Civilinė byla Nr. 2A-1222-555/2010       

Pirmosios instancijos teismo teisėja Lidija Deksnienė

Procesinio sprendimo kategorija 30.10;30.12.2;114.11;121.18;121.21;128.2

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. rugsėjo 20 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo  Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,

kolegijos teisėjų Virginijos Gudynienės, Algirdo Remeikos,

sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovės atstovams advokatei Virginijai Bradulskienei, advokato padėjėjui Edvardui Bandaravičiui, atsakovei V. V., jos atstovui R. V., trečiojo asmens atstovei Neringai Janeliūnaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. V. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimo ir 2010 m. kovo 25 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovei V. V., tretiesiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Jonavos rajono savivaldybės administracijai dėl pažeistų teisių gynimo nesusijusių su daikto valdymo netekimu ir atsakovės V. V. priešieškinį ieškovei V. K. dėl pažeistų teisių gynimo nesusijusių su daikto valdymo netekimu ir

n u s t a t ė :

eškovė prašė įpareigoti atsakovę V. V. vieno mėnesio laikotarpyje po teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis nugriauti be jos – V. K. sutikimo pastatytą ant pastarosios sklypo ribos statinį bei savo lėšomis sutvarkant po griovimo atsiradusias statybines atliekas, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės priešieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad ji yra žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) ., unikalus N r. (duomenys neskelbtini) , 0,3000 ha ploto, savininkė, jos sklypas ribojasi su atsakovės V. V. namų valda.. 2009 m. gegužės mėnesį sugrįžusi iš Anglijos pamatė, kad jos kaimynė, atsakovė V. V. ant jų žemės sklypų ribos pasistatė medinį priestatą,  peržengiant ieškovės sklypo ribą 0.11 m., nesilaikant 3 m. atstumo nuo sklypų ribos. Statyba su ieškove nebuvo derinama, jos raštiško sutikimo kaimynė negavo, nežino ar atsakovė turi leidimus reikalingus statyboms. Mano, kad dėl tokių kaimynų pastatų savo žemės sklypo negalės parduoti arba parduoti ne už norimą kainą.

Atsakovė V. V. priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovę rudenį nuo rugsėjo 15 d. iki lapkričio 1 d. iškasti ar iškirsti medžių atžalas, įsipainiojusias į jos ir ieškovės V. K. bendroje riboje esančią tvorą tam, kad būtų aiškios sklypo ribos ir vėl nekiltų kaimyninės pretenzijos dėl savivaliavimo, pažeistų teisių, įpareigoti ieškovę V. K. tvarkyti savo sklypą bei savo pakeles taip, kad žolės bei piktžolės būtų šienaujamos, nesisėtų sėklos į mano sklypo dalį, būtų sutvarkyta nugriuvusi vielinė tvora Pauliukų gatvėje dėl geresnio estetinio vaizdo, leisti be ieškovės sutikimo per specialistų nustatytą terminą reikiamai patvirtinti jos pastatyto statinio projektą, padaryti reikiamus jo pakeitimus, gauti nustatytą leidimą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu, patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal priešieškinio reikalavimus priteisti iš ieškovės. Atsakovė ir jos atstovas paaiškino, kad jie padarė pažeidimą – pastatė statinį be leidimų, projekto, tačiau nesutinka, kad jį reikia griauti kaip savavališką statybą. Statinys pradėtas statyti 2002 m., buvo medinis, po to apmūryti pamatai, pastate yra tualetas, dušas, jis skirtas ne gyventi, o laisvalaikio praleidimui, pastatas pastatytas iš ekologiškų medžiagų. Statybas matė pati ieškovė, jos motina M. B., ieškovės brolis, neprieštaravo. Taip pat nurodė, kad  planavo šį pastatą įteisinti kartu su kitais pastatais, statomais jų kieme – lauko židiniu ir kt..

