Civilinė byla Nr. e2A-38-567/2026

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10783-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.3; 2.6.2.1; 2.6.6.2; 2.6.8.10; 2.6.18.3

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

n u t a r t i s 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 12 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Vilijos Mikuckienės ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Stratonas“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Embrakus“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinė bendrovės „Stratonas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Embrakus“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo bei įskaitymų pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – uždaroji akcinė bendrovė „Mo Garden 1“, uždaroji akcinė bendrovė „Bonsela“, uždaroji akcinė bendrovė „R.H.R. LT“, uždaroji akcinė bendrovė „Draugestina“, uždaroji akcinė bendrovė „PROF Statybos“, uždaroji akcinė bendrovė „Radauga“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „Stratonas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama:

1.1.                      priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Embrakus“ (toliau – ir atsakovė) 105 066,61 Eur skolą, 3 782,37 Eur delspinigius, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos (dėl teismo įsakymo išdavimo) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 

1.2.                      pripažinti negaliojančiu atsakovės 2023 m. sausio 21 d. pranešimu atliktą vienašališką 94 044,81 Eur delspinigių įskaitymą;

1.3.                      pripažinti negaliojančiu atsakovės 2023 m. vasario 12 d. pranešimu atliktą vienašališką 20 820,31 Eur įskaitymą iš 93 174,45 Eur ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2022 m. balandžio mėn. atsakovės UAB ,,Embrakus“ direktorius N. J. pasiūlė pažįstamam V. S. (V. S.) partnerystę statybos sektoriuje. N. J. ir V. S. įsteigė UAB ,,Stratonas“, tapdami šios bendrovės akcininkais (po 50 proc.). Atsakovė UAB „Embrakus“ turėjo reikiamus leidimus statyboms ir atestatą bei sutartis dėl atidėtų mokėjimų su medžiagų tiekėjais, o naujai įsteigta UAB ,,Stratonas“ negalėjo dalyvauti didesnių objektų statybose, todėl dideli užsakymai buvo sudaromi per atsakovę, o darbus atliko ieškovė. Šalys 2022 m. gegužės 30 d. sudarė statybos rangos sutartį (toliau – ir sutartis, rangos sutartis) užsakovės UAB ,,Mo Garden 1“ (toliau – ir užsakovė) projekto (gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), statyba (toliau – ir statybos objektas) įgyvendinimui. Statybos rangos sutartį su užsakove sudarė tik atsakovė. Tai buvo didelis bendras projektas, todėl darbų atlikimui buvo suplanuota pasitelkti subrangovus, turėjusius atlikti fasado šiltinimo ir armavimo darbus. Atsakovės direktorius viską derino su tuometiniu ieškovės direktoriumi, užsakovei atliktų darbų aktus iš pradžių ruošdavo atsakovės darbų vadovas, o vėliau ieškovės direktoriaus sutuoktinė. Atsakovė 2023 m. sausio 17 d. pranešimu informavo apie vienašalį rangos sutarties nutraukimą nuo 2023 m. sausio 26 d. ir mokėtinų sumų sulaikymą. Tuometinis ieškovės direktorius 2023 m. sausio 20 d. išsiuntė atsakovei elektroninį (toliau – el.) laišką su atliktų darbų aktais ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitomis faktūromis (toliau – ir sąskaitos, sąskaitos faktūros), ragindamas pasirašyti aktus ir apmokėti sąskaitas. Atsakovė 2023 m. sausio 21 d. pateikė pranešimą dėl tariamai patirtų nuostolių ir vienašališkai atlikto 94 044,81 Eur įskaitymo.

3.       Ieškovė pažymėjo, kad visi rangos sutartyje numatyti darbai buvo atlikti, atsakovė atliktus darbus priėmė ir perdavė užsakovei UAB „Mo Garden 1“, iš kurios gavo apmokėjimą, tačiau atsakovė su ieškove neatsiskaitė, t. y. atsakovė liko skolinga 20 820,31 Eur už statybines medžiagas ir 94 044,81 Eur delspinigius. Atsakovė 2023 m. vasario 12 d. pranešimu informavo, kad už pirktas statybines medžiagas vienašališkai atliko tarpusavio įsiskolinimų dėl 93 174,45 Eur įskaitymą. Ieškovė neginčija 72 644,60 Eur įskaitymo už patiektas medžiagas, tačiau nesutinka su likusių 20 820,31 Eur įskaitymu, nes ieškovė neturi pareigos apmokėti už atsakovės pirktas ir neaišku, kokiame statybos objekte panaudotas medžiagas (paslaugas) ar atlyginti nuostolius, kurie nesusiję su ieškovės atliktais darbais. Atsakovė po rangos sutarties nutraukimo dirbo savarankiškai, sudarė rangos sutartį su UAB „Bonsela“, su kuria neatsiskaitė.

4.       Ieškovės teigimu, atsakovė nepagrįstai apskaičiavo 94 044,81 Eur delspinigius ir šiai sumai 2023 m. sausio 21 d. pranešimu dėl nuostolių atlyginimo taikė įskaitymą. Ieškovė vėlavo atlikti rangos darbus dėl atsakovės kaltės, nes atsakovė nuolat netinkamai atsiskaitinėjo su ieškove. Dėl šios priežasties ieškovės subrangovės UAB ,,Bonsela“, UAB ,,R.H.R. LT“, UAB ,,Draugestina“, UAB ,,PROF Statybos“ už atliktus darbus negavusios atsiskaitymo, dažnai stabdė darbus statybos objekte iki visiško atsiskaitymo arba mažino darbuotojų skaičių. Nesant duomenų apie atsakovės patirtus nuostolius, laikytina, kad 94 044,81 Eur delspinigiais siekiama nubausti ieškovę už termino praleidimą, o ne kompensuoti galimai patirtus nuostolius. Užsakovės UAB „Mo Garden 1“ statybos darbų vadovas statybos objekte pasakė šalių vadovams, kad defektų taisyti nereikia, nes objekte jau dirbo naujas subrangovas, o atsakovė UAB „Embrakus“ nebėra atsakinga už darbų atlikimą. Akivaizdu, kad atsakovės vadovas yra nesąžiningas. Atsakovės vadovas 2023 m. sausio 24 d. siūlė tuometiniam ieškovės vadovui parduoti ieškovės akcijas už nominalią kainą, o vėliau pats pasiūlė parduoti ieškovės akcijas tuometiniam ieškovės vadovui už 1 250 Eur. Nepraėjus nė valandai nuo pasiūlymo pirkti ieškovės akcijas, atsakovės vadovas pradėjo reikalauti ieškovės balanso ir grasinti baudžiamąja atsakomybe.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies:

5.1.                      pripažino atsakovės UAB ,,Embrakus“ 2023 m. vasario 12 d. atliktą vienašališką delspinigių įskaitymą dėl 6 466,02 Eur negaliojančiu;

5.2.                      pripažino atsakovės UAB ,,Embrakus“ 2023 m. sausio 21 d. atliktą vienašališką delspinigių įskaitymą, viršijantį 47 022,41 Eur, negaliojančiu; 

5.3.                      priteisė ieškovei LUAB „Stratonas“ iš atsakovės UAB ,,Embrakus“ 53 488,43 Eur skolą, 1 925,58 Eur delspinigius, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2024 m. liepos 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

5.4.                      atmetė kitą ieškinio dalį; 

5.5.                      priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Embrakus“ 1 056 Eur žyminį mokestį, 92,96 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

6.       Teismas nustatė, kad šalys 2022 m. gegužės 30 d. sudarė statybos rangos darbų sutartį, pagal kurią ieškovė (rangovė) įsipareigojo atlikti rangos darbus gyvenamuosiuose namuose (duomenys neskelbtini). UAB „Embrakus“ ir LUAB ,,Stratonas“ siejo subrangos teisiniai santykiai, nes atsakovė UAB „Embrakus“ buvo rangovė, o trečiasis asmuo UAB ,,Mo Garden 1“ – užsakovė, kuri buvo pateikusi pretenziją atsakovei dėl to, kad ji neinformavo, jog fasadų įrengimo darbus vykdys subrangos teisiniu pagrindu, t. y. per ieškovę. Pagal šalių sudarytą sutartį statybines medžiagas turėjo pasitelkti ieškovė, tačiau pagal atskirą susitarimą medžiagas ir įrangą darbų vykdymui galėjo tiekti ir atsakovė. Šalys patvirtino, kad medžiagas pirko, be kita ko, trečiasis asmuo UAB ,,Mo Garden 1“ ir atsakovė. Statybos žurnalą pildė atestuotas statybos darbų vadovas.

7.       Teismas nurodė, kad faktiniai šalių santykiai neatitiko sutartinių įsipareigojimų tiek dėl statybos žurnalo pildymo, tiek dėl medžiagų pirkimo. Ieškovė neturėjo nei darbuotojų, nei kvalifikacijos atestato, kad galėtų dirbti statybos objekte savarankiškai, o atsakovė turėjo reikiamus leidimus statyboms ir atestatą bei sutartis dėl atidėtų mokėjimų su medžiagų tiekėjais, t. y. ieškovė negalėjo dalyvauti didesnių objektų statybose. Bylos nagrinėjimo metu liudytojas A. V. (buvęs UAB ,,Bonsela“ darbuotojas) paaiškino, kad statybos objekte buvo sudėtinga atskirti ieškovės ir atsakovės darbuotojus, dalis darbų buvo atliekama pasitelkus kitus subrangovus.

8.       Teismas konstatavo, kad atsakovė 2023 m. sausio 17 d. pranešė ieškovei apie sutarties nutraukimą nuo 2023 m. sausio 26 d. ir mokėjimų sulaikymą, o 2023 m. balandžio 11 d. buvo sudarytas defektinis aktas. Pagal sutartį atliktų darbų aktus ir jų pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras atsakovė turėjo patvirtinti per 5 darbo dienas, o nesutariant dėl atliktų darbų tinkamumo, apie atliktų darbų tinkamumą turėjo būti sprendžiama pagal nepriklausomo eksperto išvadą, tačiau, kilus ginčui dėl darbų kokybės, šalys nesikreipė į ekspertą. Ieškovė, pripažindama, kad taisė defektus, patvirtino aplinkybę, jog ne visi darbai buvo kokybiški.

9.       Teismui iš pateiktų statybos žurnalų turinio nepavyko nustatyti, kiek ir kokių darbų buvo su trūkumais, nes įrašai atlikti tik dėl priimtų darbų. Trečiasis asmuo UAB ,,Mo Garden 1“ patvirtino, kad priėmė tik kokybiškus darbus, statybos žurnaluose yra įrašyti kokybiškai atlikti darbai ir įrašai, kada darbai buvo padaryti, tačiau įrašai nesusieti su darbų grafiku. Trečiasis asmuo UAB ,,Mo Garden 1“ taip pat patvirtino, kad pretenzijos dėl darbų buvo reiškiamos atsakovei. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė 2022 m. rugpjūčio mėn. buvo persiuntusi ieškovei užsakovės el. laiškus su nuotraukomis, kuriose užfiksuoti atliktų darbų trūkumai, netvarkingai atliekami darbai. Atsakovė apskaičiavo, kokią sumą gali sulaikyti ir kokią sumą įskaityti kaip delspinigius už pavėluotai atliktus darbus, tačiau atsakovė nepasirinko atsikirsti į ieškinį ir nemokėti už darbus dėl to, kad netenkino darbų kokybė, nors dėl to tarp šalių kilo konfliktas.

10.       Teismas nustatė, kad ieškovė darbus statybos objekte turėjo atlikti nuo 2022 m. liepos 7 d. iki 2022 m. lapkričio 15 d., tačiau sutartiniai santykiai baigėsi dėl darbų nevykdymo pagal grafiką, užsakovės sprendimas buvo priimti iš atsakovės tiek darbų, kiek buvo padaryta, o darbų apimtys sumažintos pagal faktinę situaciją.

11.       Teismas konstatavo, kad ieškovė neįvykdė sutarties reikalavimo pateikti atsakovei banko arba draudimo bendrovės išduotą 5 proc. nuo galutinės į aktus įrašytos darbų kainos su įvertintu PVM dydžiu ir su užsakove raštu suderintą bei priimtinos formos ir turinio sutartyje numatytų garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinį raštą arba laidavimo draudimo raštą bei laidavimo draudimo liudijimo (poliso) ir mokėjimo pavedimo kopijas, jog draudimo įmoka už šį draudimo bendrovės išduotą laidavimo draudimo raštą ir draudimo liudijimą yra sumokėta. Ieškovė dėl minėtos sutarties sąlygos pažeidimo nepasisakė, nurodydama, kad atsakovė turi atsiskaityti pagal 2022 m. lapkričio 15 d., 2022 m. gruodžio 25 d., 2023 m. sausio 20 d. atliktų darbų aktus ir jų pagrindu išrašytas pažymas bei PVM sąskaitas faktūras. 

12.       Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-10802-937/2023 pagal ieškovės UAB „Bonsela“ ieškinį atsakovei UAB „Embrakus“ turi teisinę reikšmę nagrinėjamai bylai ir patvirtina, jog atsakovė neturėjo sulaikymo teisės. Minėtoje byloje nurodyta, kad UAB „Bonsela“, atlikusi tam tikrus plytelių klijavimo, fūgavimo darbus, nelaikytina rangove, todėl ji neturėjo pareigos pateikti prievolių įvykdymo per garantinį terminą užtikrinimo priemonės ir tokia pareiga nebuvo numatyta sutartyje, todėl atitinkamai atsakovė neturėjo sulaikyti mokėtinų sumų. Rangos sutartyje numatyta ieškovės pareiga pateikti prievolių įvykdymo per garantinį terminą užtikrinimo priemonę, todėl išnagrinėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės nesutampa.

