, taigi ir prašymui iškviesti bei apklausti kaip liudytojus kaltinamojo nurodytus asmenis, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teisme nuteistoji R. V. prašė apklausti vienus jos nurodytus asmenis apie tai, iš kur jiems žinoma apie jos pasisakymą civilinės bylos nagrinėjimo metu, o kitus – ką ji jiems yra pasakojusi. Teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonės, nutarė prašymą atmesti. Tokia nutartis atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įrodymams keliamus reikalavimus, nes  iš tikrųjų tos aplinkybės neturi reikšmės vertinant įrašyto ir pačios nuteistosios neginčijamo jos pasisakymo turinį. Pažymėtina ir tai, kad tais pačiais klausimais teismas jau buvo apklausęs teismui pateiktame sąraše nurodytus liudytojus. Kasatorė nepateikia jokių argumentų, kad prašymo atmetimas sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. BPK 22 straipsnio 3 dalyje, be kitų kaltinamojo teisių, numatyta ir jo teisė pareikšti prašymus, tačiau pats savaime prašymo atmetimas nepažeidžia BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatytos kaltinamojo teisės, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Dėl apeliacinio proceso

Byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistosios R. V. apeliacinį skundą po to, kai kasacinės instancijos teismas panaikino pirmesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. To paties straipsnio antroji dalis suteikia teisę šiame posėdyje dalyvauti ir nuteistajam bei kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams, tačiau šių asmenų, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą.

Priešingai negu teigia kasatorė nuteistoji R. V., ji ir kiti proceso dalyviai apie bylos nagrinėjimą 2012 m. rugsėjo 20 d. buvo informuoti iš anksto 2012 m. birželio 14 d. pranešimu. Taigi nuteistoji turėjo galimybę per du mėnesius pasisamdyti norimą gynėją, jai to nepadarius, teismas gynėją paskyrė, o neatvykus pačiai apeliantei, bylą tą dieną išnagrinėjo be jos, pranešdamas, kad sprendimas bus skelbiamas 2012 m. spalio 22 d. Neatitinka bylos duomenų ir nuteistosios kasacinio skundo teiginys, esą pirmesnio apeliacinio proceso metu jai paskirtas gynėjas veikė prieš ją, todėl negalėjo būti vėl paskirtas jos gynėju. Kaip matyti iš pirmesnio apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, pati nuteistoji dalyvavo tame teismo posėdyje, prašydama pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti, o jos gynėjas palaikė tokį prašymą, išdėstydamas atitinkamus teisinius argumentus. Jokio prašymo perduoti bylą prokurorui ar kitaip pasunkinti nuteistosios teisinę padėtį gynėjas nepareiškė. Iš naujo nagrinėjant bylą gynėjas vėlgi palaikė nuteistosios R. V. apeliacinį skundą ir prašė ją išteisinti, pateikdamas argumentus, kad, jo vertinimu, nėra nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, ne tik kad nebuvo suvaržyta nuteistosios teisė gintis pačiai, bet priešingai, jai pačiai nesirūpinant savo gynyba, buvo užtikrinta įstatymo numatyta teisinė pagalba.

Kasatorė, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu byloje Esertas prieš Lietuvą teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu panaikintoje pirmesnėje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išaiškinęs CK 2.24 straipsnio 9 dalies nuostatą dėl imuniteto nuo atsakomybės už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas, pažeidė Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintas jos teises, nes nesilaikė teisinio tikrumo principo. Su tokiu argumentu negalima sutikti.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas panaikintoje nutartyje tokio išaiškinimo nėra davęs. Kasatorė cituoja savo pačios apeliacinį skundą, kurio esmė išdėstyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, tačiau teismas savo išvadose dėl apeliacinio skundo su tokiu šios teisės normos traktavimu nesutiko. Kasacinės instancijos teismas šioje nutartyje jau pasisakė, kad nagrinėjamoje byloje CK 2.24 straipsnio 9 dalies nuostata nesuteikia imuniteto nuo baudžiamosios jurisdikcijos. Kita vertus, kasatorės nurodytoje byloje Esertas prieš Lietuvą res judicata principo pažeidimas buvo nustatytas dėl to, kad teismas civilinėje byloje antrajame procese neatsižvelgė į ankstesniame civiliniame procese priimtą galiojantį sprendimą. Nagrinėjamu atveju procesas vyksta toje pačioje baudžiamojoje byloje, kurioje pirmesnė apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pagal BPK 386 straipsnio 1 dalį, byla tokiu atveju nagrinėjama bendra tvarka. Taigi apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas panaikintame sprendime nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios R. V. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                      Gintaras Goda

Antanas Klimavičius

Vladislovas Ranonis