Civilinė byla Nr. e2-1264-580/2017
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00753-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.17
(S)
V I L N I A U S A P Y G A R D O S T E I S M A S
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūra Marija Strumskienė,
sekretoriaujant Martai Dundzytei,
dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Laurai Smalinskaitei,
atsakovo atstovui advokatui Laurynui Staniuliui,
trečiojo asmens atstovui advokatui Mantui Skardžiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. V. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui B. F., ir atsakovo A. P. priešieškinį atsakovui B. F. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir
n u s t a t ė:
Ieškovas K. V. prašė iš atsakovo A. P. priteisti 579 240,03 Eur skolos, 0,02 proc. delspinigių nuo laiku negrąžintos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, iš viso 47 625,12 Eur, 12 proc. metines palūkanas už pradelstą prievolės įvykdymo terminą, viso 46 294,76 Eur bei 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas
Ieškovas nurodė, kad 2013-02-04 B. F. ir A. P. sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią B. F. paskolino 2 mln. litų. Šalys susitarė dėl paskolos grąžinimo grafiko, skolą numatyta grąžinti iki 2014-05-30. Paskola negrąžinta. 2015-03-20 B. F. su K. V. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RPS 2015-03-20/1. Apie reikalavimo perleidimą atsakovas informuotas pranešimu.
Nurodė, kad Paskolos sutartimi šalys susitarė dėl 0,02 proc. delspinigių, kuriuos skaičiavo nuo 2013-08-01 iki 2015-04-01 pagal grafiku sutartą pradelstos skolos dydį. Paskolos sutarties 4 punktu sutartas 12 proc. metines palūkanas už pradelstą piniginės prievolės mokėjimo terminą skaičiavo nuo 2013-08-01 iki 2015-04-01 nuo grafiku sutarto pradelstos skolos dydžio.
Ieškovas pažymėjo, jog pinigai buvo perduoti sudarant Paskolos sutartį, todėl atskiras dokumentas dėl pinigų perdavimo fakto patvirtinimo nesudarytas. Pradiniam kreditoriui pradėjus derybas dėl paskolos grąžinimo, A. P. iš pradžių neneigė lėšų gavimo, tik nesiruošė grąžinti ir atsisakydavo susitikti, vėliau pakeitė poziciją ir nurodė, kad lėšos investuotos į įmonės privatizavimo procesą. Paskutiniu metu atsakovas pradėjo neigti paskolos gavimą, teigti, jog parašai suklastoti ar išgauti apgaule.
Ieškovas K. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad B. F. jam pasiūlė įsigyti reikalavimo teisę į A. P.. Kainą pasiūlė ieškovas, atsižvelgdamas į galimybes realiai atgauti skolą, nepamena, ar rinko informaciją apie skolininko turimą turtą, tačiau B. F. jam pasakė, ką turi atsakovas. Sudaryti sutartį sutiko dėl draugiškų santykių su B. F.. Reikalavimo perleidimo sutartimi nustatytos kainos pilnai nesumokėjo, sumokėjo apie 15 000 Eur ir susitarė, kad atsilygins, jei išsiieškos skolą. Kada ir kaip sumokėjo 15 000 Eur, neprisimena. B. F. jam garantavo, kad pinigai pagal Paskolos sutartį buvo perduoti.
Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė ieškinio motyvus ir prašė ieškinį tenkinti. Teigė, jog notarinės formos šalys nesilaikė dėl to, kad buvo verslininkai. Svarbu, kad sutartis atitinka sandorio šalių valią. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas net 4 kartus keitė poziciją dėl paskolos santykių. Pažymėjo, kad 2016 m. liepos mėnesį, siekdamas išvengti paskolos grąžinimo atsakovas visą savo neįkeistą turtą padovanojo dukrai G. M.. Laikė, kad atsakovas iš paskolos pinigų vystė Dubingių projektą, atkreipė dėmesį, jog šiam projektui nebuvo imtos paskolos.
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas A. P. prašė jį atmesti. Nurodė, kad paskolos sutarčių su B. F. nėra sudaręs, o Paskolos sutartyje esantis jo parašas yra suklastotas arba galėjo būti išgautas apgaule. Pažymėjo, kad Paskolos sutartis yra tik rašytinės formos, neužtikrinta prievolių užtikrinimo priemonėmis, nėra paskolos suteikimo faktą patvirtinančių įrodymų, atsakovo vardas ir pavardė spausdinti, o ne rašyti ranka, tuo pateikiant minimalų kiekį rašysenos pavyzdžių. Reikalavimo teisės pardavimas už 100 000 Eur neatitinka verslo logikos.
Pažymėjo, jog delspinigiai skaičiuojami už laikotarpį nuo 336 iki 638 dienų, tuo pažeidžiamas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių senaties terminas.
Priešieškiniu atsakovas A. P. prašė pripažinti 2013-02-04 Paskolos sutartį nesudaryta CK 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindu. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal Paskolos sutartį pinigai nebuvo perduoti. Kadangi paskolos sutartis yra realinis sandoris, būtina nustatyti 2 juridinę reikšmę turinčius faktus, kad pinigai perduoti paskolos gavėjo nuosavybėn ir, kad paskolos gavėjas įsipareigojo tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Kreditorius turi įrodyti, kad paskolą suteikė, o skolininkas, kad paskolą grąžino.
Atsakovo nuomone, mažai tikėtina, jog 2 mln. litų grynaisiais pinigais kas nors skolintų nesant jokių įrodymų dėl pinigų perdavimo fakto. B. F. negalėjo nurodyti, kuriuo metu vyko pinigų perdavimas. Ieškovas neįrodė, jog jis realiai grynaisiais pinigais turėjo 2 mln. litų. Versija, kad piniginės lėšos gautos pardavus ŽŪB „Baušai“, paneigta ikiteisminio tyrimo metu. 2 mln. litų skolinimas paprasta rašytine sutartimi prieštarauja verslo logikai, nes B. F. buvo ne vieno juridinio asmens vadovu, turi ilgametę vadovavimo ir verslo sandorių sudarymo praktiką. Paskola suteikta nustatant palūkanas tik už mokėjimo terminų pažeidimą, todėl paskola yra neatlygintinė.
Laikė, kad Reikalavimo perleidimo sutartis buvo nesąžininga, kadangi nebuvo sumokėta Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta 100 000 Eur suma, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog buvo sumokėta tik apie 15 000 Eur. Reikalavimo teisės vertė beveik 50 kartų viršija reikalavimo perleidimo kainą ir tai prieštarauja ekonominei logikai.
Atsakovas A. P. nurodė, jog su B. F. pažįstamas dėl VšĮ „Aušveita“ privatizavimo reikalų. B. F. siekė, kad UAB „Elguva“ reorganizuotų pensioną Antaviliuose. Teismuose privatizavimo sutartis buvo panaikinta ir atsakovo įmonės patyrė 2 mln. litų žalą. B. F. siūlė tarpininkauti per socialdemokratų partiją ir atsakovui padėti VšĮ „Aušveita“ reikaluose. Vėliau bandė tarpininkauti gaunant 29 mln. litų paskolą iš banko „Snoras“ gyvenamojo namo Karoliniškėse statybai. Kai UAB „Elguva“ gavo paskolą, B. F. pradėjo kalbėti apie atsilyginimą. Teigė, jog Paskolos sutarties nepasirašė. Pažymėjo, kad B. F. yra pateikęs 3 skirtingas paskolų sutartis. Bankas „Snoras“ išmokėjo 6-7 proc. paskolos ir bankrutavo. Vėliau UAB „Elguva“ gavo paskolą iš UAB Medicinos banko, 2013 m. pradėjo pardavinėti butus, įmonės reikalai susitvarkė, skolintis nereikėjo. Skolintis A. P. nereikėjo ir todėl, kad jis galėjo pasiskolinti iš savo įmonės, jokių finansinių reikalų su B. F. neturėjo. Aiškino, jog jo dukra investuoja Dubingių žirgyne. Apie Paskolos sutartį atsakovui pranešė advokatė O. V. 2013-2014 metais. Pažymėjo, jog advokatė, jo nuomone, turi asmeninius santykius su B. F.. dirba jo biure. Atsakovo bendradarbis A. S. A. P. sakė, jog B. F. jo prašė už atlyginimą suorganizuoti A. P. parašus. Laikė, kad jo parašą lengva suklastoti, nes parašas yra paprastas.
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, jog ikiteisminiame tyrime O. V. nurodė, jog pirmas Paskolos sutartį pasirašė A. P., o B. F. teigė, jog pirmas pasirašė jis pats. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, iš kur K. V. gavo antrą sutarties egzempliorių, kuriose skiriasi parašų vietos. Ikiteisminiame tyrime B. F. teigė, jog jis turi tik vieną sutartį. Pažymėjo, kad B. F. patvirtino, jog Paskolos sutarties sudarymo metu pinigų neperdavė, pinigus perdavė, kai A. P. atsivežė pasirašytą Paskolos sutartį. Atkreipė dėmesį, jog B. F. skirtingai nurodo pinigų turėjimą. Ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog pinigus laikė namuose, kitoje apklausoje teigė, jog galėjo pinigus paimti iš banko, civilinės bylos nagrinėjimo metu aiškino, jog pinigus laikė UAB Naujasodžio agrofirmoje. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kiek pinigų buvo sumokėta už ŽŪB „Baušai“ Yra pateiktos 3 skirtingos pajų pardavimo sutartys, kuriose nurodyta skirtinga pardavimo kaina – 2,8 mln. litų, 3,9 mln. litų ir 4,25 mln. litų. Pateikti mokėjimo dokumentai tik 544 000 litų sumai. Ikiteisminio tyrimo metu pajų pirkėjas neigė, kad buvo sudaryta sutartis, kurioje nurodyta 3,9 mln. litų kaina. Ikiteisminiame tyrime B. F. parodė, jog už ŽŪB „Baušai“ 3 mln. litų buvo pervesti ŽŪB Naujasodžio agrofirmai, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikta. Atkreipė dėmesį, kad Paskolos sutartis beprocentė, numatytos tik įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios būtų mokamos tik negrąžinus paskolos. Pažymėjo, jog 2005-2010 metais bankai siūlė apie 10 proc. palūkanas už indėlius, todėl neaiškus skolinimo motyvas. Teismo posėdyje B. F. nurodė, kad apie ŽŪB „Baušai“ pardavimą papasakojo A. P., tuo tarpu ikiteisminiame tyrime teigė, jog nieko nesakė. Bankas „Snoras“ bankrutavo 2011-11-14, vėliau teikti paskolų negalėjo, todėl UAB „Elguva“ sudarė kreditavimo sutartį su UAB Medicinos banku.
Atkreipė dėmesį, jog ieškovas nepaaiškino, kaip jis sumokėjo už reikalavimo perleidimą. Sudarant Reikalavimo perleidimo sutartį nebuvo laikytasi notarinės sandorio formos, todėl sandoris turi būti ex officio pripažintas niekiniu CK 1.93, 1.78 straipsnių pagrindu.
Atsiliepimu į priešieškinį B. F. prašė priešieškinį atmesti. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad iki kreipiantis į teismą vykusių derybų metu atsakovas neneigė, jog yra gavęs lėšas, tačiau jų nesiruošė grąžinti, vėliau teigė, jog lėšos panaudotos investavimui. Dar vėliau ėmė neigti paskolos davimą ir ginčyti parašų tikrumą.
Pažymėjo, jog už ŽŪB „Baušai“ pajų pardavimą gavo 3,9 mln. litų. Iš UAB Naujasodžio agrofirmos per laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2013-02-04 B. F. buvo išmokėta 2 058 026 Lt. 2013-02-04 B. F. pardavė didelės vertės nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), taip pat gavo pajamų iš kitų verslo subjektų. Ginčui aktualiu laikotarpiu B. F. neturėjo didesnių išlaidų ar įsipareigojimų, laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2014-12-31 nebuvo registruota hipotekos sandorių ar turto areštų jo ar sutuoktinės turtui, neregistruota pirkimo-pardavimo išsimokėtinai, pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise ar lizingo sutarčių.
Kadangi A. P. neturi likvidaus turto, įrodinėjo, jog negali sumokėti net žyminio mokesčio, Reikalavimo perleidimo sutartyje nustatyta kaina yra reali, skolininko padėtis yra bloga, joks asmuo neperka reikalavimo už nominalią vertę. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra paneigtos visos A. P. versijos dėl Paskolos sutarties neteisėtumo bei siekio pasisavinti atsakovo turtą.
Trečiasis asmuo B. F. teismo posėdžio metu paaiškino, jog su A. P. yra pažįstamas daug metų. Pardavė ŽŪB „Baušai“ už 3,9 mln. Lt pagal notaro patvirtintą sutartį. Gautus pinigus laikė UAB Naujasodžio agrofirmoje, už dalį nupirko dukrai namą. Apie gautus pinigus pasakė A. P., kuris tuo metu vykdė statybos projektus. A. P. paprašė paskolinti, nes bankas „Snoras“ nemokėjo paskolos, o atsakovo turtas buvo įkeistas. Paskolą suteikė už procentus, todėl neėmė užstato. Buvo parengti keli sutarties projektai. Paskolos sutartį pirmas pasirašė B. F., o A. P. atvažiavo pasirašyti kitą dieną ir pasirašė. B. F. paskambino savo teisininkei, paklausė, ar Paskolos sutartis pasirašyta. Pinigus perdavė po Paskolos sutarties pasirašymo savo biure (duomenys neskelbtini), kabinete. Paskola buvo perduota grynaisiais pinigais banko paketais, kuriuos A. P. susidėjo į krepšius ar portfelį. Norėjo, kad Paskolos sutartį pasirašytų žmonos, kad jos žinotų apie reikalus. Paskolos sutartyje pamatė, kad A. P. žmonos parašas netikras, nes atsakovo žmonos parašą žinojo iš kitų dokumentų. Antrą kartą A. P. negrąžino sutarties su žmonų parašais, prašė pasirašyti be žmonų. Paskolos sutarties nedarė notarine forma, nes pasitikėjo vienas kitu, padėjo versle, buvo geri santykiai. Apsisprendė paskolinti, nes Paskolos sutartyje numatytos 12 proc. palūkanos.
Trečiojo asmens atstovas teigė, jog pinigų perdavimo faktą patvirtina Paskolos sutartis bei B. F. parodymai. Aiškino, kad buvo sudarytos kelios ŽŪB „Baušai“ pajų pardavimo sutartys, nes derybų eigoje pakilo kaina. Vėliau pirkėjai laiku neatsiskaitė už pajus ir buvo nuspręsta kainą padidinti iki 4,25 mln. litų. Visi pinigai buvo pervesti B. F., tarp jų 544 000 litų pervesta per banką, kitų sumų perdavimo negalėjo paaiškinti, teikti įrodymus atsisakė Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisme peržiūrint nutarimus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo paneigtos visos atsakovo versijos. Pažymėjo, kad 2014-07-03 pretenzijoje nurodyta suma turi būti pridedama prie susitarimo pakeitimo, tada gaunama paskolos suma. Naujas grąžinimo grafikas buvo sudarytas tik dėl likusios sumos. Laikė, kad paskola buvo panaudota kuriant Dubingių žirgyną. A. P. turėjo skolintis pinigų Paskolos sutartimi iš fizinio asmens, nes jo turtas buvo įkeistas ir jis negalėjo gauti paskolos iš banko. Atkreipė dėmesį, jog UAB „Elguva“ ir UAB Medicinos banko sutartyje numatyta UAB „Elguva“ pareiga investuoti 6-7 mln. litų savo lėšų.
Ieškinys tenkintinas iš dalies, priešieškinis atmestinas.
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl paskolos sutarties sudarymo fakto nustatymo, kai paskolą davusiai šaliai pateikus rašytine forma sudarytą sutartį, paskolos gavėjas ginčija pinigų perdavimo faktą ir prašo paskolos sutartį laikyti nesudaryta, o taip pat dėl pareigos laikytis notarinės formos sudarant reikalavimo perleidimo sutartį ir šios pareigos nesilaikymo teisinių pasekmių.
Dėl paskolos sutarties
Bylos duomenimis nustatyta, kad B. F. ir A. P. pasirašė 2013-02-04 Paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėjas B. F. paskolos gavėjui A. P. suteikė 2 mln. litų paskolą, o paskolos gavėjas įsipareigojo iki 2013-08-01 grąžinti 100 000 Lt; iki 2013-10-01 – 200 000 Lt; iki 2013-12-30 – 200 000 Lt; iki 2014-02-01 – 200 000 Lt; iki 2014-03-30 – 200 000 Lt; iki 2014-05-30 – 1 100 000 Lt. Paskolos sutarties 2 punkte nurodyta, jog visą paskolos sumą paskolos davėjas perdavė Paskolos sutarties pasirašymo metu, o pasirašydamas Paskolos sutartį paskolos gavėjas patvirtino, kad gavo visą paskolos sumą.
Atsakovas ginčija pinigų perdavimo faktą ir prašo Paskolos sutartį laikyti nesudaryta ir negaliojančia, įrodinėdamas, jog pinigai jam nebuvo perduoti. Įrodinėjant paskolinių santykių atsiradimą būtina nustatyti dviejų esminių sąlygų egzistavimą – paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).
Atsakovui neigiant pinigų perdavimo pagal Paskolos sutartį faktą, jam tenka našta įrodyti, kad pinigai nebuvo perduoti ir kad Paskolos sutartis nesudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017).
Byloje pateikta originali Paskolos sutartis (t. 1, b. l. 131). Paskolos sutarties 2 punkte pažymėta, jog paskolos davėjas perduoda visą paskolos sumą sutarties pasirašymo metu. Pasirašydamas Paskolos sutartį paskolos gavėjas patvirtina, kad gavo iš paskolos gavėjo visą paskolos sumą. Ši sutartis atsakovo pasirašyta pirmo lapo apačioje ir antrame lape. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015-09-01 specialisto išvadoje Nr. 11-1543(15) patvirtinta, kad 2013-02-04 Paskolos sutarties pirmojo lapo apačioje ir antrojo lapo skiltyje „Paskolos gavėjas A. P.“ pasirašė A. P. (t. 1, b. l. 147). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015-08-12 specialisto išvadoje Nr. 11-1547(15) (ikiteisminio tyrimo byla, t. 1, b. l. 77-79) patvirtinta, jog pirmiau buvo išspausdintas 2013-02-04 Paskolos sutarties tekstas, o tada pirmame ir antrame sutarties lapuose pasirašyti parašai A. P. vardu. Išvada duota įvertinus spausdintinio teksto ir A. P. parašo susikirtimus sutarties tekste.
Šios abi ekspertų išvados patvirtina, kad atsakovas A. P. pats pasirašė Paskolos sutarties tekstą, kai jis jau buvo atspausdintas. Įvertinus Paskolos sutarties tekstą matyti, jog jis yra ypatingai aiškus ir labai lengvai suprantamas, tekstas išdėstytas nepilnai dviejuose lapuose, vartojama paprasta kalba, nėra jokių sąvokų ar bent kiek sudėtingesnių sutarčių elementų. A. P. parašas antrame lape padėtas pačiame sutarties viduryje, prie pat žodžių „paskolos gavėjas“. Įvertinus tai, kad A. P. yra verslininkas, įmonių vadovas, daroma išvada, jog jis negalėjo nesuprasti, jog jis pasirašo ant paskolos sutarties ir patvirtina paskolos gavimą. Teismo ekspertas patvirtino ir tai, jog A. P. parašas pirmame lape buvo padėtas jau po Paskolos sutarties teksto atspausdinimo. Taigi atsakovas neabejotinai matė ir susipažino su pirmame lape nurodyti paskolos dydžiu bei paskolos grąžinimo grafiku.
Kadangi pačioje Paskolos sutartyje pažymėta, kad pinigai perduoti Paskolos pasirašymo metu, tai kokio nors papildomo dokumento dėl pinigų perdavimo nepagrįsta reikalauti. Abi sutarties šalys pažymėjo, jog pakankamai ilgą laiką buvo pažįstami, todėl asmeninių santykių buvimas turėjo įtakos ir pasirenkant sutarties sudarymo būdą. Toks šalių elgesys nepatvirtina nesąžiningumo.
Dėl pasikėsinimo sukčiauti užvaldant didelės vertės turtą, apsireiškiančio Paskolos sutarties pateikimu teismui šioje civilinėje byloje, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vilniaus apygardos prokuratūros I-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2016-07-01 nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą nutarta ikiteisminį tyrimą dėl pasikėsinimo apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą (sukčiavimo) pagal A. P. pareiškimą dėl galimo parašo suklastojimo ar išgavimo apgaule buvo nutrauktas (t. 1, b. l. 148-157).
A. P. nepateikė pagrįsto paaiškinimo, kodėl jis pasirašė ant Paskolos sutarties. Ikiteisminio tyrimo metu (ikiteisminio tyrimo byla, t. 1, b. l. 106-107) A. P. teigė, jog jis dėl B. F. yra pasirašęs ant tuščių lapų, kadangi jo parašų reikėjo kitos dienos rytą kreipiantis į VĮ Turto fondą, tačiau tokių kreipimųsi neteikė, konkrečių aplinkybių nenurodė. Kita vertus, toks aplinkybių aiškinimas prieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015-08-12 specialisto išvadai Nr. 11-1547(15). Toje pačioje apklausoje A. P. yra tvirtinęs, jog dirbant vadovaujantį darbą jam teko pasirašyti dokumentus skubant ir neskaitant teksto. Toks aiškinimas taip pat neatitinka Paskolos sutarties pasirašymo būdo ir vietos. Matyti, jog ant Paskolos sutarties A. P. pasirašė neskubėdamas, atidžiai padėdamas parašą ties paskolos gavėjo nurodymu bei savo iniciatyva pasirašė pirmame lape, kuriame nėra B. F. parašo. A. P. parašas apklausose ikiteisminio tyrimo metu yra padėtas aiškiai labiau skubant nei Paskolos sutartyje. Parašas Paskolos sutartyje padėtas tiksliai toje vietoje, kurioje numatyta pasirašyti paskolos gavėjui. Net ir labai skubant į tokią detalę neįmanoma neatkreipti dėmesio.
B. F. tiek teismui, tiek ikiteisminiame tyrime nurodė pakankamai tikslias aplinkybes, kokiu būdu ir kurią dieną pinigai buvo paskolinti. Pinigų perdavimo aplinkybes civilinio proceso metu B. F. apibūdino, aiškindamas, jog pinigai buvo perduoti jo biure banko paketais, kai sekančią dieną A. P. pasirašė Paskolos sutartį. Iš esmės tą patį jis aiškino ir apklausos ikiteisminiame tyrime metu (ikiteisminio tyrimo byla, t. 2, b. l. 111-113). Tai, kad paskolos davėjas netiksliai prisiminė, ar pinigai buvo sudėti į krepšius, ar į portfelį, reikšmės neturi, nes ne visi žmonės tokias aplinkybes gali įsiminti. Abiejų sutarties šalių paaiškinimai bei pasitikėjimas skolinant didelę pinigų sumą rašytine, o ne notarine sutartimi, nedalyvaujant liudytojams, rodo, jog jų santykiai buvo draugiški, todėl reikalingumo vėliau duoti paaiškinimus teisėsaugai apie paskolos dalyko perdavimą sutarties šalys neturėjo numatyti.
Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos O. V. paaiškinimai dėl to, kas pirmas pasirašė ant Paskolos sutarties, neatitinka B. F. paaiškinimų. B. F. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog jis pirmas pasirašė Paskolos sutartį, o A. P. pasirašė vėliau advokatės O. V. biure. Ikiteisminio tyrimo metu (ikiteisminio tyrimo byla, t. 2, b. l. 14-17) O. V. nurodė, jog ji tiksliai neprisimena, kuris pirmas pasirašė ant Paskolos sutarties, tačiau pažymėjo, jog pasirašyta buvo skirtingu metu, todėl laikyti jos parodymus prieštaraujančiais B. F. parodymams negalima. Paskolos sutarties pasirašymo eiliškumo aplinkybės turi būti vertinamos atsižvelgiant į teismo ekspertų išvadas. Esminę reikšmę turi tai, jog A. P. yra neginčijamai pasirašęs sutartį po to, kai ji buvo išspausdinta, esant tokiai aplinkybei, pasirašymo eiliškumas nėra svarbus.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas A. S. (ikiteisminio tyrimo byla, t. 3, b. l. 29-31, 36-37) parodė, kad 2011 m. B. F. jam buvo davęs sutartį dėl 2 mln. litų skolos, kurią buvo pasirašęs jis pats ir jo žmona bei prašė už 10 proc. užmokestį gauti A. P. bei jo žmonos parašus. A. S. paskolos sutarties pasirašymui A. P. nepateikė, tačiau ją prijungė prie ikiteisminio tyrimo (ikiteisminio tyrimo byla, t. 3, b. l. 32-34). Ant paskolos sutarties nurodyta, jog ji sudaryta 2011-03-01 dėl 2 mln. litų skolos ir pasirašyta paskolos davėjų B. F. ir G. F.. Šioje sutartyje aptarta UAB „Elguva“ iš banko „Snoras“ gauta 29 mln. litų paskola. 2010-12-29 UAB „Elguva“ pagal Kredito sutartį Nr. 031-03527 (ikiteisminio tyrimo byla, t. 5, b. l. 61-74) gavo 29 mln. litų kreditą daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), statybai. Tiek B. F., tiek G. F. (ikiteisminio tyrimo byla, t. 3, b. l. 2-3) nurodė, jog pinigai buvo skolinti tik pagal 2013 metų paskolos sutartį, todėl atsakovo teiginiai, jog B. F. nesąžiningai elgiasi teikdamas vis naujas paskolos sutartis, yra nepagrįsti. Iš atsakovo niekas nereikalauja priteisti paskolos pagal 2011-03-01 sutartį.
Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, jog byloje pateikta dar viena Paskolos sutarties versija, nes ieškovo pateikta Paskolos sutarties kopija skiriasi nuo originalo. Ieškovas ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas dėl kopijos skirtumo nuo originalo yra parodęs, jog sudarant Reikalavimo perleidimo sutartį jam B. F. perdavė Paskolos sutarties originalą ir kopiją (ikiteisminio tyrimo byla, t. 2, b. l. 53-54). Pastebėtina, jog abiejų dokumentų tekstas (t. 1, b. l. 9-10 ir 131) nesiskiria, skiriasi tik parašo padėjimo vieta. Pagal Paskolos sutarties 9 punktą kiekviena sutarties šalis turi savo sutarties egzempliorių, todėl dviejų kopijų buvimas gali būti paaiškinamas kito sutarties egzemplioriaus kopija ir sprendžiant dėl Paskolos sutarties sudarymo reikšmės neturi.
