Civilinė byla Nr. e2A-654-302/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00960-2019-2
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.3 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SIV Grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SIV Grupė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pirklių klubas“ dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir atidalijimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „SIV Grupė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė:
1.1. pripažinti, kad ji įgijo nuosavybės teisę į 130,09 kv. m patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), patalpų rekonstrukcijos eigoje jas naujai pastatydama ir jomis padidindama jau esamas 459,84 kv. m ploto patalpas, esančias (duomenys neskelbtini);
1.2. atidalinti 130,09 kv. m dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pripažįstant ieškovei nuosavybės teisę į Nekilnojamojo turto registre neregistruotą 53,71 kv. m ploto butą, pažymėtą plane 58 (Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir į Nekilnojamojo turto registre neregistruotą 76,38 kv. m ploto butą, pažymėtą plane 53 (Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini);
1.3. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2011 m. balandžio 18 d. patalpų pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė iš UAB „Statybų naujovės“ įsigijo 459,84 kv. m ploto patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpos): (1) administracines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 309,35 kv. m; (2) rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 64,74 kv. m; (3) neįrengtą pastogę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 85,75 kv. m. 2011 m. kovo 14 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. A11/0310-1/NA nustatyta Patalpų rinkos vertė – 854 000 Lt (247 335,50 Eur). Patalpų būklė prasta, eksploatacijai netinkama, buvo parengtas projektas ir išduotas leidimas rekonstrukcijai. 2012 m. kovo 5 d. ieškovė UAB „SIV Grupė“ pasirašė susitarimą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties dalinio pakeitimo ir tapo valstybinės žemės sklypo nuomininke.
3. Ieškovė 2011 m. liepos 1 d. pasirašė rangos sutartį su UAB „SIV Statyba“ dėl rangos darbų Patalpose. 2012 m. birželio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė leidimą rekonstruoti Patalpas. Iki 2015 m. sausio 1 d. atlikti statybos rangos darbai, kuriais padidintas Patalpų plotas, investuota 511 052,92 Eur ieškovės lėšų.
4. 2014 m. liepos 15 d. atliktas Patalpų vertinimas ir nustatyta rinkos vertė 2 200 000 Lt (637 164 Eur).
5. 2015 m. vasario 6 d. Nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutartimi (toliau – Sutartis) ieškovė 459,84 kv. m Patalpas pardavė atsakovei su atpirkimo teise už 579 240 Eur, iš kurių 204 318,77 Eur buvo panaudoti Patalpų įrengimui finansuoti. Po pardavimo ieškovė įrengė Patalpas ir investavo 307 900,61 Eur, iš kurių 204 38,77 Eur yra atsakovės UAB „Pirklių klubas“ lėšos.
6. Atsakovė 2016 m. gegužės 13 d. raštu informavo Vilniaus miesto savivaldybę, kad neprieštarauja, jog ieškovė perimtų statytojo teises ir pareigas pagal Sutartį. 2015 m. lapkričio 13 d. nustatyta, kad šių baigiamų formuoti butų ateities rinkos kaina yra apie 1 220 000 Eur. Ieškovė parengė naujų 8 butų nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylas, kuriomis performuotos Patalpos.
7. Pažymėjo, kad iki 2015 m. vasario 6 d. (iki patalpų pardavimo atsakovei) būdama Patalpų savininke ir statytoja bei turėdama statybos leidimą, pagal parengtą projektą savo darbu ir lėšomis iki 2015 m. vasario 6 d. padidino Patalpų plotą nuo 459,21 kv. m iki 613,86 kv. m, t. y. 154,65 kv. m ir tokiu būdu pastatė naujas patalpas, kurios nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Ieškovės manymu, jai priklauso naujai pastatytos patalpos, kurios Sutartimi nebuvo perleistos atsakovei ir liko ieškovės nuosavybėje. Kadangi atidalinti tokio ploto patalpas nėra galimybės, ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybę į 130,09 kv. m ploto patalpas, kurias sudaro 2 butai.
8. Ieškovė taip pat prašė atidalinti butus ir pripažinti jos nuosavybės teisę į 53,71 kv. m ploto butą ir 76,38 kv. m ploto butą. Butai turi atskirus įėjimus, jie neturi jokių bendro naudojimo patalpų su atsakovei priklausančiomis patalpomis, todėl šie butai galėtų būti naudojami visiškai atskirai nuo kito savininko, kadangi šalių santykiai konfliktiški.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
10. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl nuosavybės teisės atsiradimo, kai parduodant rekonstruojamą nekilnojamojo turto objektą notarinėje sutartyje nebuvo išspręstas klausimas dėl rekonstrukcijos metu atlikto patalpų pakeitimo.
11. Įvertinęs 2011 m. balandžio 18 d. Patalpų pirkimo – pardavimo sutartimi nurodytą sutarties dalyką, 2011 m. kovo 14 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nustatytus vertinamo turto duomenis, teismas nurodė, kad nors jau 2006 m. birželio 28 d. Patalpų rekonstrukcijai buvo išduotas statybos leidimas, nėra duomenų, jog pagal šį statybos leidimą iki 2011 m. balandžio 18 d. Patalpų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo buvo atlikti kokie nors statybos darbai.
12. Pažymėjo, kad 2011 m. kovo 14 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje vertinamas turtas apibrėžtas, kaip rekonstruojamos patalpos, kurių plotas atitinka Nekilnojamojo turto registre įregistruotą plotą. Teismas taip pat nurodė, kad 2011 m. kovo 14 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje sudarytoje patalpų techninėje charakteristikoje yra pažymėti projektiniai rodikliai, jog po rekonstrukcijos numatytas Patalpų plotas sudarys 620,94 kv. m, tačiau dokumente nėra nurodyta, kad projektuojami rekonstrukcijos darbai yra atliekami. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad 2011 m. balandžio 18 d. Patalpų pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė įgijo dar nerekonstruotas Patalpas, kurių plotas atitiko Nekilnojamojo turto registre įregistruotą Patalpų plotą.
13. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad po Patalpų įsigijimo ieškovė ėmėsi rangos darbų atlikimo, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. birželio 4 d. ieškovei išdavė leidimą rekonstruoti Patalpas pagal UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“ rekonstravimo projektą. Nors ieškovė pateikė savo paties sudarytą iki 2015 m. sausio 1 d. investuotų lėšų paskaičiavimo lentelę ir šiuo dokumentu įrodinėjo darbų atliktų darbų mastą, tačiau, teismo vertinimu, ši lentelė nėra pagrįsta pirminiais dokumentais, todėl pagal ją negalima nustatyti investuotų lėšų masto. Pažymėjo, kad kiti įrodymai apie tai, kiek ieškovė sumokėjo už rangos darbų atlikimą pagal sutartį su UAB „SIV Statyba“, į bylą pateikti nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, teismas faktą, kad Patalpų rekonstrukcijai ieškovė išleido 511 052,92 Eur, pripažino neįrodytu.
14. Pažymėjo, kad faktą, jog iki Sutarties sudarymo Patalpos buvo pakeistos, patvirtina ieškovės pateikta 2014 m. liepos 15 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita. Ši ataskaita parengta ieškovės užsakymu ir skirta pateikti kredito institucijoms įkeitimo tikslu. Nurodė, kad šioje ataskaitoje pateikti duomenys apibūdina Patalpų padėtį prieš Sutarties sudarymą. Pati Sutartis sudaryta po pusės metų, o kitų duomenų apie Patalpų būklę nepateikta. 2014 m. liepos 15 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos duomenimis rekonstruojamos Patalpų dalies baigtumas sudarė 60 proc.
15. Teismas nustatė, kad Sutartimi parduodamas dalykas apibrėžtas sutarties II dalyje, tačiau neaptarta aplinkybė dėl to, kiek dėl atliekamos rekonstrukcijos realiai yra pasikeitęs nekilnojamasis turtas, ar yra padidėjęs statinio plotas, pakitusios kitos statinio savybės.
16. Teismas nurodė, kad ieškovei ginčijant Sutartimi perleistų Patalpų plotą, turi būti vertinamos Sutarties nuostatos, kuriomis sutarties šalys tariasi dėl kitų sąlygų. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog Sutarties sudarymo metu Patalpos buvo rekonstruojamos, rekonstruojamos dalies baigtumas sudarė 60 proc., neabejotinai buvo žinoma ir ieškovei, ir atsakovei, tačiau nei viena sutarties šalis nelaikė reikalingu minimos aplinkybės aptarti Sutartyje. Teismo vertinimu, Sutartimi neapibrėžus akivaizdaus fakto, ji turi būti aiškinama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio taisykles.
17. Iš prie Sutarties pridėto priedo Nr. 1, teismas nustatė, kad atliekami rekonstravimo darbai apima 656 kv. m plotą, iš jų: 112,4 / 133,6 kv. m ploto palėpė bei 480 kv. m I ir II aukšto patalpa. Nekilnojamojo turto registre nurodytas Patalpų plotas 459,84 kv. m. 2014 m. liepos 15 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos 6.4 lentelėje yra paskaičiuota, kad po rekonstrukcijos bendras plotas būtų 622,83 kv. m, iš kurio: rūsio plotas sudarytų 167,63 kv. m, palėpės – 123,54 kv. m, o I ir II aukštų – 331,66 kv. m. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad rūsio plotas padidėtų 102,89 kv. m, palėpės – 37,79 kv. m, o kitų patalpų – 22,31 kv. m, lyginant su Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Nors Sutartyje ir 2014 m. liepos 15 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodyti plotai iš dalies skiriasi, plotų skirtumas leistų teigti, kad Sutarties priede rūsio patalpos pridėtos prie I ir II aukšto patalpų, tačiau bendras Patalpų plotas 622,83 kv. m ir 656 kv. m, patvirtina, jog Sutartimi susitarta dėl viso ploto, taip pat ir dėl rekonstrukcija padaryto padidinimo, Patalpų pardavimo.
