Administracinė byla Nr. eP-22-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01978-2019-0

                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Lietuvos advokatūros, I. V., M. K. ir P. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1780-756/2021 pagal pareiškėjų Lietuvos advokatūros, I. V., M. K. ir P. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos advokatūros, I. V., M. K. ir P. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjai Lietuvos advokatūra, I. V., M. K. ir P. G. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė:

1.1.                      Panaikinti: Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) 2019 m. gegužės 2 d. raštą Nr. 4-01-4182 ,,Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir STT raštas); Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2019 m. gegužės 2 d. raštą Nr. 17.2-2116 ,,Dėl prašymo suteikti informaciją“ (toliau – ir Generalinės prokuratūros raštas); Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 5-S-5066 ,,Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Departamento raštas).

1.2.                      Įpareigoti atsakovą STT pareiškėjams Lietuvos advokatūrai, Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkui I. V., Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojui M. K., Lietuvos advokatūros sekretoriui P. G. pateikti informaciją apie tai:

1.2.1.                      Ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;

1.2.2.                      Ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros atstovo Advokatų tarybos pirmininko I. V. atžvilgiu buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;

1.2.3.                      Ar nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros atstovo Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. atžvilgiu buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;

1.2.4.                      Ar nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;

1.2.5.                      Jei nurodytais laikotarpiais kurio nors iš pareiškėjų atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba ar buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai arba buvo naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ar priemonės, nurodyti, prieš kuriuos iš pareiškėjų tai buvo daroma bei pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie pareiškėjus surinktus duomenis. Jei pastarieji duomenys buvo sunaikinti Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, nurodyti ir pateikti informaciją, kuria disponuojama, apie vykdytą kriminalinę žvalgybą, jos veiksmus, taikytus informacijos rinkimo būdus ir priemones pareiškėjų atžvilgiu. Nurodyti, jei kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo veiksmai, būdai ar priemonės nurodytais laikotarpiais pareiškėjų atžvilgiu nebuvo taikomi;

1.2.6.                      Ar 2019 m. balandžio 15 d. pareiškėjų atžvilgiu nevykdoma kriminalinė žvalgyba, netaikomi jos veiksmai ar nenaudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;

1.2.7.                      Ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros patalpose, esančiose adresais (duomenys neskelbtini), nebuvo įrengtos ir naudojamos techninės priemonės Įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka;

1.3.                      Įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą pateikti informaciją apie tai:

1.3.1.                      Ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ar jo įgalioti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. teikė teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių (įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą) panaudojimo Lietuvos advokatūros atžvilgiu, ir (ar) patys sankcionavo kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių panaudojimą Lietuvos advokatūros atžvilgiu;

1.3.2.                      Ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ar jo įgalioti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. teikė teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių (įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą) panaudojimo Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko I. V. atžvilgiu, ir (ar) patys sankcionavo kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių panaudojimą Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko I. V. atžvilgiu;

1.3.3.                      Ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ar jo įgalioti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. teikė teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių (įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą) panaudojimo Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. atžvilgiu, ir (ar) patys sankcionavo kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių panaudojimą Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. atžvilgiu;

1.3.4.                      Ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ar jo įgalioti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. teikė teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių (įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą) panaudojimo Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu, ir (ar) patys sankcionavo kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių panaudojimą Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu;

1.3.5.                      Informuoti, jei nurodytais laikotarpiais nebuvo teikta teikimų teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių panaudojimo ir / ar pačių prokurorų nebuvo sankcionuotas kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių panaudojimas pareiškėjų atžvilgiu;

1.4.                      Įpareigoti atsakovą Departamentą pateikti informaciją apie tai:

1.4.1.                       Ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;

1.4.2.                      Ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros atstovo Advokatų tarybos pirmininko I. V. atžvilgiu buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;

1.4.3.                      Ar nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros atstovo Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. atžvilgiu buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;

1.4.4.                      Ar nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;

1.4.5.                      Jei nurodytais laikotarpiais kurio nors iš pareiškėjų atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba ar buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai arba buvo naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ar priemonės, nurodyti, prieš kuriuos iš pareiškėjų tai buvo daroma bei pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie pareiškėjus surinktus duomenis. Jei pastarieji duomenys buvo sunaikinti Įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, nurodyti ir pateikti informaciją, kuria disponuojama, apie vykdytą kriminalinę žvalgybą, jos veiksmus, taikytus informacijos rinkimo būdus ir priemones pareiškėjų atžvilgiu. Nurodyti, jei kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo veiksmai, būdai ar priemonės nurodytu laikotarpiu pareiškėjų atžvilgiu nebuvo taikomi;

1.4.6.                      Pateikti informaciją apie tai, ar 2019 m. balandžio 15 d. pareiškėjų atžvilgiu nevykdoma kriminalinė žvalgyba, netaikomi jos veiksmai ar nenaudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;

1.4.7.                      Pateikti informaciją apie tai, ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros patalpose, esančiose adresais (duomenys neskelbtini), nebuvo įrengtos ir naudojamos techninės priemonės Įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

1.5.                      Priteisti iš atsakovų pareiškėjų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjai nurodė, kad STT raštas, Generalinės prokuratūros raštas ir Departamento raštas (kartu toliau – ir skundžiami raštai) neteisėti, nes neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Teisinės apsaugos įstatymas, Asmens duomenų apsaugos įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų asmens duomenų tvarkymo principų, 12 straipsnyje numatytos duomenų subjekto teisės sužinoti apie asmens duomenų tvarkymo faktą, tikslą ir teisinį pagrindą bei asmens konstitucinės teisės gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį pažeidimais.

3.       Pareiškėjai paaiškino, kad skundžiami raštai nėra pagrįsti konkrečiais duomenimis (faktais), juose cituojamos teisės aktų nuostatos, tačiau vien tai negali būti laikomas tinkamu reikalavimo pagrįsti individualų administracinį aktą teisės aktų normomis įvykdymu. Pareiškėjai teigė, kad iš tokio motyvavimo aišku, jog prieš priimant skundžiamus raštus, nebuvo atliktas joks faktinių aplinkybių vertinimas, o tai lėmė nevisapusišką ir neobjektyvų skundžiamų raštų priėmimą, kuriais iš esmės paneigta pareiškėjų teisė gauti informaciją apie save.

4.       Pareiškėjai atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-822-349/2013, kurioje yra išaiškinta, jog prokuratūra yra viešojo administravimo subjektas. Pareiškėjai taip pat rėmėsi VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-602-658/2013, kurioje nurodyta, jog vieno langelio principas, kartu ir gerojo viešojo administravimo principas pažeistas, kai užuot visapusiškai ir motyvuotai išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, jis būna nukreipiamas į kitą padalinį ar kitą instituciją. Vadovaujantis Įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai nurodė, kad prokuroras, kontroliuodamas ir koordinuodamas kriminalinės žvalgybos veiksmus, turi informaciją apie duomenų subjektą, o Generalinė prokuratūra šią informaciją gali gauti iš kriminalinę žvalgybą kontroliuojančio ir koordinuojančio prokuroro ir turi galimybę ją pateikti duomenų subjektui. Todėl Generalinės prokuratūros teiginys, kad ji nėra subjektas, kuris gali pateikti informaciją apie vykdomos kriminalinės žvalgybos faktą ir jos priemonių bei būdų taikymo faktą, pažeidžia vieno langelio principą. Teiginys, kad Generalinė prokuratūra negali pateikti informacijos, nes to nenumato teisės aktai, nėra pagrįstas ir pažeidžia gero viešojo administravimo principą. Tokiais veiksmais negalima užtikrinti realios kriminalinės žvalgybos subjektų kontrolės ir teisės į galimai pažeistų teisių veiksmingą teisminę gynybą.

5.       Pareiškėjai akcentavo, kad atsakovų buvo prašoma pateikti informaciją ne tik apie Lietuvos advokatūrą kaip juridinį asmenį, bet ir apie trijų fizinių asmenų (Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko I. V., Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K., Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G.) duomenų tvarkymą. Pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 25 straipsnio 5 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 13 straipsniu, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsniu, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 8 straipsniu, 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, ir kuria panaikinimas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR (toliau – ir Direktyva) 1 straipsnio 2 dalimi, 14 straipsniu ir priėjo prie išvados, jog kiekvienas asmuo turi teisę gauti informaciją iš institucijos, tvarkančios asmens duomenis nusikalstamų veikų tyrimo ir atskleidimo tikslais, apie tai ar jo duomenys yra tvarkomi ar ne, o jei tvarkomi, tai kokiu tikslu ir teisiniu pagrindu. Pareiškėjai įvertino, kad atsakovai, atsisakydami pateikti skundžiamuose raštuose nurodytą informaciją, netinkamai atliko faktinių duomenų vertinimą bei teisinį faktų kvalifikavimą, pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjai pabrėžė, kad jiems buvo užkirstas kelias įvertinti, ar jų duomenys tvarkomi laikantis Teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nėra susiję su nusikaltimais ir jų duomenų tvarkymas negali padėti atskleisti nusikaltimus, pareiškėjai vertino, kad turi rimtą pagrindą daryti pagrįstą prielaidą, jog jų asmens duomenys yra tvarkomi pažeidžiant Įstatyme įtvirtintus asmens duomenų tvarkymo principus. Vadovaujantis Teisinės apsaugos įstatymo 46 straipsniu, duomenų subjektas, manydamas, kad Teisinės apsaugos įstatyme nustatytos jo teisės buvo pažeistos, nes jo asmens duomenys buvo tvarkomi pažeidžiant Įstatymą, turi teisę Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka skųsti teismui duomenų valdytojo arba duomenų tvarkytojo veiksmus ar neveikimą.

6.       Pareiškėjai nurodė, kad jų prašomi duomenys turi būti pateikti, nes: teisę gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie save garantuoja Konstitucija, Konvencija ir Chartija; kriminalinės žvalgybos taikymo fakto laikymas detaliais duomenimis (Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 7 str. 1 d. 19 p. ir 2 d. 18 p. prasme) yra nepagrįstas tiek teisės, tiek fakto pagrindais; kriminalinės žvalgybos, jos priemonių bei būdų panaudojimo fakto (be nustatyto turinio) atskleidimas objektyviai negali pakenkti valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui ir gynybinėms galioms bei žmonių gyvybei ir sveikatai; draudimas atskleisti kriminalinės žvalgybos ir net jos priemonių bei būdų panaudojimo faktą negali būti taikomas asmenims, kurie nesusiję su nusikalstamais ar jų duomenų tvarkymas negali padėti atskleisti nusikaltimus; kriminalinės žvalgybos vykdymas Lietuvos advokatūros atžvilgiu savaime reikštų imperatyvių Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio nuostatų pažeidimą.

7.       Įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nurodomas baigtinis subjektų ratas, kuriems gali būti pateikta kriminalinės žvalgybos informacija. Pareiškėjai pastebėjo, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį kriminalinės žvalgybos informacija yra ne kriminalinės žvalgybos ir jos priemonių bei būdų taikymo faktas (ko pareiškėjai ir prašė), o kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu, sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius, surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys. Įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų taikymo taktiką neteikiami. Taigi, pareiškėjai padarė išvadą, kad minėtos teisės normos neturi nieko bendro su informacija apie kriminalinės žvalgybos taikymo faktą, todėl tai negali būti laikoma įstatyme įtvirtintu ribojimu, kuris draustų informacijos apie kriminalinės žvalgybos taikymo faktą gavimą.

