Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-15-493/2016
Teisėjas Rimantas Sipavičius Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00341-2010-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.3.1.;
(S)
2.4.6.3.3.; 2.4.6.3.4.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 14 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Linai Svidinskaitei-Ridikei, nuteistajam R. J., jo gynėjui advokatui Vyteniui Gubavičiui, civilinio ieškovo Lietuvos ir Estijos UAB „E. Į.“ atstovams V. Š. ir advokatui Arvydui Martinkevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. gynėjo advokato Vytenio Gubavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. J. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
R. J. taip pat pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos, taikant bausmių apėmimo principą, ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, taikant BK 3 straipsnio 2 dalį, bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir tęsti darbą (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
UAB „E. Į.“ civilinis ieškinys patenkintas ir iš R. J. UAB „E. Į.“ naudai priteista 87766,07 eurai (aštuoniasdešimt septyni tūkstančiai septyni šimtai šešiasdešimt šeši eurai septyni euro centai – atitikmuo litais – 303038,66 Lt).
UAB „E. Į.“ iš R. J. priteista 851,64 eurai (aštuoni šimtai penkiasdešimt vienas euras šešiasdešimt keturi euro centai), bendrovės advokatų atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
R. J. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „E.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas visą UAB „E.“ turtą, laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 24 d. iki 29 d. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą UAB „E.“ priklausantį turtą – 5820 litų, iš UAB „E.“ AB SEB banke esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į savo asmeninę AB SEB bankas esančią sąskaitą (duomenys neskelbtini) (prie kurios išduota mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini)), mokėjimo pavedimu persivedė 5820 litų medžiagų pirkimui, už pervestus pinigus medžiagų nepirko, o pervestus pinigus per kelis kartus išgryninęs, pasiliko sau, tai yra jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.
R. J. taip pat nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „E.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2009-12-31 iki 2010-05-31, sutarties Nr. 2009/11/17/1, sudarytos tarp UAB „E.“ ir UAB „E. Į.“ pagrindu, pagal 23 PVM sąskaitas faktūras apgaule savo naudai įgijo svetimą UAB „E. Į.“ turtą – elektros įrangos prekių, bendros 303038 litų 66 ct vertės, tai yra jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.
Nuteistojo R. J. gynėjas advokatas Vytenis Gubavičius skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir prašo jį panaikinti bei priimti naują nuosprendį – bylos dalį dėl BK 183 straipsnio 1 dalies nutraukti, o dėl BK 182 straipsnio 2 dalies R. J. išteisinti jam neapdarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir UAB „E. Į.“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Apeliantas nurodo, kad teismas, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nuosprendyje pats pakoregavo kaltinimo faktines aplinkybes, tačiau, kuo iš R. J. pusės pasireiškė apgaulė, kieno atžvilgiu ji buvo panaudota, kokiu būdu ir iš ko jis savo naudai įgijo elektros prekes, teismas tinkamai nepagrindė. Iš to seka išvada, kad teismas R. J. pripažino kaltu nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymu, nenustatęs šio nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymio (apgaulės), todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
R. J. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas sukčiavimu panaudojant piktnaudžiavimo nukentėjusiojo pasitikėjimu apgaulės būdą, tai yra, jis buvo kaltinamas tuo, kad prekes iš UAB „E. Į.“ įgijo sudaryto patikimo verslininko įvaizdžio dėka. Todėl, sutinkamai su BPK 255 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, būtent nuo kaltinimo dėl apgaulės panaudojimo piktnaudžiaujant nukentėjusiojo pasitikėjimu, R. J. ir gynėsi. Tuo tarpu iš nuosprendžio matyti, kad šio kaltinimo esmė nebuvo atskleista ir nebuvo nustatyta, kad UAB „E. Į.“ apsisprendimą perduoti elektros prekes R. J. vadovaujamai UAB „E.“ lėmė UAB „E. Į.“ pasitikėjimas R. J., kurį jis būtų užsitarnavęs apgaule. Pažymėtina, kad UAB „E. Į.“ sutartį su R. J. vadovaujama UAB „E.“ sudarė tokią pačią, kaip ir su kitais asmenimis, joje numatydama tokias pačias mokėjimo atidėjimo sąlygas, kaip ir kitiems asmenims. Tai yra, nei pačiam sutarties sudarymui, nei sutarties sąlygoms dėl mokėjimo atidėjimo R. J. neturėjo įtakos.
Apelianto teigimu, iš byloje apklaustų liudytojų V. Š., A. K., V. J. parodymų negalima daryti išvados, kad sudarant sutartį ir gaunant prekes iš R. J. pusės buvo naudojama apgaulė. Tuo tarpu tai, kad R. J., kaip parodė liudytojai N. A. ir V. J., pasipasakodavo apie įrenginėjamus objektus, dalyvavimą elektros instaliacijos darbų konkursuose, dėl kurių atnešdavo projektus medžiagų kainos paskaičiavimams, nelėmė UAB „E. Į.“ apsisprendimo išduoti R. J. vadovaujamai UAB „E.“ elektros prekes.