13.       Teismas pažymėjo, kad rangos sutarties 15.6.2 papunkčio ir 16.5 papunkčio sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, jog 5 proc. sumos sulaikymas nuo darbų priėmimo–perdavimo akte nurodytų perduotų darbų ir pagal tai išrašytos sąskaitos, kvalifikuojamas kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, t. y. esant darbų trūkumams, sulaikyta 5 proc. suma būtų panaudota jų pašalinimui. Pagal sutartį garantinis terminas skaičiuojamas nuo objekto pripažinimo tinkamu naudoti akto išdavimo dienos, o 5 proc. mokėtiną sumą atsakovė turi teisę sulaikyti per pirmų 3 metų statinio garantinį terminą, išskyrus, jei ieškovė pateiks garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinį arba laidavimo draudimo raštą. Nė viena nurodyta sutarties sąlyga nebuvo įvykdyta (gyvenamieji namai nėra pripažinti tinkamais naudoti, ieškovė nepateikė laidavimo (garantinio) rašto), todėl atsakovė turėjo teisę sulaikyti 5 proc. nuo bendros ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų 327 211,11 Eur sumos, t. y. 16 360,56 Eur, tačiau tai nereiškia, kad įskaitymo teisė nėra pasibaigusi kitais pagrindais. Atsakovė 2023 m. vasario 12 d. atliko įskaitymą dėl 93 174,45 Eur. Teismas pažymėjo, kad ieškovė į ieškinio sumą nepagrįstai įtraukė 3 252,38 Eur, sulaikytus už darbus objekte (duomenys neskelbtini).

14.       Teismas nurodė, kad užsakovė UAB ,,Mo Garden 1“ ir atsakovė UAB ,,Embrakus“ susitarė dėl darbų apimčių sumažinimo iki kokybiškai atliktų, t. y. atsakovės, kaip rangovės, prievolės baigėsi šalių susitarimu ir atsakovė nebėra atsakinga už statybos rezultatą – statinio statybos užbaigimą 100 proc., kuris įforminamas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Esant tokiai faktinei situacijai, kai UAB ,,Embrakus“ atsakomybė dėl galutinio darbų rezultato nebėra siejama su statybos objekto užbaigimu, nes užsakovė UAB ,,Mo Garden 1“ kreipėsi į kitus rangovus dėl statybos darbų užbaigimo, nėra protinga remtis sulaikymo teise, ją siejant su statinio garantiniu terminu. Jei UAB ,,Mo Garden 1“ priėmė tik tuos darbus, kurie atlikti kokybiškai (faktiškai darbus vykdė ieškovė), ir užsakovei sumažinus darbų apimtis ir nereikalaujant objekto užbaigti bei pateikti baigtos statybos deklaraciją, atsakovei nėra racionalu ir adekvatu nemokėti ieškovei, remiantis sutartine sulaikymo teise, kai sutartis vienašališkai nutraukta. Įvertinęs, kad dalis darbų yra perduota pagal darbų rezultatą, kurį įrodo UAB ,,Mo Garden 1“ ir UAB ,,Embrakus“ sudarytas susitarimas, teismas konstatavo, jog atsakovės 16 360,56 Eur sulaikymo teisė baigėsi.

15.       Teismas nustatė, kad ieškovė neginčija 72 644,60 Eur įskaitymo už statybines medžiagas iš bendros įskaitytos 93 174,45 Eur sumos. Tarp šalių kilo ginčas dėl įskaitymo pagal 2022 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMB00299/2 dėl 13 989,23 Eur, kuri išrašyta UAB „Lemora“ ir UAB „Euremsta“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, nes sąskaitose nėra nurodyta, į kurį objektą buvo tiekiamos medžiagos. Teismas, įvertinęs PVM sąskaitas faktūras (išrašymo datą, įsigytas medžiagas), nesutiko su ieškovės argumentu, kad atsakovė pirko statybines medžiagas kitam statybos objektui. Ieškovė pripažino, kad neturėjo apyvartinių lėšų, sąskaitos yra už medžiagas fasado įrengimui, jos išrašytos per laikotarpį, už kurį ieškovė prašo priteisti skolą už atliktus darbus. Taigi, jei ieškovė nebūtų gavusi medžiagų, nebūtų galėjusi atlikti darbų, už kuriuos prašo apmokėjimo, t. y. ieškovė iš esmės neigia savo reikalavimą dėl skolos už darbus priteisimo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad pagal ginčo sąskaitas nupirktos medžiagos buvo pristatytos į kitą objektą, todėl teismas atmetė jos prašymą priteisti 13 989,23 Eur skolą, nes už nupirktas medžiagas ieškovė neatsiskaitė ir jų nepirko, o medžiagos sudarė sutarties kainą. Be to, sąskaitų grupė, kurias išrašė UAB „Cramo“ ir kurios yra įtrauktos į 2022 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, yra su priemonių pristatymo paskirties vieta – (duomenys neskelbtini).

16.       Teismas konstatavo, kad kita ieškovės ginčijama atsakovės 2023 m. vasario 10 d. PVM sąskaita faktūra Nr. EMB00303 dėl 6 466,02 Eur už patirtus nuostolius buvo išrašyta po rangos sutarties nutraukimo. Minėtos sąskaitos priede buvo detalizuotos atsakovės patirtos išlaidos, be kita ko, nurodant sąskaitas, įskaitant UAB „Bonsela“ atsakovei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą BON2023006 dėl 1 200,01 Eur už vieno iš statybos objekte esančių namų uždengimą plėvele. Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-10802-937/2023 duomenimis minėta UAB „Bonsela“ sąskaita buvo išrašyta 2023 m. sausio 26 d. ir atsakovės apmokėta 2023 m. sausio 30 d., t. y. po to, kai UAB „Bonsela“ jau nebebuvo ieškovės subrangove, o buvo atsakovės subrangove (tą patvirtino UAB „Bonsela“ direktorius, išnagrinėtoje byloje ir nagrinėjamoje byloje šalių advokatai sutampa). Taigi, atsakovė neturėjo teisės įskaityti 1 200,01 Eur. Kita dalis 2023 m. vasario 10 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos grindžiama UAB „KESKO SENUKAI LITHUANIA“ nuo 2023 m. sausio 31 d. išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurių apmokėjimo data – iki 2023 m. kovo 2 d. Taigi, ir likusi atsakovės įskaityta suma buvo įskaityta nepagrįstai, nes statybos objekte atsakovės subrangove buvo jau ne ieškovė, o UAB „Bonsela“. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad dėl ieškovės neatliktų pagal sutarties grafiką darbų privalėjo būti vykdomas patalpų šildymas ir tai yra jos nuostoliai. Ieškovė pagal grafiką turėjo vykdyti darbus ir vėlų rudenį (2022 m. lapkričio 15 d.), todėl nesvarbu, ar darbus būtų vykdžiusi ieškovė, ar UAB ,,Bonsela“, šildytuvų būtų reikėję, jei klimato sąlygos būtų ribojusios darbų eigą. Byloje nėra įrodymų, kiek skyrėsi temperatūra 2022 m. lapkričio ir sausio mėn. Atsakovė neginčijo statybos žurnalo įrašų, kad darbai atlikti, o juose nėra nurodyta, kiek praleista dienų pagal grafiką dėl konkrečių fasado darbų atlikimo, todėl teismas atmetė atsakovės argumentus, jog išimtinai dėl ieškovės laiku neatliktų darbų reikėjo nuomoti dyzelinius šildytuvus. Teismas nusprendė, kad atsakovė nepagrįstai įskaitė 6 466,02 Eur pagal 2023 m. vasario 10 d. PVM sąskaita faktūrą, todėl pripažino negaliojančiu 2023 m. vasario 12 d. vienašališką įskaitymą tiek, kiek jis viršija 13 989,23 Eur.

17.       Teismas nustatė, kad atsakovė apskaičiavo 94 044,81 Eur delspinigius ir šiai sumai 2023 m. sausio 21 d. pranešimu dėl nuostolių atlyginimo atliko įskaitymą iš ieškovei mokėtinų sumų. Teismas pažymėjo, kad esminė sutarties sąlyga buvo darbų atlikimas pagal grafiką, tačiau ieškovė vėlavo užbaigti darbus, nesilaikė grafiko. Pagal sutartį šalys susitarė dėl mokėjimo už darbus avansu, o ieškovė privalėjo pateikti išankstinę avansinę sąskaitą, norėdama gauti apmokėjimą už darbus ir pirktas medžiagas. Daugiau nei pusė atsakovės atliktų mokėjimų (20 iš 34) buvo atlikti avansu. Nors ieškovė nurodė, kad mažino darbuotojų skaičių, nes atsakovė neužtikrino apmokėjimo už darbus, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, jog taikė sankcijas už pavėluotą atsiskaitymą. Pagal sutartį ieškovė dėl atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo turėjo teisę skaičiuoti delspinigius, o vėluojant atsiskaityti daugiau nei 30 kalendorinių dienų – sumažinti atliekamų darbų apimtį ir darbuotojų skaičių. Tarp šalių vadovų buvo kilęs konfliktas dėl pelno, atsakovės vadovas manė, kad ieškovės vadovas ir dabartinis UAB „Radauga“ vadovas V. S. perkėlė verslą į UAB „Radauga“, kuri buvo subrangovė. Nors ieškovė darbų atlikimo termino praleidimą dėl atsakovės vėlavimo atsiskaityti įrodinėjo kitos subrangovės UAB ,,R.H.R. LT“ 2024 m. lapkričio 5 d. raštu, tačiau tuometinis ieškovės vadovas dar 2024 m rugpjūčio 1 d. laiške atsakovės vadovui nurodė, kad ieškovė yra nemoki. Taigi, UAB ,,R.H.R. LT“ 2024 m. lapkričio 5 d. raštas, kuriame yra bendra informacija apie tai, kad ieškovė su ja neatsiskaitydavo, nei paneigia, nei patvirtina aplinkybę, jog atsakovė neatsiskaitydavo su ieškove.

18.       Teismas, įvertinęs sutarties turinį, nurodė, kad atsakovė sutartyje sutarė ne tik dėl įvairesnio pobūdžio priemonių, skirtų apsaugoti savo interesus, bet ir dėl dešimtis kartų didesnės ieškovės atsakomybės dydžio. Be kita ko, atsakovė numatė teisę įskaityti netesybas kaip atsiskaitymą už darbus. Ieškovė neginčijo sutartinių sąlygų dėl netesybų dydžio (už pirmas 5 vėluojamas atlikti darbus dienas – 0,05 proc. nuo sutarties kainos, už vieną dieną lygi 377,69 Eur; vėluojant darbus atlikti 10 dienų – 0,2 proc. nuo sutarties kainos, už vieną dieną lygi 1 510,76 Eur), o abstrakčiai nurodė, kad teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti. Teismas nurodė, kad ieškovė, reikalaudama priteisti skolą, privalo įrodyti jos dydį ir paneigti atsakovės teisę skaičiuoti netesybas ir atlikti įskaitymą aktuose nurodytai sumai. Abi šalys sutarė, kad atsakovės nurodyti defektai yra tiesiog neužbaigti statybos darbai, kuriuos vėliau pabaigė kiti užsakovės UAB ,,Mo Garden 1“ pasamdyti subrangovai. Taigi, byloje yra įrodyta, kad ieškovė neįvykdė sutarties taip, jog užsakovė priimtų darbų rezultatą pagal sutarties objektą.

19.       Teismas nustatė, kad atsakovė iki darbų pradžios pervedė ieškovei 24 000 Eur, nuo 2022 m. liepos 14 d. mokėta avansu, sumos iki 2022 m. rugsėjo 30 d. mokėtos avansu arba daromi įskaitymai. Teismas, įvertinęs mokėjimų sumas, atmetė ieškovės argumentus, kad būtent dėl atsakovės kaltės buvo vėluojama atlikti darbus. Byloje įrodyta, kad atsakovė kai kuriuos darbus apmokėjo avansu. Ieškovės darbuotojai dirbo keliuose objektuose (pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini)), todėl atsakovės neatsiskaitymas laiku nelėmė darbų vėlavimo, juolab kad ieškovė nurodė 3 žmonių sąrašą, kurie galės patekti dirbti į objektą. Pagal sutartį darbų vertė buvo didelė (755 381,32 Eur), todėl ieškovės skaičiuojama 105 066,61 Eur skola yra palyginti nedidelė nuo sandorio vertės. Iš viso ieškovei buvo sumokėta 287 191,82 Eur, t. y. 214 547,22 Eur už atliktus darbus ir 72 644,60 Eur už pirktas statybines medžiagas. Ieškovė turėjo teisę išrašyti išankstines avansines sąskaitas, tačiau byloje neįrodyta, kad ieškovė būtų raginusi atsakovę apmokėti sąskaitas sutarties galiojimo metu. Pretenzijos dėl skolos pradėtos reikšti 2023 m. vasario 1 d., t. y. pasibaigus sutarčiai.