Jonavos rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį patenkino pilnai, priešieškinį atmetė, Įpareigojo atsakovę V. V. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos statinį su priestatu ir mansarda, pastatytą ant atsakovės V. V. ir ieškovės V. K. sklypų ribos, nugriauti, išaiškino atsakovei, kad jei ji per teismo nustatytą terminą neįvykdys teismo sprendimo ir nenugriaus statinio, statinys teismo sprendimu bus nugriaunamas statytojo lėšomis, priteisė ieškovei iš atsakovės 3132 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad atsakovės pastatytas ginčo  statinys (statinio su priestatu plotas sudaro 96 kv.m., dar yra mansarda, kurios žinomas tik aukštis) nepriskiriamas  prie nesudėtingų  statinių, kurių bendras plotas yra ne daugiau kaip 80 kv.m., todėl jam statyti reikalingas leidimas (Statybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalis, 23 straipsnis), o kadangi Atsakovė V. V. pažeidė Statybos įstatymo reikalavimus, statinį (8m x 6 m) su priestatu (12 m  x 4 m) ir mansarda savo žemės sklype pasistatė be statybos leidimo, statinio projekto, todėl tokia statyba laikytina savavališka (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis). Pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus – UAB „Skena“ ataskaitą (priedas Nr. 1 voke) ir pagal UAB „Geopolius“ (b.l. 101-126) topografinės nuotraukos techninę ataskaitą, teismas nustatė, kad atsakovės V. V. pastatai yra pastatyti ant atsakovės V. V. ir ieškovės V. K. žemės sklypų ribos, todėl sprendė, jog atsakovė pažeidė STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai", patvirtinto aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 (Žin., 2005, Nr. 93-3464), 9 priedo 4 punkto arba, jei ginčo statinio statyba vyko 2002 m., RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos", patvirtintų Statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 243, 2.7. punkto reikalavimus. Teismas  nenustatė, kad iki ieškinio padavimo teisme dienos atsakovė tvarkė pastato įteisinimo klausimus, bet nespėjo jų sutvarkyti, nes  atsakovė nepateikė teismui įrodymų, jog iki ieškinio padavimo teisme ji kreipėsi į Jonavos raj. savivaldybės statybos priežiūros specialistus, kad įteisinti ginčo pastatą. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas ieškinį tenkino (CK 4.103 straipsnis).

                 Priešieškinio reikalavimus - iškasti ar iškirsti medžių atžalas, įsipainiojusias į atsakovės ir ieškovės V. K. bendroje riboje esančią tvorą tam, kad būtų aiškios sklypo ribos ir vėl nekiltų kaimyninės pretenzijos dėl savivaliavimo, pažeistų teisių, įpareigoti ieškovę V. K. tvarkyti savo sklypą bei savo pakeles taip, kad žolės bei piktžolės būtų šienaujamos, nesisėtų sėklos į mano sklypo dalį, būtų sutvarkyta nugriuvusi vielinė tvora Pauliukų gatvėje dėl geresnio estetinio vaizdo, teismas atmetė, kadangi šie reikalavimai nesusiję su pradiniu ieškiniu, šiais reikalavimais negalima įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą, o patenkinus tokius priešieškinio reikalavimus  nebus galima visiškai ar iš dalies netenkinti pradinio ieškinio, taip pat ir atsakovės atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad šiuo metu nėra pagrindo reikšti priešieškinį dėl ieškovės teritorijos šienavimo, tvarkymo, medžių šakų ir krūmų, įsipainiojusių į sklypų ribas skiriančia vielinę tvorą iškirtimo, nes ieškovė sutvarkė savo teritoriją, iškirto krūmus ir  medžių atžalas. Antrą priešieškinio reikalavimą - leisti be ieškovės sutikimo per specialistų nustatytą terminą reikiamai patvirtinti jos pastatyto statinio projektą, padaryti reikiamus jo pakeitimus, gauti nustatytą leidimą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu, teismas taip pat atmetė. Nurodė, jog 2006-11-01 įsigaliojęs Statybos įstatymo 28 straipsnis ir CK 4.103 straipsnis numato vienintelį savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą - griovimą ir nebesuteikia galimybės įteisinti savavališkos statybos, be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovė, galiojant ankstesnėms įstatymų dėl savavališkos statybos pasekmių šalinimo redakcijoms, kai buvo įvirtinta galimybė savavališkai statomą ar pastatytą statinį įteisinti vėliau ir per nustatytą laikotarpį gauti statybos leidimą, būtų ėmusis teisės aktų nustatytų priemonių dėl savavališkos statybos įteisinimo,  ir vadovaujantis suformuota teismų praktika, savavališkos statybos padarinių likvidavimas yra vykdomas pagal jų šalinimo metu galiojančius, o ne pagal statybos metu galiojusius, teisės aktus.  

