Civilinė byla Nr. 2A-2013-343/2013

(Proceso Nr. 2-05-3-12816-2012-3)

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6; 35.5; 37; 114.4; 114.9.3.5; 121.21;

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės B. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1642-752/2013 pagal ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per Lindorff Oy filialą, ieškinį atsakovei B. J. dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškiniu (b.l. 22-23) ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės 1 315,25 Lt skolos, 337,98 Lt delspinigių, bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 72 Lt žyminio mokesčio ir 423,50 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad 2002 m. rugsėjo 20 d. atsakovė su pradine kreditore UAB „TELE2“ sudarė Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), remiantis kuria atsakovei buvo teikiamos mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugos, o atsakovė įsipareigojo už paslaugas sumokėti sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovei buvo teikiamos mobiliojo telefono ryšio paslaugos, pateikiamos apmokėjimui sąskaitos, tačiau atsakovė su pradine kreditore tinkamai neatsiskaitė ir pagal 2004 m. spalio 31 d. išrašytą sąskaitą liko skolinga 1 315,25 Lt. Ieškovas reikalavimo teisę į atsakovę įgijo remiantis pradinės kreditorės ir ieškovo 2005 m. gruodžio 29 d. sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartimi, atsakovę apie reikalavimo perleidimą informavo rašytiniu pranešimu, siųstu paprastu laišku.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 21 d. sprendimu (b.l. 122-125) ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovui 1 315,25 Lt skolos, 239,73 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (1 554,98 Lt) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. rugsėjo 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 736,59 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteisė valstybei iš atsakovės 20,77 išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad 2002m. rugsėjo 20 d. tarp UAB „TELE2“ ir atsakovės buvo sudaryta Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovei suteiktas telefono numeris, numatytas mokėjimo planas – „Joker – laisvalaikis“, sutarties terminas – 18 mėnesių. Paslaugų teikėja, pirminė kreditorė išrašė atsakovei sąskaitų už 1 496,43 Lt sumą, o atsakovė yra sumokėjusi dvi įmokas – 2002 m. lapkričio 15 d. – 44,83 Lt ir 2003 m. vasario 28 d. – 136,35 Lt. 2009 m. gruodžio 29 d. tarp pirminės kreditorės ir ieškovo buvo sudaryta Skolų portfelio pirkimo – pardavimo sutartis, kuria UAB „TELE2“ perleido reikalavimo teisę į atsakovės 1 315,25 Lt skolą. Nors teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovei būtų pranešta apie reikalavimo perleidimą, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tarp šalių vykusį susirašinėjimą, padarė išvadą, kad atsakovė pranešimą apie reikalavimo perleidimą gavo 2008 m. birželio 26 d. ir kad jai buvo tinkamai pranešta apie reikalavimo perleidimo faktą ieškovui. Teismas, remdamasis teismų praktika ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovei sutarties ir jos priedo kopijos buvo pateiktos kartu su ieškiniu, laikė, kad atsakovei buvo tinkamai pranešta apie reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovės argumento, jog viršijus nustatytą 300 Lt limitą paslaugų teikėja turėjo imtis tam tikrų priemonių ir sankcijų, nurodė, kad paslaugų teikėja turėjo teisę, o ne prievolę nustatyti teikiamų paslaugų limitą, neteikti klientui paslaugų ar sustabdyti jų teikimą, kai klientas neapmokėjo už suteiktas paslaugas, nutraukti sutartį iki termino pabaigos sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 4 p., 9 p.). Teismas nepagrįstais laikė atsakovės teiginius, jog ji tiek žodžiu, tiek raštu kreipėsi į paslaugų teikėją dėl sutarties nutraukimo. Teismas nurodė, jog byloje nėra rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės poziciją, o liudytojo A. J., kuris susijęs su atsakove šeimyniniais ryšiais, parodymus vertino kritiškai ir jais nesirėmė. Teismas nurodė, kad duomenų apie atsakovės pareikštas pretenzijas paslaugų teikėjui nėra, taip pat nėra duomenų, kad atsakovė nesinaudojo telefonu. Nustatęs, kad atsakovė savo sutartines prievoles vykdė netinkamai, t. y. neužtikrino savalaikio apmokėjimo, teismas konstatavo, kad atsakovė pažeidė prievolę, dėl ko nurodė atsakovę privalant sumokėti ieškovui reikalaujamą skolą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie tinkamą prievolės įvykdymą, sprendė, kad ieškinys tenkintinas ir iš atsakovės priteisė ieškovui 1 315,25 Lt skolos. Vadovaudamasis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis reikalavimo teisės perleidimą teismas sprendė, kad ieškovas atsakovės atžvilgiu įgijo iš pradinės prievolės kylančias teises ir gali jomis disponuoti, be kita ko ir pasinaudoti teise prašyti priteisti delspinigius ir palūkanas. Teismas, pažymėjęs, kad ieškovas netiksliai paskaičiavo prašomas priteisti netesybas, jas perskaičiavo nurodydamas, kad jos, atsižvelgiant į tai, kad pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo teismui pateiktas 2012 m. rugsėjo 27 d., skaičiuojamos nuo 2012 m. kovo 27 d. už 183 dienas ir priteisė ieškovui iš atsakovės 239,73Lt delspinigių. Teismas, patenkinęs ieškovo materialinius reikalavimus, patenkino reikalavimus ir dėl procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 132-135) atsakovė B. J. prašo panaikinti 2013 m. birželio 21 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Savo poziciją apeliantė grindžia šiais argumentais:

1. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad apeliantė kokiu nors būdu būtų buvusi informuota apie reikalavimo perleidimo faktą. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie apeliantės sutikimą dėl reikalavimo teisės į skolą perleidimo ar rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas, įgijęs reikalavimo teisę į apeliantės įsiskolinimą, būtų pranešęs jai apie reikalavimo teisės perleidimo faktą, ar būtų įteikęs jai reikalavimo teisės perleidimo sutarties nuorašą, dėl ko reikalavimo perleidimo faktas negali būti panaudotas apeliantės atžvilgiu. Nėra pagrindo laikyti, jog ieškovas įgijo reikalavimo teisę į apeliantę, kadangi tik iškėlus bylą teisme apeliantei tapo žinoma apie naująjį kreditorių.
2. Ieškovas ieškinio reikalavimą grindė 2005 m. gruodžio 29 d. sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, tačiau byloje yra pateikta tik 2005 m. gruodžio 29 d. skolų portfelio pirkimo – pardavimo sutartis, t. y. pirminės kreditorės patvirtinimas apie teisių į skolas perdavimą Lindorff Oy. Pagal 2006 m. rugsėjo 25 d. skolų portfelio pirkimo – pardavimo sutartį skolos detaliau aprašomos pridedame sąraše. Nurodytas patvirtinimas yra pasirašytas pradinės kreditorės įgalioto atstovo, tačiau nurodytas dokumentas neatitinka juridinio asmens dokumentams keliamų reikalavimų, t. y. pasirašytas kompetentingo įmonės darbuotojo, patvirtintas dokumentą išdavusios įmonės antspaudu ir kt. . 2005 m. gruodžio 29 d. sutartis nėra patvirtinta pirminės kreditorės antspaudu, todėl toks į bylą pateiktas dokumentas negali būti vertinamas kaip tinkamas įrodymas, patvirtinantis skolos perleidimo faktą, kadangi jis neatitinka juridinio asmens dokumentams keliamų reikalavimų ir juo labiau negali sukelti neigiamų pasekmių. Be to, patvirtinimas nėra ir reikalavimo teisės perleidimo sutartis, atitinkanti įstatymo reikalaujamą formą ir turinį. Ieškovas nepateikė teismui reikalavimo perleidimo sutarties bei patvirtinime nurodomo detalaus aprašomų skolų sąrašo, dėl ko teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas 2005 m. gruodžio 29 d. patvirtinimu apie teisę į skolas įgijo reikalavimo teisę būtent į atsakovės įsiskolinimą.
3. Priimant sprendimą teismas susidariusį įsiskolinimą grindė ieškovo į bylą pateiktomis sąskaitomis faktūromis, išrašytomis pirminės kreditorės, kurios patvirtintos paties ieškovo. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad sąskaitas išrašė būtent pirminė kreditorė, nors skola susidariusi būtent pirminei kreditorei.
4. Iš byloje esančių sąskaitų nėra aišku, už kokias suteiktas paslaugas privalo mokėti apeliantė, taip pat nėra aišku, kokiu būdu skaičiuojamas įsiskolinimas. Iš sąskaitos Nr. 3698640 (paslaugų gavimo laikotarpis 2003 m. sausio 1 d. – 2003 m. sausio 3 d.) matyti, kad skola periodo pradžiai sudarė 0,00 Lt, už suteiktas paslaugas paskaičiuota 136,35 Lt, sąskaitoje Nr. 4393566 (paslaugų gavimo laikotarpis 2003 m. vasario 1 d. - 2003 m. vasario 28 d.) paskaičiuota už suteiktas paslaugas 30 Lt, skola periodo pradžiai nenurodyta, todėl laikytina, kad jos ir nebuvo, nors sąskaitoje Nr. 45258211 (paslaugų gavimo laikotarpis 2003 m. kovo 1 d. – 2003 m. kovo 31 d.) nurodyta, kad skola periodo pradžiai sudaro 715,25 Lt. Todėl nėra aišku, kokiu būdu susidarė 715,25 Lt įsiskolinimas ir kaip jis buvo apskaičiuotas. Teismas, priimdamas sprendimą, šių aplinkybių nevertino ir šiuo klausimu visai nepasisakė.
5. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog apeliantė naudojosi pirminės kreditorės teikiamomis paslaugomis, nors tokius duomenis buvo prašoma pateikti. Ieškovas nurodė, kad negali pateikti detalių sąskaitų ir išklotinių, kadangi jos saugomos tik 6 mėnesius, tačiau nesant tokių įrodymų laikytina, kad ieškovas ieškinio neįrodė ir ieškinys turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Ieškovas į teismą kreipėsi praėjus beveik 10 metų nuo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, todėl toks ieškovo elgesys laikytinas nesąžiningu bei sudaro prielaidas manyti, kad ieškovas sąmoningai vilkino skolos išieškojimą tam, kad galėtų pasinaudoti Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis dėl srauto duomenų saugojimo ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo ryšio datos. Tokių duomenų ir negalėjo būti, kadangi apeliantė ryšio paslaugomis nesinaudojo, už naudojimąsi paslaugomis buvo visiškai atsiskaičiusi su pradine kreditore, tačiau, kadangi praėjo labai ilgas laiko tarpas, tai kvitai, patvirtinantys šias aplinkybes, nėra išlikę.