Administracinė byla Nr. A-725-822/2015

                                                                 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-04953-2013-0

         Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo bei neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kurį 2014 m. kovo 3 d. ir 2014 m. birželio 23 d. patikslino (b. l. 61–63, 74–77), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (l 0.1)3-107933; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2013  m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (6.5)1-6324; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti J. P. nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį, t. y. 14 253,01 Lt.

Pareiškėja nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šalčininkų skyriaus 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. PP11.1886 jai nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 1 239,07 Lt senatvės pensija. Pensijos skyrimo laikotarpiu pareiškėja dirbo, todėl atsižvelgiant į įgytą darbo stažą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šalčininkų skyriaus 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. PP11.1927 jai nuo 2011 m. balandžio 13 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 1 266,74 Lt senatvės pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – Laikinasis įstatymas), pareiškėjai paskirta senatvės pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta, todėl siekdama atgauti susidariusią pensijos nepriemoką, ji kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šalčininkų skyrių, kuris pateikė informaciją apie neišmokėtos pensijos dalį, tačiau skyrius atsisakė ją išmokėti. Pareiškėja taip pat kreipėsi į Fondo valdybą dėl 2010–2011 m. negautos pensijos dalies išmokėjimo, tačiau jos reikalavimai nebuvo patenkinti. Pareiškėja nurodė, kad dėl anksčiau galiojusio teisinio reguliavimo į teismą, siekdama apginti savo pažeistas teises nesikreipė, be to, apie savo turtinių teisių pažeidimą sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. viešai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Pareiškėjos nuomone, jos atžvilgiu priimti Fondo valdybos ir jos teritorinio skyriaus sprendimai yra nepagrįsti ir senatvės pensijos dalis, taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo nuostatas, neišmokėta neteisėtai, todėl ji turi būti jai išmokėta neapsiribojant jokiais terminais.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundo argumentais nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad Fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendime Nr. (6.5) I-6324 pareiškėjai buvo išaiškinta, jog pagal iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnį, Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti skundžiami Fondo valdybai, taip pat nurodyta, kad šis terminas skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. Kadangi pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. gegužės mėnesį, Fondo valdyba pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja į Fondo valdybą kreipėsi praleidusi nustatytą 3 metų terminą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu, kadangi Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2010 m. balandžio 13 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pagrįstai mokėjo sumažintą senatvės pensiją pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Neišmokėtos senatvės pensijos dalies negalima laikyti pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės.

Taip pat atsiliepime į skundą nurodoma, kad 2014 m. gegužės 15 d. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo Nr. XII-8866 6 str., vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Vyriausybei pasiūlyta svarstant 2016 ir (ar) vėlesnių metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, įvertinti galimybę nustatyti kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems valstybinės pensijos ir (ar) senatvės pensijos buvo sumažintos atitinkamai taikant Laikinojo 5 ir (ar) 8 straipsnių nuostatas ir, jei bus tokia galimybė, parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui praradimų, atsiradusių dėl valstybinių pensijų ir (ar) senatvės pensijų sumažinimo atitinkamai taikant Laikinojo įstatymo 5 ir (ar) 8 straipsnių nuostatas, kompensavimą nustatančio įstatymo projektą. Kol tokio įstatymo nėra, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies.

Atsakovas Fondo valdyba su pareiškėjos skunde nurodytais argumentais nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad pagal Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalį valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Fondo valdybos teritoriniai skyriai, o Fondo valdyba, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu, yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. birželio mėnesį, todėl Fondo valdyba, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 bei 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuota teismų praktika, teigia, kad nuo šio momento, o ne nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo turi būti skaičiuojamas 3 metų skundo Fondo valdybai pateikimo terminas.

Fondo valdyba ginčo inicijavimu laiko 2013 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjos prašymą Fondo valdybos teritoriniam skyriui, kurį jis išnagrinėjo viršydamas savo kompetenciją, o į Fondo valdybą dėl susidariusios pensijos nepriemokos pareiškėja kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 9 d. prašymu, todėl Fondo valdyba 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-6324, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131. 31 punktu, pareiškėjos prašymą atsisakė nagrinėti ir nurodė, kad iki 2013 m. spalio 8 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau J. P. Fondo valdybai jokių įrodymų praleisto termino atnaujinimui nepateikė ir kreipėsi į teismą. Fondo valdyba pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl 2010–2011 metais negautos pensijos dalies, nes pareiškėja kreipėsi praleidusi 3 metų terminą tokio pobūdžio prašymui pateikti. Teismas šio termino atnaujinti negali, kadangi tai viešojo administravimo institucijos funkcija, neįeinanti į teismo kompetenciją. Fondo valdyboje pareiškėjos prašymas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies nebuvo iš esmės išnagrinėtas, todėl pareiškėjos atstovės reikalavimas dėl Skyriaus įpareigojimo išmokėti jai 2010–2011 metais negautą 14 253,01 Lt senatvės pensijos dalį negali būti teisme nagrinėjamas iš esmės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjos J. P. skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-107933 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjai jos negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo; panaikino Fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6324 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjai jos negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo; įpareigojo Fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai J. P. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 14 253,01  Lt. Likusi skundo dalis atmesta.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja, siekdama pasinaudoti ikiteismine ginčų sprendimo tvarka, 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, kuris jos prašymo Fondo valdybai neperdavė, o priėmė dėl jo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog pareiškėja ginčą privaloma ikiteismine tvarka dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo mokėti sumažinto dydžio senatvės pensiją inicijavo 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymu.