18. Teismas pažymėjo, kad Sutartimi sutarta dėl Patalpų rekonstrukcijos vykdymo bei nurodyta, jog rekonstrukcija atliekama didesniame, nei registruotas, plote, apibrėžtas rekonstrukcijos finansavimas bei nustatyti būtini darbai visame plote, tačiau Sutartyje nėra jokių susitarimų, kad dalis Patalpų, liktų valdomos ieškovės nuosavybės teise. Sutartyje taip pat nėra jokių nuostatų, kad ieškovė ir atsakovė taptų nekilnojamojo turto bendraturčiais. Dėl to, teismo vertinimu, ieškovei po Sutarties sudarymo tenkantis nekilnojamasis turtas turėtų būti apibrėžtas, konkrečiai nurodant to turto buvimo vietą. Kadangi Sutartimi susitarta dėl viso ploto Patalpų rekonstravimo ir nenustatyta, kad šalys tampa bendraturčiais, nenurodyta konkreti ieškovės padidintos patalpų dalies vieta, teismas sprendė, jog Sutartimi buvo parduotos ne tik Nekilnojamojo turto registre registruoto ploto patalpos, bet visos rekonstruojamos patalpos.
19. Nors ieškovė remiasi, tuo, kad padidinta Patalpų dalis negalėjo būti parduota dėl to, jog Pardavimo sutartyje nurodyta kaina galėjo būti tik registruoto ploto Patalpų pardavimo kaina, tačiau sulyginęs nurodytuose dokumentuose pateiktas kainas, t. y. 231 696,01 Eur, 301 513,59 Eur, 247 335,50 Eur, 637 164 Eur, 492 354 Eur, su Sutartyje nurodyta pardavimo be rekonstrukcijos darbų 374 921,23 Eur kaina, teismas nustatė, kad ši kaina yra didesnė, nei buvo nustatyta 2011 m. dokumentuose.
20. Teismas sutiko su ieškove, kad Sutartyje nurodyta pardavimo kaina yra žymiai mažesnė nei 2014 m. liepos 15 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje, tačiau vien kainos skirtumo konstatavimas nėra pakankamas nustatyti, jog nebuvo parduota rekonstruojama Patalpų dalis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Sutartyje buvo numatyta atpirkimo teisė, o atpirkimo kaina yra didesnė, nei sutarties kaina. Pažymėjo, kad 2015 m. vasario 6 d. šalys susitarė, jog pardavėjas turi teisę atpirkti daiktą už 749 604,67 Eur. 2016 m. vasario 4 d. papildomu susitarimu Nr. 2 galutinė daikto atpirkimo kaina yra dar didesnė – 1 102 021,91 Eur. 2016 m. birželio 8 d. papildomu susitarimu Nr. 3 atpirkimo kaina padidinta iki 1 157 051,71 Eur, terminas pratęstas iki 2019 m. rugsėjo 1 d. Galutinė atpirkimo kaina yra beveik dvigubai didesnė nei Sutartyje nurodyta pardavimo kaina ir 2014 m. liepos 15 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodyta kaina (637 164 Eur), nors papildomu susitarimu Nr. 1 pirkėjas papildomai sumokėjo tik 70 000 Eur rekonstrukcijos darbams finansuoti.
21. Teismo vertinimu, tai, kad Sutartyje buvo numatyta atpirkimo teisė už didesnę kainą, nei perleisto turto kaina, rodo, jog atpirkimo teisės numatymas, tikėtinai, turėjo reikšmę kainos dydžiui. Taip pat turi būti atsižvelgta, kad 2014 m. liepos 15 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita nėra dokumentas, kuriuo galima neabejotinai remtis darant realios pardavimo kainos palyginimą.
22. Pažymėjo, kad po Sutarties sudarymo ieškovės prašymu 2015 m. lapkričio 13 d. parengta Konsultacija, kuria įvertinti 8 baigiami formuoti butai, ir nustatyta, jog butų būklė yra dalinė apdaila, o jų visų ateities kaina būtų 1 220 000 Eur. Tokia kaina nustatyta su sąlyga, kad butai bus dalinai įrengti, bendro naudojimo laiptinė bus baigta pilnai įrengti, vidinis kiemas bus baigtas pilnai tvarkyti, o butai nuosavybės teise bus registruoti Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ši kaina nagrinėjamai bylai yra neaktuali.
23. Teismo vertinimu, atsakovė teisingai nurodė, kad statinio (patalpų) rekonstrukcijos projekte numatytas ploto padidėjimas negali būti vertinamas kaip atskiras nuo viso rekonstruojamo pastato (statinio) objektas, nes rekonstrukcija nėra naujo statinio statyba.
24. Įvertinęs išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad šalys Sutartimi susitarė dėl visų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pardavimo. Nuosavybės teisės į visas patalpas ieškovei perėjo nuo sutarties pasirašymo dienos ir yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo yra nepagrįstas ir nesuderinamas su įstatymo, privalomų techninių reglamentų reikalavimais. Nenustatęs, kad ieškovė nuosavybės teise įgijo nekilnojamojo turto dalį, teismas sprendė, jog nėra pagrindo iš esmės nagrinėti ir tenkinti jos reikalavimo dėl turto atidalijimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
25. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „SIV Grupė“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:
25.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas bei pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ko pasėkoje priėmė neteisėtą sprendimą.
25.2. Padidinus Patalpų plotą, ieškovė vietoje buvusių Patalpų suformavo naujus nekilnojamojo turto objektus – 8 butus, esančius pastate (duomenys neskelbtini), tačiau jie nėra įregistruoti, nors Patalpos po Sutarties sudarymo yra įregistruotos atsakovės vardu. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad Patalpos pasikeitė iš esmės tiek kokybine prasme, tiek kiekybine.
25.3. Ginčo atveju Patalpų rekonstrukcija / statybos procesas, kurio eigoje sukurtos naujos 154,65 kv. m patalpos, yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o tai, kad jos neregistruotos, neleidžia teigti, jog jos neegzistuoja ir nepriklauso ieškovei ar priklauso atsakovei, nes tam nėra jokio teisinio pagrindo. Šios naujai sukurtos patalpos nebuvo perleistos atsakovei.
25.4. Ieškovė 2011 m. balandžio 18 d. Patalpų pirkimo – pardavimo sutartimi iš UAB „Statybų naujovės“ įsigijo tik 459,84 kv. m ploto patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). 2011 m. kovo 14 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita patvirtina, kad Patalpų būklė buvo prasta, eksploatacijai netinkama, yra parengtas projektas ir išduotas leidimas rekonstrukcijai. Taigi, ši ataskaita patvirtina, kad ieškovė tapo savininke 459,84 kv. m ploto patalpų, kurios įsigijimo metu dar nebuvo rekonstruojamos ir jokios naujos patalpos turto įsigijimo metu nebuvo sukurtos.
25.5. 2011 m. liepos 1 d. rangos sutartis su UAB „SIV Statyba“ dėl rangos darbų Patalpose patvirtina, kad būtent ieškovė finansavo statybos rangos darbus ir kad būtent ji dalyvavo naujo daikto statybos procese, ir tai ji darė teisėtai, kadangi 2012 m. birželio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė ieškovei leidimą rekonstruoti Patalpas.
25.6. Ieškovė iki nuosavybės teisės į dalį Patalpų perleidimo atsakovei savo darbu ir savo lėšomis pagamino naują daiktą, ką patvirtina pateikta darbų ir investuotų lėšų suvestinė, Pažymi, kad buvo investuota 511 052,92 Eur. Tai, kad byloje, kaip konstatavo teismas, nėra įrodymų patvirtinančių šį faktą, nepaneigia, jog patalpas rekonstravo ir naują daiktą sukūrė būtent ieškovė. Atsakovė net ir neįrodinėjo, kad rekonstrukciją atliko ne ieškovė.
25.7. Iki Sutarties sudarymo atlikta 2014 m. liepos 15 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, nustatyta rinkos vertė, kuri ženkliai pakilo, taip pat pridėtos nuotraukos ir vertinamų patalpų aprašymas patvirtina rekonstrukcijos darbų faktą, Patalpų ploto padidėjimą, naujų patalpų sukūrimą, nes ataskaitoje detaliai aprašyta kokie darbai buvo atlikti (tarp jų ir rūsio iškasimas).
25.8. 2015 m. vasario 6 d. Sutartis patvirtina, kad ieškovė pardavė 459,84 kv. m Patalpas atsakovei UAB „Pirklių klubas“ su atpirkimo teise, tačiau nepardavė padidėjusio Patalpų ploto, nors pardavimo metu faktiškai daiktų plotas buvo padidintas ir naujos patalpos pastatytos ir suformuotos. Tai, kad atsakovei nebuvo perleistos visos Patalpos, patvirtina ir sandorio kaina, kadangi faktiškai už perkamas Patalpas atsakovė ieškovei sumokėjo tik 374 921,23 Eur, nes sutartyje nurodyta Patalpų pardavimo kainos dalis, t. y. 204 318,77 Eur, buvo skirti atsakovei priklausančių Patalpų įrengimui finansuoti, todėl šios sumos ieškovė negavo.
25.9. Taip pat svarbu pažymėti, kad atsakovės pagal Sutartį patalpų įrengimui skirtos 204 318,77 Eur piniginės lėšos buvo panaudotos ne naujų patalpų sukūrimui, o atsakovei perleistų Patalpų įrengimui, ką patvirtina prie Sutarties pridėtas rekonstrukcijos darbų biudžetas. Be to, pati atsakovė neprieštaravo, kad ieškovė vykdytų statytojos teises ir pareigas, nes statybos leidimas nėra pakeistas iki šiol, o tai leidžia manyti, jog atsakovė neprieštaravo rekonstrukcijai, padidinant plotą, ir ieškovei, kaip statytojai, savo lėšomis sukuriant naują daiktą.
25.10. Teismo išvados, kad rekonstrukcijos eigoje negali būti sukurti nauji daiktai, grindžiamos Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatomis, yra nepagrįstos. kadangi ieškovė ir neteigia, jog sukūrė naują statinį, o CK 4.47 straipsnio 4 dalis ir nenustato, kad tik sukūrus naują statinį nuosavybė gali būti įgyjama, yra numatytas naujo daikto sukūrimas.
25.11. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė akcentavo Sutarties tikrąjį tikslą ir esmę, t. y., kad sudaromas sandoris savo esme buvo paskolos sutartis su paskolos grąžinimo užtikrinimu, dėl ko ir buvo numatytas pardavimas su atpirkimo teisę. Ieškovė ir toliau naudojosi patalpomis, nes jas rekonstravo, todėl nebuvo keičiamas statytojas leidime, nebuvo keičiama valstybinės žemės nuomos sutartis, nurodant atsakovę nauja savininke ir statytoja. Šios aplinkybės reikšmingos nustatant tikruosius šalių ketinimus.
25.12. Sutarties priedas Nr. 1, kuriame nurodyta, kad atliekami 656 kv. m ploto patalpų vidaus įrengimo darbai, niekaip neįrodo, jog naujai sukurtos patalpos buvo perleistos atsakovei, kadangi patalpų įrengimo darbai, kuriuos finansavo atsakovė, buvo numatyti tik jai perleistose patalpose, o ne naujuose daiktuose. Priešingai, šis dokumentas patvirtina, kad sandorio šalims buvo žinomas faktas, jog patalpų plotas didesnis nei perleistos patalpos, o atsakovės lėšomis yra finansuojama tik perleistų patalpų rekonstrukcija, o ne naujai sukurtų, nes sąmatoje nėra nurodyta, kad bus įrenginėjami rūsiai.
25.13. Pripažinus ieškovės nuosavybės teisę į 130,09 kv. m patalpas, ieškovė ir atsakovė taptų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčiais, ir ieškovei nuosavybės teise priklausytų 130,09 kv. m visų 613,86 kv. m patalpų, o atsakovei priklausytų 483,77 kv. m visų 613,86 kv. m patalpų, taigi idealiosios bendraturčių dalys turte būtų nustatytos. Dėl to ieškovė siekia, kad tuo pačiu būtų nustatytos ir realiosios turto dalys bei ieškovei priklausanti dalis būtų atidalinta iš bendrosios dalinės nuosavybės.
25.14. Ieškovės manymu, racionaliausias ir abiem šalim priimtiniausias ieškovės 130,09 kv. m dalies atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), būdas – atidalinti ir pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto registre dar neregistruotą 53,71 kv. m ploto butą, 10 pažymėjimas plane 58 ir į Nekilnojamojo turto registre dar neregistruotą 76,38 kv. m ploto butą, pažymėjimas plane 53, esančius (duomenys neskelbtini). Šie butai turi atskirus įėjimus, jie neturi jokių bendro naudojimo patalpų su atsakovei priklausančiomis patalpomis, todėl galėtų būti naudojami visiškai atskirai nuo kito savininko, išvengiant bendrų sprendimų dėl bendro naudojimo patalpų priėmimo, kadangi ieškovės ir atsakovės santykiai yra konfliktiški.
26. Atsakovė UAB „Pirklių klubas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius atsikirtimus:
26.1. Ieškovė nurodo, kad iki 2015 m. vasario 6 d. būdama visų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), savininke, turėdama statybos leidimą ir pagal projektą savo darbu, savo lėšomis faktiškai iki 2015 m. vasario 6 d. padidino Patalpų plotą nuo 459,2 kv. m iki 613,86 kv. m, t. y. 154,65 kv. m ir tokiu būdu suformavo / pastatė naujas patalpas, iškasė rūsius, tačiau toliau pateikia kiek prieštaringą aiškinimą, nurodydama, jog ji, padidindama Patalpų plotą, suformavo atskirus 8 butus. Taigi lieka nebeaišku, kokį naują daiktą ieškovė teigia sukūrusi: rūsį ar gyvenamuosius butus. Taip pat pakankamai keistai atrodo ieškovės reikalavimas dalyje dėl atidalijimo, jai priteisti konkrečias gyvenamasis patalpas, o ne neva tai naujai jos paties iškastus rūsius, ką ji taip akcentuoja. Tai tik parodo ieškovės nenuoseklumą ir nesąžiningumą, kadangi, jeigu jau ji teigia iškasus naujus rūsius – negyvenamąsias patalpas, tai jų nuosavybės ir turėtų reikalauti, o ne prašyti pripažinti jos nuosavybę į kitos paskirties, aukštesnės vertės patalpas.
26.2. Patalpos pačios savaime negali būti atskiros nuo statinio. Atitinkamai ir patalpų ploto padidinimas rekonstrukcijos metu, atsakovės nuomone, negali būti laikomas naujo daikto sukūrimu ir pirminiu nuosavybės teisių atsiradimo pagrindu. Dėl to ieškovės aiškinimas, kad naujas daiktas ir naujas statinys yra dvi skirtingos kategorijos, yra visiškai nepagrįstas.
26.3. Statinio (patalpų) rekonstrukcijos projekte numatytas ploto padidėjimas negali būti vertinamas kaip atskiras nuo viso rekonstruojamo pastato (statinio) objektas, nes rekonstrukcija nėra naujo statinio statyba. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai ginčo kontekste aiškino statinio rekonstrukcijos esmę. Be to, šiuo atveju statybą leidžiantis dokumentas buvo leidimas rekonstruoti esamą statinį.
26.4. Ieškovės argumentas, kad ji, perleidusi nuosavybės teises atsakovei į visą rekonstruojamą statinį (administracines patalpas), pasiliko sau kokias tai nuosavybės teises į rekonstrukcijos metu padidėjusį (pagal projektą) patalpų plotą yra visiškai nepagrįstas ir nesuderinamas su įstatymo, privalomų techninių reglamentų reikalavimais. Jeigu jau ieškovė teigia, kad iki sutarties sudarymo Patalpų plotas buvo faktiškai padidintas ir suformuoti nauji gyvenamieji butai, tai kyla klausimas, kas trukdė apie tai nurodyti sutartyje ir aptarti naujai suformuotų nekilnojamųjų daiktų likimą. Šalys dėl ieškovės nuosavybės į padidėjusį plotą nesitarė ir nėra jokių įrodymų apie tokią valią.
26.5. Priešingai nei bando įrodyti apeliantė, ji nepateikė jokių neginčijamų įrodymų, kad savo lėšomis, savo jėgomis ir iki 2015 m. vasario 6 d. padidino patalpų plotą – sukūrė naują daiktą. Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo iš esmės įvertinti bei ištirti įrodymai patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. birželio 4 d. ieškovei išdavė leidimą rekonstruoti Patalpas pagal UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“ rekonstravimo projektą. Ieškovė byloje pateikė savo paties sudarytą iki 2015 m. sausio 1 d. investuotų lėšų paskaičiavimo lentelę ir šiuo dokumentu įrodinėjo darbų atliktų darbų mastą. Investuotų išlaidų paskaičiavimo lentelę pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip nepagrindžiančią ieškovės įrodinėjamų aplinkybių nei apie darbų mastą, nei apie asmeninių lėšų investavimą. Investuotų išlaidų paskaičiavimo lentelė yra pačios ieškovės sudarytas dokumentas, kuriuo ieškovė šioje byloje įrodinėja tik sau reikšmingą juridinį faktą. Atsakovei iškėlus abejones, ieškovė turėjo pareigą pateikti dokumentus, kurie patvirtintų lentelėje pateiktus duomenis.
26.6. Be to, ieškovės poziciją dėl jos neva tai asmeninių lėšų investavimo į rekonstrukciją ir patalpų ploto padidinimą paneigia pačioje 2015 m. vasario 6 d. pirkimo – pardavimo sutartyje aptartos atsiskaitymo sąlygos. Ieškovė buvo gavusi finansavimą pastato rekonstrukcijai, dėl ko buvo įkeitusi jį hipoteka, ir, negalėdama atsiskaityti su hipotekos kreditoriais, ji sudarė sandorį su atsakove, kuri ir padengė ieškovės įsiskolinimus kreditoriams, tai pat finansavo tolesnius darbus. Taigi, iš esmės rekonstrukcija buvo atlikta atsakovės – pirkėjos lėšomis, o ne ieškovės.
26.7. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šalys Sutartimi susitarė dėl visų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pardavimo. Nuosavybės teisės į visas patalpas ieškovei perėjo nuo sutarties pasirašymo dienos ir yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje. Nenustačius, kad ieškovė nuosavybės teise įgijo nekilnojamojo turto dalį, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo iš esmės nagrinėti ir tenkinti jo reikalavimą dėl turto atidalijimo. Be to, kaip jau minėta, reikalavimas atidalinti turtą, ieškovei priteisiant konkrečias gyvenamosios paskirties patalpas, kurių plotas netgi mažesnis už padidintą, atsakovės nuomone, nėra logiškai ir sąžiningumo prasme suderinamas su ieškovės pozicija dėl naujo daikto – rūsio patalpų sukūrimo savo lėšomis ir jėgomis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
28. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl nuosavybės teisės atsiradimo, kai parduodant rekonstruojamą nekilnojamojo turto objektą nebuvo išspręstas klausimas dėl rekonstrukcijos metu atliktų patalpų pakeitimo.
29. Konstitucijoje įtvirtinta teisė įgyti nuosavybę bei garantuota šios teisės apsauga. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia (be kita ko) teisėtumo, sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).
30. Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnyje: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), paveldint (2 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019, 20 punktas).
31. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. vasario 6 d. Sutartimi atsakovė UAB „Pirklių klubas“ iš ieškovės UAB „SIV Grupė“ nupirko jai nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą: negyvenamąją patalpą – 309,35 kv. m ploto administracines patalpas, adresu (duomenys neskelbtini); 85,75 kv. m ploto neįrengtą pastogę, adresu (duomenys neskelbtini) ir 6,74 kv. ploto rūsį, adresu (duomenys neskelbtini); iš viso 459,84 kv. m ploto daiktą. Sutartimi parduodamas dalykas apibrėžtas jos II dalyje, o charakterizuojantys duomenys nustatyti pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis. Nuosavybės teisės buvo įregistruotos atsakovės vardu Nekilnojamojo turto registre.
32. Byloje taip pat nustatyta, ką pripažįsta ir bylos šalys, kad ieškovė į atsakovę dėl Patalpų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo kreipėsi iš esmės dėl to, jog ji susidūrė su finansiniais sunkumais ir jai buvo reikalingos lėšos Patalpų renovacijai. Kadangi atsakovei ieškovės pasiūlymas tiko, šalys sudarė Sutartį su atpirkimo teise (Sutarties 28 punktas). Sutartimi ieškovė ir atsakovė susitarė, kad turto pirkimo kainos dalis bus panaudota atsiskaitant su hipotekos kreditoriumi, antstoliais, o kita dalis bus skirta turto renovacijos darbams finansuoti (Sutarties IV – V dalys). Po Sutarties sudarymo, šalys dar pasirašė papildomus susitarimus, kuriais buvo susitarta dėl papildomo investavimo, atpirkimo kainos, termino bei kt.
33. Nagrinėjamu atveju apeliantė UAB „SIV Grupė“ įrodinėja, kad ji dar iki Sutarties su atsakove sudarymo padidino Patalpų plotą nuo 459,21 kv. m iki 613,86 kv. m, iš viso 154,65 kv. m, ir tokiu būdu suformavo naujai pastatytas patalpas, kurios Sutartimi nebuvo perleistos atsakovei. Apeliantės teigimu, ji Patalpų rekonstrukcijai išleido 511 052,92 Eur, o ginčo atveju Patalpų rekonstrukcija / statybos procesas, kurio eigoje sukurtos naujos 154,65 kv. m patalpos, yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o tai, kad jos neregistruotos, neleidžia teigti, jog jos neegzistuoja ar nepriklauso ieškovei ar, priešingai, priklauso atsakovei.
34. Visų pirma, pastebėtina tai, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, kad apeliantė įrodinėdama, jog dar iki Sutarties su atsakove sudarymo Patalpų plotas jau buvo padidėjęs, nes ji investavo 511 052,92 Eur, šių teiginių nepagrindė, o jos pateikta investuotų išlaidų paskaičiavimo lentelė, kaip pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, negali būti laikoma tinkamu įrodymu, siekiant pagrįsti tokį juridinį faktą, nes tai tik vienašališkas informacinio pobūdžio dokumentas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neabejotinai turėjo galimybę pateikti dokumentus, kurie patvirtintų lentelėje pateiktus duomenis, tačiau dėl nežinomų priežasčių, tai padaryta nebuvo. Dėl išdėstyto, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė Patalpų rekonstrukcijai iki Sutarties sudarymo išleido 511 052,92 Eur.
35. Antra, Sutarties II dalyje nebuvo aptarta aplinkybė dėl to, kiek dėl atliekamos rekonstrukcijos yra pasikeitęs nekilnojamasis turtas, ar yra padidėjęs statinio plotas, pakitusios kitos statinio savybės.
36. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 72 dalį, statinio rekonstravimas – tai statyba, kurios tikslas – perstatyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.). Šiuo atveju ieškovė tvirtina, kad 154,65 kv. m padidino Patalpas ir tai padarė atlikdama rekonstrukciją iki patalpų pardavimo atsakovei. Pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybę, kad iki Sutarties sudarymo Patalpos buvo pakeistos ir tai patvirtina ieškovės pateikta 2014 m. liepos 15 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kuri buvo parengta jos užsakymu. Šioje ataskaitoje pažymėta, kad rekonstruojamos Patalpų dalies baigtumas sudarė 60 proc. Tačiau pastebėtina tai, kad nors ši aplinkybė prieš Sutarties sudarymą buvo žinoma tiek ieškovei, tiek atsakovei, ji į Sutarties nuostatas įtraukta nebuvo ir šalys jos neaptarė. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nei Sutartyje, nei kitame dokumente taip pat nebuvo nurodyta, jog dar iki 2015 m. vasario 6 d. pačios ieškovės buvo sukurtas naujas nekilnojamojo turto objektas ir kad ieškovė įgijo į jį nuosavybės teisę.
37. Prie Sutarties pridėtame priede Nr. 1 pažymėta, kad atliekami rekonstravimo darbai apima 656 kv. m plotą, kas atitinkamai reiškia, jog šalys susitarė dėl rekonstrukcijos atlikimo didesniame, nei registruotas, plote. Be to, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, Sutartyje nėra jokių susitarimų, kad ieškovė ir atsakovė taptų nekilnojamojo turto bendraturtėmis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sutartimi buvo susitarta dėl viso ploto Patalpų rekonstravimo. Byloje nenustatyta, kad buvo susitarta, jog šalys tampa bendraturtėmis, nenurodyta konkreti ieškovės padidintos Patalpų dalies vieta, todėl sprendžiama, jog Sutartimi buvo parduotos ne tik Nekilnojamojo turto registre registruoto ploto Patalpos, bet visos rekonstruojamos Patalpos.
38. Pažymėtina, kad tam, jog būtų įgyta nuosavybės teisė į sukurtą naują daiktą, šis daiktas turi būti sukurtas teisėtai, t. y. nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, o statytojas turi finansuoti statybą ir panaudoti savo lėšas. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-701/2018). Teisė būti statytoju gali būti įgyvendinama tik įvykdžius visas sąlygas, nustatytas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio, reglamentuojančio teisę būti statytoju ir šios teisės įgyvendinimą, 2 dalyje. Šioje teisės normoje reglamentuotos tokios sąlygos: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Byloje nėra ginčo dėl to, kad byloje esantys dokumentai – statybos leidimai, Sutartis, kadastro bylos, turto vertinimo aktai, patvirtina, jog buvo vykdoma patalpų rekonstrukcija, keičiant patalpų iš administracinės į gyvenamąją bei formuojant gyvenamosios paskirties butus. Pradiniame 2006 m. birželio 28 d. statybos leidime buvo nurodyta, kad pastato rekonstrukcijos yra esamos: tiek pamatai, tiek sienos, perdangos ir stogas. Jokio naujo nekilnojamojo daikto sukūrimas nebuvo vykdomas.
39. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad statinio (patalpų) rekonstrukcijos projekte numatytas ploto padidėjimas negali būti vertinamas kaip atskiras nuo viso rekonstruojamo pastato (statinio) objektas, nes rekonstrukcija tai nėra naujo statinio statyba. Rekonstravimo metu sukurti nauji elementai yra priskiriami pagrindiniam statiniui (patalpoms), kuris rekonstruojamas. STR „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ VI dalyje „Statinio rekonstravimas“ 9 punkte apibrėžta, kad statinio rekonstravimo tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukuriant jo naują kokybę. Visi nauji elementai, jeigu jie rekonstravimo metu būtų priskirti ar sukurti, priskirtini pagrindiniam statiniui (patalpoms), kuris rekonstruojamas. To paties STR 9.1 punkte – 9.15 punktuose nurodyti darbai, kuriuos atlikus, esamas statinys įgaus naują kokybę, t. y. kai įrengiamas naujas rūsys, praplečiamas esamas (9.2), nugriaunama dalis esamų aukštų (9.4), pakeičiamos bet kurios laikančiosios konstrukcijos kitomis laikančiosiomis konstrukcijomis, įrengiamos naujos laikančiosios konstrukcijos, pašalinama dalis esančių laikančiųjų konstrukcijų (9.6) ir kt. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentai, jog ji, perleidusi nuosavybės teises atsakovei į visą rekonstruojamą pastatą, pasiliko sau nuosavybės teisę į rekonstrukcijos metu padidėjusį Patalpų plotą, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jeigu ieškovė iki Sutarties sudarymo dienos jau buvo padidinusi Patalpų plotą ir siekė šią Patalpų dalį pasilikti savo nuosavybėje, tai turėjo būti aptarta Sutartyje. Įrodymų, kad šalys tarėsi dėl ieškovės nuosavybės į padidėjusį plotą ar tokia jų valia būtų išreikšta, byloje nėra.
40. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad ji rekonstravusi atsakovei priklausančias Patalpas ir padidinusi jų plotą, įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto dalį.
41. Nenustačius, kad ieškovė nuosavybės teise įgijo nekilnojamojo turto dalį, teisėjų kolegija, apeliacinio skundo argumentų, susijusių su turto atidalijimu, nenagrinėja.
Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų
42. Kiti apeliantės skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, plačiau dėl skunde pateiktų argumentų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
43. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes bei teisinius argumentus, patvirtinančius pirmosios instancijos teismo išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo naikinti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).
45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad apeliantei UAB „SIV Grupė“ bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).
46. Atsakovė UAB „Pirklių klubas“ prašė priteisti iš ieškovės 605 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, t. y. sąskaitą už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymą. Kadangi atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.11 papunktyje įtvirtinto dydžio ir yra tinkamai pagrįstos, jos priteistinos atsakovei iš ieškovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SIV Grupė“, juridinio asmens kodas 301821024, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pirklių klubas“, juridinio asmens kodas 126389524, 605 Eur (šešių šimtų penkių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Romualda Janovičienė
Dalia Kačinskienė
Agnė Tikniūtė