20.       Teismas pažymėjo, kad ieškovei sumokėtas avansas buvo mažesnis nei realiai atliktų darbų kaina. Atsakovė už atliktus darbus nesumokėjo visos sumos. Svarbi aplinkybė, kad 2022 m. liepos 26 d., t. y. praėjus savaitei nuo darbų pradžios, užsakovės atstovas fiksavo darbų trūkumus ir 2022 m. rugpjūčio 1 d. pateikė atsakovei pretenziją, jog atliekamų darbų kokybė 6 name yra nepatenkinama, nors vėliau iš atsakovės priimti tik kokybiškai atlikti darbai. Po sutartinių santykių pabaigos šalys tęsė bendravimą, derino darbų trūkumų taisymą. Atsakovė 2023 m. birželio 8 d. išsiuntė ieškovei pretenziją, kurioje nurodė, kad ieškovė yra skolinga 78 832,29 Eur, atsakovės negautos pajamos (pelnas) dėl ieškovės kaltės – 145 670,55 Eur. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nenurodė, kaip apskaičiavo negautas pajamas, pelną, prarastos dalykinės reputacijos nuostolius. Užsakovė UAB „Mo Garden 1“ atsakovei pateikė pretenziją dėl to, kad atsakovė neinformavo, jog fasadų įrengimo darbus vykdys subrangos teisiniu pagrindu. Taigi, atsakovė pažeidė su užsakove sudarytą sutartį, t. y. darbus vykdė pasitelkdama subrangovus, nors buvo įsipareigojusi neteikti informacijos trečiosioms šalims dėl rangos sutarties vykdymo, todėl negali remtis dalykinės reputacijos argumentu, reikalaudama nuostolių atlyginimo.

21.       Teismas nustatė, kad atsakovė po sutartinių santykių su ieškove pabaigos toliau su kitais subrangovais tęsė fasado apdailos darbus, gavo pajamas. Atsakovė nevykdė darbų, todėl turėjo įvertinti veiklos riziką, kurios negali perkelti ieškovei. Šalys yra statybos sektoriaus profesionalės, todėl joms abiem taikomas didesnis rūpestingumo standartas. Šalių sutartyje nurodytos netesybos ir delspinigiai vertintini kaip minimalūs ir neįrodinėtini atsakovės nuostoliai, patirti dėl netinkamo ieškovės įsipareigojimų vykdymo. Teismas, įvertinęs netesybų dydį (94 044,81 Eur), konstatavo, kad jie neatitinka atsakovės ir ieškovės sutartimi nustatytos atsakomybių pusiausvyros. Ieškovė ginčijo apskaičiuotą netesybų dydį, bet neprašė pakeisti sutarties nuostatų (sutarties 17.2, 17.2.1, 17.2.2 papunkčiai), kurių pagrindu apskaičiuotos netesybos. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais atsakovės atliktus vienašališkus įskaitymus. Teismas keletą kartų įspėjo ieškovę dėl netinkamai formuluojamo faktinio pagrindo, ieškovė nesusiejo ieškinio dalyko dėl sandorio negaliojimo su ieškinio faktiniu pagrindu – netaikyti netesybų dėl jų neprotingo dydžio. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė yra likviduojama dėl bankroto bendrovė ir remdamasis teisės principais bei teise pakeisti atskirą sutarties sąlygą, jog ji atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus, konstatavo, kad ieškovė įrodė pagrindą prašymui kontroliuoti netesybų dydį, nes jos yra baudinės, numatyti neprotingi įsipareigojimai ieškovei, pažeidžiantys lygiateisiškumo principą, suteikiantys atsakovei akivaizdų pranašumą.

22.       Teismas, pripažinęs, kad netesybos yra per didelės ir baudinės, o ginčas gali būti išspręstas pakeičiant sutartį iš dalies dėl netesybų dydžio, nurodė, jog nėra teisinio pagrindo visiškam įskaitymui, nes atsakovės reikalavimas nebėra vykdytinas, todėl atsakovės 2023 m. sausio 21 d. vienašališką įskaitymą dėl 94 044,81 Eur delspinigių pripažino iš dalies neteisėtu. Spręsdamas dėl netesybų dydžio ir teisinio pagrindo įskaitymui, teismas įvertino šalių susirašinėjimą, kuriame ieškovė vedė derybas dėl atsiskaitymo. Ieškovė prašė atsiskaitymui su subrangovais 22 413,12 Eur, kad toliau galėtų tartis, tačiau atsakovė atsakė, jog taikus susitarimas yra tai, kad nedidins ieškovės finansinių įsipareigojimų dėl netinkamo vykdymo. Atsakovė 2023 m. birželio 1 d. persiuntė susitarimo projektą, kuriame nurodyta, kad šalys viena kitai neturi pretenzijų, nėra viena kitai skolingos. Vėliau tarp šalių vėl kilo konfliktas, nes ieškovė atsisakė atvykti šalinti defektų, kol atsakovė nesumokės už priimtus darbus. Įvertinęs ieškovės atliktus darbus, kurie iš dalies buvo nekokybiški, ir tai, kad ieškovė dėl savo pačios veiksmų praleido darbų atlikimo terminus, tačiau atsakovei neįrodžius realiai patirtų 94 044,81 Eur nuostolių, teismas šią sumą sumažino 50 proc. ir pripažino atsakovės vienašališkus delspinigių įskaitymus 2023 m. sausio 21 d., viršijančius 47 022,41 Eur, negaliojančiais, bei priteisė ieškovei iš atsakovės 47 022,41 Eur skolą.

23.       Dėl ieškovės ieškinio reikalavimo priteisti 3 782,37 Eur delspinigius, teismas nurodė, kad toks reikalavimas atitinka tiek įstatymo, tiek kasacinio teismo formuojamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles. Teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė prašomos priteisti visos ieškinio sumos, todėl ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo patenkino iš dalies pagal priteistą sumą, t. y. 1 925,58 Eur (53 488,43 Eur x 0,02 proc. x 180 dienų). Teismas pažymėjo, kad pagal sutartį atsakovė, vėluodama atlikti mokėjimus, įsipareigojo mokėti 0,02 proc. delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos. Pagal sutartį ieškovė turėjo mokėti 0,2 proc. delspinigius už vėlavimą atlikti darbus, todėl teismas konstatavo šalių lygybės principo pažeidimą.

24.       Teismas nustatė, kad atsakovė patyrė iš viso 2 550 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies, t. y. iš esmės patenkinta pusė reikalavimų, teismas įvertino, jog ieškovės ieškinio tikslinimas po dubliko pateikimo paveikė atsakovės didesnes teisinės pagalbos išlaidas, tačiau abi šalys vienodai nebendradarbiavo su teismu, dėl to užsitęsė teismo procesas. Taigi, teismas nusprendė, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos viena kitai nepriteisiamos, nes iš esmės byla išspręsta proporcingai kiekvienai šaliai.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

25.       Apeliaciniame skunde ieškovė LUAB „Stratonas“ prašo:

25.1.                      pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalis, kuriomis: 1) pripažintas negaliojančiu atsakovės 2023 m. vasario 12 d. atliktas vienašališkas delspinigių įskaitymas dėl 6 466,02 Eur; 2) pripažintas negaliojančiu atsakovės 2023 m. sausio 21 d. atliktas vienašališkas delspinigių įskaitymas, viršijantis 47 022,41 Eur; 3) ieškovei iš atsakovės priteista 53 488,43 Eur skola, 1 925,58 Eur delspinigiai, 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo 2024 m. liepos 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

25.1.1.                      pripažinti negaliojančiu pagal 2023 m. vasario 12 d. pranešimą atsakovės atliktą vienašališką 20 820,31 Eur įskaitymą iš 93 174,45 Eur;

25.1.2.                      pripažinti negaliojančiu pagal 2023 m. sausio 21 d. pranešimą atsakovės atliktą vienašališką 94 044,81 Eur delspinigių įskaitymą;

25.1.3.                      priteisti ieškovei iš atsakovės 101 814,23 Eur skolą, 3 665,31 Eur delspinigius, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2024 m. liepos 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas;

25.2.                      Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas dėl 3 252,38 Eur priteisimo, palikti nepakeistą;

25.3.                      priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

26.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1.                      Teismas nepagrįstai įvertino, kad atsakovė mokėjimus ieškovei atlikdavo avansu, todėl tokie mokėjimai nėra tiesiogiai susiję su ieškovės vėlavimu atlikti statybos darbus, t. y. ieškovė vėlavo atlikti darbus ne dėl atsakovės kaltės. Ieškovės 2025 m. birželio 20 d. pažyma apie išrašytas PVM sąskaitas faktūras patvirtina, kad atsakovė, nurodydama mokėjimo paskirtyse neteisingas mokėjimo paskirtis, mokėjo ieškovei už atliktus ir perduotus darbus, o ne avansą, tačiau teismas minėtos pažymos nevertino. Ieškovės atsakovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros net nebuvo įvardintos kaip avansinės ir neatitiko sutarties 15.3 papunkčio sąlygų dėl avansinių mokėjimų. Ieškovės sąskaitos turėjo būti apmokamos per 25 kalendorines dienas, tačiau atsakovė sutartyje nustatyto termino nesilaikė, atlikdavo tik dalinius mokėjimus. Teismo paminėti atsakovės iki darbų pradžios sumokėti 24 000 Eur nėra avansas, o atsakovės atsiskaitymas už ieškovės atliktus darbus visai kitame objekte (duomenys neskelbtini). 

26.2.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad darbų atlikimo terminai buvo pažeisti dėl ieškovės kaltės. Darbų atlikimas vėlavo dėl atsakovės nuolatinio neatsiskaitymo (atsiskaitymo nedidėlėmis dalimis), dėl to ieškovės pasamdytos subrangovės dažnai stabdė darbus statybos objekte iki visiško atsiskaitymo arba mažino darbuotojų skaičių objekte. Nors atsakovė gaudavo pinigus už atliktus darbus iš užsakovės, tačiau su ieškove tinkamai neatsiskaitydavo, liepė ieškoti kitų subrangovų. Darbų atlikimo vėlavimo dėl atsakovės kaltės priežastis patvirtina subrangovės UAB ,,R.H.R. LT“ 2024 m. lapkričio 5 d. raštas, liudytojai S. K. (buvęs atsakovės statybos darbų vadovas), A. V. (subrangovės UAB „Bonsela“ projektų vadovas), V. S. (tuometinis ieškovės vadovas). Ieškovės teisė mažinti darbuotojų skaičių statybos objekte buvo numatyta ir šalių sudarytoje sutartyje.

26.3.                      Teismas neatsižvelgė, kad atsakovė neįrodė ir net neįrodinėjo ieškovės kaltės dėl netesybų už vėlavimą atlikti darbus taikymo. Pagal šalių sudarytą sutartį atsakovė galėjo skaičiuoti netesybas tik tuo atveju, jei darbų atlikimas vėlavo dėl ieškovės kaltės (rangos sutarties 17.2, 17.2.1, 17.2.2 papunkčiai). Pagal sutartį atsakovė turėjo išrašyti sąskaitas su apskaičiuotomis netesybomis, tačiau jokia sąskaita nebuvo išrašyta. Iki sutarties nutraukimo atsakovė nebuvo įspėjusi apie termino praleidimą ir taikytinas netesybas, nereiškė pretenzijų. Darbų atlikimas vėlavo tik dėl atsakovės neatsiskaitymo už atliktus darbus. Byloje nėra duomenų, kad užsakovė UAB „Mo Garden 1“ būtų skaičiavusi atsakovei netesybas už vėlavimą atlikti darbus, t. y. darbų atlikimo termino praleidimas neturėjo neigiamų pasekmių atsakovei. Sutartį parengė atsakovė, todėl ji turi būti aiškinama ieškovės naudai. Be to, atsakovė neinformavo užsakovės, kad darbus atliks subrangovai. Akivaizdu, kad atsakovės elgesys nebuvo sąžiningas, todėl atsakovė neturėjo teisės taikyti 94 044,81 Eur netesybų ir jas įskaičiuoti į ieškovei mokėtinas sumas.

26.4.                      Teismas nepriteisė ieškovei 13 989,23 Eur, t. y. atsakovės įskaitymą minėtai sumai nepagrįstai pripažino teisėtu. Atsakovė 2023 m. vasario 12 d. pranešimu už pirktas statybines medžiagas atliko tarpusavio įsiskolinimų įskaitymą dėl 93 174,45 Eur, iš kurių ieškovė neginčijo 72 644,60 Eur. Likusią sumą, t. y. 13 989,23 Eur, pagal atsakovės 2022 m. gruodžio 30 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ir 6 466,02 Eur pagal 2023 m. vasario 10 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, ieškovė ginčijo, tačiau teismas sutiko su ieškovės argumentais tik dėl 6 466,02 Eur nepagrįsto įskaitymo. Priešingai nei nurodė teismas, būtent atsakovė privalėjo įrodyti, kad atsakovės 2022 m. gruodžio 30 d. sąskaitoje nurodytos statybinės medžiagos (pirktos iš UAB „Lemora“, UAB „Euremsta“, nenurodant statybos objekto) buvo pristatytos į statybos objektą, tačiau atsakovė to neįrodė. Aplinkybė, kad UAB „Cramo“ išrašytose ir į atsakovės 2022 m. gruodžio 30 d. sąskaitą įtrauktose sąskaitose nurodyta pristatymo vieta, savaime nereiškia, jog į ginčo sąskaitą atsakovės iniciatyva įtrauktos kitų kontrahentų sąskaitos buvo išrašytos už statybos objektui patiektas medžiagas. Ieškovė atsakovės 2022 m. gruodžio 30 d. sąskaitos dėl 13 989,23 Eur net nebuvo įtraukusi į apskaitą, nes medžiagų apmokėjimo dokumentai buvo pateikti tik teismui. Taigi, teismo išvada dėl medžiagų už 13 989,23 Eur pagrįstumo, t. y. kad medžiagos buvo skirtos statybos objektui, yra pagrįsta prielaidomis, juolab kad dalis medžiagų neskirta fasado įrengimui, o kita dalis gali būti naudojama daugelyje statybos objektų. Teismas neįvertino, kad ieškovė neginčijo 72 644,60 Eur už atsakovės patiektas medžiagas įskaitymo, nes ieškovė iki sutarties nutraukimo darbus vykdė, naudodama atsakovės patiektas medžiagas, dėl kurių ginčo nėra.

