Civilinė byla Nr. 2A-664-180/2015

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00328-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.5.8.8; 2.1.5.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ūkininko N. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-307-513/2015 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Judringė“ ieškinį atsakovui ūkininkui N. M., dalyvaujant tretiesiems asmenims: A. B. ir G. M., dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ir atsakovo ūkininko N. M. priešieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Judringė“ ir A. B. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Judringė“ prašė priteisti iš atsakovo 106 290,54 Eur (367 000 Lt) skolą, 58 310,84 Eur (201 335,68 Lt) palūkanų, 31 187,98 Eur (107 686,85 Lt) palūkanų, 6 procentų dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas teigė, kad 2007 m. gruodžio 21 d. paskolos sutartimi atsakovas įsipareigojo iki 2008 m. kovo 31 d. grąžinti jam (ieškovui) paskolintus 417 000 Lt bei sumokėti 10 procentų dydžio metinių palūkanų. Atsakovas 2008 m. birželio 30 d. grąžino tik dalį – 50 000 Lt, paskolos.

Atsakovas – ūkininkas N. M., priešiniu ieškiniu prašė pripažinti 2007 m. gruodžio 21 d. paskolos sutartį negaliojančia, nes tai apsimestinis sandoris – pagal šią sutartį jam (atsakovui) pervesti 417 000 Lt yra ne paskola, o atsakovo A. B., BUAB „Judringė“ akcininko, piniginis įnašas į jungtinę veiklą pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 106 290, 54 Eur skolą, 6 386 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 31 188,27 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 6 procentų dydžio procesinių palūkanų už priteistą 143 864,81 Eur sumą bei 175,75 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį ir atsakovo priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo ūkininko N. M. 1 908 Eur žyminio mokesčio valstybei.

Teismas nustatė, kad 2007 m. gruodžio 21 d. UAB „Judringė“ ir ūkininkas N. M. sudarė paskolos sutartį, kuria pastarasis įsipareigojo grąžinti bendrovei paskolintus 417 000 Lt ne vėliau kaip iki 2008 m. kovo 31 d. ir sumokėti 10 procentų dydžio metinių palūkanų. 2008 m. birželio 30 d. atsakovas į bendrovės kasą įnešė 50 000 Lt, nurodęs kaip paskolos grąžinimą. 2008 m. rugpjūčio 8 d. N. M. su UAB „Judringė“ akcininku A. B. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria sutarties šalys įsipareigojo bendromis pastangomis ir lėšomis pastatyti pastatus, juos įrengti ir organizuoti veiklą kaimo turizmo sodyboje, (duomenys neskelbtini). Taip pat susitarė, kad objektui jau panaudoti ir ateityje panaudojami asmeniniai įnašai pinigais, medžiagomis, transportu ar darbu įskaitomi taip: A. B. įdėjimai – 60 procentų, N. M. – 40 procentų, o panaudotų asmeninių įnašų sutartiniai skaičiavimai sutarties priede Nr. 1, tačiau teismas nustatė, kad toks priedas nebuvo sudarytas. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad ginčo sutartis laikytina paskolos sutartimi. Šalys paskolą apskaitė buhalterinėse apskaitose; atsakovas dalį paskolos grąžino, o likusios nustatytu terminu, liko skolingas bendrovei 367 000 Lt. Teismas nustatė, kad atsakovas pagal šalių susitarimą skolingas 22 049,59 Lt mokėjimo (pelno) funkciją atliekančių palūkanų. Ieškovo reikalaujamos priteisti 201 335,68 Lt mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos apskaičiuotos netinkamai, nes ginčo sutarties sąlygos leidžia teigti, kad paskolos davėjas sutartimi siekė už paskolintus pinigus gauti nustatytą atlyginimą už konkretų laikotarpį. Kadangi pagal ieškovą prievolės grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas diena 2008 m. birželio 30 d., teismas sprendė, kad sutartinės 10 procentų dydžio pelno palūkanos atsakovui apskaičiuotinos nuo sutarties sudarymo dienos iki 2008 m. birželio 30 d. Ieškovui iš atsakovo taip pat priteisė 107 686, 85 Lt įstatyminių kompensuojamųjų palūkanų (CK 6.874 str. 1 d.) už praleistą piniginės prievolės įvykdymo terminą už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. bei 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų (CK 6. 37 str. 2 d.) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2013-05-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas netenkino atsakovo N. M. prašymo taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimams priteisti palūkanas. Sprendė, kad ginčo atveju CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų išieškojimo nėra praleistas. Paminėtų reikalavimų senatis būtų suėjusi 2013 m. birželio 30 d.