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 138-140) ieškovas nurodė, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog apeliantė nebuvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimą. Visų pirma, apeliantė apie kreditoriaus pasikeitimą buvo informuota dar iki ieškinio pareiškimo teisme, ką patvirtina į bylą pateikta apeliantės ir ieškovo susirašinėjimo medžiaga. Be to, apeliantė apie kreditoriaus pasikeitimą buvo papildomai informuota kartu su ieškiniu pateikiant Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo – pardavimo sutarties bei jos priedo, patvirtinančio, kad ieškovas įgijo reikalavimo teisę būtent į apeliantės skolą, ištraukų kopijas, kas teismų praktikoje pripažįstama tinkamu skolininko, kai jo sutikimo nereikia sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, informavimu apie reikalavimo teisių perleidimą. Pranešus apie reikalavimo teisės perleidimą ieškinio pareiškimu ir kartu pateikus cesijos sutartį, reikalavimo teisės perleidimas sukelia skolininkui teisinius padarinius nuo ieškinio priedų gavimo momento.
2. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovo pateiktos sąskaitos - faktūros neatitinka CPK 114 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi jos yra patvirtintos paties ieškovo. CK 6.104 straipsnyje įtvirtinta pradiniam kreditoriui numatyta prievolė kartu su perleidžiamu reikalavimu perduoti jį pagrindžiančius dokumentus, todėl ieškovas, gavęs minėtų dokumentų originalus, remdamasis CPK 113 straipsnio 2 dalimi, 114 straipsniu, kaip oficialiai CPK nustatyta tvarka dokumentus gavęs asmuo, pateikė jo paties patvirtintas kopijas į bylą kartu su procesiniais dokumentais.
3. Ieškovas į bylą yra pateikęs skolos susiformavimą detalizuojančią duomenų lentelę bei joje pateiktus duomenis patvirtinančių apeliantei už suteiktas paslaugas išrašytų sąskaitų kopijas, todėl nepagrįstas apeliantės argumentas, jog ieškovas neįrodė 715,25 Lt skolos susiformavimo. Sutarties 6.2 punkte įtvirtinta, kad į sąskaitą visuomet įtraukiamas fiksuotas mokestis už naudojimąsi techninėmis priemonėmis už būsimą mėnesį bei mokesčiai už paslaugas, suteiktas per atitinkamą praėjusį kalendorinį mėnesį, todėl sutartyje nenumatyta pradinio kreditoriaus pareiga į sąskaitas įtraukti mokesčių už ankstesniais laikotarpiais suteiktas paslaugas (skola periodo pradžiai). Dėl pradinės kreditorės UAB „TELE2“ apskaitos programos techninių ypatumų, tam tikrą laikotarpį sąskaitos buvo išrašomos be skolos sumos periodo pradžiai ir tik į vėlesnes sąskaitas buvo pradėta įtraukti skolos suma periodo pradžiai. Apeliantė nepateikė jokių pretenzijų dėl išrašytų sąskaitų dydžio, todėl pradinė kreditorė neturėjo pagrindo saugoti srauto duomenų ilgiau, nei kad numato įstatymas. Apeliantė, nesutikdama su šiuo teiginiu, nepateikė teismui įrydomų, kurie leistų manyti priešingai, dėl ko spręstina, kad įsiskolinimas susidarė būtent nurodytu laikotarpiu. Sudarydama sutartį apeliantė įsipareigojo apmokėti pradinio kreditoriaus pateiktas sąskaitas už suteiktas paslaugas, tačiau šios pareigos nevykdė, todėl būdama sąžininga sutarties šalis, apeliantė, suvokdama, kad naudojasi pagal sutartį jai teikiamomis paslaugomis, privalėjo arba apmokėti sąskaitas, arba, nesutikdama su sąskaitos dydžiu, pareikšti pretenziją dėl, jos manymu, ginčytinų pateiktose sąskaitose nurodytų mokesčių, tačiau nei vieno nei kito nepadarė.
4. Apeliaciniame skunde nenurodytas nei vienas argumentas ar aplinkybė, leidžianti abejoti priimto teismo sprendimo pagrįstumu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas aplinkybes, reikšmingas teisingam civilinės bylos išnagrinėjimui, tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą byloje, o taip pat įrodymų vertinimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias skolininko informavimą apie reikalavimo perleidimo faktą, ir nenukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu, dėl ko laikytina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytų motyvų pagrindu. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl atsiskaitymo už suteiktas mobiliojo ryšio paslaugas.

Faktinės bylos aplinkybės

Nustatyta, kad 2002 m. rugsėjo 20 d. apeliantė B. J. ir UAB „TELE2“ sudarė Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 25-26), pagal kurią UAB „TELE2“ įsipareigojo, atsižvelgiant į sutartyje numatytus terminus ir sąlygas, suteikti apeliantei mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas, ir, jei yra numatyta sutartyje, papildomas paslaugas bei SIM kortelę ir/ar mobilaus ryšio telefono aparatą, o apeliantė įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis mokesčius, nustatytus UAB „TELE2“ patvirtintose vartojimo instrukcijose. Apeliantei pagal nurodytą sutartį buvo suteiktas mobiliojo ryšio telefonas, SIM kortelė, pasirinktas mokėjimo planas „Joker Laisvalaikis“, o sutartis sudaryta 18 mėnesių laikotarpiui. 2004 m. spalio 31 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodyta mokėtina suma 1 315,25 Lt, iš kurios 30 Lt mėnesinis mokestis ir 1 285,25 Lt skola (b.l. 29). 2005 m. gruodžio 29 d. skolų portfelio pirkimo – pardavimo sutartimi, sudaryta tarp UAB „TELE2“ ir Lindorff Oy filialo, pardavėjas, t. y. UAB „TELE2“ pardavė ir perdavė pirkėjui, t. y. Lindorff Oy filialui skolas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais, o pirkėjas sutiko pirkti skolas bei sumokėjo įsigijimo kainą, tarp jų ir apeliantės 1 315,25 Lt dydžio skolą su visais papildomais turtiniais reikalavimais. (b.l. 30-33). Ieškovas, įgyvendindamas reikalavimo teisę, kreipėsi į teismą dėl skolos iš apeliantės priteisimo.

Dėl tinkamo informavimo apie reikalavimo teisės perleidimą

CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas, kad gali būti perleidžiama bet kokia reikalavimo teisė, kilusi iš bet kokios prievolės, tačiau šis principas nėra absoliutus ir yra taikomas su tam tikromis išimtimis, kurios įtvirtintos CK (CK 6.102 straipsnis), kituose teisės aktuose, taip pat gali išplaukti iš prievolės prigimties. Negalima perleisti reikalavimo, dėl kurio negalimas išieškojimas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis); draudžiama perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo, jei kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės (CK 6.101 straipsnio 5 dalis), ir kt. .

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad skolininko teisių apsauga cesijos atveju užtikrinama ne tik bendrąja CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog reikalavimo perleidimas negali pažeisti skolininko teisių, bet ir konkrečiomis kitų teisės normų nuostatomis: skolininkas naujojo kreditoriaus reikalavimams turi teisę reikšti atsikirtimus, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą (CK 6.107 straipsnio 1 dalis); skolininkas, turintis priešpriešinį reikalavimą, kurį įgijo iki reikalavimo perleidimo, pradiniam kreditoriui gali įskaityti naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.108 straipsnis, 6.136 straipsnis); po reikalavimo perleidimo skolininkas turi teisę pareikšti ieškinį pradiniam kreditoriui dėl juridinio fakto, iš kurio atsirado prievolė, pripažinimo negaliojančiu (CK 6.107 straipsnio 3 dalis); kilus ginčui, kam priklauso reikalavimas, skolininkas turi teisę atsisakyti mokėti konkrečiam kreditoriui, kol paaiškės, kuriam kreditoriui priklauso reikalavimo teisė (CK 6.106 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymo, kuriuo kreditoriui suteikiama teisė be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą, nuostatomis užtikrinama skolininko teisių apsauga ir nustatoma tiek pradinio, tiek naujojo kreditoriaus ir skolininko teisių ir pareigų pusiausvyra. Skolininko pozicija neturi įtakos reikalavimo perleidimo sandorio galiojimui, nes skolininko sutikimas dėl reikalavimo perleidimo nėra reikalavimo perleidimo sąlyga, jeigu tai nenustatyta įstatyme ar sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka, laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Tai skolininko teisių nevaržo labiau negu apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-3-105/2011).

Nagrinėjamu atveju apeliantė neginčija paslaugų sutarties su UAB „TELE2“ sudarymo fakto, o ši sutartis nedraudė kreditorei perleisti iš jos kilusių reikalavimų. Priešingai, sutarties 10.6 punkte numatyta pirminės kreditorės teisė perleisti reikalavimo teisę tretiesiems asmenims. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad kreditoriaus asmuo apeliantei turi esminės reikšmės, o jo pasikeitimas kokiu nors būdu pažeistų apeliantės teises (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 17 punktas). Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantė nebuvo informuota apie reikalavimo teisių perleidimą, todėl negalima laikyti, kad ieškovas įgijo reikalavimo teisę į apeliantę. Apeliantė nurodė, jog byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių apeliantės sutikimą dėl reikalavimo teisės į skolą perleidimo ar rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas, įgijęs reikalavimo teisę į apeliantės įsiskolinimą, būtų pranešęs jai apie reikalavimo teisės perleidimo faktą, ar būtų įteikęs jai reikalavimo teisės perleidimo sutarties nuorašą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo teisės perleidimą, o kartu ir apeliantės informavimą apie tai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantei apie naująjį kreditorių tapo žinoma tik iškėlus bylą teisme, tačiau nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti, kad reikalavimo teisės perleidimas nesukelia apeliantei teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantei būtų pranešta apie reikalavimo perleidimą, tačiau pagrįstai konstatavo, kad apeliantei apie reikalavimo teisės perleidimą buvo pranešta tinkamai. Ieškovas nurodė, kad pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą apeliantei siuntė paprastu laišku, todėl įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, teismui nepateikė, tačiau, kaip galima matyti iš apeliantės ir ieškovo tarpusavio susirašinėjimo (t. 55-57), apeliantė buvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimą ir jai ši aplinkybė buvo žinoma dar iki ieškovui kreipiantis į teismą dėl skolos priteisimo. Nors byloje ir nėra duomenų, patvirtinančių, kad dar iki kreipiantis į teismą ieškovas būtų pateikęs apeliantei reikalavimo teisės perleidimo faktą patvirtinančius dokumentus, tačiau apeliantei kartu su ieškiniu pateikta ir reikalavimo perleidimo sutartis, remiantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, leidžia konstatuoti, kad apeliantė apie reikalavimo teisės perleidimą buvo informuota tinkamai, nepažeidžiant CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatų ir reikalavimo teisės perleidimas jai sukelia teisinius padarinius. Vien ta aplinkybė, kad apeliantei apie reikalavimo teisės perleidimą galimai tapo žinoma tik iškėlus bylą teisme, nesudaro pagrindo spręsti, kad reikalavimo teisės perleidimo faktas negali būti panaudotas prieš apeliantę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantei tapo žinomas reikalavimo teisės perleidimo faktas, todėl, pirmiau nurodytų motyvų pagrindu, nesutiktina su minėtu apeliantės apeliacinio skundo argumentu.

