Administracinė byla Nr. eA-3140-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01337-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko, Ramutės Ruškytės, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjui (apeliantui) D. Z.,

pareiškėjo (apelianto) atstovui advokatui Albertui Kručkauskui,

atsakovo (apelianto) Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovui advokatui Gyčiui Mekioniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. Z. ir atsakovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas D. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija, atsakovas) 2018 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. K-52 „Dėl D. Z. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. K-52); 2) grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą – Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas; 3) priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2018 m. kovo 21 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.1.                      Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – ir STT) 2017 m. vasario 17 d. raštu Nr. 4-01-1353 „Dėl informacijos apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą“ (toliau – ir STT raštas) Lietuvos Respublikos susisiekimo ministrui pateikė informaciją dėl D. Z. veiksmų sprendimui priimti. Direkcijos direktoriaus 2017 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-78 buvo sudaryta komisija (toliau – ir Komisija Nr. 1) dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo. Tą pačią dieną įvyko Komisijos Nr. 1 posėdis ir buvo surašyta išvada Nr. 6-157 „Dėl direktoriaus pavaduotojo D. Z. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada Nr. 6-157), kurioje konstatuota, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, todėl buvo pasiūlyta jam skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Direkcijos direktorius priėmė 2017 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. K-63 „Dėl D. Z. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas Nr. K-63), kuriuo pripažino, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą – piktnaudžiavo tarnyba, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo reikalavimus, ir skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos. Dėl šio įsakymo pareiškėjas 2017 m. kovo 31 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. balandžio 27 d. priėmė sprendimą pareiškėjo skundą atmesti. Nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi su apeliaciniu skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT), kuris 2018 m. vasario 14 d. panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino Įsakymą Nr. K-63, grąžino pareiškėją į Direkcijos pavaduotojo pareigas, priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

1.2.                      Pareiškėjas nurodė, kad Direkcijos laikinai pareigas einančio direktoriaus 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. K-28 „Dėl D. Z. grąžinimo į pareigas“ jis buvo grąžintas į Direkcijos pavaduotojo pareigas. Tą pačią dieną buvo priimtas įsakymas Nr. V-45 „Dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimo“, kuriuo nurodyta atnaujinti tyrimą dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo, ir sudaryta Komisija tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – ir Komisija Nr. 2). 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. K-29 „Dėl D. Z. laikino nušalinimo nuo pareigų“ pareiškėjas tarnybinio tyrimo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 26 d. buvo nušalintas nuo einamų pareigų. Komisija Nr. 2 2018 m. vasario 26 d. vykusiame posėdyje nutarė pridėti medžiagą, kuri buvo surinkta Komisijos Nr. 1, pareiškėjo viešųjų ir privačių interesų deklaraciją ir Direkcijos pastato apsaugos sistemos išrašus. 2018 m. vasario 26 d. pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nušalinimą nuo pareigų, visi minėti įsakymai bei paprašyta pateikti paaiškinimą dėl nurodyto galimo tarnybinio nusižengimo. 2018 m. vasario 28 d. pareiškėjas Komisijai Nr. 2 pateikė prašymą pateikti informaciją, kuri jam reikalinga paaiškinimams pateikti, bei įvertinti įsakymo dėl nušalinimo nuo pareigų pagrįstumą ir pratęsti terminą paaiškinimams pateikti, iki bus suteikta prašoma informacija. Komisija Nr. 2 2018 m. kovo 1 d. posėdyje nusprendė nurodyti pareiškėjui, kad tarnybinio patikrinimo ribos yra pranešime nurodytos aplinkybės, bei nepratęsti termino paaiškinimams pateikti, taip pat nurodė, kad, negavus paaiškinimų, jais bus laikomas pareiškėjo 2018 m. vasario 28 d. prašymas. 2018 m. kovo 12 d. Komisija Nr. 2 nusprendė prie medžiagos pridėti STT 2017 m. birželio 6 d. pateiktus kriminalinės žvalgybos protokolus. 2018 m. kovo 20 d. Komisija Nr. 2 pateikė išvadą Nr. 1-2199 „Dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojo D. Z. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada Nr. 1-2199). 2018 m. kovo 21 d. šios išvados pagrindu buvo priimtas skundžiamas Įsakymas Nr. K-52, kuriuo pareiškėjas pripažintas padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir atleistas iš pareigų.

1.3.                      Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Įsakymas Nr. K-52 prieštarauja įsiteisėjusiam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimui, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymui (toliau – ir VTĮ), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymui (toliau – ir ABTĮ) ir kitiems teisės aktams bei neatitinka susiformavusios teismų praktikos administracinėse bylose. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymėjo, kad tarnybinis patikrinimas atliktas pažeidžiant esminius Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 1029 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad įsakyme, kuriuo atnaujintas tarnybinio nusižengimo tyrimas, kaip atnaujinimo pagrindas įvardijamas STT raštas – tas pats, kuris buvo ir ankstesnio patikrinimo pagrindas ir dėl kurio yra priimtas teismo sprendimas, kuriame konstatuota, jog tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta nepagrįstai. Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, panaikindamas pareiškėjui skirtą tarnybinę nuobaudą, nenurodė atsakovui įpareigojimo iš naujo atlikti tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu. Atsakovas nagrinėjamoje situacijoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą interpretavo savo nuožiūra, nuspręsdamas, kad neva turi pagrindą atnaujinti procedūrą ir tuo pačiu pagrindu priimti priešingą teismo sprendimui individualų aktą. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju atsakovas pradėjo ne naują tarnybinį patikrinimą, remdamasis kitomis aplinkybėmis ar kitais pagrindais, tačiau atnaujino tą patį, vykdytą dar 2017 m. kovo 6 d., kurį teismas pripažino neobjektyviu, neišsamiu ir dėl to neteisėtu. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokio tarnybinio nusižengimo atnaujinimo pagrindo jokie teisės aktai nenustato, todėl tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė esmines procedūrines taisykles, viršijo savo įgaliojimus bei netinkamai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą.

1.4.                      Pareiškėjas tvirtino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu panaikinus Įsakymą Nr. K-63, neteko galios ir Išvada Nr. 6-157, kadangi ji yra sudedamoji Įsakymo Nr. K-63 dalis. Vis dėlto Komisija Nr. 2, tęsdama neteisėtai pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą, Išvadą Nr. 6-157 ir Komisijos Nr. 1 tirtą medžiagą pridėjo prie tarnybinio patikrinimo medžiagos ir ja rėmėsi priimdama Išvadą Nr. 1-2199. Taigi, pareiškėjo teigimu, atsakovas, skirdamas jam tarnybinę nuobaudą už tą patį teisės pažeidimą antrą kartą (dėl tų pačių faktinių aplinkybių, t. y. tuo pačiu pagrindu), pažeidė non bis idem (negalima du kartus bausti už tą patį pažeidimą) principą.

1.5.                      Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra praleisti tarnybinio patikrinimo pradėjimo terminai, kadangi tarnybinio nusižengimo tyrimas, gavus oficialią informaciją, pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo, o STT raštas buvo gautas 2017 m. kovo 6 d. Be to, Komisija Nr. 2, pareiškėjui pateiktame pranešime ir posėdyje aiškiai apibrėžusi tyrimo ribas, Išvadoje Nr. 1-2199 jas peržengė ir tyrė bei nustatė aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui įtarimai nebuvo pareikšti ir priešingi jos pačios priimtam sprendimui dėl tyrimo ribų. Taigi, pareiškėjo manymu, pakartotinio tarnybinio nusižengimo tyrimo metu iš esmės galėjo būti vertinama tik ta pati, jau ankstesnio tyrimo metu tirta STT rašte nurodyta informacija, kadangi tik ji nurodyta pareiškėjui teiktame pranešime ir Komisijos Nr. 2 sprendimu patenka į tyrimo ribas. Tačiau ši informacija Išvadoje Nr. 1-2199 nustatyta ir vertinta pažeidžiant esmines procedūros taisykles. Šiuo atveju buvo praleisti VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai, o Išvadoje Nr. 1-2199 nepagrįstai remiamasi 3 metų naikinamuoju terminu. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad jis nebuvo informuotas apie Išvadoje Nr. 1-2199 nurodomas aplinkybes, susijusias su neva netinkamu pareigų vykdymu organizuojant Direkcijos viešuosius pirkimus, t. y. nebuvo supažindintas su 2018 m. kovo 20 d. Komisijos Nr. 2 išvada Nr. 1-2171 „Dėl eismo informacijos centro pastato statybos darbų neįvykusio viešojo pirkimo priežasčių“ (toliau – ir Išvada Nr. 1-2171).

1.6.                      Pareiškėjas pabrėžė, kad Komisija Nr. 2 Išvadoje Nr. 1-2199 nepagrįstai jam inkriminavo pažeidimą dėl privačių ryšių su R. K. nedeklaravimo. Nevertino pareiškėjo pateiktų, su šiuo pažeidimu susijusių paaiškinimų. Išvadoje Nr. 1-2199 esantis teiginys dėl būtinybės minėtus interesus deklaruoti prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymui. Be to, R. K. ir kiti Išvadoje Nr. 1-2199 minimi susiję asmenys negalėjo turėti įtakos pareiškėjo priimamiems sprendimams, nes jų atžvilgiu pareiškėjas sprendimų nepriimdavo. Taigi, Išvadoje Nr. 1-2199 visiškai nepagrįstai pareiškėjui inkriminuojamos aplinkybės, susijusios dėl tariamo atlyginimo iš R. K. gavimo. Taip pat tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad Komisija Nr. 2 ar atsakovas būtų kreipęsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (toliau – ir VTEK), todėl aplinkybės dėl viešųjų ir privačių interesų nedeklaravimo nustatytos nepagrįstai ir pažeidžiant Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatas.

1.7.                      Pareiškėjas akcentavo, kad Išvados Nr. 1-2199 motyvai paremti prielaidomis ir spėjimais. Joje nenurodyti jokie konkretūs pareiškėjo priimti sprendimai jo tarnybos metu, dėl kurių STT rašte minimi asmenys būtų gavę naudos, bei nenurodoma, kokiais konkrečiais sprendimais pareiškėjas veikė tų asmenų veikiamas. Aplinkybė dėl pareiškėjo neva gauto atlygio nėra pagrįsta faktiniais duomenimis. Be to, Komisija Nr. 2 neturi kompetencijos spręsti, ar asmuo padarė korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, todėl Išvados Nr. 1-2199 teiginiai, jog neva pareiškėjas kartu su R. K. atliko veiksmus, būdingus nusikalstamo pasaulio atstovams, darantiems nusikalstamas veikas, yra nepagrįstas. Šiuo metu taip pat nėra jokių įsiteisėjusių teismo nuosprendžių, kurie turėtų res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią šioje byloje dėl R. K., jis nėra pripažintas kaltu, o pareiškėjo atžvilgiu joks baudžiamasis procesas niekada nebuvo pradėtas.

1.8.                      Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jo tariamai padaryti pažeidimai motyvuojami išimtinai STT raštu, kuriame nurodoma, jog STT disponuoja informacija apie jo galimai padarytas ir daromas neteisėtas korupcinio pobūdžio veikas, turinčias tarnybinio nusižengimo požymių. Taigi, STT rašte nurodomos tik prielaidos, o prie STT rašto jokie įrodymai, patvirtinantys išdėstytas aplinkybes, nepridėti. Tuo tarpu STT pateikti kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai prie tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagos pridėti tik 2018 m. kovo 12 d. Komisijos Nr. 2 posėdyje. Tačiau kriminalinės žvalgybos metu gauti duomenys negalėjo būti panaudoti tiriant pareiškėjo tarnybinius nusižengimus, kadangi STT rašte nurodoma apie korupcinio pobūdžio neteisėtas veikas, bet ne apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.

1.9.                      Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad dėl aptartų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. neigiamus išgyvenimus, nesaugumo, nestabilumo ir teisinio netikrumo jausmą, buvo visiškai sugadinta jo reputacija, atimta ir nesugrąžinta galimybė grįžti į pareigas.

1.10.                      Be to, skunde pareiškėjas nurodė, jog tuo atveju, jei teismas nuspręstų įvertinti Išvados Nr. 1-2199 turinį, byla turėtų būti stabdoma, kadangi šiuo atveju taikytinos Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 19 straipsnio 3 dalies ir VTĮ 29 straipsnio 2 dalies nuostatos, dėl kurių konstitucingumo yra kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

1.11.                      Pareiškėjas papildomai akcentavo, kad nagrinėjamu atveju jis grąžintas į darbą praėjus 12 dienų nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo, t. y. 2018 m. vasario 26 d. Tačiau atsakovas, grąžinęs pareiškėją į pareigas, nepranešė teisės aktų nustatyta tvarka apie jo privalomąjį socialinį draudimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir VSDFV), nors privalėjo tą padaryti prieš vieną darbo dieną iki jo grąžinimo į pareigas, t. y. 2018 m. vasario 25 d. (pareiškėjas nurodė, kad duomenys VSDFV buvo pateikti tik 2018 m. kovo 1 d. ir 2018 m. kovo 19 d.).

2.       Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti. Paaiškino, kad atsižvelgus į susiklosčiusią situaciją ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro pasisakymus, jog tokios reputacijos asmens darbas Direkcijoje negalimas, pareiškėjui dirbti Direkcijoje būtų keblu. Taip pat pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas buvo nevykdomas 12 dienų, o po 12 dienų grąžinus jį į darbą, jis tą pačią dieną buvo nušalintas ir buvo atnaujintas galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas. Pareiškėjas nurodė, kad apie tai, jog jis grąžinamas į darbą, sužinojo iš žiniasklaidos, o iš Direkcijos tokio pranešimo negavo, su laikinai einančiu direktoriaus pareigas V. A. susitikęs nebuvo.

3.       Atsakovas Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

3.1.                      Atsakovas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju atnaujinus tarnybinio nusižengimo tyrimą nebuvo pažeistas non bis in idem principas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendime netyrė ir nenuginčijo tarnybinio patikrinimo metu nustatytų neteisėtų pareiškėjo veiksmų. Iš minėto teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas pripažino ir konstatavo, jog Išvada Nr. 6-157 pagal STT raštą yra teisėta ir pagrįsta, bet tyrimo procedūra buvo atlikta pažeidžiant pareiškėjo teises, teisės aktais suteikiamas tarnybinio tyrimo metu. Pažeidimai nustatyti jau pačioje tyrimo pradžioje – netinkamai suformuluojant pranešimą apie įtarimus ir nesuteikiant termino pareiškėjui atsiliepti raštu. Taigi, išnagrinėjęs bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė procedūrinius trūkumus, tačiau byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog pareiškėjas nebuvo padaręs pažeidimo. Priešingai, teismas sprendime konstatavo, jog administracinės bylos faktiniai duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjo veiksmai buvo pradėti tikrinti pagrįstai, t. y. gavus iš STT patikimų duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog pareiškėjas padarė galimus tarnybinius pažeidimus. Atsakovo manymu, teismams konstatavus, kad tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, tačiau jį atliekant padaryta procedūrinių pažeidimų, Direkcija turėjo pareigą ištaisyti nustatytus pažeidimus ir tyrimą užbaigti teisės aktų nustatyta tvarka bei per nustatytus terminus. Todėl šiuo atveju atsakovo atliktas tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nelaikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo nepaisymu, priešingai – atsakovas, vadovaudamasis būtent minėtame teismo sprendime nustatytais tyrimo pažeidimais, juos ištaisė atnaujindamas tyrimą nuo to etapo, kai buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, t. y. nuo pranešimo apie tarnybinį patikrinimą surašymo ir įteikimo etapo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad dėl procedūrinių pažeidimų pripažintas neteisėtu tyrimas negali užkirsti kelio tarnybinio nusižengimo tyrimo esmei, t. y. atsakovui tinkamai atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūras ir, jeigu yra pagrindas, nubausti valstybės tarnautoją (šiuo atveju pareiškėją) už padarytus pažeidimus. Priešingu atveju procedūrinis pažeidimas užkirstų kelią pasiekti VTĮ 30 straipsnyje įtvirtintą tikslą – ištirti galimą pažeidimą ir, nustačius pažeidimo faktą, nubausti pažeidimą padariusį asmenį. Šiuo aspektu atsakovas akcentavo, kad teismui panaikinus pirmąjį tyrimą ir jo rezultatus, pareiškėjas grąžinamas į padėtį, buvusią iki pažeidimo, t. y. į tyrimo pradžią, kai dar nebuvo padaryti procedūriniai pažeidimai. Atitinkamai pareiškėjas, panaikinus pirmąjį įsakymą dėl atleidimo iš tarnybos, laikomas nebaustu už galimai padarytus tarnybinius nusižengimus.

3.2.                      Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju tarnybinio nusižengimo tyrimo teisinis pagrindas – ne teismo sprendimas (įpareigojimas ištaisyti procedūrinius pažeidimus), o padaryto tarnybinio pažeidimo padarymo faktas. Tuo tarpu pareiškėjas savo nepagrįstais teiginiais, neva teismas turėjo įpareigoti atsakovą iš naujo atlikti tarnybinį patikrinimą, o priešingu atveju atsakovas neva tokios teisės neturi, siekia nepagrįstai išplėsti teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, ginčą nagrinėjančios konkretaus ginčo ribose, kompetenciją bei paneigti atsakovo, kaip valstybės institucijos, pareigas, kylančias iš VTĮ nuostatų, įpareigojančių instituciją tirti tarnybinius nusižengimus ir nustatančių jos įgaliojimus bei diskreciją šioje srityje. Atsakovas pabrėžė, kad ne teismas sprendžia dėl tarnybinio pažeidimo vados, o pareigūnas, pagal įstatymus turintis įgaliojimus organizuoti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Nagrinėjamu atveju, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui sprendimu panaikinus Įsakymą Nr. K-63, atsakovas turėjo pareigą įvertinti, ar įmanoma užbaigti pradėtą tyrimą pašalinus teismo sprendime nustatytus procedūrinius pažeidimus, ar nėra praleisti VTĮ nustatyti terminai ir (ar) nėra kitų kliūčių tyrimui užbaigti. Todėl nustatęs, kad sąlygos pareiškėją patraukti tarnybinėn atsakomybėn nėra išnykusios ir terminai nėra pasibaigę, atsakovas priėmė pagrįstą sprendimą – atnaujinti tyrimą, ištaisyti padarytus procedūrinius pažeidimus ir priimti jo kompetencijai tenkančius sprendimus. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas negalėjo atnaujinti tyrimo, nes to nenustato teisės aktai, yra nepagrįsti ir ribojantys atsakovo, kaip atlikti tarnybinį patikrinimą turinčio pareigą subjekto, įgaliojimus.

3.3.                      Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas padarė abu VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte nustatytus pažeidimus, t. y. piktnaudžiavo tarnyba ir šiurkščiai pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus, kadangi būdamas Direkcijos direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už Direkcijos viešuosius pirkimus, jis pirkimus organizavo ir (ar) kėsinosi organizuoti ne taip, kad būtų pasiekti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – ir VPĮ) nustatyti viešųjų pirkimų tikslai bei užtikrintas racionalaus valstybės lėšų imperatyvas, o taip, kad pirkimus laimėtų jo artimo draugo R. K. proteguojami subjektai. Pareiškėjas šiuo atveju laikomas pažeidęs ne tik Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, tačiau padaręs ir kitus pažeidimus, kurie patenka į piktnaudžiavimo tarnyba apibrėžtį, t. y. pareiškėjas tarnybinę padėtį naudojo ne tarnybos interesais ir ją diskreditavo. Tuo tarpu valstybės tarnautojas, einantis tokias svarbias pareigas kaip pareiškėjas, privalo veikti skaidriai, vengti neaiškių susitikimų su privačių interesų grupių atstovais, turinčiais tokią didelę įtaką įvairiuose sektoriuose, o ypač turinčių tiesioginį suinteresuotumą Direkcijos vykdomais pirkimais. Atsakovo manymu, nagrinėjamoje situacijoje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių šiuos pažeidimus.

3.4.                      Atsakovas pabrėžė, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos įpareigoja valstybės tarnautoją nusišalinti ne tik nuo tokių ryšių, kurie susiję su artimųjų asmenų interesais, bet ir nuo bet kokių ryšių, kurie kelia netgi šališkumo regimybę. Interesų konflikto ir (ar) šališkumo regimybė vertinama ne pagal interesų konfliktu įtariamo asmens paaiškinimus, o per visuomenės pasitikėjimo institucija (jos tarnautojais) prizmę. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad pareiškėjo ryšiai su korupcija politinėje srityje įtariamu R. K. ir surinkti duomenys apie šių ryšių panaudojimą pareiškėjo tarnyboje sudaro pagrindą visuomenės pasitikėjimo institucija (jos tarnautojais) abejoti pareiškėjo objektyvumu vykdant jam tiesiogiai tenkančias pareigas.

3.5.                      Šiame kontekste atsakovas pažymėjo, kad nesikreipimas į VTEK dėl interesų konflikto konstatavimo nepaneigia pareiškėjo šiurkščių tarnybinių nusižengimų. Atsakovas paaiškino, kad būtų niekaip negalėjęs atlikti pareiškėjo tarnybinio patikrinimo per teisės aktų nustatytus terminus, jei dar būtų kreipęsis į VTEK ir laukęs jos tyrimo išvados. Be to, VTEK kompetencijai priklausantys pareiškėjui inkriminuoti pažeidimai susiję tik su vieno epizodo dalimi – privačių ryšių su R. K. nedeklaravimu, todėl VTEK išvadų nenurodymas ginčijamoje Išvadoje Nr. 1-2199 nevertintinas kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas, nes tai neturi įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir sprendimo pagrįstumui bei atsakovo išvados dėl tarnybinio nusižengimo nebūtų pakeitę. Taip pat tai nebūtų turėję įtakos ir pareiškėjui skirtai nuobaudai, nes jis bet kuriuo atveju būtų buvęs atleistas iš einamų pareigų, kadangi yra nustatyta daugybė kitų šiurkščių pažeidimų, dėl kurių pareiškėjo atleidimas buvo neišvengiamas. Pareiškėjas neįrodė, kad jei būtų kreiptasi į VTEK, jam atsakomybė nebūtų buvusi taikoma.

3.6.                      Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui inkriminuotų kaltinimų esmė atsispindi Direkcijos pranešime apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nušalinimą nuo pareigų. Atsakovo manymu, pateikto turinio pranešimas pripažintinas pakankamai informatyviu, nepažeidžiančiu tarnybinio patikrinimo procedūrų ir pareiškėjo teisių. Pareiškėjui pranešimu taip pat buvo suteiktas terminas pateikti paaiškinimus, tačiau jis tai daryti atsisakė. Tuo tarpu vengimas teikti paaiškinimus yra paties pareiškėjo pasirinktas vienas iš gynybos būdų ir negali būti vertinamas kaip netinkamas atsakovo veikimas vykdant tarnybinio patikrinimo procedūras.

3.7.                      Pareiškėjo teiginius, kad jis negalėjo apsiginti nuo Išvados Nr. 1-2171, nes negalėjo su ja susipažinti iki priimant ginčijamą Išvadą Nr. 1-2199, atsakovas vertino kaip nepagrindžiančius procedūrų pažeidimo. Šiuo aspektu nurodė, kad pareiškėjas su tyrimo eigoje surinktais įrodymais ir jų turiniu neturėjo teisės susipažinti iki tyrimo pabaigos. Tik po to, kai buvo baigtas tyrimas, pareiškėjas įgijo teisę susipažinti su visa tyrimo metu surinkta medžiaga, pagrindžiančia jo pažeidimus, įgijo teisę kvestionuoti tyrimo išvadas, įskaitant įrodymus, kuriais tos išvados grindžiamos. Išvada Nr. 1-2171 yra būtent toks įrodymas, dėl kurio turinio pagrįstumo pareiškėjas turi teisę pasisakyti, ginčydamas atlikto tyrimo rezultatus. Tačiau nei atliekant pirmąjį tyrimą, nei antrąjį tyrimą pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar kitokių paaiškinimų, kurie paneigtų Išvadoje Nr. 1-2199 nurodytas aplinkybes, šios išvados turinio ir joje nurodytų argumentų, pagrindžiančių, jog joje minimas viešasis pirkimas neįvyko būtent dėl pareiškėjo kaltės, pareiškėjas skunde teismui taip pat nekvestionuoja. Taigi, laikytina, kad pareiškėjas, kuris pats suformulavo skundo ribas, pripažįsta minėtos išvados turinį. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjas turėjo visas galimybes gintis nuo pateikto kaltinimo ir šias galimybes realizavo tiek, kiek pats pageidavo.

3.8.                      Atsakovas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nepraleido termino tarnybinei nuobaudai skirti, nes pagal STT tyrimo metu surinktą medžiagą terminas nuobaudai skirti yra treji metai nuo pažeidimo padarymo. Taip pat akcentavo, kad rėmimasis STT tyrimo metu surinkta medžiaga atitinka KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies turinį bei teismų praktiką. Nagrinėjamu atveju Direkcija tinkamai pagrindė ir motyvavo pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų sudėtis.

3.9.                      Be to, atsakovo manymu, iš VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 3 punkto turinio aiškiai matyti, kad nebūtina konstatuoti paties korupcijos fakto, o tik jos požymius. Į korupcijos sąvoką pagal Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymą įeina ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, o atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš tarnybos, neprivalo turėti duomenų, kad pareiškėjas padarė korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką ar nusikaltimą valstybei dėl informacijos atskleidimo.

3.10.                      Atsakovas kartu atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija kito atleidimo pagrindo, nustatyto VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 19 punkte, susijusio su nepriekaištingos reputacijos netekimu.

3.11.                      Atsakovas taip pat teigė, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos kilimo fakto, o prašomas priteisti žalos dydis nepagrįstas ir neracionalus.

4.       Teismo posėdyje atsakovo atstovai palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti. Teismui nusprendus pareiškėjo skundą patenkinti, prašė į darbą jo negrąžinti ir vadovautis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 218 straipsnio 4 dalimi.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Direkcijos 2018 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. K-52 „Dėl D. Z. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ ir pripažino pareiškėjo atleidimą iš darbo neteisėtu; laikė, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 218 str. 6 d.); negrąžino pareiškėjo į Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas ir priteisė jam 13 224,54 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2018 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų); pareiškėjui už laikotarpį nuo šio sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo už kiekvieną dieną priteisė po 127,65 Eur (neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų), tačiau ne ilgiau kaip už vienus metus (DK 218 str. 4 d.); priteisė pareiškėjui 2 667,89 Eur papildomą kompensaciją; pareiškėjo reikalavimą priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmetė.

6.       Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1.                      STT 2017 m. vasario 17 d. raštu Nr. 4-01-1353 Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai pateikė informaciją apie pareiškėjo galimai padarytas ir daromas korupcinio pobūdžio neteisėtas veikas, turinčias tarnybinio nusižengimo požymių.

6.2.                      2017 m. kovo 6 d. minėtas STT raštas buvo persiųstas nagrinėti Direkcijai, nurodant atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir spręsti dėl pareiškėjo tinkamumo eiti pareigas.

6.3.                      2017 m. kovo 6 d. įvyko Komisijos Nr. 1 posėdis, per kurį buvo svarstytas STT 2017 m. vasario 17 d. raštas Nr. 4-01-1353 ir nutarta, kad iš esamų dokumentų bei pateiktos informacijos galima daryti prielaidą, jog pareiškėjas padarė šiurkštų pažeidimą, nustatytą VTĮ 29 straipsnio 5 dalyje ir 29 straipsnio 6 dalies 3 ir 4 punktuose. Buvo pasiūlyta pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

6.4.                      2017 m. kovo 6 d. Direkcija priėmė išvadą Nr. 6-157 „Dėl direktoriaus pavaduotojo D. Z. galimo tarnybinio nusižengimo“, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nustatytą VTĮ 29 straipsnio 5 dalyje ir 6 dalies 3 ir 4 punktuose, todėl buvo pasiūlyta jam skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą, nustatytą VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 4 punkte – atleidimą iš pareigų.

6.5.                      2017 m. kovo 6 d. Direkcijos direktorius priėmė įsakymą Nr. K-63 „Dėl D. Z. atleidimo iš valstybės tarnybos“, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą – piktnaudžiavo tarnyba, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus. Pareiškėjui už šį tarnybinį nusižengimą buvo skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš darbo.

6.6.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu Nr. K-63, 2017 m. kovo 31 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė panaikinti nurodytą įsakymą, grąžinti jį į valstybės tarnybą – Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

6.7.                      STT 2017 m. birželio 6 d. raštu Nr. 4-01-4268 pateikė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai papildomą medžiagą dėl galimo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo.

6.8.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3112-244/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01061-2017-1) pareiškėjo 2017 m. kovo 31 d. skundą atmetė.

6.9.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, 2017 m. liepos 25 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su apeliaciniu skundu, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti.

6.10.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01061-2017-1) patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikino Direkcijos direktoriaus 2017 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. K-63, grąžino pareiškėją į Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas ir priteisė jam 29 461,39 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2017 m. kovo 7 d.) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį po 127,65 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki šio procesinio sprendimo įvykdymo dienos, pradedant skaičiuoti šį terminą kitą dieną nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

6.11.                      Direkcijos direktorius 2018 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą Nr. K-28 „Dėl D. Z. grąžinimo į pareigas“, kuriuo grąžino pareiškėją į Direkcijos A lygio 18 kategorijos direktoriaus pavaduotojo pareigas nuo 2018 m. vasario 26 d.

6.12.                      Direkcijos direktorius 2018 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą Nr. V-45 „Dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimo“, kuriuo, vadovaudamasis VTĮ 30 straipsniu, 34 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintomis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457 patvirtintų Direkcijos nuostatų (toliau – ir Direkcijos nuostatai) 11.11 ir 20.7 punktais bei atsižvelgdamas į STT 2017 m. vasario 17 d. rašte Nr. 4-01-1353 pateiktą informaciją ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018, nurodė atnaujinti tyrimą dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo bei sudarė Komisiją Nr. 2 tarnybiniam nusižengimui tirti.

6.13.                      Direkcijos direktorius 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. K-24 „Dėl D. Z. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo einamų pareigų nuo 2018 m. vasario 26 d.

6.14.                      2018 m. vasario 26 d. įvyko Komisijos Nr. 2 posėdis. Jame buvo nuspręsta pridėti prie galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo Komisijos Nr. 1 surinktą medžiagą, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų administracinių bylų medžiagą, pareiškėjo viešųjų ir privačių interesų deklaraciją, Direkcijos pastato apsaugos sistemos išrašus.

6.15.                      2018 m. vasario 26 d. pareiškėjas pranešimu Nr. 1-1518 buvo informuotas apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nušalinimą nuo pareigų bei paprašyta per 5 dienas pateikti paaiškinimą.

6.16.                      2018 m. vasario 28 d. pareiškėjas Komisijai Nr. 2 pateikė prašymą pateikti tarnybinio nusižengimo sustabdymą ir atnaujinimą pagrindžiančius dokumentus bei dokumentus, susijusius su tarnybinio nusižengimo tyrimo inicijavimu. Taip pat prašė pratęsti paaiškinimų pateikimo terminą tokį laikotarpį, kada bus suteikta prašoma informacija.

6.17.                      2018 m. kovo 1 d. įvyko Komisijos Nr. 2 posėdis, jo metu buvo nuspręsta pareiškėjui paaiškinti, kad tarnybinio nusižengimo pagrindas bei paties atnaujinimo pagrindas ir ribos yra nurodyti 2018 m. vasario 26 d. pranešime apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nušalinimą nuo pareigų bei su juo pateiktuose prieduose. Komisija Nr. 2 nesutiko pratęsti pareiškėjui nustatyto 5 darbo dienų termino paaiškinimams pateikti. Nurodė, kad nustatytu laiku nepateikus paaiškinimo, pareiškėjo paaiškinimais bus laikomas 2018 m. vasario 28 d. prašymas.

6.18.                      2018 m. kovo 5 d. pareiškėjas pranešimu atsisakė teikti paaiškinimus.

6.19.                      2018 m. kovo 12 d. įvyko Komisijos Nr. 2 posėdis, kurio metu buvo nutarta prie Komisijos Nr. 2 tyrimo medžiagos pridėti STT pateiktus žvalgybos protokolus ir skaitmenines laikmenas.

6.20.                      2018 m. kovo 20 d. Komisijos Nr. 2 vykusiame posėdyje nutarta prie Komisijos Nr. 2 tyrimo medžiagos pridėti komisijos neįvykusio viešojo pirkimo konkurso priežastims nustatyti išvadą.

6.21.                      2018 m. kovo 20 d. Komisija Nr. 2 priėmė išvadą Nr. 1-2199 „Dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojo D. Z. galimo tarnybinio nusižengimo“, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas padarė šiurkščius tarnybinius nusižengimus, nustatytus VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1, 2, 3, 4 ir 10 punktuose, bei pasiūlė pareiškėją atleisti iš einamų pareigų dviem pagrindais: 1) padarius šiurkščius tarnybinius nusižengimus; 2) iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos ir kitų duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui padarius išvadą, kad valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų.

6.22.                      Direkcijos direktorius 2018 m. kovo 21 d. priėmė įsakymą Nr. K-52 „Dėl D. Z. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, t. y. pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 11 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2.1–2.5 punktų, 3.2, 4.1–4.5, 5.1, 6.3, 7.3, 9.1, 9.5, 9.8 punktų ir VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 ir 9 punktų nuostatas. Pareiškėjui už nurodytus pažeidimus buvo skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir pareiškėjas nuo 2018 m. kovo 21 d. buvo atleistas iš Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigų.

7.       Spręsdamas dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimo teisėtumo ir pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad VTĮ 30 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti ir nagrinėti atitinkamas bylas. Jeigu atsisakoma iškelti baudžiamąją arba administracinę bylą ar asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios arba administracinės atsakomybės, tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir tarnybinė nuobauda turi būti paskirta šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Taisyklių 18 punktą, jeigu paaiškėja, jog tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti ir nagrinėti atitinkamas bylas. Šiai institucijai atsisakius iškelti baudžiamąją arba administracinę bylą arba asmenį atleidus nuo baudžiamosios arba administracinės atsakomybės, tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas nuo atitinkamo sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo) dienos. Taigi, teismas atkreipė dėmesį, kad tiek VTĮ, tiek Taisyklės nustato tik vieną tarnybinio nusižengimo atnaujinimo pagrindą, jokie kiti tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimo pagrindai teisės aktuose nereglamentuojami. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Direkcija, remdamasi vien tik bendro pobūdžio teisės aktų nuostatomis, atnaujindama tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu, pažeidė teisės teorijoje pripažįstamą viešojo administravimo subjektams taikomą taisyklę – leidžiama tai, kas nustatyta įstatyme, bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymų viršenybės principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Teismas pabrėžė, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Atitinkamai, teismo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018 negali būti laikomas pagrindu tarnybinio nusižengimo tyrimui atnaujinti, o atsakovo atsiliepime nepagrįstai teigiama, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus minėtą sprendimą Direkcijai kilo pareiga ištaisyti jame konstatuotus procedūrinius pažeidimus skiriant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą ir tyrimą užbaigti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad Direkcija minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nebuvo įpareigota ištaisyti nustatytus pažeidimus ar iš naujo atlikti pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą.

8.       Dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminų teismas nurodė, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinio nusižengimo tyrimą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu atveju – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju surašymo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Jeigu įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, šioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas akcentavo, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti 6 mėnesių ir 3 metų terminai nuo nusižengimo padarymo tarnybinei nuobaudai skirti yra naikinamieji, nes nėra nustatyta galimybė šiuos terminus atnaujinti ar pratęsti, o pasibaigus šiems terminams yra nebegalima asmens traukti atsakomybėn už padarytus tarnybinius nusižengimus. Tačiau šiems terminams taikyti yra numatytos skirtingos sąlygos. Draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, yra įtvirtintas kaip bendrojo pobūdžio taisyklė, o draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, yra įtvirtintas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės, t. y. kaip specialioji taisyklė bendrosios taisyklės atžvilgiu. Toks šių taisyklių tarpusavio sąveikos pobūdis lemia, kad draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, taikomas visais atvejais, kurie nepatenka į draudimo skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, reguliavimo sferą. Ir, priešingai, draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, taikomas tik tais atvejais, kurie nustatyti tik šios taisyklės (teisės normos) dispozicijoje (rėmėsi LVAT 2016 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016, 2018 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018).

9.       Taigi, teismas pažymėjo, kad iš VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, jog 3 metų terminas tarnybinei nuobaudai paskirti taikomas tik tuo atveju, kai kompetentinga institucija atlieka tarnybinį ar kitą patikrinimą valstybės tarnautojo atžvilgiu ir tokio patikrinimo metu surinkta informacija yra perduodama institucijai, kurioje šis valstybės tarnautojas dirba, tolesniam tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti. Tačiau, įvertinęs byloje esančio STT 2017 m. vasario 17 d. rašto Nr. 4-01-1353 turinį, teismas pabrėžė, kad jame esanti informacija apie galimai pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą buvo gauta atliekant procesinius veiksmus trečiųjų asmenų atžvilgiu. Joks savarankiškas patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliekamas. Šis STT raštas, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018, buvo tik kaip vada pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Todėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju 3 metų terminas nuo nusižengimo padarymo dienos nuobaudai paskirti negali būti taikomas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju taikytinas bendrasis – 6 mėnesių – nuobaudos paskyrimo terminas, skaičiuojamas nuo nusižengimo padarymo dienos. Tuo tarpu nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjui tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – skirta tik 2018 m. kovo 21 d., todėl 6 mėnesių terminas nuobaudai paskirti yra akivaizdžiai praleistas, nes iš pateiktos STT informacijos matyti, kad joje kalbama apie pareiškėjo padarytus galimus pažeidimus 2016 m. Be to, įvertinęs aplinkybę, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti atnaujintas, teismas sprendė, kad atsakovas taip pat praleido ir vieno mėnesio terminą nuobaudai skirti.

10.       Taigi, remdamasis tuo, kad yra praleisti terminai tarnybinei nuobaudai paskirti, teismas konstatavo, jog Direkcijos direktoriaus 2018 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. K-52 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – naikintina, o pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamą įsakymą tenkintinas. Panaikinus skundžiamą Įsakymą Nr. K-52 ir pareiškėjo atleidimą pripažinus neteisėtu, toliau spręstina dėl pareiškėjo teisių gynimo būdo.

11.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdo, teismas nurodė, kad VTĮ nėra nustatyti teisiniai padariniai, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ (VTĮ 5 str.). Tokiais atvejais sistemiškai su VTĮ taikomos neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes reglamentuojančios DK nuostatos (rėmėsi LVAT 2011 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-62-773/2011, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016, 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017, 2018 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018). Šiuo aspektu pažymėjo, kad DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

12.       Nors pareiškėjas skunde kėlė reikalavimą grąžinti jį į Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjo teises ginti kitokiu būdu, kadangi kilusio ginčo aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog, grąžinus pareiškėją į Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tuo labiau, kad negrąžinti į darbą, jei ginčijamas įsakymas bus panaikintas, prašo darbdavys. Be to, pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad jį grąžinus į eitas pareigas jas eiti būtų keblu dėl apie jį sudarytos neigiamos nuomonės. Iš pateiktų rašytinių įrodymų ir pareiškėjo paaiškinimų taip pat matyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas 12 dienų nebuvo vykdomas, o jį įvykdžius pareiškėjas tą pačią dieną buvo nuo pareigų nušalintas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, siekdamas, kad teismo sprendimu būtų užtikrinta pareiškėjo teisių apsauga bei įvykdytas socialinis teisingumas, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės gintinos ne jį grąžinant į valstybės tarnybą, bet DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu. Atitinkamai teismas nusprendė priteisti pareiškėjui 13 224,54 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo jo atleidimo iš einamų pareigų iki teismo sprendimo priėmimo, t. y. nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d., po 127,65 Eur už laikotarpį nuo šio sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo už kiekvieną dieną, tačiau ne ilgiau kaip už vienus metus, taip pat vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio papildomą kompensaciją – 2 667,89 Eur. Teismo vertinimu, tai atitinka ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatytą teismo sprendimų rūšį (išspręsti ginčą kitų įstatymų nustatytu būdu) ir nereiškia pareiškėjo padėties bloginimo.

13.       Dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjo atleidimas iš Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigų laikytinas neteisėtu dėl esminių procedūrinių pažeidimų, t. y. praleisti imperatyvūs terminai tarnybinei nuobaudai skirti. Nors pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, jog jam inkriminuojami ryšiai su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. K. turi atgarsį visuomenėje ir daro neigiamą įtaką jo dalykinei reputacijai, teismas atkreipė dėmesį, kad neįvertinus atsakovo veiksmų, iš kurių pareiškėjas kildina galimai atsiradusią neturtinę žalą, juo labiau, kad veika, su kuria jis sieja neturtinę žalą, kildinama iš informacijos, kurią pateikė STT, nėra pagrindo konstatuoti, jog yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (procedūrinių pažeidimų, dėl kurių pareiškėjo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu) ir galimai atsiradusios neturtinės žalos. Todėl teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti 15 000 Eur neturinės žalos atmetė kaip nepagrįstą. Teismas kartu pažymėjo, kad bylos dėl asmens garbės ir orumo gynimo nepriskirtinos administracinių teismų kompetencijai.

14.       Atsižvelgęs į tai, kad

III.

15.       Pareiškėjas D. Z. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą: panaikinti sprendimo dalį, kuria nuspręsta laikyti, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, negrąžinti pareiškėjo į Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, priteisti pareiškėjui 2 667,89 Eur papildomą kompensaciją, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – grąžinti pareiškėją į Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, taip pat tenkinti jo reikalavimą priteisti iš atsakovo 15 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

16.       Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais bei sprendimu dalyje dėl Įsakymo Nr. K-52 panaikinimo ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, tačiau mano, jog teismas neteisingai taikė DK 218 straipsnyje reglamentuojamus pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdus ir tokiu būdu pažeidė materialiosios teisės normas. 

16.1.                      Šiuo aspektu pažymi, kad teismas sprendimą negrąžinti pareiškėjo į pareigas iš esmės grindė trimis aplinkybėmis: 1) pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad toliau dirbti būtų keblu; 2) grąžinus pareiškėją į Direkcijos direktoriaus pavaduotojo pareigas jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, kadangi ankstesnis teismo sprendimas nebuvo vykdomas; 3) negrąžinti pareiškėjo į pareigas teismo posėdžio metu prašė atsakovo atstovai. Tačiau, pareiškėjo teigimu, jis 2018 m. liepos 30 d. teismo posėdžio metu nenurodė, jog dirbti Direkcijoje nebeįmanoma. Priešingu atveju, jis nebūtų pasirinkęs DK 218 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeistų teisių gynimo būdo grąžinant jį į buvusias pareigas. Pareiškėjas paaiškina, kad teismo posėdžio metu tik nurodė, jog iš jo pusės konfliktinės situacijos su laikinuoju Direkcijos direktoriumi negali būti, nes jis jo nepažįsta, matė vos du kartus, todėl, jei ir gali būti tam tikri neigiami santykiai, tai tikrai ne iš pareiškėjo pusės, o galbūt dėl susisiekimo ministro viešų komentarų. Atsakydamas į teismo klausimą, pareiškėjas nurodė, kad sudėtingi santykiai gali būti tik su laikinai einančiu direktoriaus pareigas V. A.. Su jokiais kitais valstybės tarnautojais ar kitais Direkcijoje dirbančiais asmenimis pareiškėjas nekonfliktuoja. Taigi, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo jo paaiškinimus posėdžio metu. Be to, pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju jis buvo atleistas net nepradėjęs eiti pareigų po grąžinimo į darbą, todėl negalima daryti kategoriškos išvados, jog tolesnis darbas Direkcijoje neįmanomas. Juolab kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu, nustatęs, jog atsakovas pareiškėją iš pareigų atleido neteisėtai, grąžino jį į pareigas, o tai reiškia, jog teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti grąžintas į buvusias pareigas. Nuo to laiko faktinės aplinkybės nėra pakitusios ir pareiškėjas negali turėti labiau komplikuotų santykių su darbdaviu, nei jie buvo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant minėtą sprendimą.

16.2.                      Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į kitą teismo posėdžio metu jo paminėtą esminę aplinkybę, jog po atsakovo veiksmų priimant neteisėtus įsakymus ir išvadas bei atleidus jį iš pareigų, taip pat žiniasklaidoje pasirodžiusių tiek atsakovo atstovų, tiek Susisiekimo ministerijos darbuotojų pareiškimams, pareiškėjas neturi galimybės rasti kitą darbą. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis nebūtų prieštaravęs pasitraukti iš Direkcijoje einamų pareigų taikiai šalių sutarimu, tačiau po to, kai atsakovas viešai paskelbė apie atleidimą dėl korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų, nepaisant to, jog jie nebuvo įrodyti, pareiškėjas nebeturi galimybių rasti kitą darbą tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, kadangi vos išgirdę jo pavardę darbdaviai sureaguodavo neigiamai.

16.3.                      Pareiškėjo manymu, teismo parinktas pažeistų teisių gynimo būdas neužtikrina socialinio teisingumo ir neatkuria pažeistų jo teisių, kadangi šioje byloje socialinis teisingumas gali būti pasiektas tik tada, kai darbuotojo padėtis pilnai atstatoma į buvusią, o darbdavio neteisėti veiksmai netampa pagrindu bet kokiomis priemonėmis atleisti nepageidaujamą valstybės tarnautoją iš pareigų, nors pakartotinai pripažinta, jog atleidimas neteisėtas. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju akivaizdu, jog atsakovas visais būdais stengiasi, kad jis būtų atleistas iš pareigų. Tai, be kita ko, patvirtina susisiekimo ministro ir jo patarėjos vieši pasisakymai, Tačiau pareiškėjui neturi būti perkelta atsakomybė už atsakovo sąmoningai ir tyčia daromus neteisėtus veiksmus.

16.4.                      Nors Direkcijos laikinasis vadovas ir Susisiekimo ministerijos, kuriai pavaldi Direkcija, atstovai ne kartą viešai išreiškė nusistatymą prieš pareiškėją, tačiau jokie pareiškėjo tariami pažeidimai nėra ir nebuvo įrodyti, o jo darbo rezultatai iki iškeltų bylų buvo geri. Todėl atsakovas negali pateisinti savo neteisėtų veiksmų vien tik prielaidomis, dėl kurių nenori, jog pareiškėjas būtų grąžintas į pareigas. Pareiškėjas pažymi, kad darbdavys, prašydamas negrąžinti darbuotojo į pareigas, turi motyvuoti, dėl ko darbuotojas negali būti grąžintas, ir atitinkamai įrodyti, jog tolimesnis darbas negalimas. Tuo tarpu tarnybinėse bylose įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui.

17.       Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl neturtinės žalos atlyginimo.

17.1.                      Šiame kontekste akcentuoja, kad neturtinę žalą grindė tuo, jog, remiantis DK 218 straipsnio 2 dalimi, pripažinus valstybės tarnautojo atleidimą neteisėtu, be kita ko, priteisiama neturtinė žala. DK 151 straipsnyje numatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl neteisėto valstybės tarnautojo atleidimo pripažįstama, kad konstatavus darbdavio neteisėtus veiksmus, tarp jų ir skiriant tarnybinę nuobaudą, valstybės tarnyboje gali būti priteisiama ir neturtinė žala. VTĮ nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau teisė į neturtinės žalos atlyginimą tokiu atveju kildinama iš DK nuostatų, pagal kurias darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu (remiasi LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-239-261/2017).

17.2.                      Atitinkamai pareiškėjas paaiškina, kad jo patirta neturtinė žala atsirado dėl tęstinių atsakovo neteisėtų veiksmų: pareiškėjas jau anksčiau buvo atleistas iš tarnybos, tačiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu grąžintas į pareigas; nors teismo sprendimas įsiteisėjo 2018 m. vasario 14 d., tačiau kitą dieną nuvykus į Direkciją pareiškėjas nebuvo grąžintas į darbą ir negalėjo dirbti; pareiškėjas į darbą grąžintas tik 2018 m. vasario 26 d., tačiau jam nespėjus realiai pradėti dirbti, tą pačią dieną buvo priimti įsakymai dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimo bei jo nušalinimo nuo pareigų. Taigi, realiai teismo sprendimas vykdomas nebuvo, o šios aplinkybės pareiškėjui sukėlė neigiamus išgyvenimus, kadangi po to, kai įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu po ilgo bylinėjimosi proceso jis teisėtai turėjo grįžti į pareigas, tą pačią dieną buvo nušalintas ir informuotas apie tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimą. Šios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nesaugumo, nestabilumo ir teisinio netikrumo jausmą, kadangi tarnybinio nusižengimo tyrimo atnaujinimu iš esmės buvo paneigtas teismo sprendimu nustatytas jo neteisėtas atleidimas.

17.3.                      Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų – esminių procedūrinių pažeidimų, ir jo patirtos neturtinės žalos, kuri atsirado dėl reputacijos pablogėjimo, nesaugumo jausmo negalint grįžti į darbą, atnaujintų tyrimų, nėra priežastinio ryšio. Pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu atnaujintas tarnybinis patikrinimas buvo paremtas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau buvo tirtos, o jų pagrindu priimtas įsakymas nuginčytas teisme. Tačiau, nepaisant to, pareiškėjui vėl teko teisintis dėl kitų asmenų pokalbių ir prielaidomis grįstų teiginių dėl neva neteisėtų jo veiksmų. Šios aplinkybės dar labiau sustiprino pareiškėjo prastą savijautą ir neigiamus dvasinius išgyvenimus, o nauji šioje byloje nagrinėti esminiai procedūriniai atsakovo padaryti pažeidimai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su pareiškėjo neigiamais išgyvenimais, kadangi būtent dėl to, jog atsakovas nevykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo, delsė grąžinti pareiškėją į pareigas ir galiausiai tą pačią dieną grąžinus jį nedelsiant nušalino, tokiu būdu užkertant jam kelią dirbti darbą, į kurį jis buvo grąžintas, būtent ir lėmė pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus ir sudarė nesaugumo jausmą, nes šįkart atsakovas ėmėsi netgi įstatyme nenumatytų procedūrų bet kokiomis priemonėmis siekti pareiškėjo atleidimo. Be to, tą pačią dieną, kai pareiškėjas turėjo grįžti į pareigas, tačiau atnaujinus tyrimą buvo nušalintas, žiniasklaidoje atsakovo laikinasis direktorius V. A. informavo naujienų agentūrą BNS ir ši informacija, įskaitant visas ankstesnes su pareiškėju sietas neigiamas aplinkybes, vėl buvo skelbiamos viešai. Taigi, pareiškėjo teigimu, būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė itin didelius dvasinius išgyvenimus, buvo visiškai sugadinta jo reputacija, atimta ir nesugrąžinta galimybė grįžti į pareigas.

18.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo prie nagrinėjamos bylos prijungti naujus įrodymus – Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą „Dėl D. Z. 2017-12-22 skundo“ Nr. 3R-298(2.13-1.) ir išrašą iš internetinės svetainės www.15min.lt apie Susisiekimo ministerijos atstovės komentarus dėl siekio, jog pareiškėjas bet kokiu atveju nedirbtų Direkcijoje. Pareiškėjas nurodo, kad šie įrodymai atsirado po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl anksčiau jų pateikti objektyviai negalėjo. Šiuo aspektu pareiškėjas paaiškina, kad Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimas tiesiogiai susijęs su nagrinėjama byla tuo, jog jame konstatuota, kad Susisiekimo ministerija neteisėtai rinko duomenis apie pareiškėją tarnybinio nusižengimo tyrimui bei tiek STT, tiek Susisiekimo ministerija neteisėtai juos perdavė Direkcijai. Tuo tarpu išrašas iš interneto svetainės 15min.lt patvirtina, jog Susisiekimo ministerijos atstovai siekia daryti įtaką Direkcijai, kartu ir visuomenei, dėl neigiamų pareiškėjo grąžinimo į pareigas pasekmių, tačiau iš pateikiamos pozicijos matyti, kad ji gali būti vertinama tik kaip subjektyvi nuomonė ir siekis bet kokiomis priemonėmis ir būdais atleisti pareiškėją.

19.       Atsakovas Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos taip pat padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Direkcijos 2018 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. K-52 „Dėl D. Z. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ ir pripažino pareiškėjo atleidimą iš darbo neteisėtu bei taikė su tuo susijusias teisines pasekmes, o kitoje dalyje, kurioje atsisakoma priteisti neturtinę žalą pareiškėjui, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Tuo atveju, jeigu teismas spręstų, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos neteisėtas, atsakovas prašo negrąžinti jo į tarnybą (DK 218 str. 4 d.). Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

20.       Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Direkcija neturėjo teisės atnaujinti pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą. Mano, kad ši išvada yra formali ir nepagrįsta bei paneigianti Direkcijos kompetenciją tarnybinių nusižengimų tyrimo srityje. Savo nesutikimą atsakovas grindžia šiais argumentais:

20.1.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018 nustatė procedūrinius trūkumus, tačiau minėtoje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog pareiškėjas nebuvo padaręs jam inkriminuoto pažeidimo. Priešingai, teismas minėtame sprendime konstatavo, jog administracinės bylos faktiniai duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjo veiksmų patikrinimo vada buvo pradėta pagrįstai, gavus iš STT patikimų duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog pareiškėjas padarė galimus tarnybinius pažeidimus. Šios išvados reiškia, kad teismui panaikinus pirmojo pareiškėjo pažeidimo tyrimo rezultatus dėl procedūrinių pažeidimų, atsakovas ir pareiškėjas buvo sugrąžinti į administracinės procedūros pradžią. Todėl atsakovas tokiu atveju turėjo pareigą ištaisyti tyrimo metu padarytas klaidas ir tyrimą atlikti laikantis tarnybinio pažeidimo tyrimo reikalavimų. Atitinkamai atsakovas, vadovaudamasis būtent minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nustatytais pirmojo tyrimo pažeidimais, juos ištaisė atnaujindamas tyrimą nuo to etapo, kuomet buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, t. y. nuo pranešimo apie tarnybinį patikrinimą surašymo ir įteikimo.

20.2.                      Pagal VTĮ 30 straipsnį ir kitas VII skyriaus nuostatas, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas, vykdomas, tęsiamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens iniciatyva. Šios nuostatos lemia vienareikšmę išvadą: tarnybinių nusižengimų tyrimas yra išimtinė darbdavio kompetencija. Išimtinė Direkcijos, kaip pareiškėjo darbdavio, kompetencija tarnybinių tyrimų srityje reiškia, kad šios kompetencijos negali perimti ir ją įgyvendinti jokia kita institucija, taip pat tai, kad atsakovas negali jos atsisakyti ar perduoti kitoms institucijoms. Taigi, dėl tarnybinio pažeidimo vados sprendžia būtent pareigūnas, pagal įstatymus turintis įgaliojimus organizuoti tarnybinio nusižengimo tyrimą.

20.3.                      Nei VTĮ, nei jokie kiti teisės aktai, įskaitant Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisykles, nenumato tyrimą atliekančio subjekto kiekvieno veiksmo, procedūrų eiliškumo, eigos atliekant tyrimą. Tyrimą vykdantis asmuo privalo atlikti visus (bet kokius) būtinus veiksmus, kad būtų pasiektas tikslas – užbaigtas tarnybinio pažeidimo tyrimas ir priimtas sprendimas. Kokie tai veiksmai, sprendimas priklauso tyrimą vykdančio subjekto diskrecijai, išskyrus veiksmus, kuriuos imperatyviai numato teisės aktai: pranešimo įteikimas, termino pasiaiškinti suteikimas ir kiti veiksmai, kurių atlikimas bet kokio tyrimo atveju yra privalomas ir tiriančiojo subjekto diskrecijai nepriklauso. Valstybės tarnybos įstatymas numato konkrečius ribojimus dėl tyrimo vykdymo: naikinamuosius terminus, per kuriuos tyrimą atliekantis asmuo privalo asmenį patraukti tarnybinėn atsakomybėn, priešingu atveju išnyksta tyrimą atliekančio asmens teisė traukti tarnautoją atsakomybėn.

20.4.                      VTĮ 30 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl tyrimo sustabdymo ir vėlesnio atnaujinimo taikytinos tada, kai tarnybinio tyrimo metu paaiškėja galimas nusikalstamos veikos padarymas. Tuo tarpu nagrinėjamo ginčo atveju susiklostė visiškai kita situacija: pareiškėją pirmą kartą atleidus iš tarnybos ir vėliau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus, kad toks atleidimas buvo neteisėtas dėl procedūrinių pažeidimų, ginčo santykiai grąžinti į padėtį, buvusią iki pažeidimo. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl pirmojo tyrimo konstatavo, kad netgi pranešimas apie įtarimą pažeidė tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą, ginčo šalys buvo grąžintos į būtent šią pirminę būseną, kai sprendžiama, ar yra pagrindas tarnybiniam tyrimui. Atsakovo manymu, panaikinus tyrimo rezultatus dėl procedūrinių pažeidimų, pats pažeidimo faktas nepaneigiamas ir tuo atveju, jei nėra suėję naikinamieji terminai, atsakovas turi teisę tyrimą vykdyti.

20.5.                      Tarnybinio nusižengimo tyrimo teisinis pagrindas – ne teismo sprendimas (įpareigojimas ištaisyti procedūrinius pažeidimus), o padaryto tarnybinio pažeidimo padarymo faktas (VTĮ 28 str., 30 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui neįpareigojus atsakovo atlikti naują tyrimą, atsakovas to daryti negalėjo. Tokiu būdu teismas nepagrįstai susiaurino atsakovo diskreciją tirti tarnybinius nusižengimus, nors sprendimas dėl tyrimo pradžios, vados ir eigos priklauso išimtinai atsakovui. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo nurodytas motyvas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsakovui turėjo suformuluoti nurodymą atnaujinti tyrimą, prieštarauja pamatiniam valdžios atskyrimo principui, pagal kurį administracinis teismas neturi teisės viešojo administravimo subjektui nurodyti, kokius konkrečius veiksmus atlikti panaikinus jo sprendimą.

20.6.                      Nagrinėjamu atveju atsakovas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatas turėjo pareigą įvertinti, ar įmanoma užbaigti pradėtą tyrimą pašalinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nustatytus procedūrinius pažeidimus, ar nėra praleisti įstatyme nustatyti terminai ir / ar nėra kitų kliūčių tyrimo užbaigimui. Atitinkamai nustatęs, kad sąlygos pareiškėją patraukti tarnybinėn atsakomybėn nėra išnykusios, terminai nėra pasibaigę, atsakovas priėmė pagrįstą sprendimą – atnaujinti tyrimą, ištaisyti padarytus procedūrinius pažeidimus ir priimti jo kompetencijai tenkančius sprendimus.

20.7.                      Kadangi pirmoji tarnybinio nusižengimo procedūra buvo panaikinta dėl procedūrinių pažeidimų, pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų turinys, esmė, pagrįstumas ir teisėtumas nebuvo nagrinėjami. Ginčą nagrinėję teismai netyrė, ar pareiškėjui pagrįstai inkriminuoti šiurkštūs tarnybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai. Todėl dėl procedūrinių pažeidimų pripažintas neteisėtu tyrimas negali užkirsti kelio tarnybinio nusižengimo tyrimo esmei – atsakovui tinkamai atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūras ir, jeigu yra pagrindas, nubausti valstybės tarnautoją (šiuo atveju pareiškėją) už padarytus pažeidimus. Priešingu atveju, procedūrinis pažeidimas užkirstų kelią pasiekti VTĮ 30 straipsnyje įtvirtintą tikslą – ištirti galimą pažeidimą ir, nustačius pažeidimo faktą, nubausti pažeidimą padariusį asmenį.

21.       Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl neva praleisto termino taikyti drausminę atsakomybę ir nurodo šiuos nesutikimo motyvus:

21.1.                      VTĮ 30 straipsnio 1 dalis numato, kad tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, nes šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Tačiau VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kompetentingų institucijų, galinčių atlikti patikrinimą, kurio metu gali būti nustatomas tarnybinis nusižengimas, sąrašas, o sąvoka „kitą patikrinimą“ reiškia, kad šiame straipsnyje taip pat nėra įtvirtintas baigtinis tokių patikrinimų sąrašas. Atitinkamai atsakovo sudaryta Komisija Nr. 2, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 2, 3 ir 8 straipsnių nuostatas, padarė išvadą, kad STT įgaliojimai yra platūs, veiklos formos įvairios, o korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos yra apibrėžtos plačiai, todėl STT veikla aiškinantis aplinkybes, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, atitinka „kito patikrinimo“ sąvoką, numatytą VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje. Šiuo aspektu atsakovas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką „kitu patikrinimu“ VTĮ 30 straipsnio 1 dalies prasme laikomas ne tik tyrimas konkretaus asmens atžvilgiu, bet ir kiti specialūs veiksmai, kuriuos atlieka įgaliotos institucijos, šiuo atveju – STT (remiasi LVAT 2018 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3247-575/2018).

21.2.                      Sistemiškai aiškinant tarnybinės atsakomybės normas, numatytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, kompetentingos institucijos atliekamas patikrinimas nepakeičia tarnybinio patikrinimo procedūrų, o tai reiškia, kad kompetentinga institucija neprivalo nustatyti visų būtinų tarnybinio nusižengimo požymių.

21.3.                      Pagal bendrą terminų skaičiavimo taisyklę, atlikus veiksmą, kuriam nustatomas terminas, terminas sustoja, o tokį veiksmą pripažinus neteisėtu, terminas skaičiuojamas toliau. Tuo tarpu pareiškėjui nuobauda buvo paskirta per 20 darbo dienų: pirmą kartą tą pačią dieną, o antrą kartą per likusias dienas. Taigi, teismo nurodytas vieno mėnesio terminas tarnybinei nuobaudai skirti praleistas nebuvo.

22.       Atsakovas kartu atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nepasisakė dėl savarankiško pareiškėjo atleidimo pagrindo – nepriekaištingos reputacijos praradimo, kuriam jokie paaiškėjimo terminai netaikomi ir kurio pareiškėjas apskritai neskundė, o teismas atitinkamai termino skundui paduoti neatnaujino.

23.       Kadangi pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo esmės, atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde nekartoja pažeidimo turinį pagrindžiančių argumentų, kurie buvo išdėstyti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą, ir prašo šiuos argumentus laikyti jo apeliacinio skundo dalyku.

24.       Pareiškėjas D. Z. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą iš esmės grindžia šiais argumentais:

24.1.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo teisės aktų jam suteiktų įgaliojimų atnaujinti užbaigtą tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu. Tuo tarpu atsakovo teiginys, neva pirmosios instancijos teismas paneigė atsakovo kompetenciją tarnybinių nusižengimų tyrimo srityje, yra klaidinantis, kadangi byloje nėra ir nebuvo ginčo dėl to, jog atsakovas turi teisę pradėti ir vykdyti tarnybinio nusižengimo tyrimus, tačiau pareiškėjas įrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad atsakovas, vykdydamas savo funkcijas ir įgaliojimus, privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų. Šiame kontekste pareiškėjas akcentuoja, kad VTĮ ir Taisyklės numato tik vieną tyrimo atnaujinimo pagrindą, kuris nagrinėjamu atveju neaktualus, o atsakovo įsakyme atnaujinti tarnybinio nusižengimo tyrimą nenurodytas joks konkretus teisinis pagrindas, kuris numatytų atsakovui tokią teisę.

24.2.                      Atsakovas, remdamasis VTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia teisę pradėti tyrimus, nepaaiškina, kodėl jis ne pradėjo naują tyrimą, o atnaujino ir tęsė tą, kuris buvo pripažintas neteisėtu. Pareiškėjo manymu, ankstesnį tyrimą teismo sprendimu pripažinus neteisėtu, atsakovas negalėjo remtis neteisėto tyrimo procesiniais dokumentais.

24.3.                      Byloje nėra ginčo dėl to, ar gavus STT raštą, buvo galima pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu, tačiau jį atsakovas gavo 2017 m. kovo 6 d. Gavęs minėtą raštą, atsakovas nedelsiant pradėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą ir jį užbaigė tarnybinės nuobaudos paskyrimu. Pagal pareiškėjo skundą nuginčijus ankstesnę nuobaudą, procedūra nebuvo atnaujinta, ji liko užbaigta. Tuo tarpu aplinkybė, kad pirmojo tarnybinio patikrinimo metu tarp eilės procedūrinių pažeidimų atsakovas vieną veiksmą (patį tarnybinio nusižengimo tyrimo inicijavimą) padarė pagrįstai, nepaneigė visų kitų šiurkščių atsakovo padarytų pažeidimų, kurių visuma lėmė nepagrįstą pareiškėjo patraukimą tarnybinėn atsakomybėn. Jokia pareiga pakartoti STT rašto pagrindu tarnybinio nusižengimo tyrimą ar atnaujinti neobjektyvų ir nešališką tyrimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nenurodoma ir yra tik paties atsakovo subjektyvi interpretacija.

24.4.                      Iš VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, kad 3 metų terminas tarnybinei nuobaudai paskirti taikomas tik tuo atveju, kai kompetentinga institucija atlieka tarnybinį ar kitą patikrinimą valstybės tarnautojo atžvilgiu ir tokio patikrinimo metu surinkta informacija yra perduodama institucijai, kurioje šis valstybės tarnautojas dirba, tolesniam tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti. Tačiau, įvertinus byloje esančio STT rašto turinį, matyti, kad jame esanti informacija apie galimai pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą buvo gauta atliekant procesinius veiksmus trečiųjų asmenų atžvilgiu. Joks savarankiškas patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliekamas. Pareiškėjo atžvilgiu nei STT, nei jokios kitos institucijos jokių tyrimų ar patikrinimų niekada nevykdė, tyrimai buvo vykdomi kitų trečiųjų asmenų, tačiau ne pareiškėjo atžvilgiu. STT raštas, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendime, buvo tik vada pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Atitinkamai vienintelis pareiškėjo atžvilgiu vykdytas tyrimas buvo atsakovo atliktas tarnybinis patikrinimas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju 3 metų terminas nuo nusižengimo padarymo dienos nuobaudai paskirti negali būti taikomas (šiuo aspektu taip pat remiasi LVAT 2018 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018).

24.5.                      Atsakovo minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3247-575/2018 skiriasi faktinėmis aplinkybėmis nuo šios nagrinėjamos bylos: atsakovo cituojamoje byloje STT gavo konkretaus asmens skundus dėl pareiškėjo veiksmų ir juos nagrinėjo, apklausė asmenis bei atliko duomenų tikslinimo veiksmus. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu jokie veiksmai nebuvo atliekami ir tyrimas nevykdomas, o STT apie pareiškėją gavo duomenų atliekant tyrimą kitų asmenų atžvilgiu ir juos persiuntė kitai institucijai nagrinėti pagal kompetenciją.

24.6.                      Nors atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo nepriekaištingos reputacijos kriterijaus, atsakovas šių motyvų 2018 m. kovo 20 d. Išvadoje Nr. 1-2199 neišskyrė, o šią aplinkybę konstatavo savaime. 2018 m. kovo 21 d. Įsakyme Nr. K-52 taip pat yra tik nuoroda į šį pagrindą, tačiau įsakymo motyvuojamoje dalyje atskiri motyvai dėl šio pagrindo nepateikiami. Taigi, atsakovas pagrindą atleisti pareiškėją iš tarnybos neatitinkant nepriekaištingos reputacijos kriterijaus nustatė atsižvelgęs į tariamus pareiškėjo tarnybinius nusižengimus. Todėl, pareiškėjui ginčijant ir tarnybinius nusižengimus, ir pačią procedūrą, šis pagrindas netenka prasmės. Atitinkamai papildomai analizuoti ir pasisakyti dėl šių deklaratyvių atsakovo argumentų nebuvo pagrindo.

25.       Atsakovas Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

25.1.                      DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyto pagrindo negrąžinti darbuotojo į darbą, esant darbdavio prašymui, taikymui nėra nustatyta jokių papildomų sąlygų, kurių įgyvendinimas būtinas siekiant pritaikyti minėtą normą. Atitinkamai nurodyta sąlyga – darbdavio prašymas negrąžinti darbuotojo į darbą – buvo įgyvendinta bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ginčo dėl to nėra. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis neva gali toliau dirbti Direkcijoje, nėra jokių konfliktų su niekuo kitu, išskyrus laikinai pareigas einantį Direkcijos vadovą, pareiškėjas tariamai negali rasti kito darbo ir kt., neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovo prašymą ir pareiškėjo negrąžino į tarnybą, taikydamas kitus pareiškėjo neva pažeistų teisių gynimo būdus.

25.2.                      Pareiškėjo prielaidos, kad jo santykiai su atsakovu nėra konfliktiški, yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė, kadangi atsakovas, kaip darbdavys, ir jį kontroliuojanti Susisiekimo ministerija yra praradę pasitikėjimą pareiškėju, kaip aukštas pareigas užimančiu valstybės tarnautoju, dėl ko darbo santykių tęstinumas yra neįmanomas.

25.3.                      Pareiškėjo teiginiai, kad jis negali rasti jokio kito darbo, o vienintelė galimybė jam dirbti yra toliau tęsti tarnybos santykius Direkcijoje, yra nepagrįsti, neįrodyti ir deklaratyvūs. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas apskritai ieškojo naujo darbo ir kad jam nepasisekė būtent dėl atleidimo iš Direkcijos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018 nustatyta, kad pareiškėjas dar po pirmojo atleidimo įsidarbino kitur.

25.4.                      Pareiškėjo teiginiai, jog atsakovo atliktas tyrimas yra neteisėtas, nes tariamai buvo neteisėtai gauta jo medžiaga, yra niekuo nepagrįstas, o pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2018 m. rugsėjo 14 d. raštas nėra adresuotas atsakovui, nėra priimtas atsakovo atžvilgiu ir nėra susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku.

25.5.                      Pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, neįrodė, kad informaciją apie pareiškėjo padarytus pažeidimus nutekino atsakovas, o tai, ką kalba Susisiekimo ministras, komentuodamas pareiškėją, nėra atsakovo žodžiai. Taigi, pareiškėjas neįrodė jokių atsakovo neteisėtų veiksmų, taip pat kaltės, priežastinio ryšio ir to sąlygoto, pareiškėjo teigimu, patirtos žalos dydžio. Pareiškėjas neįrodė jokių dvasinių išgyvenimų dėl atleidimo, jo teiginiai yra deklaratyvūs. Be to, pareiškėjo galimi praradimai, jei tokie buvo, visiškai ir teisingai būtų atlyginami iš atsakovo priteistomis išmokomis bei kompensacijomis. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai apie jo reputaciją nesudaro pagrindo kitaip spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimus, nes administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl garbės ir orumo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

26.       Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo D. Z. atleidimo iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojo pareigų teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjo manymu, tarnybinis patikrinimas jo atžvilgiu negalėjo būti atnaujintas, kadangi tokios galimybės nenumato teisės aktai, be to, nuobauda paskirta praleidus įstatyme nustatytus terminus.

Dėl teisės atnaujinti tarnybinį patikrinimą

27.       Atsakovas Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, gavęs Specialiųjų tyrimų tarnybos raštą su informacija apie pareiškėjo galimai padarytas ir daromas korupcinio pobūdžio neteisėtas veikas, turinčias tarnybinio nusižengimo požymių, 2017 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. K-63 „Dėl D. Z. atleidimo iš valstybės tarnybos“ pripažino, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir skyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos. Šis atsakovo įsakymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3008-662/2018 buvo panaikintas, konstatavus, jog priimant šį įsakymą buvo padaryti procedūriniai pažeidimai (pranešime nurodytas įtarimas vertintas kaip abstraktus ir nekonkretus; nurodyta, jog pareiškėjas nebuvo aiškiai informuotas, iki kada jis gali pateikti paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo, paaiškinimo teikimas tą pačią dieną, kai gauta informacija apie tarnybinį nusižengimą – taip pat apsunkino jo galimybes tinkamai realizuoti savo teises; be to, išvadoje nebuvo atskleista tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nepasisakyta dėl veikų, pripažintų šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, vertinimo iš esmės. 

28.       Tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra reglamentuota Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, galiojusi ginčui aktualiu metu) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintose Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse (2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1029 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.). Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos <...>. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens <...> iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. <...> Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas <...> kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas, gavus oficialią informaciją apie galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą, pradedamas, o pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir atitinkamas sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo priimamas taip pat: 1) kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas perkeliamas į valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje <...>; 2) kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas atleidžiamas iš valstybės tarnautojo pareigų (netenka valstybės tarnautojo statuso) <...>.

29.       Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos santykius reguliuoti, o valstybės tarnybos sistema turi veikti taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus pažeidimus, bet ir kad asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimą, 2019 m. balandžio 18 d. nutarimą).

30.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos kontekste teismui panaikinus įsakymą dėl procedūrinių pažeidimų, administracinė procedūra (tarnybinis patikrinimas) tampa nebaigta, todėl ji gali būti tęsiama, jeigu nėra pasibaigę nuobaudos skyrimo terminai, vadovaujantis bendrosiomis tarnybinių nuobaudų skyrimo nuostatomis.

31.       Pareiškėjo nuomone, tarnybinis patikrinimas negalėjo būti atliekamas dar ir dėl to, kad duomenys, kurie pateikti atsakovui, buvo gauti STT atliekant tyrimą ne jo atžvilgiu.

32.       Išplėstinė teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo teiginiu nesutinka. Konstitucinis Teismas minėtame 2019 m. balandžio 18 d. nutarime Nr. KT13-N5/2019 išaiškino, jog Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 19 straipsnio 3 dalyje nenurodyta, kad tik konkretaus asmens atžvilgiu, vykdant kriminalinės žvalgybos pagal KŽĮ tyrimą, surinkta kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant būtent šio asmens galimai padarytą korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą. Taigi, kai atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą dėl vieno asmens surenkama informacija dėl kito asmens ir iš jos matyti, kad tas kitas asmuo galimai padarė tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, tokia informacija pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį taip pat gali būti išslaptinama ir panaudojama to kito asmens korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimui. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog priešingu atveju, nenustačius galimybės tinkamai taikyti bet kuriam valstybės tarnautojui (pareigūnui) tarnybinės atsakomybės, inter alia panaudojant įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų apie jį surinktą informaciją, būtų sukurta pagal Konstituciją netoleruotina situacija – nebūtų užtikrinta, kad tarnybinius nusižengimus padarę asmenys, inter alia minėtas kitas asmuo, būtų iš tikrųjų traukiami tarnybinėn atsakomybėn, t. y. būtų sudarytos prielaidos valstybės tarnyboje dirbti asmenims, neatitinkantiems jiems iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, kaip antai tinkamai atlikti savo pareigas vadovaujantis Konstitucija ir teise, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, priimti skaidrius ir motyvuotus sprendimus.

33.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Vyriausiajam administraciniam teismui 2018 m. vasario 14 d. sprendimu panaikinus atsakovo įsakymą Nr. K-63 dėl padarytų procedūrinių pažeidimų, Direkcija turėjo teisę atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Pažymėtina, kad 2018 m. vasario 26 d. pradėto tyrimo metu pareiškėjui buvo užtikrintos teisės aktuose įtvirtintos procesinės teisės (įteiktas pranešimas Nr. 1-1518, sudaryta galimybė pateikti paaiškinimą per 5 dienas).

Dėl termino skirti tarnybinę nuobaudą

34.       Tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai reglamentuoti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija), numatančioje, jog tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinio nusižengimo tyrimą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju surašymo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Jeigu įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, šioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

35.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas yra naikinamasis, jis negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, t. y. tarnybinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimo padarymo dienos, jeigu tarnybinis nusižengimas buvo nustatytas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą (žr., pvz., 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012).

36.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi 2017 m. sausio 11 d.) 2 straipsnio 1 dalies bei 8 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos įgaliojimai yra platūs, veiklos formos įvairios, o korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos yra apibrėžtos plačiai. Specialiųjų tyrimų tarnybos veikla (gavus asmens skundus, sprendžiant, ar pradėti ikiteisminį tyrimą, aiškinantis aplinkybes, apklausiant liudytojus) atitinka „kito patikrinimo“ sąvoką, numatytą Statuto 30 straipsnio 3 dalyje. Taigi, Specialiųjų tyrimų tarnyba laikyta kompetentinga institucija Statuto 30 straipsnio 3 dalies taikymo atžvilgiu, o Statuto 30 straipsnio 3 dalyje numatytas trejų metų terminas nuobaudai paskirti buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3247-575/2018).

37.       Papildomai pažymėtina, jog 2019 m. balandžio 18 d. nutarime, įvertinęs VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, Konstitucinis Teismas nurodė, jog „pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija galėjo (gali) būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus ne ilgiau nei per teisės aktuose nustatytą patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminą, t. y. ne ilgiau nei trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos“.

38.       Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, priešingas minėtos nuostatos aiškinimas riboja tarnybinės nuobaudos skyrimo teisinę galimybę, o tai nesuderinama su jau anksčiau minėtu siekiu, jog asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn, kitoks teisės aiškinimas ir taikymas sudarytų prielaidas nepagrįstai išvengti patraukimo atsakomybėn įstatyme numatytais pagrindais. Be to, šiuo konkrečiu atveju, būtina atsižvelgti ir į šios bylos aplinkybes – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimu nebuvo užkirstas kelias, pašalinus padarytus procedūrinius pažeidimus, atlikti pakartotiną teisinį vertinimą dėl pareiškėjui inkriminuotų teisei priešingų veikų. Todėl teisinė galimybė taikyti 3 metų terminą, numatytą VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, nebuvo paneigta. Vadinasi, Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai aiškino VTĮ 30 straipsnio 1 dalies ginčo nuostatą.

Dėl veikų, pripažintų šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, vertinimo 

39.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog paprastai pagrindas tarnybinei atsakomybei kilti inter alia (be kita ko) tarnybinėms nuobaudoms skirti yra tarnybinis nusižengimas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse numatytą procedūrą, nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010).

40.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neigia padaręs veikas, kurios Išvadoje Nr. 1-2199 (I t., b. l. 93-107) buvo nurodytos kaip neteisėtos ir kuriomis remiantis priimtas ginčijamas Įsakymas Nr. 52 (I t., b. l. 108-109) dėl pareiškėjo atleidimo.

41.       Išvadoje Nr. 1-2199 nurodyta, kad pareiškėjas:

1) nedeklaravęs savo asmeninių ryšių su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. K., nenusišalinęs nuo sprendimų, susijusių su koncernu siejamais asmenimis bei veikdamas jų naudai bei atskleisdamas jiems konfidencialią tarnybos metu gautą informaciją ir už tai gaudamas neteisėtą atlygį, veikė tiesiogine tyčia ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 11 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 2 dalį, 14 straipsnio 1 dalį, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 (toliau – ir Etikos taisyklės), 4.2, 4.3, 4.4, 4.5, 5.1, 6.3, 7.3 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 9 punktus, ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte;

2) už neteisėtą veikimą koncerno „MG Baltic“ naudai gaudamas skirtingo dydžio neteisėtą atlygį veikė tiesiogine tyčia ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, Etikos taisyklių 2.1, 2.2, 4.3, 4.5, 5.1, 6.3 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktus bei padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 3 punkte;

3) perdavęs koncerno „MG Baltic“ atstovams ir su jais susijusiems asmenims tarnybos metu gautą konfidencialią informaciją, veikė tiesiogine tyčia ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, Etikos taisyklių 2.1, 2.2, 2.3, 2.4, 4.2, 6.3, 7.3 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 5, 9 punktus ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 2 punkte bei

4) netinkamai atlikęs savo kaip direktoriaus pavaduotojo pareigas ir aiškiai veikdamas rangovų interesais, turėdamas pakankamai žinių ir patirties priimti sprendimus, kuriais būtų užkirstas kelias viešųjų pirkimų pažeidimams, tačiau jų nepriimdamas ir tokiu būdu sudarydamas prielaidas neracionaliai panaudoti valstybės lėšas ir viešųjų pirkimų procedūras vykdyti neskaidriai, dėl ko buvo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti principai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 3 punktas, ir dėl ko buvo nutrauktas viešasis pirkimas dėl naujo „Eismoinfo“ pastato statybos rangos darbų, veikė tiesiogine tyčia ir pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 9 dalį, 32 straipsnio 2 dalį, Etikos taisyklių 2.1, 2.2, 2.3, 2.4, 2.5, 3.2, 4.1, 4.4, 6.3, 9.1, 9.5 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktus ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte.

42.       Direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašyme, patvirtintame Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus 2016 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. V-172 (II t., b. l. 231-232) nurodyta, jog šios pareigybės paskirtis – koordinuoti valstybinės reikšmės kelių atkūrimo, priežiūros bei plėtros organizavimą viešųjų pirkimų srityje <...> (4 p.); veiklos sritis – inter alia (be kita ko) viešųjų pirkimų organizavimo užtikrinimas (5 p.). Be to, pareigybės aprašymo 7 punkte nurodyta, jog šias pareigas einantis valstybės tarnautojas užtikrina, kad įgyvendinant Kelių direkcijai nustatytus veiklos tikslus ir atliekamas funkcijas pagal nustatytą valdymo sritį (dokumentų valdymo, informacinių technologijų, ūkio ir viešųjų pirkimų) būtų optimaliai valdomi ir panaudojami finansiniai, materialiniai, intelektiniai ir informaciniai ištekliai (7.1 p.), pagal nustatytas administravimo sritis tvirtina prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų užduotis Kelių direkcijos viešųjų pirkimų komisijai ir kitus viešųjų pirkimų konkursų dokumentus (7.4 p.), koordinuoja ir kontroliuoja viešųjų pirkimų procedūrų vykdymą Kelių direkcijoje (7.5 p.), pasirašo viešųjų pirkimų sutartis, kitas sutartis, kurių vertė ne didesnė kaip 1 mln. Eur (su PVM), ir dokumentus, susijusius su nustatyta administravimo sritimi (7.6 p.).

43.       Įvertinus nurodytas pareigybės aprašyme pareiškėjui pavestas atlikti funkcijas, darytina išvada, jog viena iš esminių pareiškėjui pavestų kuruoti sričių yra susijusi su viešaisiais pirkimais, t. y. pareiškėjui pavesta ne tik pasirašyti sutartis, tačiau ir tvirtinti viešųjų pirkimų užduotis, koordinuoti ir kontroliuoti viešųjų pirkimų procedūrų vykdymą.

44.       Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog AB „Kauno tiltai“ vien per 2016 metus laimėjo Direkcijos organizuotus viešuosius pirkimus bei pasirašė sutartis 42 kartus (32 sutartis pasirašė tik AB „Kauno tiltai“ ir 10 sutarčių – su partneriais UAB „Šiaulių plentas“, UAB „Parama“, UAB „Fima“ ar UAB „Alkesta“) (pasirašytos sutartys – II t., b. l. 233-282; sutarčių sąrašas – II t., b. l. 291-299). Bendra pasirašytose sutartyse numatytų atlikti darbų suma – 58 543 672,65 Eur. Paminėtina, kad AB „Kauno tiltai“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius – A. R., ankstesnis valdybos pirmininkas – N. E. (viešai prieinami duomenys https://kaunotiltai.lt/apie-bendrove/valdyba/).

45.       Byloje pateikti dokumentai patvirtina, jog 1 384 534,55 Eur vertės sutartis buvo pasirašyta laimėjus viešųjų pirkimų konkursą „Automobilių numerių atpažinimui skirtų vaizdo kamerų įrengimas“ su bendrove UAB „Fima“ (atsakovo teigimu, UAB „Irdaiva“ dalyvavo kaip partnerė) (II t., b. l. 13, 269-282).

46.       Tiek iš pareiškėjo pareigybės aprašymo, tiek iš pateiktų sutarčių nuorašų matyti, jog Direkcijos direktoriaus pavaduotojas pasirašė daugumą iš minėtų viešųjų pirkimų sutarčių.

47.       Taip pat byloje pateikti duomenys patvirtina, jog 2018 m. vasario 7 d. buvo nutrauktos viešojo pirkimo procedūros, kuriose dalyvavo UAB „Tilta“ kartu su UAB „Sivysta“ bei UAB „Irdaiva“ (subrangovas UAB „Fima“). UAB „Tilta“ ir UAB „Sivysta“ nebuvo paskelbtos laimėtojomis dėl nustatytų pertekliniais pripažintų reikalavimų (kuriuos atitiko UAB „Irdaiva“ kartu su UAB „Fima). Šios aplinkybės, atsakovo vertinimu, rodo, jog viešųjų pirkimų sąlygos (patvirtintos būtent Direkcijos direktoriaus pavaduotojo D. Z.) buvo pritaikytos konkrečiai ūkio subjektų grupei ir buvo nesąžiningos, nepagrįstai ribojo konkurenciją (II t., b. l. 178-186).

48.       Atsakovo pateikta viešai prieinama informacija patvirtina, kad UAB „Irdaiva“ partnerė stambiuose projektuose yra UAB „Mitnija“ (vienintelis bendrovės akcininkas – koncernas MG „Baltic“, kurio viceprezidentu yra R. K.), su kuria kartu dalyvauja įvairių perkančiųjų organizacijų organizuojamuose viešuosiuose pirkimuose kaip jungtinės veiklos partneriai (II t., b. l. 15-16). UAB „Mitnija“ verslo plėtros direktorius 2016 metais buvo A. B.

49.       Byloje pateiktuose Specialiųjų tyrimų tarnybos kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose (II t., b. l. 104-177) užfiksuota, jog koncerno MG Baltic viceprezidentas R. K., N. E. ir A. R. (AB „Kauno tiltai“ vadovaujantys asmenys), susitikę neformalioje aplinkoje (kavinėje „Ganbei“, kavinėje „Tiana“), nežinodami apie tai, kad yra sekami, bendravo atvirai ir nevaržomai (2016 m. vasario 4 d. N. E. „<...> nu įgrūdom žmogų, įgrūdom <...>“ (II t., b. l. 106), šie asmenys, turėdami aiškių finansinių interesų (kad jų vadovaujamos įmonės laimėtų viešuosius pirkimus), derindavo numatomų viešųjų pirkimų užduotis su pareiškėju (iš pokalbių tarp R. K. ir N. E.: 2016 m. vasario 4 d. N. E.: „Aš klausyk su D. trečią valandą susitikimą“ <...>. R. K.: „ten tik tais jam paformuluok užduotis <...>. Ten... kriterijai, nežinau, principai, ekonominiai naudingumai, ta prasme <...>“ (II t., b. l. 106); 2016 m. kovo 30 d. R. K.: „<...> aš E. pasakiau – parašykit kokius nors tris, penkis, šešis, septynis punktus, išsinagrinėjam... sakau, kadangi yra geroji patirtis (neaiškiai), kad mes galėtumėm duot D., kad jisai bandytų protingai ir juos įrašyti ne taisant projektą, o įrašyti kaip projektą, ta prasme. Tai jis man pažadėjo plius minus kartu su A. tai padaryt ir kuo greičiau tai atiduot. <...> aš vis tiek dalaušiu parašyti, nežinau, ten E., D. patvirtinti sąlygas ir irgi dalaušiu, kad nu paskelbt, paleist skelbimą, žinai. Ir kai jau skelbimas paleido, ten tai, ta prasme, sustojimų nėra <...>“ (II t., b. l. 151). Iš minėtų asmenų pokalbio taip pat matyti, jog aptariami ir atsilyginimo už poveikį klausimai (N. E.: „Plius penkis duot? <...> Plius penkis eurus“, R. K.: „<...> aš tai duočiau viso penkis. Du valdžia davė, aš duočiau dar tris. Nu, nežinau, ta prasme. Gal plius penki... <...> Nėra ištvirkintas, tas... aš jo tikrai niekada netvirkindavau. Ten būdavo keisas didelis, atsiskaitydavau iš karto. Jeigu būdavo eilė mažų, tai sukraudavom kokių Kalėdų proga, žinai, kad susirinktų koks šimtas lietuviškų, ta prasme, kad (neaiškiai) keist <...>. Mano supratimu taip, nu tu gali jo paklaust, kiek jis pats norės. Gal jis turi kokį savo. <...>. Jeigu, jeigu turit galvoj logistiką, nu tai plius minus kartą į ketvirtį mes viens pas kitą į svečius nueinam. Tai jeigu yra tas nepatogumas, tai aš galiu logistiką padaryt <...>“ (II t., b. l. 136-137).

50.       STT pateiktuose kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose taip pat užfiksuotas ir D. Z. pokalbis darbo kabinete su A. B. (buvęs UAB „Mitnija“ verslo plėtros direktorius). Pokalbio metu buvo kalbama apie planuojamą viešųjų pirkimų konkursą (A. B.: „<...> kokie ten pirkimai planuojami. Ir jeigu dar yra toksai ten, vertės. Mus labai domina šitie visi, nu kaip, tie intelektualūs transporto sprendimai <...>“ (II t., b. l. 169); „<...> tai šitie iš... išmaniosios temos startuos. Kiek greitai...<...>; ITS projektai pajudės pas jus, ane? <...>. Vilnius, Kaunas buvo techninės specifikacijos paskelbtos. Mes labai analizuojam dabar. <...> Išmanių ženklų.<...> Tai vat ženklai mus domina. <...>“ (II t., b. l. 171-172); „<...> tada pozicionuojam. Dar pabandysim tada kažkaip susimobilizuot atsakingiau ir reikia...“ (II t., b. l. 177); baigiantis pokalbiui kabinete, A. B. D. Z.: „Palydėsit gal mane biški?“ (II t., b. l. 177).

51.       Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotas pareiškėjo susirašinėjimas su R. K. (II t., b. l. 143-149, 154-163) patvirtina, kad šie asmenys reguliariai susitikinėjo tiek darbo metu, tiek po darbo. Pareiškėjas neneigia palaikantis artimus draugiškus santykius su minėtu asmeniu ir kad jie bendrauja šeimomis nuo studijų laikų (I t., b. l. 28). Šių asmenų susitikimus pagrindžia ir Direkcijos pastato apsaugos sistemos išrašai (II t., b. l. 47-89).

52.       Pažymėtina, kad minėtuose STT kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose ir 2017 m. vasario 17 d. rašte užfiksuotų duomenų tikrumo pareiškėjas neginčijo, neskundė nei STT veiksmų, nei kreipėsi į teismą dėl trečiųjų asmenų išsakytos, jo manymu, melagingos informacijos paneigimo, šmeižimo ar pan.

53.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjų padarytą nusižengimą ir kitas aplinkybes, reikšmingas tarnybinei nuobaudai paskirti, teismas privalo vertinti laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

54.       Išplėstinė teisėjų kolegija, taikydama nurodytas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, konstatuoja, jog surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, jog verslo subjektams (AB „Kauno keliai, UAB „Mitnija“) atstovaujantys asmenys, kurių tarpe buvo R. K., turėjo finansinio pobūdžio interesus laimėti Direkcijos organizuojamus viešųjų pirkimų konkursus ir to siekė derindami viešųjų pirkimų konkursų sąlygas sau palankia linkme. R. K., būdamas koncerno „MG Baltic“, esančio vieninteliu UAB „Mitnija“ akcininku (vieši duomenys https://www.registrucentras.lt/jar/p/dok.php?kod=134511472), viceprezidentu, bei asmeniškai bendraudamas su pareiškėju, buvo taip pat suinteresuotas šių ūkio subjektų laimėjimais, be to, jis buvo tarpininkas, per kurį vykdavo šių asmenų susitikimai, aptarimai, pozicijų derinimai. Iš nustatytų aplinkybių, išdėstytų 47, 49-50 punktuose, matyti, jog pareiškėjas, asmeniškai bendraudamas su R. K., žinojo, jog anksčiau nurodyti ūkio subjektai buvo suinteresuoti dalyvauti Direkcijos organizuojamuose viešųjų pirkimų konkursuose, už kuriuos atsakingas būtent pareiškėjas. Pareiškėjas, nepaisydamas to, jog tokie asmeniniai ryšiai sukelia interesų konfliktą, su anksčiau minėtais verslo subjektais derino viešųjų pirkimų sąlygas tokiu būdu, kad šios sudarytų galimybes viešuosius pirkimus laimėti suinteresuotiems asmenims ir taip piktnaudžiavo tarnyba.

55.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas Išvadoje Nr. 1-2199 pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas privalėjo deklaruoti savo ryšius su R. K., o to nepadaręs pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą, numatantį, jog deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti šiuos savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio duomenis: artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Pažymėtina, kad nors šis asmuo nėra pareiškėjo šeimos narys ar artimas asmuo, kaip tai suprantama minėto įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, tačiau įvertinus tai, jog įstatymas numato pareigą deklaruoti kitus žinomus asmenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, bei šio procesinio sprendimo 54 punkte aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog ryšiai su R. K. pareiškėjui kėlė interesų konfliktą, todėl tokius ryšius jis privalėjo deklaruoti.

56.       Įvertinusi faktinius duomenis dėl pareiškėjo kaltinimo kitomis teisei priešingomis veikomis, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie pareiškėjo neteisėti veiksmai neįrodyti (ABTĮ 56 str.). Tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti Įsakymą Nr. K-52.

57.       Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą <...>. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, kad šiurkščiu pažeidimu inter alia (be kita ko) laikoma piktnaudžiavimas tarnyba ir šiurkštus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas (4 punktas). 

58.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tarnybinio pažeidimo – reikalavimų, susijusių su viešųjų ir privačių interesų derinimu valstybinėje taryboje, nevykdymo – nėra pagrindo vertinti kaip mažareikšmio ar formalaus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3145-756/2019).

59.       Įvertinus pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, spręstina, kad jis piktnaudžiavo tarnyba. Pritaikyta nuobauda – atleidimas iš pareigų – yra proporcinga.

60.       Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą (15 000 Eur), atsiradusią dėl neteisėtų Direkcijos veiksmų (dėl atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju byloje nekonstatuota, kad D. Z. iš pareigų valstybės tarnyboje buvo atleistas neteisėtai, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, paliktina nepakeista.

61.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą ir panaikindamas Direkcijos įsakymą Nr. K-52, pripažindamas pareiškėjo atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisdamas pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei papildomą kompensaciją, neteisingai aiškino ir taikė valstybės tarnybos santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl ši Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalis naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmetant.

Dėl teismo išlaidų atlyginimo

62.       Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas (apeliantai šioje byloje) apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymus priteisti atitinkamai iš atsakovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos ir D. Z. jų turėtas bylinėjimosi išlaidas (pareiškėjo prašymas – III t., b. l. 145-154; atsakovo prašymas – III t., b. l. 176-181).

63.       Administracinių bylų teisenos įstatymo

64.       Įvertinus nagrinėjamos bylos baigtį, t. y. kad pareiškėjo skundas šiuo procesiniu sprendimu yra atmetamas, t. y. procesinis sprendimas priimtas atsakovo naudai, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl patirtų išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas.

65.       Atsakovas Direkcija pateiktame prašyme dėl teismo išlaidų atlyginimo prašo priteisti iš pareiškėjo 4 537,50 Eur teismo išlaidų, patirtų dėl ginčo nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą (III t., b. l. 176–181).

66.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 išaiškino, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį advokato pagalba buvo būtina. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018, 2019 m. kovo 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3145-756/2019).

67.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas tarp pareiškėjo ir Direkcijos dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo – skyrimo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo. Įvertinusi ginčo pobūdį, sudėtingumą ir bylos apimtį, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad byla nebuvo sudėtinga faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo aspektais. Tai, jog byloje sprendžiami teisiniai klausimai iš dalies buvo nauji, vis tik nesudaro pagrindo vertinti, kad jų sudėtingumas reikalavo išskirtinių specialių žinių, dėl kurių buvo būtina pasitelkti advokatą. Be to, pastebėtina, kad bylos apimtis nėra didelė, o atsakovo apeliacinis skundas ir atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą buvo grindžiami iš esmės panašiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į skundą.

68.       Pastebėtina, jog atsakovas, prašydamas atlyginti bylinėjimosi išlaidas už suteiktą advokato pagalbą, nedetalizavo ir nepateikė įrodymų, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina pasitelkti advokatą. Remdamasi Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos internetinės svetainės http://lakd.lrv.lt/lt/kontaktai-1 duomenimis, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad Direkcija turi Teisės skyrių, kuriame dirba šeši darbuotojai, kurie privalo turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimą (magistro kvalifikacinis laipsnis) ir į jų vykdomas funkcijas įeina Direkcijos procesinių dokumentų rengimas ir teikimas teismams bei institucijos atstovavimas teismuose. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju neįrodyta, jog atsakovas neturėjo galimybių valstybės tarnybos pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams kitais būdais nei atstovavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir advokatų kontoros Drakšas, Mekionis, Smirnov ir partneriai. Atsakovo patirtos išlaidos, kurias prašoma priteisti iš pareiškėjo, nebuvo būtinos, todėl netenkinamas atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos 2018 m. kovo 21 d. įsakymas Nr. K-52 „Dėl D. Z. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“, pareiškėjo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, laikyta, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 6 dalis), pareiškėjas negrąžintas į Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojo pareigas ir jam priteista 13 224,54 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2018 m. kovo 21 d.) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų), už laikotarpį nuo šio sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo už kiekvieną dieną pareiškėjui priteista po 127,65 Eur neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų)), tačiau ne ilgiau kaip už vienus metus (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalis) bei pareiškėjui priteista 2 667,89 Eur papildoma kompensacija, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai         Gintaras Kryževičius

        Ričardas Piličiauskas

        Ramutė Ruškytė

        Arūnas Sutkevičius

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė