Administracinė byla Nr. A-5110-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02220-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja B. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) viršininko 2020 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 10-TE-769 „Dėl B. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į Vilniaus AVPK (duomenys neskelbtini) pareigas bei priteisti negautą darbo užmokestį už visą atleidimo iš pareigų laikotarpį; 3) nustačius pagrindą, sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės ir proporcingumo principams, bei iki galutinio sprendimo administracinėje byloje grąžinti pareiškėją į Vilniaus AVPK (duomenys neskelbtini) pareigas.  

2.       Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamu Įsakymu ji buvo atleista iš tarnybos pagal Statuto 45 straipsnio 4 ir 7 dalį, 72 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 76 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-247-245/2020, kuriuo pareiškėja, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla nutraukta. Pareiškėja buvo nuteista už tai, kad 2018 m. gruodžio 26 d. apie 1.40 val. siekdama aiškintis aplinkybes dėl ankstesnio konflikto, sugriebė V. J. už plaukų, patempdama juos papurtė galvą, tokiu būdu jai galbūt sukeldama fizinį skausmą. Tokius veiksmus lėmė pareiškėjos emocijos ir šoko būsena, nes tą patį vakarą prieš šį įvykį neblaivi V. J. stipriai sumušė pareiškėjos seserį I. S. (jai sužalota nugara, prakirsta galva). Pareiškėja iš tarnybos buvo atleista neatsižvelgus į veikos padarymo aplinkybes, objektą, pavojingumą, kitas reikšmingas aplinkybes, kurias taikant ji buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės.

3.       Pareiškėja pažymėjo, kad pagal Statuto redakciją, įsigaliojusią nuo 2016 m. sausio 1 d. atsirado pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos nepaisant to, kad jis teismo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Anksčiau galiojusioje Statuto redakcijoje atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindu buvo atvejis, jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 16 punkte valstybės tarnautojo atleidimo pagrindas yra siauresnis, nei Statute – kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų. Byloje aktualūs konstituciniai teisinės valstybės, proporcingumo ir teisingumo principai. Priėmus skundžiamą Įsakymą pareiškėjai užkertamas kelias įsidarbinti tarnyboje, ji nebeturi galimybės įsidarbinti pagal įgytą išsilavinimą, todėl taikyta priemonė neproporcinga. Pareiškėja jokių tarnybinių nuobaudų neturėjo, o tarnybinės atsakomybės taikymas sukelia sunkesnes pasekmes nei baudžiamosios atsakomybės taikymas, tai neatitinka teisinės atsakomybės tikslų ir paskirties.

4.       Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5.       Vilniaus AVPK nurodė, kad statutiniai santykiai ir norminiai aktai, reglamentuojantys vidaus tarnybos pareigūnų veiklą, nustato didesnius reikalavimus ir lemia, kad iš policijos pareigūnų reikalaujama ypatingo drausmingumo ir pareigingumo. Pareiškėja, būdama pareigūne, geriau nei kiti asmenys suvokė reikalavimus savo elgesiui. Kauno apygardos teismo vertinimu, pareiškėja pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo nuteista pagristai. Argumentus, jog byloje nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusioji jautė skausmą, kai B. S. patempė jai už plaukų, paneigė byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad B. S. veiksmai yra staigūs ir stiprūs, ji veiksmą pakartojo, purtė nukentėjusiosios galvą. Be to, Kauno apygardos teismas pažymėjo, jog pareiškėja savo neteisėtais veiksmais, panaudodama fizinį smurtą, kėsinosi į vieną labiausiai saugomų vertybių – žmogaus sveikatą (pareiškėjos veiksmai buvo staigūs, ji veikė įtakota pykčio, t. y. siekė nukentėjusiajai sukelti skausmą), taip pat, kad būdama policijos pareigūne, iš savo profesinės praktikos turėjo suvokti, kad jos veiksmai yra neteisėti, tokiais veiksmais ji gali sukelti kitam žmogui fizinį skausmą ar kitaip jį sužaloti, tačiau šių aplinkybių nepaisė ir panaudojo fizinį smurtą prieš asmenį. Esant šių duomenų visumai, pripažinti aptartus pareiškėjos veiksmus mažareikšmiais, Kauno apygardos teismo vertinimu, nebuvo teisinio pagrindo. Įsiteisėjus nuosprendžiui, kuriuo pareiškėja pripažinta padariusi tyčinį nusikaltimą ir atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, jos atleidimas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktą buvo vienintelė teisės aktuose numatyta teisinė priemonė, kurią nagrinėjamu atveju privalėjo taikyti atsakovas.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimo į skundą nepateikė.