Dėl naudojimosi pirminės kreditorės teikiamomis paslaugomis ir priteistinos skolos dydžio

Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš byloje esančių įrodymų nėra aišku, už kokias suteiktas paslaugas privalo mokėti apeliantė, o taip pat nėra aišku, kokiu būdu skaičiuojamas įsiskolinimas. Apeliantės teigimu, ji ryšio paslaugomis nesinaudojo, o už naudojimąsi paslaugomis buvo visiškai atsiskaičiusi su pradine kreditore. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino aplinkybių, susijusių su apeliantės pateiktomis sąskaitomis faktūromis ir jose nurodytais įsiskolinimo dydžiais, ir šiuo klausimu visai nepasisakė, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantė naudojosi pirminės kreditorės UAB „TELE2“ teikiamomis mobiliojo ryšio paslaugomis. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad apeliantė nesinaudojo pirminės kreditorės teikiamomis paslaugomis. Apeliantės teigimu, ieškovas nepateikė įrodymų, kad ji naudojosi pirminės kreditorės teikiamomis paslaugomis, nors tokius duomenis buvo prašoma pateikti, todėl, apeliantės manymu, ieškinys yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad remiantis CPK 178 straipsniu šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Apeliantė nagrinėjamu atveju reikalavo, kad ieškovas pateiktų įrodymus, jog ji naudojosi pirminės kreditorės teikiamomis paslaugomis, nors apeliantei yra žinoma, kad pagal teisinį reglamentavimą ieškovas tokių įrodymų pateikti negalėjo, kadangi pagal Elektroninių ryšių įstatymo 66 straipsnio 4 dalį sukaupti abonentų srauto duomenys gali būti saugomi ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo ryšio datos. Dėl nurodytų priežasčių paslaugų teikėjas nėra tokių duomenų išsaugojęs ir ieškovas objektyviai neturėjo galimybės teismui pateikti tokių duomenų. Tačiau tiesioginių įrodymų apie suteiktas paslaugas nepateikimas nepaneigia kitų ieškovo į bylą pateiktų įrodymų, kurie leidžia spręsti, kad pirminė kreditorė apeliantei apmokėjimui pateiktas sąskaitas faktūras išrašė pagrįstai. Pažymėtina, kad apeliantė neginčija sutarties su pirmine kreditore sudarymo fakto, todėl esant pateiktoms sąskaitoms faktūroms, apeliantei dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipus į pirminę kreditorę dėl jų nepagrįstumo ar neteisėtumo, nepateikus įrodymų, jog apeliantė nesinaudojo pirminės kreditorės teikiamomis paslaugomis, labiau tikėtina, kad apeliantė naudojosi pirminės kreditorės teiktomis mobiliojo ryšio paslaugomis, dėl ko apeliantei buvo pateiktos apmokėjimui sąskaitos faktūros. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad ieškovas į teismą dėl skolos priteisimo kreipėsi jau pasibaigus įstatymo nustatytam terminui abonentų srauto duomenų saugojimui, nerodo ieškovo nesąžiningumo bei nesudaro prielaidų manyti, kad ieškovas sąmoningai vilkino skolos išieškojimą tam, kad galėtų pasinaudoti Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis dėl srauto duomenų saugojimo ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo ryšio datos. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos apeliacinio skundo argumentus, o teismas pažymi, kad byloje esantys duomenys leidžia manyti, kad ieškovas reikalavimo teisę iš pirminės kreditorės įsigijo jau pasibaigus pirmiau paminėtam duomenų saugojimo terminui, todėl negalima sutikti, kad jo elgesys nagrinėjamu atveju yra nesąžiningas, kadangi jau reikalavimo teisės įgijimo metu tokių duomenų nebuvo. Pažymėtina, kad apeliantė nepateikė ne tik įrodymų, patvirtinančių, jog ji nesinaudojo pirminės kreditorės teikiamomis paslaugomis, bet ir įrodymų, patvirtinančių, kad ji yra atsiskaičiusi už suteiktas paslaugas. Kaip matyti iš byloje esančių sąskaitų faktūrų, pirminė kreditorė buvo išrašiusi sąskaitų faktūrų 1496,43Lt sumai, o apeliantė, sumokėjusi dvi įmokas (atitinkamai 2002 m. lapkričio 15 d. – 44,83Lt ir 2003 m. vasario 28 d. – 136,35 Lt), iš viso sumokėjo pagal pateiktas sąskaitas pirminei kreditorei 181,18 Lt ir liko skolinga 1 315,25 Lt . Apeliantės teigimu, byloje esančios sąskaitos faktūros nepatvirtina skolos susidarymo fakto, nes pirminėse sąskaitose nėra nurodomas susidariusios skolos dydis ir tik sąskaitoje Nr. 45258211 (paslaugų gavimo laikotarpis 2003 m. kovo 1 d. – 2003 m. kovo 31 d.) nurodyta, kad skola periodo pradžiai sudaro 715,25 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tas faktas, kad susidariusios skolos dydis nebuvo nurodomas apeliantei apmokėjimui pateitose sąskaitose, nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantė tinkamai vykdė savo įsipareigojimus ir nustatyta tvarka bei terminais atsiskaitydavo už suteikiamas paslaugas. Pažymėtina, kad pirminės kreditorės ir apeliantės sudarytos sutarties 6.2 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią į sąskaitą įtraukiamas fiksuotas mokestis už naudojimąsi techninėmis priemonėmis už būsimą mėnesį bei mokesčiai už paslaugas, suteiktas per atitinkamą praėjusį kalendorinį mėnesį, tačiau sutartyje nėra reglamentuota, kad į pateiktas sąskaitas būtų įtraukta nesumokėtų mokesčių už ankstesniais laikotarpiais suteiktas paslaugas suma. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad negalima reikalauti iš ieškovės, to, ko ji negali pateikti dėl pirminės kreditorės naudotos apskaitos programos. Jei nurodytu laikotarpiu pirminės kreditorės naudota apskaitos programa negalėjo pateikti duomenų apie skolos dydį, reikalauti, kad apeliantei pateiktose sąskaitose būtų nurodytas įsiskolinimo dydis būtų nesąžininga ir nepagrįsta. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina apeliantės įsiskolinimo pirminei kreditorei faktą, apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji savo pareigas pagal šalių sudarytą sutartį būtų vykdžiusi tinkamai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovo ieškinį. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti priimto teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, o kartu ir jį panaikinti apeliacinio skundo argumentų pagrindu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas grindžiamas ir argumentais dėl netinkamo rašytinių įrodymų, pateiktų kaip ieškinio priedai, patvirtinimo, o taip pat dėl netinkamo 2005 m. gruodžio 29 d. Skolų portfelio pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp pirminės kreditorės UAB „TELE2“ ir Lindorff Oy filialo, patvirtinimo, teigiant, kad ji neatitinka juridinio asmens dokumentams keliamų reikalavimų, nes nėra patvirtinta pirminės kreditorės antspaudu, taip pat dėl šio sutarties teisinio pobūdžio teigiant, kad skolų portfelio pirkimo – pardavimo sutartis nėra tinkamas dokumentas, patvirtinantis reikalavimo teisės perleidimą. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde yra kalba apie patvirtinimą apie teisę į skolas, tačiau tokiu pavadinimu dokumentas teismui nėra pateiktas. Byloje yra tik 2005m. gruodžio 29 d. Skolų portfelio pirkimo – pardavimo sutartis tarp UAB „TELE2“ ir Lindorff Oy. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su nagrinėjamos bylos medžiaga, pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantė savo atsikirtimų į pareikštą ieškinį nurodytomis aplinkybėmis negrindė, nurodytų argumentų nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl įstatymų leidėjo valia įtvirtinto teismų kompetencijos pasiskirstymo ir tiesiogiai nustatytų draudimų (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis) šių apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo nevertina ir dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako ir dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė byloje teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atsižvelgė į visas tinkamam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo teisės perleidimą ir skolininko informavimą apie tai, todėl pagrįstai sprendė, jog apeliantė turi pareigą sumokėti ieškovei susidariusį įsiskolinimą. Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimo remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti, todėl jis paliktinas galioti.

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                                                Rūta Palubinskaitė