Skunde nurodoma, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto normas, nevertindamas ikiteisminio tyrimo papildymo metu gautų įrodymų – UAB „E.“ PVM deklaracijų duomenų, banko sąskaitų išrašų, V. S. parodymų apie atestuoto specialisto įdarbinimo įmonėje poreikį, liudytojo A. K. parodymų apie R. J. teiktus projektus ir medžiagų kainos skaičiavimus pagal juos, darbų kainos paskaičiavimų UAB „S.“ vykdytam konkursui, kurių tikrumo liudytoju apklaustas R. Ž. nepaneigė – kurių visuma patvirtina, kad UAB „E.“ realiai vykdė veiklą. Įrodymų, kurių teismas, priimdamas nuosprendį, nevertino, visumos pagrindu darytina išvada, kad sutarties sudarymą ir prekių išdavimą R. J. vadovaujamai UAB „E.“ lėmė pačios UAB „E. Į.“ nusistatyta tvarka, pagal kurią ji visoms Lietuvoje veikiančioms įmonėms duodavo mokėjimo atidėjimą ir tai nieko bendro neturėjo su pasitikėjimu ar nepasitikėjimu R. J.. Taigi, teismas šioje baudžiamojoje byloje netinkamai taikė BK 182 straipsnio normas, nes jas pritaikė nenustatęs R. J. veiksmuose sukčiavimo nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymių.
Apeliantas taip pat pažymi, kad teismas nuosprendžiu R. J. parodymus atmetė ir jų apskritai nevertino, nes laikė, kad savo parodymais kaltinamasis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas skundžiamame nuosprendyje deklaratyviai nurodė, kad kaltinamojo R. J. parodymai prieštarauja kitiems įrodymams, tačiau, kurie parodymai, kurioje dalyje ir kokiems konkretiems įrodymams prieštarauja, nenurodė, tuo pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto normas, nes deklaratyvi nuoroda į tai, kad kaltinamojo parodymai prieštarauja kitiems įrodymams, nesuderinama su reikalavimu teismo nuosprendyje nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (šiuo atveju kaltinamojo parodymus). Kita vertus, teismas tų įrodymu, kurie patvirtina kaltinamojo parodymus, iš viso nevertino ir nenurodė jokių motyvų, dėl kurių juos atmetė. Tokiu būdu buvo pažeisti BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai.
Skunde teigiama, kad byloje surinkti duomenys patvirtina R. J. parodymus, kad tuo metu vario kaina augo, todėl, norint dalyvauti elektros instaliacijos darbų konkursuose, o juos laimėjus – užtikrinti pasiūlytą kainą, buvo būtina iš anksto užsipirkti varinio kabelio. Visi šie įrodymai, įskaitant paties R. J. parodymus, taip pat įrodymai, patvirtinantys, kad UAB „E.“ realiai vykdė veiklą – PVM deklaracijų duomenys, banko sąskaitų išrašai, V. S. parodymai apie atestuoto specialisto įdarbinimo įmonėje poreikį, liudytojo A. K. parodymai apie R. J. teikiamus projektus ir medžiagų kainos skaičiavimus pagal juos, darbų kainos paskaičiavimai UAB „S.“ vykdytam konkursui, kurie apskritai nebuvo vertinami, patvirtina, kad įsigydama elektros prekes R. J. vadovaujama UAB „E.“ neturėjo išankstinės tyčios neatsiskaityti su UAB „E. Į.“.
Apeliantas pažymi, kad teismas, nuosprendyje pakoreguodamas kaltinimo faktines aplinkybes (ką atliko nesilaikydamas BPK 255 straipsnio 2 dalies reikalavimų), jas išplėtė, nurodydamas, kad R. J. sutarties ir PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu apgaule (neįvardindamas jos formos) savo naudai įgijo didelės vertės UAB „E. Į.“ turtą, nors kaltinimas R. J. buvo pareikštas dėl sukčiavimo vienu konkrečiu apgaulės būdu (forma) – piktnaudžiavimu nukentėjusiojo pasitikėjimu, nuo kurio, remiantis BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nagrinėjimo teisme ribomis, jis gynėsi. Teismas nuosprendyje atitolo nuo pareikšto kaltinimo esmės, nes nuosprendyje nenurodė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų, o remdamasis atskirais, selektyviai atrinktais įrodymais (iš esmės kuria nors liudytojų parodymų dalimi) priėjo išvadų ir pripažino įrodytomis tas aplinkybes, kurios nei patvirtina, nei paneigia pareikštą kaltinimą.
