Pirmosios instancijos teismo                                                           Civilinė byla Nr. e2A-10-544/2020

teisėjas Vaidas Steckys                                                 Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00138-2019-7

                          Procesinio sprendimo kategorija: 

 (S)

  1.3.7.1.; 1.3.7.6.; 1.3.9.2.2.; 3.3.1.18.1.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

  N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

  2020 m. sausio 7 d.

 Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1258-1086/2019 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Transolas“ dėl žalos atlyginimo priteisimo ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. K. (darbuotojas) pareiškė ieškinį atsakovei UAB „Transolas“ (darbdaviui) dėl iš darbo santykių kilusio ginčo, ikiteismine tvarka išspręsto Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos (toliau ir Darbo ginčų komisijos) 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. DGKS-6768, išnagrinėjimo iš esmės teisme. Prašė išnagrinėti darbo ginčą pagal UAB „Transolas“ reikalavimą V. K. dėl žalos atlyginimo ir priimti sprendimą – UAB „Transolas“ reikalavimus atmesti.

2. Nurodė, kad jis dirbo atsakovės įmonėje nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. birželio 22 d. vairuotoju – ekspeditoriumi. 2017 m. gegužės 11 d., 2017 m. gegužės 12 d. į ieškovo, kaip vairuotojo, valdomą transporto priemonę buvo pakrauti devyni naudoti lengvieji automobiliai, kuriuos jis, vykdydamas darbo funkcijas, nugabeno į Vokietiją gavėjui ir perdavė 2017 m. gegužės 13 d. Be to, 2018 m. balandžio 4 d. į ieškovo valdomą transporto priemonę buvo pakrauti aštuoni naudoti automobiliai, kuriuos jis nugabeno į Belgiją gavėjui ir perdavė 2018 m. balandžio 6 d. Nors, UAB „Transolas“ teigimu, ieškovas netinkamai vykdė automobilių gabenimą, dėl ko 2017 m. gegužės 11 d., 2017 m. gegužės 12 d. ir 2018 m. balandžio 4 d. reisuose padarė žalos, t. y. pirmajame reise apgadino tris automobilius, o antrajame reise apgadino vieną automobilį, tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų, išskyrus prielaidas, kad žalą dėl transporto priemonių apgadinimo padarė būtent ieškovas. Pažymėjo, kad atsakovės gabenamos transporto priemonės yra naudotos. Jos siuntėjo jau galėjo būti perduotos apgadintos. Darbdavys ieškovui nepateikė instrukcijų, ar jam atsisakyti priimti apgadintas transporto priemones, ar fiksuoti sugadinimus atitinkamuose dokumentuose. Nurodymų, kaip tokiais atvejais elgtis, nėra ir pateiktuose pareiginiuose nuostatuose, vidaus darbo tvarkos taisyklėse, todėl ieškovas transporto priemones priiminėjo tokias, kokias jam jas perdavė siuntėjai.

3. Nurodė, kad UAB „Transolas“ su užsakove (siuntėja) UAB „Notis LT“ buvo susitarusi, jog transporto priemonės gavėjams bus vežamos atvira (be tento) transporto priemone (autovežiu). Kadangi siuntėjai ši sutartinė sąlyga tiko, UAB „Transolas“, gavusi iš UAB „Notis LT“ pretenzijas dėl padarytos žalos atlyginimo, galėjo pasinaudoti CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkte numatytais atleidimo nuo atsakomybės pagrindais ir ginčyti pareigą atsakyti už padarytą žalą, tačiau net nepabandė pateikti atsikirtimų, susijusių su atleidimu nuo civilinės atsakomybės nurodytu pagrindu. Todėl tokiais atsikirtimais naudojasi ieškovas gindamasis nuo reikalavimo atlyginti žalą, nurodydamas, kad transporto priemonių vežimas atviru (be tento) autovežiu gali sąlygoti šių transporto priemonių pažeidimus veikiant išorinėms sąlygoms. Gabenant krovinius (šiuo atveju, transporto priemones) atviru (be tento) autovežiu neįmanoma būti atsakingam ne tik pagal didelio neatsargumo sampratą, bet ir pagal paprasto neatsargumo sampratą, todėl ieškovui neturi būti taikoma civilinė atsakomybė. Pažymėjo, kad atsakovė, gavusi bet kokias pretenzijas iš trečiųjų asmenų apie padarytą žalą, privalėjo žalos atlyginimo sąlygas derinti su ieškovu. Nė viename žalos nustatymo procese ieškovas dalyvauti nebuvo kviečiamas ir nedalyvavo, todėl nebuvo užtikrintas žalos, jos dydžio ir ieškovo įtakos žalos atsiradimui nustatymo objektyvumas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmai 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Transolas“ ikiteismine tvarka buvo pareiškusi ieškovui V. K. 5 948 Eur reikalavimą dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo, kuris buvo išnagrinėtas Darbo ginčų komisijoje priimant 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. DGKS-6768, kuriuo UAB „Transolas“ reikalavimas patenkintas iš dalies, priteisiant iš V. K. 2 500 Eur, o likusi atmesta reikalavimo dalis įsiteisėjo.

6. Nustatė, kad atsakovė 2016 m. lapkričio 29 d. su ieškovu sudarė darbo sutartį Nr. 003, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti vairuotojo – ekspeditoriaus pareigoms. Jis raštu supažindintas su UAB „Transolas“ direktoriaus 2016 m. spalio 31 d. įsakymu patvirtintais vairuotojo – ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais Nr. 2. UAB „Transolas“ direktorės 2018 m. birželio 22 d. įsakymu V. K. atleistas iš darbo. 2017 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. K2017-05 ieškovui buvo pavesta nuo 2017 m. gegužės 9 d. iki birželio 8 d. vykti į komandiruotę į Europos sąjungos šalis dėl automobilių pervežimo. 2017 m. gegužės 11 – 12 dienomis jis autovežiu gabeno iš viso 9 automobilius iš Prancūzijos Mitry – Mory miesto į Vokietiją, Emsdetten miestą. Iškraunant automobilius buvo nustatyta, kad apgadinti automobiliai „OPEL CORSA“ (duomenys neskelbtini), „FORD FIESTA“ (duomenys neskelbtini) ir „FORD S-MAX“ (duomenys neskelbtini). Iš užsakovės UAB „Notis LT“ 2017 m. gruodžio 29 d. pateiktos pretenzijos Nr. 8 matyti, kad buvo padaryta 3 250 Eur žala. Atsakovė 2017 m. liepos 31 d. žalos apmokėjimo kvitu NOT Nr. 337 žalą atlygino. Be to, 2018 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. K2018-03 ieškovui buvo pavesta nuo 2018 m. kovo 30 d. iki balandžio 29 d. vykti į komandiruotę į Europos šalis dėl automobilių pervežimo. 2018 m. balandžio 4 – 6 dienomis ieškovas autovežiu gabeno 8 automobilius į Belgiją. Iškraunant automobilius buvo nustatyta, kad automobilis „RENAULT CAPTUR“, kurio identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), yra apgadintas. Iš užsakovės „UAB „Notis LT“ 2018 m. birželio 29 d. pretenzijos Nr. 10 nustatė, kad buvo padaryta 1 798 Eur žala. Iš atsakovės pateikto tarpusavio užskaitymo akto tarp atsakovės ir UAB „Notis LT“ nustatė, kad atsakovė užsakovei žalą atlygino. Iš draudimo kompanijos „Lietuvos draudimas“ 2018 m. rugsėjo 5 d. pranešimo apie žalos atlyginimą nustatė, kad pagal Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo sutartį dėl 2018 m. balandžio 6 d. įvykio, kurio metu buvo apgadintas krovinys (automobilis „RENAULT CAPTUR“), nustatytas 1 797,32 Eur patirtas nuostolis ir, esant draudimo sutartyje nustatytam 1 500 Eur besąlyginės išskaitos dydžiui, UAB „Transolas“ naudai išmokėta 297,32 Eur draudimo išmoka.

7. Teismas konstatavo, kad atsakovė įrodė visas ieškovo atsakomybei kilti būtinas turtinės atsakomybės sąlygas. Vertino, jog atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina žalos padarymo faktą bei jos dydį. Kitas materialinės atsakomybės sąlygas (ieškovo kaltę, neteisėtą veiką ir priežastinį ryši tarp jos ir nurodytos žalos) patvirtina tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščiai (CMR) Nr. 0018837, EFB Nr. 161350830, kuriuose yra atžyma apie vežtų automobilio apgadinimą ir ieškovo parašas, žalos nustatymo protokolas (prie važtaraščio (CMR) EFB Nr. 161350830), kuriame nurodytas žalos pobūdis.

8. Pažymėjo, jog ieškovas pas atsakovę dirbo vairuotoju ekspeditoriumi, kurio darbas buvo tiesiogiai susijęs su jam perduotų materialinių vertybių gabenimu, o transporto priemonė jam buvo perduota kaip darbo priemonė toms vertybėms gabenti, todėl jis prisiėmė atsakomybę, kad krovinys būtų tinkamai pakrautas, nugabentas gavėjui ir tinkamai iškrautas. Teismo nuomone, byloje nustatyti ieškovo veiksmai neatitiko minimalių profesionalaus vairuotojo atidumo ir rūpestingumo reikalavimų, todėl jo kaltę vertino kaip didelį neatsargumą. Tuo pačiu teismas kaip nepagrįstus ir neįrodytus atmetė ieškovo paaiškinimus apie tai, kad pasikraunant automobilius jie jau buvo apgadinti ar galėjo būti su defektais iki pakrovimo, nes vežami automobiliai buvo naudoti. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovui taikė ribotą atsakomybę, kur atlygintinos žalos dydis ribojamas darbuotojo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžiu.

9. Nurodė, kad žala darbuotojui padaryta atliekant darbo funkcijas, t. y. veikiant atsakovės naudai, valdant pastarajai priklausantį padidinto pavojaus šaltinį – transporto priemonę. Atsakovė, kaip darbdavys, turi prisiimti ir žalos atsiradimo riziką. Bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, jos turtinė padėtis yra nepalyginamai geresnė nei ieškovo. Atsižvelgdamas į tai, kad žalą darbuotojas padarė neatsargiai elgdamasis, į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas darė išvadą, jog yra pagrindas iš ieškovo priteisiamos žalos dydį mažinti iki 2 500 Eur. Teismo nuomone, toks žalos dydis yra realus ir teisingas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovas V. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovės UAB „Transolas“ reikalavimus dėl žalos atlyginimo ieškovui V. K. atmesti visiškai.

11. Nurodo, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, išskyrus prielaidas, jog žalą dėl transporto priemonių apgadinimo padarė būtent ieškovas. Ieškinyje sąmoningai nutylima, kad transporto priemonių perdavime – priėmime be vežėjo dalyvauja ir siuntėjas bei gavėjas, kurie perduodami ar priimdami transporto priemonę ją taip pat galėjo apgadinti. Svarbu ir tai, kad atsakovės gabenamos transporto priemonės buvo naudotos, todėl jau galėjo būti perduodamos apgadintos.

12. Teigia, jog atsakovė jokių instrukcijų, ar jam atsisakyti priimti apgadintas transporto priemones, ar fiksuoti apgadinimus atitinkamuose dokumentuose, nepateikė. Priešingai nei vertino teismas, pareiginiuose nuostatuose nebuvo konkrečių nurodymų, kaip elgtis su naudotais ir apgadintais automobiliais, vežamais atvirai. Kadangi į tokią situaciją ieškovas pateko pirmą kartą per vairuotojo karjerą, todėl teismo argumentas, esą 20 metų ieškovo vairuotojo darbo stažas lemia, kad jis turėjo žinoti, kaip tinkamai elgtis, yra neaktualus ir netaikytinas.

13. Nurodo, kad byloje įrodyta aplinkybė, jog transporto priemonės buvo vežamos atvira (be tento) transporto priemone (autovežiu), todėl teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016 išaiškinimu. Šiuo atveju atsakovė turėjo galimybę ginčyti reikalavimą atlyginti žalą, tačiau, gavusi iš UAB „Notis“ pretenzijas dėl padarytos žalos atlyginimo, nekvestionuodama ją atlygino, t. y. net nepabandė pateikti atsikirtimų, susijusių su atleidimu nuo civilinės atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies a punkto pagrindu.

14. Mano, jog gabenant krovinius (transporto priemones) atviru (be tento) autovežiu neįmanoma būti atsakingu ne tik pagal didelio neatsargumo sampratą, bet ir pagal paprasto neatsargumo sampratą, todėl ieškovui neturėjo būti taikoma civilinė atsakomybė.

15. Gavusi bet kokias pretenzijas iš trečiųjų asmenų apie padarytą žalą, atsakovė privalėjo žalos atlyginimo sąlygas derinti su ieškovu. Ginčo atveju nė į vieną žalos nustatymo procesą ieškovas nebuvo kviečiamas ir nedalyvavo, dėl ko nebuvo užtikrintas žalos, jos dydžio ir ieškovo įtakos žalos atsiradimui nustatymo objektyvumas. Tuo pačiu kritiškai vertintina atsakovės pateikta 2019 m. birželio 17 d. Transporto mokslinio tiriamojo centro nepriklausomo autotechninės ekspertizės specialisto, technikos mokslų daktaro išvada, kadangi abejotina, jog vien iš fotonuotraukų specialistas gali nustatyti apgadinimų kilmę, be to, ir pats specialistas, atsižvelgdamas į tai, kad automobiliai yra ne nauji, nurodė, jog kai kurie dažų pažeidimai galėjo atsirasti tiek eksploatavimo metu, tiek ir transportavimo metu.

16. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė UAB „Transolas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Nurodo, kad teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį panaikinti. Atsakovė pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių žalos padarymo faktą bei jos dydį, taip pat įrodė ir kitas ieškovo materialinės atsakomybės sąlygas, dėl ko teismui abejonių nekilo. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad apeliantas pažeidė savo, kaip vairuotojo – ekspeditoriaus, pareigas, nes automobiliai, kuriuos jis vežė, buvo apgadinti būtent jų transportavimo metu, o apeliantas nesiėmė jokių veiksmų, kad padarytos žalos būtų išvengta ar kad ji būtų kuo mažesnė, neinformavo atsakovės apie tai, kad dalis automobilių buvo pristatyti apgadinti, padarytos žalos neatlygino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Apeliacinis skundas atmetamas.

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

20. Byloje kilo ginčas dėl to, ar yra teisinis ir faktinis pagrindas priteisti turtinę žalą iš ieškovo (darbuotojo) atsakovei (vežėjai, darbdavei), kuri atlygino turtinę žalą siuntėjui už apgadinimą  krovinių, kurie buvo gabenami vykdant tarptautinį krovinių pervežimą pagal CMR konvencijos nuostatas.

21. Ieškovas V. K., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad byloje neįrodyta jo kaltė padarant žalą atsakovei apgadinus transporto priemones, kai pareiginiuose nuostatuose nebuvo konkrečių nurodymų, kaip elgtis su naudotais ir apgadintais automobiliais. Apelianto nuomone, pagal Konvencijos 17 straipsnio 4 dalies a punkto nuostatas, jis turi būti atleidžiamas nuo atsakomybės, kadangi buvo naudojama atvira, be tento transporto priemonė, o toks jos naudojimas buvo suderintas atsakovės su siuntėja, nors ir nenurodytas važtaraštyje. Be to, apeliantas laikosi pozicijos, kad jis negali būti atsakingas nei pagal didelio neatsargumo sampratą, nei pagal paprasto neatsargumo sampratą. Be to, atsakovė privalėjo žalos atlyginimo sąlygas derinti su ieškovu ir jį įtraukti į žalos nustatymo procesą.

22. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka, todėl pirmosios instancijos teismo visų išvadų iš naujo nebekartoja. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Vien tai, kad byloje esantys įrodymai įvertinti ne taip, kaip juos vertina apeliantas, nesuponuoja išvadų dėl netinkamo įrodymų vertinimo, sprendimo nepagrįstumo.

23. Pažymėtina, jog kasacinio teismo ne kartą pastebėta, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, todėl pasisako tik dėl teisiškai reikšmingų ieškovo V. K. apeliacinio skundo argumentų.

24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodymu, kad  atsakovės byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina žalos padarymo faktą bei jos dydį, kurio šalys neginčijo; kitas materialinės atsakomybės sąlygas patvirtina tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščiai (CMR) Nr. 0018837, EFB Nr. 161350830, kuriuose yra atžyma apie vežtų automobilio apgadinimą ir ieškovo parašas, žalos nustatymo protokolas (prie važtaraščio (CMR) EFB Nr. 161350830), kuriame nurodytas žalos pobūdis; nors bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepripažino, kad dėl jo kaltės atsirado automobilių (duomenys neskelbtini), „FORD FIESTA“ (duomenys neskelbtini) ir „FORD S-MAX“ (duomenys neskelbtini) ir „RENAULT CAPTUR“ apgadinimai, tačiau žalos nustatymo protokole, CMR važtaraščiuose nepažymėjo, kad trūkumai, jo manymu, atsirado dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, taip pat nenurodė, kad nesupranta, ką pasirašo, o pasirašė ir protokolą, ir CMR važtaraštį be pastabų.

25. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad apeliantas buvo priimtas dirbti vairuotoju ? ekspeditoriumi. Nors darbo sutartyje detaliai nenustatytos darbuotojo teisės ir pareigos, tačiau vairuotojo – ekspeditoriaus pareiginių nuostatų, su kuriais ieškovas buvo supažindintas pasirašytinai, 7.2 punkte nurodyta, kad vairuotojas ekspeditorius turi žinoti krovinių ekspedijavimo pagrindus, dokumentų pildymo tvarką (7.8 punktas), vairuotojas ekspeditorius turi būti gerai susipažinęs su paskirto automobilio eksploatacijos instrukcija, mokėti tvarkyti krovinių gavimo, pervežimo ir atidavimo apskaitos dokumentus <...> (8 punktas), priimant krovinį patikrinti krovinio pakuotės išorinę būklę (16.2 punktas), jeigu <…> krovinio pakuotės būklė netinkama, būtinai įrašyti atitinkamas pastabas važtaraštyje, o siuntėjas turi patvirtinti, kad šios pastabos jam yra priimtinos (17 punktas), <...> atsisakyti vežti krovinį, kuris yra netinkamai pritvirtintas <...> (19 punktas), kontroliuoti krovinio išdėstymą automobilio kėbule, puspriekabėje arba priekaboje pakrovimo metu, siekiant, kad tai nesukeltų pavojaus eismo saugumui, transporto priemonei ar vežamam kroviniui. Jei akivaizdu, kad krovinys pakrautas netinkamai, privaloma apie tai pranešti siuntėjui ir pareikalauti pašalinti trūkumus. Priešingu atveju privaloma apie tai įrašyti į važtaraštį arba atsisakyti priimti krovinį (20 punktas), saugoti, kad nenukentėtų vežamo krovinio kokybė (21 punktas), priduodant prekes kartu su gavėjo adresu, atlikti pateiktų prekių sutikrinimą ir paimti gavėjo parašą apie prekių sutikrinimą, taip pat užrašyti pristatymo datą ir laiką (28 punktas), jei reikalinga pasirašyti kokius nors dokumentus, parašytus užsienio kalba, jų tekstas turi būti išverstas. Priešingu atveju, užsienio kalba parašytų dokumentų nepasirašinėti ir tik jei to neįmanoma išvengti, pasirašyti, prieš tai padarius įrašą „sign, but do not understand“, kas lietuviškai reiškia „pasirašau bet nesuprantu“. Apie įvykį informuoti įmonės vadovybę arba kitus atsakingus asmenis (42 punktas). Vairuotojas ekspeditorius atsako už saugų krovinio vežimą visą kelionės laiką, žalą, padarytą įmonei dėl savo kaltės ar neatsargumo (60.1, 60.12 punktai).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nutarties 25 punkte nurodytų vairuotojo – ekspeditoriaus pareiginių nuostatų punktų turinys, ieškovui, kuris turėjo apie 20 metų vairuotojo darbo stažą, turėjo būti suprantamas ir iš jų turinio jis privalėjo suprasti tiek apie tai, kaip tinkamai elgtis pildant CMR važtaraštį, tiek apie tai, kad jis prisiėmė atsakomybę, jog krovinys (transporto priemonės) būtų tinkamai pakrautas, nugabentas gavėjui ir tinkamai iškrautas. Apelianto  darbas pas atsakovę buvo būtent tiesiogiai susijęs su perduotų materialinių vertybių gabenimu, o transporto priemonė perduota kaip darbo priemonė toms vertybėms gabenti. Todėl nepagrįstais vertinami apelianto argumentai apie tai, kad jo teises ir pareigas reglamentuojančiuose lokaliniuose teisės aktuose nebuvo nurodyta kaip jam elgtis tokiais atvejais, kurie nagrinėjami šioje byloje.  

27. Apeliantas  tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, tiek apeliaciniame skunde kelia jokiais pagrįstais ir patikimais įrodymais nepagrįstą prielaidą, kad atsakovės gabenamos transporto priemonės jau galėjo būti perduotos pačios siuntėjos apgadintos. Kaip jau minėta nutarties 25 punkte, tokiu atveju apelianto pareiginiuose nuostatuose buvo numatyta jo pareiga priimant krovinį patikrinti krovinio pakuotės išorinę būklę ir, jeigu krovinio pakuotės būklė netinkama, būtinai įrašyti atitinkamas pastabas važtaraštyje, o siuntėjas turi patvirtinti, kad šios pastabos jam yra priimtinos (16.2, 17 punktai). Ieškovas posėdžio metu nurodė, kad jis turėjo darbdavio duotą fotoaparatą pažeidimams fiksuoti,  kuris neveikė, tačiau dėl jo neveikimo darbdaviui nepranešė; teigė, kad turėjo savo asmeninį telefoną su fotoaparatu, tačiau pakrovimo metu pastebėjęs defektus jų neužfiksavo ir darbdaviui nepranešė, kadangi tai yra jo asmeninis telefonas. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas šiuo aspektu padarė visų įrodymų visumoje įvertinęs ir 2019 m. birželio 17 d. Transporto mokslinio tiriamojo centro nepriklausomo autotechninės ekspertizės specialisto, technikos mokslų daktaro V. V. išvadą „Dėl autovežiu transportuotų automobilių apgadinimų kilmės“, kurioje nurodoma, kad dauguma pažeidimų atsirado dėl netinkamai atliktų pakrovimo, tvirtinimo, nukrovimo darbų. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta ir logiška pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nesant byloje kitų įrodymų, jog automobiliai pakrovimo metu jau buvo su defektais, o ieškovui nepasinaudojus galimybe savo telefonu užfiksuoti krovinių pažeidimus (defektus), jei jie buvo pakrovimo metu, ir apie tai nepranešus darbdaviui, ieškovas prisiėmė riziką ir apsunkino įrodinėjimą, leidžiantį daryti išvadą, jog automobiliai į autovežį buvo pakrauti jau su defektais. 

28. Priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad jis pažeidė savo, kaip vairuotojo – ekspeditoriaus, pareigas, nes automobiliai, kuriuos vežė, buvo apgadinti būtent jų transportavimo metu, o apeliantas nesiėmė jokių veiksmų, kad padarytos žalos būtų išvengta ar kad ji būtų kuo mažesnė, neinformavo atsakovės apie tai, kad dalis automobilių buvo pristatyti apgadinti, padarytos žalos neatlygino ir pan. Taigi, apeliantas, būdamas profesionaliu vairuotoju ekspeditoriumi, privalėjo iš anksto numatyti ir įvertinti visas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio sugadinimo rizikos laipsniui sumažinti, elgtis maksimaliai atsakingai ir rūpestingai, atsižvelgti į tai, kad transportuoja didelės vertės krovinį.

29. Pažymėtina, jog kaltė, kaip pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti, yra nepakankamas skolininko atsargumas, rūpestingumas ar atidumas, kurį jis turi parodyti konkrečioje situacijoje, pagal savo padėtį elgdamasis taip, kad nepadarytų žalos kitam asmeniui ar kad neatsirastų nuostolių. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypač pareigingam, t. y. labai atsargiam ir atidžiam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2009). CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje CMR konvencijos normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse.

30. Vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalis). CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis: a) buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės, jeigu toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje; b) kai krovinys, kuris pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai; c) jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu; d) dėl natūralių kai kurių krovinių savybių, dėl kurių jie buvo visai ar iš dalies prarasti ar sugadinti: surūdiję, supuvę, sudžiūvę, nubyrėję, suslūgę, pažeisti parazitų ar graužikų ir pan.; e) dėl nepakankamo ir nepatenkinamo kroviniams skirtų vietų ženklinimo ir numeravimo; f) vežant gyvūnus.

31. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas yra profesionalus vairuotojas, todėl jis turėjo gerai žinoti, kaip atliekami tarptautiniai krovinių pervežimai pagal CMR Konvencijos nuostatas, kaip pildomas CMR važtaraštis, tad priimdamas krovinį – automobilius, jis turėjo galimybę CMR važtaraščio 18 laukelyje pažymėti vežėjo sąlygas ir pastabas, t. y. kad veža naudotą krovinį, taip pat pažymėti vežamo krovinio aiškiai matomus defektus (jei jie buvo) ir kad naudojama atvira, be tento transporto priemonė (jei naudojimas buvo suderintas), tačiau to nepadarė. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentus, kad vežėjas, šiuo atveju atsakovė, turėjo ginčyti atsiradusią žalą CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 dalies a punkto pagrindu, nes krovinys buvo vežamas atvira transporto priemone. 

32. Apeliantas, akcentuodamas CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies a punkte nurodytą atleidimo nuo atsakomybės pagrindą, savo skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016 suformuota teismų praktika. Kaip matyti, šioje nutartyje kasacinis teismas pasisakė, jog vežėjas, siekdamas nuginčyti reikalavimą dėl žalos už krovinio sugadinimą atlyginimo, turi įrodyti: pirma, kad buvo naudojama atvira, be tento transporto priemonė ir toks jos naudojimas buvo suderintas (aiškiai sutartas) ir nurodytas važtaraštyje; antra, kad atsižvelgiant į krovinio – vežto automobilio sugadinimų pobūdį egzistuoja pakankamai tikėtinas priežastinis ryšys tarp automobilių vežimo nedengtoje transporto priemonėje ir sugadinimų atsiradimo. Šios bylos duomenys nepatvirtina, kad nagrinėjamais atvejais buvo faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą vežėjai nuginčyti krovinio gavėjos reikalavimą dėl žalos už krovinio sugadinimą atlyginimo (neįrodyta nei kad transporto priemonės be tento naudojimas buvo suderintas (aiškiai sutartas) ir nurodytas važtaraštyje, nei kad egzistuoja pakankamai tikėtinas priežastinis ryšys tarp automobilių vežimo nedengtoje transporto priemonėje ir sugadinimų atsiradimo). Todėl apelianto argumentai šiuo aspektu vertinami nepagrįstais.

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo byloje nenustatytos aplinkybės, galinčios lemti ieškovo atleidimą nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos nuostatas (CPK 178 straipsnis). Visų pirma, iš byloje surinktų įrodymų visumos nebuvo nustatyta, kad krovinio (transporto priemonių) pažeidimai atsirado iki jo perdavimo vežėjui, t. y. kad iki pakrovimo automobiliai būtų buvę su defektais. Nustatyta priešingai, kad automobilių pažeidimai atsirado gabenimo metu būtent dėl paties ieškovo neatsargumo. Ieškovas pagal darbo sutartį buvo atsakingas už tinkamą krovinio pakrovimą, nugabenimą gavėjui ir tinkamą iškrovimą. Antra, net jei ir laikyti, kad atsakovė UAB „Transolas“ su siuntėja UAB Notis“ buvo sutarę, jog transporto priemonės gavėjams bus vežamos atvira (be tento) transporto priemone (autovežiu), apie tai nebuvo pažymėta CMR važtaraštyje ir neįrodytas pakankamai tikėtinas priežastinis ryšys tarp automobilių vežimo nedengtoje transporto priemonėje ir sugadinimų atsiradimo.

34. Apeliantas nurodo, kad jis nedalyvavo žalos nustatymo procese, todėl negalėjo pasisakyti dėl aplinkybių, susijusių žala ir jos dydžiu. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad pats ieškovas pervežė krovinius ir dalyvavo, kai jie buvo perduoti gavėjui. Todėl neabejotinai  turėjo matyti, kad kai kurie kroviniai gavėjus pasiekė apgadinti. Kaip minėta, pats ieškovas apie tai darbdavio (vežėjo) neinformavo, nors kaip ilgalaikę vairuotojo ekspeditoriaus patirtį turintis asmuo turėjo suprasti, kad iškils žalos atlyginimo pagal CMR Konvenciją klausimas vežėjo atžvilgiu. Taigi, ieškovas, būdamas atidesnis, rūpestingesnis ir iniciatyvesnis, turėjo realias galimybes įsijungti į žalos atlyginimo sureguliavimą. Šioje vietoje pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, įskaitant ir šalių elgesį žalos nustatymo procese, nustatytą 4750,00 Eur žalos dydį sumažino iki 2500,00 Eur. Be to, ieškovas žalos dydžio neginčijo nei nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijos posėdyje, nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde, todėl argumentas niekaip neįtakoja priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadas atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismui leidžia spręsti, kad teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių. Taigi, atsižvelgdamas į nustatytas bylos faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog atsakovė įrodė visas ieškovo atsakomybei kilti būtinas turtinės atsakomybės sąlygas.

36. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl skundžiamo teismo procesinio sprendimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

37. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą UAB „Transolas“ sumokėjo 302,50 Eur. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos atsakovei priteistinos iš ieškovo V. K. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bendrovės „Transolas“ (juridinio asmens kodas 304157219) naudai 302,50 Eur (tris šimtus du eurus ir 50 euro centų) išlaidų advokato teisinei pagalbai pamokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija:                                                                                                              Ramunė Čeknienė

Eigirdas Činka                                                                              

Laimantas Misiūnas