Civilinė byla Nr. 3K-3-450/2008
Procesinio sprendimo kategorija 114.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Birutės Janavičiūtės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. A. ieškinį atsakovei J. Š. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas N. A. prašė priteisti jam iš atsakovės J. Š. 60 000 Lt skolos, 1103,71 Lt sutartinių palūkanų ir 5 proc. procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad jis su atsakove sudarė dvi paskolos sutartis, pagal kurias paskolino jai po 60 000 Lt. Viena sutartis buvo sudaryta 2006 metų balandžio pradžioje, kita – 2006 m. balandžio 28 d. Pagal antrąją paskolos sutartį atsakovė, be paskolos sumos, įsipareigojo ieškovui sumokėti ir 4 proc. metinių palūkanų bei padengti pinigų išgryninimo išlaidas. 2006 m. gegužės 12 d. atsakovė grąžino skolą pagal pirmąją paskolos sutartį, tačiau antrosios skolos (60 000 Lt) negrąžina, tik 2006 m. lapkričio 24 d. sumokėjo 27 Lt pinigų išgryninimo mokestį ir 93 Lt palūkanų.
Atsakovė teigė, kad ji pasirašė tik vieną paskolos raštelį (2006 m. balandžio 28 d.), pagal kurį pasiskolino iš ieškovo 60 000 Lt iki 2006 m. gegužės 28 d. Skolą grąžino 2006 m. gegužės 12 d., mokėjimo nurodymu pervesdama 60 000 Lt į ieškovo sąskaitą, o pinigų išgryninimo išlaidas ir palūkanas pervedė ieškovui 2006 m. lapkričio 24 d.
Šalių ginčas byloje kilo dėl jų 2006 m. balandžio 28 d. sudarytos paskolos sutarties įvykdymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovės 60 000 Lt negrąžintos paskolos, 1103,71 Lt palūkanų bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, taip pat 3833,11 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad 2006 m. balandžio 28 d. šalys sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti ieškovui 60 000 Lt iki 2006 m. gegužės 28 d. ir mokėti 4 proc. metinių palūkanų bei sumokėti pinigų išgryninimo išlaidas. Iš ieškovo sąskaitų išrašų teismas nustatė, kad 2006 m. balandžio 28 d. ieškovas pervedė atsakovei 60 000 Lt. 2006 m. gegužės 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. 895831 atsakovė pervedė ieškovui 60 000 Lt. Ieškovas teigė, kad šiuo pavedimu buvo grąžinta pirmesnė 60 000 Lt paskola, kurią jis atsakovei suteikė 2006 metų balandžio pradžioje. Ieškovo teigimu, atsakovei grąžinus šią skolą, paskolos raštelis buvo sunaikintas, o 2006 m. balandžio 28 d. suteikta kita 60 000 Lt paskola liko negrąžinta. Teismas, vadovaudamasis CK 6.65 straipsniu, pagal kurį kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo išduoti skolininkui pakvitavimą, grąžinti skolos dokumentą arba apie tai nurodyti pakvitavime, o jam atsisakius tai padaryti, skolininkas gali sustabdyti prievolės vykdymą, padarė išvadą, kad atsakovė neįvykdė savo prievolės pagal 2006 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį. Teismas nustatė, kad paskolos raštelis yra pas ieškovą (kreditorių), atsakovė 2006 m. gegužės 12 d. mokėjimo nurodyme nenurodė, kad tai – skolos pagal konkrečią sutartį grąžinimas (mokėjimo paskirties skiltyje nurodyta „sąskaitos papildymas“). Atsakovė, jei ji grąžino skolą pagal 2006 m. balandžio 28 d. sutartį, privalėjo taip ir nurodyti mokestiniame pavedime bei pareikalauti pakvitavimo arba paskolos sutarties grąžinimo, tačiau to nepadarė. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė tuo metu studijavo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete bei dirbo AB banke „Hansabankas“ paskolų vadybininke, taigi gerai žinojo paskolų suteikimo ir grąžinimo tvarką. Grąžindama paskolą atsakovė privalėjo laikytis CK 6.65 straipsnio nuostatų. Atsakovė nurodytų nuostatų nesilaikymą grindė tuo metu buvusiais tarpusavio pasitikėjimu grįstais santykiais su ieškovu, tačiau teismas šiais motyvais nesirėmė, konstatavęs, kad šalys, nepaisant jų santykių pobūdžio, vis dėlto sudarė rašytinę paskolos sutartį, kurioje nustatė paskolos grąžinimo datą bei palūkanas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu atsakovės apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė bei priteisė atsakovei iš ieškovo 1833,11 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Pagal CPK 177 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnį kiekviena šalis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas turėjo pareigą įrodyti, jog skolino pinigus atsakovei ne vieną, o du kartus (paskolos suteikimo faktą), tokiu atveju atsakovė turėtų pateikti įrodymus apie kiekvienos iš paskolų gražinimą. Šios aplinkybės, atsižvelgiant į sandorio sumą, įrodinėtinos rašytiniais įrodymais (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau ieškovas tokių aplinkybių nei tiesioginiais, nei netiesioginiais įrodymais byloje neįrodinėjo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindė savo teiginio, kad egzistavo būtent dvi paskolos sutartys. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovės teiginių teisingumą, jog šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai tik pagal 2006 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį, kad pinigai jai buvo reikalingi nekilnojamojo turto sandoriui sudaryti ir kad prievolę pagal paskolos sutartį ji įvykdė, taip pat sumokėjo priklausančias už naudojimąsi paskola palūkanas bei sutartyje aptartą pinigų išgryninimo mokestį, patvirtina ne tik mokėjimo nurodymai apie atitinkamų sumų sumokėjimą ieškovui, bet ir kiti byloje esantys netiesioginiai įrodymai. Faktas, kad palūkanas pagal paskolos sutartį ir pinigų išgryninimo mokestį atsakovė sumokėjo ne kartu su pagrindine skola, o tik 2006 m. lapkričio 24 d., taip pat nepaneigia to, jog 60 000 Lt suma, sumokėta ieškovui 2006 m. gegužės 12 d., yra būtent paskolos pagal 2006 m. balandžio 28 d. sutartį grąžinimas. Šalys pripažino, kad jų santykiai pavasarį dar buvo draugiški, nutrūko tik 2006 metų rugsėjo mėnesį. Teisėjų kolegija pripažino pagrįstu atsakovės paaiškinimą, kad sutartyje nustatytų palūkanų ieškovas iki to laiko nereikalavo, priėmė paskolos grąžinimą be palūkanų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė prievolę pagal paskolos sutartį įvykdė tinkamai, o pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo atmetė rašytinius įrodymus, patvirtinančius atitinkamų sumų sumokėjimą, nuspręsdamas, jog nesilaikyta CK 6.65 straipsnio reikalavimų. Aplinkybė, kad mokėjimo nurodyme netiksliai nurodyta mokėjimo paskirtis, savaime nepaneigia paskolos dalyko būtent pagal 2006 m. balandžio 28 d. sutartį grąžinimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas atsakovės atliktą mokėjimo pavedimą nepagrįstai pripažino tinkamu prievolės įvykdymo patvirtinimu, nes atsakovė, 2006 m. gegužės mėnesį grąžindama skolą pagal pirmąjį skolos raštelį, nenurodė, kad tai – skolos grąžinimas pagal 2006 m. balandžio 28 d. skolos raštelį. Susiklosčius nevienkartiniams kreditoriaus ir skolininko paskolos santykiams, bet koks pinigų pervedimas, nenurodant, kuri iš paskolų grąžinama, negali būti laikomas tinkamu skolininko prievolės įvykdymu. Tokie skolininko veiksmai suteikia jam galimybę manipuliuoti skolos grąžinimo faktu. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal CK 6.65 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas skolininkas turi galimybę užsitikrinti, kad jo atliktas prievolės įvykdymas būtų tinkamai užfiksuotas, tuo tarpu kreditorius negauna iš skolininko jokio patvirtinimo, kad jis grąžino skolos dokumentą skolininkui.
2. Pagal CK 6.65 straipsnio reikalavimus prievolės įvykdymą patvirtina arba skolos dokumento grąžinimas, arba kreditoriaus išduotas pakvitavimas apie prievolės įvykdymą. Mokėjimo pavedimas negali pakeisti šių prievolės įvykdymą patvirtinančių veiksmų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovė, jei ji grąžino skolą pagal 2006 m. balandžio 28 d. sutartį, privalėjo tai ir nurodyti mokėjimo pavedime bei pareikalauti pakvitavimo arba paskolos sutarties grąžinimo, tačiau to nepadarė. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad atsakovė yra banko darbuotoja ir jai turėjo būti žinoma, kaip mokėjimo pavedime turi būti nurodyta mokėjimo paskirtis.
3. Palūkanos ir išgryninimo išlaidos buvo nurodytos tik antrajame paskolos raštelyje, todėl tai, kad jos buvo sumokėtos vėliau nei mokėjimo pavedimu pervesta skola, taip pat patvirtina, jog mokėjimo pavedimu buvo atsiskaityta pagal pirmesnį, o ne vėliau sudarytą paskolos dokumentą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas priėmė skolos grąžinimą be palūkanų, nes nenustatyta, kad kreditorius atliko CK 6.129 straipsnyje nustatytus veiksmus, patvirtinančius skolininko atleidimą nuo prievolės.
4. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims, nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas turėjo įrodyti, jog skolino pinigus atsakovei ne vieną, o du kartus. Apeliacinės instancijos teismo aiškinimas reiškia, kad kreditorius, skolininkui įvykdžius prievolę, privalo nevykdyti įstatymo reikalavimų ir negrąžinti jam skolos dokumento, nes priešingu atveju neteks jokios galimybės įrodyti buvusį paskolos suteikimo faktą. Ieškovas įrodė visas reikšmingas aplinkybes: pinigų perdavimą atsakovei, patvirtintą rašytine forma, jos įsipareigojimą grąžinti tokią pat pinigų sumą iki 2006 m. gegužės 28 d. bei mokėti palūkanas ir padengti pinigų išgryninimo išlaidas. Paskolos rašto be įrašo apie paskolos grąžinimą originalo buvimas pas kreditorių preziumuoja aplinkybę, kad prievolė neįvykdyta, todėl skolininkas privalo įrodyti, jog buvo grąžinta būtent ta skola, dėl kurios pateiktas reikalavimas, tačiau to nebuvo padaryta.
5. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalį, tinkamai nemotyvavo sprendimo: tik abstrakčiai nurodė įrodymus, kurie, jo nuomone, patvirtina paskolos grąžinimą, tačiau išsamiau neatskleidė, kodėl remiasi būtent šiais įrodymais ir kodėl jie patvirtina teismo padarytas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-147/2005). Be to, teismas, sprendimą grįsdamas neišsamiais, neaiškiais ir prieštaringais motyvais, pažeidė principą audiatur et altera pars, taip pat apsunkino ieškovo kasacijos teisės įgyvendinimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą. Atsakovė nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, ir nurodo, jog teismas tinkamai įvertino atsakovės pateiktus dokumentus apie skolos grąžinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad jeigu ieškovas turi paskolos raštelio originalą, tai tokiu atveju skola laikoma grąžinta tada, kai atsakovas turi ieškovo patvirtinimą apie skolos grąžinimą arba kitą neginčijamą rašytinį dokumentą apie skolos grąžinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-404/2006; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-596/2005; 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-401/2005). Atsakovė pateikė teismui dokumentą apie skolos grąžinimą – banko pavedimą. Taigi, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, netgi tuo atveju, jeigu pas ieškovą liko paskolos sutarties originalas, darytina išvada, kad skola yra grąžinta. Pas ieškovą esantis paskolos raštelio originalas įrodo paskolos suteikimo faktą, o pas atsakovę esantis banko pavedimas atitinkamai sumai – skolos grąžinimą. Tokiomis aplinkybėmis ieškovo reikalavimai negali būti patenkinti. Ieškovas, teigdamas, kad buvo sudarytos dvi paskolos sutartys, privalėjo įrodyti antrosios paskolos sutarties egzistavimo bei pinigų perdavimo faktą (CPK 178 straipsnis), tačiau nepateikė visiškai jokių įrodymų, o aplinkybė, kad mokėjimo nurodyme įvardyta paskirtis „sąskaitos papildymas“, savaime nepaneigia paskolos dalyko pagal sudarytą sutartį grąžinimo. Ieškovo teiginiai, kad atsakovė dirbo banke, todėl turėjo gerai žinoti paskolų grąžinimo tvarką, neturi pagrindo, nes ieškovė yra ne teisininkė, be to, jos darbas nebuvo susijęs su paskolų grąžinimu ir paskolos sutarčių pasibaigimu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, patikrina apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu neperžengdamas kasacinio skundo ribų, t. y. pagal kasaciniame skunde nurodytą šio skundo dalyką ir pagrindą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai, 2 dalis), taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindą (CPK 351 straipsnio 1 dalis), analizuodamas tik teisės klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas remiasi teismų nustatytomis aplinkybėmis. Pagrindo ir poreikio peržengti kasacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta.
Dėl prievolės įvykdymo patvirtinimo ir prievolės pasibaigimo
Byloje nustatyta, kad ieškovas 2006 m. balandžio 28 d. paskolino atsakovei 60 000 Lt, ši įsipareigojo grąžinti skolą iki 2006 m. gegužės 28 d., taip pat sumokėti 4 proc. metinių palūkanų bei pinigų išgryninimo išlaidas. 2006 m. gegužės 12 d. mokėjimo pavedimu atsakovė pervedė ieškovui 60 000 Lt, o 2006 m. lapkričio 24 d. – palūkanas ir pinigų išgryninimo mokestį. Šalių sudarytos 2006 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties faktą patvirtinantis paskolos raštelio originalas yra pas ieškovą.
Konstatuotina, kad šalys buvo sudariusios paskolos sutartį, savo turiniu ir forma atitinkančią CK 6.870-6.871 straipsnių reikalavimus. Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Skolininko prievolė, kilusi iš paskolos sutarties, kaip ir bet kuri kita, turi būti vykdoma sąžiningai, tinkamai ir nustatytu terminu (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis). Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie prievolės įvykdymą. Jeigu skolininkas kreditoriui yra išdavęs prievolės įvykdymui patvirtinti skolos dokumentą (šios bylos atveju – rašytinę paskolos sutartį), tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o jeigu tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente. Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą arba grąžinti skolos dokumentą, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą. Tokie yra bendrieji ir kasatoriaus teisingai nurodyti prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuojantys įstatymų reikalavimai (CK 6.65 straipsnio 1-3 dalys). Paskolos sutarties dalyku gali būti pinigai arba rūšies požymiais apibūdinami suvartojamieji daiktai. Tuo atveju, kai paskolos sutarties dalykas yra pinigai, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento (CK 6.873 straipsnio 5 dalis). Aplinkybė apie pinigų grąžinimą kasatoriui apeliacinės instancijos teismo nustatyta tinkamai (patvirtinta rašytiniais įrodymais, kurių šalys neginčija). Teismo išvada apie tinkamą prievolės įvykdymą pagrįsta įstatymu. Konstatuotina, kad, paskolos sumą įskaičius į paskolos davėjo sąskaitą banke, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita, net ir esant paskolos sutarčiai pas paskolos davėją, paskolos suma pripažįstama grąžinta, o tai reiškia tinkamą prievolės įvykdymą, t. y. prievolės pasibaigimą jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnis).
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo
Kasatorius nurodo, kad šalys buvo sudariusios dvi paskolos sutartis, tačiau atsakovė yra įvykdžiusi tik vieną iš jų – pirmesniąją.
Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymą reglamentuojančią taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Kasatorius ieškinio reikalavimą priteisti jam iš atsakovės negrąžintą 60 000 Lt skolą grindė 2006 m. balandžio 28 d. šalių sudaryta paskolos sutartimi, taigi turėjo įrodyti šios sutarties sudarymo (t. y. pinigų perdavimo atsakovei, nes paskolos sutartis yra realinė) faktą. Kasatoriui pateikus 2006 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties (paskolos raštelio) originalą, patvirtinantį sutarties sudarymą, atsakovė, teigianti, kad skolą pagal nurodytą sutartį grąžino, turėjo pareigą šį teiginį įrodyti. Kasatorius kasaciniame skunde argumentuoja, kad, jam įrodžius, jog 2006 m. balandžio 28 d. paskolos sutartis buvo sudaryta, ir turint šios paskolos sutarties (paskolos raštelio) originalą, preziumuojama, kad skola pagal nurodytą paskolos sutartį yra negrąžinta, todėl atsakovė turėjo paneigti šią prezumpciją, pateikdama įrodymus, patvirtinančius, jog ji grąžino skolą būtent pagal šią, o ne kokią nors kitą paskolos sutartį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovės pateiktas mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, jog ji 2006 m. gegužės 12 d. į kasatoriaus sąskaitą banke pervedė 60 000 Lt, apeliacinės instancijos teismo teisingai buvo įvertintas kaip tinkamas įrodymas, patvirtinantis skolos pagal 2006 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį grąžinimą, nes, pirma, skolos negrąžinimo prezumpcija nėra absoliuti ir gali būti paneigiama, antra, mokėjimo nurodymas patvirtina, kad skola grąžinta laikantis 2006 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties sąlygų (pinigų suma grąžinta paskolos sutartyje nurodyto dydžio ir per sutartyje nustatytą terminą). Be to, minėta, pagal CK 6.873 straipsnio 5 dalį paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento. Tai, kad šalių paskolos sutartyje nustatytas pinigų išgryninimo mokestis ir palūkanos buvo sumokėti vėliau, nepaneigia skolos grąžinimo fakto. Tokiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė įrodė skolos būtent pagal 2006 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį grąžinimą.
Kasatorius taip pat rėmėsi aplinkybe, kad šalys buvo sudariusios dar vieną paskolos sutartį dėl tokio pat dydžio paskolos sumos (60 000 Lt), tik ši sutartis buvo sudaryta pirmiau nei ginčijama 2006 m. balandžio 28 d. sutartis ir pagal ją nebuvo numatyta jokių papildomų mokėjimų (nei palūkanų, nei pinigų išgryninimo mokesčių). Kasatoriaus teigimu, atsakovės į jo sąskaitą banke pervesti 60 000 Lt yra skolos grąžinimas būtent pagal šią, pirmesniąją, o ne pagal 2006 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį. Šiems kasatoriaus teiginiams galioja ta pati įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė kaip ir teiginiams dėl 2006 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties, t. y. būtina įrodyti pirmesnės paskolos sutarties sudarymo faktą. Kasatorius aiškina, kad taip jis verčiamas nesilaikyti įstatymų reikalavimų ir, skolininkui grąžinus skolą, neatiduoti jam skolos dokumento, o rūpintis būsimu paskolos sutarties sudarymo įrodinėjimu tuo atveju, jeigu kiltų ginčas. Tokie teiginiai nepagrįsti. Minėta, atsakovei pateikus įrodymus, paneigiančius 2006 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties neįvykdymo (skolos negrąžinimo) prezumpciją, kasatoriui tenka pareiga įrodyti savo teiginius apie kitos paskolos sutarties egzistavimą. Paskolos sutarties, kuriai privaloma rašytinė forma, sudarymo faktą galima įrodinėti ne tik pateikiant sutarties originalą ar patvirtintą kopiją, bet ir kitais įrodymais (CK 1.93 straipsnio 2, 6 dalys), tačiau kasatorius nepateikė jokių įrodymų. Teismas negali konstatuoti paskolos sutarties sudarymo fakto remdamasis tik niekuo nepagrįstais kasatoriaus paaiškinimais.
Remdamasi tokiais argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą, ir, pripažinęs, jog kasatorius neįrodė pirmesnės paskolos sutarties egzistavimo, pagrįstai ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmesnės paskolos sutarties neįrodytumo atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimais paskolos sutarčių atvejais 2008 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. O. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-596/2005, ir kt.
Kiti kasacinio skundo teiginiai iš esmės yra išvestiniai iš pirmiau nurodytų ir kasacinio teismo išanalizuotų argumentų ir nėra pagrindas išvadai apie skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo neteisėtumą. Nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimas paliekamas galioti.
Atmetus kasacinį skundą, kitai šaliai atlygintinos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė pateikė mokėjimo dokumentą, patvirtinantį, kad ji kasaciniame teisme turėjo 800 Lt atstovavimo išlaidų. Ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatytos maksimalios atlygintinos sumos už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ir atitinka šios bylos sudėtingumą. Dėl to atsakovei iš kasatoriaus priteistina 800 Lt atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei J. Š. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo N. A. (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus) Lt atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Gražina Davidonienė
Birutė Janavičiūtė