Civilinė byla Nr. 3K-3-10-421/2017

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05174-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.1.4; 2.4.1.4.3

                 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Donato Šerno (pranešėjas) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų D. V. ir V. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. J. pareiškimą dėl išlaikymo reikalingumo fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: V. V. ir D. V..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių procesinį teisių perėmimą, bei materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisę į privalomąją palikimo dalį, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėja D. J. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai tėvo A. V. mirties dieną (duomenys neskelbtini) buvo reikalingas išlaikymas. Pareiškėja nurodė, kad po tėvo A. V. mirties liko jam nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas. Palikimo atsiradimo metu pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas, todėl ji turi teisę pretenduoti į privalomąją palikimo dalį.
3. Pareiškėja palikimo atsiradimo metu buvo nedarbinga, dėl savo ligos ir sveikatos būklės yra praradusi galimybę įsidarbinti ir kitais būdais gauti pajamų. Pareiškėja nuosavybės teise turi butą su rūsiu ir automobilį, kurį naudoja nuvykti pas gydytojus. Kito turto ar pajamų neturi, šiuo metu jos mėnesinės pajamos yra 189,90 Eur netekto darbingumo pensija. Pareiškėjos įmonė 2014 m. turėjo 1194,68 Eur (4125 Lt) nuostolių. Pareiškėjos sugyventinis A. B. nebuvo pareiškėjos išlaikomas, jis 2006–2015 m. turėjo draudžiamųjų pajamų. Kartu su pareiškėja gyvenantis ir jos slaugomas sūnus A. J. taip pat yra nedarbingas, jam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Sūnaus pajamos 2014 m. buvo 208,53 Eur (720 Lt), 2015 m. – 212 Eur neįgalumo pašalpa. Pareiškėjos išlaidos vienam mėnesiui – 274,21 Eur, neįskaitant kelionės, medicininių tyrimų ir kitų išlaidų. D. J., papildomai gavusi lėšų, ketino spręsti buto pakeitimo klausimą –  norėjo įsigyti būstą žemesniame aukšte, nes jai sunku lipti aukštyn, taip pat jai reikia papildomų vaistų, mokamų medicininių paslaugų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjos                                D. J. pareiškimą patenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad  D. J. jos tėvo A. V. mirties dieną (2015 m. sausio 31 d.) buvo reikalingas išlaikymas.
5. Teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvas A. V. mirė (duomenys neskelbtini). Po A. V. mirties liko jo vardu registruotas nekilnojamasis turtas: 0,0764 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šiltnamis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini). A. V. 2002 m. kovo 22 d. testamentu visą savo turtą paliko sutuoktinei D. V., pareiškėjos motinai. Pareiškėja pagal įstatymą yra pirmosios eilės įpėdinė, ji 2015 m. vasario 19 d. pareiškimu kreipėsi į Panevėžio miesto 6-ąjį notaro biurą dėl palikimo priėmimo į privalomą palikimo dalį, tačiau D. V. nesutiko, kad pareiškėjai būtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į privalomą palikimo dalį.
6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.20 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį, atitinkama apimtimi apribojo testamento laisvės principo veikimą. Teisės į privalomąją palikimo dalį suteikimas artimiausiems šeimos nariams remiasi šeimos narių solidarumo samprata, kuri šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių gerove. Ribodamas testamento laisvę, įstatymų leidėjas gina viešąjį interesą ir, derindamas nurodytus principus bei užtikrindamas palikėjo ir jo šeimos narių bei visuomenės interesų pusiausvyrą, stiprina šeimos vienybės ir šeimos narių tarpusavio atsakomybės suvokimą visuomenėje.
7. Įstatymų leidėjas, nustatydamas išlaikymo reikalingumą, kaip vieną iš juridinę reikšmę turinčių faktų, lemiančių teisės į palikimo privalomąją dalį atsiradimą, detaliau neatskleidė šios sąvokos turinio. Kiekvienoje konkrečioje byloje teismas, taikydamas CK 5.20 straipsnio 1 dalį, ją kartu aiškina, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).
8. Išlaikymo reikalingumui konstatuoti lemiamos reikšmės neturi kompetentingų institucijų nustatytas ar nenustatytas darbingumo lygis, invalidumo grupė, bet būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, kad nepretenduotų į palikimo dalį.
9. Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo turi būti sprendžiamas įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad esant tokiai situacijai jis įgyja ir teisę į paramą (pavyzdžiui, valstybės pašalpą), nepriklausomai nuo to, ar tokią teisę jis įgyvendino.
10. Aiškinant CK 5.20 straipsnio 1 dalį ir vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgtina į kitas CK normas, nustatančias išlaikymo reikalingumo šeimos nariams kriterijus (CK 3.72 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalys, 3.192, 3.205 straipsniai). Šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis – teismai kiekvienoje byloje turi individualiai įvertinti nustatytas aplinkybes ir jų reikšmę.
11. Pareiškėja pateikė teismui rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, kad palikimo atsiradimo metu ji buvo nedarbinga dėl ligos (jos darbingumas sudarė 20 proc., nuo 2015 m. spalio 1 d. – tik 15 proc., o nuo 2015 m. spalio 6 d. dvejiems metams nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis), jos gaunamos pajamos buvo 189,90 Eur netekto darbingumo pensija, papildomų socialinių draudimo išmokų negavo, neturėjo piniginių indėlių kredito įstaigose, nevykdė individualios veiklos (veikla sustabdyta dešimčiai metų, iki 2025 m. gruodžio 31 d.) ir iš jos negavo pajamų. Pareiškėja nuosavybės teise turi dviejų kambarių butą su rūsiu (duomenys neskelbtini), jame gyvena kartu su neįgaliu sūnumi, 666,12 Eur vertės automobilį „Ford Galaxy“, valst. (duomenys neskelbtini) juo pareiškėja ir jos sūnus nuvyksta pas gydytojus. Pareiškėja turėjo automobilį „Volkswagen Golf“, kurį 2015 m. liepos 5 d. pardavė už 30 Eur.
12. Palikimo atsiradimo metu pareiškėjos finansinė padėtis buvo prasta ir pareiškėjai buvo reikalingas papildomas išlaikymas būtiniems poreikiams patenkinti. Nedideliame 50 kv. m bute pareiškėja gyvena kartu su pilnamečiu, neįgaliu slaugymo reikalaujančiu sūnumi, gim. 1987 m., todėl nebūtų buvę protinga pareiškėjai pakeisti butą į mažesnį (pvz. vieno kambario) ir taip gauti papildomų pajamų išlaikyti save. Tai, kad pareiškėja palikimo atsiradimo metu turėjo dvi transporto priemones, taip pat nesudaro pagrindo manyti, jog ji gyveno turtingai, nes automobilis „Volkswagen Golf“ buvo nedidelės vertės, mažas, nevažiuojantis.
13. Tai, kad pareiškėja vyko į Palangą vienai dienai, nesudaro pagrindo manyti, kad ji gautas lėšas naudojo nerūpestingai – sunkiam ligoniui nuvykti prie jūros yra būtina, tai nėra prabanga, be to, vienos dienos kelionė Lietuvoje nepareikalavo didelių išlaidų. Teisme pareiškėja paaiškino, kad 2014 m. iš 1737,72 Eur (6000 Lt) uždirbtų pinigų ji sumokėjo 260,66 Eur (900 Lt) gyventojų pajamų mokestį, o likusią pinigų dalį (1158,48 Eur (4000 Lt) 2014 m. gruodžio 19 d. panaudojo automobiliui „Ford Galaxy“ įsigyti. Iš teismui pateiktos minėto automobilio pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad pareiškėja automobilį įsigijo ne už 1158,48 Eur (4000 Lt), o už 724,05 Eur (2500 Lt), taigi pareiškėjos nepanaudota suma sudarė 434,43 Eur (1500 Lt). Į bylą nesurinkta įrodymų, kad pareiškėja 2015 m. sausio 31 d. disponavo papildomomis lėšomis be 189,90 Eur netekto darbingumo pensijos, teismas nenustatė, kad pareiškėja minėtu metu būtų įsigijusi kokius nors vertingus ar nebūtinus daiktus ar lėšas būtų naudojusi nebūtinomis paslaugomis, todėl teismas sprendė, kad minėtą 434,43 Eur (1500 Lt) sumą iki 2015 m. sausio 31 d. pareiškėja išleido būtiniesiems poreikiams patenkinti. Pareiškėja apskaičiavo, kad jos būtinos minimalios išlaidos vienam mėnesiui yra 274,21 Eur: 57,92 Eur vaistams ir higienos priemonėms; 57,92 Eur maistui, 142,16 Eur būstui išlaikyti, 16,21 Eur drabužiams ir avalynei, taip pat pareiškėjai yra būtinos kitos išlaidos.
14. Tai, kad pareiškėjos sugyventinis A. B. yra dirbantis asmuo, jis kartais gyvena kartu su pareiškėja ir prisideda prie būsto išlaikymo, rodo, kad pareiškėjai jos gaunamų pajamų nepakanka ir jai yra reikalinga papildoma parama.
15. Pareiškėja paaiškino, kad jai dažnai tenka lankytis pas gydytojus, ji beveik metus gydėsi ligoninėje, todėl toliau nebegalėjo vykdyti individualios veiklos. Teismo manymu, palikimo atsiradimo metu pareiškėja buvo nedarbinga dėl savo ligos ir sveikatos būklės. Teismas įvertino pareiškėjos paaiškinimą, kad ji prarado galimybę įsidarbinti ir kitais būdais gauti papildomų pajamų. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja pati sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiavo alkoholiu, tyčia susižalojo, iššvaistė turėtą turtą ar pan.).
16. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. birželio 23 d. nutartimi nutarė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
17. Kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl išlaikymo reikalingumo kriterijų, kurioje pažymėta, kad būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008, kt.).
18. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja nuo 2014 m. vasario 26 d. gydėsi Panevėžio ligoninėje, 2014 m. kovo 12 d. jai diagnozuota onkologinė liga, ji buvo operuota, jai buvo taikyta chemoterapija, nustatytas 20 proc., vėliau – 15 proc. darbingumo lygis, paskirta netekto darbingumo pensija. Dėl ligos pareiškėja 2015 m. sausio 1 d. priėmė sprendimą laikinai nevykdyti individualios įmonės veiklos. Pareiškėja 2016 m. sausio 13 d. mirė.
19. Suinteresuotų asmenų argumentas, kad pareiškėja sąmoningai uždarė įmonės veiklą, jog galėtų pretenduoti į tėvo palikimą, atmestas kaip nepagrįstas ir neparemtas jokiais objektyviais duomenimis. Teismas nurodė, kad byloje pateiktas medicininių dokumentų išrašas patvirtina, jog pareiškėjos greitai progresuojanti liga buvo priežastis, lėmusi individualios įmonės veiklos sustabdymą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

20. Kasaciniu skundu suinteresuoti asmenys D. V. ir V. V. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą bei Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimo teisinius santykius, pažeidimą, kuris taip pat lėmė proceso teisės normų, reglamentuojančių teisių perėmimą, pažeidimą. Šie pažeidimai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
2. Mirus fiziniam asmeniui, kuris buvo viena iš bylos šalių, gali atsirasti dvejopos teisinės pasekmės. Jeigu, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, yra leidžiamas teisių perėmimas, teismas privalo sustabdyti bylą iki paaiškės mirusio fizinio asmens teisių perėmėjas (CPK 48 straipsnio 1 dalis, 163 straipsnio 1 punktas, 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas.). Jeigu teisių perėmimas neleidžiamas, teismas bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 7 punktas). Teisių perėmimas šioje byloje negalimas, todėl mirus pareiškėjai, apeliacinės instancijos teismas turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
3. Paveldėjimo pagal įstatymą teisės normos nereglamentuoja privalomosios palikimo dalies paveldėjimo. Priešingai – CK 5.20 straipsnis, reglamentuojantis teisę į privalomąją palikimo dalį, yra skirsnyje ,,Paveldėjimas pagal testamentą“. Be to, pagal šį straipsnį teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai). Todėl A. J. negalėtų paveldėti mirusio A. V. turto, nes jam išlaikymo reikalingumas teismo sprendimu niekada nebuvo nustatytas, o jei ir būtų nustatytas, – jis nėra subjektas, įrašytas į CK 5.20 straipsnio 1 dalyje pateikiamą sąrašą. Vadinasi, A. J. negalėtų paveldėti savo senelio A. V. palikimo ir atstovavimo teise (CK 5.12 straipsnis). Teise į privalomąją palikimo dalį pareiškėja pasinaudoti nespėjo, o vietoje jos A. J. šia teise pasinaudoti neturi teisinio pagrindo.
4. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-183/2009; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2013).
5. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos turtinė padėtis 2015 m. sausio 31d. buvo tikrai gera, ji galėjo nesunkiai pragyventi ir negaudama tėvo palikimo dalies. Pareiškėja per mėnesį gaudavo 189,90 Eur netekto darbingumo pensiją. 2014 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais ji iš savo individualios įmonės išsimokėjo, atskaičius gyventojų pajamų mokestį, po 123,09 Eur (425 Lt) per mėnesį. 2014 m. sausio 31 d. pareiškėja sau iš įmonės kasos išsimokėjo net 1737,72 Eur (6000 Lt) vienkartinę išmoką. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ir akcentavo pareiškėjos neįgalumą, tačiau sveikatos būklė sėkmingai verstis verslu jai vis dėlto netrukdė. Iš viso pareiškėjos pajamas 2014 metais sudarė net 312,99 Eur per mėnesį, o tai netgi viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimaliąją mėnesinę algą.
6. Byloje nėra duomenų apie esminį pareiškėjos sveikatos būklės pablogėjimą 2014 m. pabaigoje, kas galbūt galėtų pateisinti pelningo verslo sustabdymą. Matydama neišvengiamai artėjančią tėvo mirtį ir žinodama, kad pagal testamentą ji paveldėti negalės, pareiškėja iš anksto pradėjo rūpintis, kaip į tėvo palikimą kėsintis prisidengiant privalomosios dalies sąlyga. Esą sunki pareiškėjos turtinė padėtis ir yra jos pačios sąmoningų kaltų veiksmų – neprotingo individualios įmonės veiklos sustabdymo – pasekmė, tai užkerta jai kelią pretenduoti į tėvo palikimo dalį.
7. Kasatorių vertinimu, būsto, kuriame gyvena pareiškėja, išlaikymo išlaidos dalintinos dalytinos ne į dvi, o į tris dalis, nes ten pat gyveno ir pareiškėjos sugyventinis A. B.. Pareiškėja tėvo mirties dieną ne tik gaudavo ar galėjo gauti dideles pajamas, bet ir nuosavybės teise valdė brangų nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą. Teismas tinkamai nevertino ir šių aplinkybių.
8. Pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausė dviejų kambarių butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, pareiškėjai nebūtų protinga šį butą pakeisti į mažesnį dėl to, kad šiame bute gyveno kartu su pilnamečiu, bet neįgaliu sūnumi A. J. (šiuo metu – jos teisių perėmėju). Tačiau pareiškėja neprivalėjo teikti gyvenamojo ploto savo pilnamečiam sūnui. Jeigu pareiškėjos sūnus iš tikrųjų negalėjo gyventi savarankiškai, tai pareiškėja, užuot pareiškus teises į tėvo palikimą, galėjo pasirūpinti atiduoti sūnų stacionariai socialinių paslaugų įstaigai. Nereikalaudama, kad pilnametis A. J. išsikeldintų iš jai priklausančio buto, pareiškėja turėjo prisiimti ir visas neigiamas tokio savo neatsakingo elgesio pasekmes. Tai, kad privalomosios palikimo dalies siekiantis įpėdinis, kurį palikėjas testamentu nušalino nuo paveldėjimo, siekia gyventi patogiai ir komfortiškai, brangiose gyvenamosiose patalpose, nerodo, kad jam galėtų būti reikalingas išlaikymas.
9. Pirkti viešojo transporto bilietus būtų buvę gerokai pigiau. Pareiškėja visiškai neįrodė, kad automobilis „Ford Galaxy“ jai buvo būtinas, taigi ji siekė ne tik būsto, bet ir transporto komfortiškų sąlygų. Pirmosios instancijos teismo išvada, esą pareiškėjai dėl sveikatos būklės nuvykti prie jūros buvo būtinybė, nesuprantama, kadangi tokiai išvadai padaryti reikia specialių medicininių žinių.
10. Teismas be pagrindo nevertino aplinkybės, kad pareiškėja pardavė tėvo mirties dieną jai priklausantį automobilį „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip jos tikrai geros turtinės padėties įrodymo. Sutarties šalys dėl įvairių priežasčių nebūtinai privalo susitarti, kad parduodamo daikto kaina atitiks jo tikrąją rinkos kainą. Be to, šalys gali būti suinteresuotos rašytinėje sutartyje melagingai nurodyti ne tikrąją kainą, kurią pirkėjas moka už įsigyjamą daiktą, o gerokai mažesnę. Net ir parduodant nevažiuojantį automobilį kaip metalo laužą, galima gauti ne mažiau kaip 100–150 Eur, todėl pareiškėjos nurodoma 30 Eur suma, kurią ji esą gavo pardavusi savo transporto priemonę, yra tiesiog neįtikėtina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl materialiųjų subjektinių ir procesinių teisių perėmimo

21. CPK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas; teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.
22. Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kai viena iš šalių (fizinis asmuo) miršta ar baigiasi (juridinis asmuo), byla negali būti toliau nagrinėjama. Priklausomai nuo to, ar esant konkrečiam ginčo teisiniam santykiui yra galimas procesinių teisių perėmimas ar ne, teismas turi sustabdyti (CPK 163 straipsnio 1 dalies 1 punktas) arba nutraukti bylą (CPK 293 straipsnio 8 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531-684/2015).
23. Pagal CPK 48 straipsnį, reglamentuojantį procesinių teisių perėmimą, procesinis teisių perėmimas yra nulemtas materialinių subjektinių teisių perėmimo ginčo teisiniame santykyje galimybės. Procesinio teisių perėmimo pagrindas yra materialiųjų subjektinių teisių perėmimas materialiojoje teisėje. Juo gali būti fizinio asmens mirtis, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kt. Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo, taip pat pareigą atsakyti pagal prievoles. Procesinio teisių perėmimo apimtį taip pat lemia atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis: jeigu tam tikrų materialiųjų subjektinių teisių negalima perimti, tai negalima perimti ir atitinkamų procesinių teisių ir pareigų, susijusių su atitinkamų materialiųjų teisių gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531-684/2015).
24. Nurodyta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad procesinių teisių perėmimas įmanomas tik tada, kai galimas materialiųjų subjektinių teisių perėmimas. Tuo atveju, kai neleidžiama perimti materialiųjų subjektinių teisių, t. y. kai materialusis teisinis reikalavimas neatskiriamai susijęs su konkrečiu asmeniu, negalima perimti ir procesinių teisių. Sprendžiant klausimą, ar konkrečiame ginčo materialiajame teisiniame santykyje galimas teisių perėmimas, būtina išsiaiškinti ginčo teisinio santykio pobūdį ir nustatyti byloje pareikštų reikalavimų ryšį su iš bylos dėl mirties pasitraukusios šalies asmeniu. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas yra kilęs iš paveldėjimo teisinių santykių.
25. Paveldėjimo samprata ir paveldimų teisių sąrašas apibrėžti CK 5.1 straipsnyje: paveldimi gali būti materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Įstatyme neįtvirtintas išsamus paveldimų teisių sąrašas ir absoliutus palikėjo subjektinių teisių paveldėjimo principas, todėl sprendžiant dėl konkrečios teisės paveldėjimo reikia įvertinti teisinių santykių, iš kurių teisė yra kilusi, reglamentavimo ypatumus. Teisėjų kolegija išaiškina, kad tais atvejais, kai iš ginčijamo santykio viena iš šalių pasitraukia dėl fizinio asmens mirties, sprendžiant klausimą dėl procesinio teisių perėmimo, būtina nustatyti, ar materialiosios subjektinės teisės patenka į palikimo sampratą.
26. Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja tam, kad įgyvendintų teisę į privalomąją palikimo dalį, kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jai tėvo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas. Neįsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui pareiškėja mirė, todėl byloje kyla klausimas dėl procesinių teisių perėmimo. Kasatorės savo skunde teigia, kad A. J. negalėtų paveldėti mirusio A. V. turto, nes jam išlaikymo reikalingumas teismo sprendimu niekada nebuvo nustatytas, be to, jis nėra subjektas, įrašytas į CK 5.20 straipsnio 1 dalyje pateikiamą sąrašą. Kasatorės tvirtina, kad pasinaudoti teise į privalomąją palikimo dalį pareiškėja nespėjo, o vietoje jos A. J. šia teise pasinaudoti neturi teisinio pagrindo.
27. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2016 m. gegužės 6 d. nutartimi konstatavo, jog po D. J. mirties palikimą priėmė jos sūnus A. J.. Taigi šiuo atveju A. J. paveldėjo ne senelio A. V., o motinos D. J. turtą, todėl sprendžiant klausimą dėl procesinių teisių perėmimo būtina nustatyti, ar mirusiai pareiškėjai tenkanti privalomoji palikimo dalis patenka į jos palikimo sudėtį.
28. CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo vaikai, sutuoktinis, tėvai, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, turi teisę į privalomąją palikimo dalį. Teisė į privalomąją palikimo dalį – tai įstatymo nustatyta teisė, kuri neatskiriamai susijusi su asmeniu, pretenduojančiu į privalomąją palikimo dalį. Tais atvejais, kai asmuo, turintis teisę į privalomąją palikimo dalį miršta nepriėmęs palikimo, ši teisė, kaip neatskiriamai susijusi su palikėjo asmeniu, nepaveldima (CK 5.1 straipsnio 3 dalis). Tačiau tais atvejais, kai įpėdinis, turintis teisę į privalomąją dalį, miršta jau priėmęs palikimą (privalomąją jo dalį), ši teisė patenka į mirusio įpėdinio palikimą, ir ją paveldi šio asmens įpėdiniai. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju, sprendžiant procesinių teisų perėmimo klausimą, svarbu nustatyti, ar pareiškėja buvo priėmusi privalomąją palikimo dalį.
29. Įpėdinis, paveldintis teisės į privalomąją palikimo dalį pagrindu, turi tokias pat teises, kaip ir kiekvienas kitas įpėdinis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisės į privalomąją palikimo dalį pagrindu paveldinčio įpėdinio teisinis statusas paveldėjimo santykiuose yra lygiavertis įpėdiniams pagal testamentą ar įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2013). Tai reiškia, kad įpėdinis, paveldintis turtą teisės į privalomąją palikimo dalį pagrindu, jam priklausančią palikimo dalį priima tais pačiais įstatyme nustatytais būdais, kaip ir kiti įpėdiniai. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime nustatė teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad pareiškėja D. J. pagal įstatymą buvo mirusiojo A. V. pirmosios eilės įpėdinė, kuri 2015 m. vasario 19 d. įgyvendino savo teisę, pareiškimu kreipdamasi į Panevėžio miesto 6-ąjį notaro biurą dėl palikimo priėmimo. Palikimą galima priimti atliekant vieną CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisinių veiksmų, tarp jų – pateikiant pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis minėta įstatymo norma, D. J. laikoma priėmusia savo tėvo A. V. palikimą (privalomąją jo dalį).
30. Įpėdinis, priėmęs palikimą, teises į jį įgyja nuo jo atsiradimo, o ne nuo priėmimo momento. Palikimo priėmimo sandoris turi grįžtamąją galią: įpėdinis palikėjo teises ir pareigas perima ne nuo palikimo priėmimo, o nuo jo atsiradimo momento. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėja buvo priėmusi privalomąją palikimo dalį įstatyme nustatyta tvarka ir tokiu būdu įgijusi teises į palikimą nuo jo atsiradimo momento (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija išaiškina, kad pareiškėjos mirties momentu ji buvo privalomosios mirusio tėvo palikimo dalies savininkė, todėl ši dalis patenka į jos palikimo sudėtį ir paveldima įstatymo nustatyta tvarka.
31. Kasatorės tvirtina, kad teisių perėmimas šioje byloje nebuvo galimas, todėl, mirus pareiškėjai, apeliacinės instancijos teismas turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. gegužės 6 d. nutartimi nutarė pakeisti pareiškėją D. J. jos teisių perėmėju A. J.; kaip minėta šios nutarties 27 punkte, minėta nutartimi teismas nustatė, kad po D. J. mirties palikimą priėmė jos sūnus A. J.. Kasacinio teismo vertinimu, šiuo atveju materialinių subjektinių teisių perėmimas dėl nutarties 27-30 punktuose nurodytų argumentų buvo galimas ir jis įvyko, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nutraukti civilinės bylos.

Dėl išlaikymo reikalingumo kriterijų nustatant įpėdinio teisę į privalomąją palikimo dalį

32. Testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį. CK 5.20 straipsnio nuostatos taikytinos tik tuo atveju, kai paveldima pagal testamentą. Taigi įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį, atitinkama apimtimi apribojo testamento laisvės principo veikimą. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad teisę į privalomąją palikimą dalį turi tik CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, o testatorius šiems asmenims neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-258-219/2016).
33. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad pareiškėjai D. J. tėvo A. V. mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas. Kasatorės kasaciniame skunde teigia, kad pareiškėjos turtinė padėtis 2015 m. sausio 31d. buvo gera, ji galėjo nesunkiai išgyventi ir negaudama tėvo palikimo dalies; pareiškėjai jos sveikatos būklė sėkmingai verstis verslu netrukdė; byloje nėra duomenų apie esminį pareiškėjos sveikatos būklės pablogėjimą 2014 m. pabaigoje, kas galbūt galėtų pateisinti pelningo verslo sustabdymą; 2014 metais pareiškėjos pajamos sudarė net 312,99 Eur per mėnesį, o tai viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimaliąją mėnesinę algą, ir pan. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad su šiais kasacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.
34. Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-258-219/2016).
35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad visos pareiškėjos gaunamos pajamos buvo 189,90 Eur netekto darbingumo pensija ir papildomų socialinių draudimo išmokų ji negavo; pareiškėja nuosavybės teise turėjo dviejų kambarių butą su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), jame gyveno kartu su neįgaliu sūnumi, taip pat turėjo 666,12 Eur vertės automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 m. pareiškėja iš individualios veiklos uždirbtų pinigų 1737,72 Eur (6000 Lt) sumokėjo gyventojų pajamų mokestį (260,66 Eur (900 Lt), 724,05 Eur (2500 Lt) pareiškėja 2014 m. gruodžio 19 d. panaudojo įsigydama automobilį „Ford Galaxy“; piniginių indėlių kredito įstaigose neturėjo; nevykdė individualios veiklos (veikla sustabdyta dešimčiai metų, iki 2025 m. gruodžio 31 d.) ir iš jos negavo pajamų; palikimo atsiradimo metu pareiškėja buvo nedarbinga dėl ligos (jos darbingumas sudarė 20 proc.); byloje nebuvo įrodymų, kad pareiškėja pati kokiais nors kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiavo alkoholiu, tyčia susižalojo, iššvaistė turėtą turtą ar pan.). Atsižvelgdami į šias aplinkybes, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad pareiškėjai D. J. palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tyrė ir vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir jų visumos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl išlaikymo palikėjo mirties dieną reikalingumo, lemiančio teisę į privalomąją palikimo dalį, pareiškėjai.
36. Kasatorės, nesutikdamos su teismų padarytomis išvadomis, kad pareiškėjai jos tėvo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas,  iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Civilinio proceso kodekso 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, kasacinio skundo argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad jis vertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. 
37. Kasacinis teismas konstatuoja, jog teismai, pripažindami, kad pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas, ir tenkindami pareiškimo reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl išlaikymo reikalingumo palikėjo mirties dieną, tinkamai taikė CK 5.20 straipsnio teisės normas ir, jas aiškindami, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.  Naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

38. Kasacinis teismas turėjo 8,57 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą turėtų būti priteisiamos iš kasatorių, tačiau D. V. ir V. V. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2016 m. liepos 18 d. sprendimais Nr. 2.4-(NTP-2)-16-T-1482-1 1520 ir Nr. 2.4-(NTP-2)-16-T-1483-1 1521 suteikta 100 proc. dydžio valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą asmenys, nagrinėjant civilines ir administracines bylas, taip pat baudžiamosiose bylose pareikštus civilinius ieškinius, atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas) mokėjimo, tai kasaciniame teisme patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš kasatorių nepriteistinos (CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 1 dalis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies  1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                   Gražina Davidonienė

Donatas Šernas

Vincas Verseckas