Pagal suformuotą teismų praktiką, sprendžiant klausimą, ar pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę inicijuoti ginčo nagrinėjimą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, taikytinas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatytas 3 metų terminas skundui Fondo valdybai paduoti.

Fondo valdyba atsiliepime į skundą patvirtino, kad skyrius 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. PP11-1886 dėl pensijos skyrimo ir perskaičiavimo pareiškėjai pasirašytinai įteikė 2010 m. gegužės 27 d., todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjai apie pirmąją sumažintą pensiją tapo žinoma 2010 m. gegužės 27 d.,  tačiau ji į Fondo valdybą (jos teritorinį skyrių) dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintos pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio 29 d., t. y. praleidusi nustatytą 3 metų terminą. Kaip matyti iš skundžiamo Fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6324 turinio, jame nurodyta, kad tik priėmus dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką nustatančius įstatymus, pareiškėjai bus kompensuojama dėl Laikinojo įstatymo sumažinta pensijos dalis. Teismo vertinimu, toks atsakovo teiginys patvirtina išvadą, kad jis atsisakė pareiškėjos prašymo padavimo metu išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, tokiu būdu išreikšdamas savo poziciją ir valią dėl jos keliamo ginčo. Nurodyti argumentai leidžia konstatuoti, kad Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir kliūčių jos prašymą nagrinėti teisme nebeliko. Juo labiau, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, nustatytu teisiniu reguliavimu, susijusiu su privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, negali būti paneigiamos asmens, manančio, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, teisės ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. gruodžio 10 d. ir kt. nutarimai). Tai, kad teisės aktai nustato pareigą tam tikrą visuomeninį konfliktą iš pradžių spręsti ikiteismine tvarka, nepaneigia konstitucinės teisės pasinaudoti teismine gynyba (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-298/2007).

Teismo vertinimu, Fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6324 neteisėtumą ir nepagrįstumą lemia jo dviprasmiškumas, vienu atveju pareiškėjos skundą atsisakant nagrinėti dėl praleisto skundo padavimo termino, kitu atveju pasisakant dėl jo esmės. Nurodytos aplinkybės vertintinos pareiškėjos naudai, laikant, kad ji privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka pasinaudojo, kas sudarė jai galimybę ginti savo turtines teises teisme.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai paskirtos pensijos ribojimas ginčo laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai pareiškėjos teisei laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose (Nr. A756-992/2013, Nr. A143-816/2014 ir kt.), teismas padarė išvadą, kad nors priimant ginčijamus sprendimus ir buvo vadovaujamasi tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis ir iš esmės nesant įstatymų nustatyta tvarka patvirtintos neišmokėtų pensijų kompensavimo tvarkos, nebuvo teisinio pagrindo elgtis kitaip, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Konstitucijoje įtvirtintoms nuostatoms prieštaraujančia pripažintos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą pareiškėjos pažeistų teisių gynybą, panaikintos Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Švenčionių skyriaus 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-107933 ir Fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6324 dalys, kuriose atsisakyta pareiškėjai išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų sumažintą pensijos nepriemoką (ABTĮ 88 str. 2 p.). Fondo valdybos Vilniaus skyrius įpareigotas išmokėti pareiškėjai 2010 m. balandžio 13 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą 14 253,01 Lt senatvės pensijos dalį (ABTĮ 88 str. 2 p.). Kadangi tiek atsakovas tiek trečiais suinteresuotas asmuo nurodytais sprendimais pateikė pareiškėjos reikalaujamą informaciją apie jai neišmokėtos pensijos dydžius ir neišmokėjimo pagrindus ir ginčo byloje dėl šių duomenų teisingumo ir išsamumo nėra, pareiškėjos reikalavimas dėl ginčo sprendimų panaikinimo visa apimtimi atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą šioje byloje, neteisingai interpretavo Fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6324 dalį, todėl neteisingai nusprendė, kad ginčas Fondo valdyboje yra išnagrinėtas iš esmės. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje teismas suformavo praktiką, kada turėtų būti laikoma, kad Fondo valdyba sprendimu ne tik atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, bet ir išnagrinėja ginčą iš esmės. Pažymi, kad ginčijamame šioje byloje Fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendime nenurodyta, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius (skyriai) ar Fondo valdyba neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai 2010 – 2011 metais negautą senatvės pensijos dalį, o tik pateikta informacija, kurią Fondo valdyba, vadovaudamasi gero administravimo principu, privalėjo pateikti dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kad negauta pensijos dalis pensininkams bus kompensuojama, priėmus tam tikrus teisės aktus. Vadinasi, minėtame Fondo valdybos sprendime neišreikšta administracinio subjekto pozicija ir valia dėl konkretaus pareiškėjo ir jo keliamo ginčo, tad pirmosios instancijos teismo išvada, kad Fondo valdyba pareiškėjos prašymą išnagrinėjo iš esmės, neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nepagrįsta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Fondo valdyba 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6324 aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 9 d. prašymą, iš esmės dėl pareiškėjos reikalavimo kompensuoti sumažintą senatvės pensijos dalį nepasisakė, taip pat, kad aplinkybių, sudarančių pagrindą praleistą kreipimosi į Fondo valdybą terminą atnaujinti, pareiškėja nepateikė, Fondo valdyba teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi teisės aktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą. Todėl panaikinti šį Fondo valdybos sprendimą nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo Fondo valdyboje nebuvo išnagrinėtas, darytina išvada, kad pareiškėja privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nepasinaudojo, todėl jos reikalavimas įpareigoti Skyrių išmokėti neišmokėtą pensijos dalį teisme negalėjo būti nagrinėjamas iš esmės.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime palaiko Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Prašo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėja J. P. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 127) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Remiasi savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėja siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. gegužės mėn.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyrių, prašydama išduoti pažymą apie 2010–2011 m. jai neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir ją grąžinti (b. l. 9). Fondo valdybos Vilniaus Šalčininkų skyrius 2013 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. (10.1) 3-107933 pateikė pareiškėjai ginčo laikotarpiu neišmokėtos pensijos dalies paskaičiavimą, išaiškino paskirtos senatvės pensijos mažinimo pagrindus bei informavo, jog nesant priimtų teisės aktų, nustatančių sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarką, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą (b. l. 11–13). Nesutikdama su priimtu sprendimu, pareiškėja 2013 m. rugsėjo 9 d. prašymu dėl neišmokėtos pensijos dalies kreipėsi į Fondo valdybą (b. l. 10). Fondo valdyba 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6324 pareiškėjai nurodė valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą reglamentuojančius teisės aktus bei teritorinių skyrių priimtų sprendimų apskundimo tvarką ir terminus. Pažymėjo, kad pareiškėja į Fondo valdybą kreipėsi praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ir jos skundą nagrinėti atsisakė, kartu nurodydama, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priėmus teisės aktus, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, juose nustatyta tvarka dėl Laikinojo įstatymo taikymo negauta pensijos dalis pareiškėjai bus kompensuojama. Taip pat konstatavo, kad teritorinio skyriaus skundžiamame rašte pareiškėjai buvo išdėstyta išsami ir teisinga informacija, todėl jo naikinti nėra pagrindo (b. l. 14–15).

Teismui paduotame skunde pareiškėja, be kita ko, prašė atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo paduoti, pateikdama medicininius dokumentus dėl sunkios vyro ligos ir mirties 2012 m. kovo 3 d., taip pat savo sveikatos būklės.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriui paduotas 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą), pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. gegužės mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 9 d. prašyme nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau minėta, atsakovas VSDFV 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendime kartu pritarė VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus 2013 m. rugsėjo 5 d. rašte nurodytai informacijai (rašte inter alia nurodyta, kad kol nėra priimti teisės aktai, nustatantys neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarką, nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo). Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.). Pažymėtina, kad šios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas (žr., pvz. 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartis adm. b. Nr. A143-1090/2014, 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartis adm. b. Nr. A143-1231/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis adm. b. Nr. A822-1420/2014, 2015 m. liepos 8 d. nutartis adm. b. Nr. A-1443-143/2015, 2015 m. spalio 20 d. nutartis adm. b. Nr. A-593-822/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija nekvestionuoja VSDFV kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau VSDFV 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjos skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl, remiantis išdėstytais motyvais šis sprendimas pagrįstai buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko. Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos dalies priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai negautą senatvės pensijos nepriemoką pirmosios instancijos teismo sprendimu patenkintas pagrįstai.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos paliktinas nepakeistas, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė