Civilinė byla Nr. e2A-954-614/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17728-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.5.2.2.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. R. ir J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. R. ir J. R. ieškinį atsakovui SIA „UniCredit Leasing“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – BUAB „Transbank Logistics“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai V. R. ir J. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti 2013-01-17 laidavimo sutartį Nr. 701999/01, negaliojančia. Nurodė, atsakovas SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialas ir trečiasis asmuo UAB „Transbank logistics“ 2013-02-12 ir 2013-02-15 sudarė Finansinio lizingo sutartis Nr. 701999/01, Nr. 701999/02, Nr. 701999/03, Nr. 701999/04, Nr. 701999/05, Nr. 701999/07, 2013-01-17, Nr. 701999/10 pagal kurias buvo įsigytos puspriekabės ir perduotos naudotis UAB „Transbank logistics“ valdyti ir naudotis finansinės nuomos sąlygomis, o UAB „Transbank logistics“ įsipareigojo mokėti lizingo mokėjimus pagal lizingo grafikus. Prievolių užtikrinimui su V. R. buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. 701999/10, kuria V. R. įsipareigojo neatlygintinai laiduoti už lizingo gavėją UAB „Transbank logistics“ ir solidariai atsakyti visu savo turtu, ta pačia apimtimi kaip ir lizingo gavėjas. J. R., kaip sutuoktinė, neva sutiko, kad prievolės pagal Laidavimo sutartį būtų vykdomos iš bendro su laiduotoju turto, UAB „Transbank logistics“ savo prievolių pagal Lizingo sutartis nevykdė, todėl atsakovas sudarytas lizingo sutartis nutraukė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-07-01 priėmė galutinį teismo sprendimą civilinėje Nr. e2-6367-465/2015, kuriuo priteisė iš V. R. 29 625,64 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2016-01-07 nutartimi paliko minėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Vilniaus apygardos teismo 2016-02-09 nutartimi UAB „Transbank logistics“ iškelta bankroto byla. Ieškovai, prasidėjus priverstiniam skolos išieškojimui bei Lazdijų rajono apylinkės teismui įteikus pranešimą dėl atsiliepimo į pareikštą ieškinį pateikimo (civ. bylos Nr. e2-235-743/2016), išanalizavo 2013-01-17 sudarytą laidavimo sutartį Nr. 701999/01-10, bei įsitikino, kad šios sutarties nei V. R., nei J. R. nesudarė. Tokia situacija susiklostė todėl, kad V. R. buvo vieninteliu UAB „Transbank Logistics“ akcininku ir įmonės interesais per visą jos veiklos periodą sudarė ne vieną sandorį, įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais V. R. psichologiškai jautėsi palūžęs ir tinkamai neįvertino, kad ginčijamo sandorio nei jis, nei jo sutuoktinė nesudarė. 2013-01-17 laidavimo sutartyje 701999/01-10 ties žodžiu „Laiduotojas“ V. R. nepasirašė, kaip ir sutarties pirmajame lape. Ieškovė J. R. taip pat, kaip sutuoktinė patvirtinimo ir sutikimo dėl prievolės vykdymo iš bendro su laiduotoju turto nepasirašė, savo duomenų neįrašė. Ieškovų įsitikinimu, kadangi ieškovo – laiduotojo – parašas yra suklastotas, tai laidavimo sandoris yra niekinis, kaip ir jame esantis J. R. patvirtinimas bei sutikimas dėl prievolės vykdymo iš bendro sutuoktinių turto.
2. Atsakovas SIA „UniCredit Leasing“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad prievolių užtikrinimui su V. R. buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. 701999/10, kuria V. R. įsipareigojo neatlygintinai laiduoti už lizingo gavėją UAB „Transbank logistics“ ir solidariai atsakyti visu savo turtu, ta pačia apimtimi kaip ir lizingo gavėjas. J. R., kaip sutuoktinė, sutiko, kad prievolės pagal Laidavimo sutartį būtų vykdomos iš bendro su laiduotoju turto. Ieškovė J. R. neturi teisės ginčyti sandorio, kadangi ji nėra jos šalimi, tačiau gali reikšti reikalavimą dėl sutikimo pripažinimo negaliojančiu. Civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015 dėl skolos priteisimo V. R. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti Laidavimo sutartį CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-07-01 priėmė galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015, kuriuo iš atsakovo V. R. ieškovo naudai priteisė skolą, o V. R. priešieškinį atmetė. Atsakovas V. R. Vilniaus apygardos teismui pateikė apeliacinį skundą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2016-01-07 priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-898-661/2016, kuria pirmos instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Atsakovo įsitikinimu, jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. 
4. Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad tarp šalių buvo sudaryta Laidavimo sutartis, kurios pagrindu iš V. R. priteista skola bei atmestas ieškovo reikalavimas dėl Laidavimo sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė ieškovo argumentus, jog ieškovas nesudarė Laidavimo sutarties.
5. Teismas pažymėjo, kad ieškovas per visą teisminį procesą nekėlė klausimo dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia tuo pagrindu, kad ieškovas jos nepasirašė, o iš esmės kėlė klausimą dėl laidavimo sutarties neteisėtumo CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu, o tai papildomai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ieškovas pasirašė Laidavimo sutartį, o kreipimasis į teismą, siekiant ją panaikinti kitų pagrindu, vertintina kaip ieškovo nepagrįsta gynybinė taktika.
6. Teismas sprendė, kad byloje esančios ekspertizės išvados, taip pat nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados, kadangi tiek A. B., tiek G. H. ir N. J. išvadose nėra pateikta kategoriška išvada, jog ieškovas V. R. nepasirašė Laidavimo sutarties. Priešingai, eksperto A. B. išvadoje nurodyta, jog įvertinus bendrųjų ir specialiųjų požymių skirtumus ir sutapimus, nustatyta, jog nei vieni, nei kiti nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamai ar neigiamai išvadai, kad tiriamuosius parašus parašė V. R..
7. Vien ta aplinkybė, jog atsakovas neturi duomenų, jog būtų patikrinęs pasirašiusio asmens tapatybę bei ieškovas nebuvo nuvykęs į banką, savaime nepaneigia Laidavimo sutarties pasirašymo fakto, juo labiau, kad liudytojai duodami parodymus nurodė, jog sutartis pasirašyti veždavo ieškovui, o tai rodo, jog ieškovą tokia susiklosčiusi sutarčių pasirašymo praktika tenkino.
8. Ieškovė J. R. per visą teisminį procesą (žr. 11.2. punktą) nekėlė klausimo dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia tuo pagrindu, kad ieškovė nedavė sutikimo dėl laidavimo sutarties pasirašymo, o tik ieškovui V. R. priėmus nepalankų teismo sprendimą, pradėjo ginčyti laidavimo sutartį kitu pagrindu. Toks ieškovės elgesys rodo jos nenuoseklumą, o tai sudaro pagrindą ieškovės nurodytas aplinkybes vertinti jos nenaudai. Be to, prejudicinis faktas, jog J. R. sutiko ir patvirtino, kad prievolės iš Laidavimo sutarties būtų vykdomos iš bendro su laiduotoju turto, nustatytas įsiteisėjusiais teismo sprendimais.
9. Ieškovės samprotavimai apie tai, kad apie Laidavimo sutartį sužinojo tik 2016-02-27, kuomet gavo procesinius dokumentus dėl skolos išieškojimo, nepagrįsti ir neįtikinami. Priešingai, iš prijungtoje el. byloje Nr. e2-6367-465/2015 esančių duomenų, matyti, jog J. R. apie vyksiančius teismo posėdžius buvo pranešta tinkamai. Be to, ieškovė 15 metų dirbo banke, kreditų išdavimo srityje, todėl neabejotina, jog jai buvo bei turėjo būti žinoma apie V. R. pasirašytą Laidavimo sutartį, todėl nagrinėjamu atveju, nepaisant to, ar buvo, ar ne ieškovės J. R. sutikimas, teisiniu požiūriu nereikšmingas sprendžiant Laidavimo sutarties panaikinimo klausimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Ieškovai V. R. ir J. R. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d, sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas turėjo perskirstyti įrodinėjimo naštą šioje civilinėje byloje - būtent Laidavimo sutarties sudarymo faktu besiremiantis atsakovas privalėjo įrodyti Laidavimo sutarties sudarymo faktą ir pateikti šį faktą pagrindžiantį dokumento originalą. Teismas, siekdamas teisingo bylos išnagrinėjimo, turėjo išreikalauti dokumentus bei informaciją iš atsakovo kur, kada ir kaip bei kas įteikė ieškovams Laidavimo sutartį pasirašymui, kieno akivaizdoje ši Laidavimo sutartis buvo pasirašyta.
2. Yra akivaizdu, kad netgi vertinant tai, kad Laidavimo sutartį tikėtina, jog pasirašė ne ieškovas V. R., akivaizdu, kad Laidavimo sutarties tikrai nepasirašė ieškovė J. R., ir tik atsakovas, kuris taip pat buvo Laidavimo sutarties šalis gali paaiškinti bei nurodyti kokie asmenys, kur ir kada pasirašė Laidavimo sutartį.
3. Visiškai nebuvo ištirta ir tai, ar atsakovas Laidavimo sutarties pasirašymo metu įsitikino Laidavimo sutartį pasirašančių asmenų tapatybėmis, ar nors vienas atsakovo atstovas dalyvavo Laidavimo sutarties pasirašyme, o pirmosios instancijos teismui neištyrus bei neišsiaiškinus šių esminių aplinkybių, akivaizdu, kad negalėjo būti tinkamai išnagrinėta ši civlinė byla.
4. Atsakovas neįvykdė procesinės pareigos pagrįsti savo atsikirtimų pagrindą. Nepaisant to, teismas atsakovo gynybinę poziciją laikė įrodyta. Tuo tarpu ieškovų poziciją teismas atmetė, konstatavęs, jog ieškovai neįrodė savo reikalavimų pagrindo. Taigi, teismas kardinaliai skirtingai įvertino pareigos įrodinėjimo neįvykdymą - neigiamas procesines pasekmes teismas pritaikė tik ieškovams, kartu atleisdamas atsakovą nuo pareigos įrodyti savo atsikirtimų pagrindą bei neatskleisdamas bylos esmės.
5. Teismas nevertino, kad atsakovui taikomi aukštesni atidumo, protingumo ir rūpestingumo standartai. Ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovas buvo licencijuotas savo srities profesionalas, kuris savo veikloje sudarinėjo verslo sutartis, buvo sukaupęs atitinkamą patirtį ir nuolat dirbo (dirba) su jautriais bei itin vertingais duomenimis, todėl atsakovui taikytini aukštesni atidumo, protingumo ir rūpestingumo standartai.
6. Atsakovui buvo žinoma apie ieškovo V. R. sudarytą santuoką, todėl, būdamas atidus, rūpestingas savo srities profesionalas, privalėjo pareikalauti rašytinio sutuoktinio sutikimo Laidavimo sutarčiai sudaryti.
7. Nors tiek ieškovų sūnaus D. R. iniciatyva atliktos ekspertizės ekspertai, tiek teismo ekspertai nustatė, jog Laidavimo sutartyje įrašyti elementai Laidavimo sutartyje iš tiesų yra padaryti ne ieškovų, tačiau, nepaisant to, teismas vis tek padarė išvadą, kad parašą ranka įrašė pats ieškovas V. R..
8. Teismas visiškai nesivadovavo liudytojų paaiškinimais ir patvirtinimais, jog sutarties ieškovas V. R. nepasirašė, nors liudytojų paaiškinimai laikytini įrodymu, kurį teismas gali atmesti (juo nesivadovauti) tik motyvuotai.
9. Teismas, iš esmės rėmėsi tik atsakovo pateiktu atsiliepimu bei jame pateikta informacija, tačiau netyrė ir neanalizavo byloje esančių įrodymų bei bylai reikšmingų aplinkybių: Laidavimo sutarties, kuri buvo pasirašyta ankščiau už Lizingo sutartis, Lizingo sutarčių, kuriose nėra įtvirtinta bei susitarta su trečiuoju asmeniu, kad Lizingo sutarčių pasirašymui yra būtinas ieškovų laidavimas. Tai patvirtina, jog teismas net nevertino byloje esančių įrodymų, kurie akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovai ginčijamos Laidavimo sutarties iš tikrųjų nepasirašė ir nesudarė jos su atsakovu.
10. Ieškovai visą laiką neigė skolos atsakovui faktą bei nesutiko su tuo, kad ieškovai yra skolingi atsakovui. Taigi, ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina tai, kad ieškovų pozicija visą laiką, t.y. ir nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo buvo lygiai tokia pati. Vien aplinkybė, kad civilinėje byloje dėl skolos priteisimo ieškovai neginčijo Laidavimo sutarties, kaip suklastotos, negali būti vertinama taip, kad tai ateityje užkerta kelią ieškovams ginti savo pažeistas teises dėl suklastoto dokumento.
11. SIA „UniCredit Leasing“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ieškovas V. R. buvo vienintelis UAB „Transbank logistics“ akcininkas, todėl jis neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti apie valdomo verslo prisiimamas prievoles. Byloje, kurioje buvo priteista skola jos šalimis ir dalyvaujančiais bylos asmenimis nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios buvo apeliantai ir toje byloje priteista skola buvo priteista apeliaciniu skundu ginčijamos 2013 m. sausio 17 d. laidavimo sutarties Nr. 701999/01-10 pagrindu, todėl apeliantų nurodomos aplinkybės, kad jie tariamai nieko nežinojo apie ginčijamą laidavimo sutartį iki kol atsakovas nesikreipė į Lazdijų rajono apylinkės teismą yra nesąžiningos ir melagingos, ne vien dėl to, kad prieštarauja byloje esantiems įrodymams, bet ir todėl, kad skolos priteisimo byloje skolos prisiteisimas vyko dokumentinio proceso tvarka.
2. Šioje byloje apeliantai siekia ginčyti faktus, kurie nustatyti įsiteisėjusiu galutiniu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015, kuri šio ginčo šalims turi prejudicinę galią.
3. Byloje nustatyta, kad atliktomis rašysenos ekspertizėmis nėra duota kategoriška išvada, jog apeliantas V. R. laidavimo sutarties nepasirašė, o ekspertų išvados duotos tik tikimybės lygyje, o ne kategoriškai, todėl reikia vadovautis tokį atvejį aiškinančia ir plėtojančia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri tokiu atveju formuojama aiškinant, kad pakankamumo požiūriu tokių duomenų visuma yra pakankama išvadai, jog įrodyta, kad asmuo neįrodė savo atsikirtimo.
4. Apeliantai apeliaciniu skundu būdami visiškai nenuoseklūs savo pozicijoje teigia, kad jie niekada nepripažino skolos atsakovui, tačiau šią aplinkybę paneigia apelianto V. R. veiksmai, t. y. įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta aplinkybė, kad jis pripažįsta laidavimą, tai, kad be jo betarpiško dalyvavimo jo įkurto verslo valdymas nebuvo galimas ir įmanomas, t. y. jis kaip vienintelis akcininkas priiminėjo su valdomo juridinio asmens finansais bei įsipareigojimais susijusius sprendimus.
5. Apeliantai, manydami, kad yra pažeistos kažkokios teisės normos jų atžvilgiu, t. y. įvykdyta dokumentų klastojimo veika turėjo ir turi visas galimybes kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją, kad dėl šio fakto būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, nustatyti ir baudžiamojon atsakomybėn būtų patraukti tokią veiką padarę asmenys, tačiau apeliantai jokių panašių veiksmų nesiima(-ėmė).
6. Apeliantai nurodė, kad laidavimo sutartis, jos sudarymo data yra ankstesnė nei sudarytos lizingo sutartys už kurią apeliantas V. R. laidavo. Tačiau tai yra natūrali atsakovo praktika sudarant lizingo sutartis kai reikalaujama šios prievolės įvykdymo užtikrinimo laidavimu, nes laidavimas yra pinigų pagal finansinio lizingo sutartis išmokėjimo sąlyga, todėl pakankamai dažnai pasitaiko atvejų, kai laidavimo sutarties sudarymo data būna ankstesnė nei lizingo sutarties.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).
14. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl 2013 m. sausio 17 d. tarp apelianto V. R. ir atsakovo SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialo sudarytos Laidavimo sutarties sudarymo tikrumo. Šios sutarties pagrindu civilinėje byloje Nr.e2-6367-465/2015 iš apelianto atsakovo naudai buvo priteista pinigų suma prievolei, kylančiai iš šios sutarties įvykdyti. Apeliantai V. R. ir J. R. tvirtina tokios sutarties nesudarę, nurodo, kad sutartyje ne jų parašai. 
15. Nagrinėjamoje byloje ieškovų (apeliantų) prašymu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi buvo paskirta ginčijamos sutarties rašysenos ekspertizė, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui ir atsakyti į klausimus ar ginčo laidavimo sutartyje, ant kiekvieno lapo V. R. vardu pasirašė V. R.? 2. Ar ginčo laidavimo sutartyje ant kiekvieno lapo J. R. vardu pasirašė J. R.? ar ginčo laidavimo sutartyje paskutiniame sutarties lape esančius rankraštinius įrašus „J. R. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)“ parašė J. R.? Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. sausio 31 d. Ekspertizės akte (el.b.l. 35-39, BL.PRD.) ekspertai davė tikėtiną išvadą, kad 2013-17 laidavimo sutartyje pirmo ir antro lapo apačiopje ir trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, V. R. vardu pasirašė ne V. R.. Laidavimo sutarties pirmo ir antro lapo apačioje ir trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, J. R. vardu pasirašė ne J. R.. Laidavimo sutarties trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, rankraštinius įrašus „J. R. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)“ pasirašė ne J. R.. Apeliantai teigia, kad tokia išvada patvirtina ginčo sandorio nerealumą. Įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, šalių bei liudytojų parodymus teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu (garso įrašai), teisėjų kolegija sutinka su tokiais apeliantų argumentais. Ekspertizės akto išvadose tikėtinai patvirtinama aplinkybė, kad laidavimo sutartyje pasirašė ne apeliantas.
16. Vertinant nurodyto ekspertizės akto įrodomąją reikšmę pažymėtina tai, kad pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pažymėta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant į jos teiginių ryšį su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2006; 2008 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2008). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepakankamai kruopščiai įvertino ekspertų išvadas ir aiškiai nepagrindė savo nesutikimo su teismo ekspertų ekspertizės akte duota išvada. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrįstu bylos įrodymų visetu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus kitus susijusius su įrodinėtomis aplinkybėmis įrodymus, o taip pat padarė nepagrįstą išvadą dėl minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.e2-6367-465/2015 2015 m. liepos 1 d. priimto sprendimo prejudicinės galios šioje civilinėje byloje.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra išsamiai pasisakęs ir suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017 17–18 punktus; 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017 18 punktą; kt.). Teismui konstatavus, kad pirmiau nurodytos aplinkybės egzistavo, jos byloje dalyvavusiems asmenims tampa prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nereikia, jos negali būti ginčo objektas kitoje, vėliau iškeltoje, civilinėje byloje. Net ir pripažįstant, kad praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl šių materialinių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima, taikymo poreikį, šios išimtys turėtų būti aiškinamos ypač siaurai, taikant tuos pačius kriterijus, kaip ir proceso atnaujinimo institutui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017 19 punktą).
18. CPK 182 straipsnio 2 punktas taikomas esant sąlygoms, nurodytoms nutarties 17 punkte. Minėta, kad viena iš jų – aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, turėjo būti nagrinėjimo dalykas anksčiau išnagrinėtoje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą. Jeigu tai susiję su asmenų prievolėmis, tai reikia įvertinti, kokia tiksliai su prievole susijusi aplinkybė buvo nustatoma ir konstatuota: ar dėl prievolės nustatymo, ar dėl jos keitimo, ar dėl jos vykdymo, ar dėl jos pabaigos, ar kitokių aplinkybių. Jeigu teismo sprendimu patvirtinami susitarimai ar sutartys, kuriuose nurodomos asmenų prievolės, tai vertinama, ar jais nustatoma konkreti prievolė, ar susitarta dėl aplinkybių, kurios yra prievolės atsiradimo pagrindas, ar susitariama dėl prievolės vykdymo aplinkybių ir sąlygų (pavyzdžiui, dėl vykdymo dalimis ar visa apimtimi, dėl vykdymo termino ir periodiškumo), ar dėl prievolės pabaigos arba dėl kitų su prievole susijusių aplinkybių. Tokiu atveju turi būti įvertintos ir kitos bylai nagrinėti svarbios aplinkybės (pavyzdžiui, iki to šalis sieję santykiai ir susitarimai, jų vykdymas, naujai sudaryti susitarimai, o taip pat ar tie susitarimai yra galiojantys, antai, ar jie nebuvo nuginčyti teisme). Tam tikru klausimu teismo sprendimui ar nutarčiai įsiteisėjus pagal jau minėtas faktų prejudicijos taisykles dėl konkrečių faktų atsiranda prejudicija, o teismo sprendimas įgyja res judicata galią (CPK 18 straipsnis). Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį galima kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės, jeigu toks ginčas nebuvo išnagrinėtas. Bylos duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme 2015 m. liepos 1 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.e2-6367-465/2015 pagal šioje byloje atsakovu esančio ieškovo SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialo ieškinį atsakovui V. R., tretiesiems asmenims J. R. ir UAB „Transbank Logistics“ dėl skolos priteisimo ir pagal V. R. priešieškinį SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui dėl laidavimo sutarties nutraukimo, tretiesji asmenys byloje - galutiniame sprendime nurodyta, jog prievolių užtikrinimui su atsakovu V. R. buvo sudaryta Laidavimo, kurios 1.1 ir 1.2 punktais, atsakovas įsipareigojo neatlygintinai laiduoti už Lizingo gavėją (UAB „Transbank Logistics“)“ ir solidariai atsakyti visu savo turtu ieškovui ta pačia apimtimi kaip ir Lizingo gavėjas, t.y. 139.757,00 eurų (482.552,97 Lt) suma. Trečiasis asmuo J. R. sutiko ir patvirtino, kad prievolės iš Laidavimo sutarties būtų vykdomos iš bendro su laiduotoju turto. Teismas sutiko, kad 2014-06-28 Susitarimais keisdamas Finansinio lizingo sutarčių sąlygas, susijusias su pastoviosios palūkanų normos didinimu, prieš tai negavęs laiduotojo sutikimo, SIA „UniCredit Leasing“ pažeidė Laidavimo sutarties 1.4 punktą. Tačiau sprendė, kad aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti laidavimo pabaigą pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį neegzistuoja. Teismas nurodė, kad atsakovas V. R. yra vienintelis lizingo gavėjo UAB „Transbank logistics“ akcininkas, todėl apie bendrovės finansinę padėtį jam buvo žinoma. Iš 2013-06-28 Susitarimų turinio nustatyta, kad jie buvo sudaryti būtent lizingo gavėjo UAB „Transbank Logistics“ iniciatyva, todėl manytina, kad Susitarimai buvo naudingi būtent lizingo gavėjui, o kartu ir pagal Laidavimo sutartį solidariai atsakingam atsakovui. Taigi, šioje civilinėje byloje bylos nagrinėjimo dalykas buvo pagrindo laidavimo sutarties nutraukimui nustatymas, o ne laidavimo sutarties sudarymo aplinkybės ir pasirašiusių asmenų parašų tikrumas ar suklastojimas. Tai buvo dviejų laidavimo santykių skolininkų pasisakymas dėl laidavimo sutarties nutraukimo, priešingai sutarties šaliai pažeidus sutartį. Teismai minimus argumentus laikė nepagrįstais ir iš atsakovo V. R. priteisė 29 625,64 Eur skolą bei procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas ieškovo SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialo naudai.  
19. Kadangi laidavimo sutarties galiojimo klausimas minimoje byloje nebuvo išnagrinėtas ir išspręstas, todėl asmuo, manantis, kad jo teisė ar teisėti interesai pažeisti, turėjo teisę pagal minėtą CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatą kreiptis į teismą dėl laidavimo sutarties negaliojimo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad būtent Vilniaus miesto apylinkės teismo šioje civilinėje byloje priimtas teismo sprendimas dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nustato, ar yra šio skolininko laidavimo prievolės pagrindas ir pagal res judicata (CPK 18 straipsnis) šis teismo sprendimas taikytinas prievolės pagrindo buvimui nustatyti.
20. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų tarpusavio ryšius ir įrodymų visetą, padarė nepagrįstą išvadą, jog minimoje civilinėje byloje nustatyti faktai sudaro prejudicįnį faktą. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantų pozicija ginčijant 2013 m. sausio 17 d. laidavimo sutarties sudarymo faktą, sudarymo aplinkybes bei pačios sutarties pasirašymą yra nenuosekli, prieštaringa. Vien ta aplinkybė, kad apeliantai prievolę kylančią iš laidavimo sutarties minėtoje civilinėje byloje ginčijo kitais pagrindais nepakankama apeliantų pozicijos nenuoseklumui pagrįsti. Apeliantas teigia, kad, jis nebuvo tikras dėl to, ar tokią laidavimo sutartį sudarė, kadangi pačios sutarties originalo neturėjo ir jį pamatė  vėliau kitoje byloje (Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. nagrinėtoje civilinėje byloje Nr.e2-235-743/2016). Analogiškai paaiškino V. R. sutuoktinė J. R., kuri teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nurodė, jog pamačiusi sutartį 2016 m. vasario mėnesį iš karto nuvyko į lizingą ir pareiškė, jog tai ne jos parašas, ji ir jos vyras tokios sutarties nesudarė. Apeliantės paaiškinimai pilnai patvirtinami teismo ekspertizės išvada, minėta, jog ekspertai davė kategorišką išvadą, jog sutartyje apeliantės J. R. vardu pasirašė ne J. R.. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teisme V. R. teismo posėdžio metu duotas paaiškinimas dėl jo elgesio minėtoje byloje yra suprantamas ir nėra neįprastas. Apeliantas paaiškino, kad gavęs lizingo raginamus apmokėti UAB „Transbank Logistics“ skolas jis kreipėsi į advokatą. Advokatas pasakė „ginčysim prievolę tokių pagrindu“, advokatu jis tikėjo. Paskui įvyko apeliacija ir paprasčiausiai nespėjo išdėstyti argumentų ir abejonių dėl parašų. Tuo metu apeliantas galvojo, kad įmonė susitvarkys, susimokės tas skolas. Kadangi įmonė dengėsi tas skolas, tai tuo metu nieko daugiau ir nedarė. Teisėjų kolegiją įtikina apelianto argumentai, jog jam kaip akcininkui teko pasirašyti ne vieną dokumentą, todėl abejonė dėl sutarties ir parašų tikrumo natūrali. Davęs priesaiką pirmosios instancijos teisme apeliantas V. R. paaiškino kad laidavimo sutarties jis sudaręs nebuvo, į lizingo (banko) patalpas atvykęs nebuvo, net nežino ir kur tai yra.
21. Teisėjų kolegijos vertinimu itin svarbu akcentuoti aplinkybę, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad visi ginčo laidavimo sutartyje esantys apelianto sutuoktinės  apeliantės J. R. parašai bei tariamai jos ranka rašytas tekstas sutarties trečiajame puslapyje suklastoti. Ši aplinkybė leidžia sustiprinti tikėtiną teismo ekspertų išvadą ir dėl apelianto V. parašų suklastojimo. Vis tik, jei apeliantas sutartį būtų pasirašęs pats, būtų nesudėtinga įtikinti pasirašyti ir sutuoktinę.  Dal labiau teisėjų kolegijos išvadą, jog labiau tikėtina, kad laidavimo sutartyje pasirašė ne V. R., o kitas nenustatytas asmuo, sustiprina byloje esantis rašytinis įrodymas – apeliantų savarankiškai iki teismo proceso šioje byloje užsakytas ir teismo eksperto A. B. duota išvada, jog rankraštinį tekstą laidavimo sutarties trečiame lape J. R. vardu parašė ne tik ne J. R., bet taip pat ir ne apeliantas V. R. (e.b.l. 92-96, 1 t.). Apeliantė pirmosios instancijos teisme taip pat neigė ką nors žinojusi apie laidavimo santykius, o  kai sužinojo, samdė advokatus, kad ruoštų teisminius dokumentus.
22. Teisėjų kolegijos išvadą, jog labiau tikėtina, kad apeliantai laidavimo sutarties nepasirašė, taigi ir nesudarė, dar labiau sustiprinama atsakovo SIA „UniCredit Leasing“ pripažintu faktu, jog paskolos (lizingo) bei laidavimo santykių byloje lizingas neturi laiduotojo ir jo sutuoktinės dokumentų kopijų. Atsakovas pripažino, kad asmeniui pasirašant sutartį lizingo bendrovėje nustatoma asmens tapatybė ir byloje pasiliekama asmens dokumento kopija. Analogiškai lizingo bei laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybes nurodė liudytojų atsakovo prašymu pirmosios instancijos teisme 2017-05-26 posėdyje apklaustas SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialo restruktūrizavimo ir skolininkų administravimo skyriaus darbuotojas G. J.. Liudytojas taip pat nurodė, kad derantis dėl taikos sutarties sudarymo į buveinę buvo atvykusi apeliantė ir apeliantų sūnus D. R., jis prašė išdėstyti skolą, prašė nuimti prievolę nuo tėvo. Liudytojas taip pat patvirtino, jog pagal galiojančią vidinę tvarką pasirašiusio sutartį asmens dokumento kopija saugoma ir už tai yra atsakingas konkretaus kliento vadybininkas. Jei sutarties sudaroma pas pardavėją, šiuos asmenybės sutikrinimo veiksmus atlieka įgaliojas pardavėjo atstovas.
23. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog atsakovas nepateikė ne tik tariamai laidavimo sutartį pasirašiusių apeliantų asmens dokumentų kopijų (o tai leidžia manyti, kad  lizingo bendrovė su apeliantais laidavimo klausimu tikriausiai nebendravo, jų asmenybių nenustatė), bet taip pat nepateikė jokių duomenų, kad būtų tikrinę apeliantų turtinę padėtį – ar šie tikrai yra tinkami laiduotojai, ar jų turtinė padėtis leidžia daryti išvadą, jog būsimi laiduotojai yra tokios turtinės padėties, jog prievolę esant reikalui galės įvykdyti. Į bylą atsakovas taip pat nepateikė apeliantų sutikimų jog kreditorius tikrintų apeliantų turtinę padėtį ir rinkų apie juos asmens duomenis.
24. Liudytojais byloje pirmosios instancijos teisme 2017-05-12 posėdyje taip pat buvo apklausti apeliantų sūnus D. R. ir (buvęs) žentas G. B.. D. R. paliudijo, jog jis dirbo bendrovėje UAB Transbank Logistics“ komercijos direktoriumi. Jis paaiškino, kad jis nedalyvavo pasirašant laidavimo sutartis, tėtis (apeliantas) buvo akcininkas. Liudytojas nurodė, kad žino apie tai, jog direktorius G. B., kuris buvo jo sesers vyras, atvažiavo su laidavimo sutartimi pas akcininką, tačiau tėvas pasirašyti atsisakė. Liudytojas nurodė, kad pačias lizingo sutartis su banku pasirašė vadovas G. B.. G. B. vežė ir laidavimo sutarties šabloną pasirašyti. Liudytojas nurodė, kad tėvas investavo, sukūrė jiems verslą, pats versle nedalyvavo. Kaip liudytojas prisimena, G. B. grįžęs pasakė, kad tėvas atsisakė pasirašyti laidavimo sutartį. Liudytojas nurodo tikrai žinantis, kad tėvai niekur nevažiavo pasirašinėti sutarčių – nei į banką, nei pas notarą. Liudytojas D. R. nurodė pats išmokėjęs apie 60.000 Eur įmonės skolos, kadangi tai buvo kaip ir šeimos verslas. Teisėjų kolegija pažymi, jog liudytojo parodymais nėra pagrindo netikėti, jo paaiškinimai logiški, atitinka rašytinius bylos įrodymus bei ekspertų išvadas.
25. Tuo tarpu skolininko bendrovės direktoriumi dirbusio liudytojo G. B. (juridinių asmenų registro išrašas) liudijimas, teisėjų kolegijos nuomone, gana prieštaringas. Apibūdindamas santykius su apeliantais liudytojas įvardijo - „pažįstami“. Nors liudytojas dirbo UAB „Transbank Logistics“ direktoriumi ir patvirtino, kad pats pasirašė lizingo sutartis su atsakovu, liudytojas nurodė, kad laidavimo sutartimi jis nesirūpino. Jei kas ir rūpinosi – tai rūpinosi komercijos direktorius - popierinio akcininko sūnus. Liudytojas nurodė, kad bankas jį kvietėsi į atstovybę pasirašyti lizingo sutartis (tikriausiai elektroniniu laišku pakvietė), o kaip jie išsisprendė tą klausimą dėl laidavimo negali pasakyti. Teisėjų kolegija tokius liudytojo paaiškinimus vertina kritiškai ir galimai kaip gynybinę poziciją. Viena vertus įmonės vadovas, būdamas atsakingas už įmonės veiklą bei finansus, tokių dalykų negali nežinoti ir jais nesirūpinti (nurodė, jog žinojo, kad reikėjo laidavimo), kita vertus byloje yra elektroniniai liudytojo laiškai atsakovo generaliniam vadovui L. B., kuriuose bendraujama gana familiariai („Sveikas L. ir pan).
26. Šiais argumentais, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai pagrįsti bylos įrodymais, paneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir tai sudaro pagrindą panaikinti iš esmės nepagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso normas, netinkamai vertino įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Padarius labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantas laidavimo sutarties nepasirašė, ir kategorišką išvadą, jog apeliantės parašai ginčo sutartyje  suklastoti, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad ieškovų vidinės (tikrosios) valios sudaryti ginčijamą laidavimo sandorį nebuvo. Valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų, todėl konstatavus, jog ieškovai neišreiškė valios laiduoti, yra pagrindas tokį sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad apeliantai ginčo sutarties nepasirašė, yra pagrindas tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti jaują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
28. Bylinėjimosi išlaidos: Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ieškovai sumokėjo 661,00 Eur žyminį mokestį (e.b.l. 6, 1 t.), 323,94 Eur už ekspertizę (užstatas, eb.l. 167, 155, 1 t.) bei patyrė 1.080,00 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Už apeliacinį skundą apeliantai sumokėjo 661,00 Eur žyminį mokestį. Taigi, iš viso apeliantai patyrė 2.725,94 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį patenkinus šios išlaidos apeliantams solidariai priteistinos iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a : 

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti negaliojančia tarp ieškovo V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialo (k. 302629475) 2013 m. sausio 17  d. sudarytą Laidavimo sutartį Nr. 701999/01-10 negaliojančia.

Priteisti iš atsakovo SIA „UniCredit Leasing“  2.725,94 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt penki eurai 94 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovų V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. R. (a. k(duomenys neskelbtini) naudai solidariai.

Teisėjai                                                                                                                    Andrutė Kalinauskienė

                                                                                                           Eglė Surgailienė

                                                                                                             Vytautas Zelenka