Baudžiamoji byla Nr. 2K–133/2011

                                                                                     (Proceso Nr. 1-06-1-04043-2009-0)

                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija:

                                         1.1.6.2.

                                                 1.2.18.7. (S)

 

                      

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

                                                              2011 m. kovo 29 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarties.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. nuosprendžiu E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuteistas pagal BK 219 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Išieškota iš E. B. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ po 11,20 Lt proceso išlaidų valstybei.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi nuteistojo E. B. ir nuteistosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo advokato apeliaciniai skundai atmesti.

 

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

E. B. pagal BK 219 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, nuo 2009 m. liepos 11 d. iki 2009 m. rugpjūčio 15 d. ir pagal 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnį „Mokesčių mokėtojo pareigos“ turėdamas pareigą pateikti mokesčių deklaracijas ir mokėti mokesčius, 2009 m. liepos 11 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Panevėžio skyriui pateikus Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansinę ataskaitą, kurioje nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi sumokėti 16 835,50 Lt Valstybinio socialinio draudimo įmokų už samdomus darbuotojus, tačiau jis šių įmokų nesumokėjo po to, kai 2009 m. rugpjūčio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius raštu Nr. (4.60)3-18402 priminė jam apie pareigą sumokėti šiuos mokesčius per 10 dienų.

Tuo pačiu nuosprendžiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal BK 219 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jos direktorius E. B. (2008 m. gruodžio 31 d. darbo sutarties Nr. 89, 2009 m. birželio 19 d. pakeitimas), vadovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pagal 2003 m. rugpjūčio 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatus bei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 37 straipsnį būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, jos naudai ir interesams, nuo 2009 m. liepos 11 d. iki 2009 m. rugpjūčio 15 d. ir pagal 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnį „Mokesčių mokėtojo pareigos“ turėdamas pareigą pateikti mokesčių deklaracijas ir mokėti mokesčius, 2009 m. liepos 11 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui pateikus Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansinę ataskaitą, kurioje nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi sumokėti 16 835,50 Lt Valstybinio socialinio draudimo įmokų už samdomus darbuotojus, tačiau jis jų nesumokėjo po to, kai 2009 m. rugpjūčio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius raštu Nr. (4.60)3-18402 priminė jam apie pareigą sumokėti šiuos mokesčius per 10 dienų.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo teismą panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 15 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartį, taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo.

Kasatorius skunde teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 219 straipsnio 1 dalį. Kasatorius nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 219 straipsnio 1 dalį taikoma tik tam asmeniui, kuris nesumokėjo mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius, ir pažymi, kad valstybės įgaliota institucija apie tokią pareigą priminė 2009 m. rugpjūčio 4 d. raštu, kuris jam buvo įteiktas 2009 m. rugpjūčio 5 d. Todėl, pasak kasatoriaus, BK 219 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pradžia yra nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d., o ne nuo 2009 m. liepos 11 d., kaip kad nurodyta nuosprendžio nustatomojoje dalyje.

Kasatorius teigia, kad iš gydymo įstaigų išreikalautos jo asmens kortelės įrašai patvirtina, jog nuo 2009 m. pavasario jis sirgo ir ambulatoriškai gydėsi psichikos sutrikimą, kuris jam trukdė susikaupti, blaškė dėmesį, o 2009 m. birželio 7 d. dėl minėto psichikos sutrikimo jis buvo paguldytas į Panevėžio apskrities ligoninės psichosomatinį-psichiatrijos skyrių. Kasatorius teigia, kad priskaičiuotų mokesčių po priminimo jis nesumokėjo ne siekdamas išvengti šių mokėjimų, o dėl prastos sveikatos būklės, nes jis negalėjo tinkamai vadovauti įmonei bei priimti racionalių sprendimų. Be to, kasatorius nurodo, kad tyčios nebuvimą taip pat patvirtina tiek jo paties, tiek įmonės elgesys, nes per visą jo vadovavimo įmonei laikotarpį Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetui buvo sumokėta daugiau kaip 500 000 Lt mokesčių, ir tai, kad sveikatai pagerėjus ir pradėjęs dirbti jis iš karto kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių su prašymu atidėti mokesčių mokėjimą. Šias aplinkybes patvirtina liudytojos L. S. parodymai ir byloje esantys dokumentai.

Kasatorius nurodo, kad anksčiau VSDFV Panevėžio skyriui nepateikė prašymo atidėti mokesčių mokėjimą dėl savo sveikatos būklės. Kasatorius teigia, jog teismai nepagrįstai konstatavo, kad jis, nepaisant sveikatos būklės, galėjo pats arba per savo įgaliotą kitą bendrovės darbuotoją sumokėti mokesčius, nes 2009 m. rugpjūčio 6 d. jis perdavė buhalterei vykdyti 2009 m. liepos 15 d. priimtą akcininko sprendimą grąžinti jam dalį bendrovei suteiktos paskolos. Kasatorius pažymi, kad jis paprašė išmokėti suteiktos paskolos dalį, nes trūko pinigų pragyvenimui. Todėl, pasak kasatoriaus, minėtos aplinkybės patvirtina, kad jo veiksmuose nėra privalomojo BK 219 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – tyčios nemokėti mokesčių po mokesčių administratoriaus priminimo tai padaryti.

Kartu kasatorius pažymi, kad net jeigu ir būtų nustatyta, jog jo veikoje yra BK 219 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis, jo veika, atsižvelgiant į anksčiau skunde minėtas aplinkybes (sveikatos būklę, siekį sumokėti mokesčius dalimis), turėtų būti vertintina kaip mažareikšmė ir jis, vadovaujantis BK 37 straipsniu, turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo apeliaciniame skunde pateiktas alternatyvus prašymas, t. y. arba bylą nutraukti nesant jo veikoje BK 219 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, arba, vadovaujantis BK 37 straipsniu, jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, yra prieštaringas ir rodo jo pozicijos nenuoseklumą.

Tačiau kasatorius pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog jis buvo darbingas tik vieną dieną, nes priminimas sumokėti mokesčius buvo gautas 2009 m. rugpjūčio 5 d., o jis į ligoninę paguldytas 2009 m. rugpjūčio 7 d., be to, nesumokėtų mokesčių suma nėra didelė, jo veika vertintina kaip mažareikšmė ir jis, vadovaujantis BK 37 straipsniu, turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius ginčija savo kaltę ir tvirtina, jog neturėjo tyčios nesumokėti mokesčių, nes jo vadovaujama įmonė visada mokėjo mokesčius, o šiuo atveju jis pareigos nevykdė todėl, kad buvo nedarbingas. Atsiliepime pažymima, kad analogiški argumentai buvo pateikti ir apeliacinės instancijos teismui, kuris motyvuotai ir pagrįstai atsakė į šiuos skundo argumentus, be to, šios aplinkybės buvo analizuojamos bei vertinamos ir pirmosios instancijos teismo. Byloje nustatyta, kad kasatorius 2009 m. rugpjūčio 5 d. gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus priminimą apie pareigą sumokėti mokesčius per 10 dienų. Tuo tarpu kasatorius į ligoninę pateko tik po 2 dienų ir gydėsi nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 28 d. Be to, dar prieš patekdamas į ligoninę, t. y. 2009 m. rugpjūčio 6 d., priėmė sprendimą, pagal kurį jam turėjo būti grąžinta dalis paskolos, kurią jis suteikė bendrovei. Taigi kasatorius pasirūpino savo turtiniais interesais, tačiau nevykdė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus priminime nurodytos pareigos sumokėti mokesčius per 10 dienų. Atsiliepime akcentuojama, kad šios teismų nustatytos aplinkybės parodo, jog kasatorius turėjo realią galimybę sumokėti nesumokėtus mokesčius ar įgalioti kitą asmenį tai padaryti, tačiau tokių veiksmų neatliko, o jo veiksmuose yra tiesioginė tyčia, t. y. kasatorius prievolės nevykdė žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius per nurodytą terminą.

Taip pat atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai tvirtina, jog byloje neteisingai nustatyta nusikalstamos veikos pradžia. Pagal BK 219 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai mokesčių mokėtojas po priminimo apie pareigą sumokėti mokesčius per šiame priminime nurodytą terminą nesumoka mokesčių. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir nuosprendyje nurodė visas svarbias aplinkybes, kurioms esant galima atsakomybė pagal BK 219 straipsnį: 1) kad pateikta ir kada pateikta deklaracija; 2) kada mokesčių mokėtojui įteiktas įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) terminas, per kurį buvo privalu sumokėti nesumokėtus mokesčius. Teismo nuosprendyje nurodytos šių būtinų objektyvių sąlygų datos ar laikotarpiai, kuriuos kasatorius nepagrįstai įvardija kaip nusikalstamos veikos pradžią. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai išaiškino, kad nusikalstamos veikos pradžia yra 2009 m. rugpjūčio 15 d., nes per 10 dienų (nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d.), kurios buvo nurodytos įspėjime, kasatorius nesumokėjo mokesčių.

Atsiliepime pažymima, kad kasatorius skunde pateikia ir alternatyvų prašymą – jo veiką pripažinti mažareikšme, tačiau šis argumentas yra nepagrįstas. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorius, prašydamas jo padarytą veiką pripažinti mažareikšme, neigia tyčios buvimą savo veikoje, o tai logiškai negali būti siejama su mažareikšmiškumo institutu, nes tik nustačius nusikaltimo požymius jis gali būti pripažintas mažareikšmiu. Be to, kasatorius nepateikia įtikinamų argumentų, kodėl jo veika turėtų būti pripažįstama mažareikšme.

 

Nuteistojo E. B. kasacinis skundas netenkintinas.

 

Dėl E. B. nuteisimo pagal BK 219 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 219 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 219 straipsnio 1 dalį yra būtinos šios sąlygos: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai.

BK 219 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo teiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti.

Kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 219 straipsnio 1 dalį, nes jo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios nemokėti mokesčių, nes to jis negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių, t. y. bendrovės finansinė situacija buvo sudėtinga, o jis nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 28 d. sirgo ir gulėjo ligoninėje.

Kolegija laiko, kad teismai byloje surinktus įrodymus įvertino vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi ir kasatorių pagrįstai nuteisė pagal BK 219 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir turėdamas pareigą pateikti mokesčių deklaracijas bei mokėti mokesčius, nesumokėjo Valstybinio socialinio draudimo įmokų už samdomus darbuotojus po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą tai padaryti.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pagal 2009 metų II ketvirčio SAMF4 ataskaitą UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola VSDFV biudžetui 2009 m. liepos 1 d. buvo 16 943,46 Lt (iš jų įmokų – 16 835,50 Lt ir delspinigių – 107,96 Lt). Pradelsti įsiskolinimai VSDFV biudžetui sudarė nurodytą valstybinio socialinio draudimo įmokų sumą už samdomus darbuotojus.

Teismo nuosprendyje nustatyta, kad kasatoriui 2009 m. rugpjūčio 5 d. asmeniškai buvo įteiktas VSDFV Panevėžio skyriaus 2009 m. rugpjūčio 4 d. priminimas per 10 dienų nuo šio priminimo gavimo dienos, t. y. iki 2009 m. rugpjūčio 15 d., sumokėti visą 16 943,46 Lt skolą į vieną iš nurodytų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus sąskaitų ir jis raštu įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 219 straipsnį.

Kolegija pritaria teismų išvadai, kad kasatoriaus motyvas, jog jis negalėjo laiku sumokėti mokesčių dėl pablogėjusios sveikatos, yra nesuprantamas ir nelogiškas. Nors bylos duomenimis nustatyta, kad kasatorius nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 28 d. gydėsi ligoninėje, tačiau, nepaisant to, 2009 m. rugpjūčio 6 d. kasatorius, kaip vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, priėmė sprendimą dėl dalies paskolos, t. y. 29 530,77 Lt, jam grąžinimo, kuri pagal 2009 m. rugpjūčio 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 0053 jam buvo išmokėta.

Šie bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad bendrovė turėjo finansinių galimybių atsiskaityti su VSDFV, nes kasatorius, kaip vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, 2009 m. rugpjūčio 6 d. priėmė sprendimą grąžinti dalį paskolos – 29 530,77 Lt, o tai sudarė beveik dvigubai didesnę sumą nei susidariusi 16 943,46 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų skola už samdomus darbuotojus. Taigi kasatoriaus parodymai, kad jeigu jis būtų visiškai atsiskaitęs su VSDFV, tai įmonė būtų neišgyvenusi, prieštarauja bylos duomenims.

Be to, iš specialisto išvados matyti, kad 2009 m. liepos mėnesį į kasą buvo gauta 17 079,92 Lt, o rugpjūčio mėnesį – 21 657, 38 Lt. Tai reiškia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tuo metu disponavo piniginėmis lėšomis ir galėjo nors iš dalies atsiskaityti su VSDFV. Tai, kad kasatorius vėliau kreipėsi į VSDFV prašydamas leisti įsiskolinimą sumokėti dalimis, neturi įtakos sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 219 straipsnio 1 dalį klausimą.

Esant šioms aplinkybėms, kasatorius suvokė, kad, gavęs priminimą iš VSDFV per 10 d. nuo priminimo gavimo dienos privalo sumokėti susidariusią valstybinio socialinio draudimo įmokų skolą už samdomus darbuotojus ir turėdamas finansines galimybes tai padaryti, elgėsi priešingai – valstybinio socialinio draudimo įmokų už samdomus darbuotojus nesumokėjo ir 2009 m. rugpjūčio 6 d. priėmė sprendimą dėl paskolos dalies grąžinimo savo naudai, ir norėjo taip veikti, todėl jo veiksmuose yra tiesioginė tyčia. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir kasatoriaus veika teisingai kvalifikuota pagal BK 219 straipsnio 1 dalį.

 

Dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis)

Kasatorius skunde taip pat prašo taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo, teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-568/2007).

Tuo tarpu, jeigu BK specialiosios dalies straipsnis, be nusikaltimo sudėties, numato ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) negalima.

Kasatorius nuteistas už BK 219 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 219 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamojo nusižengimo sudėtis, kuri nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nesumokėjo jam apskaičiuotų ne daugiau kaip 10 MGL dydžio mokesčių.

Esant šioms aplinkybėms, kasatoriui nėra galimybės taikyti BK 37 straipsnį ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, nes BK 219 straipsnis nustato ne tik nusikaltimo, bet ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

                

n u t a r i a :

 

Nuteistojo E. B. kasacinį skundą atmesti.

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                       Viktoras Aidukas

                                              

                                                                                                                           Vytautas Piesliakas

                                                      

                                                                                                                 Antanas Klimavičius