Civilinė byla Nr. e2A-722-425/2025

                                                                                Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02518-2023-4

               Procesinio sprendimo kategorijos: 

 (S)

    2.6.8.4; 2.6.8.8; 2.6.11.1; 3.3.1.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 29 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1207-904/2025 pagal ieškovės N. N. ieškinį atsakovei J. K. dėl skolos priteisimo, ir atsakovės J. K. priešieškinį ieškovei N. N. dėl avanso grąžinimo, tretieji asmenys A. M., R. N., M. N., uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Talesta“, mažoji bendrija (toliau – MB) ,,N.“, MB ,,JK beautyzone“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės J. K. ieškovės N. N. naudai 9000 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas nuo 9000 Eur nuo šios civilinės bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad ieškovė N. N. ir atsakovė J. K. 2023 m. kovo 17 d. sudarė sutartį, kurią pavadino „Preliminari rankpinigių sutartis“, pagal kurią pirkėja „perka salono, esančio (duomenys neskelbtini) galerijos trečiame aukšte „Fasion look grožio studija“ inventorių už 12000 Eur ir sudaro naują sutartį su H. M. galerijos patalpų savininkais“. Šalys sutartimi susitarė dėl 12000 Eur sumokėjimo tvarkos, 8000 eurų pirkėjas turėjo persiųsti į pardavėjo nurodytą sąskaitą po sutarties pasirašymo su Herkaus galerijos savininkais dėl patalpų nuomos; depozitą 3000 eurų pirkėjas turėjo sumokėti pardavėjui grynais susitarimo metu arba bankiniu pavedimu į pardavėjo nurodytą sąskaitą. Neįvykus susitarimui su H. M. galerijos savininkais dėl patalpų nuomos sutarties perėmimo, depozitas turėjo būti grąžintas pirkėjui ir šis sandoris taptų negaliojančiu; likusius 800 eurų pirkėjas įsipareigojo sumokėti salono patalpų savininkams kaip pardavėjo skolos padengimą.

3.       Ieškovė patvirtino, kad gavo iš atsakovės 3000 Eur grynųjų pinigų, iš kurių 800 Eur buvo sumokėta už patalpų „Fasion look grožio studija“, adresu (duomenys neskelbtini), 3 aukšte, Klaipėda, komunalinius mokesčius. 2023 m. kovo 28 d. buvo pasirašytas trišalis susitartinas Nr. 3 tarp UAB „Talesta“, įmonės kodas 301557763, kurios buveinė yra (duomenys neskelbtini), atstovaujamos direktorės A. V., MB „N.“, atstovaujamos direktorės N. N., ir MB „JK beautyzone“, atstovaujamos direktorės J. K., pagal kurio 1 p. nuo 2023 m. balandžio 1 d. visi „Fasion look grožio studija“ patalpų nuomos sutarties Nr. 23/01-01, pasirašytos 2023 m. sausio 1 d. su MB „N.“, įsipareigojimai, teisės ir pareigos perėjo naujajam nuomininkui – MB „JK beautyzone“. Ieškovė nurodė, kad atsakovė atsisakydama sumokėti likusią kainą elgiasi nesąžiningai. Turto kaina buvo aptarta iki sutarties sudarymo ir dalis kainos buvo sumokėta, atsakovė liko skolinga ieškovei 9000 Eur. Visos turto įsigijimo aplinkybės atsakovei buvo žinomos, jai ikisutartiniuose santykiniuose (derybose dėl turto kainos) nekilo abejonės dėl turto priklausomybės, jokių papildomų sąlygų dėl turto atsakovė iki sutarties sudarymo ir sutarties pasirašymo metu nekėlė.

4.       Atsakovė J. K. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš N. N. 3000 Eur avansą ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5.       Nurodė, kad šalys 2023 m. kovo 17 d. sudarė preliminarią sutartį, pagal kurią susitarė ateityje sudaryti pagrindinę sutartį dėl grožio salono inventoriaus, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo už 12000 Eur. Pagal preliminarią sutartį atsakovė sumokėjo ieškovei 3000 Eur. Šią aplinkybę ieškovė pripažįsta. Pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes ieškovė negalėjo pagrįsti nuosavybės teisių į parduodamą turtą. Dėl šios priežasties prievolė sudaryti pagrindinę sutartį šalims pasibaigė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 5 dalis) ir šalys turi būti grąžinamos į pradinę padėtį, t. y. ieškovė privalo grąžinti atsakovei gautą 3000 Eur avansą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       S

7.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad: ieškovė nuosekliai tvirtino, jog nebūtų perleidusi nuomininkės teisių į grožio saloną, jei atsakovė nebūtų pirkusi grožio salono baldų (inventoriaus); atsakovė pripažino, jog 2023-03-17 sutartimi siekė užsitikrinti, kad grožio salono nuomininkės teisės nebus perleistos kitam asmeniui ir baldai bei inventorius nebus perleisti kitiems; grožio salono nuomininko teisių perleidimas su baldais (inventoriumi) vykdavo analogiškai pagal tokią pačią tvarka ir anksčiau (A. L. pardavė A. M., pastaroji R. N., o ši – ieškovei N. N.), o preliminarios sutartys nebuvo sudaromos; 2023-03-17 sutartyje buvo numatyta tik viena sudaromos sutarties negaliojimo sąlyga, t. y. jei neįvyktų pirkėjo (atsakovės) susitarimas su H. M. galerijos savininkais dėl patalpų nuomos sutarties perėmimo; 2023-03-17 sutarties sudarymo metu šalys nesusitarė dėl kokios nors sutarties sudarymo ateityje ar kokių nors esminių sutarties sąlygų įgyvendinimo ateityje; sprendė, kad 2023-03-17 sutartis laikytina pagrindine baldų (inventoriaus) pirkimo – pardavimo sutartimi, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo atsisakyti nuomininkės teisių į grožio saloną, jas perleisdama atsakovei.

8.       Vertindamas iš sudarytos sutarties šalims kylančias teises ir pareigas, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė J. K. pripažino, kad 2023-03-17 sutarties sudarymo metu nekėlė ieškovei jokių sąlygų, kad ieškovė pateiktų visų parduodamų baldų (inventoriaus) įsiginimo dokumentų originalus. Nebuvo reikalaujama, jog ieškovė parduodamus baldus įtrauktų į savo įmonės balansą. Pateiktų šių daiktų perleidimo sutartis iš A. M. - R. N., po to, iš R. N. ieškovei N. N.. Atsakovė J. K. pripažino, kad šiuos nurodytus reikalavimus ieškovei išsakė po 2023-03-17. Atsakovė pripažino, kad savo įmonę MB ,,JK beautyzone“ įkūrė tik 2023-03-29, tai yra po 2023-03-17 sutarties sudarymo. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovės mažoji bendrija sėkmingai 2023-03-28 pasirašė trišalį susitarimą dėl patalpų nuomos sutarties teisių ir pareigų perdavimo bei nuo 2023-04-01 pradėjo ir vykdo verslą grožio salone naudodamasi ieškovės N. N. perduotais baldais (inventoriumi), o baldai (inventorius) nuo 2023-03-28 ieškovės buvo perduoti ir buvo atsakovės žinioje.

9.       Kartu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovė sudarydama sutartį į ją gilinosi ir pati ją rengė, o abi šalys faktiškai vykdė veiklą, sprendė, jog abi šalys yra verslininkės, kurios 2023-03-17 sudarė pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį.

10.       Pasisakydamas dėl atsakovės argumentų, susijusių su ieškovės neva neturėta baldų (inventoriaus) nuosavybės teise bei nesančių baldų įsigijimo dokumentų, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pati atsakovė pripažino, kad po 2023-03-17 sutarties sudarymo niekas daugiau iš trečiųjų asmenų jai nepareiškė pretenzijų dėl ieškovės perduotų baldų (inventoriaus) nuosavybės teisių. Be to, trečiasis asmuo A. M. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jokių sutartinių santykių nei su ieškove, nei su atsakove niekada neturėjo ir neturi, atitinkamai jokių reikalavimų bei pretenzijų nei vienai iš šalių taip pat neturi. Negana to, 2023-03-17 sutarties 2 punkte atsakovė pripažino, kad ,,Visas inventorius surašytas ir yra vizualiniai įrodymai. Baldus apžiūrėjo ir įvertino abi šalys kartu“; o ieškovė įsigydama daiktus iš ankstesnių pardavėjų, nebuvo saistoma įstatymų dėl rašytinės sutarties formos sudarymo ar šių baldų įtraukimo į įmonės balansą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11.       Apeliaciniu skundu atsakovė J. K. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11.1.       Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas šalių teisinius santykius kaip pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, nesivadovavo esminėmis teisės aiškinimo taisyklėmis, neatliko ginčo sutarties teksto analizės, visiškai ignoravo šalių susirašinėjimo bei garso žinutes, išsiųstas tiek iki 2023-03-17 sutarties sudarymo, tiek po jo, ignoravo šalių paaiškinimus, duotus teismo posėdžių metu apie pastangas sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, teismo išvadas grindė faktinėmis aplinkybėmis, kurios nepatvirtina tokių išvadų ir neturi tiesioginio ryšio, fragmentiškai rėmėsi kai kuriomis bylos aplinkybėmis, kurių dalis nebuvo įrodyta, todėl padarė visiškai nepagrįstas išvadas, kad šalys 2023-03-17 sudarė pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį.