Teismas atsakovo argumentus, kad jam pervesti iš bendrovės „Judringė“ 417 000 Lt yra ne paskola, o A. B. – bendrovės akcininko, piniginis įnašas į jungtinę veiklą pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. jungtinės veiklos sutartį, pripažino neįrodytais, nes jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta jau suėjus ginčo paskolos grąžinimo terminui. Be to, prie jungtinės veiklos sutarties nėra jokio šios sutarties priedo ar kitų įrodymų, kurie ginčo paskolą leistų vertinti kaip N. M. ir A. B. įnašus į jų jungtinę veiklą. Aplinkybė, kad bendrovės akcininkas yra susijęs su paskolos gavėju ir yra suinteresuotas jungtine veikla, neįrodo, kad įmonės lėšos buvo panaudotos kaip asmeninės akcininko lėšos, nes toks sandoris būtų neteisėtas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas ūkininkas N. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo paskolos sutartimi nėra pridengti jo (apelianto) ir A. B. įnašai į jungtinę veiklą vykdant kaimo turizmo sodybos, (duomenys neskelbtini), statybą, padaryta netinkamai taikant bei aiškinant CK 1.87 straipsnį bei sutarčių aiškinimo taisykles.

2. Teismo išvada, kad ginčo paskolos sutartimi gautos piniginės lėšos negalėjo būti panaudotos A. B. įnašams pagal jungtinės veiklos sutartį, nes toks lėšų panaudojimas būtų neteisėtas, nėra teisiškai pagrįsta. Ši teismo išvada patvirtina, kad apygardos teismas neatskleidė bylos esmės, nagrinėjo tik ieškovo reikalavimą priteisti skolą, o priešieškinio reikalavimus vertino tik kaip gynybinę poziciją.

3. Bylos duomenys įrodo, kad 2007 metais jis (apeliantas) ir A. B., kooperuodami bendras pastangas ir lėšas, susitarė pastatyti pastatus, juo įrengti ir organizuoti veiklą kaimo turimo sodyboje, (duomenys neskelbtini). Ši sutartis nėra nuginčyta ir yra galiojanti, A. B. patvirtino, kad sutartį siekė vykdyti. Taigi tarp šalių buvo jungtinės veiklos teisiniai santykiai dar iki jungtinės veiklos sutarties sudarymo.

4. Aplinkybė, kad A. B. siekė, jog jo dalyvavimas jungtinėje veikloje laikinai nebūtų išviešintas, lėmė, kad pradžioje šalis siejo tik žodinė jungtinės veiklos sutartis. A. B. savo įnašus, padarytus iki jungtinės veiklos sutarties sudarymo, įnešė prisidengiant kitais sandoriais. Jungtinės veiklos sutartyje šalys patvirtino, kad jungtinės veiklos objektui panaudotos lėšos iki jungtinės veiklos sutarties sudarymo raštu yra partnerių įnašas.

5. A. B. nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jungtinės veiklos sutartimi nustatytą jo 60 procentų dydžio įnašą į jungtinę veiklą.

6. Bylos nagrinėjimo metu A. B. pripažino, kad nors ginčo paskolos sutarties sudarymo metu nebuvo UAB „Judringė“ vadovas, tačiau sprendimą dėl paskolos sumos perdavimo priėmė pats. Kadangi ieškovas neturėjo 417 000 Lt, ją ieškovui paskolino UAB „Rekosta“ – generalinis jungtinės veiklos objekto statybos rangovas. Aiškinimas, kad kreditorius per tarpininką skolina pinigus skolininkui, tam, kad pastarasis su juo atsiskaitytų, būtų nepagrįstas protingumo ir teisingumo principais.

7. A. B. bylos nagrinėjimo metu negalėjo paaiškinti, kodėl buvo suteikta ginčo paskola. Jo teiginiai, kad tai buvo padaryta iš draugiškumo, yra nepagrįsti ir prieštarauja jo pozicijai dėl jungtinės veiklos vykdymo.

8. Iki bankroto bylos iškėlimo ieškovas nereikalavo palūkanų už perduotą paskolos sumą, o dabar reikalauja priteisti palūkanas už nepateisinamai ilgą 5-rių su puse metų laikotarpį.

9. Terminas už kurį teismas priteisė palūkanas – 1 982 dienos, ir tai sudaro 5-rius metus ir 157 dienas, todėl teismas nepagrįstai priteisė ieškovui palūkanų už ilgesnį nei CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą laikotarpį.

