Administracinė byla Nr. I-10167-789/2015

                                                                             Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02372-2015-5

                                                                             Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2, 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, dalyvaujant pareiškėjui D. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos  (trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

pareiškėjas D. P. 2015-04-23 kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-2), kurį 2015-09-14 patikslino (b. l. 67-68), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), jam padarytą 5 000 Eur neturtinę žalą.

Paaiškino, kad neturtinė žala kilo dėl Departamento neteisėto neveikimo nenustatant tvarkos, kuria remiantis tardymo izoliatoriuose būtų įrengtos džiovyklės skalbiniams. Teigia, kad pagal LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos LR higienos normos HN 76:2010 64 p. laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos  skalbti ir džiovinti viršutinius drabužius, tačiau Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra numatytas rūbų džiovyklių kamerose įrengimas. Departamentui, kaip kompetentingam subjektui, nenustatant tardymo izoliatoriaus kamerose džiovyklių arba specialios vietos, skirtos išskalbtiems viršutiniams drabužiams padžiauti, įrengimo tvarkos, Šiaulių tardymo izoliatorius (toliau – ir Šiaulių TI) negali įrengti džiovyklių ir tokiu būdu yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės atlikti higienos procedūras – išsiskalbti viršutinius rūbus, nes kameroje nėra galimybių juos pasidžiauti. Galimybę skalbti viršutinius drabužius už šią paslaugą mokant tardymo izoliatoriaus administracijai pareiškėjas vertina kaip diskriminuojančią mažai lėšų turinčius arba visai jų neturinčius asmenis. Dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, t. y. dėl to, kad kamerose nėra įrengtų džiovyklių arba specialios vietos, skirtos padžiauti išskalbtiems viršutiniams drabužiams, pareiškėjas 2015 m. balandžio mėn. pateikė skundą LR Seimo Žmogaus teisių komitetui, kuris skundą perdavė nagrinėti pagal kompetenciją Departamentui (skundas Departamente gautas 2015-04-16). 2015-06-18 pareiškėjas pateikė Departamentui analogiško pobūdžio skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, tačiau Departamentas visus pareiškėjo skundus perdavė nagrinėti Šiaulių TI direktoriui. Pareiškėjas teigia, kad Šiaulių TI direktoriaus 2015-07-27 atsakymo į jo skundus turinys patvirtina, jog Šiaulių TI kamerose nėra galimybės išdžiovinti išskalbtus viršutinius drabužius. Aukščiau nurodytais neteisėtais veiksmais (neveikimu) Departamentas pažeidė LR Konstitucijos 3, 21 str., Žmogaus teisių konvencijoje ir Jungtinių Tautų Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakte ir Protokole įtvirtintas pareiškėjo teises. Dėl minėtų Departamento veiksmų pareiškėjas teigia patyręs dvasinius išgyvenimus, stresą, garbės ir orumo pažeminimą, diskriminaciją.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė ir prašė jį patenkinti iš esmės skunde nurodytais motyvais. Nurodė, kad pagal galiojančių teisės aktų nuostatas džiovyklės turi būti įrengtos ne tik tardymo izoliatoriaus kamerose, bet ir pačiame tardymo izoliatoriaus pastate, kaip speciali patalpa, skirta išskalbtiems viršutiniams drabužiams džiauti. Papildomai prašė dėl pateikto netinkamo atsiliepimo skirti baudą atsakovės Lietuvos valstybės atstovui.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į skundą (b. l. 34-37) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas Departamentą 2015-04-07 pateikė skundą, kuriame nurodė, kad Šiaulių TI jam neišduoda avalynės, kitų skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas Departamentui nėra pateikęs. Pažymi, kad Šiaulių TI administracijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jog jokių išimčių, kurių pagrindų būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Dėl žalos atlyginimo nurodė, kad CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam Departamento veiksmais padarytą neturtinę žalą. Kadangi pareiškėjo nurodytos žalos faktas neįrodytas, kitų dviejų atsakomybės sąlygų egzistavimas negali lemti pareigos atlyginti žalą iš valstybės.

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės atstovas ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. 

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Departamento veiksmų (neveikimo) nenustatant tvarkos, kuria remiantis tardymo izoliatorių kamerose būtų įrengtos džiovyklės arba specialios vietos išskalbtiems viršutiniams drabužiams džiovinti. Pareiškėjas remiasi Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, kurios nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Pareiškėjas teigia, kad būtent Departamentas pagal kompetenciją turi pareigą nustatyti tvarką, kurios pagrindu tardymo izoliatorių kamerose būtų įrengtos džiovyklės arba specialios vietos išskalbtiems viršutiniams drabužiams džiovinti.

Taigi pareiškėjas prašo teismo atlyginti dėl galimai neteisėtų Departamento veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą.

Teismas 2015-09-24 raštu Nr. I-10167-789/2015 ir pakartotinai 2015-10-05 įvykusio teismo posėdžio metu išaiškino pareiškėjui teisę kelti ginčą dėl galimai neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, tačiau pareiškėjas šia teise nesinaudojo (b. l. 90, 106-108). Pareiškėjas nurodė, kad žala jam padaryta ne Šiaulių TI, o Departamento neveikimu, t. y. nepakankamu teisiniu reglamentavimu dėl džiovyklių įrengimo.

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 str. Minėto straipsnio 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 str. 3 d.). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje  Nr. A444-619/2008). Taigi, spręsdamas ginčą dėl žalos atlyginimo, teismas vertins visas bylos aplinkybes, susijusias su civilinės atsakomybės sąlygų buvimu ar nebuvimu.

Suėmimą vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir SVĮ). Pagal SVĮ 2 str. 1 d. suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose) (toliau – tardymo izoliatoriai). Tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais (SVĮ 3 str.). SVĮ 32 str. 1 d. 1 p. nustatyta suimtųjų pareiga vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos. Suimtųjų materialinis buitinis aprūpinimas reglamentuojamas SVĮ 44 str., kurio 1, 4 d. nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas <...>; ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (redakcija, galiojanti nuo 2010-04-11 iki 2015-10-31 )  63 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Minėtos higienos normos 64 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XIX skyriuje reglamentuojamas higienos ir priešepideminių taisyklių laikymasis tardymo izoliatoriuose numatant, kad: suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus (...) (104 p.); tardymo izoliatorių personalas, lankytojai ir suimtieji privalo griežtai laikytis higienos ir priešepideminių taisyklių. Kiekvienam suimtajam tardymo izoliatoriuje turi būti lengvai prieinama būtinoji higienos ir visuomenės sveikatos saugos informacija (105 p.); ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė nueiti į dušą, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, ne rečiau kaip kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis (107 p.); tardymo izoliatorių administracija privalo užtikrinti, kad periodiškai būtų dezinfekuojamos gyvenamosios, komunalinės ir buitinės patalpos, sanitariniai mazgai, valgykla, maisto ir drabužių sandėliai, kitos patalpos ir transporto, kuriuo vežami sergantys suimtieji, priemonės (108 p.); suimtieji privalo laikytis asmens higienos, dėvėti tvarkingus drabužius pagal sezoną, kamerose palaikyti tvarką ir švarą (109 p.).

Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) (1 p.). Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.). Taisyklių 3 p. nustatyta, kad jos privalomos juridiniams ir fiziniams asmenims, projektuojantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, eksploatuojantiems tardymo izoliatorius. Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas reglamentuojamas Taisyklių III skyriaus 13-17 punktuose, kuriuose nėra konkrečiai nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti įrengta išskalbtų drabužių džiovykla arba vieta jiems džiovinti. Taisyklių II skyriaus „Tardymo izoliatoriaus įrengimas“ 8 p. nustatyta, kad režiminėje teritorijoje įrengiami gyvenamieji pastatai su kameromis suimtiesiems laikyti, ūkio darbus atliekančių nuteistųjų bendrabutis (kameros), sporto aikštelė, sportui skirtos patalpos, drausmės izoliatorius, apsaugos ir priežiūros, socialinės reabilitacijos, psichologinės, vidaus tyrimų ir kitų tarnybų patalpos, asmens sveikatos priežiūros uždaroji įstaiga su paciento stebėjimo palatomis, radijo laidų transliavimo patalpa, biblioteka, religinių apeigų atlikimo patalpos, virtuvė, skalbykla, sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera, kirpykla, patalynės, drabužių ir avalynės taisyklos, patalynės, suimtųjų aprangos ir asmeninių daiktų sandėliai, dirbtuvės ir kiti ūkiniai pastatai bei patalpos.

Atsižvelgdamas į tai, kad Taisyklių 8 p. tardymo izoliatorių eksploatuojančiam subjektui numato pareigą tardymo izoliatoriuje įrengti skalbyklą, taip pat į tai, kad minėta Taisyklių nuostata numato galimybę įrengti tardymo izoliatoriuje „kitus ūkinius pastatus bei patalpas“, teismas vertina, kad, siekiant užtikrinti SVĮ 44 str. 1, 4 d. įtvirtintas suimtųjų buities sąlygas, tardymo izoliatoriaus režiminėje teritorijoje turi būti įrengta išskalbtų drabužių džiovykla. Kartu pažymėtina, kad tokios patalpos įrengimas veikiančiuose tardymo izoliatoriuose yra galimas tik tuomet, kai tai nėra susiję su tokio statinio rekonstrukcijos darbais (Taisyklių 2 p.). Taip pat teismas pažymi, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63, 64 p., SVĮ 44 str. 4 d. ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 p. nustato tardymo izoliatorių administracijai pareigą užtikrinti, kad suimtieji ir nuteistieji gautų išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, tačiau šie teisės aktai nenumato reikalavimo tardymo izoliatorių kamerose įrengti džiovykles arba specialias vietas išskalbtiems viršutiniams drabužiams džiovinti, taip pat nenumato reikalavimo nemokamai skalbti suimtųjų ir nuteistųjų viršutinius drabužius.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-205 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo 10.1, 10.3 p. nustatyta, kad suimtieji (nuteistieji) privalo laikytis nustatytų režimo reikalavimų ir, be kita ko, laikytis šių elgesio taisyklių: neardyti, neuždengti, savavališkai nekeisti miegamosios vietos konstrukcijų; neuždengti gyvenamosios patalpos langų grotų, langų, sienų, lubų ir grindų, savavališkai nedaryti gyvenamosios patalpos remonto, nekeisti įrangos konstrukcijų (b. l. 71-72).

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Šiaulių TI direktorius, išnagrinėjęs 2015-06-29 persiųstą iš Departamento pareiškėjo  skundą Nr. 11/01-16442, į jį atsakė 2015-07-27 raštu Nr. 17/01-1907, kuriame nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus tardymo izoliatorių administracija privalo užtikrinti, kad suimtieji ir nuteistieji gautų išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, o pareigos nemokamai skalbti suimtųjų ir nuteistųjų viršutinius drabužius teisės aktai nenumato, taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI yra sudaręs sąlygas nuteistųjų/suimtųjų viršutinių rūbų skalbimui ar cheminiam valymui už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas, be to asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius suimtieji ir nuteistieji gali skalbtis kamerose patys, tam tikslui išduodamos vonelės ir ūkinis muilas (b. l. 70).

Taigi, Šiaulių TI pripažįsta, kad suimtieji ir nuteistieji privalo rūpintis savo higiena, tame tarpe ir drabužių švarumu, todėl sudaro sąlygas patiems skalbtis drabužius. Neginčytina, kad, išskalbus drabužius rankomis, juos reikia išdžiovinti. 

Teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas įrengti džiovykles būtent kameroje nėra pagrįstas.  Norminiuose teisės aktuose yra detaliai reglamentuojamas tardymo izoliatoriaus kameros įrengimas, tačiau nėra konkrečiai nustatyta, kad  tardymo izoliatoriaus administracija turi pareigą tardymo izoliatoriaus kamerose įrengti specialias džiovykles arba vietas, skirtas kameroje išskalbtų viršutinių drabužių džiovinimui. Pažymėtina, kad tardymo izoliatoriaus kameroje išskalbtus viršutinius drabužius iš esmės yra galimybė išdžiovinti juos padžiovus ant lovų ar pertvarų kraštų (tuo atveju, jei neuždengiama miegamoji vieta) arba radiatorių (jei tokie kameroje yra). Tačiau teismas pripažįsta, kad, atsižvelgiant į kameros plotą, apstatymą, joje laikomų asmenų skaičių, suimtieji ir nuteistieji ne visada turės galimybę padžiauti ant lovų ar pertvarų kraštų. Todėl tai negali būti laikoma tinkamu sprendimu, sprendžiant drabužių džiovinimo klausimą. Jau minėta, kad pagal Taisyklių 8 p. yra galimybė įrengti specialias patalpas drabužiams džiovinti. Teismo vertinimu, specialių patalpų įrengimas yra pakankama priemonė spręsti drabužių džiovinimo klausimą.

Už tai, kad Šiaulių TI nėra įrengta tokių patalpų, yra atsakingas Šiaulių TI, o ne Departamentas. Minėta, kad teismas išaiškino pareiškėjui teisę atsakovės atstovu byloje įtraukti ir Šiaulių TI, tačiau pareiškėjas su tuo nesutiko. Todėl teismas šioje byloje nevertina galimai neteisėtų Šiaulių TI veiksmų.

Nesutikdamas su konkrečiais jo atžvilgiu priimtais Šiaulių TI administracijos sprendimais (atliktais veiksmais) laikymo tardymo izoliatoriuje metu, pareiškėjas turi teisę savo galimai pažeistas teises ginti kreipdamasis į teismą dėl jam teisines pasekmes sukeliančių sprendimų (veiksmų).

Teismui nekyla abejonių dėl aukščiau paminėtuose teisės aktuose nustatyto tardymo izoliatoriaus kamerų įrengimo atitikties SVĮ 44 str. 1 ir 4 d. reikalavimams. Teismo nuomone, Departamento direktorius, patvirtindamas Taisykles, nustatė tvarką, kuri atitinka įstatymo reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad norminių teisės aktų leidėjas turi pakankamai plačią diskreciją jam pavestus klausimus reglamentuoti pasirinktu būdu. Šiuo atveju Departamento pasirinktas reglamentavimo būdas iš esmės yra galimas ir atitinka teisės aktų leidybos principus. Aplinkybė, kad galiojanti tardymo izoliatorių kamerų įrengimo tvarka netenkina pareiškėjo, nėra pagrindas pripažinti ją neteisėta ar nepagrįsta. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas kaip nepagrįstą atmeta pareiškėjo teiginį dėl neteisėtų Departamento veiksmų (neveikimo) reglamentuojant tardymo izoliatoriaus kamerų įrengimą, t. y. dėl netinkamo tam tikrų su tuo susijusių klausimų reglamentavimo norminiuose teisės aktuose. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijos - Departamento - veiksmų,  žalos atlyginimas negalimas.

Pareiškėjas prašė skirti baudą atsakovės Lietuvos valstybės atstovui dėl netinkamo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pateikimo. Teismas nustatė, kad atsakovės atstovo teismui 2015-08-25 pateiktame atsiliepime nėra pasisakyta dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įrengti kamerose džiovykles išskalbtiems drabužiams pasidžiauti. Atsakovės atstovas teismo 2015-10-13 raštu buvo įpareigotas iki 2015-10-14 15 val. pateikti teismui patikslintą atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 34-37, 100). Kadangi patikslintą atsiliepimą į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas elektroniniu būdu pateikė teismui tik 2015-10-19 14:20 val., t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės, atsiliepimą teismas atsisakė priimti. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo atsiliepimo netikslumai nesudaro pagrindo skirti baudą Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str. 1 d. 1 p. nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjo prašymas skirti baudą atsakovės atstovui netenkinamas.

Remiantis nurodytais argumentais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str., teismas

n u s p r e n d ė:

pareiškėjo D. P. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                 Rasa Ragulskytė-Markovienė