Skunde teigiama, kad BK 182 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, kai įgyjamas svetimas turtas panaudojant apgaulę, laikoma baigta nuo to momento, kai kaltininkas turtą iš nukentėjusiojo asmens įgyja. Tuo tarpu didelės vertės turtą iš UAB „E. Į.“ R. J. vadovaujama UAB „E.“ įgijo anksčiau, negu UAB „E.“ akcijos buvo perleistos M. Š., todėl R. J. veikos kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (ko nepripažįstant duodamas apeliacinis skundas) neturi jokios reikšmės, kaip vėliau buvo elgiamasi su įgytu turtu, tai yra, ar jis buvo perduotas M. Š., ar R. J. pasiliko sau, juo labiau, kad turto įgijėjas UAB „E.“ yra savarankiškas subjektas (BK 182 straipsnio 5 dalis), turtą, teises ir pareigas įgyjantis savo vardu (CK 2.33 straipsnis) ir kurio turtas yra atskirtas nuo akcininko turto (ABĮ 2 straipsnio 2 dalis).
Vertinant Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. baudžiamąjį įsakymą dėl M. Š. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, šioje baudžiamojoje byloje, anot apelianto, svarbu pažymėti, kad nei toje, nei šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad įmonės pardavimo ir turto perdavimo dokumentus R. J. būtų suklastojęs – kad jis, taip kaip ir M. Š., pasirašydamas šiuos dokumentus, padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tai yra, kad juos būtų pasirašęs neturėdamas tikslo sudaryti akcijų perleidimo sandorio ir perduoti jos turto,
Apelianto teigimu, vertindamas liudytojo N. A. parodymus, teismas priėjo išvados, kad šis liudytojas mažiausiai dvidešimt kartų vežė UAB „E. Į.“ prekes į kaltinamojo vadovaujamos UAB „E.“ sandėlius, esančius garažuose, tačiau kaltinimas R. J. nebuvo pareikštas ryšium su tomis aplinkybėmis, ar prekes UAB „E.“ panaudojo, ar ne, prieš jam parduodant šios įmonės akcijas M. Š., todėl šiuo aspektu vertindamas N. A. parodymus teismas peržengė nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis).
Vertindamas liudytojo A. K. parodymus, teismas priėjo prie išvados, kad kaltinamajam buvo siūloma grąžinti prekes, už kurias jis nesumokėjo, tačiau šis to nepadarė. Nors ši išvada taip pat nenusijusi su R. J. pareikštu kaltinimu dėl turto įgijimo aplinkybių, teismas nurodytos išvados priėjo neįvertinęs pirmą kartą bylą nagrinėjant teisme to paties liudytojo A. K. ir UAB „E. Į.“ vadovo V. Š. duotų parodymų (kad R. J. nebuvo siūloma grąžinti prekių, o buvo sudarinėjamas atsiskaitymo grafikas), be to, teismas nepagrindė, iš kur kildina R. J. prievolę grąžinti UAB „E. Į.“ jo vadovaujamos UAB „E.“ įgytas prekes ir nenurodė, kaip prekių negrąžinimas yra susijęs su R. J. pareikštu kaltinimu dėl jų įgijimo apgaule.
Nors liudytojas V. S. parodė, kad UAB „E.“ buvo įdarbintas formaliai ir faktinio darbo neatliko, tačiau liudytojas paaiškino, kodėl R. J. buvo reikalinga jį UAB „E.“ įdarbinti, tai yra įmonei vykdyti veiklai buvo reikalingas įdarbintas atestuotas specialistas. Tai rodo, kad UAB „E.“ vykdė ir planavo vykdyti veiklą. Tuo tarpu teismas liudytojo V. S. įdarbinimą UAB „E.“ nepagrįstai ir niekaip nemotyvuotai įvertino kaip priemonę kaltinamajam daryti sukčiavimą, nors kabelių pirkimui tokio asmens įdarbinimas nebuvo reikalingas ir tokiu V. S. įdarbinimu, kaip priemone daryti sukčiavimą, kaltinimas nebuvo grindžiamas. Apeliantas pažymi, kad teismas nevertino pirmojoje šios apeliacinio skundo dalyje nurodytų kaltinamąjį teisinančių UAB „E. Į.“ vadovų ir darbuotojų liudytojų V. Š., A. K. ir N. A. parodymų, kuriuos jie teisme davė pirmą kartą, niekieno neįtakojami (nes tuo metu R. J. buvo pareikštas iš esmės klaidingai suformuluotas kaltinimas). Taip pat apeliantas pažymi, kad teismas visiškai nevertino į bylą pateikto UAB „E.“ vardu R. J. rengto komercinio pasiūlymo UAB „S.“ vykdytam konkursui, kuris buvo išlikęs kaltinamojo R. J. elektroninio pašto dėžutėje. Šį įrodymą kaltinamasis teismui pateikė dar pirmą kartą nagrinėjant bylą kaip įrodymą, kad UAB „E.“ realiai vykdė veiklą. Šis įrodymas buvo bandytas paneigti liudytojo R. Ž. parodymais, kuris to, kad kaltinamasis rengė tokį pasiūlymą dalyvavimui konkurse, nepaneigė. Be to, papildant ikiteisminį tyrimą byloje buvo surinkti papildomi įrodymai, kurių dėl UAB „E.“ dokumentacijos perdavimo M. Š. negalėjo pateikti pats kaltinamasis – PVM deklaracijų duomenys ir banko sąskaitų išrašai, kurie neleidžia abejoti, kad UAB „E.“ realiai vykdė veiklą. Tačiau šių įrodymų teismas niekaip nevertino ir nenurodė jokių motyvų, dėl kurių juos atmetė, todėl, kaip ir dėl aukščiau nurodytų įrodymų, ir šiuo atveju pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto normas.
Apeliantas nurodo, kad teismas, pripažindamas R. J. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, padarymo, rėmėsi banko sąskaitų išrašų duomenimis ir paties kaltinamojo R. J. parodymais, šį kartą pagrįsdamas tai tuo, kad jie iš dalies patvirtina kaltinamojo kaltę. Tačiau teismas, pripažindamas R. J. kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies normas dėl įrodymų vertinimo, nes surinktų įrodymų nepakako apkaltinamajam nuosprendžiui šiuo klausimu priimti. Be to, teismas pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 167 straipsnio normas.
Kaltinamasis R. J. parodė, kad šiuos pinigus persivedė už anksčiau įmonei UAB „E.“ pirktas medžiagas, už ką jam įmonė buvo skolinga, viskas buvo įforminta buhalteriškai pagal avanso apyskaitą, kurią pildė buhalterė, prie avanso apyskaitos kaltinamasis pridėjo pirminės apskaitos dokumentus, patvirtinančius medžiagų įsigijimą, be to, prekių įsigijimas atsispindi byloje esančiuose UAB „E.“ PVM deklaracijų duomenyse. Tačiau teismas nurodytų įrodymų netyrė ir nevertino, tai yra, nesiėmė priemonių surasti ir ištirti UAB „E.“ dokumentaciją, neapklausė avanso apyskaitą pildžiusios buhalterės, nevertino byloje esančių UAB „E.“ PVM deklaracijų duomenų, neskyrė atlikti įmonės finansinės ūkinės veiklos tyrimo, o vien faktą, kad kaltinamasis R. J. iš savo vadovaujamos UAB „E.“ sąskaitos sau persivedė 5 820 Lt, laikė BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą patvirtinančiu įrodymu.
BPK 167 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. BPK 167 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kada dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl šios nusikalstamos veikos gali būti išduotas prokuroro reikalavimas, tai yra, kai veika turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris negali ginti savo teisėtų interesų. Todėl nesant nukentėjusiojo skundo, prokuroro reikalavimo ir įstatyme numatytų sąlygų tokiam prokuroro reikalavimui išduoti, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamoji byla šioje dalyje turėjo būti nutraukta.
Apeliantas taip pat pažymi, kad PVM sąskaitos-faktūros, pagal kurias UAB „E. Į.“ tiekė prekes, buvo išrašytos UAB „E.“, o ne R. J., taigi UAB „E.“ už šias prekes ir turėtų susimokėti. Tuo tarpu UAB „E.“ baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 5 dalį nebuvo patraukta, be to, Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. įsakymu jau yra nutarta iš UAB „E.“ išieškoti UAB „E. Į.“ naudai 142 030,52 Lt skolos, todėl 303 038,66 Lt, į kuriuos patenka kitoje byloje teismo priteista pinigų suma, reikštų tos pačios sumos dvigubą priteisimą iš skirtingų asmenų ir sudarytų sąlygas ateityje UAB „E. Į.“ nepagrįstai praturtėti. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad joks žalos atlyginimas iš M. Š. nepriteistas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir civilinio ieškovo atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo R. J. gynėjo advokato Vytenio Gubavičiaus apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Iš nuteistojo R. J. gynėjo advokato V. Gubavičiaus apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantas nesutinka su R. J. priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumu ir teisingumu, kvestionuoja apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktį BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, tvirtina jį esant nepagrįstą ir nemotyvuotą, o nuosprendyje esančių įrodymų vertinimą nurodo pirmosios instancijos teismą atlikus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus.
Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ne tik šių reikalavimų, bet ir elementarių nuosprendžio surašymui keliamų taisyklių – nurodydamas kaltinamojo bei liudytojų parodymus apsiribojo teismo posėdžio protokolų citatų perkėlimu į nuosprendį, įrodymų vertinimo motyvus išdėstė padrikai, nesusiejo jų į vieningą visumą, padarė išvadas neatsižvelgdamas ir neįvertindamas visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl R. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, tai yra netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus. Vis dėlto pripažinti, kad baudžiamojo įstatymo uždrausta veika nebuvo padaryta, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo, kadangi byloje nustatytos faktinės aplinkybės atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog R. J. veika buvo neteisingai kvalifikuota kaip didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule, tai yra, kaip nusikaltimas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje. Pagal šį straipsnį atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto ar turtinės teisės įgijimą nusikalstamu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis suvaržymas arba panaikinimas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-642/2012 ir kt.).
Šiuo atveju byloje nėra nustatytas minėtas esminis sukčiavimo požymis – apgaulė. Kaltinamajame akte inkriminuojant R. J. nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, nurodyta, jog kaltinamojo veikoje apgaulė pasireiškė patikimo verslininko įvaizdžio sudarymu, iš anksto žinant, kad už gautas prekes jis neatsiskaitys, kitaip tariant, piktnaudžiavimu pasitikėjimu. Tiriant ir nagrinėjant bylą, R. J. laikėsi pozicijos, kuri taipogi išreiškiama ir apeliaciniame skunde, kad jis, kaip UAB „E.“ direktorius, organizavo įmonės veiklą ir ją vykdė, o labai didelio elektros įrangos prekių kiekio įsigijimas buvo sąlygotas planų gauti stambių užsakymų, dalyvaujant konkursuose, ir kylančių vario kainų. Pripažindamas R. J. kaltu dėl sukčiavimo, nustatytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes pirmosios instancijos teismas sutrumpino, jau nenurodydamas, kuo pasireiškė apgaulė R. J. veikoje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pats atlikęs įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje dar kartą apklausęs R. J., konstatuoja, kad nėra pagrindo spręsti, jog elektros įrangos prekės iš UAB „E. Į.“ buvo įgytos panaudojant apgaulę.
Kaip patvirtino byloje apklaustas liudytojas A. K., UAB „E. Į.“ sutartis su UAB „E.“ buvo standartinė, visiems klientams tuo metu buvo taikomas mokėjimo atidėjimas. Jis taip pat nurodė prieš sudarant sutartį domėjęsis UAB „E.“ įstatinio kapitalo, turto dydžiu. Kaltinamajam neatsiskaičius, buvo išrašyta dar daugiau kaip dvidešimt sąskaitų, taigi prekių tiekimas kurį laiką nebuvo sustabdytas net ir UAB „E.“ neapmokant už gautas prekes. Iš esmės tokias pačias aplinkybes nurodė ir UAB „E. Į.“ darbuotojas V. J.. Liudytojas N. A., dirbantis UAB „E. Į.“ ir pristatydavęs prekes į R. J. nurodytą vietą, teigė, kad prekes veždavo į garažus (duomenys neskelbtini) plente, į R. J. namus (duomenys neskelbtini) gatvėje, taip pat kaltinamojo nurodymu yra vežęs prekes į „(duomenys neskelbtini)“ sunkvežimių centrą, esantį šalia (duomenys neskelbtini). Liudytojas pažymėjo, kad šis klientas pasižymėjo tuo, kad, lyginant su kitais klientais, kaltinamasis pirkdavo labai daug elektros kabelių.
Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas V. S. parodė, kad apie tris mėnesius buvo įdarbintas UAB „E.“, tačiau jokio faktinio darbo neatliko, nes, kaip atestuotas specialistas buvo įdarbintas tik tam, kad įmonė galėtų vykdyti veiklą. UAB „S.“ nusikalstamos veikos padarymo metu dirbęs liudytojas R. Ž. teigė neprisimenantis, kad bendravo su UAB „E.“ atstovu, tačiau kategoriškai nepaneigė, kad UAB „E.“ galėjo pareikšti pageidavimą dalyvauti kuriame nors vystomame projekte.
Iš byloje esančių UAB „E.“ sąskaitų išrašų matyti, kad į įmonės sąskaitą kitos įmonės – R. A. individuali įmonė „V.“, UAB „H.“, UAB „I.“, UAB „E.“, „E. G. LTD“ pervedinėjo pinigines sumas. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. J. patvirtino, jog R. A. individualioje įmonėje „V.“ montavo elektros instaliaciją, UAB „H.“ montavo kabelius, taip pat dirbo ir UAB „E.“. Byloje taip pat yra pateiktas apelianto skunde minimas iš elektroninio pašto dėžutės, kuria naudojosi R. J., UAB „S.“ atstovui R. Ž. 2010 m. vasario 7 d. išsiųstas elektroninis laiškas su lokalinėmis sąmatomis.
Vertinant šiuos byloje surinktus ir teismo ištirtus duomenis, nėra pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad UAB „E.“ veiklos nevykdė, o elektros įrangos prekės iš UAB „E. Į.“ buvo įgytos turint tikslą už jas neatsiskaityti. Juolab tai paneigia ir aplinkybė, kad už dalį (tiesa, mažą) įgytų prekių UAB „E.“ su UAB „E. Į.“ atsiskaitė.
Kita svarbi nusikalstamos veikos kvalifikavimui aplinkybė yra ta, kad kaltinamasis R. J., įsigydamas prekes iš UAB „E. Į.“, veikė ne kaip fizinis asmuo, bet tos prekės buvo įgyjamos UAB „E.“, kaip juridinio asmens. R. J. turėjo įgaliojimus veikti UAB „E.“ vardu, kaip įmonės direktorius, ir prekes įgijo būtent įmonė, todėl šios prekės laikytinos UAB „E.“ turtu. R. J., Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „E.“ direktoriaus pareigas ėjo nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. birželio 28 d., kuomet buvo sudaryta UAB „E.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis tarp A. J. ir M. Š.. Pastarasis Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. baudžiamuoju įsakymu buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl minėtos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ir ją lydinčių dokumentų suklastojimo. Nors šis teismo sprendimas neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, kadangi buvo priimtas tik M. Š. atžvilgiu ir R. J. neturėjo teisės šį sprendimą skųsti, tačiau ir šioje byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad sudaryta UAB „E.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi nebuvo siekiama tokių teisinių padarinių, kokie nurodyti sutartyje.
Pirmosios instancijos teisme apklausiamas M. Š. nurodė, kad apie galimybę įsigyti įmonės akcijų ir taip uždirbti pinigų jam papasakojo T. Ž.. Sutartį su R. J. pasirašė visiškai į ją neįsigilinęs, net nežinojo, kokios įmonės akcijas perka. Jokių įmonės dokumentų, turto, antspaudo iš R. J. negavo, su juo buvo susitikęs tik vieną kartą. Pasirašinėjo visur, kur jo prašė pasirašyti, todėl galėjo pasirašyti ir prašymą registrų centrui. Tuo metu buvo studentas, neturėjo nei piniginių lėšų įgyti akcijas, nei galimybių sandėliuoti įmonės turtą. Teismo posėdyje apklausiamas T. Ž. pripažino, kad pasiūlė M. Š. būdą užsidirbti perparduodant įmonių akcijas, apie kurį jam pasakojo kitas pažįstamas. Apie UAB „E.“ nieko nežino. Savo ruožtu, R. J. teigia, kad įmonės akcijas pardavė M. Š., kuris jam sumokėjo 10000 Lt grynais pinigais. Įmonės buhalterinius dokumentus, raktus nuo garažo su saugomomis prekėmis jis teigia perdavęs M. Š.. Tos pačios dienos vakarą garažas jau buvo tuščias, todėl, kokiomis aplinkybėmis M. Š. išsivežė prekes, pasakyti negali.
Tačiau tikėti šiais R. J. parodymais nėra pagrindo, kadangi juos paneigia M. Š. bei T. Ž. parodymai bei elementari logika. Mažai tikėtina, kad M. Š., būdamas studentu ir vos išgalėdamas sumokėti už studijas, būtų turėjęs 10000 Lt grynais pinigais, pirkęs įmonės, turinčios daugiau kaip 300000 Lt sudarančias skolas, akcijas, jas registruodamas Juridinių asmenų registre, nurodęs ne savo adresą ir jokios įmonės veiklos iki pat šios dienos nevykdęs. Šiame kontekste labai svarbi aplinkybė yra ir ta, kad UAB „E.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2010 m. birželio 28 d., taigi praėjus savaitei laiko nuo Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. teismo įsakymo, kuriuo iš UAB „E.“ UAB „E. Į.“ naudai išieškoma 142030,52 Lt sudaranti skola ir kitos išlaidos – delspinigiai, metinės palūkanos ir žyminis mokestis. R. J. teiginiais, jog prekių, kurias neva perdavė M. Š., būtų pakakę UAB „E.“ skolai grąžinti, verčia abejoti jo paties teiginiai, kad įmonė vis tik atliko darbus, taigi turėjo panaudoti ir dalį iš UAB „E. Į.“ įsigytų prekių. Pažymėtina, kad liudytojas N. A. teigė prekes vežęs ne tik į R. J. garažus, bet ir gyvenamąją vietą, taip pat – tiesiai kai kuriems užsakovams. Jis taip pat nurodė ir tai, kad R. J. garaže prekių kartais nebūdavo ar būdavo mažiau nei praėjusį kartą, taigi akivaizdu, kad UAB „E.“ priklausantis turtas kažkur buvo naudojamas.
Byloje surinktų duomenų pakanka konstatuoti, kad realiai M. Š. neįgijo nei UAB „E.“ akcijų, nei įmonei priklausančių iš UAB „E. Į.“ įsigytų prekių, taigi šios prekės ir po fiktyvios įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo liko įmonės direktoriaus pareigas ėjusio R. J. ir vienintelės akcininkės, realiai nepardavusios akcijų, A. J., žinioje. Abejonių, kad UAB „E.“ priklausantis turtas, už kurį ji nebuvo atsiskaičiusi su UAB „E. Į.“, nebuvo saugomas ir juo disponuojama taip, kad UAB „E.“ ir jos kreditoriui UAB „E. Į.“ nebūtų padaryta žalos, nekyla, todėl R. J. yra kitos nusikalstamos veikos – turto iššvaistymo – sudėties požymiai.
Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (ar jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės, tai yra kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę). Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, jog kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą iššvaisto neatlygindamas jo vertės arba ją atlygindamas aiškiai neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-411/2012, Nr. 2K-373/2013). Kasacinio teismo praktikoje tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-388/2012).
Apeliacinės instancijos teismas nustatytomis pripažįsta tokias aplinkybes: R. J., eidamas UAB „E.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pareigas ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas visą UAB „E.“ turtą, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2010 m. birželio 28 d. iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą UAB „E.“ iš UAB „E. Į.“ įgytą didelės vertės turtą – elektros įrangos prekes, kurių vertė – 87766,06 Eur (303038,66 Lt), taip padarydamas žalą UAB „E.“ ir UAB „E. Į.“, kadangi UAB „E.“ su UAB „E. Į.“ liko neatsiskaičiusi.
Galimybę teismui pakeisti kaltinime nurodytas veikos aplinkybes iš esmės skirtingomis bei perkvalifikuoti nusikalstamą veiką numato BPK 256 straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-1-2014) jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad BPK 256 straipsnyje numatytų procedūrų taikymas galimas ir apeliacinės instancijos teisme. Šiuo atveju apeliacinio skundo dėl kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis ar nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pareikšta nebuvo, tačiau nuteistasis apie kaltinimo pakeitimą apeliacinės instancijos teisme buvo įspėtas, nusikalstama veika perkvalifikuojama į lengvesnį nusikaltimą, be to, savo apeliaciniame skunde dėl neteisingo nusikalstamos veikos kvalifikavimo išreiškė ir nuteistojo gynėjas. Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, kad pakeitus R. J. kaltinimą apeliacinės instancijos teisme, nebus pažeistos nei BPK 256 straipsnio, nei 320 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Nusikalstamos veikos tiek faktinių aplinkybių, tiek kvalifikavimo pakeitimas, apeliacinės instancijos teismui vykdant teisingumą, yra būtinas, kadangi byloje yra nustatyti akivaizdūs nusikalstamos veikos, kvalifikuotinos ne kaip sukčiavimas, bet kaip turto iššvaistymas, požymiai. R. J., eidamas UAB „E.“ direktoriaus pareigas ir užimamų pareigų pagrindu disponuodamas UAB „E.“ turtu, taip pat turėdamas pareigą ir šį turtą saugoti, elgtis su juo apdairiai, savo veiksmais nesukelti žalos nei savo vadovaujamai įmonei, nei jos turtui, šių pareigų nesilaikė, kadangi UAB „E.“ turto neišsaugojo, dėl ko UAB „E.“ prarado bet kokią galimybę visiškai atsiskaityti su savo kreditoriumi. Tokia veika R. J. padarė žalą ne tik UAB „E.“, bet ir jos kreditoriui UAB „E. Į.“. Darytina išvada, kad R. J. veikė tiesiogine tyčia, kadangi jo neteisėta veika sukeltų pasekmių buvo bandoma išvengti sudarant fiktyvų UAB „E.“ akcijų pirkimo-pardavimo sandorį.
Skiriant bausmę už BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atsižvelgiama į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį (dėl R. J. veikos įmonė realiai prarado galimybę egzistuoti, žala padaryta ir jos kreditoriui), kaltės formą ir rūšį (nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia), kaltininko asmenybę (neteistas, dirbantis, vedęs, augina nepilnametį vaiką). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bausmės tikslus galima pasiekti skiriant R. J. laisvės atėmimo bausmę, tačiau atidedant jos vykdymą.
Skundžiamu nuosprendžiu UAB „E. Į.“ civilinis ieškinys buvo tenkintas ir iš R. J. priteista 87766,07 Eur sudaranti turtinė žala. Civiliniam ieškovui priteistinos žalos dydis patikslintinas, nes konvertuodamas žalos dydį iš sumos litais į sumą eurais teismas padarė apvalinimo klaidą (tikslus 303038,66 Lt atitikmuo yra 87766,06 Eur), tačiau sprendimas tenkinti civilinį ieškinį paliktinas nepakeistas. Apeliantas teisus, skunde teigdamas, jog už prekes su UAB „E. Į.“ turėtų atsiskaityti pati UAB „E.“, kuriai buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, tačiau dėl R. J. nusikalstamos veikos – UAB „E.“ turto iššvaistymo – pastaroji įmonė ir negali atsiskaityti su savo kreditoriumi UAB „E. Į.“. Taigi žalos atsiradimą civiliniam ieškovui lėmė būtent R. J. veika, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalimi, jis ir turi atlyginti padarytą žalą. Aplinkybė, jog žalos atlyginimas iš M. Š. nėra priteistas, šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl R. J. atsakomybės už jo nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas civilinio ieškovo atstovas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. įsakymas, kuriuo iš UAB „E.“ UAB „E. Į.“ naudai išieškoma 142030,52 Lt sudaranti skola ir kitos išlaidos – delspinigiai, metinės palūkanos ir žyminis mokestis, nėra ir nebuvo vykdomas, todėl teigti, kad ta pati suma, tenkinant civilinio ieškovo ieškinį, būtų priteista du kartus ir sudarytų sąlygas civiliniam ieškovui neteisėtai praturtėti, nėra pagrindo.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje
Apeliantas skunde teigia, jog teismas nepagrįstai pripažino R. J. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tai yra, kad jis pasisavino UAB „E.“ priklausančius pinigus – iš UAB „E.“ banko sąskaitos persivedė į asmeninę sąskaitą 5820 Lt, kuriuos išsigryninęs pasiliko sau. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, sprendžia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog R. J. padarė šią nusikalstamą veiką.
Remiantis byloje esančiais bankų sąskaitų išrašais nustatyta, kad R. J. 2010 m. birželio 24 d. iš UAB „E.“ banko sąskaitos į savo asmeninę banko sąskaitą mokėjimo pavedimu pervedė 5820 Lt, kuriuos laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 24 d. iki 2010 m. birželio 29 d. išgrynino. Duodamas parodymus apylinkės teisme, R. J. laikėsi pozicijos, kad įmonė buvo skolinga jam už pirktas medžiagas, taip pat reikėjo sumokėti atlyginimus darbuotojams. Aplinkybę, kad pinigų pavedimas įvyko tą pačią dieną kaip ir pasirašytas susitarimas dėl įmonės akcijų pirkimo-pardavimo, R. J. aiškino tuo, kad tvarkant buhalteriją prieš akcijų pardavimą paaiškėjo faktas, kad įmonė jam skolinga. Tačiau tikėti tokia R. J. iškelta versija nėra pagrindo, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų buvusią įmonės skolą R. J., juolab, kad UAB „E.“ sąskaitos išraše kaip pavedimo pagrindas nurodyta „pagal avansinę apyskaitą medžiagų pirkimui“, nors akivaizdu, kad tą pačią dieną, kai parduodamos įmonės akcijos, medžiagos nebebuvo perkamos. Šiame kontekste svarbi aplinkybė yra ir tai, kad 5820 Lt, kuriuos įmonė neva buvo skolinga R. J., sudarė beveik visą įmonės sąskaitoje buvusių pinigų likutį.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad byla šioje dalyje turėtų būti nutraukta dėl to, kad, vadovaujantis BPK 167 straipsnio 1 dalimi, ikiteisminis tyrimas dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos gali būti pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas, jo teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas, o nagrinėjamoje byloje tokio skundo, pareiškimo ar reikalavimo nebuvo pateikta. Su šiais skundo argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi byloje esantis Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2014 m. liepos 30 d. prokuroro reikalavimas patvirtina, kad buvo BPK 167 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas atlikti ikiteisminį tyrimą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gautas civilinį ieškovą UAB „E. Į.“ atstovaujančio advokato A. Martinkevičiaus prašymas priteisti civilinio ieškovo atstovavimo išlaidas, sudarančias 300 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Dėl šių priežasčių advokato A. Martinkevičiaus prašymas tenkintinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais,
n u s p r e n d ė :
Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. nuosprendį.
R. J. veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 184 straipsnio 2 dalį ir paskirti R. J. 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, R. J. už BK 183 straipsnio 1 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą R. J. atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu tęsti darbą (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas) ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas).
Patikslinti UAB „E. Į.“ iš R. J. priteistos turtinės žalos dydį, nurodant priteisiamą sumą – 87766,06 Eur (aštuoniasdešimt septynis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt šešis Eur 6 ct).
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Priteisti iš R. J. civiliniam ieškovui UAB „E. Į.“ 300 Eur (tris šimtus Eur) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Kolegijos pirmininkas Arūnas Paštuolis
Teisėjai Svetlana Jurgaitienė
Algerdas Urbšys