Ieškovas BUAB „Judringė“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad 2007 m. gruodžio 21 d. tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis: 2013 m. rugpjūčio 2 d. liudytojo apklausos protokolas įrodo, kad apeliantas pripažino, jog yra skolingas BUAB „Judrinė“ apie 350 000 Lt; pagal ginčo paskolos sutartį gautus pinigus apeliantas apskaitė savo buhalterinėje apskaitoje ir vykdė sutartinius įsipareigojimus – 2008 m. birželio 30 d. grąžino bendrovei 50 000 Lt paskolos. Šios aplinkybės įrodo, kad šalių valia buvo nukreipta sudaryti būtent paskolos sutartį, o ne pridengti kitą sandorį.

2. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad gauti iš bendrovės pinigai – 417 000 Lt, buvo ne paskola, o A. B. piniginis įnašas pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. jungtinės veiklos sutartį.

3. Apeliantas ginčo sutartimi paskolą įsipareigojo grąžinti iki 2008 m. birželio 30 d., ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo šios datos ir nebuvo praleistas.

Atsakovas A. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pritaria ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Byloje ginčas iš esmės kilo dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo. Ieškovas BUAB „Judringė“ reikalavimus dėl skolos ir palūkanų priteisimo atsakovui ūkininkui N. M. grindė 2007 m. gruodžio 21 d. paskolos sutartimi, kurią pastarasis byloje pareikštu priešieškiniu ieškovui reikalavo pripažinti negaliojančia CK 1.87 straipsnio (apsimestinis sandoris) pagrindu. Apelianto įsitikinimu, ginčo sandoris buvo sudarytas siekiant pridengti jo (apelianto N. M.) ir buvusio UAB „Judrinė“ vadovo bei akcininko – atsakovo pagal priešinį ieškinį A. B., susitarimą dėl piniginio įnašo jų sudarytoje jungtinėje veikloje.

Apeliaciniame skunde atsakovas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, CK 1.87 straipsnio bei sutarčių aiškinimą ir taikymą.

Dėl paskolos sutarties kaip apsimestinio sandorio

Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Kai sandoris apsimestinis, juo nesiekiama jame aptartų teisinių padarinių. Šalių tikslas tokiu sandoriu įgyti ne tas teises ir pareigas, kurios yra apsimestinio sandorio objektas, o kitas, iš pridengiamojo sandorio atsirandančias teises ir pareigas. Taigi šalys siekia teisinių padarinių, kylančių nei iš apsimestinio sandorio, o iš to, kuris pridengtas apsimestiniu sandoriu. Tokiu atveju egzistuoja du sandoriai – apsimestinis ir tikrasis, pridengtas apsimestiniu sandoriu. Ar sandoris apsimestinis, svarbu nustatyti tikrąją sandorio šalių valią dėl tikrųjų ketinimų ir tikslų, kokių teisinių padarinių siekė šalys, sudarydamas ginčo (apelianto teigimu apsimestinį) sandorį (CK 6. 193 str.). Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, privalo įrodyti tai teigiantis asmuo (CPK 178 str.).

Apeliantas siekia paskolos sutartį, pagal kurią jis paskolino iš ieškovo 417 000 Lt, pripažinti apsimestiniu sandoriu, nes jis ydingas dėl jame nustatytų šalių teisių ir pareigų bei sandorio tikslo, paskolos subjekto – tikrojo gavėjo. Apeliantas teigia, kad tokiu sandoriu buvo pridengtas atsakovo A. B. (tikrojo pinigų gavėjo) įnašas į bendrą veiklą pagal jungtinės veiklos sutartį. Atsakovas A. B. bei ieškovas tokius apelianto teiginius neigia.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo sandorio šalys sudarė paskolos sutartį (CK 6.870 str.), kurio pagrindu būtent apeliantas, o ne A. B. iš ieškovo pasiskolino konkrečiam terminui konkrečią pinigų sumą, įsipareigojęs ją grąžinti. Atsakovas N. M. neįrodė, kad šis sandoris apsimestinis. Teismas turėjo pagrindą tokiai išvadai, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, t. y. tai, kad sutartis rašytinė (CK 6.781 str.), joje sutarta dėl konkrečios paskolos sumos – 417 000 Lt, kurią apeliantas gavo sutarties sudarymo dieną ir to neginčija. Be to, ši faktinė aplinkybė įrodyta rašytiniais įrodymais – kasos pajamų orderiu, bei pinigų – paskolos, apskaita paskolos davėjo ir jos gavėjo buhalterinėje apskaitoje. Sutartyje aiškiai aptartos sutarties šalys, paskolos davėjo pareigos: grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą iki konkretaus šalių aptarto termino ir mokėti už paskolą nustatyto dydžio palūkanas (CK 6. 870, 6.872, 6.873, 6.874str.). Reikšminga tai, kad apeliantas N. M. dalį paskolos – 50 000 Lt, nors pavėluotai, grąžino paskolos davėjui, įnešdamas į ieškovo (bendrovės) sąskaitą, kasos pajamų orderyje įvardinęs ūkinę operaciją kaip paskolos grąžinimą.

Iš ginčo sandorio turinio, aiškių jame aptartų sandorio šalių teisių ir pareigų bei realių veiksmų – pinigų perdavimo, priėmimo, apskaitymo, pinigų dalies grąžinimo jų davėjui, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad šalys išreiškė aiškią valią sudaryti paskolos sutartį, kuria apeliantui A. M., ne A. B., buvo suteikta terminuota paskola (CPK 185 str.).

Apeliantas nepateikė įrodymų, kad paskolos tikruoju gavėju buvo atsakovas A. B., t. y. neįrodė, kad jis (apeliantas) gavęs iš ieškovo pinigus, taip įgijęs teisę jais disponuoti, juos (pinigus) perdavė atsakovui A. B., jo teigimu tikrajam paskolos sutarties subjektui, kad šis panaudotų juos kaip įnašą jungtinei veiklai – kaimo turizmo sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), statybai, dar iki 2008 m. rugpjūčio 8 d. rašytinės jungtinės veiklos sutarties sudarymo (CPK 177, 178 str.). Apelianto teiginiai, kad A. B. pinigus bendrai veiklai įnešė iki rašytinės jungtinės veiklos sutarties sudarymo prisidengęs kitais sandoriais, kad ginčo paskola – 417 000 Lt, buvo įtraukta į jungtinės veiklos sutartimi nustatytą 60 procentų dydžio A. B. įnašo dalį, grindžiami prielaidomis. Tai nėra įrodymai (CPK 177 str.), remtis prielaidomis nėra teisinio pagrindo (CPK 176, 177, 183, 185 str.).

Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, ir tuo pažeidė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, tačiau tokių procesinė ir materialinės teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė, ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka (CPK 185 str.).

Dėl ieškinio senaties taikymo dėl palūkanų

Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino ieškovo reikalavimą priteisti pelno palūkanas (6.213 str. 1 d., 6.872 str.), pakoregavęs laikotarpį, už kurį tokios palūkanos apskaičiuotinos, t. y. ginčo paskolos sutartyje nustatytas 10 procentų dydžio metines palūkanas už naudojimąsi paskolos suma priteisė už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2008 m. birželio 30 d. Ieškovo reikalavimą dėl 6 procentų dydžio metinių kompensuojamųjų palūkanų (už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, CK 6.210 str. 1 d., CK 6.874 str. 1 d.), paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. (ieškinio priėmimo teisme dienos) patenkino visiškai.

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties dėl palūkanų priteisimo: priteisė palūkanas (pelno, kompensuojamųjų) už 5-rius metus ir 157 dienų, taip viršijant CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą terminą. Toks apelianto argumentas nepagrįstas. Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai (CK1.125 str. 2 d.). Vienas iš sutrumpintų ieškinio senaties terminų taikymo atvejų įtvirtintas CK1.125 straipsnio 9 dalyje, kurioje nustatyta, kad sutrumpintas 5-rių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Palūkanoms (CK 6.37, 6.210, 6.240 str.) būdinga tai, kad prievolė jas mokėti atsiranda įstatyme ar sutartyje nustatytais vienodais besikartojančiais laikotarpiais, kiekvienam tokiam laikotarpiui pasibaigus paaiškėja skolininko prievolės dydis, atsiranda pareiga prievolę vykdyti ir atitinkama kreditoriaus reikalavimo teisė.

Sutiktina su apeliantu, jog nurodytas senaties terminas suponuoja išvadą, kad ieškovas nagrinėjamu atveju turi teisę reikalauti palūkanų už ne ilgesnį nei 5-rių metų laikotarpį, tačiau apeliantas be pagrindo paminėtą terminą ieškovo reikalavimams dėl palūkanų priteisimo taiko apibendrintai. Nagrinėjamu atveju reikalavimas pareikštas dėl skirtingo pobūdžio palūkanų – atliekančių mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir atliekančių kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-09-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Šie materialiniai reikalavimai yra savarankiški, todėl aptarta CK 1.125 straipsnio 9 dalies norma taikytina atskirai dėl kiekvieno. Įvertinus bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad reikalavimui priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas ir reikalavimui priteisti kompensuojamąsias palūkanas sutrumpintas 5-rių metų ieškinio senaties terminas nebuvo pažeistas.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti nėra reikšmingi. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs bylą, tinkamai pritaikęs ir aiškinęs materialinės teisės normas, nepažeidęs procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymo tyrimo ir vertino taisykles, todėl keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                      Konstantinas Gurinas

                                                                                                                                                                        Nijolė Piškinaitė

                                                                                                                                                                        Egidijus Žironas