II.

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjos B. S. skundą atmetė.

8.       Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-247-245/2020 nusprendė nuteistosios B. S. gynėjo advokato R. M. apeliacinį skundą tenkinti; Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. nuosprendį, kuriuo B. S. nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį: B. S., padariusią nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, perduodant ją laiduotojos I. S., gimusios (duomenys neskelbtini) atsakomybėn ir baudžiamąją bylą B. S. nutraukti.

9.       Vilniaus AVPK viršininko 2020 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 10-TE-769 „Dėl B. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ iš vidaus tarnybos 2020 m. gegužės 29 d. atleista (duomenys neskelbtini) B. S., Vilniaus AVPK (duomenys neskelbtini) (pareiškėja). Įsakymas priimtas vadovaujantis Statuto 45 straipsnio 4 ir 7 dalimis, 72 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 76 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-247-245/2020.

10.       Teismas nurodė, kad Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Statuto 76 straipsnio 1 dalį šio statuto 72 straipsnio 1 dalies 2–11, 14 ir 16 punktuose nurodytais pagrindais pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio (kurios) pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Šiais pagrindais atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos galima ir jo laikinojo nedarbingumo, atostogų ar nušalinimo nuo pareigų metu.

11.       Teismas pažymėjo, kad Statutas nenumato galimybės pasirinkti, ar atleisti pareigūną esant Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, ar ne. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą visais atvejais pareigūnas, padaręs tyčinį nusikaltimą ir net teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka, atleidžiamas iš vidaus tarnybos. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra nustatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas bei nėra laikomas tarnybine nuobauda. Tokio pobūdžio priemonės taikymas inter alia yra skirtas tam, kad būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą. Teismas, atsižvelgęs į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2008 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3536/2011), nenustatė pagrindo abejoti minėtos teisės normos atitiktimi Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir teisėms, ir konstatavo, kad šiuo klausimu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą būtinybės nėra.

12.       Teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Įsakymą, neprivalėjo vertinti pareiškėjos padaryto nusikaltimo aplinkybių dėl veikos pavojingumo, galimo mažareikšmiškumo ir kitų. Visos reikšmingos aplinkybės buvo įvertintos Kauno apygardos teismo priimant nuosprendį, kuris šioje byloje turi prejudicinę galią. Kauno apygardos teismas 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendyje pažymėjo, kad „nagrinėjamu atveju nuteistoji savo neteisėtais veiksmais, panaudodama fizinį smurtą, kėsinosi į vieną labiausiai saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. Kaip jau aptarta šio nuosprendžio 5 punkte, nuteistosios veiksmai buvo staigūs, ji veikė įtakota pykčio, todėl akivaizdu, kad siekė nukentėjusiajai sukelti fizinį skausmą. Taip pat pažymėtina, kad pati nuteistoji yra policijos pareigūnė ir iš savo profesinės praktikos B. S. turėjo suvokti, kad jos veiksmai yra neteisėti, jog tokiais veiksmais ji gali sukelti kitam žmogui fizinį skausmą ar kitaip jį sužaloti, tačiau šių aplinkybių nepaisė ir savo neteisėtais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš asmenį. Esant šių duomenų visumai, pripažinti aukščiau aptartus nuteistosios veiksmus mažareikšmiais, teisinio pagrindo nėra. Ši išvada atitinka ir vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, pagal kurią paprastai mažareikšmėmis neturi būti pripažintos veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą asmens sveikatai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-719/2012). 

13.       Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 str. 1 d.). Tuo atveju, jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarytų priešingą išvadą nei yra konstatuota įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendyje, pareiškėja atitinkamai galėtų kelti naują ginčą, siekdama apginti savo teises ir teisėtus interesus.

14.       Teismas konstatavo, kad neturi pagrindo kitaip vertinti byloje esančius duomenis dėl pareiškėjos padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Be to, ir bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėja iš esmės patvirtino, kad nusikalstamą veiką padarė ne iš karto po sesers užpuolimo, o vėliau, todėl toks elgesys negali būti pripažįstamas kaip išprovokuotas, paveiktas susijaudinimo ar šoko būsenos. Teismas vertino, kad pareiškėjos padaryti sąmoningi ir tyčiniai veiksmai akivaizdžiai nesiderina su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių tikimasi iš pareigūnų. Statutinio pareigūno priesaika yra pabrėžiama, jog statutinės tarnybos pareigūnams tarnyboje keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai ir jie prisiekia jų laikytis.

15.       Teismas konstatavo, kad ginčijamas Įsakymas yra priimtas vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktu teisėtai ir pagrįstai, jo naikinti pagrindo nenustatyta, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

III.

16.       Pareiškėja B. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkinti.  

17.       Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai neįvertino pareiškėjos argumentų, kad Įsakymas buvo priimtas neatlikus objektyvaus, išsamaus aplinkybių tyrimo ir neatlikus pareiškėjos pateiktų duomenų visumos vertinimo. Teismo išvados, kad atsakovas išsamiai išanalizavo faktines aplinkybes, nepagrįstos įrodymų viseto ir Įsakymo turinio analize, neatitinka tikrovės. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis sudaro tik 1,5 psl., kurios didžiąją dalį sudaro pažodžiui perrašytos citatos iš Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendžio bei neanalizavus pareiškėjos skunde išdėstytų argumentų daroma išvada, kad teismas neturi pagrindo kitaip vertinti byloje esančius duomenis dėl nusikalstamos veiklos padarymo aplinkybių. Teismas absoliučiai nenagrinėjo Įsakymo, kaip individualaus administracinio akto, turinio ir būtinųjų požymių, kurių nesilaikymas daro aktą neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 daliai. Teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

18.       Pareiškėja nurodo, kad teismas visiškai nevertino, jog pareiškėja buvo atleista iš tarnybos vadovaujantis ir Statuto 45 straipsnio 4 ir 7 dalimis, reglamentuojančiomis pareigūnų nušalinimą nuo pareigų. Pareiškėja niekada nebuvo nušalinta nuo pareigų ir vykdė policijos pareigūnės funkcijas iki pat atleidimo iš vidaus tarnybos dienos, todėl nesuprantama, kodėl atsakovas Įsakyme ją laikė nušalinta nuo pareigų. Pareiškėja su įsakymu apie jos nušalinimą supažindinta nebuvo, todėl nušalinimo faktas, kuris pareigūnei yra nežinomas (neviešas) yra neteisėtas, nes neatitinka Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo reikalavimų. Neteisėtas nušalinimas nuo pareigų yra pakankamas pagrindas pripažinti Įsakymą neatitinkančiu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, nes priimtas vadovaujantis realybės neatitinkančiomis faktinėmis aplinkybėmis.

19.       Pareiškėja pažymi, kad teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ir teismo posėdžio metu patvirtino, jog niekada nebuvo nušalinta nuo pareigų, todėl nagrinėjant bylą teisme buvo būtina išsiaiškinti, kodėl atsakovas laikė ją nušalinta nuo pareigų. Atsakovo atstovas teismo posėdyje negalėjo atsakyti, kodėl Įsakyme vadovaujamasi Statuto 45 straipsnio 4 ir 7 dalimis ir nurodė, kad Įsakymą parengė ne atsakovas, bet Departamento Personalo valdymo padalinys, t. y. trečiasis suinteresuotas asmuo, tačiau jis nepateikė atsiliepimo, nedalyvavo teismo posėdyje nagrinėjant administracinę bylą. Byloje nesant jokių duomenų dėl skundžiamo Įsakymo parengimo aplinkybių, teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, savarankiškai padarė nepagrįstą išvadą, jog Departamentui rengiant individualų administracinį aktą – Įsakymą, įsivėlė raštvedybos klaida, todėl jokių papildomų įrodymai ar trečiojo suinteresuoto asmens rašytiniai paaiškinimai nėra reikalingi. Teismas viršijo ABTĮ suteiktus įgaliojimus, neatskleidė ir neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių bei bylos šalims primetė savo niekuo nepagrįstą Įsakymo atsiradimo versiją. Teismas privalėjo tenkinti pareiškėjos prašymą ir pripažinti trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimą būtinu nagrinėjant administracinę bylą. Teismas neištyrė aplinkybių, susijusių su Įsakymo parengimu ir priėmimu, liko nepaneigta galimybė, kad pareiškėja iš tiesų buvo nušalinta generalinio komisaro įsakymu apie kurio priėmimą nežinojo nei ji, nei atsakovas, bet kuris buvo žinomas išimtinai Departamentui. Įsakymo priėmimo aplinkybės teismo posėdžio metu apskritai nebuvo tirtos (nagrinėtos), nes trečiasis suinteresuotas asmuo, atsakingas už Įsakymo parengimą ne tik nedalyvavo teismo posėdyje, bet ir nepateikė jokių rašytinių paaiškinimų. Todėl ši teismo sprendimo dalis naikintina taikant ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

20.       Pareiškėja teigia, kad teismas neįvertino prieštaringo atsakovo elgesio, kai pareiškėja iš vidaus tarnybos buvo atleista praėjus daugiau nei 1,5 metų nuo nusikalstamos veikos padarymo ir tik Įsakymo priėmimo dieną pareiškėjos elgesys, atsakovo vertinimu, tapo nesuderinamu su policijos pareigūno statusu ir jam keliamais drausmingumo ir pareigingumo standartais. Baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjos elgesys buvo žinomi atsakovui nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, taigi faktinių aplinkybių visuma, t. y. pagrindas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą (Statuto 72 str. 1 d. 7 p.) egzistavo jau nuo 2018 m. gruodžio 26 d. Atsakovas, nenušalindamas pareiškėjos nuo tarnybos, pareiškėjos elgesį jau buvo įvertinęs, todėl pakartotinis jos elgesio įvertinimas ir Įsakymo priėmimas pažeidžia pareiškėjos teisėtų lūkesčių principą, nes 1,5 metų sėkmingai dirbdama policijos pareigūne ji negalėjo tikėtis, kad atsakovas savo vertinimą pakeis ir priims skundžiamą Įsakymą.

21.       Pareiškėja nurodo, kad teismas nepasisakė dėl jos rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų, jog Įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies esminių reikalavimų. Pareiškėja nurodytus argumentus palaiko.  Pareiškėjos vertinimu, teismo sprendimas nemotyvuotas ir neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų, todėl yra pagrindas jį panaikinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, o kita teismo sprendimo dalis naikintina taikant ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį.

22.       Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę į teisingą teismą, nes ignoravo ir atsisakė nagrinėti bei vertinti jos pateiktus rašytinius paaiškinimus. Be to, nebuvo pateikti argumentai, kodėl pareiškėjos argumentai yra atmetami, pažeidžiant proceso teisės normas buvo suteiktas prioritetas atsakovo pateiktiems paaiškinimams, todėl teismas neužtikrino realios ir veiksmingos teisminės gynybos. Pirmosios instancijos teismas pažeidė aktyvaus teismo principą ir buvo pasyvus, kitos bylos šalies (atsakovo) pozicijos atžvilgiu elgėsi aktyviai ir tai darė pažeisdamas įstatymus (ABTĮ ir VAĮ).

23.       Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos atleidimas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu buvo imperatyvi teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis. Policijos pareigūnas yra valdžios atstovas, todėl bent koks pareigūno netinkamas elgesys tarnyboje ar buityje daro žalą ne tik policijos interesams, bet ir valstybei apskritai. Iš Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-247-245/2020 matyti, kad pareiškėja pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo nuteista pagrįstai, jos veiksmų pripažinti mažareikšmiais nebuvo pagrindo, nes pagal teismų praktiką veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą asmens sveikatai negali būti vertinamos kaip mažareikšmės. Atsakovas laikėsi nekaltumo prezumpcijos ir Įsakymą priėmė tik įsiteisėjus nuosprendžiui baudžiamojoje byloje. Įsakymo trūkumai dėl techninės klaidos nurodant Statuto 45 straipsnio 4 ir 7 dalis buvo išsiaiškinti teismo posėdžio metu. Pareiškėja pripažino, kad visą laiką dirbo, gavo darbo užmokestį ir nebuvo nušalinta, nušalinimo fakto nepatvirtina ir jokie kiti faktiniai duomenys. Techninė klaida, pasireiškusi perteklinio straipsnio įrašymu nesukėlė jokių teisinių pasekmių ir nesudaro pagrindo naikinti Įsakymą. Teismas pagrįstai rėmėsi Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-247-245/2020 kaip prejudiciniu faktu, o pareiškėjos teisė į teisingą teismą nebuvo pažeista.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25.       Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2020 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-769, kuriuo Vilniaus AVPK (duomenys neskelbtini) B. S. atleista iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

26.       Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad ginčijamas įsakymas yra priimtas vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktu teisėtai ir pagrįstai, jo naikinti pagrindo nenustatyta.

27.       Pareiškėja su teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Teigia, kad ginčijamas teismo sprendimas priimtas pažeidus materialinės teisės normas (ABTĮ 147 straipsnis), pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas (ABTĮ 146 straipsnio 1 dalis, 146 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas procesinės teisės normas (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis, 80 straipsnio l dalis, 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis), bylą išnagrinėjo formaliai, paviršutiniškai, neįsigilino į ginčo esmę, neatliko visapusiško, išsamaus ir objektyvaus įrodymų tyrimo pagal įrodymų vertinimo taisykles, nenagrinėjo ir nepasisakė dėl esminių teisiškai reikšmingų pareiškėjos argumentų, apsiribojo Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendyje ir baudžiamojoje byloje Nr. 1A-247-245/2020 nustatytų aplinkybių atkartojimu, taip pat objektyviai nepatikrino ir formaliai pritarė atsakovo teiginiams dėl skundžiamo įsakymo, kaip individualaus administracinio akto, trūkumų, susijusių su šio teisės akto neatitikimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, taip pažeisdamas pareiškėjos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisingą teismą.    

28.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

29.       Ginčo teisinius santykius reguliuoja Vidaus tarnybos statuto nuostatos. Šio statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Statuto 76 straipsnio 1 dalį šio statuto 72 straipsnio 1 dalies 2–11, 14 ir 16 punktuose nurodytais pagrindais pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio (kurios) pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Šiais pagrindais atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos galima ir jo laikinojo nedarbingumo, atostogų ar nušalinimo nuo pareigų metu.

30.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-247-245/2020 pareiškėja buvo pripažinta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje bei atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla nutraukta. Taigi viena iš sąlygų, suponuojančių Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą, nustatyta (< ... kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka). Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statutas nenumato galimybės pasirinkti, ar atleisti pareigūną esant Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytam pagrindui, ar ne. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą visais atvejais pareigūnas, padaręs tyčinį nusikaltimą ir net teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka, atleidžiamas iš vidaus tarnybos. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra nustatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas bei nėra laikomas tarnybine nuobauda.

31.       Panašiose situacijose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra įtvirtintas savarankiškas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kuris nėra susietas su tarnybinės atsakomybės taikymu. Taigi, egzistuojant faktinei aplinkybei – įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas pripažintas kaltu ir nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą – asmuo, turintis teisę priimti ir atleisti pareigūną iš tarnybos, privalo spręsti klausimą dėl tokio pareigūno atleidimo iš tarnybos ir nėra saistomas nei tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūriniais reikalavimais, nei tarnybinės atsakomybės taikymo senatimi. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad iš reikalavimų, keliamų Vidaus tarnybos pareigūnams ir įtvirtintų ginčo metu galiojusios redakcijos Statuto 12 straipsnio 1 dalyje, išplaukia tai, kad vidaus tarnyboje negali tarnauti asmenys, teisti už tyčines nusikalstamas veikas. Įstatymų leidėjas tyčinių nusikalstamų veikų padarymo atveju šių pasekmių nesieja ir su teistumo išnykimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3286-552/2019). Analogiška praktika suformuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015).

32.       Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos pareigų vykdymas po nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo ir bylos nutraukimo negali pastarajai suteikti teisėtų lūkesčių, kad jos vidaus tarnybos santykiai bus tęsiami. Pareiškėja, stodama į vidaus tarnybą, žinojo, kokie reikalavimai keliami vidaus tarnybos pareigūnams ir kokioms neigiamoms faktinėms aplinkybėms atsiradus, ji bus neabejotinai atleista iš vidaus tarnybos.  

33.       Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neįvertino pareiškėjos argumentų, kad Įsakymas buvo priimtas neatlikus objektyvaus, išsamaus aplinkybių tyrimo ir neatlikus pareiškėjos pateiktų duomenų visumos vertinimo. Atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu jokio papildomo tyrimo atlikti nereikia, pakanka nustatyti faktą, kad yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo asmuo padaręs tyčinį nusikaltimą buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka. Ginčijamame įsakyme Vidaus tarnybos statuto 45 straipsnio 4 ir 7 dalių nurodymas pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertintas kaip rašymo apsirikimas, nes pareiškėja realiai nuo tarnybos nebuvo nušalinta. Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai ir rašytiniai paaiškinimai taip pat nėra reikšmingi šio ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiame sprendime dėl jų plačiau nepasisako.

34.       Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti B. S. apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos B. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                Audrius Bakaveckas

                                                Rytis Krasauskas

                                                Skirgailė Žalimienė