11.2.       Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog ieškovė kartu su ieškiniu pateikė šalių susirašinėjimą, kuriame likus trims dienoms iki ginčo sutarties pasirašymo užfiksuota atsakovės ieškovei 2023-03-14 21.24 val. rašyta žinutė: „Tu gali pasiieškoti notaro dar kitai savaitei. Duosiu tau rankpinigius pasirašysim preliminarią sutartį iki kol eisim pas notarą. Tada ir tau ramu bus ir man. Viską per keletą savaičių sutvarkysim“. Nagrinėjamu atveju „rankpinigių“ sąvokos pavartojimas sietinas būtent su preliminariu susitarimu, kurio metu įduodami pinigai tam tikrai perkamo turto rezervacijai patvirtinti. Sutarties tekste žodis „rankpinigiai“ daugiau nebeminimas, o naudojama kita sąvoka „depozitas“. „Depozitas“ praktikoje įprastai suprantamas ir vartojamas kaip tam tikra sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė.

11.3.       Tiek ieškovė, tiek atsakovė bei liudytoja A. V. parodė, kad inventoriaus sąrašas buvo rengiamas, taisomas, braukomas ir derinamas kur kas vėliau, nei sudaryta ginčo sutartis, t. y. 2023-03-21 - 2023-03-27 dienomis. Tokia situacija vėlgi yra būdinga preliminariosioms sutartims, kai pardavimui tam tikras turtas dar nėra tinkamai paruoštas.

11.4.       Be to, net lingvistinis sutarties sąlygų aiškinimas, net ir be kitų byloje surinktų įrodymų, duoda pakankamą pagrindą tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius vertinti kaip ikisutartinius, o šalių pasirašytą 2023-03-17 sutartį kaip preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neatliko jokios sutarties teksto lingvistinės analizės, todėl ir dėl šios priežasties padarė nepagrįstas išvadas dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo.

11.5.       Iš bylos duomenų akivaizdu, kad tikroji ieškovės valia buvo tokia pati kaip ir atsakovės, t. y. sudaryti iš pradžių preliminarią sutartį, o po to pagrindinę sutartį, tuo tarpu ieškovės atstovas parengė ir palaikė kitokią procesinę poziciją, nei ją teisminio nagrinėjimo metu išsakė pati ieškovė, todėl akivaizdu, kad oficialioji ieškovės pozicija ieškinyje neatspindėjo tikrosios jos valios, o buvo parengta tokia, kokia reikalinga pinigų už inventorių prisiteisimui pagrįsti nurodant, kad pirkimas-pardavimas buvo įvykęs, todėl atsakovė privalo sumokėti likusią kainą.

11.6.       2023-03-17 preliminarioje rankpinigių sutartyje tiesiogiai nėra nurodytas įsipareigojimas sudaryti ateityje pagrindinę sutartį bei tokios sutarties sudarymo data, tačiau iš sutarties teksto, į bylą pateikto šalių 2023-03-14 susirašinėjimo bei šalių veiksmų po sutarties pasirašymo galima daryti išvadą, kad yra pakankamai duomenų apie akivaizdžiai numanomą šalių įsipareigojimą ateityje sudaryti pagrindinę sutartį.

11.7.       Iš šalių atliktų veiksmų siekiant suderinti perleidžiamų daiktų sąrašą, nuomos sutarties persirašymą, atsakovės veiksmus įsteigiant juridinį asmenį, ieškovės atsiskaitymą už komunalinius patarnavimus su patalpų savininke bei šalių abipusį pageidavimą ieškovei nuo 2023-04-01 nutraukti veiklą, o atsakovei nuo šios dienos pradėti veiklą, akivaizdu, kad pagrindinės sutarties sudarymas buvo numatytas maždaug per dvi savaites. 2023-03-17 sutartyje (6 p.) užfiksuotas ieškovės įsipareigojimas nieko nekeisti ir neparduoti iki 2023-04-01. Tai reiškia, kad šalys susitarė, jog atsakovės atlikta rezervacija galios iki 2023-04-01 ir tuo pačiu iš nurodytos aplinkybės išplaukia logiška išvada, kad iki šios datos turėjo būti sudaryta pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis, apie ką buvo kalbama ir 2023-03-14 šalių susirašinėjime. Tai, kad sudarant 2023-03-17 sutartį atsakovė nereikalavo iš ieškovės nuosavybės dokumentų bei ankstesnių savininkių perleidimo sutarčių, o vėlesnis tokių dokumentų pareikalavimas, rengiantis pagrindinės sutarties sudarymui bei kilus pagrįstų abejonių dėl ieškovės nuosavybės teisės, niekaip nereiškia, kad buvo sudaryta ne preliminari sutartis.

11.8.       Sąmoningas daiktų savininko neatsiėmimas savo daiktų iš kito asmens valdymo negali būti vertinamas kaip tokio valdytojo atitinkamų daiktų nusipirkimas už ką jis privalo susimokėti. Ieškovė dirbtinai kūrė situaciją priverstinai palikdama savo baldus atsakovės nuomojamose patalpose vėliau šią aplinkybę naudojant priverstiniam jos daiktų nupirkimui.

11.9.       Tai, jog bylos nagrinėjimo metu niekas iš trečiųjų asmenų nepareiškė pretenzijų į baldus (galimai ir dėl to, jog žino, kad vyksta teismo procesas), atsakovei 2023 m. kovo mėn. pabaigoje - balandžio mėn. pradžioje nebuvo ir negalėjo būti žinoma ir atsakovė neturėjo jokio pagrindo manyti, kad pretenzijų į daiktus ateityje niekas tikrai neturės. Pastebėtina, kad šios bylos nagrinėjimo metu tiek A. M., tiek R. N. ignoravo teismą ir neatvyko duoti paaiškinimų, A. M. pateikė tik trumpą ir abstraktų atsiliepimą byloje, kurioje jokių konkrečių aplinkybių dėl daiktų pardavimo net nenurodė ir taip abejonių neišsklaidė net iki šiol. Vengimas bendradarbiauti 2023 m. kovo-balandžio mėnesiais atsakovei signalizavo apie rizikingą sandorio pobūdį, nes A. M. pasisakymai ir veiksmai abejones dėl nuosavybės teisių į daiktus ne pašalino, o tik sustiprino. Ne atsakovės kaltė, kad ieškovė, elgdamasi pakankamai neatsakingai ir aplaidžiai, įsigijo gana didelės vertės turtą tinkamai jų neįforminusi ir net nežinodama tikslaus daiktų sąrašo.

11.10.       Pirmosios instancijos teismo išvada apie nuosavybės teisės į baldus perėjimą 2023-04-01 niekuo nepagrįsta. Vien tai, kad atsakovė sudarė patalpų nuomos sutartį ar pradėjo veiklą, nereiškia, kad baldai automatiškai tapo jos nuosavybe. 2023-04-01 atsakovė su ieškove nepasirašė jokio dokumento, nesudarė jokio susitarimo, iš ko būtų galima spręsti apie nuosavybės teisių perėjimą atsakovei, todėl teismo išvada nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Šiuo atveju ieškovė nesugebėjo pagrįsti savo nuosavybės teisių į perleidžiamą turtą, todėl tarp šalių išsivystė konfliktinė situacija, dėl kurios abi šalys kreipėsi tiek į teismą, tiek policiją. Negalėjimas pagrįsti nuosavybės teisės, nežinojimas kokie konkrečiai daiktai priklauso ieškovei bei dėl to kilęs konfliktas ir buvo ta priežastis dėl ko šalys nebesudarė pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties ir pardavimas nebeįvyko.

12.       Ieškovė N. N. atsiliepimu prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

12.1.       Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių santykius, tinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias pirkimo–pardavimo sutartinius santykius, preliminariąją sutartį bei sutarčių aiškinimo taisykles. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatliko lingvistinės sutarties analizės, jos pozicija nėra nuosekli. Pati apeliantė, siekdama kvalifikuoti sutartį sau palankia linkme, iš esmės neanalizuoja sutarties teksto, neatlieka jo lingvistinės analizės ir neatskleidžia atsakovės ketinimų, kurie buvo sudarant bei pasirašant sutartį

12.2.       Iš 2023 m. kovo 17 d. sutarties teksto matyti, kad jame šalys neaptarinėjo būsimos pagrindinės sutarties. Šalys aiškiai ir vienareikšmiškai susitarė dėl patalpų nuomos sutarties perleidimo ir inventoriaus pirkimo. Maža to, atsakovė sutarties 4 punkte numatė savo interesų saugiklį: „neįvykus susitarimui su H. M. galerijos savininkais, dėl patalpų nuomos sutarties perėmimo, depozitas turi būti grąžintas pirkėjui ir šis sandoris taps negaliojančiu“. Pažymi, kad preliminariosios sutarties, kaip organizacinio susitarimo, specifika leidžia šalims nesudaryti pagrindinės sutarties be jokių apribojimų, o negaliojančiu gali būti pripažintas tiktai galiojantis sandoris. Be to , preliminarioji sutartis neliečia trečiųjų asmenų , ne sutarties dalyviu, teisinių ir pareigų.

12.3.       Be to, atsakydama į ieškovės atstovo klausimą: „už ką sumokėjote 3000 Eur“, atsakovė atsakė: „kad galėčiau ateiti dirbti, kad pasirašytume trišalę sutartį“. Taip pat atsakovė patvirtino, kad į preliminarią sutartį punktą dėl nuomos sutarties įtraukė bijodama dėl nuomos sutarties sudarymo. Taip pat atsakovė patvirtino, kad jeigu ieškovė būtų surašiusi kokius nors dokumentus, kad būtų įmanoma baldus įtraukti į buhalterinę apskaitą, ginčo nebūtų. Kartu šiuo atveju reikšminga tai, jog įstatymas nedraudžia sudaryti žodinės pirkimo – pardavimo sutarties ir nereglamentuoja, kaip pardavėjas turi įgyvendinti pareigą patvirtinti nuosavybės teisę į daiktą. Nagrinėjant bylos aplinkybes, nustatyta, kad nei sudarant 2023-03-17 sutartį, nei pasirašant daiktų priėmimo – perdavimo aktą, atsakovei nekilo abejonių dėl nuosavybės ir ji nereikalavo pateikti nuosavybę patvirtinančių dokumentų. Net iš atsakovės paaiškinimų nėra aišku, kokius dokumentus ji norėjo gauti. Pardavėjo pareiga patvirtinti nuosavybės teisę į daiktą, taikoma ir tuo atveju, kai trečiųjų asmenų teisės ar pretenzijos atsirado ir buvo sudarant sutartį ir perduodant daiktą. Atsakovė parodė, kad kilo ginčas su A. M. dėl iškabos, kuri nebuvo pirkimo–pardavimo dalyku. Tačiau jokių įrodymų dėl A. M. pretenzijų į atsakovei parduotus daiktus atsakovė nepateikė. Maža to, vykdant atsakovės prašymą, ieškovė pateikė A. M. 2023-04-04 raštą, kad jokių pretenzijų ieškovei neturi. Taip pat A. M. 2023-09-27 atsiliepimu patvirtino savo poziciją.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniu skundu yra nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu šalių pasirašytos sutarties kvalifikavimu bei daiktų nuosavybės teisės vertinimu.

14.       Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl ši civilinė byla apeliacine tvarka yra nagrinėjama pareikšto apeliacinio skundo ribose.

15.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai išdėstytas faktines bylos aplinkybes, taip pat aplinkybę, jog ši civilinė byla apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjama antrą kartą, papildomai faktinių bylos aplinkybių neaprašo ir nekartoja, taip pat pasisako dėl esminių ginčo argumentų, susijusių su šalių sudarytos sutarties kvalifikavimu bei salono daiktų (inventoriaus) nuosavybės teisės ginčijimu.

16.       Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas išsamiai bei detalia aptarė preliminarių bei pagrindinių sutarčių aspektus, šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, faktines ginčo sutarties sudarymo aplinkybes, sutarčių aiškinimo taisykles bei sprendė, kad tarp šalių buvo sudaryta pagrindinė, o ne preliminarioji sutartis. Nors apeliaciniu skundu atsakovė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, nepagrįstai neatsižvelgė bei neįvertino šalių susirašinėjimo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta.

17.       Išties, šalių tarpusavio susirašinėjimas ir tarpusavio bendravimas, akcentuojamas atsakovės, rodo, kad šalys iki 2023-03-17 sutarties, įvardintos „Preliminari rankpinigių sutartis“, sudarymo tarėsi apie notaro paiešką, vizito suderinimą ir preliminarios sutarties pasirašymą, tačiau faktinis 2023-03-17 sutarties turinys, šalių įtvirtintos teisės bei pareigos, o taip pat pačios atsakovės elgesys po šios sutarties sudarymo, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo pripažinti, kad šalys 2023-03-17 sudarė preliminarią, o ne pagrindinę turto pirkimo – pardavimo sutartį.

18.       Pažymėtina, kad 2023-03-17 šalių sudarytoje sutartyje šalių teisės ir pareigos apibrėžiamos konkrečiai ir aiškiai – „pirkėjas perka“, „sudaro naują sutartį“ su patalpų savininkais, „visas inventorius surašytas ir yra vizualiniai įrodymai“, „baldus apžiūrėjo ir įvertino abi šalys kartu“, atitinkamas sumas pirkėjas „persiųs“ po nuomos sutarties su patalpų savininkais pasirašymo, „pardavėjas įsipareigoja atiduoti visą aptartą inventorių ir nieko nekeisti ar parduoti be pirkėjo žinios“ iki 2023-04-01 dienos.

19.       Be to, aptariamoje sutartyje nėra jokių nuostatų ar sąlygų, susijusių su įsipareigojimu ateityje sudaryti kitą (pagrindinę) sutartį, tačiau pardavėja įsipareigojo sumokėti komunalinius mokesčius nuo 2023-03-01 iki 2023-04-01 ir atsiskaityti su patalpų savininkais. Tokios sutarties nuostatos leidžia vertinti, kad šalys konkrečiai susitarė dėl tarpusavio teisių ir pareigų, susijusių su pirkimo – pardavimo objekto perdavimu, atsiskaitymu už jį, taip pat jo būklės išlaikymu iki perdavimo momento 2023-04-01, o ši data, priešingai nei teigia apeliantė, nėra susieta ar aptarta kaip terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti. Aptartos sutarties nuostatos, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, apibrėžė konkrečius šalių įsipareigojimus, kylančius iš pirkimo – pardavimo santykių (teisės ir pareigos dėl sutarties objekto perdavimo, apmokėjimo), o ne preliminarų susitarimą tokios rūšies santykius sukurti ateityje iki numatytos datos ar per konkretų terminą (organizacinius veiksmus)

20.       Kartu pažymėtina, jog sutarties sąlygos įtvirtino ir aiškią bei konkrečią sutarties negaliojimo sąlygą – 4 punkte numatyta, jog neįvykus susitarimui su H. M. galerijos savininkais dėl patalpų nuomos sutarties perėmimo, depozitas turi būti grąžintas pirkėjui ir šis sandoris taps negaliojančiu. Tokia šalių sudarytos sutarties nuostata, vertinant ją lingvistiškai bei atsižvelgiant į kitas sudarytos sutarties nuostatas, leidžia pagrįstai spręsti, kad šį nuostata įtvirtina konstatuojamąjį sandorio sudarymo faktą bei sąlygą, dėl kurios jis tampa negaliojantis. Taigi, šalių sutarties galiojimas buvo susietas ne su ateityje vyksiančiu pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties sudarymu, o su jau sudaryto susitarimo galiojimo aplinkybėmis. Tai, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo pripažinti, kad šalių susirašinėjimo ar tarpusavio bendravimo turinys dėl ketinimo registruotis vizitui pas notarą buvo perkeltas į 2023-03-17 sudarytą sutartį, kaip siekis sudaryti pagrindinę sutartį.

21.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, be pirmiau aptartos šalių sudarytos sutarties nuostatų, byloje esantys kiti duomenys taip pat neleidžia spręsti, jog šalys 2023-03-17 sudarė būtent preliminarų susitarimą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, abi šalys iš esmės pripažino, jog salono baldų (inventoriaus) pardavimas buvo neatsiejamas nuo salono nuomos sutarties su patalpų savininkais egzistavimo, t. y. ieškovė, kaip matyti iš jos parodymų bei paaiškinimų, nesiekė savarankiškai parduoti baldų (inventoriaus) ar nutraukti nuomos sutartį. Tokia ieškovės pozicija, atsižvelgiant į pirmiau aptartą 2023-03-17 sutarties 4 punkto nuostatą, jog sandoris tampa negaliojančiu, jei susitarimas dėl nuomos sutarties perėmimo nepavyksta, leidžia vertinti, kad pirkimo – pardavimo objektas buvo tiesiogiai susisietas su faktiniu nuomos teisių perėmimu ir faktiškai įtvirtintas sudarytoje sutartyje nustatant šalių teises ir pareigas dėl pirkimo – pardavimo objekto kainos sumokėjimo (depozito grąžinimo) tvarkos.

22.       Be to, byloje nustatyta ir dėl to ginčas nekyla, jog po trišalės sutarties 2023-03-28 pasirašymo bei nuomos teisių perėmimo, atsakovė nuo 2023-04-01 atsakovė J. K. pradėjo verslą grožio salone. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė, sužinojusi apie galimai kylančius ginčus dėl baldų (inventoriaus) nuosavybės, ieškovei būtų nurodžiusi, jog nebesiekia sudaryti nuomos teisių perėmimo sutartį ir iš esmės nutraukia šalių susitarimą, nors dar 2023-03-28, pasirašant trišalę sutartį, atsakovė pripažįsta sužinojusi, kad dalis salone esančių daiktų priklauso patalpų savininkei, o ne ieškovei. Priešingai, pagal byloje esančius duomenis, atsakovė, sudariusi trišalę sutartį, 2023-04-01 salone pradėjo veiklą naudodamasi ieškovės parduotais baldais (inventoriumi) reikalaudama šių daiktų įsigijimo dokumentų, o ne pranešdama, jog pagrindinė sutartis nebebus sudaroma. Taigi atsakovė 2023-04-01 po to, kai buvo sumokėjusi ieškovei depozitą, įkūrusi savo įmonę ir sudariusi nuomos teisių perėmimo sutartį su patalpų savininkais, faktiškai perėmė 2023-03-17 sutarties objektą ir jais disponavo. Aplinkybės, susijusios su galimu sutarties objektu esančių daiktų nenaudojimu ir sandėliavimu buvo pateiktos tik antrą kartą civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei nuo 2023-03-17 sutarties sudarymo praėjus daugiau nei pusantrų metų laikotarpiui (3 t., 31-52 b. l.). Duomenų apie tai, kad iki 2024 m. spalio mėnesio atsakovė ieškovei buvo nurodžiusi, kad pagrindinė sutartis nėra sudaroma, o baldai (inventorius) nėra naudojami, byloje nėra.

23.       Taigi šiuo atveju faktinis šalių elgesys po 2023-03-17 sutarties sudarymo bei 2023-03-17 sutarties sąlygos, vertinant šių aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas neįvertino ar netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai pripažino 2023-03-17 šalių sudarytą sutartį pagrindine, pagal kurią šalims kyla atitinkamos teisės ir pareigos, o atsakovei ginčo baldai perėjo nuo 2023-04-01.

24.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei šalių nurodomus argumentus, taip pat neturi pagrindo spręsti, kad atsakovės argumentai, susiję su ieškovės nuosavybės teisės į parduotus baldus (inventorių) neturėjimu yra pagrįsti.

25.       Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė J. K. pripažino, jog 2023-03-17 sutarties sudarymo metu nekėlė ieškovei jokių sąlygų, kad ieškovė pateiktų visų parduodamų baldų (inventoriaus) įsiginimo dokumentų originalus, taip pat nebuvo sąlygos, jog parduodami baldai (inventorius) turėjo būti įtraukti ieškovės įmonės buhalterinėje apskaitoje, juo labiau kad šalys 2023-03-17 sutartį sudarė ne kaip juridiniai asmenys. Taigi, 2023-03-17 sutarties sudarymo metu ieškovei nebuvo kilusi sutartinė pareiga pateikti daiktų įsigijimo dokumentus ar įtraukti daiktus į įmonės balansą.

26.       Kita vertus, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog egzistuoja kokie nors trečiųjų asmenų reikalavimai ar pretenzijos į 2023-03-17 sutartimi objektu esančius baldus (inventorių). Išties, iš atsakovės į bylą pateiktų jos ir A. M., taip pat ieškovės tarpusavio susirašinėjimo galima vertinti, kad po 2023-03-17 sutarties sudarymo kilo klausimas dėl daiktų priklausomybės. Tačiau viena vertus A. M. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jokių sutartinių santykių nei su ieškove, nei su atsakove niekada neturėjo ir neturi, atitinkamai jokių reikalavimų bei pretenzijų nei vienai iš šalių taip pat neturi. Iš į civilinę bylą pateikto 2023-04-04 rašto turinio matyti, kad A. M. nurodo, kad ji jokių pretenzijų N. N. neturi (1 t., 86 b. l.). Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė N. N. nurodė, kad iškaba (logotipas), kurį pasiėmė A. M., nebuvo tarp parduodamų daiktų, o atsakovė J. K. tai pat nurodė, kad iškaba (logotipas) jai buvo nereikalinga, nes ji veiklą vykdė, kitu įmonės pavadinimu.

27.       Taigi atsakovės argumentai, susiję su galimomis kilti trečiųjų asmenų pretenzijomis dėl atsakovės įsigytų daiktų, viena vertus buvo paneigti į bylą pateiktais duomenimis, susijusiais su A. M. pozicija, o kita vertus, nebuvo įrodyta, jog kokie nors kiti asmenys turi reikalavimo teisę. Šiuo atveju pastebėtina ir tai, kad atsakovė pripažino, jog savo įmonę MB ,,JK beautyzone“ įkūrė 2023-03-29, tai yra po 2023-03-17 sutarties sudarymo ir jau paaiškėjus aplinkybėms dėl dalies UAB „Talesta“ daiktų buvimo salono patalpose. Negana to, kaip matyti iš šalių tarpusavio susirašinėjimo turinio, ieškovė siūlė atsakovei grąžinti ieškovei nuomininkės teises į grožio saloną bei gražinti perduotus baldus (inventorių), tačiau atsakovė J. K. atsisakiusi tai padaryti (1 t., 71 b. l.). Pastarąja aplinkybę ieškovė buvo nurodžiusi ir teismo posėdžio metu, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

28.       Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Civiliniame procese tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 61 punktas).

29.       Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nepateikė duomenų bei įrodymų, jog ieškovė privalėjo sudaryti baldų įsigijimo sutartis rašytine forma, įtraukti baldus (inventorių) į įmonės balansą, ko nepadarius ieškovė sutarties objekto neįgijo nuosavybės teise arba pardavė jai nuosavybės teise nepriklausančius daiktus. Nesant byloje tokių duomenų pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad 2023-03-17 pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė pardavė daiktus, kurių savininke ji nebuvo.

30.       Atsakovės itin detaliame apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su šalių tarpusavio susirašinėjimu, ieškovės atstovo advokato veiksmais bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu bei pirmosios instancijos teismo nurodytomis pastabomis nepaneigia pirmiau išdėstytų aplinkybių ir jų vertinimo, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ar darė nepagrįstas išvadas.

31.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

32.       Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį bei atmesdamas priešieškinį, skundžiamame sprendime nurodė pagrįstus argumentus, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teismui pateikė 2000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų dydį ir faktą patvirtinančius įrodymus (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos 2025-07-07 sąskaita už teisines paslaugas, AB „Swedbank“ banko mokėjimo nurodymo duomenimis, taip pat neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) priteistino maksimalaus dydžio, todėl iš atsakovės ieškovei priteistinos 2000,00 Eur bylinėjimosi išlaidos. Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės N. N., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2000,00 Eur (dviejų tūkstančių eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                         Ramunė Čeknienė 

Rita Dambrauskaitė

Laimantas Misiūnas