Apeliaciniu skundu atsakovė V. V. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti, išskyrus trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus, kuriuos ieškovė jau įvykdė.  Nurodo, kad ieškovė V. K. savo ieškinį grindžia savo valdomu 0,30 ha žemės sklypu, besiribojančiu su atsakovės žemės sklypu, tačiau ginčijamas statinys stovi gretimame žemės sklypo bloke - 0,23 ha, kuris pagal VĮ Registrų centro duomenis yra neįregistruotas, todėl ieškovės valdomas neteisėtai ir atima jai teisę disponuoti juo  pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį. Apeliantės nuomone, ieškovė suklaidino teismą, pateikė ieškinį nebūdama 0,23 ha žemės sklypo, kuriuo grindžia reikalavimą pastatytą statinį nugriauti, savininkė. Taip pat teigia, jog  teismas be pagrindo atmetė visą priešieškinį, kadangi ieškovė įvykdė tik kelis priešieškinio reikalavimus, tačiau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjus naujoms aplinkybėms, priešieškinys turėtų būti patenkintas. Taip pat apeliantė ginčija bylinėjimosi išlaidų priteisimą. Apeliantės  nuomone, teismas nagrinėdamas bylą nepareikalavo iš šalių papildomų įrodymų bei netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas netenkintinas

Nagrinėjamoje byloje ieškovė, remdamasi CK 4.49 straipsnio ir Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 punkto nuostatomis, prašė įpareigoti gretimo žemės sklypo savininkę savo lėšomis nugriauti statinį, pastatytą ant žemės sklypo ribos.

CK 4.99 straipsnio pagrindu siekiant apginti žemės sklypo savininko daiktinę teisę įrodinėjimo dalykas apima neigiamo neleistino poveikio žemės sklypui ar jame esantiems pastatams, tuo tarpu kai statybos teisėtumas ginčijamas teisės aktų reikalavimų pažeidimo pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, t. y. ieškovas turi įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami, tačiau neturi įrodinėti, kokių neigiamų padarinių (žalos) jam sukelia tokia statyba, todėl ir apeliacinio skundo argumentai, kuriais yra teigiama, kad ginčo statinys „negali padaryti neigiamo neleistino poveikio ieškovės sklypui ar, juo labiau, kad ieškovės žemės sklype esantys pastatai gali netekti stabilumo“ nagrinėjamos bylos atveju nėra reikšmingi. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, pripažino, kad ginčo statinys pastatytas pažeidžiant  statybą reglamentuojančius teisės aktus ir juose įtvirtinto būtinumo laikytis nustatytų atstumų iki kaimyninio sklypo ribos.

Kasacinio teismo praktikoje yra akcentuota teismo pareiga konstatuoti teisinį ieškinio pagrindą ir tai, kad ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas jo reikalavimų juridinis pagrindas ir ar nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Todėl nustatyta aplinkybė, jog  ieškinyje teisiniu pagrindu buvo nurodyta ir CK 4.99 straipsnis, nesudaro pagrindo spręsti, jog  pirmosios instancijos teismas padarė materialinių įstatymų taikymo klaidą.

Pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis ir žemės sklypo savininko teisę būti statytoju įtvirtinantis teisės aktas yra Statybos įstatymas, kurio 2 straipsnio 54 dalyje nustatyta, kad statinio projektavimo, statybos, statinio pripažinimo tinkamu naudoti, statinio naudojimo, priežiūros ir nugriovimo reikalavimus, taisykles, bendruosius principus ir charakteristikas nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai: statybos techniniai reglamentai, statybos bei statinių naudojimo ir priežiūros taisyklės, standartai, techniniai liudijimai, metodiniai nurodymai, rekomendacijos. Normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nustatomi normuojami atstumai tarp statinių, tarp statinių ir sklypo ribų (Statybos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Taigi statybos techniniai reglamentai yra Statybos įstatymo nustatytų reikalavimų įgyvendinimą nustatantys teisės aktai.

Nagrinėjamoje byloje vertinant atsakovės pastatyto statinio teisėtumą aktualus Aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 2.02.09:2005 "Vienbučiai gyvenamieji namai“, kurio 9 priedo 4 punkte nustatyta, kad pastatų atstumas iki kaimyninio žemės sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 3 metrai. Tame pačiame reglamente nustatyta, kad mažinant pastatų atstumą iki kaimyninio žemės sklypo ribos, turi būti išlaikomi gaisrinės saugos reikalavimai ir gautas kaimyninio žemės sklypo savininko sutikimas raštu. Šioje normoje įtvirtinta statytojo pareiga laikytis nustatytų atstumų iki kaimyninio žemės sklypo ribos ir kaimyninio žemės sklypo savininko (naudotojo) teisė sutikti arba nesutikti, kad atstumai būtų mažesni. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai nėra savitiksliai: jais siekiama užtikrinti, kad statybos darbai būtų atliekami nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, nesukeltų grėsmės kitiems asmenims, todėl šie reikalavimai negali būti vertinami kaip formalus teisės būti statytoju kaip vienos iš nuosavybės teisės įgyvendinimo formų ribojimas. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo yra konstatuota, kad STR normos, nustatančios atstumus nuo pastato iki kaimyninio žemės sklypo ribos, yra imperatyvaus pobūdžio, turi tam tikrų viešųjų tikslų. Teisės aktuose nenustatyta galimybės keisti šiuos atstumus teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio laisvu susitarimu. Tuo atveju, kai kaimyninio sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinį mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas negali tokio atsisakymo nuginčyti.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad norminių statybos aktų reikalavimų nesilaikymas savaime patvirtina, jog pažeidžiamos kaimyninio žemės sklypo savininko teisės, tinkamai aiškino ir taikė Statybos techninio reglamento nuostatas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės statinys pastatytas nesilaikant STR normose įtvirtintų atstumų, statinio dalis  įsiterpia 0,11 m. į ieškovei priklausantį sklypą. Byloje taip pat pripažinta, kad atsakovė statinį pastatė savavališkai, be statybos leidimo ir statinio projekto. Apeliantė pripažino, jog sutikimo dėl atstumo sumažinimo ieškovės neprašė, toks sutikimas statant statinį gautas nebuvo. Kolegija įvertinusi šias byloje nustatytas faktines aplinkybes sprendžia, kad atsakovės statinys pastatytas pažeidžiant imperatyviuosius normatyvinio statybos techninio reglamento reikalavimus ir ieškovei šiuo dokumentu garantuojamas teises. Šis pažeidimas, vadovaujantis CK 4.103 straipsnio 1 dalimi, pripažintinas statinio neteisėta statyba. Pripažinus statinio statybą neteisėta, pagrįstai taikyti CK 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai.

Byloje pateikti pažymėjimai, kad ieškovė yra žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) . kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini)  ir Nr. (duomenys neskelbtini) , kurių plotai atitinkamai 0,23 ha ir 0,3 ha savininkė (b.l. 62, 1 t., 102, 2 t.). Dokumentai, išduoti valstybės ar savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Byloje nebuvo ginčijamos ieškovės žemės sklypų nuosavybės teisės, tarp šalių nebuvo nagrinėjami ir reikalavimai dėl žemės sklypo ieškovei suteikimo neteisėtumo, žemės sklypo ribų paženklinimo. Spręstina, kad apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė neteisėtai valdo 0,23 ha žemės sklypą, yra naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas ir nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, todėl sutinkamai su CPK 312 straipsnio nuostatomis šie apeliacinio skundo argumentai neanalizuotini.

Apeliantė priešieškiniu reikalavo įpareigoti ieškovę likviduoti jos žemės sklype padarytus pažeidimus, taip pat suteikti galimybę pašalinti savavališkos statybos padarinius. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės reikalavimus atmetė. Nors apeliaciniame skunde yra pareikštas reikalavimas dėl visų pareikštų priešieškinio reikalavimų patenkinimo, tačiau yra nurodomas vienintelis argumentas - jog savo veiksmais ieškovė pripažino atsakovės pareikštus reikalavimus. Su šiais argumentais kolegija sutikti pagrindo taip pat neturi, kadangi teisės aktuose nėra numatyta galimybė teismo sprendimu keisti statybos techniniuose reglamentuose nustatytus  atstumus nuo pastato iki kaimyninio žemės sklypo ir atsakovės prašomu būdu šalinti savavališkos statybos padarinius (CK 4.103 straipsnis), be to nėra pateikta byloje įrodymų, koks neigiamas neleistinas poveikis yra sukeliamas atsakovės žemės sklypui ir jame esantiems statiniams ieškovei tinkamai tvarkant jai priklausantį žemės sklypą (CPK 178 straipsnis).

            Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, atsakovės pareikštus reikalavimus atmetė, atitinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidas - ieškovės turėtas išlaidas, kurias, teismo vertinimu, sudarė 132 Lt žyminis mokestis, 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti bei 1000 Lt už UAB „Skena“ parengtą schemą priteisė iš atsakovės. Papildomu 2010 m. kovo 25 d. sprendimu, argumentuodamas, jog byloje buvo pateikti du kvitai, patvirtinantys ieškovės turėtas išlaidas, iš atsakovės ieškovei priteisė taip pat 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų. CPK 265 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, jog teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų (išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas), neperžengdamas byloje pareikštų reikalavimų ribų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Jeigu kurio nors reikalavimo teismo sprendime neišsprendžiama, tai laikytina sprendimo trūkumu. Šis trūkumas gali būti pašalintas byloje dalyvaujančių asmenų pareiškimu ar teismo iniciatyva, priimant papildomą sprendimą (CPK 277 straipsnis). Ne visų byloje pareikštų reikalavimų klausimo išsprendimas taip pat yra ir CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimas, todėl gali būti apeliacinio ir kasacinio apskundimo pagrindas. Kolegijos vertinimu, papildomas sprendimas negali būti priimtas dėl tokių trūkumų, kurių ištaisymas reikštų jau priimto teismo sprendimo turinio keitimą, nes pagal visuotinai žinomą taisyklę, paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine ar kasacine tvarka arba atnaujinus procesą.

            Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad ieškovės atstovas prašė ištaisyti rašymo apsirikimus, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas sprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą priimdamas papildomą sprendimą. Teismo sprendimo tiek aprašomojoje, tiek rezoliucinėje dalyje, išsprendus ginčą iš esmės, nurodytos konkrečios ieškovei priteistos sumos. Tai, kad ieškovei išlaidos patirtos advokato pagalbai apmokėti buvo priteistos tik pagal vieną iš byloje pateiktų kvitų, pagrįstai galėtų būti laikoma sprendimo trūkumu, kuris gali būti šalinamas priimant papildomą sprendimą, kadangi tai nereiškia priimto sprendimo turinio keitimą (CPK  277 straipsnis).

Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus apeliacinio skundo dėl skundžiamų pirmosios instancijos teismo sprendimų panaikinimo, bylinėjimosi išlaidos priteistinos ieškovei, patyrusiai išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą  surašymu bei atstovavimu teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme. Ieškovės sumokėti advokatui 2000 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio, todėl ši suma, netenkinus apeliacinio skundo dalies, priteistina ieškovei iš apeliantės.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus bei įvertinus įrodymų visumą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas tarp šalių iškilusį ginčą priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą ir papildomą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas kuriuo išspręstas ginčas iš esmės, ir papildomu sprendimu išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas, paliktini nepakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 25 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš atsakovės V. V. ieškovei V. K. 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkas                                                                                     Egidijus Tamašauskas

Kolegijos teisėjai :                                                                                           Virginija Gudynienė

                                                                                                            Algirdas Remeika