8.       Pareiškėjų vertinimu, skundžiami raštai priimti neįvertinus to, kad: kriminalinės žvalgybos, jos priemonių bei būdų panaudojimo fakto (be nustatyto turinio) atskleidimas objektyviai negali pakenkti valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinėms galioms bei žmonių gyvybei ir sveikatai; draudimas atskleisti kriminalinės žvalgybos ir net jos priemonių nei būdų panaudojimo faktą negali būti taikomas asmenims, kurie nesusiję su nusikaltimais ar jų duomenų tvarkymas negali padėti atskleisti nusikaltimus. Pabrėžė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) laikosi nuomonės, jog ribojant Chartijos 8 straipsnyje įtvirtintas teisės kovos su nusikalstamumu tikslais, galima riboti tik tų asmenų teises, kurie vienaip ar kitaip galėtų būti siejami su nusikaltimu arba asmenys, kurių duomenų tvarkymas vienaip ar kitaip prisidėtų prie kovos su nusikaltimais (ESTT 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-203/15 ir C-698/15).

9.       Pareiškėjai akcentavo, kad Lietuvos advokatūrai yra būdingas specifinis statusas. Nurodė, kad Lietuvos advokatūra ne tik įgyvendina advokatų savivaldą, bet jai taip pat suteikti įgalinimai koordinuoti ir kontroliuoti advokatų ir advokatų padėjėjų veiklą (Advokatūros įstatymo 56 ir 57 str., Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 10 str.). Vadovavosi Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 ir 5 dalimis ir nurodė, kad šios nuostatos iš esmės užkerta kelią vykdyti kriminalinę žvalgybą Lietuvos advokatūros atžvilgiu, kadangi priešingu atveju dėl Lietuvos advokatūros nuolat apdorojamos informacijos, sudarančios advokato profesinę paslaptį, būtų sudarytos sąlygos pažeisti imperatyvias Advokatūros įstatymo normas.

10.       Pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus Įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatytus duomenis. Vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 8 dalimi, jeigu įgyvendinant kriminalinės žvalgybos kontrolę nustatoma, kad kriminalinės žvalgybos metu buvo pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, apie tai informuojamas kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas. Kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas privalo informuoti asmenį apie jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos metu padarytus pažeidimus, išskyrus atvejus, kai pateikus tokią informaciją gali būti padaryta žala nebaigtiems kriminalinės žvalgybos tyrimams ar atskleista kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybė. Jeigu tuo metu pateikta tokia informacija gali padaryti žalos nebaigtiems kriminalinės žvalgybos tyrimams, ji tuoj pat turi būti pateikta baigus kriminalinės žvalgybos tyrimą. Taigi, pareiškėjai apibendrino, kad duomenų subjektui apie tvarkomus jo asmens duomenis pranešama tik su sąlyga, jei kilo neigiamų teisinių pasekmių (teisių ir laisvių pažeidimas).

11.       Pareiškėjai nurodė, kad Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktas ir Teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas reikalauja, jog duomenys būtų tvarkomi teisėtai. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą žvalgybos tyrimas atliekamas, kai turima informacijos apie rengiamus, daromus ar padarytus šiame punkte išvardintus nusikaltimus, arba apie šiuos nusikaltimus rengiančius, darančius ar padariusius asmenis. Nesant pakankamai aplinkybių, kurios sudarytų Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pagrindą pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą, asmens duomenų rinkimas ir tvarkymas Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu yra neteisėtas.

12.       Pareiškėjai pabrėžė, kad teisė gauti informaciją apie asmens duomenų tvarkymą, tikslą ir teisinį pagrindą esmė yra duomenų subjekto galimybė pačiam patikrinti duomenų tvarkymo teisėtumą ir galimybė pasinaudoti duomenų subjekto teisėmis. Duomenų subjektas turi teisę reikalauti ištrinti tvarkomus duomenis, jeigu jie tvarkomi be teisėto tikslo ir teisėto pagrindo (Direktyvos 16 str. 2 d., Teisinės apsaugos įstatymo 14 str. 2 d.). ESTT 2015 m. spalio 6 d. sprendime byloje Nr. C-362/14 yra išaiškinęs, jog jei asmeniui nesuteikiamos galimybės pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis tam, kad gautų prieigų prie su juo susijusių asmens duomenų arba galėtų juos taisyti ar ištrinti, nepaisoma Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą esmės. Įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje numatyta galimybė skųsti kriminalinės žvalgybos subjekto veiksmus ir / ar kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo bei prokuroro sprendimus, įskaitant ir atsisakymą pateikti informaciją, tačiau, jei kriminalinės žvalgybos subjektas tokią informaciją yra įslaptinęs VPTĮ nustatyta tvarka, tai teismuose pats duomenų tvarkymo faktas ar duomenų tvarkymas net netikrinamas dėl to, kad asmenys negali įrodyti pareigūnų piktnaudžiavimo (žr. LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-520/2018). Pareiškėjai atkreipė dėmesį ir į tai, kad pasitaiko atvejų, kai informacija būna įslaptinta nepagrįstai, t. y. informacija įslaptinama, nors jos turinys tokio pagrindo nesuteikia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-222/2016). Pareiškėjai taip pat nurodė, kad tuo atveju, kai asmeniui, kuris nėra susijęs su nusikaltimu ar jo duomenų tvarkymas nėra būtinas nusikaltimams atskleisti, nepateikiama informacija apie kriminalinės žvalgybos, jos būdų ir priemonių taikymą dėl to, kad asmuo neturi galimybės įrodyti jo teisių pažeidimo, yra pažeidžiamas Konstitucijos 30 straipsnis.

13.       Pareiškėjai apibendrino, kad skundžiamais raštais ir atsakovų neveikimu (atsisakant pareiškėjams suteikti jų prašomą informaciją) buvo pažeista pareiškėjų teisė gauti informaciją apie save (Konstitucijos 25 str. 5 d., Direktyvos 14 str. Teisinės apsaugos įstatymo 12 str.), teisė į veiksmingą pažeistų teisių teisminę gynybą (Konstitucijos 30 str. 1 d., Chartijos 47 str.), todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas skundžiamus raštus panaikinti ir įpareigoti atsakovus pateikti pareiškėjams jų prašomą informaciją.

14.       Pareiškėjai skunde, be kita ko, prašė išreikalauti iš STT ir Departamento kriminalinės žvalgybos tyrimo medžiagą tiek, kiek tai susiję su Lietuvos advokatūros, Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko I. V., Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. ir (arba) Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. taikyta kriminaline žvalgyba, jei ji buvo taikyta, taip pat iš Generalinės prokuratūros išreikalauti 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir / ar priemonių panaudojimo bet kurio iš pareiškėjų atžvilgiu, jei tokie teikimai buvo teikti, ir pačių prokurorų sankcijas leisti panaudoti kriminalinės žvalgybos būdus ir / ar priemones pareiškėjų Lietuvos advokatūros, jos pirmininko I. V., pirmininko pavaduotojo M. K. ar sekretoriaus P. G. atžvilgiu, jei tokios sankcijos buvo, ir patikrinti kriminalinės žvalgybos subjektų ir prokurorų veiksmų teisėtumą.

15.       Atsakovas Generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjų patikslintą skundą atmesti.

16.       Atsakovas nurodė, kad prokuroras neturi pareigos pranešti apie asmeniui taikytą kriminalinę žvalgybą. Pažymėjo, kad LVAT, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eA-52-1062/2018, konstatavo, jog pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus detalią informaciją, nurodytą 19 straipsnio 7 dalyje, tačiau iš šio straipsnio nuostatų bei Įstatymo 22 straipsnio nuostatų negalima daryti išvados, kad būtent prokuroras turi pareigą pranešti apie asmeniui taikytą kriminalinę žvalgybą. Darytina išvada, kad Generalinė prokuratūra pagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti jo prašomą informaciją (nutarties 63 p.).

17.       Teigė, kad nei Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (toliau – ir VTPĮ), nei Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, nei kiti teisės aktai prokurorams nenumato teisės vertinti paslapčių subjektų, t. y. kriminalinės žvalgybos subjektų sprendimų įslaptinti ir (ar) išslaptinti informaciją pagrįstumą. Kriminalinės žvalgybos subjektams taikant kriminalinės žvalgybos veiksmus, Generalinė prokuratūra apie jų taikymo pradžią, trukmę, eigą ir rezultatus gauna visą VTPĮ nustatyta tvarka įslaptintą informaciją. Skundo reikalavimas įpareigoti pateikti prašomą informaciją nagrinėtinas ne administraciniame teisme, o bendrosios kompetencijos teisme, todėl nepagrįstas (žr. LVAT 2018 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-52-1062/2018).

18.       Atsakovas STT pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19.       Atsakovas teigė, kad STT rašte aiškiai nurodyti priimto sprendimo motyvai, teisiniai pagrindai, jo apskundimo tvarka. Pabrėžė, kad atsisakymas pateikti informaciją apie kriminalinės žvalgybos vykdymo / nevykdymo faktą nereiškia VAĮ pažeidimo, kadangi priimtas sprendimas nepateikti jokios informacijos pareiškėjui yra sprendimo turinio klausimas, kuris gali būti sprendžiamas ir kvestionuojamas vadovaujantis ne VAĮ, o Įstatymo nuostatomis.

20.       Pažymėjo, kad sprendimas nepateikti informacijos apie kriminalinės žvalgybos vykdymo / nevykdymo faktą nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ginčo dalyką sudaro STT administraciniai veiksmai ir procedūra, o ne STT veiksmai (STT rašto turinys) taikant Įstatymą. Informacijos nepateikimo aspektu, t. y. vertinant pareiškėjų paklausimo ir STT rašto turinį Įstatymo taikymo aspektu, ginčas tarp pareiškėjo ir STT yra dirbtinis, nekilęs iš jokio realaus teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, todėl iš esmės yra baigtas ir išspręstas įstatymu įgalioto subjekto galutiniu ir neskundžiamu sprendimu. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai nepagrįstai kvestionuoja informacijos nepateikimo apie galimai vykdytos / nevykdytos kriminalinės žvalgybos faktą (po to kai tai neskundžiama nutartimi jau buvo išspręsta Vilniaus apygardos teismo pirmininkės), darydami prielaidą, jog tokia informacija privalo būti pateikta, o faktinių aplinkybių tyrimas nebuvo atliekamas.

21.       Atsakovas pabrėžė, kad ginčo dalyku šioje administracinėje byloje negali būti vertinamas atsakovo STT rašto turinys bei pats informacijos nepateikimo faktas, nes skundas dėl kriminalinės žvalgybos informacijos nepateikimo jau yra išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo pirmininkės neskundžiama nutartimi, remiantis Įstatymo nuostatomis.

22.       Atsakovas nurodė, kad STT raštas atitinka tiek VAĮ, tiek Įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl negali būti panaikintas. Kita vertus, STT vertinimu, nors tai ir nėra šios administracinės bylos dalykas, teisinga bendrai pasisakyti ir dėl teisių ribojimo proporcingumo, t. y. šiuo atveju viešasis interesas nurodo, kad pareiškėjai neturi teisės žinoti ar jų atžvilgiu buvo atliekama ar neatliekama kriminalinė žvalgyba, nes atskleidus tokią informaciją būtų paneigiama kriminalinės žvalgybos esmė ir prasmė, būtų paneigta kriminalinės žvalgybos kontrolės tvarka: pareiškėjų teisė gauti informaciją apie asmens duomenų tvarkymo faktą, tikslą bei teisinį pagrindą buvo apribota atsižvelgiant į Teisinės apsaugos įstatymo reikalavimus, o paties fakto nepateikimas yra paties ribojimo esmė, todėl toks ribojimas negali būti atliktas švelnesnėmis priemonėmis. Atsakovas paaiškino, kad: ne visais atvejais duomenų subjektai, kiti nesusiję asmenys turi teisę žinoti apie jų ar kitų asmenų duomenų tvarkymą ar netvarkymą; duomenų subjektų ir kitų nesusijusių asmenų atžvilgiu taikytina ,,nei patvirtinimo, nei paneigimo“ politika; įgyvendinus pareiškėjų prašymą būtų menkinama kriminalinė žvalgyba, kuri yra vienas iš viešojo intereso užtikrinimo garantų; teisė sužinoti apie duomenų tvarkymo faktą, tikslą bei teisinį pagrindą negali būti absoliutinama bei aiškinama taip, jog suteiktų galimybę iš esmės bet kuriam subjektui visais atvejais sužinoti apie kriminalinės žvalgybos vykdymo / nevykdymo faktą; kriminalinės žvalgybos ir jos metu tvarkomų duomenų teisėtumo kontrolę gali vykdyti tik įstatymų įgalioti subjektai.

23.       Atsakovas pažymėjo, kad galimybė sužinoti patį asmens duomenų tvarkymo faktą (minimu atveju, kriminalinės žvalgybos vykdymo ar nevykdymo faktą) negali būti absoliutinama ir daroma eksperimentiniu tikslu. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kaip ir dauguma kitų regioninių ar tarptautinių žmogaus teises ginančių tribunolų, naudoja ,,balanso testą“, savo esme reiškiantį, jog tinkama pusiausvyra turi būti rasta tarp konkuruojančių interesų. Todėl laisva ir nevaržoma galimybė sužinoti apie asmens duomenų tvarkymo faktą (faktą, jog buvo vykdoma ar nevykdoma kriminalinė žvalgyba) paneigtų tokio balansavimo prasmę, absoliutintų teisę į asmens duomenų apsaugą bei darytų beprasme kriminalinės žvalgybos veiklą, nes jos slaptumas būtų paneigtas. Taikant ,,balanso testą“, EŽTT laikosi nuoseklios praktikos, jog būtinumo reikalavimas reiškia, jog kišimasis į žmogaus teisių sritį turi atitikti tam tikrą socialinį poreikį, ir yra sietinas su proporcingumu, atsižvelgiant į siekiamą tikslą (Gillow prieš Jungtinę Karalystč, 1984 m. lapkričio 24 d.). Atsakovas, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjai yra pripažinę, jog kreipimasis į kriminalinės žvalgybos institucijas buvo skirtas siekiant atlikti eksperimentą, o ne dėl realaus ar tikėtino teisės pažeidimo, ar konkretaus pavojaus jų teisių apsaugai. Pareiškėjai neigia patį žmogaus teisių balansavimo tarp skirtingų interesų reikalavimą, kadangi laikosi subjektyvios nuomonės, jog kriminalinės žvalgybos vykdymo ar nevykdymo faktas visais atvejais turi būti atskleistas, o Įstatyme ir VTPĮ nustatyti reikalavimai ir procedūros yra neprivalomos.

24.       Atsakovas akcentavo, kad galimybė visais atvejais sužinoti apie kriminalinės žvalgybos vykdymo ar nevykdymo faktą paneigtų kitas Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas saugomas vertybes. Informacijos pateikimas apie galimą kriminalinės žvalgybos vykdymo faktą yra ribotas Įstatyme ir VTPĮ nustatytų reikalavimų, todėl vien šių reikalavimų neigimas nėra tinkamas pagrindas konstatuoti tinkamo ,,balansavimo tarp skirtingų interesų“ reikalavimo pažeidimą. Atsakovas taip pat įvertino, kad pareiškėjų nurodyti argumentai dėl žmogaus teisių pažeidimų nėra pagrįsti, nes teisės aktai numato pakankamas žmogaus teisių apsaugos garantijas, o galimybę neteikti informaciją apie asmens duomenų tvarkymą yra pripažinęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2019 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. KT13-N5/2019 (bylos Nr. 11/2017-5/2018)).

25.       Atsakovas pabrėžė, kad nagrinėjamame ginče nėra keliamas klausimas dėl galimo pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, nes ginčas inicijuotas eksperimento tikslais, todėl toks ginčas negali būti toliau nagrinėjamas teisme. Be to, skunde nėra pateikti konkretūs argumentai ir įrodymai, kodėl STT raštas yra neteisėtas ir tūrėtų būti panaikintas. Nenurodyta ir tai, kuo konkrečiai pasireiškė STT rašto neteisėtumas. Pareiškėjų skundas grindžiamas iš esmės teorinėmis aplinkybėmis bei abstrakčiais, teoriniais apmąstymais apie asmens duomenų subjekto teisių įgyvendinimą.

26.       Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjų skundą atmesti.

27.       Atsakovas nurodė, kad iš esmės analogišką skundą su tais pačiais reikalavimais pareiškėjai buvo pateikę Vilniaus apygardos teismo pirmininkei. Vilniaus apygardos teismo pirmininkė, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, priėmė nutartį, kurioje konstatavo, jog Departamento atsisakymas pateikti prašomą informaciją yra pagrįstas ir pareiškėjų prašymą atmetė. Departamento atsakymo atitikimas Įstatymo normomis nustatytam reguliavimui yra pripažintas neskundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi ir šis teismo sprendimas šioje administracinėje byloje laikytinas prejudicinę galią turinčiu teismo sprendimu.

28.       Atsakovas pažymėjo, kad Departamento rašte yra aiškiai nurodyti priimto sprendimo motyvai, teisiniai pagrindai, jo apskundimo tvarka. Atsisakymas pateikti informaciją apie kriminalinės žvalgybos vykdymą ar nevykdymą nereiškia VAĮ pažeidimo, kadangi priimtas sprendimas nepateikti jokios informacijos pareiškėjui yra sprendimo turinio klausimas, kuris gali būti skundžiamas vadovaujantis ne VAĮ, o Įstatymo nuostatomis.

29.       Atsakovo nuomone, pareiškėjų skundas iš esmės grindžiamas abstrakčiais teoriniais pamąstymais apie asmens duomenų subjekto teisių įgyvendinimą. Tokio pobūdžio pareiškėjų skundai teismams yra vertintini kaip mėginimas sužinoti kaip Lietuvos teismai reaguoja į tokio pobūdžio skundus.

II.

30.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

31.       Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Generalinės prokuratūros, STT ir Departamento raštų, kuriais atsisakyta suteikti informaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

32.       Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja ginčui aktualus VAĮ, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas), ir bendrus asmenų prašymų, pateiktų viešojo administravimo institucijoms, nagrinėjimo reikalavimus ir tvarką nustatančios Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Aptarnavimo taisyklės). Teismas, be kita ko, apžvelgė LVAT praktiką, susijusią su VAĮ 8 straipsnio aiškinimu (žr., pvz., 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-206/2013; 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14; 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014 ir kt.).

33.       Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, STT ir Departamentą kaip į viešojo administravimo institucijas, su prašymais pateikti, pareiškėjų nuomone, jų disponuojama informacija apie juos. Vadinasi, kaip nurodė teismas, tai reiškia, kad Generalinė prokuratūra, STT ir Departamentas, atsakydami į tokius prašymus išduoti informaciją apie juos, privalėjo imperatyviai laikytis VAĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir Teisės gauti informaciją įstatyme nustatytų imperatyvių reikalavimų pateikti informaciją aiškiai ir suprantamai.

34.       Įvertinusi bylos medžiagą, ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir teismo posėdyje išsakytus žodinius paaiškinimus, teisėjų kolegija neturėjo pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, jog pareiškėjams buvo pateikti aiškūs ir suprantami argumentai, kodėl jų prašoma informacija jiems nėra pateikiama. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad sutikti su pareiškėjais, jog skundžiami raštai neatitinka VAĮ 8 straipsnio keliamų reikalavimų, negalima. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad iš pareiškėjų prašymų, kurie teikti atsakovams, turinio, matyti, jog pareiškėjai grindė savo prašymą gauti informaciją apie save net nežinodami, ar tokia informacija egzistuoja ir ar tokia informacija disponuoja atsakovai, o viešojo administravimo institucija gali pateikti informaciją apie asmenį tik tuomet, kai ja pati disponuoja.

35.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams skundžiamais raštais aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog prašomos informacijos institucijos neturi, todėl reikalavimas pateikti to, ko institucija nedisponuoja, negali būti laikomas pagrįstu. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjams nedviprasmiškai nurodyta, jog jų prašoma informacija nėra teikiama ir nurodyti aiškūs motyvai, kodėl padaryta tokia išvada bei nurodyta, kur pareiškėjai turi kreiptis teisės aktų nustatyta tvarka, siekdami gauti jų prašomą informaciją. Teismas iš atsakovų pateiktos medžiagos nustatė, kad pareiškėjai kreipėsi Įstatymo nustatyta tvarka dėl STT rašto panaikinimo į Vilniaus apygardos teismo pirmininkę ir jų ieškinys dėl prašomos informacijos yra atmestas. Ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Teisėjų kolegija, be kita ko, atsižvelgusi į šios administracinės bylos dalyką ir ribas, t. y. kad teismas šiuo atveju sprendžia tik tai, ar skundžiami raštai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra aiškūs ir motyvuoti, o motyvai išdėstyti adekvačiai, jų pakanka tam, kad asmeniui būtų suteikiama kuo išsamesnė informacija, padarė išvadą, kad šiuo atveju skundžiami raštais atitinka šiuos kriterijus, todėl tenkinti skundą nėra pagrindo.

36.       Teismas nurodė, kad nors procesiniuose dokumentuose išdėstyta ir daugiau argumentų, tačiau padarius išvadą, kad skundžiami raštai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, jų vertinimas rezultato nepakeistų.

III.

37.       Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą, kreiptis į ESTT ir pateikti prejudicinius klausimus, nurodytus pareiškėjų 2020 m. kovo 9 d. prašyme kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

38.       Pareiškėjai teigė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neatskleidė bylos esmės, klaidingai nustatė faktines aplinkybes, neišreikalavo iš atsakovų pareiškėjų prašytos informacijos ir jos neištyrė, neatsakė į esminius skundo argumentus, tinkamai nemotyvavo sprendimo, todėl pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, 86 ir 86 straipsnius bei pareiškėjų teisę į teisingą teismą. Pareiškėjai paaiškino, kad:

38.1.                                            Teismas nurodė, kad skundžiamuose raštuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog prašomos informacijos institucijos neturi. Iš to teismas nusprendė, kad skundo reikalavimas pateikti to, ko institucija nedisponuoja, negali būti laikomas pagrįstu, tačiau paminėti teismo teiginiai rodo, jog teismas klaidingai nustatė faktines aplinkybes.

38.2.                                            Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovų atsisakymo pateikti pareiškėjams informaciją, ar praeityje pareiškėjų atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą. Pareiškėjai siekia iš atsakovų, kaip institucijų, tvarkančių asmens duomenis nusikalstamų veikų tyrimo ir atskleidimo tikslais, gauti informaciją apie tai, ar jų duomenys tvarkomi, ar ne, o jei tvarkomi, tai kokiu tikslu ir teisiniu pagrindu.

38.3.                                            Priešingai negu teigiama pirmosios instancijos teismo sprendime, nei vienas iš atsakovų neteigė, jog neturi pareiškėjų prašomos informacijos. Be to, teismas neišsprendė pareiškėjų skundo prašymo išreikalauti skundžiamų raštų teisėtumui reikalingą informaciją.

38.4.                                            Skundu pareiškėjai siekė, jog teismas įvykdytų asmens duomenų tvarkymo teisminę kontrolę, kuri deklaruojama Asmens duomenų apsaugos įstatyme, tačiau tai padaryta nebuvo. Tokiu būdu teismas nepatikrino, ar egzistavo faktinės ir teisinės priežastys, kuriomis pagrįsti atsakovų sprendimai apriboti Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjų teisę gauti atsakovų kaip duomenų valdytojų patvirtinimą, ar su jais susiję asmens duomenys yra tvarkomi, o kai šie duomenys tvarkomi, teisę susipažinti su asmens duomenimis.

38.5.                                            Teismas neatsakė į esminius skundo argumentus ir nemotyvavo, kodėl teismas atmetė skundą. Pareiškėjai skundą iš esmės grindė tokiomis argumentų grupėmis: 1) teisę gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie save garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 ir 25 straipsniai, Konvencijos 8 ir 10 straipsniai, Chartijos 8 straipsnis, Direktyvos 14 straipsnis bei ją įgyvendinančio Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnis; 2) kriminalinės žvalgybos taikymo fakto laikymas detaliais duomenimis (VTPĮ 7 str. 1 d., 19 p. ir 2 d. 18 p. prasme) yra nepagrįstas tiek teisės, tiek fakto pagrindu; 3) kriminalinės žvalgybos, jos priemonių bei būdo panaudojimo fakto (be nustatyto turinio) atskleidimas objektyviai negali pakenkti valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui ir gynybinėms galioms bei žmonių gyvybei ir sveikatai; 4) draudimas atskleisti kriminalinės žvalgybos ir net jos priemonių bei būdų panaudojimo faktą negali būti taikomas asmenims, kurie nesusiję su nusikaltimais, ir kurių duomenų tvarkymas negali padėti atskleisti nusikaltimus; 5) kriminalinės žvalgybos vykdymas Lietuvos advokatūros atžvilgiu savaime reikštų imperatyvių Advokatūros įstatymo 46 straipsnio nuostatų pažeidimą.

38.6.                                            Apibendrintai nurodė, kad atsakovai neteisėtai apribojo pareiškėjų teisę į jų prašomą informaciją, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje numatyta būtina teisių ribojimo sąlyga – ribojimas turi būti numatytas teisėkūros priemonėse.

38.7.                                            Pareiškėjų teisės į jų prašomos informacijos gavimą ribojimas nacionalinėmis teisės normomis (Įstatymo 5 straipsnio 6 ir 8 dalys, 19 straipsnio 7 dalis, VTPĮ 3 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas ir 7 straipsnio 2 dalies 18 punktas) prieštarautų teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principams. Pirmosios instancijos teismas ginčo iš esmės nenagrinėjo ir nenustatinėjo, ar atsakovai pagrįstai apribojo pareiškėjų teisę gauti prašytą informaciją.

38.8.                                            Ta aplinkybė, kad pareiškėjų teisių apribojimas galbūt grindžiamas įslaptinta informacija / duomenimis, nesuteikia teisės nepaisyti pareiškėjų teisės į tinkamą teismą, visiškai netiriant šios informacijos / duomenų, netikrinant, ar egzistavo faktinės ir teisinės priežastys, kuriomis pagrįsti atsakovų sprendimai apriboti Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjų teisę gauti atsakovų kaip duomenų valdytojų patvirtinimą, ar su jais susiję asmens duomenys yra tvarkomi, o kai šie duomenys tvarkomi, teisę susipažinti su asmens duomenimis.

39.       Nurodydamas, kad teismas šiuo atveju sprendžia tik tai, ar skundžiami raštai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, ir nenagrinėdamas skundo iš esmės, pažeidė Asmens duomenų apsaugos įstatymo 46 straipsnį. Pareiškėjai akcentuoja, kad asmenys, kurių atžvilgiu pradedami ikiteisminiai tyrimai, turi procesines galimybes patikrinti operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) prieš asmenį vykdymo teisėtumą baudžiamojo proceso tvarka. Tuo metu pareiškėjams, kurie nėra susiję su nusikalstamomis veikomis, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas vykdyti pareiškėjų asmens duomenų tvarkymo teisminę kontrolę, kaip tai įpareigoja daryti Asmens duomenų apsaugos įstatymo 46 straipsnis, tokią galimybę apribojo.

40.       Pareiškėjai akcentuoja, kad nepaisant aiškaus ir motyvuoto pareiškėjų nukreipimo į Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisinį reguliavimą, teismas nesiaiškino nacionalinio asmens duomenų kriminalinės žvalgybos srityje reguliavimo ir jo aiškinimo suderinamumo su ES teise, nors tą privalėjo daryti.

41.       Teismas, pareiškėjų nuomone, neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo sąlygos Direktyvos tiesioginiam taikymui vertikaliuoju būdu (tarp asmens ir valstybės institucijų), nes Direktyva nėra tinkamai įgyvendinta.

42.       Atsakovas STT pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

43.       Atsakovas teigė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Paaiškino, kad informacijos nepateikimo teisėtumas pagal kompetenciją ir įstatyminį reguliavimą išspręstas galutine ir neskundžiama Vilniaus apygardos teismo pirmininkės 2019 m. birželio 12 d. nutartimi. Administracinio teismo kompetencija nagrinėjamoje byloje apribota STT atsakymo atitikimo VAĮ vertinimu. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ginčo dalyką sudaro STT administraciniai veiksmai ir procedūra (pateikto STT rašto turinys ir forma VAĮ aspektu), o ne STT veiksmai taikant Įstatymo nuostatas.

44.       Atsakovas Generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į pareiškėjų skundą, kuriame prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

45.       Departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

IV.

46.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1780-756/2021 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą panaikino ir bylą nutraukė, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė.

47.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų Lietuvos advokatūros, Advokatų tarybos pirmininko I. V., Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. ir Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. teisės gauti informaciją iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apie tai: 1) ar Lietuvos advokatūros, Advokatų tarybos pirmininko I. V. atžvilgiu 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. (imtinai) buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą, 2) ar Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. atžvilgiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. (imtinai) buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą; 3) ar Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. (imtinai) buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą; 4) ar išvardintų asmenų atžvilgiu tokia žvalgyba, jos veiksmai nebuvo vykdomi, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės nebuvo naudojamos; 5) jei pastarieji duomenys buvo sunaikinti Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, pateikti informaciją, kuria disponuojama apie vykdytą kriminalinę žvalgybą, jos veiksmus, taikytus informacijos rinkimo būdus ir priemones pareiškėjų atžvilgiu; 6) ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), nebuvo įrengtos ir naudojamos techninės priemonės Įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Taip pat ginčas kilo dėl teisės gauti informaciją iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apie tai, ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ar jo įgalioti Generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai teikė teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir / ar priemonių (įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą) panaudojimo, ir / ar patys sankcionavo kriminalinės žvalgybos būdų ir/ar priemonių panaudojimą pareiškėjų atžvilgiu: Lietuvos Respublikos advokatūros ir Advokatų tarybos pirmininko I. V. nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., ar visi minėti veiksmai nebuvo atliekami. Pareiškėjai taip pat prašė panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2019 m. gegužės 2 d. raštą Nr. 4-01-4182, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 5-S-5066 ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2019 m. gegužės 2 d. raštą Nr. 17.2-2116, kadangi šios valstybės institucijos pareiškėjų prašomos suteikti informacijos nepateikė.

48.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija nustatė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjai 2019 m. gegužės 31 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu (skundu): 1) įpareigoti Specialiųjų tyrimų tarnybą pareiškėjams pateikti informaciją apie tai, ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. Lietuvos advokatūros, Advokatų tarybos pirmininko I. V. atžvilgiu, 2019 m. Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. atžvilgiu, nuo 2018 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti sužinojimą; 2) jei nurodytu laikotarpiu kurio nors iš pareiškėjų atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba ar buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai arba buvo naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ar priemonės, nurodyti, prieš kuriuos iš pareiškėjų tai buvo daroma ir pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie pareiškėjus surinktus duomenis; 3) jei pastarieji duomenys buvo sunaikinti Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, nurodyti ir pateikti informaciją, kuria disponuojama, apie vykdytą kriminalinį žvalgybą, jos veiksmus, taikytus informacijos rinkimo būdus ir priemones pareiškėjų atžvilgiu; 4) nurodyti, jei kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo veiksmai, būdai ar priemonės nurodytu laikotarpiu pareiškėjų atžvilgiu nebuvo taikomi; 5) įpareigoti STT pareiškėjams pateikti informaciją apie tai, ar šiuo metu pareiškėjų atžvilgiu nevykdoma kriminalinė žvalgyba, netaikomi jos veiksmai ar nenaudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti sužinojimą; 6) įpareigoti STT pareiškėjams pateikti informaciją apie tai, ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. Lietuvos advokatūros patalpose, esančiose adresais (duomenys neskelbtini), nebuvo ir / ar nėra įrengtos ir naudojamos techninės priemonės Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka; 7) įpareigoti Generalinę prokuratūrą pareiškėjams pateikti informaciją apie tai, ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ar jo įgalioti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. teikė teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir / ar priemonių (įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti sužinojimą) panaudojimo pareiškėjų atžvilgiu, ir/ar patys sankcionavo kriminalinės žvalgybos būdų ir / ar priemonių panaudojimą pareiškėjų atžvilgiu, ar minėti veiksmai nebuvo atliekami; 8) įpareigoti Policijos departamentą pareiškėjams pateikti informaciją apie tai, ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. Lietuvos advokatūros ir Advokatų tarybos pirmininko I. V. atžvilgiu, 2019 m. Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. atžvilgiu, nuo 2018 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti sužinojimą. Jei nurodytu laikotarpiu kurio nors iš pareiškėjų atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba ar buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai arba buvo naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ar priemonės, nurodyti, prieš kuriuos iš pareiškėjų tai buvo daroma ir pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie pareiškėjus surinktus duomenis. Jei pastarieji duomenys buvo sunaikinti Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, nurodyti ir pateikti informaciją, kuria disponuojama, apie vykdytą kriminalinį žvalgybą, jos veiksmus, taikytus informacijos rinkimo būdus ir priemones pareiškėjų atžvilgiu. Nurodyti, jei kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo veiksmai, būdai ar priemonės nurodytu laikotarpiu pareiškėjų atžvilgiu nebuvo taikomi; 9) įpareigoti Policijos departamentą pareiškėjams pateikti informaciją apie tai, ar šiuo metu pareiškėjų atžvilgiu nevykdoma kriminalinė žvalgyba, netaikomi jos veiksmai ar nenaudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti sužinojimą; 10) įpareigoti Policijos departamentą pareiškėjams pateikti informaciją apie tai, ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. Lietuvos advokatūros patalpose, esančiose adresais (duomenys neskelbtini), nebuvo ir / ar nėra įrengtos ir naudojamos techninės priemonės Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka; 10) išreikalauti iš STT ir Policijos departamento kriminalinės žvalgybos tyrimo medžiagą tiek, kiek tai susiję su pareiškėjų atžvilgiu 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. taikyta kriminaline žvalgyba, jei ji buvo taikyta, taip pat iš išreikalauti iš Generalinės prokuratūros 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir/ar priemonių panaudojimo bet kurio iš pareiškėjų atžvilgiu, jei tokie teikimai buvo teikti, ir pačių prokurorų sankcijas leisti panaudoti kriminalinės žvalgybos būdus ir / ar priemones pareiškėjų atžvilgiu, jei tokios sankcijos buvo, ir patikrinti kriminalinės žvalgybos subjektų ir prokurorų veiksmų teisėtumą.

49.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija nurodė, kad skunde Vilniaus apygardos teismui pareiškėjai buvo nurodę, kad jie 2019 m. balandžio 15 d. kreipėsi raštais (prašymais) į minėtas valstybės institucijas, jog šios pateiktų informaciją, ar pareiškėjų atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti sužinojimą, ar tai nebuvo daroma, tačiau STT 2019 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 4-01-4182, Generalinė prokuratūra 2019 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 17.2-2116 ir Policijos departamentas 2019 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 530 pareiškėjų prašomos informacijos nepateikė. Vilniaus apygardos teismo pirmininkė 2019 m. birželio 12 d. nutartimi, vadovaudamasi nutartyje išdėstytais motyvais ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalimi, pareiškėjų prašymą atmetė. Ši teismo nutartis neskundžiama, taigi yra įsiteisėjusi, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jos teisėtumo bei pagrįstumo netikrina ir nekvestionuoja.

50.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija nurodė, kad ABTĮ 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegijos vertinimu, nors pareiškėjai skundu Vilniaus apygardos teismui nekėlė reikalavimų panaikinti Specialiųjų tyrimų tarnybos, Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento raštų, kuriais buvo atitinkamai atsakyta į jų kreipimąsi dėl informacijos pateikimo, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo pirmininkės nutarties, šių valstybės institucijų raštai buvo išsamiai išnagrinėti ir dėl jų nutartyje pateiktos konkrečios bei aiškios išvados Advokatūros įstatymo, Valstybės tarnybos ir paslapčių įstatymo, Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Asmens duomenų apsaugos įstatymo kontekste. Konstatuota, kad nutartyje nurodytų argumentų visuma leidžia daryti išvadą, jog Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadovai pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prašomą informaciją. Tad darytina išvada, kad pareiškėjai į administracinį teismą kreipėsi, keldami tuos pačius klausimus, dėl kurių jau buvo pasisakiusi Vilniaus apygardos teismo pirmininkė 2019 m. birželio 12 d. nutartyje. Be kita ko, nustatyta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra perdavęs Lietuvos Respublikos Vyriausybei peticiją Lietuvos advokatūra ir kiti prieš Lietuvą (Nr. 64301/19), kurioje pareiškėjai Lietuvos advokatūra, Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkas I. V., Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojas M. K. ir Lietuvos advokatūros sekretorius P. G. skundžiasi dėl to, kad 2019 m. Specialiųjų tyrimų tarnyba, Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsisakė suteikti informaciją, ar nuo 2015 m. iki 2019 m. pareiškėjų atžvilgiu buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai, įskaitant techninių priemonių panaudojimą siekiant kontroliuoti jų susižinojimą.

51.       Įvertinusi išdėstytas aplinkybes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija konstatavo, kad esant Vilniaus apygardos teismo pirmininkės neskundžiamai 2019 m. birželio 12 d. nutarčiai, kurioje buvo išnagrinėtas tas pats ginčo dalykas tuo pačiu pagrindu, kuriuos pareiškėjai kelia šioje byloje, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti. Skundo dalykas ir pagrindas, nepriklausomai nuo lingvistinės formuluotės skirtumų, pagal siekiamą teisinį rezultatą abiejose bylose yra tapatūs. Nutraukus bylą nėra jokio teisinio pagrindo spręsti dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje administracinėje byloje.

V.

52.       Pareiškėjai Lietuvos advokatūra, I. V., M. K. ir P. G. pateikė prašymą, kuriuo prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais administracinėje byloje Nr. eA-1780-756/2021 ir perduoti bylą nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

52.1.                                            Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. EŽTT 2019 m. balandžio 16 d. sprendime byloje UAB „Baltic Master“ prieš Lietuvą (Nr. 55092/16), kurioje pareiškėjas skundėsi dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio pažeidimo, kadangi bylą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsisakė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nepaisydamas jo prašymo ir nepateikdamas tinkamų atsisakymo motyvų, pripažino Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, konstatavęs, kad LVAT nepakankamai motyvavo savo sprendimą atsisakyti kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Pareiškėjai pirmosios instancijos teismui pateikė 2020 m. kovo 9 d. prašymą kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo, kurį labai detaliai pagrindė ir kuriame suformulavo keturis prejudicinius klausimus. Pareiškėjai kreipėsi į administracinį teismą, vadovaudamiesi Asmens duomenų apsaugos įstatymo 46 straipsniu. Skundas buvo grindžiamas, be kita ko, netinkamu Direktyvos nuostatų perkėlimu į nacionalinę teisę. Dėl to šioje byloje tiesiogiai taikytinos Direktyvos nuostatos. Šios Direktyvos nuostatos dar nėra išaiškintos ESTT. Tiek Kriminalinės žvalgybos įstatymas, tiek Asmens duomenų apsaugos įstatymas yra lygiaverčiai, tarp kurių nėra teisės normų kolizinės taisyklės, numatančios konkuruojančių normų suderinimą, tačiau Kriminalinės žvalgybos įstatymas neperkelia Direktyvos (tai matyti iš nesamo įgyvendinamų ES teisės aktų sąrašo) ir nėra su Direktyva suderintas. Atsižvelgiant į tai, kad Asmens duomenų apsaugos įstatymo 46 straipsnis būtent administraciniams teismams pavedė nagrinėti ginčus dėl asmens duomenų tvarkymo pagal šį įstatymą pažeidimų, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip paskutinės instancijos teismas pagal Europos Sąjungos sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsnio 3 dalį turi ne galimybę, o pareigą kreiptis į ESTT su prašymu pateikti ES teisės aiškinimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 19 d. sprendime dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo visiškai nepasisakė (sprendime net nepaminėta, kad toks prašymas teismui buvo pateiktas). Nors LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartyje užsiminta apie paminėto prašymo pateikimą, tačiau atsisakyta jį tenkinti vienu sakiniu, grindžiant tuo, kad, nutraukus bylą, nėra jokio teisinio pagrindo spręsti dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje administracinėje byloje. Toks vieno sakinio „pagrindimas“ dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į ESTT netenkinimo nelaikytinas motyvuotu. Be to, pripažintina, kad LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartis yra be motyvų taip pat dėl to, kad teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, kuriais pareiškėjai grindė jų teisės į asmens duomenų apsaugą pažeidimą. Šiuo esminiu aspektu skundo nenagrinėjo ir Vilniaus apygardos administracinis teismas. Taigi, LVAT nutarties motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

52.2.                                            Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. LVAT šioje byloje pareiškėjų atžvilgiu netinkamai taikė šias materialiosios teisės normas: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalies nuostatą „Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį“ detalizuojantį Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnį; VAĮ 8 straipsnį. Asmens duomenų apsaugos įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos neatsižvelgiant į Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnį ir šio Konstitucinio akto straipsnio pagrindu tiesiogiai veikiančias ES teisės normas. Konkrečiai šioje byloje yra tiesiogiai taikytinos Direktyvos nuostatos. Netinkamo materialiosios teisės normų taikymo (netaikymo) pasekmė – LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutarties išvada, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininkės neskundžiama 2019 m. birželio 12 d. nutartimi buvo išnagrinėtas tas pats ginčo dalykas tuo pačiu pagrindu. Jeigu aptariama materialiosios teisės norma būtų taikoma tinkamai, Vilniaus apygardos teismo pirmininkės 2019 m. birželio 12 d. nutartis nebūtų įvertinta kaip priimta dėl to paties ginčo dalyko tuo pačiu pagrindu, taigi, ir administracinė byla nebūtų nutraukta. Vertinant, ar dviejų skundų dalykas sutampa, svarbu ne tiek lingvistinės reikalavimų formuluotės, kiek materialusis ginčo santykis, kuris yra teisminio nagrinėjimo objektas. Sprendžiant apie skundų tapatumą būtina atsižvelgti ne tik į skundo dalyko (reikalavimo) tapatumą ar panašumą, bet ir įvertinti konkretų reikalavimų turinį. Skundo pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas pareiškėjo reikalavimas. Skundo pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (faktinis pagrindas). Todėl naujas skundas galimas tik, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Pareiškėjai kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos teismo pirmininką pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalį, kurioje įtvirtinta, kad: „Asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, gali apskųsti šiuos veiksmus kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui, o šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais – prokurorui. Asmuo, nesutinkantis su kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo arba prokuroro sprendimu, gali per 20 darbo dienų nuo sprendimo gavimo dienos paduoti skundą apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui <..>“. Tuo metu pareiškėjai kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą pagal Asmens duomenų apsaugos įstatymo 46 straipsnį, įtvirtinantį, kad „Duomenų subjektas, manydamas, kad šiame įstatyme nustatytos jo teisės buvo pažeistos, nes jo asmens duomenys buvo tvarkomi pažeidžiant šį įstatymą, turi teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka skųsti teismui duomenų valdytojo arba duomenų tvarkytojo veiksmus ar neveikimą“. Nors pareiškėjai grindė savo skundus Vilniaus apygardos teismo pirmininkui ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš dalies tuo pačiu faktiniu pagrindu, tačiau tai darė skirtinga teisena, skirtingais teisiniais pagrindais ir motyvais (nors dalis argumentų yra panašūs (giminingi), tačiau jie nėra analogiški ar identiški), be to, skyrėsi skundų reikalavimų turinys, skyrėsi teismai, kuriems skundai buvo pateikti nagrinėti, bei šių teismų kompetencija, teisenos. Tai, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininkės ir Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtų skundų reikalavimų patikrinti kriminalinės žvalgybos subjektų ir prokurorų veiksmų teisėtumą turinys yra skirtingas, pagrindžia ta aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismo pirmininkė neturi įgalinimų vertinti asmens duomenų tvarkymo kriminalinės žvalgybos srityje teisėtumo, todėl to jos nebuvo prašoma atlikti. Kaip minėta, Asmens duomenų apsaugos įstatymo 46 straipsnis būtent administraciniams teismams pavedė nagrinėti ginčus dėl asmens duomenų tvarkymo pagal šį įstatymą pažeidimų. Taigi, nutraukus bylą, pareiškėjai prarado teisę į savo asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas ir pan., tvarkymo teisėtumo teisminį patikrinimą.

52.3.                                            LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartimi buvo paneigta teisinė Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galia, ignoruojant aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininkės 2019 m. birželio 12 d. nutartis yra neskundžiama, t. y., kad pareiškėjai neturėjo galimybės jos apskųsti. LVAT suformavo ypatingai neigiamą poveikį teisės į teisingą teismą taikymo „atvirkštinį priimtinumo kriterijų“, nustatęs, kad bylos galimo priimtinumo EŽTT klausimas yra per se (pats savaime) savarankiškas pagrindas nutraukti bylą, tokiu būdu paliekant bylą spręsti išimtinai EŽTT. Pareiškėjai atsiduria situacijoje, kuomet LVAT nusprendžia nutraukti bylą remdamasis pradiniu peticijos priimtinumo kriterijumi, o Vyriausybė savo pastabose dėl bylos priimtinumo ir esmės prašo EŽTT pareiškėjų peticiją pripažinti nepriimtina, įvertinant tai, kad vyksta procesas Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme. Taigi pareiškėjų teisė į teisingą teismą, numatyta, be kita ko, tiek Konstitucijoje, tiek Konvencijos 6 straipsnyje, tiek ir Chartijos 47 straipsnyje, yra veikiama dvejomis priešpriešinėmis kryptimis, nukreiptomis prieš žmogaus teisių garantijas. Pastebėtina, kad skunde Vilniaus apygardos teismo pirmininkei pareiškėjams nekilo poreikio kelti kreipimosi į ESTT klausimo, nes pareiškėjai tokį poreikį matė tik dėl to, jog į nacionalinį asmens duomenų apsaugos teisinį reguliavimą netinkamai perkeltos Direktyvos nuostatos, o, kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo pirmininkei nesuteikti įgalinimai nagrinėti ginčus dėl asmens duomenų tvarkymo pagal šį įstatymą pažeidimų. Be to, nutraukus bylą, skundžiami raštai, kurių teisėtumo klausimas nebuvo keliamas skunde Vilniaus apygardos teismo pirmininkei, liko neįvertinti net VAĮ 8 straipsnio pagrindu. Pareiškėjų įsitikinimu, tai sudaro pagrindą konstatuoti esminį materialiosios teisės normų (Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnio) pažeidimą ją taikant ir pripažinti, kad šis pažeidimas turėjo įtakos priimti neteisėtą nutartį. Be to, kaip minėta, nutraukus bylą, skundžiami raštai liko neįvertinti net VAĮ 8 straipsnio pagrindu, t. y. tuo vieninteliu aspektu, kuriuo pareiškėjų skundas buvo vertinamas pirmosios instancijos teismo. Tokiu būdu LVAT pažeidė VAĮ 8 straipsnį, jo netaikydamas. Pareiškėjų vertinimu, šiame prašymo atnaujinti procesą dalyje išdėstyti motyvai sudaro pagrindą pripažinti buvus materialiosios teisės normų – Direktyvos ir ją perkeliančio Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnio ir VAĮ 8 straipsnio – pažeidimui taikant šias normas, bei konstatuoti, kad šis pažeidimas yra akivaizdus ir esminis.

52.4.                                            Sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, vertinama būtent LVAT praktika. Pareiškėjų vertinimu, yra nevienoda Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir klaidinga linkme nuo jos nukrypstama, sprendžiant, ar administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti ginčus, kylančius dėl kriminalinės žvalgybos subjektų valdomos informacijos pateikimo, taip pat nevienodai sprendžiama, ar administraciniai teismai tikrina administracinių aktų atitikimą VAĮ reikalavimams. Pareiškėjai remiasi LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1856- 438/2015, kurioje konstatuota, kad administracinių teismų kompetencijai nėra priskirta nagrinėti ginčų, kurie kyla iš teisinių santykių, reglamentuojamų Kriminalinės žvalgybos įstatymo normomis; taip pat LVAT 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-949-858/2016, 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-990/2013, 2018 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-52-1062/2018, 2019 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1053-662/2019. Pareiškėjų vertinimu, yra poreikis suvienodinti LVAT praktiką, suformuojant aiškias administracinių teismų ir Vilniaus apygardos teismo pirmininko kompetencijos, numatytos Teisinės apsaugos įstatymo 46 straipsnyje ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje, atribojimo taisykles. Be to, nutraukus bylą, nebuvo patikrintas skundžiamų raštų atitikimas VAĮ reikalavimams, nors, kaip paminėta pacituotose bylose, administraciniai teismai panašiose bylose tai darė. Taigi LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartimi nukrypo nuo LVAT praktikos, pagal kurią panašiose bylose šis teismas vertino viešojo administravimo subjektų veiksmų ir (ar) neveikimo teisėtumą ir pagrįstumą VAĮ reikalavimų kontekste. Administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pirmosios instancijos teismas nebuvo išreikalavęs iš atsakovų medžiagos, susijusios su tuo, kokią informaciją buvo atsisakyta suteikti pareiškėjams. Nors šia aplinkybe apeliaciniame skunde buvo grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas, LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartimi nesivadovavo praktika, suformuota LVAT 2020 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-589-556/2020. Iš to spręstina, kad LVAT nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos.

53.       Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo prašymą atmesti ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1780- 756/2021. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

53.1.                                            Nagrinėjamu atveju iš LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutarties matyti, kokiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Teismas nustatė konkrečius ABTĮ 103 straipsnio 2 punkte ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintus pagrindus bylą nutraukti. LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartyje yra pateikti priimto sprendimo nutraukti bylą motyvai, todėl pareiškėjų nurodyti argumentai neatitinka ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto pagrindo atnaujinti procesą. Nors pareiškėjai taip pat nurodo, kad LVAT nemotyvuotai atsisakė tenkinti jų prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, tačiau LVAT, nustatęs įstatyme įtvirtintą pagrindą nutraukti bylą, nesprendė dėl pareiškėjų pateikto prašymo kreiptis į ESTT, t. y. nepriėmė sprendimo jo netenkinti, kaip teigia pareiškėjai, ir nutartyje nurodė atitinkamus motyvus.

53.2.                                            Prašyme nepateikta akivaizdžių įrodymų, pagrindžiančių, kad LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartyje padarė esminį Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnio ir VAĮ 8 straipsnio taikymo pažeidimą, nulėmusį teismo procesinio sprendimo nutraukti administracinę bylą neteisėtumą, t. y. pareiškėjai nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent pareiškėjų nurodomų materialiosios teisės normų netaikymas nulėmė teismo sprendimą nutraukti administracinę bylą ir, kad 2021 m. spalio 6 d. nutartis dėl tokio šių materialiosios teisės normų pažeidimo jų netaikant tampa neteisėta. Pareiškėjų nesutikimas su LVAT nutartyje padarytomis išvadomis dėl bylų tapatumo bei subjektyvus įsitikinimas, jog teismas nusprendė bylą nutraukti tinkamai neįvertinęs pareiškėjų skundų Vilniaus apygardos teismo pirmininkui ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui skirtumų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas padarė esminį prašyme nurodytų materialiosios teises normų taikymo pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu ir bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Pareiškėjai nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo administracinės bylos procesui atnaujinti.

53.3.                                            Pareiškėjų prašyme nurodytos LVAT bylos nelaikytinos tapačiomis ar labai panašiomis LVAT administracinės bylos Nr. eA-1780-756/2021, kurioje priimta 2021 m. spalio 6 d. nutartis, aplinkybėms, ir kad šioms byloms taikytina ta pati teisė. LVAT administracinėje byloje Nr. eA-1780-756/2021, kurioje pareiškėjai prašo atnaujinti procesą, byla buvo nutraukta nustačius ABTĮ 103 straipsnio 2 punkte ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintus pagrindus, t. y. esant prejudicinę galią turinčiai Vilniaus apygardos teismo pirmininkės neskundžiamai 2019 m. birželio 12 d. nutarčiai, kurioje buvo išnagrinėtas tas pats ginčo dalykas tuo pačiu pagrindu, kurį pareiškėjai ginčija šioje byloje. Tuo metu nei vienoje iš pareiškėjų prašyme nurodytų administracinių bylų nebuvo priimtos apygardos teismo pirmininko ar jo įgalioto teisėjo nutartys nagrinėjamais klausimais, atitinkamai prašyme nurodytose administracinėse bylose buvo priimti kitokie procesiniai sprendimai, negu LVAT administracinėje byloje Nr. eA-1780-756/2021. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad administracinėje byloje Nr. eA-1780-756/2021 ir pareiškėjų prašyme minimose administracinėse bylose procesiniai sprendimai priimti esant tam pačiam ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), ir atitinkamai, kad nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos.

54.       Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo prašymą atmesti ir atsisakyti atnaujinti procesą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

54.1.                                            Pasibaigęs ginčas yra susijęs su konkrečiais institucijų pateiktais atsakymais, o argumentai, susiję su asmens duomenų apsauga, yra išvestiniai ir teorinio pobūdžio, ir visiškai nepagrįsti. Pareiškėjai teikdami savo prašymą STT dėl informacijos pateikimo visiškai neakcentavo savo asmens duomenų subjektų teisių įgyvendinimo, ši ginčo dalis yra paremta teoriniais samprotavimais ir argumentais, kurie visiškai nesusiję su byla ir bet kuriuo atveju yra nepagrįsti. Ginčas pagrįstai yra baigtas Vilniaus apygardos teismo pirmininkės nutartimi, todėl tų pačių atsakymų vertinimas kitame teisme yra nepagrįstas. Pareiškėjų keliami argumentai iš esmės yra jau teiktų argumentų santrauka kitoje lingvistinėje formoje – pareiškėjai kaip įrodymus teikia jau teismams teiktus dokumentus ir dėl jų teikia pildomus argumentus. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjų peticija perduota EŽTT, pareiškėjų teisės yra ginamos tų pačių žmogaus teisių reikalavimų (t. y. konkrečių Konvencijos straipsnių), todėl nėra jokio pagrindo atnaujinti bylą. Bylos atnaujinimo institutas yra išskirtinis ir bylos yra atnaujinamos itin retai, todėl nėra jokių prielaidų bylai atnaujinti atsižvelgiant į tai, jog teikiamas prašymas savo turiniu yra siekis „pasibylinėti iš naujo“, kaip tai aiškinama teismų praktikoje. Pareiškėjai klaidingai interpretuoja ginčo dalyką ir pagrindą – kilęs ginčas yra dėl tų pačių teisinių santykių (t. y. pateiktų atsakymų), todėl nėra jokio teisinio pagrindo kalbėti apie galimybę pakartotinai inicijuoti administracinį ginčą, kuris iš esmės baigėsi Vilniaus apygardos teismo pirmininkės nutartimi. Galutinė administracinės bylos baigtis suponuoja atitinkamą teismo motyvų buvimą (nebuvimą), todėl nėra jokio pagrindo atnaujinti bylą vien tam, jog būtų papildomai vertinami pareiškėjų keliami klausimai, kurie ginče buvo teorinio pobūdžio. Pareiškėjų nurodomi ABTĮ 156 straipsnyje įtvirtinti pagrindai atnaujinti bylą nėra taikytini nagrinėjamoje byloje – teismo sprendimas yra argumentuotas, nepateikiami jokie pagrįsti motyvai dėl materialiosios teisės pažeidimų, o nurodomi tariami teismų praktikos skirtumai yra pateikiami lingvistiškai išskiriant atskiras teismų nutarčių dalis, nepagrindžiant teismų precedentų panašumų.

54.2.                                            Vien tai, jog pareiškėjas vieno ar kito proceso metu akcentuoja labiau vieną ar kitą teisės aktą ar žmogaus teises, nereiškia, kad galimi savo turiniu besidubliuojantys procesai – ginčo esmę sudaro nesutarimas dėl konkretaus teisinio santykio (šiuo atveju konkrečių institucijų pateiktų atsakymų), o ne dėl atskirų teisės aktų dalių, sampratų, Europos Sąjungos teisės reikalavimų vienaip ar kitaip perkelti teisės aktus ir t. t., kaip tai bando implikuoti pareiškėjai. Pareiškėjai galbūt siekia ne apginti savo teises, o turėti galimybę ginčytis alternatyviai. Savo turiniu tapačių argumentų teikimas, suteikiant jiems kitas formuluotes, jokiais būdais nesuteikia inicijuoti paralelius ginčus dėl to paties ginčo dalyko tuo pačiu pagrindu. Išvadą dėl vienareikšmiškai tapačių procesų inicijavimo patvirtina tai, jog EŽTT pareiškėjų teisės bus ginamos per konkrečius Konvencijos straipsnius, jose įtvirtintų teisių neribojant nacionalinės teisės reglamentavimu ar nacionalinės teisės interpretacija.

54.3.                                            Sistemiškai įvertinus pareiškėjų prašymo turinį, akivaizdu, jog pareiškėjai remiasi tapačiais motyvais dėl tų pačių teisinių institutų (asmens duomenų apsaugos, Europos Sąjungos teisės, kriminalinės žvalgybos sistemos ir t. t.) siekiant naujo sprendimo priėmimo ir (ar) galbūt vedini kitokių motyvų. Pareiškėjų prašymo tenkinimo atveju tai visiškai nebūtų suderinama su teisinio apibrėžtumo reikalavimais (ginčas dėl pateiktų atsakymų jau išspręstas kito teismo), o galutinis sprendimas būtų atnaujinamas dėl galimybės iš naujo nagrinėti bylą iš esmės dėl tų pačių, jau administraciniam teismui teiktų argumentų, dėl kurių pagrįstai nuspręstą bylą nutraukti.

54.4.                                            Priešingai negu teigia pareiškėjai, byloje nėra jokių prielaidų teigti, jog yra skirtumų tarp skundo dalykų ar pagrindų – keliamos tos pačios abejonės dėl materialaus ginčo santykio (t.y. konkrečių pateiktų atsakymų), pateikiama tokia pati pozicija apie tai, jog pareiškėjai neva turi teisę laisvai ir netrukdomai sužinoti visą neviešą informaciją, pareiškėjai visus argumentus ir aplinkybes nurodo dėl tų pačių faktinių aplinkybių (t. y. pateiktų atsakymų) ir remiantis iš esmės tais pačiais argumentais. Netgi tuo atveju, jeigu pareiškėjų teikiami argumentai būtų laikomi pagrįstais, pareiškėjai nėra pateikę nei vieno argumento, tiesiogiai ar netiesiogiai nurodančio apie galimą Lietuvos valstybės kaltę dėl tariamo Europos Sąjungos teisės netinkamo įgyvendinimo, o atsakovais yra patraukti tik teisėsaugos institucijų atstovai, neturintys jokių įgaliojimų perkėlinėti Europos Sąjungos teisės. Netgi teoriniu pareiškėjų teiktų skundų atveju nebūtų jokių galimybių ištaisyti tariamus neatitikimus Europos Sąjungos teisei – tam atsakovai neturi tinkamos kompetencijos ir įgaliojimų. Todėl ginčo dalyką ir pagrindą sudaro pateiktų atsakymų vertinimas, o pastarieji buvo įvertinti kaip tinkami Vilniaus apygardos teismo pirmininkės, todėl nėra jokių priežasčių pakartotinai svarstyti jau teiktų teorinių argumentų, susijusių su žmogaus teisių apsauga.

54.5.                                            Pareiškėjai nepagrįstai nurodo, jog teismas nenagrinėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Šis argumentas laikytinas visiškai neaktualiu, kadangi byla buvo nutraukta – dėl šio prašymo spręsti nebuvo jokio teisinio pagrindo.

54.6.                                            Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui. Kartu LVAT praktikoje akcentuojama, jog nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik asmuo su jais nesutinka.

54.7.                                            Pareiškėjų nurodomi argumentai, susiję su asmens duomenų subjekto teisių įgyvendinimu, yra ne kas kita kaip alternatyvus teisės aiškinimas, o ne materialiosios teisės normų pažeidimas. Nėra jokių pagrįstų abejonių, jog baigtas administracinis ginčas yra susijęs ne su tam tikrų Europos Sąjungos teisės aktų perkėlimu (nes nei vienas iš atsakovų neturi tam kompetencijos), o su konkrečiais pateiktais atsakymais, kuriuos gavo pareiškėjai.

54.8.                                            Pareiškėjų nurodomoje LVAT 2015 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1856-438/2015 nėra jokių duomenų apie tai, jog buvo kreipiamasi Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka į apygardos teismo pirmininką. Pareiškėjų nurodoma LVAT 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-949-858/2016 yra susijusi su teise gauti senatvės ir neįgalumo pensiją. LVAT 2018 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-52-1062/2018 nėra jokių duomenų apie tai, jog buvo kreipiamasi Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka į apygardos teismo pirmininką. LVAT 2019 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1053-662/2019 taip pat nėra jokių duomenų apie tai, jog buvo kreipiamasi Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka į apygardos teismo pirmininką. Todėl nėra jokio pagrindo spręsti apie tariamą praktikos išsiskyrimą – nei vienoje iš nurodytų bylų nėra susiklosčiusi teisinė padėtis, kai siekiama paraleliai savo teises ginti tiek remiantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatomis kreipiantis į apygardos teismo pirmininką, tiek kreipiantis į administracinį teismą. Be to, šiuo aspektu taip pat aktualu tai, jog pareiškėjai patys savo nuožiūra pasirinko savo teisių gynybą – t. y. siekė inicijuoti paralelius identiškus ginčus, kuriame būtų nagrinėjami savo turiniu tie patys argumentai.

54.9.                                            Pareiškėjai nenurodo jokių konkrečių įrodymų apie egzistuojantį poreikį suvienodinti teismų praktiką – pateikiamos pavienės ištraukos iš teismo nutarčių nerodo jokio poreikio vienodinti teismų praktiką, o praktikos formavimas išskirtinai tik dėl pareiškėjų teikiamų teorinių argumentų, neturinčių jokios įtakos pareiškėjų teisinei padėčiai, neturi jokio pagrindo. Be to, atnaujinus bylą būtų neužtikrinta suformuota LVAT praktika dėl bylų atnaujinimo ir išformuota išskirtinė šio instituto paskirtis.

55.       Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo prašymą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kad LVAT nutartyje yra nurodyti tiek faktiniai, tiek teisiniai argumentai, Departamentas daro aiškią ir pagrįstą išvadą, kad pats pareiškėjų skundas išnagrinėtas iš esmės ir LVAT nutartis yra ne tik, kad motyvuota ir be esminių materialiosios teisės normų taikymo pažeidimų, bet ir palaikanti vienodos teismų praktikos formavimą bei teisinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

56.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-492/2022, 2022 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-23-815/2022 ir kt.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

57.       ABTĮ 161 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Taigi svarstant prašymą dėl proceso atnaujinimo, byla nėra nagrinėjama iš esmės, tačiau tik sprendžiama dėl proceso atnaujinimo pagrindų buvimo.

58.       Atkreiptinas dėmesys, kad proceso atnaujinimo klausimai yra išimtinai susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, o ne atskirų procesinių klausimų sprendimu, todėl procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje, kuriais užbaigta byla, padarytų pažeidimų.

59.       Pareiškėjų Lietuvos advokatūros, I. V., M. K. ir P. G. pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas trimis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 p.); jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (10 p.); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.).

VII.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą

60.       Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.). Nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-99-492/2016, 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-82-1062/2019).

61.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eA-1780-756/2021, motyvus, nustatė, jog ši nutartis yra motyvuota. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija, esant Vilniaus apygardos teismo pirmininkės įsiteisėjusiai neskundžiamai 2019 m. birželio 12 d. nutarčiai, kurioje buvo išnagrinėtas tas pats ginčo dalykas tuo pačiu pagrindu, kuriuos pareiškėjai kelia šioje byloje, konstatavo, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija priėjo prie išvados, kad pareiškėjai į administracinį teismą kreipėsi, keldami tuos pačius klausimus, dėl kurių jau buvo pasisakiusi Vilniaus apygardos teismo pirmininkė 2019 m. birželio 12 d. nutartyje. Taigi iš LVAT nutarties motyvuojamosios dalies turinio aišku, kuo vadovaudamasis teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą panaikino ir bylą nutraukė.

62.       Nagrinėdama pareiškėjų argumentus, susijusius su, pareiškėjų teigimu, šioje byloje LVAT nemotyvuotu atsisakymu tenkinti jų prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija nutartyje nurodė motyvus, kodėl nėra jokio teisinio pagrindo spręsti dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje administracinėje byloje. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo turinį, kreipimosi į ESTT pagrindą, bylos baigtį (byla nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu), sprendžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2021 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1780-756/2021 tinkamai motyvavo, kad nutraukus bylą nėra jokio teisinio pagrindo spręsti dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje administracinėje byloje.

63.       Pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu grindžia taip pat tuo, kad LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartis yra be motyvų dėl to, jog teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, kuriais pareiškėjai grindė jų teisės į asmens duomenų apsaugą pažeidimą. Su šiais pareiškėjų teiginiais taip nėra pagrindo sutikti, kadangi nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija nesprendė bylos iš esmės, todėl 2021 m. spalio 6 d. nutartyje nepasisakė, ar pareiškėjų teisės į asmens duomenų apsaugą pažeistos/nepažeistos. Kaip minėta, nustatęs, jog Vilniaus apygardos teismo pirmininkės neskundžiama 2019 m. birželio 12 d. nutartimi buvo išnagrinėtas tas pats ginčo dalykas tuo pačiu pagrindu, kuriuos pareiškėjai kelia šioje byloje, LVAT bylą nutraukė.

64.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą

65.       Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu  pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

66.       Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

67.       Pareiškėjai nurodo, kad LVAT šioje byloje netinkamai taikė Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalies nuostatą detalizuojantį Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnį; VAĮ 8 straipsnį. Pareiškėjų teigimu, jie kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos teismo pirmininką pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalį, tuo metu su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi pagal Asmens duomenų apsaugos įstatymo 46 straipsnį. Pareiškėjų teigimu, nors jie grindė savo skundus Vilniaus apygardos teismo pirmininkui ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš dalies tuo pačiu faktiniu pagrindu, tačiau tai darė skirtinga teisena, skirtingais teisiniais pagrindais ir motyvais. Asmens duomenų apsaugos įstatymo 46 straipsnis būtent administraciniams teismams pavedė nagrinėti ginčus dėl asmens duomenų tvarkymo pagal šį įstatymą pažeidimų. LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartimi buvo paneigta teisinė Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galia. Be to, nutraukus bylą, skundžiami raštai, kurių teisėtumo klausimas nebuvo keliamas skunde Vilniaus apygardos teismo pirmininkei, liko neįvertinti net VAĮ 8 straipsnio pagrindu. Pareiškėjų vertinimu, išdėstyti motyvai sudaro pagrindą pripažinti buvus materialiosios teisės normų – Direktyvos ir ją perkeliančio Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnio ir VAĮ 8 straipsnio – pažeidimui taikant šias normas, bei konstatuoti, kad šis pažeidimas yra akivaizdus ir esminis.

68.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytus teiginius, pažymi, kad nagrinėjamu atveju LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartyje nesprendė bylos iš esmės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2021 m. spalio 6 d. nutartyje nurodė, kad, nors pareiškėjai skundu Vilniaus apygardos teismui nekėlė reikalavimų panaikinti Specialiųjų tyrimų tarnybos, Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento raštų, kuriais buvo atitinkamai atsakyta į jų kreipimąsi dėl informacijos pateikimo, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo pirmininkės nutarties, šių valstybės institucijų raštai buvo išsamiai išnagrinėti ir dėl jų nutartyje pateiktos konkrečios bei aiškios išvados Advokatūros įstatymo, Valstybės tarnybos ir paslapčių įstatymo, Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Asmens duomenų apsaugos įstatymo kontekste. Konstatuota, kad nutartyje nurodytų argumentų visuma leidžia daryti išvadą, jog Generalinės prokuratūros, STT ir Departamento vadovai pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prašomą informaciją. Įvertinusi tai, LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartyje priėjo prie išvados, kad pareiškėjai į administracinį teismą kreipėsi, keldami tuos pačius klausimus, dėl kurių jau buvo pasisakiusi Vilniaus apygardos teismo pirmininkė 2019 m. birželio 12 d. nutartyje, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu (teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu).

69.       ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto norma įtvirtina res judicata principo taikymą administraciniame procese. Šis principas yra pripažįstamas ir plačiai taikomas EŽTT. EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendime byloje Esertas prieš Lietuvą (Nr. 50208/06), remdamasis ankstesne praktika bei teisės viršenybės ir teisinio tikrumo principais, pažymėjo, kad kai yra galutinis sprendimas, kuriuo atliktas situacijos vertinimas, toks sprendimas negali būti kvestionuojamas. Pagal res judicata principą nei viena iš šalių neturi teisės reikalauti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tik siekdama bylos nagrinėjimo iš naujo ir naujo sprendimo priėmimo.

70.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašyme nurodytus argumentus, dėl, jų vertinimu, apeliacinės instancijos teismo padaryto pažeidimo, nutraukiant administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 2 dalies pagrindu, pažymi, kad pareiškėjai iš esmės nepateikė jokių akivaizdžių argumentų, jog buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų prašymas grindžiamas subjektyviu apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų traktavimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad skundo dalykas ir pagrindas, nepriklausomai nuo lingvistinės formuluotės skirtumų, pagal siekiamą teisinį rezultatą abiejose bylose yra tapatūs. Teismas pastebi, kad nepaisant to, jog pareiškėjai kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos teismo pirmininką pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalį, tuo metu su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą –  pagal Asmens duomenų apsaugos įstatymo 46 straipsnį, tai darė skirtinga teisena, tačiau abu procesai buvo susiję su tais pačiais teisiniais santykiais ir tomis pačiomis aplinkybėmis, pareiškėjai siekė tapačių teisinių pasekmių. Pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės dėl, jų vertinimu, Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintos nuostatos teisinės galios nepaneigia ginčo nagrinėjamoje byloje ir ankstesnėje byloje tapatumo. Pareiškėjai lygiagrečiai inicijavo tapačius ginčus, kuriuose būtų nagrinėjami savo turiniu tie patys argumentai. Kaip paminėta LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartyje, iš Vilniaus apygardos teismo pirmininkės nutarties matyti, jog Specialiųjų tyrimų tarnybos, Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento raštai buvo išsamiai išnagrinėti ir dėl jų nutartyje pateiktos konkrečios bei aiškios išvados, be kita ko, pareiškėjų nurodyto Asmens duomenų apsaugos įstatymo kontekste.

71.       Neturi esminės reikšmės pareiškėjų prašymo dėl proceso atnaujinimo išnagrinėjimui motyvai, kad nutraukus bylą liko nevertintas pareiškėjų teisių pažeidimas Asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veiksmų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymo požiūriu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje suformulavo taisykles, jog teisėsaugos institucijos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo, tiek kaip ikiteisminio tyrimo subjektas, pastaruoju atveju pareiškėjų reikalavimai nepripažįstami reikalavimais galinčiais būti administracinės bylos dalyku (žr., pvz., 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-517-520/2018, 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-522-968/2021).

72.       Šiame kontekste akcentuotina, kad EŽTT 2022 m. sausio 18 d. sprendime byloje Adomaitis prieš Lietuvą (Nr. 14833/18), pasisakydamas dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gautos informacijos rinkimo ir naudojimo, dėl teisės skųsti šias priemones, jų peržiūrėjimą Vilniaus apygardos teisme nepripažino nesuderinamu su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalimi.

73.       Taigi pareiškėjų teisė į teisingą bylos (dėl informacijos, ar buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą) nagrinėjimą įgyvendinta pareiškėjams kreipiantis į Vilniaus apygardos teismą su skundu dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neteisėtų veiksmų apskundimo atsisakant pateikti reikalautą informaciją. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai apskundė minėtų institucijų sprendimus – raštus dėl atsisakymo pateikti informaciją, siekdami to paties teisinio rezultato, kaip ir kreipdamiesi į Vilniaus apygardos teismą su skundu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neskundė kitų institucijų veiksmų ar sprendimų. Todėl teismas šioje administracinėje byloje Nr. eA-1780-756/2021, nutraukdamas bylą dėl to, kad Vilniaus apygardos teisme yra išnagrinėta analogiška byla, nepadarė esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, kiek tai yra susiję su institucijų, kurių veiksmai/sprendimai buvo skundžiami, kompetencijos vertinimu ir galimybės skųsti teismui šių institucijų veiksmus vertinimu.

74.       Teismas administracinėje byloje Nr. eA-1780-756/2021 nustatęs, kad pareiškėjų teisė į teisingą bylos (dėl informacijos, ar buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą) nagrinėjimą įgyvendinta pareiškėjams kreipiantis į Vilniaus apygardos teismą su skundu dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neteisėtų veiksmų apskundimo atsisakant pateikti reikalautą informaciją, nutraukė bylą, taigi užbaigė bylos nagrinėjimą nepriimdamas sprendimo dėl bylos esmės, nes buvo nustatyta procesinio pobūdžio aplinkybė, dėl kurios pradėtas teismo procesas negalėjo vykti. Pakartotinis analogiško ginčo nagrinėjimas teisme būtų nesuderinamas su res judicata principu (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį).

75.       Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai, kreipdamiesi į administracinį teismą, nenurodė, kad skundžiamais institucijų veiksmais/sprendimais būtų išspręstas kitoks klausimas, negu tas, dėl kurio kreiptasi į Vilniaus apygardos teismą, taigi pareiškėjai nepagrindė administraciniam teismui aplinkybių, kad skundžiamais institucijų veiksmais/sprendimais pažeista kitokia pareiškėjų teisė (ar atsiradęs kitoks teisinis konfliktas) negu minėta teisė dėl informacijos (ar buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą). Minėta, kad šių institucijų veiksmų teisėtumas dėl informacijos pareiškėjams nepateikimo patikrintas Vilniaus apygardos teismui išnagrinėjus pareiškėjų skundą.

76.       Atmestinas pareiškėjų teiginys dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų pažeidimo, kadangi nutraukus bylą LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartyje nebuvo sprendžiamas klausimas, ar skundžiami raštai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo detaliau pasisakyti dėl pareiškėjų nurodytų teisės normų. Be to, konstatavus, kad nagrinėjamoje byloje ir ankstesnėje byloje pareiškėjai siekė tapačių teisinių pasekmių, pareiškėjų argumentai, jog skundžiami raštai liko neįvertinti VAĮ 8 straipsnio pagrindu, neturėjo įtakos LVAT 2021 m. spalio 6 d. priimtos nutarties teisėtumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašymu dėl proceso atnaujinimo pareiškėjai iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu įvertintas aplinkybes, kas yra res judicata principo pažeidimas. 

77.       Įvertinusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą

78.       Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

79.       Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-86-822/2015, 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015, 2019 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-3-520/2019 ir kt.). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) sutampa (LVAT 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-149/2011).

80.       Pareiškėjų vertinimu, yra nevienoda Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir klaidinga linkme nuo jos nukrypstama, sprendžiant, ar administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti ginčus, kylančius dėl kriminalinės žvalgybos subjektų valdomos informacijos pateikimo, taip pat nevienodai sprendžiama, ar administraciniai teismai tikrina administracinių aktų atitikimą VAĮ reikalavimams. Pareiškėjų teigimu, yra poreikis suvienodinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuojant aiškias administracinių teismų ir Vilniaus apygardos teismo pirmininko kompetencijos, numatytos Asmens duomenų apsaugos įstatymo 46 straipsnyje ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje, atribojimo taisykles. Pareiškėjai prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2015 m. liepos 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1856- 438/2015, 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-949-858/2016, 2018 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-52-1062/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1053-662/2019, 2020 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-589-556/2020). 

81.       Įvertinusi LVAT priimtoje 2021 m. spalio 6 d. nutartyje ir pareiškėjų nurodytose LVAT nutartyse, kuriose, pareiškėjų nuomone, pateiktos išvados yra aktualios apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje, nustatytas faktines aplinkybes, proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad jos nėra tapačios arba labai panašios. Pareiškėjų paminėtose administracinėse bylose faktinė situacija bei galutiniai sprendimų rezultatai iš esmės skiriasi nuo LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartyje nagrinėtos situacijos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodytos administracinės bylos negali būti laikomos tinkama praktika taikoma konkrečioje šioje nagrinėjamoje byloje.

82.       Kaip minėta, LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1780-756/2021, kurioje pareiškėjai prašo atnaujinti procesą, nusprendė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu (teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu). Pareiškėjai nenurodė jokių konkrečių LVAT praktikos pavyzdžių analogiško pobūdžio bylose, kuriose būtų susiklosčiusi panaši teisinė situacija kaip nagrinėjamu atveju, t. y. kad būtų lygiagrečiai kreiptasi tiek su skundu į Vilniaus apygardos teismo pirmininką pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalį, tiek su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą – pagal Asmens duomenų apsaugos įstatymo 46 straipsnį, siekiant inicijuoti paraleliai tapačius ginčus, kuriuose būtų nagrinėjami savo turiniu iš esmės tie patys pareiškėjų skunduose išdėstyti argumentai. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad administracinės bylos Nr. eA-1780-756/2021, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, ir pareiškėjų prašyme paminėtų administracinių bylų ratio decidendi sutampa. Todėl nėra jokio pagrindo spręsti apie tariamą praktikos išsiskyrimą ir poreikį tokią praktiką suvienodinti.

83.       Iš LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1780-756/2021 aiškiai matyti, kad, atsižvelgiant į tai, jog ginčas nenagrinėtas iš esmės, skundžiamų raštų teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo vertinami iš esmės, todėl pareiškėjų argumentai, susiję tuo, kad nebuvo patikrintas šių raštų atitikimas VAĮ reikalavimams, nėra teisiškai reikšmingi. Be to, vien tik skundžiamų raštų įvertinimas VAĮ 8 straipsnio kontekste, atsižvelgus tai, kad skundo dalykas pagal siekiamą teisinį rezultatą abiejose bylose yra tapatus, neturėtų įtakos kitokiai bylos baigčiai (teismo galutiniame procesiniame sprendime suformuluotos išvados nepasikeis) ir tik būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

84.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad pareiškėjų nurodytose administracinėse bylose pateikti išaiškinimai galėtų paneigti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartyje pateiktas išvadas, atmeta pareiškėjų prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

85.       Įvertinus teisinio tikrumo, res judicata principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

86.       Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. balandžio 27 d. padavė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų prašydami priteisti pareiškėjui Lietuvos advokatūrai iš atsakovų Generalinės prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Departamento 1 860 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimą už prašymo dėl proceso atnaujinimo parengimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą atmestas, šio pareiškėjų prašymo netenkina (ABTĮ 40 str. 1 d., 41 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Lietuvos advokatūros, I. V., M. K. ir P. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1780-756/2021 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1780-756/2021 pagal pareiškėjų Lietuvos advokatūros, I. V., M. K. ir P. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos advokatūros, I. V., M. K. ir P. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai         Veslava Ruskan

         Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičius