Administracinė byla Nr. A-2521-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01589-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinei „Aras“ ir G. M. dėl turtinės ir neturtinės žalos bei palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), 191 719 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo; 2) jeigu teismas laikys, kad senaties terminas skundo reikalavimų daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra praleistas, atnaujinti senaties terminą šiam reikalavimui pateikti, laikant jį praleistu dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl to, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pradėti šią bylą, kol neįsiteisėjo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-83-806/2013; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 1–14).

Paaiškino, kad pareiškėjui 2007 m. rugpjūčio 31 d. atvykus į darbą Lietuvos policijos greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ (toliau – ir Rinktinė „Aras“) patalpose, įvyko savaiminis nekontroliuojamas EDP-r tipo detonatorių sprogimas, dėl ko pareiškėjas buvo sužalotas. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vidaus tyrimų valdybos 2008 m. balandžio 28 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 5-11-1S-30 (toliau – ir išvada Nr. 5-11-1S-30) pripažinta, kad pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikdymą tarnybinių pareigų atlikimo metu ir šių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusia rizika pareigūno sveikatai, kad pareiškėjo patirtas sveikatos sutrikdymas yra draudiminis įvykis (t. y. pareiškėjo kaltės dėl įvykusio sprogimo nėra), ir pareiškėjui pasiūlyta kreiptis į teritorinį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) skyrių dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Pareiškėjui buvo išmokėta 68 423,75 Lt draudimo išmoka, tačiau padaryta žala yra žymiai didesnė, be to, atsiradusi ne tik dėl nelaimingo atsitikimo darbe, bet ir dėl galimai nusikalstamo daugelio institucijų darbuotojų aplaidumo. Po draudimo išmokos išmokėjimo pareiškėjo sveikata dar labiau pablogėjo. Išmoka buvo gauta, kai pareiškėjas dar dirbo, o dėl patirtų fizinių ir psichologinių sužalojimų tolygiai blogėjant sveikatai, pareiškėjas buvo pripažintas netinkamas tarnybai ir 2014 m. gegužės 2 d. atleistas iš tarnybos, atleidimo priežastis – trauma tarnybos metu. Pareiškėjas iš išvados Nr. 5-11-1S-30 sužinojo, kad jo rankose sprogę EDP-r tipo detonatoriai buvo pagaminti 1982 m., t. y. pasenę, todėl buvo netinkami naudoti. Dėl 2007 m. rugpjūčio 31 d. įvykusio detonatorių sprogimo buvo iškelta baudžiamoji byla, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2013 m. sausio 3 d. nutartyje pripažino, kad Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ginklų fondas) direktorius G. M. tinkamai neatliko savo tarnybinių pareigų, kas lėmė detonatorių sprogimą ir didelės žalos atsiradimą, todėl direktoriaus veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 229 straipsnį ir pagrindų išteisinimui nėra; tačiau, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, baudžiamoji byla buvo nutraukta, o pareiškėjo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Vilniaus apygardos teismas atmetė G. M. apeliacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė G. M. kasacinį skundą. Remiantis minėta baudžiamąja byla, iš AB „Metalika“ buvo nupirkta detonatorių dėžė be visų be išimties GOST 9089-75 (toliau – ir Standartas) išvardytų duomenų, tokia prekė negalėjo būti priimta ir pateikta į apyvartą. Ginklų fondas neturėjo teisės įsigyti prekės be sertifikato ir be pagal Standartą reikiamų pakuotės atžymų. Pagal Standartą EDP-r detonatorių garantinis laikymo terminas – 18 m. nuo jų pagaminimo dienos, pasibaigus garantiniam detonatorių laikymo terminui, atlikus reikiamą jų patikrinimą, juos galima leisti naudoti dar 1 m. nuo patikrinimo dienos. Pirkti šių detonatorių 2004 m. be reikiamos dokumentacijos (atžymos ant pakuotės apie jų pagaminimo datą ir kt. bei po garantinio termino neatlikto patikrinimo dokumentų) nebuvo galima. Jeigu Ginklų fondas būtų tinkamai atlikęs savo pareigą (pareikalavęs reikiamų pakuotės rekvizitų, sertifikato, o sužinojęs, kad perkamų detonatorių garantinis terminas pasibaigęs, būtų pareikalavęs detonatorių patikrinimo dokumentų), nebūtų įsigyti pasenę, todėl nekokybiški, detonatoriai ir dėl to nebūtų įvykęs šių detonatorių savaiminis, nekontroliuojamas sprogimas. Remiantis baudžiamojoje byloje pateiktomis Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvadomis Nr. 140-(9664)-IS1-1158 ir Nr. 140-(9665)-IS1-1159, Nr. 140-(10890)-IS1-1856, detonatorių sprogimas buvo nekontroliuojamas, nes tyrimui pateikti detonatoriai yra netinkamos kokybės dėl cheminių reakcijų jų viduje, kokybiškų sprogmenų, taip pat ir įvairių detonatorių, savaiminis sprogimas neįmanomas. Taigi, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp Ginklų fondo direktoriaus netinkamo pareigų vykdymo, netinkamo darbo organizavimo ir pareiškėjui padarytos žalos. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.273 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932, Lietuvos valstybės atstovu šioje byloje traukė VRM, kurios sistemos pareigūnų ir valstybės tarnautojų veiksmais pareiškėjui padaryta žala. Teismui nustačius Ginklų fondo direktoriaus ir galimai kitų asmenų kaltę dėl pareiškėjui padarytos žalos, pareiškėjas prašys taikyti netiesioginę civilinę atsakomybę, kai už žalą padariusį asmenį atsako jo darbdavys. VRM ir Ginklų fondas, neiniciavę ir neorganizavę savo veiklos taip, kad būtų kontroliuojama ir periodiškai tikrinama Ginklų fondo direktoriaus veikla, taip pat yra kalti dėl esamos situacijos susidarymo. Pareiškėją sužalojusių detonatorių pirkimo–pardavimo sutarties šalimi buvo pats Ginklų fondas. Departamentas ne tik turėjo pareikšti pretenzijas dėl to, kad nėra detonatorių sertifikatų, bet ir apskritai nepriimti tokios prekės. Jeigu pareiškėjas būtų žinojęs, kad darbui skirti detonatoriai pagaminti 1982 m., nebūtų sutikęs su jais dirbti. Pareiškėjas nežino, kurie Departamento darbuotojai priėmė be dokumentų nupirktus detonatorius iš Ginklų fondo; jeigu paaiškėtų, kad nėra jokių pareiginių instrukcijų ar kitokių nurodymų dėl ginklų ir sprogmenų priėmimo, tuomet kaltė dėl pasenusių detonatorių priėmimo tektų vadovui. Vadovavosi CK 6.270 straipsniu, trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje pareiškėjas patraukė darbdavį, didesnio pavojaus šaltinio valdytoją, – Departamentą. Pareiškėjo teigimu, Ginklų fondas ir Departamentas yra solidariai atsakingi dėl žalos pareiškėjui padarymo,. Pareiškėjas iki detonatorių sprogimo buvo visiškai sveikas žmogus. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinė medicinos ekspertizės komisija (toliau – ir CMEK) 2008 m. gegužės 20 d. pareiškėją pripažino netinkamu vidaus tarnybai pagal sąvado II skiltį, ir tinkamu vidaus tarnybai pagal sąvado III skiltį. Patirtas sužalojimas turėjo ilgalaikių padarinių, pareiškėjo sveikata tolygiai blogėjo. CMEK specializuotosios medicininės ekspertizės komisijos 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjas pripažintas netinkamu tolesnei vidaus tarnybai, priežastis – trauma tarnybos metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinis skyrius pripažino pareiškėją iš dalies darbingu ir nustatė 50 proc. darbingumo lygį. Dėl sprogimo metu patirtų sužalojimų ir vėlesnių potrauminių komplikacijų pareiškėjas tapo netinkamas vidaus tarnybai, Rinktinės „Aras“ vado 2014 m. gegužės 2 d. įsakyme buvo atleistas iš vidaus tarnybos, VRM 2014 m. birželio 12 d. sprendime Nr. 11SP-2199 (toliau – ir sprendimas Nr. 11SP-2199) pareiškėjui paskirta 768,87 Lt pensija. Pridėjus bazinės pensijos dydį ir kitus priedus, pareiškėjas šios dienos duomenimis turėtų gauti 1 377,87 Lt pensiją. Pareiškėjo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis buvo 3 768,95 Lt. Vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 54 straipsniu, teigė, jog jeigu pareiškėjas nebūtų sužalotas, būtų dirbęs (eitų savo pareigas) iki 2029 m. gegužės 15 d. Skaičiuojant nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2014 m. gegužės 2 d.) iki galimo tarnybos pabaigos laiko, jeigu nebūtų sužalotas ir atleistas iš tarnybos, pareiškėjas būtų gavęs 124 650,83 Eur pajamų, ši suma – tai pareiškėjui padaryta turtinė žala. Pasak pareiškėjo, jis patyrė ir didelę neturtinę žalą. Po sprogimo pareiškėjui atliktos 3 operacijos, kurių metu buvo naudojama narkozė, pareiškėjas gydytas ligoninėje ir ilgą laiką ambulatoriškai, po operacijų vartojo nuskausminamuosius vaistus. Be to, po patirtos traumos tolygiai vis blogėja pareiškėjo fizinė ir psichologinė sveikata, medikai pripažino jį netinkamu darbui, kurį pareiškėjas labai mėgo, dėl sužalotų plaštakų jis negali atlikti daugelio buities darbų, jokio kruopštesnio darbo, dėl negalėjimo pilnavertiškai dalyvauti kasdieniame gyvenime sumažėjo pareiškėjo bendravimo galimybės. Skeveldrų įstrigimo vietose pareiškėjas vis dar jaučia skausmą, o ateityje šalinant patirto sužalojimo pasekmes vėl turės kęsti fizinį skausmą, turės nepatogumų dėl ribotų fizinių galimybių. Sužalojimo pasekmių visiškai pašalinti niekada nepavyks. Teigė, kad pareiškėjui priteistina 86 886 Eur neturtinė žala. Pareiškėjas baudžiamojoje byloje buvo pateikęs 200 000 Lt neturtinės žalos ieškinį, nes dar turėjo vilties kaip nors išsaugoti darbą VRM sistemoje, tačiau dar labiau pablogėjus sveikatai buvo atleistas iš darbo, todėl neturtinė žala, lyginant su baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikotarpiu, padidėjo. Iš viso pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą vertino 211 536,83 Eur (iš šios sumos reikėtų atimti gautos draudimo išmokos sumą – 19 816,88 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad iš karto po nelaimingo atsitikimo buvo pradėta baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjas buvo pateikęs civilinį ieškinį, nebuvo jokio pagrindo ir net galimybės dėl to paties dalyko (žalos atlyginimo) pradėti dar ir civilinę / administracinę bylą. Nuosprendis, kuriame pareiškėjo civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui priėmus 2013 m. gegužės 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-248-628/2013; galutinis teismo procesinis sprendimas šioje baudžiamojoje byloje priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartyje. Taigi, tik 2013 m. gegužės 17 d. atsirado pagrindas pareiškėjui pradėti šią administracinę bylą, todėl 3 m. termino skundo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas nepraleido. Tuo atveju, jeigu teismas laikytų, kad minėtas terminas dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą yra praleistas, šis terminas atnaujintinas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjui padaryta neturtinė žala yra tęstinio pobūdžio, visi išvardyti žalos veiksniai tęsiasi iki šiol ir net intensyvėja. Taigi, sunku išskirti, kokio dydžio neturinė žala buvo padaryta per 3 m. po detonatorių sprogimo, ir kokią žalą pareiškėjas patiria dabar. Skunde nurodyta turtinė žala dėl pareiškėjui padarytų sužalojimų, t. y. pajamų sumažėjimas (negautos pajamos), atsirado 2014 m. gegužės 2 d., atleidus pareiškėją iš tarnybos. Senaties termino šiai žalai priteisti pareiškėjas nėra praleidęs.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 189).

Nurodė, kad atsakovas neturi teisinės pareigos materialiai atsakyti pagal skundo reikalavimą. Tarp pareiškėjo ir Vidaus reikalų ministerijos nebuvo tarnybos santykių, ministerija nebuvo pareiškėjo naudotų darbo priemonių tiekėja. Įvykio dieną buvo Ginklų fondas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pareiškėjas, nustatydamas valstybės atstovą, vadovavosi nebegaliojančiu teisės aktu. Atsakovas rėmėsi Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.23 punktu. Teigė, jog pareiškėjas turėtų pagrįsti senaties termino eigos sustabdymo laikotarpius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ginklų fondas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti (I t., b. l. 170–185).

Teigė, jog pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus akivaizdu, kad pareiškėjo darbingumas pasikeitė po 2007 m. rugpjūčio 31 d. nelaimingo atsitikimo darbe, kuris buvo konstatuotas 2008 m. gegužės 20 d., dėl ko pareiškėjui buvo išmokėta 68 423,75 Lt draudimo išmoka. Darbingumo lygio pažyma Nr. 0772213 išduota 2014 birželio 23 d., Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos konstatavo dalinį darbingumo lygį, šis vertinimas yra pirminis; 2008 m. pareiškėjas nevertino savo darbingumo lygio netekimo, todėl manytina, kad jo darbingumo lygis nesikeitė. Kritiškai vertintinas ir laiko tarpas, per kurį galėjo sumažėti darbingumo lygis, įvykus 2007 m. nelaimei; vertinimai atlikti jau po 7 m., 2014 m. Pažymėjo, kad galimas darbingumo netekimas ir jo vertinimas atliktas ne tik skirtingu laiku, bet tai atliko skirtingos institucijos, kurios vadovavosi skirtingais kriterijais. 2008 m. metais buvo vertinamas pareiškėjo tinkamumas vidaus tarnybai, o 2014 m. – pareiškėjo bendras darbingumo lygis. Taigi, ar sumažėjo pareiškėjo darbingumo lygis pagal pateiktus dokumentus negalima nustatyti. Pareiškėjas, nenurodė jokių Ginklų fondo ir buvusio jo direktoriaus G. M. neteisėtų veiksmų (neveikimo), kurie galėjo sukelti neigiamas pasekmes pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra pagrindas konstatuoti jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, nes inter alia neįrodytas neteisėtų veiksmų, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, buvimo faktas. Nė viename teisės akte nenurodyta, kad Ginklų fondas atsakingas už teikiamos produkcijos kokybę / sertifikatus ar atsakingas už saugojimą. Pažymėjo, kad prekių užsakovas turi visas galimybes ir privalo patikrinti gautų prekių kiekį, būklę ir dokumentaciją. Tuo labiau, kad detonatoriai buvo vakuuminėse metalinėse dėžėse ir juos tikrinti galėjo tik galutinis vartotojas. Detonatorių perdavimo / priėmimo tvarkos nesilaikymo faktas Departamente yra akivaizdus, jį įrodo Departamento Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštas Nr. 5-7-S-132. Pareigūnai privalėjo sutikrinti, ar pateikiami sprogmenys atitinka jiems keliamus reikalavimus, informuoti Ginklų fondą, kad pateikiamos prekės neturi kokybės sertifikato ar turi kitų neatitikimų. Formalus dokumentų (sertifikatų) nebuvimas dar nesudaro sąlygų nagrinėti neteisėtą veiką. Užsakovas Departamentas nepareiškė jokių pretenzijų dėl detonatorių kokybės ar jų dokumentacijos. Pažymėjo, kad nuo 2004 m. iki nelaimingo įvykio 2007 m. nei Ginklų fondas, nei jo direktorius neturėjo galimybės patikrinti detonatorių saugojimo sąlygų, taigi, nebuvo už tai atsakingi. Kritiškai vertintini pareiškėjo argumentai dėl Ginklų fondo kaltės, remiantis Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos nutartimi, kai yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111/2014, kurioje Ginklų fondo kaltė nenustatyta. Pagal visuotinus saugaus elgesio standartus asmuo, dirbantis su sprogmenimis, privalo vilkėti specialią aprangą ir dėvėti pirštines, iš pareiškėjo paaiškinimų aišku, kad tokių pirštinių nedėvėjo. Remiantis Standartu, tiek saugant, tiek priimant iš detonatorių partijos atrinktus detonatorius, daromi bandymai; ar tokie bandymai buvo atlikti detonatorių priėmimo metu, ar buvo atlikti periodiniai bandymai saugojimo metu, neaišku. Galima konstatuoti, kad nėra jokio tiesioginio / netiesioginio priežastinio ryšio tarp 2004 m. Ginklų fondo įsigytų detonatorių ir 2007 m. įvykusios nelaimės ir kilusios žalos. Pareiškėjas, jeigu būtų veikęs atsakingai ir saugojęs savo sveikatą, esant bent kokioms abejonėms dėl detonatorių kokybės, ir turėdamas spec. žinių ir įgūdžių, buvo praktiškai vienintelis, kuris turėjo visas realias galimybes įvertinti detonatorių kokybę ir pateikti abejones dėl jų tinkamumo / netinkamumo naudoti. Laiko tarpas nuo detonatorių įsigijimo buvo gana ilgas – 3 metai. Remiantis aplinkybių visuma, pats pareiškėjas, veikdamas neapdairiai ir nerūpestingai sukėlė žalą; tik nukentėjusiojo didelis neatsargumas, sudaręs sąlygas žalai kilti, yra reikšmingas sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Iš minėtos baudžiamosios bylos medžiagos ir nuotraukų akivaizdu, kad detonatoriai buvo saugomi netinkamai (darbo kabinete, metalinėse dėžėse, arti įvairių statiškai nestabilių paviršių ar įrenginių). Sprogdinimo priemonės, detonatoriai turi būti nuo visų elektros prietaisų 50 m atstumu, tuo tarpu patalpoje, kurioje buvo saugomi detonatoriai, buvo ir kompiuteris. Nei Ginklų fondas, nei jo direktorius neturėjo pareigos užtikrinti detonatorių saugojimo sąlygų, patikrinti jų tinkamumo. Priežastinis ryšys tarp kilusios žalos 2007 m. ir Ginklų fondo veiksmų 2004 m., vykdant pirkimų procedūras, yra per daug nutolęs, todėl nei Ginklų fondas, nei buvęs jo direktorius negali būti suinteresuoti šios bylos baigtimi, o vykdomos pirkimo procedūros nuo 2004 m. yra pakeistos tiek įstatymuose, tiek žinybiniame akte. Manė, kad Ginklų fondas nėra tinkamas trečiasis suinteresuotas asmuo, šios bylos išsprendimas neturi įtakos Ginklų fondo ir jo buvusio direktoriaus teisėms ir pareigoms. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių Ginklų fondo darbuotojų ar direktoriaus neteisėtų veiksmų (neveikimo), kurie galėjo sukelti neigiamas pasekmes pareiškėjo sveikatai, nemotyvavo, kodėl, pareiškėjo nuomone, Ginklų fondas ar jo direktorius pažeidė bendrą pareigą elgtis apdairiai, kad savo veiksmais (neveikimu) nepadarytų žalos kitam asmeniui. Aplinkybė, kad įsigijimo metu nebuvo detonatoriaus sertifikato, Ginklų fondo darbuotojų ar direktoriaus kaltės neįrodo ir nėra priežastinio ryšio. Pareiškėjas 2014 m. birželio 12 d. ištarnavęs 19 metų ir 10 mėn. vidaus tarnyboje, buvo atleistas iš tarnybos. Pareigūnų teisė į visą pensiją atsiranda ištarnavus vidaus tarnyboje 20 m., todėl pareiškėjo teiginys ir galimos tarnybos laikas iki 2029 m. yra nerealus, mažai tikėtinas ne tik dėl santykių ir specifinės tarnybos, bet ir realios sveikatos būklės. Negautų pajamų skaičiavimas už ateinančius 180 mėnesių neatitinka ne tik tikėtinumo kriterijaus, tačiau prieštarautų ir bendriesiems civilinės teisės principams, juolab kad pareigūno teisė į pensiją atsiranda ne 2029 m., o 2015 m. Be to, pareiškėjas teisės aktuose nustatyta tvarka jau gavo kompensaciją 2008 m. Praėjus daugiau kaip 7 m., sudėtinga nustatyti priežastinius ryšius tarp turtinės ir neturinės žalos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl faktiškai patirtų išlaidų, susijusių su gydymu, nors po įvykio praėjo daugiau kaip 7 m. Būsimos išlaidos nelaikytinos neatidėliotinomis, todėl nepatvirtina gydymo būtinumo. Pareiškėjui jo reikalaujamas nustatytas žalos dydis yra neproporcingai didelis, atsižvelgiant į pareiškėjo sužalojimus ir teismų praktiką analogiškose bylose. Byloje nėra jokių įrodymų dėl turtinės žalos buvimo, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių jo išlaidas reikalingiems medikamentams ar kitoms medicininėms paslaugoms. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatyme nustatytas sutrumpintas 3 m. senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Pareiškėjas patyrė žalą 2007 m., 2008 m. buvo konstatuotas traumų pobūdis, išmokėta kompensacija, realu, kad pareiškėjas turėjo suvokti, už ką gavo kompensaciją, kokia žala jam kompensuojama. Pareiškėjo teiktas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje 2013 m., jau praleidus nustatytus terminus (CK 1.125 str. 8 d.). Pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių ir svarbių sąlygų dėl senaties termino atnaujinimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu (II t., b. l. 19–33) pareiškėjo A. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio, CK 6.271 straipsnio, 6.263 straipsnio 1 dalies, 6.246–6.249 straipsnių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2227/2012, 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009, 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1355/2010).

Pirmoji būtina sąlyga kilti civilinei atsakomybei yra veiksmų neteisėtumas. Pareiškėjas šioje byloje mano, kad atsakinga yra Lietuvos valstybė, atstovaujama vidaus reikalų ministerijos. Teismas nesutinka su tokia pozicija. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis), o bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.23 punktą kitose nei šio nutarimo 3.22.2 punkte nurodytose bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, taip pat bylose dėl lėšų išieškojimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka iš asmenų, melagingai pranešusių apie nusikalstamą veiką, melagingai įskundusių, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą, davusių melagingus parodymus, melagingą eksperto ar revizoriaus išvadą, melagingą specialisto paaiškinimą ar išvadą arba pateikusių neteisingą vertimą žinant, kad jis neteisingas, kai žala buvo atlyginta, vykdant Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus dokumentus, valstybei atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Taigi, šioje administracinėje byloje Vidaus reikalų ministerija, kuri nei tiekė administracinei bylai aktualius detonatorius, nei ją siejo tarnybiniai santykiai su pareiškėju, negali būti laikoma padariusia žalą pareiškėjui. Nors tiek Ginklų fondas, tiek Policijos departamentas yra vidaus reikalų sistemos įstaigos, tačiau už šių įstaigų pareigūnų veiksmus Vidaus reikalų ministerija nėra ir negali būti laikoma atsakinga. Pabrėžta, kad teismas buvo aktyvus, teismo posėdyje klausė pareiškėjo atstovės nuomonės dėl atsakovo atstovo, tačiau pareiškėjas pasiliko prie savo pozicijos. Atsižvelgiant į tai, kad Vidaus reikalų ministerija nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas visa apimtimi (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalis).

Teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, jog šioje administracinėje byloje negali būti tiesmukai laikoma, jog neteisėtus veiksmus padarė Ginklų fondas ir/ar jo pareigūnai, taip pat Policijos departamentas ir/ar jo pareigūnai. Pareiškėjo nesiejo santykiai nei su Ginklų fondu, nei su Policijos departamentu – jį siejo santykiai su Rinktine „Aras“, kuri yra atsakinga už detonatorių pateikimą pareiškėjui tarnybos metu ir kuri pareiškėjui sumokėjo kompensaciją. Teismas pabrėžė, kad baudžiamojoje byloje, kurioje buvo kaltinamas G. M., konstatuota, esą, Ginklų fondo pareigūnas padarė žalą savo veiksmais fiziniams asmenims, be kita ko, A. D., bet visiškai neįvertintas pareiškėjo darbovietės vaidmuo padarant žalą A. D..

Teismas atkreipė dėmesį į CK 6.283 straipsnio 1, 4 dalių, 6.286 straipsnio nuostatas. Vienkartinės kompensacijos išmokėjimas A. D. šių Civilinio kodekso nuostatų kontekste, nors ir galioja visiškas žalos atlyginimo principas (CK 6.283 straipsnio 1 dalis), sudaro aplinkybes, jog pareiškėjas apskritai nebeturi teisės į turtinės žalos atlyginimą, nes ši žala, kaip papildomi turtiniai nuostoliai, imant domėn išmokėtą kompensaciją, pagrįstai nebeįrodoma (neįmanoma nustatyti jos dydžio, todėl teisinis reguliavimas ir akcentuoja vienkartinę išmoką).

Teismas atkreipė dėmesį, kad neturtinę žalą pareiškėjas galimai patyrė dar 2007 m. rugpjūčio 31 d., tačiau skundą teismui dėl šios žalos atlyginimo pateikė tik 2015 m. kovo 8 d. Ginklų fondas prašė taikyti senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, t. y. pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų senaties terminas, 1.127 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo įgijo teisę į ieškinį. Teismas pabrėžė, kad ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas A. D. praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos atlyginimui, todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo šioje apimtyje tenkinti negalima dar ir šiuo pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ginklų fondas prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šiam proceso dalyviui yra priimtas palankus teismo sprendimas, jis turi teisę reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 5 dalis). Trečiajam suinteresuotam asmeniui išaiškinta ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies nuostata.

Pareiškėjas A. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą (II t., b. l. 37–51).

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė pareiškėjo skundo iš esmės: nenagrinėjo atsakovo neteisėtų veiksmų klausimo, netyrė žalos pobūdžio ir dydžio, nesiaiškino priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo, t. y. neatskleidė bylos esmės. Be to, skundas buvo paduotas dėl žalos tarnyboje atlyginimo, todėl pareiškėjas siekė, kad atsakovą atstovautų jo darbdavys, kuris skundo patenkinimo atveju įgytų regreso teisę išieškoti priteistą žalos atlyginimą iš trečiųjų suinteresuotų asmenų, dėl kurių darbuotojų kaltės į Lietuvą buvo atvežti ir darbui pateikti nekokybiški detonatoriai. Lietuvos valstybę atstovaujantį asmenį – Vidaus reikalų ministeriją – pareiškėjas pasirinko dėl to, kad laiko šią ministeriją savo darbdaviu, o ne dėl to, kad šios ministerijos sistemoje yra Ginklų fondas ir Policijos departamentas. Teismas nesiaiškino pareiškėjo darbdavio asmens klausimo. Teismas sprendime net nenurodo, koks atsakovo atstovas būtų tinkamas. Teismas taip pat nepasiūlė pakeisti atsakovo atstovą į tinkamą, o tik paklausė pareiškėjo nuomonės dėl Vidaus reikalų ministerijos atstovo išsakyto prašymo keisti atsakovo atstovą.

Teigia, kad teismas be pagrindo rėmėsi CK 6.283 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 6.286 straipsniu. Pareiškėjui žala apskritai nebuvo atlyginta, jis gavo tik draudimo išmoką. Pareiškėjas draudimo išmoką gavo tik už sveikatos sužalojimus pagal sąvado II skiltį. Pareiškėjo sveikatai tolygiai blogėjant, pareiškėjas buvo pripažintas netinkamu tarnybai dėl traumos tarnybos metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, pagal sąvado I, II, III skiltis ir iš tarnybos atleistas. Akivaizdu, kad pareiškėjas patyrė ir patiria žymiai didesnę žalą, nei draudimo išmoka, kuri buvo išmokėta už sveikatos sužalojimą, patirtą iš karto po įvykio. Už sveikatos sužalojimą, dėl kurio pareiškėjas buvo pripažintas netinkamu tarnybai ir atleistas iš tarnybos, jis negavo jokios draudimo išmokos.

Mano, kad teismas be jokio teisinio pagrindo nagrinėjo senaties termino klausimą. Atsakovas šioje byloje reikalavimo taikyti ieškinio senatį netaikė, tokį prašymą pateikė trečiasis suinteresuotas asmuo Ginklų fondas. Be to, senaties terminas šiam skundui nepraleistas, o jei ir būtų praleistas, tai dėl svarbių, objektyvių priežasčių.

Pareiškėjas prašo, jei apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad atsakovo atstovas byloje parinktas netinkamai, nurodyti tinkamą atsakovą ir, vadovaujantis proceso ekonomiškumo, koncentruotumo principais, ne atmesti šį apeliacinį skundą, o grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad nesutinka su apeliaciniu skundu (II t., b. l. 57).

Akcentuoja, kad tarp pareiškėjo ir Vidaus reikalų ministerijos nebuvo tarnybos santykių. Byla negali būti grąžinta į pirmosios instancijos teismą, kadangi teisinė galimybė pakeisti atsakovą šiame procese jau išnaudota. Pareiškėjas klaidingai teigia, kad yra gavęs tik draudimo išmoką ir nėra gavęs žalos atlyginimo – pareiškėjui išmokėta ir kompensacija už sveikatos sutrikdymą, ir draudimo nuo nelaimingo atsitikimo tarnyboje išmoka. Pagal CK 6.283 straipsnio 4 dalį, šis straipsnis netaikytinas, nes pareiškėjas buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje. Žalos dydis skaičiuojamas neteisingai, nes iš sprendimo skirti pareigūno pensiją kaip duomuo paimtas vidutinis darbo užmokestis iki mokesčių, tačiau toks darbo užmokestis realiai nebūtų gautas dėl atitinkamų mokesčių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ginklų fondas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti (II t., b. l. 59–74).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Ginčas byloje kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios, kaip teigiama, dėl neteisėtų valstybės institucijų – Vidaus reikalų ministerijos, Ginklų fondo, Policijos departamento – pareigūnų ar tarnautojų veikų, atlyginimo pareiškėjui.

Kaip matyti iš šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų paaiškinimų ir byloje pateiktų įrodymų, 2007 m. rugpjūčio 31 d., apie 7.20 min., Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), šios tarnybos (duomenys neskelbtini) A. D. dirbant su Ginklų fondo perduotais, saugumo reikalavimų neatitinkančiais detonatoriais, įvyko savaiminis, ne mažiau kaip 9 detonatorių sprogimas, dėl kurio metu patirtų sužalojimų A. D. buvo padarytas sveikatos sutrikdymas (I t., b. l. 81–104). Policijos departamento Vidaus tyrimų valdybos 2008 m. balandžio 28 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 5-11-IS-30 „Dėl A. D. sveikatos sutrikdymo“, kuri buvo patvirtinta, siūloma: pripažinti, kad A. D. patyrė sveikatos sutrikdymą tarnybinių pareigų atlikimo metu ir šių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusia rizika pareigūno sveikatai; A. D. pasiųsti į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti; pripažinti, kad A. D. patirtas sveikatos sutrikdymas yra draudiminis įvykis ir pasiūlyti jam kreiptis į teritorinį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyrių (I t., b. l. 58–60). Šioje išvadoje, be kita ko, nurodoma, kad yra  sąlygos mokėti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją, tačiau tuo pačiu  nurodoma, kad A. D. patirtas sveikatos sutrikdymas yra draudiminis įvykis Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio 1 dalies prasme ir jam pasiūlyta kreiptis į teritorinį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyrių dėl draudimo sumos paskaičiavimo. CMEK 2008 m. gegužės 20 d. pažymoje Nr. 1639, išduotoje A. D., nurodoma: yra fizinio veiksnio, įvykusio 2007 m. rugpjūčio 31 d., ir pareigūno sveikatos padarinių, pasireiškusių sveikatos sutrikdymu, ryšys; sveikatos sutrikdymas, įvykęs 2007 m. rugpjūčio 31 d., priskiriamas apysunkiam sveikatos sutrikdymui; išvardyti po sveikatos sutrikdymo liekantys sveikatos būklės pakitimai; po 2007 m. rugpjūčio 31 d. patirto sveikatos sutrikdymo pareigūnas netinkamas vidaus tarnybai pagal Sąvado II skiltį, ir tinkamas vidaus tarnybai pagal Sąvado III skiltį (I t., b. l. 61). Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pažyma patvirtinta, kad dėl sveikatos sutrikdymo A. D. buvo išmokėta 68 423,75 Lt draudimo kompensacija (I t., b. l. 15). CMEK 2014 m. balandžio 30 d. nustačius, kad A. D. yra netinkamas tolesnei vidaus tarnybai (I t., b. l. 155),  jis Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vado 2014 m. gegužės 2 d. įsakymu buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai). Atleistas iš vidaus tarnybos, A. D., kurio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis VRM sistemoje buvo 3 768,95 Lt, turėtų gauti 1 377,87 Lt pensiją, todėl, pareiškėjo teigimu, kiekvieną mėnesį praranda 2 391,08 Lt pajamų, o bendra negautų pajamų suma, kurią jis būtų gavęs iki atleidimo iš vidaus tarnybos, sudaro 430 394,40 Lt arba 124 650,83 Eur. Dėl sužalojimų pareiškėjas teigia patyręs ir neturtinę žalą, kurią vertina 300 000 Lt arba 86 886 Eur suma. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovu patraukia Vidaus reikalų ministeriją, kurios sistemos pareigūnų ir valstybės tarnautojų veiksmais jam buvo padaryta žala.                                                        

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas tuo, kad: Vidaus reikalų ministerija, kuri pareiškėjo nurodyta atsakovo Lietuvos valstybės atstove, nei tiekė administracinei bylai aktualius detonatorius, nei ją siejo tarnybiniai santykiai su pareiškėju, negali būti laikoma padariusia žalą pareiškėjui. Nors tiek Ginklų fondas, tiek Policijos departamentas yra vidaus reikalų sistemos įstaigos, tačiau už šių įstaigų pareigūnų veiksmus Vidaus reikalų ministerija nėra ir negali būti laikoma atsakinga. Teismas klausė pareiškėjo atstovės nuomonės dėl atsakovo atstovo pakeitimo, tačiau pareiškėjas pasiliko prie savo pozicijos; šioje administracinėje byloje negali būti tiesmukai laikoma, jog neteisėtus veiksmus padarė Ginklų fondas ir / ar jo pareigūnai, taip pat Policijos departamentas ir / ar jo pareigūnai. Pareiškėjo nesiejo santykiai nei su Ginklų fondu, nei su Policijos departamentu – jį siejo santykiai su Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktine „Aras“, kuri yra atsakinga už detonatorių pateikimą pareiškėjui tarnybos metu ir kuri pareiškėjui sumokėjo kompensaciją; vienkartinės kompensacijos išmokėjimas A. D. Civilinio kodekso 6.283 straipsnio 1, 3, 4 dalių ir 6.286 straipsnio nuostatų kontekste, nors ir galioja visiškas žalos atlyginimo principas (CK 6.283 straipsnio 1 dalis), sudaro aplinkybes, jog pareiškėjas apskritai nebeturi teisės į turtinės žalos atlyginimą, nes ši žala, kaip papildomi turtiniai nuostoliai, imant domėn išmokėtą kompensaciją, pagrįstai nebeįrodoma (neįmanoma nustatyti jos dydžio, todėl teisinis reguliavimas ir akcentuoja vienkartinę išmoką); neturtinę žalą pareiškėjas galimai patyrė dar 2007 m. rugpjūčio 31 d., skundą teismui dėl šios žalos atlyginimo pateikė tik 2015 m. kovo 8 d., todėl, esant Ginklų fondo prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas A. D. praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, todėl  skundas šioje apimtyje netenkintinas dar ir šiuo pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, negali pritarti šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.             

Dėl atsakovo ir jo atstovo

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (CK 6.273 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis), taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 straipsnis), atlyginti, iš kurių (asignavimų) žala nėra atlyginama tik Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytais atvejais, tame tarpe – kai žala valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai. Ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų (Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 str. 1 ir 8 d.).

Pareiškėjas prašomos atlyginti žalos atsiradimą sieja tiek su institucijos, su kuria jį siejo tarnybos santykiai, veika (perdavus netinkamas naudoti priemones, neužtikrinta saugi darbo aplinka), tiek su institucijų, su kuriomis jo tarnybos santykiai nesiejo, veikomis (Ginklų fondas pirko iš užsienio įmonės nesaugias priemones; Policijos departamentas pirko iš asmens, turinčio išimtinę teise aprūpinti vidaus sistemos įstaigas tokio pobūdžio daiktais, t. y. Ginklų fondo, nesaugias priemones), todėl atsakovais byloje dėl žalos atlyginimo turėtų būti patraukta institucija, su kuria pareiškėją siejo tarnybos santykiai, t. y. Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“, taip pat Lietuvos valstybė, atstovaujama Ginklų fondo ir Policijos departamento (CK 6.273 str. 1 d., Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 51 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.23 p.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas atsakovu atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų, su kuriomis jo tarnybos santykiai nesiejo, pareigūnų ar tarnautojų neteisėtų veikų, pagrįstai nurodė Lietuvos valstybę, tačiau prašant atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijos, su kuria pareiškėją siejo tarnybos santykiai, neteisėtų veikų, Lietuvos valstybė nėra tinkamas atsakovas ir, pareiškėjo sutikimu, gali būti keičiamas tinkamu, t. y. Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktine „Aras“ (ABTĮ 54 str.).

Atsižvelgiant į tai, galima teigti, jog aplinkybė, kad pareiškėjas atsakovu byloje patraukė tik Lietuvos valstybę, o pastarosios atstovu šioje byloje nurodė Vidaus reikalų ministeriją, negali būti pagrindas visiškai atmesti jo reikalavimus: jeigu teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas netinkamam atsakovui, jis turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis (ABTĮ 54 str.). Nagrinėjamoje byloje duomenų, kad teismas pareiškėjui bendraatsakovu būtų siūlęs patraukti Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinę „Aras“, nėra; teismo nesaisto pareiškėjo valia ar nuomonė dėl asmens, kuris turi būti kitos administracinės bylos šalies, šiuo atveju – atsakovo Lietuvos valstybės, atstovu, ABTĮ 54 straipsnio nuostatos dėl netinkamos ginčo šalies čia netaikytinos, todėl vien aplinkybė, kad veikas, su kuriomis siejamas žalos atsiradimas, padarė ne Vidaus reikalų ministerijos, o kitų valstybės institucijų pareigūnai ar tarnautojai, negali būti pagrindu pareiškėjo skundui atmesti, klausimus, susijusius su tinkamu atsakovo Lietuvos valstybės atstovavimu teismas gali ir turi išspręsti ex officio (pagal pareigas).                      

  Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pastaba, jog šioje administracinėje byloje negali būti tiesmukai laikoma, jog neteisėtus veiksmus padarė Ginklų fondas ir / ar jo pareigūnai, taip pat Policijos departamentas ir / ar jo pareigūnai, kadangi pareiškėjo nesiejo santykiai nei su Ginklų fondu, nei su Policijos departamentu, nėra motyvuota: pareiga įrodyti būtinas sąlygas viešajai civilinei atsakomybei atsirasti tenka asmeniui, reikalaujančiam atlyginti žalą (CK 6.271 str., ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p., 57 str. 1 d.). Kaip matyti iš byloje pateikto skundo, pareiškėjas teigia, kad žala jam padaryta eilės valstybės institucijų pareigūnų ar tarnautojų netinkamai vykdžius jiems pavestas pareigas, t. y. kad yra priežastinis ryšys tarp minėtų valstybės institucijų pareigūnų ar tarnautojų, kaip teigiama, neteisėtų veikų ir atsiradusios žalos, todėl aplinkybė, kad pareiškėjo nesiejo tarnybos santykiai nei su Ginklų fondu, nei su Policijos departamentu, nepaaiškina, kodėl teismas pareiškėjo argumentus dėl valstybės atsakomybės atsiradimo šiuo aspektu laiko nepagrįstais.

Dėl teisės į turtinės žalos atlyginimą Civilinio kodekso nuostatų kontekste

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad vienkartinės kompensacijos išmokėjimas A. D. CK 6.283 straipsnio 1, 3, 4 dalių ir 6.286 straipsnio nuostatų kontekste sudaro aplinkybes, jog pareiškėjas apskritai nebeturi teisės į turtinės žalos atlyginimą, nes ši žala, kaip papildomi turtiniai nuostoliai, imant domėn išmokėtą kompensaciją, pagrįstai nebeįrodoma (neįmanoma nustatyti jos dydžio, todėl teisinis reguliavimas ir akcentuoja vienkartinę išmoką), nėra pagrįsta: įvykio, dėl kurio pareiškėjui buvo sutrikdyta sveikata, metu galiojusios redakcijos Vidaus tarnybos statutas nustatė skirtingus pareigūnų sveikatai padarytos žalos kompensavimo būdus, kurie skiriasi žalos atsiradimo priežasčių pobūdžiu: Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies atveju, pareigūno gyvybei ir sveikatai padaryta žala kompensuojama šiame straipsnyje nustatytais būdais, kai žala pareigūno gyvybei ar sveikatai padaroma, jam atliekant tarnybines pareigas, kurių atlikimas turi būti susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba tokia žala pareigūnui turi būti padaryta dėl jo atliekamų tarnybinių pareigų ar jo, kaip pareigūno, statuso, t. y. minėtos žalos atsiradimo priežastimi turi būti ne bet kokia pareigūno veikla, bet susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai arba padaryta jam dėl jo atliekamų tarnybinių pareigų ar jo, kaip pareigūno, statuso; Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio 1 dalies atveju, pareigūno gyvybei ar sveikatai padaryta žala kompensuojama šiame straipsnyje nustatytu būdu, jei tokia žala buvo padaryta dėl nelaimingo atsitikimo. Tai lemia, kad žala pareigūnui gali būti kompensuota Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytais būdais tik tais atvejais, jei žala atsirado jam vykdant tarnybinę veiklą, kurios pobūdis atitinka šioje teisės normoje nurodytas sąlygas. Ir priešingai, jei tarnybinės veiklos pobūdis neatitinka minėtų sąlygų, tai žala pareigūnui šia tvarka negali būti kompensuota, o tai turi būti daroma kitais būdais (pvz., Vidaus tarnybos statuto 49 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1008/2011, taip pat 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3508/2011).     

Nors dėl Policijos departamento Vidaus tyrimų valdybos 2008 m. balandžio 28 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 5-11-IS-30 „Dėl A. D. sveikatos sutrikdymo“, kurioje nurodoma, kad dėl įvykio, kurio metu pareiškėjui buvo sutrikdyta sveikata, yra sąlygos mokėti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją, tačiau tuo pačiu  nurodoma, kad A. D. patirtas sveikatos sutrikdymas yra draudiminis įvykis Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio 1 dalies prasme, prieštaringumo, taip pat Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pažymos, patvirtinančios, kad dėl sveikatos sutrikdymo A. D. buvo išmokėta 68 423,75 Lt draudimo kompensacija, neišsamumo nėra galima spręsti, kokia išmoka – Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija ar Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio 1 dalyje numatyta draudimo išmoka – buvo išmokėta pareiškėjui, minėtos vienkartinio pobūdžio kompensacijos yra skirtos tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio praradimams dėl tarnyboje patirto sveikatos sutrikimo kompensuoti. Pažymėtina, kad tai, jog specialiajame įstatyme nustatyti konkretūs šių vienkartinių išmokų, kurios skiriasi žalos atsiradimo priežasčių pobūdžiu, dydžiai, nereiškia, kad dėl pareigūno sveikatos sutrikdymo atlygintinos žalos dydis įstatymo a priori (iš anksto) ribojamas nustatytu tam tikru dydžiu ir visais atvejais yra pakankamas dėl šio sveikatos sutrikdymo pareigūno patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas: tokios kompensacijos dydis siejamas ne su patirtų turtinio ir neturtinio  pobūdžio praradimų dėl tarnyboje patirto sveikatos sutrikimo dydžiu, o su patirto sveikatos sutrikimo sunkumu ar procentine netekto darbingumo išraiška, todėl nėra galima teigti, kad, išmokėjus tokią vienkartinę kompensaciją, žala yra atliginama visiškai. Taigi, atvejais, kai pareigūnas, kurio sveikata sutrikdyta tarnybos metu, mano, kad jam išmokėta Vidaus tarnybos statute numatyta vienkartinė išmoka nevisiškai kompensuoja jam padarytą žalą, jis turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti likusią žalos dalį ir įrodinėti patirtos žalos dydį bei visas kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas.      

Dėl ieškinio senaties

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neturtinę žalą pareiškėjas galimai patyrė dar 2007 m. rugpjūčio 31 d., skundą teismui dėl šios žalos atlyginimo pateikė tik 2015 m. kovo 8 d. Ginklų fondui prašius taikyti senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, kuris, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo įgijo teisę į ieškinį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas A. D. praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos atlyginimui, todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo šioje apimtyje tenkinti negalima dar ir šiuo pagrindu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios išvados padaryti byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų pagrindu nėra galima: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 6.125 str. 1 d.). Atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 6.125 str. 2 d.), tame tarpe – reikalavimams atlyginti žalą, kuriems taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 6.125 str. 8 d.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (CK 6. 127 str. 1 d.).

Nors įvykis, kurio metu buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata, įvyko 2007 m. rugpjūčio 31 d., sprendžiant, ar pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, turėtų būti įvertinta, kad: teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 6. 127 str. 1 d.), t. y. teisės į ieškinį atsiradimas siejamas su subjektyviu momentu. Be to, jeigu teismas palieka nenagrinėtą pareiškimą baudžiamojoje byloje, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos (CK 1.130 str. 5 d.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nurodė argumentus, dėl ko jis mano, kad trejų metų ieškinio senaties termino pareikšti reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nepraleido (neturtinė žala, atsiradusi žalos padarymo dieną, tęsiasi iki šiol; nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje jo pareiškimas dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjo 2013 m. gegužės 17 d.), tačiau pirmosios instancijos teismas detaliau šiuo aspektu nepasisakė, be to, administracinėje byloje nėra išreikalauta baudžiamoji byla, iš kurioje esančių dokumentų būtų gali spręsti dėl tinkamo CK 1.130 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo; jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Pareiškėjas nurodė argumentus, dėl kurių, teismui manant, kad ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimui atlyginti neturtinę žalą yra praleistas, jis (minėtas terminas) turėtų būti atnaujintas, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nepasisakė, nors klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Kadangi dėl minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas, byloje turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl tinkamo atsakovo, t. y. Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“, įtraukimo į bylą (ABTĮ 54 str.), ginčo tinkamam išsprendimui būtina surinkti daug naujų įrodymų (tai apspręs Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pozicija dėl pareikšto reikalavimo), pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str.).    

Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nėra sprendžiamas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir  bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.              

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

                                                        Virginija Volskienė