Iš Paskolos sutarties šalių paaiškinimų byloje dėl jų santykių, susijusių su VšĮ „Aušveita“, o taip pat iš Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-13 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1028/2014 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-10 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2014 matyti, jog VšĮ „Aušveita“, UAB „Promata“, UAB „Elguva“ ir UAB „Vilniaus vandens parkas“ 2006 m. vasario 1 d. sudarė Bendradarbiavimo sutartį, kurios dalykas – atkurti VšĮ „Aušveita“ mokumą, finansinį stabilumą ir kartu vykdyti šalių sprendimais nustatytus darbus bei atlikti veiksmus, kurie ir kurių rezultatas būtų susijęs su šiuolaikiškos medicininių paslaugų teikimo infrastruktūros sukūrimu, tinkamos kokybės medicininių paslaugų teikimu, sveikatos priežiūros bazės išplėtimu. Teismui buvo teikiami įrodymai, kad UAB „Elguva“ 2006 metais įnešė 208 217,06 Lt, UAB „Vilniaus vandens parkas“ 2006 metais įnešė 394 968,22 Lt, 2007 metais – 235 400 Lt, iki 2006 m. liepos 1 d. – 362 968,22 Lt. UAB „Promata“ 2006 metais įnešė 540 799,26 Lt, iki 2006 m. liepos 1 d. – 515 799,26 Lt. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-13 nutartimi nutarta atmesti UAB „Promata“, UAB „Elguva“ ir UAB „Vilniaus vandens parkas“ reikalavimus dėl dalininkų įnašų grąžinimo. Tai patvirtina, jog A. P. ir B. F. turėjo ilgalaikius ir sudėtingus verslo ryšius, kurių pasekoje A. P. atstovaujamos įmonės turėjo praradimų, susijusių su VšĮ „Aušveita“ dalininkų įnašų negrąžinimu. Labai tikėtina, kad verslo ryšių eigoje B. F. ir A. P. galėjo tartis dėl kitų paskolų teikimo.
Teismo posėdyje, o taip pat ir ikiteisminiame tyrime A. P. aiškino, jog apie paskolos buvimą jis sužinojo tik tada, kai 2014 metų pradžioje jam paskambino advokatė O. V.. Bylos duomenys patvirtina, kad 2014-07-03 Pretenzija advokatė O. V., atstovaudama B. F. interesus, kreipėsi į A. P. dėl skolos grąžinimo (t. 1, b. l. 60). Nurodė, kad tarp šalių buvo suderintas naujas paskolos grąžinimo grafikas, pagal kurį atsakovas iki 2014-03-30 turėjo sumokėti 50 000 Lt; iki 2014-04-30 – 150 000 Lt, iki 2014-05-30 – 200 000 Lt; iki 2014-06-30 – 200 000 Lt; iki 2014-07-30 – 250 000 Lt. Suderinus grafiką atsakovas neatvyko jo pasirašyti. A. P. ir B. F. atstovės advokatės O. V. bendravimą paskolos grąžinimo klausimais patvirtina elektroninis susirašinėjimas (t. 1, b. l. 59, 61-67). Iš šio susirašinėjimo matyti, jog A. P. nurodo, kad tarp šalių paskolos santykių nebuvo, tačiau buvo tariamasi dėl investavimo į VšĮ „Aušveita“. Elektroninių laiškų pateikimas nėra pakankamai aiškus, tačiau atsakovas šių įrodymų neprašė pripažinti suklastotais, o ikiteisminiame tyrime vykdytos akistatos su advokate O. V. metu pripažino, jog susirašinėjo elektroniniais laiškais, todėl teismas vertina tai, kas išdėstyta atsakovo rašytuose elektroniniuose laiškuose. 2014-05-12 elektroniniame laiške (t. 1, b. l. 62) atsakovas dėkoja advokatei už tai, kad ši organizuoja jo susitikimą su B. F., kituose elektroniniuose laiškuose atsakovas nurodo, jog pripažįsta tai, kad B. F. investavo į VšĮ „Aušveita“ jos privatizavimo procese, nurodo, kad buhalteriai parengs dokumentus, bus konsultuojamasi su teisininkais. Kitame elektroniniame laiške atsakovas neigia iš B. F. gautas paskolas, laikosi nuomonės, jog B. F. investavo į VšĮ „Aušveita“. Šis susirašinėjimas paneigia atsakovo teismo posėdyje išsakytą poziciją, jog iki O. V. laiškų, jam niekas nebuvo žinoma apie paskolą, iš atsakovo laiškų nematyti, jog atsiskaitymas su B. F. būtų buvusi staigmena.
Byloje pateikti pakankami įrodymai, jog B. F. turėjo galimybę paskolinti atsakovui 2 mln. litų. Ikiteisminio tyrimo metu 2016-02-22 apklausoje (ikiteisminio tyrimo byla, t. 2, b. l. 123-125) B. F. teigė, jog grynųjų pinigų turėjo, nes už 3,9 mln. litų pardavė ŽŪB „Baušai“. Šią aplinkybę įrodinėjo ir nagrinėjant civilinę bylą. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys bei patvirtina, jog ŽŪB „Baušai“ buvo parduota, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kokiu būdu atsiskaityta už pardavimą, pateikti papildomus įrodymus trečiojo asmens atstovas atsisakė.
2005-06-30 Pajaus pirkimo-pardavimo sutartimi (t. 1, b. l. 112-115) patvirtinama, jog B. F., G. F. ir J. M. pardavė turimus ŽŪB „Baušai“ pajus už 3 900 000 Lt pirkėjams Užgirių žemės ūkio bendrovei ir J. V. S. Sutarties pasirašymo dieną 500 000 Lt sumoka Užgirių žemės ūkio bendrovė; iki 2005-10-01 500 000 Lt sumoka J. V. S.; iki 2005-12-31 sumokama 500 000 Lt ; iki 2006-12-31 – 2 400 000 Lt. Pirkėjai įsipareigoja sumokėti lygiomis dalimis. Pajaus pirkimo-pardavimo sutarties 6 punkte nurodyta, kad pardavėjai (rašymo apsirikimas, pagal tekstą turėtų būti „pirkėjai“) visus pinigus už pajus perveda į pardavėjo B. F. sąskaitą banke.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikta 2005-06-30 Pajaus pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nurodytos analogiškos sąlygos, tačiau pirkimo kaina mažesnė – 2,8 mln. litų (ikiteisminio tyrimo byla, t. 3, b. l. 114-115). Ikiteisminio tyrimo metu apklausus liudytojus vienareikšmiai nebuvo nustatyta, kuri sutartis buvo tikra (ikiteisminio tyrimo byla, t. 3, b. l. 79, 91-96, 108-110).
Iš liudytojo R. S. apklausos (ikiteisminio tyrimo byla, t. 3, b. l. 94-96) matyti, jog dėl blogos ŽŪB „Baušai“ padėties po pusės metų apsisprendė parduoti pajus verslo partneriui R. S., į ŽŪB „Baušai“ investuoti pinigai 500 000 Lt jam buvo grąžinti. 2007-03-28 ir 2007-04-20 Pajaus pirkimo-pardavimo sutartimis (ikiteisminio tyrimo byla, t. 3, b. l. 100) J. V. S. pardavė 264 000 pajus R. S. už 74 775 Lt. Užgirių ŽŪB buhalterė B. B. ikiteisminio tyrimo metu yra parodžiusi, kad ŽŪB „Baušai“ pajus buvo įgytas už 2,8 mln. litų, abu pirkėjai Užgirių ŽŪB ir V. J. S. turėjo sumokėti po 1,4 mln. litų. Užgirių ŽŪB iki 2007 m. balandžio mėn. sumokėjo 544 000 Lt, vėliau padaryti sutarties pakeitimai, pardavimo kaina padidinta iki 4,25 mln. litų, Užgirių ŽŪB turėjo sumokėti jau sumokėtus 544 000 Lt, o didžiausią sumą turėjo mokėti R. S.. Buvo padaryti bankiniai pavedimai, 300 000 Lt sumokėta Naujasodžio agrofirmai, 200 000 Lt pervesti B. F., vėliau pervesta 30 000 Lt ir 14 000 Lt (ikiteisminio tyrimo byla, t. 3, b. l. 107-108). R. S. pateikė Užgirių ŽŪB pavedimus, iš kurių matyti, jog B. F. pervesta 2006-06-14 200 000 Lt; 2007-08-03 30 000 Lt; 2007-08-20 14 000 Lt; 2003-07-18 Naujasodžio agrofirmai – 300 000 Lt (ikiteisminio tyrimo byla, t. 3, b. l. 120-127). Ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktas 2007-04-30 susitarimas Nr. 1 prie 2005-06-30 Pajaus pirkimo-pardavimo sutarties, kuriame numatyta, jog ŽŪB „Baušai“ parduodami už 4,25 mln. litų, šalys patvirtina, jog 1 044 000 Lt pirkėjai pardavėjams sumokėjo, taip pat pažymima, jog sutartis keičiama, atsižvelgus į tai, kad pajų kaina rinkoje pakilo, o pardavėjai neatsiskaitė pagal pirminę sutartį.
UAB Naujasodžio agrofirma 2017-04-20 pažymoje patvirtino, kad nuo 2008 metų iki 2013-02-04 B. F. išmokėjo 2 058 026 skolos ir palūkanų (t. 2, b. l. 171). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (t. 2, b. l. 172-180) pažymėta, jog 2013-02-04 pirkimo-pardavimo sutartimi B. F. ir G. F. pardavė didelės vertės nekilnojamąjį turtą.
VĮ Centrinės hipotekos įstaigos 2016-06-06 pažymoje Nr. B5-3278/16/ (ikiteisminio tyrimo byla, t. 3, b. l. 47-48) pažymėta, jog nuo 2012-01-01 iki 2014-12-31 registre nebuvo registruota hipotekos sandorių, kuriuose B. F. ar G. F. būtų įrašyti skolininkais, turto arešto aktais nebuvo apribotos jų nuosavybės teisės į turtą, neregistruota vedybų sutarčių ar turto pasidalinimo faktų, o taip pat pirkimo-pardavimo išsimokėtinai, pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise ar lizingo sutarčių.
Tai pat atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad B. F. ikiteisminiame tyrime ir civilinėje byloje skirtingai aiškino pinigų laikymo vaiką, teisme teigė, jog pinigus saugojo Naujasodžio agrofirmoje esančiame seife, o ikiteisminiame tyrime aiškino, jog pinigai buvo saugomi namuose ir banke (ikiteisminio tyrimo byla, t. 2, b. l. 112). Teismas sutinka, jog B. F. paaiškinimai dėl pinigų turėjimo ir laikymo nepilnai sutampa. Įvertinus gautas pajamas už ŽŪB „Baušai“ ir UAB Naujasodžio agrofirmos galima teigti, jog B. F. turėjo galimybę skolinti 2 mln. litų. 2007-04-30 susitarime pažymima, jog už ŽŪB „Baušai“ sumokėta daugiau nei 1 mln. litų, daugiau nei 2 mln. litų paskolos davėjas gavo iš UAB Naujasodžio agrofirmos.
Atsakovas įrodinėjo, jog B. F. nepagrindė savo motyvų, kuriais remdamasis sudarė Paskolos sutartį ir pažymėjo, kad nesuprantama, kaip paskolos davėjas siekė gauti dideles palūkanas, kai mokėjimo palūkanos Paskolos sutartyje nenumatytos. Pagal Paskolos sutarties 4 punktą numatyta, jog pažeidus paskolos grąžinimo grafiką, mokamos 12 proc. palūkanos nuo negrąžintos sumos iki visiško sutarties įvykdymo ir 0,02 proc. delspinigiai, skaičiuojami nuo negrąžintos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Teismo posėdyje B. F. nurodė, jog sudarant sutartį, jo motyvas buvo palūkanų gavimas. Paskolos sutarties analizė rodo, jog Paskolos sutartyje mokėjimo palūkanos, kurios įprastai būna numatytos paskolos sutartyje ir reiškia užmokestį už naudojimąsi pinigais (CK 6.872 straipsnis), nenustatytos. Paskolos sutarties 4 punkte įtvirtintos tik 12 proc. įsipareigojimų nevykdymo palūkanos. Paskolos sutartyje numačius aukštas įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, kurios pradedamos mokėti praėjus pusei metų nuo paskolos davimo, teigti, jog suteikta neatlygintinė paskola, negalima. Paskolos suteikimas nenumačius mokėjimo palūkanų galėjo atsirasti dėl įvairių priežasčių, tiek dėl šalių susitarimo, tiek dėl teisininko klaidos, neatskiriant palūkanų rūšių. Paskolos sutartyje numačius aukštas įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, kurios pradedamos mokėti praėjus pusei metų nuo paskolos davimo, teigti, jog suteikta neatlygintinė paskola, negalima, kadangi gana greitai turėjo būti pradėtos mokėti 12 proc. įsipareigojimų nevykdymo palūkanos.
Taigi, nors B. F. paaiškinimai dėl turėtų pinigų nėra ypatingai tikslūs ir visiškai nuoseklūs, tačiau atsiradę nesutapimai negali paneigti, jog paskolos davimas įvyko ir atsakovas paskolos pinigus gavo, ką ir patvirtino parašu Paskolos sutartyje. Pasirašydamas Paskolos sutartyje atsakovas patvirtino pinigų gavimo faktą, todėl net, jei pinigų perdavimas įvyko ir kiek kitomis aplinkybėmis, nei pagal šioje byloje pateiktus įrodymus nustatė teismas, atsakovo parašas bei elgesys pareiškus reikalavimus grąžinti pinigus, patvirtina, jog pinigai buvo perduoti ir gauti. Tai, kad atsakovas pasirašė pirmame Paskolos sutarties lape patvirtina, jog jis žinojo apie įsipareigojimą grąžinti pinigus bei to vykdymo tvarką ir įsipareigojo pinigus grąžinti.
Atsakovas ginčijo paskolos gavimą teigdamas, jog jam nebuvo poreikio imti paskolą. Bylos duomenys patvirtina, jog 2010-12-29 UAB „Elguva“ pagal Kredito sutartį Nr. 031-03527 (ikiteisminio tyrimo byla, t. 5, b. l. 61-74) gavo 29 mln. litų kreditą daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), statybai. Sekanti paskola buvo gauta, kai 2012-04-19 UAB „Elguva“ sudarė Kreditavimo sutartį Nr. LOAN_164412 su UAB Medicinos banku (t. 2, b. l. 82-85), pagal kurią UAB „Elguva“ buvo suteiktas 15 mln. litų kreditas daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybai. Šių paskolų gavimas susijęs su daugiaaukščio namo statyba, tačiau byloje atsakovas nepateikė pakankamai duomenų, kad būtų galima nustatyti pinigų poreikį statybų vykdymui, kokia projekto vertė, kaip buvo atsiskaitoma už statybų darbus, neteiktos ir neaiškintos santykių su UAB Medicinos banku suvestinės, paskolos mokėjimai, atsiskaitymas su banku. Taip pat atsakovo atstovas atsisakė teikti duomenis, už kokias lėšas pastatytas pramogų kompleksas (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro išrašas (t. 2, b. l. 89-96) patvirtina, kad pora mėnesių po Paskolos sutarties pasirašymo, 2013-05-14, D. P. ir A. P. įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir statinius (duomenys neskelbtini), kuriuos 2016-06-30 dovanojimo sutartimi Nr. DB-4022 padovanojo savo dukrai G. M.. Į bylą pateiktas pramogų komplekso pristatymas internetinėje spaudoje (t. 2, b. l. 104-109) rodo, jog iki 2015-09-15 buvo pastatytas didelis ir brangus pramogų objektas. Dovanojimo sutartis buvo sudaryta jau po komplekso statybų. Kadangi atsakovas nepagrindė, kokiomis lėšomis objektas buvo statytas, tai leidžia teigti, jog A. P. buvo reikalingos didelės pinigų sumos.
Remiantis išdėstytais argumentais priešieškinis dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia atmetamas kaip neįrodytas.
Dėl delspinigių ir palūkanų
Iš atsakovo ieškiniu prašyta priteisti ne tik skolą, bet ir 0,02 proc. delspinigių nuo laiku negrąžintos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, iš viso 47 625,12 Eur, 12 proc. metines palūkanas už pradelstą prievolės įvykdymo terminą, viso 46 294,76 Eur. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, jog delspinigiai turi būti skaičiuojami tik už šešis mėnesius. Pažymėjo, jog delspinigiai skaičiuojami už laikotarpį nuo 336 iki 638 dienų, tuo pažeidžiamas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių senaties terminas.
Paskolos sutarties 4 punkte nurodyta, kad tuo atveju, jeigu paskolos gavėjas pažeidžia sutarties nustatytą paskolos grąžinimo grafiką, nuo grafiko pažeidimo dienos paskolos gavėjas pradeda mokėti paskolos davėjui 12 proc. metines palūkanas nuo negrąžintos sumos iki visiško sutarties įvykdymo ir 0,02 proc. dydžio delspinigius, kurie skaičiuojami nuo negrąžintos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Tai rodo, jog Paskolos sutartyje nustatyta dviguba atsakomybės už prievolės neįvykdymą laiku forma – delspinigiai ir įsipareigojimų nevykdymo palūkanos.
Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1 nurodyta, kad sprendžiant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis). Taigi, jeigu prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys susitaria ir dėl netesybų, ir dėl kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant pagal tokius reikalavimus, mažesnioji suma įskaitoma į didesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003).
Teismas sutinka su atsakovo argumentais dėl senaties delspinigiams taikymo, taiko CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių senaties terminą ir sumažina priteistų delspinigių sumą, juos skaičiuojant už 183 dienas nuo visos negrąžintos sumos po 0,02 proc., viso 21 200 Eur ir šią sumą įskaičiuoja į įsipareigojimų nevykdymo palūkanas ir priteisia 46 294,76 Eur palūkanų (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, CK 6.73 straipsnio 2 dalis) bei 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl Reikalavimo perleidimo sutarties
Ieškovas reikalavimo teisės į atsakovą atsiradimą grindžia 2015-03-20 Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RPS 2015-03-20/1 (t. 1, b. l. 11-16). 2015-03-20 Reikalavimo perleidimo sutartimi K. V. įsigijo kreditoriaus B. F. teises, kylančias iš Paskolos sutarties, kaip nurodyta Reikalavimo perleidimo sutarties 2.4 punkte, už 100 000 Eur. Šia sutartimi pradinis kreditorius B. F. naujajam kreditoriui K. V. perleido Paskolos sutarties pagrindu kylančias pradinio kreditoriaus teises bei su jomis susijusias papildomas teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (baudas, delspinigius, netesybas ir kt.). Reikalavimo perleidimo sutarties 2.2 punktu pradinis kreditorius konstatavo, kad skola sudaro 2 mln. litų. Prie šios sutarties sudarytu Dokumentų priėmimo-perdavimo aktu K. V. perduota 2013-02-04 paskolos sutartis, 2 l., 1 egzempliorius. Apie Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą paskelbta 2015-04-21 laikraštyje „Lietuvos rytas“ (t. 1, b. l. 23).
Reikalavimo perleidimo sandorio sąvoka apibrėžta CK 6.101 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu.
Atsakovo atstovas prašė, jog teismas ex officio pripažintų sandorį niekiniu, kadangi jis buvo sudarytas nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės sandorio formos. Pažymėtina, jog argumentas dėl sandorio formos nesilaikymo nebuvo įtrauktas į atsakovo pateiktą atsiliepimą į ieškinį bei tripliką, o taip pat nebuvo nurodytas priešieškinyje. Bylai buvo rengiamasi paruošiamųjų dokumentų būdu. CPK 227 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti dublike bei triplike, jeigu mano, kad vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje. Kadangi atsakovas nereiškė reikalavimo dėl Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tai šios sutarties galiojimo klausimas gali būti svarstomas įvertinant teismo teisę ir pareigą sandorį savo iniciatyva laikyti niekiniu.
CK 1.93 straipsnio 3 dalis nustato, jog įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį. Civiliniame kodekse nustatyta, kad sandoriai yra skirstomi į niekinius ir nuginčijamus (CK 1.78 straipsnis). Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris (CK 1.78 straipsnio 2 dalis).
Skolos perkėlimo ir reikalavimo perleidimo sandoriai pripažįstami niekiniais, kai jie neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų, pavyzdžiui, kai skola perleidžiama nesant kreditoriaus sutikimo (CK 6.116 straipsnio 1 dalis), kai perleidžiamas toks reikalavimas, kuris negalėjo būti perleistas (CK 6.102 straipsnis) ir pan.). Kitais atvejais, kurie nėra akivaizdūs, suinteresuotas asmuo turi reikšti ieškinį dėl atitinkamo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir įrodinėti ieškinio pagrindą.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismui tam tikrais atvejais kyla pareiga ex officio patikrinti, ar pagrindas, iš kurio kildinama ginama teisė, yra tinkamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2014). Savo iniciatyva ir nesant šalių prašymo teismas sprendžia dėl sandorio pripažinimo niekiniu tada, kai nagrinėjant bylą sandorio pripažinimas niekiniu tampa akivaizdus. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, yra nurodęs, kad, vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2011).
CK 6.103 straipsnyje nurodoma, jog reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie patys reikalavimai, kaip ir pagrindinei prievolei. 2014-09-18 įstatymu Nr. XII-1091 buvo pakeista CK 6.871 straipsnio 3 dalis, pakeitimas įsigaliojo nuo 2015-01-01, ir nustatyta, jog, jeigu paskolos suma viršija 3 000 eurų ir šis sandoris vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Atsižvelgiant į CK 6.103 straipsnio nuostatą, darytina išvada, jog reikalavimo perleidimo sutartis, kuria perleidžiamas didesnis nei 3 000 Eur reikalavimas, kylantis iš paskolos sutarties, turi būti sudaroma notarine forma.
B. F. ir A. P. 2013-02-04 pasirašė Paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėjas B. F. paskolos gavėjui suteikė 2 mln. litų paskolą. Paskolos sutarties sudarymo metu galiojusi CK 6.871 straipsnio redakcija nustatė, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt, reikalavimas sudaryti notarinės formos paskolos sandorį apskritai nebuvo numatytas. Šioje situacijoje aiškinant CK 1.93 straipsnio 3 dalies ir CK 6.103 straipsnio normas susiduriama su tuo, jog dėl pasikeitusio įstatyminio reglamentavimo Reikalavimo perleidimo sutartis, vertinant formaliai, turi būti sudaroma tvirtinant aukštesnės juridinės galios sandorį nei pagrindinis sandoris. Paskolos sutarties sudarymui buvo pakankama rašytinė forma, tuo tarpu Reikalavimo perleidimo sutartį sudarant po 2014-09-18 įstatymo Nr. XII-1091 įsigaliojimo, reikalinga tvirtinti notarinės formos sutartį, kai sandorio suma viršija 3 000 Eur.
CK 1.9 straipsnio 3 dalis pažymi, jog nustatant taikomos normos tikrąją prasmę, atsižvelgiama į šio kodekso ir aiškinamos normos tikslus bei uždavinius. Įvertinus tai, kad Reikalavimo perleidimo sutarties forma atitiko Paskolos sutarties formą, jokių ginčų dėl Reikalavimo perleidimo sutarties formos bylos eigoje nekilo, išskyrus baigiamuosius atsakovo atstovo pasisakymus, kuriuose atsikirtimų motyvai neturi būti keičiami, Reikalavimo perleidimo sutartį sudarę asmenys išreiškė savo valią dėl reikalavimo perleidimo, daroma išvada, jog teismas ex officio neturi pagrindo Reikalavimo perleidimo sandorio pripažinti niekine sutartimi ir laiko, kad CK 6.103 straipsnyje nurodytas sandorio formos reikalavimas sudarant Reikalavimo perleidimo sutartį Paskolos sutartį atitinkančia forma yra įvykdytas tinkamai.
Atsakovo atstovas Reikalavimo perleidimo sutarties netinkamumą grindė tuo, kad ši sutartis neturi ekonominės logikos, numatytas apmokėjimas daug kartų mažesnis nei reikalavimo pagal Paskolos sutartį suma, realiai nebuvo sumokėta visa Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta kaina. Ikiteisminio tyrimo metu K. V. pripažino, jog nėra sumokėjęs visos 100 000 Eur sumos už nupirktą reikalavimą (ikiteisminio tyrimo byla, t. 2, b. l. 44-45). Ieškovas sumokėjo 15 000 Eur, o likusius susitarė sumokėta tada, kai prisiteis skolą iš A. P.. Analogiškai tvirtino ir šios bylos nagrinėjimo metu. Civilinio kodekso normos neįtvirtina jokių kainų nustatymo taisyklių civiliniuose santykiuose. Sutarties kaina nustatoma sutarties šalių susitarimu pagal sutarties laisvės principą. Teismas neturi teisės vertinti sutarties šalių susitarimo dėl kainos pagrįstumo. Taip pat nedraudžiama atidėti mokėjimus pagal sutartį. Teismo posėdyje K. V. bei B. F. patvirtino savo valią dėl reikalavimo perleidimo, jokių ginčų dėl atsiskaitymo dydžio ar jo vykdymo apskritai nekėlė. Ieškovo argumentas dėl netinkamo kainos sudarant Reikalavimo perleidimo sutartį nustatymo atmestinas.
Ieškovo atstovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 7 890 Eur žyminis mokestis. Ieškovo pusėje dalyvavusio trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas sudarančių dokumentų nepateikta. Atsakovas pateikė duomenis apie žyminio mokesčio už priešieškinį sumokėjimą, tačiau atmetus priešieškinį, šios bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovui priteisiama sumokėto žyminio mokesčio dalis proporcinga patenkintiems reikalavimams (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Teismas turėjo 16,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios priteisiamos proporcingai, o mažesnės nei 3 Eur nepriteisiamos. Ieškinys tenkintas 93 proc.
Teismas, vadovaudamasis CPK 263, 265, 270, 293 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
Ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.
Ieškovo K. V. naudai iš atsakovo A. P. priteisti 579 240,03 Eur skolos ir 46 294,76 Eur palūkanų, viso 625 534,79 Eur (šešis šimtus dvidešimt penkis tūkstančius penkis šimtus trisdešimt keturis eurus 79 euro centus).
Ieškovo K. V. naudai iš atsakovo A. P. priteisti 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-04-27) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Ieškovo K. V. naudai iš atsakovo A. P. priteisti 7 413 Eur (septynis tūkstančius keturis šimtus trylika eurų) žyminio mokesčio.
Iš atsakovo A. P. priteisti 15,20 Eur (penkiolika eurų 20 euro centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės pajamas.
Sprendimas gali būti skundžiamas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.
Teisėja Jūra Marija Strumskienė