26.5.                      Teismas neatsižvelgė, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu neginčijo skolos už ieškovės atliktus darbus, o nesutiko tik su ieškovės reikalavimu priteisti 5 proc. nuo galutinės perduotų darbų kainos. Pagal sutartį atsakovė 5 proc. nuo kiekvienos ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros galėjo sulaikyti iki galutinio atliktų darbų akto patvirtinimo ir ieškovės pateikto garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinio arba laidavimo draudimo rašto. Atsakovė sutartį nutraukė vienašališkai, todėl nebuvo pasirašytas galutinis darbų užbaigimo aktas, be kurio laidavimo draudimo raštas nėra išduodamas. Po sutarties nutraukimo atsakovė su užsakove UAB ,,Mo Garden 1“ susitarė dėl darbų apimčių sumažinimo iki jau faktiškai atliktų darbų. Teismas konstatavo, kad esant faktinei situacijai, kai atsakovės atsakomybė dėl galutinio darbų rezultato nebėra siejama su statybos objekto užbaigimu, nėra protinga remtis sulaikymo teise, ją siejant su statinio garantiniu terminu. Taigi, nors teismas konstatavo, kad atsakovės pagal sutartį turėta sulaikymo teisė baigėsi, teismas vis tiek nepriteisė ieškovei atsakovės nepagrįstai sulaikytos 16 360,56 Eur sumos.

26.6.                      Teismas ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo tenkino iš dalies pagal priteistą 53 488,43 Eur sumą. Atsakovės skola ieškovei yra 101 814,23 Eur, todėl ši teismo sprendimo dalis taip pat keistina, iš atsakovės už 180 dienų priteisiant 3 665,31 Eur dydžio delspinigius.

27.       Atsakovė UAB „Embrakus“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

27.1.                      Ieškovė neginčijo sutarties sąlygų, netesybų apskaičiavimo tvarkos, vėlavimo atliki darbus fakto, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo netaikyti rangos sutarties nuostatų dėl netesybų apskaičiavimo tvarkos. Teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė turėjo teisę skaičiuoti netesybas ir jas apskaičiavo tinkamai.

27.2.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė mokėjo ieškovei avansą, nes ši išvada buvo padaryta pagal ieškovės pateiktą mokėjimų detalizaciją, kurios rengimo metu niekas ieškovei netrukdė atsakovės atliktus mokėjimus susieti su konkrečia PVM sąskaita faktūra, nurodant tos sąskaitos apmokėjimo terminą, sąskaitai apmokėti skirtą mokėjimo nurodymą ir vėlavimo apmokėti dienų skaičių. Ieškovės apeliaciniame skunde akcentuojamoje 2025 m. birželio 20 d. pažymoje apie ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras nėra esminės informacijos apie sąskaitų pateikimo apmokėjimui laiką ir jų patvirtinimo duomenų, galinčių padėti nustatyti vėlavimo atsiskaityti faktą ir vėlavimo dienų skaičių, juolab kad ieškovė neįrodė atsakovės vėlavimo atsiskaityti daugiau kaip 30 dienų. Aplinkybė, kad rangos sutartis nenumatė avansinių mokėjimų, teisinės reikšmės neturi, nes šalys dėl to gali susitarti ir vėliau, nebūtinai raštu. Teismo posėdžio metu buvęs ieškovės vadovas patvirtino, kad ieškovė neturėjo apyvartinių lėšų, todėl statybinės medžiagos darbų atlikimui buvo perkamos atsakovės vardu. Taigi, aplinkybė, kad rangos sutartyje nėra sąlygos dėl avansinių mokėjimų, nepaneigia akivaizdaus avansinių mokėjimų fakto.

27.3.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovės vėlavimas atsiskaityti buvo darbų vėlavimo priežastis. Ieškovės pripažinimas, kad jai trūko apyvartinių lėšų ir teismo nustatytas faktas, kad atsakovė daugelį mokėjimų atliko avansu, rodo, jog būtent ieškovės finansinės problemos ir netinkamas darbų organizavimas lėmė vėlavimą atsiskaityti su jos subrangovais. Be to, pagal sutartį statybos objekte turėjo dirbti 10 darbuotojų, tačiau jų buvo mažiau nei pusė, todėl vėlavimo atlikti darbus priežastys yra akivaizdžios. Ieškovės nurodyti liudytojai nėra ir nebuvo šalių darbuotojais, todėl jiems nėra ir negali būti žinomos šalių tarpusavio atsiskaitymo aplinkybės. UAB „R.H.R. LT“ raštas, kuriuo remiasi ieškovė, irgi nepatvirtina apeliacinio skundo argumentų, nes rašte nurodyta, kad su subrangovais neatsiskaitė ieškovė. Bet kokie nesutarimai su subrangovais yra ieškovės, o ne atsakovės atsakomybė.

27.4.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė dėl savo pačios veiksmų praleido darbų atlikimo terminus, todėl tai yra akivaizdus ieškovės kaltės konstatavimas. Atitinkamai atsakovė turėjo teisę ir pagrįstai apskaičiavo netesybas.

27.5.                      Teismas, nepriteisdamas ieškovei 13 989,23 Eur, pagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog pagal ginčo sąskaitas nupirktos medžiagos buvo pristatytos į kitą statybos objektą. Ieškovė, ginčydama atsakovės atliktą įskaitymą už statybvietėje sunaudotas medžiagas, privalėjo paneigi medžiagų panaudojimą statybos objekte, tačiau to nepadarė. Ieškovė nepagrindė, kad turėjo savo medžiagas darbams atlikti, neginčijo likusios 72 644,60 Eur sumos už atsakovės nupirktas medžiagas įskaitymo, o prieštaravimus dėl minėtos sumos, nurodytos atsakovės 2022 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje, nurodė tik kilus ginčui nagrinėjamoje byloje. Ginčo sąskaitose nurodytos medžiagos yra skirtos fasado įrengimui ir yra universalios paskirties. Be to, pirmosios instancijos teismo proceso metu ieškovė nesirėmė argumentais, kad į atsakovės sąskaitą buvo įtrauktos medžiagos, nesusijusios su ginčo statybos objekte naudotomis medžiagomis.

27.6.                      Ieškovė nepagrįstai nurodė, kad teismas nepriteisė ieškovei atsakovės sulaikytos 16 360,56 Eur sumos. Ši suma buvo įtraukta į visą ieškinio sumą, todėl, sprendžiant dėl skolos priteisimo, vertintina visa reikalavimo suma ir atlikti ją mažinantys įskaitymai. Tarpusavio įsiskolinimų įskaitymus atsakovė taikė visos skolos atžvilgiu, įvertindama ir 16 360,56 Eur, todėl atliekant skaičiavimus ji negali būti atsieta ir turi būti vertinama viso reikalavimo kontekste. Atsakovė minėtą sumą turi teisę sulaikyti visą 3 metų garantinį terminą, kuris dar nesuėjęs.

28.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Embrakus“ prašo:

28.1.                      panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės priteista 53 488,43 Eur skola, 1 925,58 Eur delspinigiai ir 6 proc. dydžio metinės palūkanos, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti;

28.2.                      panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad atsakovės sulaikymo teisė pasibaigė, ir pripažinti, jog atsakovė turi teisę sulaikyti 16 360,56 Eur iki pasibaigs 3 metų garantinis terminas arba kol ieškovė pateiks tinkamą garantinį raštą;

28.3.                      panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria 50 proc. sumažintos atsakovės apskaičiuotos 94 044,81 Eur netesybos, ir pripažinti, kad 94 044,81 Eur netesybų suma yra pagrįsta bei teisėtai įskaityta į ieškovei mokėtiną sumą;

28.4.                      pakeisti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, kurioje nustatyta, kad atsakovė patyrė 2 550 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir nustatyti, jog atsakovės pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 6 300 Eur;

28.5.                      panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta priteisti atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, ir priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, išieškant jas iš bankroto administravimo išlaidų, o esant jų nepakankamai – iš nemokumo administratoriaus lėšų.

29.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                      Teismas, apibendrindamas ir skaičiuodamas galutinę 53 488,43 Eur skolą, neatsižvelgė į konstatuotas aplinkybes, todėl skola buvo apskaičiuota neteisingai. Ieškinio suma yra 105 066,61 Eur, iš kurios teismas nepriteisė 3 252,38 Eur skolos už objektą (duomenys neskelbtini), pripažino atsakovės pagrįstai įskaitytus 13 989,23 Eur ir 47 022,41 Eur netesybų dalį. Taigi, pagal teismo sprendimo motyvuojamosios dalies išvadas atsakovės mokėtina skolos suma ieškovei turėjo sudaryti 40 802,59 Eur. Teismo motyvuojamos ir rezoliucinės dalies prieštaringumas laikytinas esmine klaida, lėmusia neteisingą bylos išnagrinėjimo rezultatą. Neteisingo pagrindinės skolos dydžio nustatymas lėmė neteisingą priteistų delspinigių apskaičiavimą. Delspinigiai turėjo būti apskaičiuoti nuo 40 802,59 Eur ir sudaro 1 468,89 Eur, o ne 1 925,58 Eur.

29.2.                      Teismo išvadą dėl atsakovės tariamo vėlavimo atsiskaityti ir delspinigių priteisimo už tokį vėlavimą yra nepagrįsta ir prieštarauja kitoms sprendime padarytoms išvadoms. Teismas nustatė, kad daugiau nei pusė atsakovės atliktų mokėjimų (20 iš 34) buvo atlikti avansu, darbų vėlavimas kilo dėl ieškovės kaltės, o ne dėl atsakovės vėlavimo atsiskaityti. Delspinigių priteisimas neatitinka nustatytų faktinių duomenų ir delspinigiai iš viso neturėjo būti priteisti. Pati skolos suma buvo nustatyta tik teismo sprendimu, skola neegzistavo iki teismo sprendimo priėmimo, skola atsirado dėl teismo atlikto netesybų sumažinimo. Teismas pripažino, kad atsakovės atliktas netesybų įskaitymas buvo iš esmės teisėtas ir atitiko sutarties sąlygas. Vadinasi, atsakovės veiksmuose nebuvo uždelsimo požymių, būtinų delspinigių skaičiavimui. Delspinigiai priteisti už 180 dienų nuo 2024 m. liepos 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nors toks laikotarpis nėra siejamas su faktiniu mokėjimų vėlavimu, t. y. delspinigiai galėtų būti skaičiuojami tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kai skola tapo aiški ir neginčijama. Kadangi teismas koregavo ieškovės reikalaujamą skolos sumą, tai reiškia, kad pagrindinė prievolė ir jos dydis buvo teisėtai ginčijami. Atsakovė negalėjo žinoti tikslaus mokėtino dydžio, kol teismas nenustatė galutinio skolos dydžio, todėl, priteisus delspinigius už 180 dienų iki teismo sprendimo priėmimo, yra pažeidžiamas delspinigių priteisimo principas, kad jie pradedami skaičiuoti nuo to momento, kai skola tampa aiški ir neginčijama.

29.3.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės teisė sulaikyti 16 360,56 Eur pasibaigė, nes atsakovės ir užsakovės susitarimas dėl darbų apimties sumažinimo panaikino atsakovės atsakomybę už galutinį statybos rezultato užbaigimą. Pagal šalių sudarytos rangos sutarties nuostatas atsakovė turėjo teisę sulaikyti 5 proc. nuo visų atliktų darbų vertės iki tol, kol ieškovė pateiks garantinį raštą, arba sueis 3 metų garantinis terminas. Garantinis terminas nėra pasibaigęs, todėl sutartinė sulaikymo teisė yra galiojanti. Teismo išvada, kad nėra protinga remtis sulaikymo teise, faktiškai reiškia šalių sutarties perrašymą teismo nuožiūra ir prieštarauja sutarčių laisvės bei privalomumo principams. Teismas nustatė, kad darbai buvo atlikti su trūkumais ir atsakovė dalį sumų sulaikė dėl banko ar draudimo bendrovės garantinio rašto nebuvimo. Taigi, teismas turėjo pripažinti, kad sulaikymo teisės taikymas buvo pagrįstas ir atitiko sutarties bei įstatymo tikslus, nes garantiniai įsipareigojimai galioja dėl faktiškai atliktų ir priimtų darbų. Atsakovės ir užsakovės susitarimas neatleido atsakovės nuo garantinių įsipareigojimų vykdymo. Šalių sutartiniai santykiai dėl ieškovės garantinių įsipareigojimų vykdymo išlieka galiojantys nepriklausomai nuo sutarties nutraukimo fakto ir nepriklauso nuo užsakovės ir atsakovės tarpusavio santykių.

29.4.                      Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai sumažino atsakovės pagal sutarties nuostatas apskaičiuotas ir įskaitytas 94 044,81 Eur netesybas 50 proc., nors pats teismas nustatė, kad darbų atlikimas vėlavo dėl ieškovės kaltės. Ieškovė neįrodinėjo sutarties pagrindu apskaičiuotų netesybų neprotingumo ir neproporcingumo bei neprašė pakeisti atitinkamų sutarties sąlygų dėl ieškovės atsakomybės, netesybų apskaičiavimo tvarkos, todėl teismas negalėjo savo iniciatyva mažinti netesybų ir iš esmės pakeisti sutarties turinį. Atsakovė, kaip užsakovė, prisiima didesnę atsakomybę užsakovės atžvilgiu, todėl jos sutartyse su subrangovais nustatyti griežtesni netesybų dydžiai yra objektyviai pagrįsti ekonomine rizikos paskirstymo logika. Aplinkybė, kad ieškovė yra likviduojama dėl bankroto bendrovė, savaime nemažina ieškovės atsakomybės ir nesudaro pagrindo koreguoti sutartinius įsipareigojimus.

29.5.                      Teismas, nepaskirstydamas bylinėjimosi išlaidų, nepagrįstai nurodė, kad abi šalys vienodai nebendradarbiavo su teismu, dėl to užsitęsė teismo procesas. Dėl atsakovės kaltės ar jos prašymu nebuvo aidėtas nė vienas teismo posėdis. Priešingai, atsakovė siekė kuo greitesnio bylos išnagrinėjimo, tačiau teismas teismo posėdžius atidėjo savo iniciatyva, net jei abi proceso šalys prašė bylą nagrinėti iš esmės. Teismas taip pat netinkamai nustatė, kad atsakovė patyrė 2 550 Eur bylinėjimosi išlaidas, nes įrodymais pagrįstos atsakovės bylinėjimosi išlaidos yra 6 300 Eur. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis turėtų būti pakeista, o rezoliucinė dalis, kuria teismas reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė, turėtų būti panaikinta, šalims paskirstant bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

30.       Ieškovė LUAB „Stratonas“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

30.1.                      Ieškinio suma buvo iš viso 219 931,73 Eur, o ne 105 066,61 Eur, kaip nurodė atsakovė. Teismas priteisė 47 022,41 Eur ir 6 466,02 Eur, todėl galutinė priteista 53 488,43 Eur suma ir 1 925,58 Eur delspinigiai nuo priteistos sumos apskaičiuoti teisingai. Atsakovė, atlikdama vienašališkus įskaitymus, tuo pačiu pripažino skolos ieškovei faktą, todėl atsakovės skola ieškovei atsirado ne po teismo sprendimo priėmimo, o nuo atliktų darbų perdavimo ir sąskaitų pateikimo. Atsakovės įskaitymai pripažinti iš dalies negaliojančiais, o tai reiškia, kad atsakovė neteisėtai įskaitė ieškovei priteistas sumas ir ieškovė turėjo teisę skaičiuoti delspinigius, juolab kad teismas nustatė, jog atsakovė nesumokėjo ieškovei visos sumos už atliktus darbus.

30.2.                      Teismas pripažino, kad atsakovės teisė sulaikyti 16 360,56 Eur yra pasibaigusi. Atsakovės nesutikimo su minėta teismo išvada motyvai yra prieštaringi. Iš 105 066,61 Eur atsakovės skolos atėmus 16 360,56 Eur ir 3 252,38 Eur (objektas duomenys neskelbtini) kaip sulaikytas sumas, lieka 85 453,69 Eur skola ieškovei, tačiau atsakovė kažkodėl apskaičiavo 94 044,81 Eur delspinigių ir visai šiai sumai taikė įskaitymą iš mokėtinų sumų. Tai rodo, kad atsakovė, 2023 m. sausio 21 d. atlikdama vienašališką delspinigių įskaitymą, suvokė prievolę sumokėti ieškovei sulaikytas sumas, t. y. pripažino skolą. Tarp šalių sudaryta sutartis buvo nutraukta, galutinis atliktų darbų aktas nebuvo sudarytas, atsakovė samdė kitus subrangovus, ieškovei iškelta bankroto byla, statybos objektas iki šiol nėra pripažintas tinkamu naudoti, t. y. garantinis terminas nėra prasidėjęs, todėl dėl objektyvių aplinkybių nebuvo pasirašytas galutinis darbų užbaigimo aktas, be kurio draudimo bendrovė laidavimo draudimo arba bankas garantinio rašto neišduoda. Pagal rangos sutartį atsakovė buvo įsipareigojusi atlikti tik fasadų šiltinimo ir armavimo darbus, todėl objekto pripažinimas tinkamu naudoti priklausė nuo kitų rangovų darbų atlikimo, t. y. ieškovė negali būti laikoma atsakinga už kitų rangovų darbų rezultatus. Be to, užsakovė ir atsakovė susitarė dėl darbų apimties sumažinimo iki jau faktiškai ir kokybiškai atliktų darbų. Taigi, teismas pagrįstai nurodė, kad nėra protinga remtis sulaikymo teise, ją siejant su statinio garantiniu terminu.

30.3.                      Teismas pagrįstai sumažino atsakovės apskaičiuotas netesybas nuo 94 044,81 Eur iki 47 022,41 Eur, nes jos yra baudinės, neprotingos ir pažeidžia šalių lygiateisiškumo principą bei suteikia atsakovei akivaizdų pranašumą. Statybos darbų atlikimas vėlavo dėl atsakovės netinkamo atsiskaitymo už atliktus darbus, todėl atsakovė iš esmės siekė pasipelnyti ieškovės sąskaita. Atsakovė taip pat neįrodė ir net neįrodinėjo patirtų nuostolių apskaičiuotų netesybų sumai bei niekada nereiškė pretenzijų dėl darbų atlikimo termino praleidimo. Atsakovės ir užsakovės rangos teisiniai santykiai pasibaigė iš esmės dėl to, kad atsakovė nuslėpė nuo užsakovės, jog fasado įrengimo darbus vykdė ne atsakovė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

31.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių faktinių aplinkybių 

32.       Nustatyta, kad užsakovė UAB „Mo Garden 1“ ir atsakovė UAB „Embrakus“ 2022 m. gegužės 20 d. sudarė rangos darbų sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atlikti fasadų įrengimo rangos darbus objekte – gyvenamuosiuose namuose (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 11.1.1 papunktyje nurodyta, kad atsakovė turi teisę savo rizika samdyti subrangovus darbų ar jų dalies vykdymui.

33.       Ieškovė LUAB ,,Stratonas“ ir atsakovė UAB „Embrakus“ 2022 m. gegužės 30 d. sudarė statybos rangos darbų sutartį, pagal kurią ieškovė (rangovė) įsipareigojo atlikti rangos darbus objekte – gyvenamuosiuose namuose (duomenys neskelbtini). Darbų pradžia – 2022 m. liepos 7 d., pabaiga – 2022 m. lapkričio 15 d.

34.       Šios sutarties 1.6 papunktyje numatyta, kad medžiagas pasitelkia rangovė. Sutarties 3.14 papunktyje šalys susitarė, kad pagal atskirą susitarimą medžiagas ir įrangą darbų vykdymui gali tiekti ir atsakovė. Sutarties 4.2 papunktyje nustatyta, kad garantinis terminas skaičiuojamas nuo objekto pripažinimo tinkamu naudoti akto išdavimo dienos. Pagal sutarties 11.1 papunktį ieškovė turėjo teisę pasitelkti subrangovus. Sutarties 12.1.4 papunktyje nurodyta, kad atliktų darbų aktus ir jų pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras atsakovė tvirtina per 5 darbo dienas nuo jų pateikimo dienos. Šalys taip pat numatė, kad, jeigu jos nesutaria dėl atliktų darbų tinkamumo, apie atliktų darbų tinkamumą yra sprendžiama pagal nepriklausomo eksperto išvadą, kuri yra privaloma šalims (sutarties 12.1.7 papunktis).

35.       Pagal sutarties 15.2 papunktį darbų kaina yra 755 381,32 Eur pridedant PVM, iš viso su PVM – 914 011,39 Eur. Sutarties kaina apskaičiuota su medžiagomis (sutarties 15.2, 15.4 papunkčiai).

36.       Sutarties 15.3 papunktyje yra numatyta, kad avansinis mokėjimas yra 0 Eur. Ieškovė pateikia sąskaitą avansiniam apmokėjimui ne anksčiau nei 5 darbo dienos iki darbų starto. Avansinis mokėjimas atliekamas per 7 darbo dienas po išankstinės avansinės sąskaitos gavimo bei sutarties 16.4 papunkčio sąlygas atitinkančio avansinio apmokėjimo garantinio arba laidavimo draudimo rašto pateikimo dienos. Avansinis mokėjimas išskaitomas iš atliktų darbų aktų proporcingai į aktus įrašytai sumai.

37.       Sutarties 15.6.1 papunktyje numatyta, kad 95 proc. kiekvienos atsakovės patvirtintos sąskaitos faktūros sumos sumokama per 25 kalendorines dienas, atsakovei patvirtinus atitinkamą sąskaitą faktūrą. Užsakovė patį pirmą atliktų darbų aktą apmoka per 10 kalendorinių dienų. Pagal sutarties 15.6.2 papunktį likę 5 proc. kiekvienos atsakovės patvirtintos sąskaitos faktūros sumos sumokama per 45 kalendorines dienas, atsakovei patvirtinus galutinį atliktų darbų aktą bei ieškovei pateikus sutarties 16.5 papunkčio sąlygas atitinkantį garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinį arba laidavimo draudimo raštą. Jeigu toks garantinis arba laidavimo draudimo raštas nėra pateikiamas, visą sulaikytą sumą atsakovė sumoka ieškovei tik pasibaigus objekto sutarties 16.5 papunktyje nurodytam pirmų 3 metų statinio garantiniam terminui.

38.       Sutarties 15.12 papunktyje nurodyta, kad neatlikus mokėjimo laiku, atsakovė už kiekvieną uždelstą dieną moka 0,02 proc. dydžio delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos.

39.       Ieškovės pateiktoje detalizacijoje (be datos) nurodyta, kad atsakovė ieškovei sumokėjo iš viso 214 547,22 Eur, daugiau nei pusė atsakovės atliktų mokėjimų (20 iš 34) atlikta avansu. Ieškovė teigia, kad atsakovė avansu nemokėjo, avansinės sąskaitos nebuvo išrašomos, atsakovė mokėjo už atliktus darbus (dalis mokėjimų atlikta už visai kitą statybos objektą), tačiau mokėjimo paskirtyse nepagrįstai nurodė, jog tai avansas. Viso atlikta darbų ir sunaudota medžiagų už 392 258,43 Eur. 

40.       Ieškovės pateiktoje suvestinėje (be datos) bendra už darbus objekte (duomenys neskelbtini), atsakovei išrašytų 7 PVM sąskaitų faktūrų suma sudaro 327 211,11 Eur.

41.       Ieškovės 2025 m. birželio 20 d. pažymoje apie atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras nurodyta, kad sąskaitos išrašytos dėl 372 645,51 Eur, dalį sąskaitų atsakovė apmokėjo, klaidingai nurodydama mokėjimo paskirtį (avansas).

42.       Ieškovė atsakovės 105 066,61 Eur skolą grindė: 1) 2022 m. lapkričio 15 d. atliktų darbų aktu Nr. 5 už 2022 m. lapkričio mėn., 2022 m. lapkričio 15 d. pažyma Nr. 5 apie atliktų darbų ir išlaidų vertę, 2022 m lapkričio 25 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 00010 (mokėtina suma – 52 723,07 Eur); 2) 2022 m. gruodžio 25 d. atliktų darbų aktu Nr. 6 už 2022 m. gruodžio mėn., 2022 m. gruodžio 25 d. pažyma Nr. 6 apie atliktų darbų ir išlaidų vertę, 2022 m. gruodžio 25 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 00011 (mokėtina suma – 60 858,89 Eur); 3) 2023 m. sausio 20 d. atliktų darbų aktu Nr. 7 už 2023 m. sausio mėn., 2023 m. sausio 20 d. pažyma Nr. 7 apie atliktų darbų ir išlaidų vertę, 2023 m. sausio 20 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 00012 (mokėtina suma – 8 465,35 Eur). Atsakovė skolos iš esmės neginčijo, tačiau teigė, kad, net ir atlikus įskaitymus, ieškovė vis tiek yra skolinga atsakovei. 

43.       Užsakovė UAB „Mo Garden 1“ 2022 m. rugpjūčio 4 d. el. laišku pateikė atsakovei pastabas dėl netinkamai atliekamų darbų, pateikė nuotraukas, o atsakovė šį el. susirašinėjimą persiuntė ieškovei.

44.       Atsakovė 2023 m. sausio 17 d. raštu informavo ieškovę apie vienašalį sutarties nutraukimą nuo 2023 m. sausio 26 d. ir mokėjimo sulaikymą. Atsakovė pridėjo nuotraukų kopijas apie neužbaigtus apdailos darbus.

45.       Atsakovė 2023 m. sausio 21 d. pranešime dėl nuostolių atlyginimo apskaičiavo 94 044,81 Eur delspinigių ir atliko įskaitymą iš ieškovei mokėtinų sumų rangos sutarties 17.2, 17.2.1, 17.2.2 papunkčių pagrindu. Sutarties 17.2 papunktyje nurodyta, kad ieškovė, bendru šalių sutarimu, moka tokias nustatytas netesybas, kurias atsakovė turi teisę išskaityti iš ieškovei mokėtinų sumų: 17.2.1 papunktyje už kiekvieną daugiau nei 5 kalendorines dienas darbus ir (ar) atskirus jų etapus pagal pagrindinį grafiką arba patikslintą mėnesinį progreso grafiką atlikti bei perduoti atsakovei pavėluotą dieną (jei vėluojama dėl ieškovės kaltės) moka delspinigius, lygius 0,05 proc. nuo sutarties kainos, bet ne mažiau nei 60 Eur; 17.2.2 papunktyje už kiekvieną daugiau nei 10 kalendorinių dienų darbus ir (ar) atskirus jų etapus pagal pagrindinį grafiką arba patikslintą mėnesinį progreso grafiką atlikti bei perduoti atsakovei pavėluotą dieną (jei vėluojama dėl ieškovės kaltės) moka delspinigius, lygius 0,2 proc. nuo sutarties kainos, bet ne mažiau nei 150 Eur. Sutarties 17.3 papunktyje nurodyta, kad sutarties 17 punkte nurodyti delspinigiai ir netesybos šalių susitarimu yra vertintini kaip minimalūs ir neįrodinėtini nuostoliai, kuriuos atsakovė patyrė dėl netinkamo ieškovės sutartinių įsipareigojimų vykdymo.

46.       Užsakovė UAB „Mo Garden 1“ 2023 m. sausio 23 d. el. laišku pateikė atsakovei pretenziją už tai, kad atsakovė neinformavo, jog fasadų įrengimo darbus vykdys subrangos teisiniu pagrindu.

47.       Atsakovė 2023 m. vasario 10 d. parengė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame nurodė, kad ieškovės mokėtina suma yra 94 044,81 Eur, iš kurios apmokėta 15 287,12 Eur, likutis – 78 757,69 Eur.

48.       Atsakovė 2023 m vasario 12 d. el. laišku informavo ieškovę, kad atliko tarpusavio skolų įskaitymą dėl 93 174,45 Eur. Iš įskaitytos sumos ieškovė neginčijo 72 644,60 Eur įskaitymo už patiektas medžiagas. Tarp šalių kilo ginčas dėl įskaitymo pagal 2022 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMB00299/2 dėl 13 989,23 Eur, pagal 2023 m. vasario 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMB00303 dėl 6 466,02 Eur. Atsakovės 2022 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. EMB00299/2 dėl 13 989,23 Eur išrašyta UAB „Lemora“, UAB „Euremsta“ (statybinės medžiagos; pristatymo vieta nenurodyta) ir UAB „Cramo“ (šildytuvų nuoma, transportavimas; nurodyta objekto pristatymo vieta) išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu. Atsakovės 2023 m. vasario 10 d. PVM sąskaita faktūra Nr. EMB00303 dėl 6 466,02 Eur išrašyta už finansinių nuostolių kompensavimą. Sąskaitos priede nurodyti nuostoliai: dyzelinis kuras šildytuvams, kuro pristatymas, pastato apdengimas plėvele, dirželiai plėvelei tvirtinti, šildymo priežiūra, nurodytos paslaugų teikėjų, įskaitant UAB „Bonsela“, atsakovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų numeriai. Sąskaitos išrašytos po to, kai ieškovė jau nebuvo atsakovės subrangove, o UAB „Bonsela“ nebuvo ieškovės subrangove. 

49.       Užsakovė UAB ,,Mo Garden 1“ ir atsakovė UAB ,,Embrakus“ 2023 m. balandžio 18 d. papildomu susitarimu susitarė dėl darbų apimčių sumažinimo iki jau faktiškai atliktų darbų.

50.       Atsakovė 2023 m balandžio 11 d. sudarė defektinį aktą Nr. 3, kuriame nurodyta, kad name Nr. 8 palangės sumontuotos per trumpos, reikia keisti palanges, visų angokraščių dekoras krenta, lupasi, nesilaiko, beveik visų lango rėmo su angokraščiu sandūroje ir klinkerio sandūra su angokraščiu atsirado plyšiai, dekoras uždėtas netinkamai, ruožų dekoras krenta, trupa. Akte fiksuota, kad klinkerio plytelių siūlių glaistas pakeitė spalvą. Galimai darbai buvo atlikti nesilaikant darbų technologijos, o suklijuotos klinkerio plytelės krenta nuo fasado.

51.       Atsakovė 2023 m. balandžio 12 d. surašė defektinį aktą Nr. 4, kad name Nr. 20 yra dekoro defektai, dekoras byra, blogai uždėtas, dekoro angokraščiai neprivesti tvarkingai iki sandūros su klinkeriu, plyšiai, duobės angokraščiuose, nutrupėjęs dekoras, suklijuotas klinkeris išlindęs iš angokraščio, dekoras neprivestas gražiai prie lango rėmo, plyšiai, paliktos profilių juostelės, langų rėmai, stiklai išpurvinti mišiniais.

52.       Atsakovė 2023 m. birželio 1 d. el. laiške pasiūlė ieškovei sudaryti susitarimą, pagal kurį nė viena šalis viena kitai nėra skolinga ir nebus skolinga ateityje pagal rangos sutartį, tačiau susitarimas nebuvo pasirašytas dėl šalių vadovų konfliktinių santykių. 

53.       Šalys 2023 m. birželio 7–8 d. el. susirašinėjime tarėsi dėl defektų ištaisymo, skolų sumokėjimo, ieškovės akcijų perleidimo. 

54.       Atsakovė 2023 m. birželio 8 d. pateikė ieškovei pretenziją dėl patirtų nuostolių atlyginimo, kurioje nurodyta, kad pranešimo surašymo dieną ieškovė yra skolinga 78 832,29 Eur, atsakovės negautos pajamos (pelnas) – 145 670, 55 Eur.

55.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 22 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė G. V., nutartis įsiteisėjo 2024 m. balandžio 4 d. Teismas 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pripažino ieškovę likviduojama dėl bankroto, nutartis įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 18 d. Teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nutartimi atstatydinta nemokumo administratorė G. V. ir paskirta nemokumo administratore UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“.

Dėl vėlavimo atlikti darbus ir atsakovės atsiskaitymo

56.       Kasacinis teismas išaiškino, kad įstatyme nustatytos dvi tarpusavyje susijusios užsakovo pareigos – priimti rangovo darbų rezultatą ir jį apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį, t. y. vienos rangos sutarties šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas, ir jas aiškinanti teismų praktika suponuoja išvadą, jog užsakovas, neginčydamas pareigos priimti rangovo faktiškai atliktus darbus, sudarančius dalį sutarto galutinio rezultato, juolab priėmęs šiuos darbus, turi pareigą už juos atsiskaityti. Toks aiškinimas užtikrina šalių interesų pusiausvyrą – užsakovas, iš rangovo įgijęs teises į tam tikrą rangovo sukurtą turtą, privalo jam už šias teises atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2021, 52 punktas).

57.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šių užsakovo pareigų, yra pažymėjęs, kad, net ir nutraukęs rangos sutartį dėl rangovo kaltės, užsakovas turi pareigą sumokėti už faktiškai atliktus darbus, taip įgyvendinant vieną iš civilinės teisės principų, draudžiančių praturtėti kito asmens sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018, 37 punktas).

58.       Įstatyme nustatyti ir kasacinio teismo praktikoje aptariami išimtiniai atvejai, kai užsakovas atleidžiamas nuo pareigos priimti rangovo atliktų darbų rezultatą bei atitinkamai – nuo neatskiriamai susijusios pareigos atsiskaityti už priimtą rezultatą: kai rangovas pažeidžia viso darbo atlikimo galutinį terminą ir dėl termino praleidimo prievolės įvykdymas užsakovui prarado prasmę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.652 straipsnio 4 dalis); kai pagal įstatymą, sutartį ar darbų pobūdį privalomų bandymų ir kontrolinių matavimų rezultatai yra neigiami (CK 6.694 straipsnio 5 dalis); kai nustatomi darbų rezultato trūkumai, dėl kurių jo neįmanoma naudoti pagal statybos rangos sutartyje nurodytą paskirtį, o šių trūkumų nei užsakovas, nei rangovas ar jo pasitelktas trečiasis asmuo negali pašalinti (CK 6.694 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2013).

59.       Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl avanso sampratos ir paskirties, pažymėta, kad avanso sąvoka, nors ir nevartojama reglamentuojant civilinių santykių subjektų elgesį, tačiau suprantama kaip iš anksto duodamas atlyginimas už darbus ar lėšos šiaip kam nors (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008). Taigi avansas yra pinigų suma, kuria rangos sutarties pagrindu viena šalis iš anksto sumoka kitai šaliai už sutartimi sulygtus darbus. Vykdant sutartį, avansu sumokėti pinigai sutartyje nustatytomis sąlygomis naudojami atsiskaityti už faktiškai atliktus darbus. Tuo atveju, kai viena šalis pagal sutartį sumoka avansą, turi būti laikoma, kad ji atsiskaitė už darbus avanso suma, todėl kai kita šalis kelia klausimą dėl pirmosios šalies skolų pagal sutartį, pirmiausia turi būti sprendžiamas klausimas, ar sumokėtas avansas nepadengia atliktų darbų kainos. Skola ir kitos šalies reikalavimo teisė į ją gali būti nustatyta tik tokiu atveju, kai darbų atlikta už didesnę sumą nei sumokėtas avansas ir atlikti kiti mokėjimai už darbus kartu sudėjus. Šalių sutartyje nustatyta aplinkybė dėl avanso užskaitymo momento (avanso nuskaitymo tvarka) nekeičia avanso paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2011).

60.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad avansas, kaip išankstinis mokėjimas už darbus, ir įskaitymas, kaip prievolės pasibaigimo pagrindas, yra atskiri ir skirtingomis aplinkybėmis taikytini teisės institutai. Įskaitymui atlikti reikalingos tam tikras sąlygas atitinkančios šalių priešpriešinės prievolės, t. y. kiekviena iš šalių kitos atžvilgiu turi turėti tiek reikalavimo teisę, tiek prievolę. Tuo tarpu avansas atlieka mokėjimo funkciją ir yra vienos šalies iš anksto pagal sutartį kitai šaliai sumokama suma už būsimus darbus. Dėl to reikalavimo teisė atsiranda tik vienai iš šalių: arba avansą sumokėjusiai šaliai (jei avansas yra didesnis už realiai kitos šalies pagal sutartį atliktų darbų, už kuriuos jis mokėtas, vertę), arba darbus atlikusiai šaliai (jei avansas yra mažesnis už realiai atliktų darbų kainą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2011).

61.       Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2025 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-1-781/2025, 62–63 punktai).

62.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, bei teisingai nurodė, kad šioje byloje ieškovė turėjo įrodyti, jog rangos darbų atlikimo vėlavimas įvyko dėl atsakovės vėlavimo atsiskaityti už atliktus darbus.

63.       Nustatyta, kad ieškovė iš viso atliko darbų (įskaitant panaudotas statybines medžiagas) už 392 258,43 Eur, pati atsakovė patiekė ieškovei statybines medžiagas už 72 644,60 Eur ir apmokėjo ieškovei 214 547,22 Eur (skolos likutis 101 814,23 Eur, įvertinus nepagrįstai apskaičiuotus 3 252,38 Eur už kitą statybos objektą). Nors ieškovė teigia, kad darbų vėlavimas įvyko dėl atsakovės neatsiskaitymo už atliktus darbus, tačiau pačios ieškovės su 2024 m. lapkričio 13 d. dubliku pateiktoje atsakovės skolos detalizacijoje (be datos) nurodyta, jog atsakovė ieškovei sumokėjo iš viso 214 547,22 Eur, daugiau nei pusė atsakovės atliktų mokėjimų (20 iš 34) atlikta avansu. Ieškovė tik 2025 m. birželio 23 d. pirmosios instancijos teismui pateikė 2025 m. birželio 20 d. pažymą apie atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nurodytas minėtoje detalizacijoje, teigdama, kad dalyje atsakovės atliktų mokėjimų buvo klaidingai nurodyta mokėjimo paskirtis (avansas). Minėtoje pažymoje nėra duomenų nei apie PVM sąskaitų faktūrų pateikimo ir apmokėjimo terminus, nei apie sąskaitų patvirtinimą, pradelstų atsiskaityti dienų skaičių. Akivaizdu, kad jei atsakovė iš tiesų vėlavo atsiskaityti su ieškove, tai ieškovė jau minėtos detalizacijos rengimo metu galėjo visus duomenis apie atsakovės atliktus mokėjimus susieti su konkrečiomis PVM sąskaitomis faktūromis, nurodyti jų apmokėjimą terminą, paskirtį, pradelstą atsiskaityti dienų skaičių. Tik iš tokių duomenų būtų galimybė nustatyti, kad atsakovė su ieškove atsiskaitinėjo netinkamai. Be to, minėtoje detalizacijoje nurodyta, kad ji parengta pagal ieškovės buhalterinius dokumentus, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės atliktų mokėjimų, neturėjo pagrindo nesivadovauti detalizacijoje, kuria buvo grindžiamas ieškinio pagrindas, nurodytomis mokėjimo paskirtimis. Ir priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo bylos nagrinėjimo metu ieškovės pasikeitusia pozicija (neigiant detalizacijoje nurodytas mokėjimo paskirtis) grindžiama pažyma, kuri nepatvirtina atsakovės netinkamo sutarties vykdymo. 

64.       Nagrinėjamu atveju nei iš ieškovės parengtos detalizacijos, nei iš daug vėliau parengtos pažymos nėra galimybės nuspręsti, kad atsakovė atsiskaitinėjo netinkamai ir (ar) nurodydavo neteisingas mokėjimo paskirtis. Sutarties 15.13 papunktyje šalys susitarė, kad, atsakovei vėluojant atsiskaityti su ieškove sutartyje nurodytais terminais (per 10 dienų pagal patį pirmą patvirtintą atliktų darbų aktą, kitais atvejais per 25 dienas), ieškovė neturi teisės nepradėti vykdyti darbų ar jų dalies arba sustabdyti pradėtų darbų ar jų dalies vykdymą, jeigu atsakovė vėluoja atsiskaityti ne daugiau kaip 30 kalendorinių dienų. Vėluojant atsiskaityti daugiau nei 30 kalendorinių dienų ieškovė turėjo teisę sumažinti atliekamų darbų apimtį ir darbuotojų skaičių. Be to, pagal sutarties 15.12 papunktį ieškovė turėjo teisę skaičiuoti delspinigius, atsakovei neatlikus mokėjimų laiku. Byloje nėra duomenų ir minėti įrodymai (detalizacija ir pažyma) nepatvirtina, kad ieškovė buvo sustabdžiusi darbus ir sumažinusi darbuotojų skaičių objekte ar skaičiavusi atsakovei delspinigius būtent dėl atsakovės vėlavimo atsiskaityti už atliktus darbus.

65.       Pagal sutartį pasitelkti statybines medžiagas pirmiausia (pagal atskirą susitarimą galėjo tiekti ir atsakovė) buvo ieškovės pareiga, tačiau atsakovė patiekė ieškovei statybinių medžiagų už 72 644,60 Eur, kurių ieškovė nesumokėjo, todėl atsakovė 2023 m. vasario 12 d. minėtai sumai atliko įskaitymą. Tai, kad statybines medžiagas ieškovei tiekė atsakovė, nors pagal sutartį jomis pasirūpinti privalėjo pati ieškovė, patvirtina, jog ieškovė neturėjo apyvartinių lėšų ir statybinės medžiagos ieškovei iš esmės buvo tiekiamos avansu. Vien aplinkybė, kad šalių sudarytoje sutartyje nenumatyta avansinių mokėjimų galimybė, nereiškia, jog atsakovė negalėjo atlikti avansinių mokėjimų (CK 1.71 straipsnis), juolab kad avansinius mokėjimus ieškovė pripažino minėtoje detalizacijoje ir iš dalies pažymoje (neginčijami 5 avansiniai mokėjimai). Taigi, ieškovės pozicija dėl atsakovės atliktų mokėjimų (jų paskirties) ir atsakovės netinkamo atsiskaitymo, lėmusių darbų vėlavimą, yra prieštaringa.

66.       Ieškovės pozicijos dėl atsakovės netinkamo atsiskaitymo ir atitinkamai vėlavimo atlikti darbus prieštaringumą patvirtina ir tai, kad ieškovė, prašydama priteisti skolą, įrodinėjo, jog atsakovė, rangos sutarties nutraukimo dieną (2023 m. sausio 26 d.) neatsiskaitė pagal 2022 m. lapkričio 15 d. atliktų darbų aktą už 2022 m. lapkričio mėn. Nr. 5, 2022 m. lapkričio 15 d. pažymą Nr. 5 apie atliktų darbų ir išlaidų vertę, 2022 m. lapkričio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00010 (mokėtina suma – 52 723,07 Eur), 2022 m. gruodžio 25 d. atliktų darbų aktą už 2022 m. gruodžio mėn. Nr. 6, 2022 m. gruodžio 25 d. pažymą Nr. 6 apie atliktų darbų ir išlaidų vertę, 2022 m. gruodžio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00011 (mokėtina suma – 60 858,89 Eur), 2023 m. sausio 20 d. atliktų darbų aktą už 2023 m. sausio mėn. Nr. 7, 2023 m. sausio 20 d. pažymą Nr. 7 apie atliktų darbų ir išlaidų vertę, 2023 m. sausio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00012 (mokėtina suma – 8 465,35 Eur). Iš viso pagal minėtus dokumentus mokėtina suma yra 122 047,31 Eur, iš kurios, ieškovės skaičiavimais, atsakovė sumokėjo 16 980,70 Eur, t. y. skolos likutis yra ieškiniu prašoma priteisti suma. Rangos darbai pagal sutartį turėjo būti atlikti iki 2022 m. lapkričio 15 d. Minėtos ieškovės PVM sąskaitos faktūros išrašytos po sutartyje numatytos darbų pabaigos, todėl konstatuojama, kad atsakovė iki sutartyje numatytos darbų pabaigos bendradarbiavo su ieškove, t. y. su ja atsiskaitė iš esmės tinkamai, tiekė jai statybines medžiagas, už kurias ieškovė liko skolinga. Akivaizdu, kad jei atsakovės neatsiskaitymas laiku su ieškove būtų sisteminio pobūdžio ir tai lemtų ieškovės negalėjimą atsiskaityti su kitais jos iniciatyva pasamdytais subrangovais, tai ieškovė būtų pasinaudojusi sutartyje numatytomis teisėmis skaičiuoti delspinigius ir (ar) stabdyti darbus ar mažinti darbuotojų skaičių objekte, tačiau byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų tai padariusi. Priešingai, byloje nėra ginčo, kad ieškovė nuo pat darbų atlikimo pradžios nesilaikė sutarties sąlygų, t. y. pagal sutarties priedą Nr. 1 (darbų sąmata) ieškovė įsipareigojo darbų vykdymui skirti ne mažesnę nei 10 darbuotojų brigadą, kuri objekte privalo būti kiekvieną darbo dieną. Ieškovė patvirtino, kad toks darbuotojų skaičius objekte darbų vykdymui sutartiniais terminais yra pakankamas ir esant vėlavimams nuo sutartinių terminų nedelsiant bus skiriama papildomų pajėgumų. Nepaisant prisiimtų įsipareigojimų, byloje nėra ginčo, kad objekte dirbo mažiau darbuotojų nei sutarta, todėl akivaizdu, jog ieškovė darbų vėlavimą nepagrįstai sieja su atsakovės vėlavimu atsiskaityti už atliktus darbus, juolab kad pretenzijas ieškovė pradėjo reikšti nuo 2023 m. vasario 1 d., t. y. po atsakovės atlikto ir ieškovės neginčijamo vienašališko sutarties nutraukimo 19.1.1 papunkčio pagrindu dėl ieškovės vėlavimo atlikti rangos darbus sutartyje nustatytu terminu.

67.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentais, kad liudytojų S. K. ir A. V. parodymai bei UAB „R. H. R. LT“ 2024 m. lapkričio 5 d. raštas patvirtina, jog darbų vėlavimą lėmė atsakovės vėlavimas atsiskaityti su ieškove. Pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 6 d. teismo posėdžio metu liudytojas S. K. (buvęs užsakovės UAB „Mo Garden“ 1 darbuotojas) paliudijo, kad vykdė darbų priežiūrą objekte, darbų kokybės patikrą, statybos proceso kontrolę. Darbus priėmė iš atsakovės UAB „Embrakus“. Statybos žurnalą pildė UAB „Embrakus“ darbuotojas E. R., kuris yra atestuotas statybos darbų vadovas. Buvo pastabų dėl darbų trūkumų, bet darbai buvo priimti. Darbų atlikimas vėlavo, nes darbuotojai neatvykdavo į darbą. Neatvykimai į darbą buvo protokoluojami, darbuotojų neatvykimo priežastis – nemokami pinigai, tačiau nežino, kuris iš statybos proceso dalyvių nemokėdavo už darbą. Objektas nebuvo užbaigtas 100 proc. Užsakovė po darbų priėmimo visuomet atsiskaitydavo su atsakove (2025 m. vasario 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 35 min. 39 sek.–1 val. 50 min. 20 sek.). Liudytojas A. V. (buvęs UAB ,,Bonsela“ darbuotojas) patvirtino, kad vyko derybos, jog atsiskaitytų ne ieškovė, o atsakovė. Subrangovė UAB ,,Bonsela“ tarėsi dėl darbų atlikimo tiesiogiai su UAB „Embrakus“. LUAB ,,Stratonas“ parašė, kad neturi lėšų mokėti už atliktus darbus, nes UAB „Embrakus“ neatsiskaito su ieškove. Liudytojas patvirtino, kad dėl UAB ,,Bonsela“ darbų kokybės kilo ginčas, trūkumus taisė. Dėl atsiskaitymo tarp UAB „Embrakus“ ir UAB ,,Bonsela“ kilo ginčas. Šalys nepasirašė darbų priėmimo–perdavimo akto, nes kilo nesutarimų, UAB ,,Bonsela“ išsiuntė vienašalius aktus, vėliau teismas iš esmės patenkino ieškinį dėl skolos už atliktus darbus. Pradėjo rangos darbus, sudarę sutartį su ieškove, o atlikus 10 proc., sudarė sutartį su UAB „Embrakus“. LUAB ,,Stratonas“ yra iki šiol neatsiskaičiusi. Liudytojas patvirtino, kad objekte dirbo 6–7 darbuotojai (2025 m. vasario 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 50 min. 50 sek.–2 val. 10 min. 20 sek.). UAB „R. H. R. LT“ 2024 m. lapkričio 5 d. rašte nurodyta, kad ši bendrovė su ieškove 2022 m. gegužės 25 d. buvo sudariusi subrangos sutartį dėl statybos objekte darbų atlikimo, objekte įvairiu metu dirbo 2, 4, 10 šios bendrovės darbuotojų, tačiau ieškovė laiku neatsiskaitydavo, todėl nuspręsta nebedirbti su ieškove. 

68.       Taigi, tiek pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų, dalyvavusių statybos objekto statybos rangos darbuose, parodymai, tiek UAB „R. H. R. LT“ raštas nepatvirtina ieškovės argumentų, kad rangos darbų atlikimas vėlavo dėl atsakovės neatsiskaitymo su ieškove. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė dėl savo pačios kaltės (netinkamo darbų organizavimo proceso) praleido darbų atlikimo terminą, dėl to atsakovė pagal sutarties 17.2, 17.2.1, 17.2.2 papunkčius įgijo teisę į delspinigių skaičiavimą. Pažymėtina, kad sutarties 17.2, 17.2.1, 17.2.2 papunkčiai numato delspinigių dydį ir jų skaičiavimo tvarką, todėl ieškovės argumentai, jog atsakovė, reikalaudama delspinigių (juos įskaitydama), turėjo įrodyti ieškovės kaltę dėl darbų vėlavimo, yra nepagrįsti. Nustatyta, kad už darbų vėlavimą yra atsakinga pati ieškovė, kuri neįrodė, jog darbų vėlavimas įvyko dėl atsakovės kaltės (tinkamo neatsiskaitymo). Kaip minėta, šalių sudaryta rangos sutartis atsakovės vienašališkai dėl ieškovės vėlavimo atlikti darbus buvo nutraukta dar 2023 m. sausio 26 d. ir ieškovė iki ginčo šioje byloje kilimo (2024 m. liepos mėn.) teismo tvarka neginčijo sutarties nutraukimo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė, matydama, kad susidariusi situacija neleidžia jai atlikti rangos sutartyje numatytų darbų pagal grafike nustatytus terminus, turėjo veikti aktyviai, t. y. teikti atsakovei pretenzijas dėl vėlavimo atsiskaityti ir (ar) prašyti darbų atlikimo termino pratęsimo, tačiau to nedarė. Taigi, ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad darbų vėlavimą lėmė atsakovės neatsiskaitymas su ieškove, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl delspinigių

69.       Kasacinis teismas pažymėjo, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris. Tai reiškia, kad įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą. Dėl to tuo atveju, jei delspinigiai įskaitomi, nesant suderintos šalių valios dėl tokio įskaitymo (suderinimo įstatymai nedraudžia), teismas gali, esant įstatymuose (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) nustatytoms sąlygoms, mažinti delspinigių dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008). Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018, 32 punktas).

70.       Tai, koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 46 punktas).

71.       Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018, 79 punktas). Šalių autonomija komerciniuose teisiniuose santykiuose, sutarties laisvės ir privalomumo principai yra labai svarbios vertybės, užtikrinančios profesionalių verslo subjektų galimybę laisvai veikti ir patiems matuoti savo riziką, todėl teismo kišimasis į jų suderėtas netesybas galimas tuo atveju, kai netesybų dydžio neprotingumas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-428-695/2017, 36 punktas).

72.       Vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Todėl pareiga įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, tenka ne netesybas taikančiai šaliai, o netesybas mažinti prašančiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 67 punktas; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021, 28 punktas; 2022 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022, 46 punktas). Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas užtikrina šalių susitarimo dėl iš anksto nustatytų būsimų nuostolių neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius prievolę veiksmingumą ir paskirtį. Priešingu atveju susitarimas dėl būsimų nuostolių netesybų forma siekiant palengvinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą prarastų bet kokią prasmę ir neatitiktų šio instituto paskirties.

73.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad dėl netesybų atliekamos kompensuojamosios funkcijos CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta žemiausioji jų mažinimo riba reiškia, jog teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tokios minimalios ribos, iki kurios teismas gali sumažinti netesybas, nustatymas nereiškia, kad visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais. Priešingu atveju būtų paneigta sutartinių netesybų, kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014). Taigi, atsižvelgiant į netesybų atliekamas funkcijas bei tikslus, tuo atveju, kai ginčas vyksta dėl netesybų mažinimo, kreditorius, siekdamas pagrįsti, kad netesybos yra protingo dydžio, turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius tam, jog pagrįstų protingą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-916/2021, 35 punktas).

74.       Taigi, žemiausioji netesybų mažinimo riba – realūs kreditoriaus patirti nuostoliai, t. y. netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Tai reiškia, kad mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Bendroji taisyklė, kad apie pernelyg dideles netesybas teismas sprendžia tirdamas netesybų sumos ir nuostolių santykį, kyla iš netesybų instituto paskirties – užtikrinti kreditoriaus teisę gauti iš anksto sutartų nuostolių dalį neįrodinėjant jų dydžio. Tačiau tai, kad netesybų suma viršija nuostolių sumą, nebūtinai reiškia, jog netesybos automatiškai privalo būti sumažintos.

75.       Sutarties 15.10 papunktyje numatyta, kad visos pagal sutartį ar jos priedus atsakovei ieškovės priklausančios mokėti netesybos ar nuostolių atlyginimo sumos gali būti dengiamos atsakovės pagal sutartį ieškovei mokamų ar priklausančių mokėti mokėjimų sąskaita, tai yra, atsakovei vienašališkai įskaitant vienarūšį priešpriešinį reikalavimą atitinkamai sumai, iš anksto raštu apie tai informuojant ieškovę. Kaip minėta, atsakovė 2023 m. sausio 21 d. pranešimu informavo ieškovę apie atliktą vienašališką 94 044,81 Eur delspinigių įskaitymą.

76.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, sumažindamas delspinigių dydį 50 proc., pagrįstai esminę reikšmę suteikė ne tik aplinkybei, kad atsakovė neįrodinėjo konkretaus patirtų nuostolių dydžio, bet ir tai, jog netesybų dydis neatitinka sutarties šalių pusiausvyros. Kaip minėta, pagal sutartį ieškovė turėjo teisę į 0,02 proc. netesybas nuo atsakovės nesumokėtos sumos, o atsakovė – į 0,05 proc. (nuo 6 vėlavimo dienos) ir į 0,2 proc. (nuo 11 dienos) netesybas nuo sutarties kainos (755 381,32 Eur), t. y. atsakovė pagal sutartį turėjo teisę į kelis kartus didesnes netesybas nei ieškovė. Akivaizdu, kad šalių sudarytoje sutartyje ieškovei numatytos netesybos yra neprotingos ir baudinio pobūdžio. Nors atsakovė didesnį netesybų dydį grindė jos, kaip rangovės, didesne atsakomybe užsakovei, tačiau byloje nėra duomenų, kad užsakovė būtų taikiusi atsakovei kokią nors atsakomybę ar būtų reiškusi kokias nors pretenzijas dėl tinkamo rangos sutarties neįvykdymo. Nors atsakovė teigė, kad ieškovė vėlavo atlikti darbus, juos atliko su trūkumais, nustatytos aplinkybės patvirtina, jog 2023 m. balandžio 18 d. susitarimu užsakovė UAB ,,Mo Garden 1“ ir atsakovė susitarė dėl darbų apimčių sumažinimo iki jau faktiškai ir kokybiškai atliktų darbų. Be to, pagal šalių sudarytos sutarties 12.1.7 papunktį šalys susitarė, kad jeigu jos nesutaria dėl atliktų darbų tinkamumo, apie atliktų darbų tinkamumą yra sprendžiama pagal nepriklausomo eksperto išvadą, kuri yra privaloma šalims, tačiau byloje nėra duomenų, jog šalys dėl atliktų darbų kokybės būtų kreipusios į nepriklausomą ekspertą. Atliktų darbų trūkumai taip pat neatsispindi pateiktuose statybos žurnaluose, nes juose įrašyti tik užsakovės ir atsakovės priimti darbai.

77.       Byloje nėra ginčo, kad po ieškovės ir atsakovės nebedalyvavimo statybos procese statybos objektas iki šiol nėra užbaigtas, o atsakovės ir užsakovės susitarimą nevykdyti darbų (t. y. iš esmės sutarties nutraukimą) lėmė ne vėlavimas atlikti darbus ar jų kokybė, o atsakovės elgesys, neatskleidžiant užsakovei duomenų dėl darbų atlikimo, pasitelkiant ieškovę. Tai reiškia, kad užsakovės ir atsakovės anksčiau fiksuoti ieškovės netinkamai atliktų darbų trūkumai ir vėlavimas atlikti darbus neturėjo reikšmingos įtakos objekto statybos darbų eigai. Be to, atsakovė 2023 m. birželio 1 d., t. y. po ginčo netesybų įskaitymo, el. laiške pati pasiūlė ieškovei sudaryti susitarimą, pagal kurį nė viena šalis viena kitai nėra skolinga ir nebus skolinga ateityje pagal rangos sutartį, tačiau susitarimas nebuvo pasirašytas dėl šalių vadovų konfliktinių santykių. Taigi, nors atsakovė dėl šalių sudarytos sutarties neabejotinai patyrė tam tikrų neigiamų padarinių (negavo pajamų), tačiau tai savaime nesudaro pagrindo nuspręsti, kad sutarties nutraukimas lėmė atsakovės nuostolius visai įskaitytai delspinigių sumai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aptartos aplinkybės ir aplinkybė, kad vis dėlto ieškovė iš dalies atliko darbus pagal sutartį, t. y. nors ir pavėluotai, tačiau darbai buvo priimti tiek atsakovės ir vėliau užsakovės bei nėra duomenų apie sutartyje numatyta tvarka užfiksuotų atliktų darbų trūkumus (po sutarties nutraukimo, po atsakovės ir užsakovės sutarties nebevykdymo), suteikia pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas delspinigius sumažinti 50 proc. atitinka šioje nutartyje nurodytus netesybų mažinimo kriterijus. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo prieiti priešingos išvados.

78.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės teisė skaičiuoti netesybas nustatyta šalių sudarytoje sutartyje. Atsakovė ieškiniu prašomos priteisti skolos pagal paskutines PVM sąskaitas faktūras ir atliktų darbų aktus fakto neginčijo (nesutiko tik su sulaikytais 16 360,56 Eur), nes atsakovė laikė, kad jos skola ieškovei buvo įskaityta atsakovės atliktais vienašališkais įskaitymais. Taigi, atsakovė, vienašališkai atlikdama įskaitymus, pripažino skolos ieškovei egzistavimo faktą, o pirmosios instancijos teismas atsakovės atliktus vienašalius įskaitymus pripažino iš dalies negaliojančiais ir priteisė ieškovei iš atsakovės skolą už atliktus darbus. Vadinasi, atsakovės argumentai, kad atsakovės skola ieškovei atsirado tik po teismo sprendimo priėmimo ir dėl to ieškovė neturėjo teisės į delspinigius, yra nepagrįsti ir atmestini.

Dėl įskaitytų ir nepriteistų 13 989,23 Eur

79.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė 13 989,23 Eur, kuriuos atsakovė įskaitė 2023 m. vasario 12 d. pranešimu. Minėtu įskaitymu atsakovė iš viso įskaitė 93 174,45 Eur už statybos objektui patiektas medžiagas. Ieškovė neginčijo įskaitymo 72 644,60 Eur sumai, tačiau nesutiko su įskaityta 13 989,23 Eur suma pagal atsakovės 2022 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMB00299/2. Byloje nustatyta, kad minėta atsakovės sąskaita išrašyta UAB „Lemora“, UAB „Euremsta“ ir UAB „Cramo“ atsakovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu. UAB „Cramo“ 2022 m. lapkričio 30 d., 2022 m. gruodžio 7 d., 2022 m. gruodžio 15 d. PVM sąskaitos faktūros išrašytos už šildytuvus, kurą šildytuvams, transportavimą į statybos objektą. UAB „Lemora“ 2022 m. gruodžio 5 d. ir 2022 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitos faktūros išrašytos už įvairius klijus, prieššaltinį klijų priedą, įvairių dydžių poliuretaną, profilius PVC, polistireno putplastį, transportavimo paslaugas. UAB „Euremsta“ 2022 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaita faktūra išrašyta už armavimo tinklelį, padėklus, klijų mišinį, transporto paslaugas.

80.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, priešingai nei UAB „Cramo“ sąskaitų atveju, UAB „Lemora“ ir UAB „Euremsta“ PVM sąskaitose faktūrose nenurodyta įsigytų prekių pristatymo vieta, tačiau tai savaime neįrodo ieškovės argumentų, jog atsakovė pirko statybines medžiagas kitam statybos objektui. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė patiekė ieškovei statybinių medžiagų už 72 644,60 Eur, kurių ieškovė neginčijo, bet atsakovei nesumokėjo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė iki ginčo šioje byloje kilimo, t. y. praėjus daugiau nei 2 metams nuo minėtos sąskaitos išrašymo, reiškė atsakovei pretenzijas dėl sąskaitos nepagrįstumo. Visos į atsakovės 2022 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EMB00299/2 įtrauktos statybinių medžiagų tiekėjų sąskaitos išrašytos iki šalių sudarytos rangos sutarties nutraukimo. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neįrodo, kad į minėtą atsakovės sąskaitą įtrauktos statybinių medžiagų tiekėjų sąskaitos buvo išrašytos ne už statybos objektui, t. y. fasado įrengimui, reikalingas statybines medžiagas. Ieškovė nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nuspręsti, kad ginčijamos statybinės medžiagos nepanaudotos ginčo objekto fasado įrengimo darbams atlikti. Priešingai, pati ieškovė apeliaciniame skunde pripažino, kad ginčijamos statybinės medžiagos yra universalios paskirties, t. y. galėjo būti panaudotos ir fasado įrengimo darbuose. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje nurodė, jog rangos sutartis su atsakove buvo sudaryta, nes ieškovė savarankiškai negalėjo dalyvauti didesnių objektų statybose, o atsakovė turėjo visus statybos leidimus ir sutartis su statybinių medžiagų tiekėjais, įskaitant UAB „Lemora“, UAB „Euremsta“ ir kt. Byloje nėra duomenų, kad tuo pačiu metu atsakovė vykdė statybos rangos darbus kituose objektuose. Taigi, ieškovė neįrodė, kad atsakovė turėtas 13 989,23 Eur išlaidas statybinėms medžiagoms įskaitė nepagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nepripažino atsakovės atlikto šios įskaitymo dalies negaliojančia ir nepriteisė minėtos sumos.

Dėl sulaikytų lėšų

81.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teisė sulaikyti mokėjimus taip pat gali būti kvalifikuojama kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad šalių susitarimo dėl rangovui mokėtino atlyginimo „sulaikymo“ tikslas yra užtikrinti užsakovo nuostolių padengimą rangovo netinkamų prievolių vykdymo atveju. Toks šalių susitarimas įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iš įstatyme nenurodytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011).

82.       Kasacinis teismas išaiškino, kad, sutarties šalims susitarus dalį mokėtinos kainos „sulaikyti“ iki tam tikrų rangovo veiksmų atlikimo ir šiam tokių veiksmų neatlikus, turi būti atsižvelgiama ne tik į lingvistinę sutarties sąlygų reikšmę, bet ir tokiomis sąlygomis siekiamus tikslus. „Sulaikymo“ sutartinės sąlygos tikslas yra užtikrinti užsakovo nuostolių padengimą rangovo netinkamų prievolių vykdymo atveju, ypač rangovui nevykdant ar negalint vykdyti garantinių įsipareigojimų, nustatytų statybos rangos sutartyse, tai yra tam tikras užtikrintas kompensavimo mechanizmas tuo atveju, jei rangovas dėl subrangovo netinkamų veiksmų ar neveikimo patirtų nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352/2014).

83.       Teisė sulaikyti mokėjimą gali būti kvalifikuojama pagal CK 6.70 straipsnį kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė bet kokio pobūdžio sutartiniuose teisiniuose santykiuose. Kvalifikavus sutartyje įtvirtintą teisę sulaikyti mokėjimą kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę, tokiu būdu gali būti užtikrinama ir būsima prievolė, t. y. prievolė, kuri tokio susitarimo metu dar neegzistuoja, tačiau gali atsirasti ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021, 23 punktas).

84.       Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotas kasacinio teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 30–31 punktai; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020, 29 punktas).

85.       Sutarties 15.6.1 papunktyje šalys susitarė, kad 95 proc. kiekvienos atsakovės patvirtintos sąskaitos faktūros sumos sumokama per 25 kalendorines dienas, atsakovei patvirtinus atitinkamą sąskaitą faktūrą. Atsakovė patį pirmą atliktų darbų aktą apmoka per 10 kalendorinių dienų. Pagal sutarties 15.6.2 papunktį likę 5 proc. kiekvienos atsakovės patvirtintos sąskaitos faktūros sumos sumokama per 45 kalendorines dienas, atsakovei patvirtinus galutinį atliktų darbų aktą bei ieškovei pateikus sutarties 16.5 papunkčio sąlygas atitinkantį garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinį arba laidavimo draudimo raštą. Jeigu toks garantinis arba laidavimo draudimo raštas nėra pateikiamas, visą sulaikytą sumą atsakovė sumoka ieškovei tik pasibaigus objekto sutarties 16.5 papunktyje nurodytam pirmų 3 metų statinio garantiniam terminui. Sutarties 14.2 papunktyje nustatyta, kad visiems atliktiems darbams, įskaitant visas jų sudedamąsias dalis, garantinis terminas pradedamas skaičiuoti nuo objekto teisės aktų nustatyta tvarka pripažinimo tinkamu naudoti akto išdavimo dienos. Nutraukus sutartį joje nurodytais pagrindais, atliktiems darbams yra suteikiamas bendras sutartyje nustatytas garantinis terminas.

86.       Taigi, pagal minėtas sutarties nuostatas 5 proc. sumos nuo išrašytų PVM sąskaitų faktūrų sulaikymą pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad ieškovė nėra pateikusi atsakovei banko arba draudimo bendrovės išduoto 5 proc. nuo galutinės aktuose nurodytos darbų kainos garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinio rašto arba laidavimo draudimo rašto, taip pat, jog statybos rangos darbų objektas iki šiol nėra pripažintas tinkamu naudoti, t. y. garantinis terminas nėra prasidėjęs. Taigi, akivaizdu, kad galutinis atliktų darbų aktas nebus sudarytas ir ieškovė nebepateiks atsakovei garantinio rašto ar laidavimo draudimo rašto dėl objektyvių priežasčių (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 28 straipsnio 1 dalis): šalių sudaryta rangos sutartis atsakovės vienašališkai nutraukta nuo 2023 m. sausio 26 d., atsakovė statybos objekte nebevykdo darbų nuo 2023 m. balandžio 18 d. pagal susitarimą su užsakove, ieškovei 2024 m. balandžio 4 d. įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartimi iškelta bankroto byla, šiuo metu ieškovė yra likviduojama dėl bankroto bendrovė, nevykdanti ūkinės komercinės veiklos. 

87.       Nors atsakovė įrodinėjo, kad ieškovė ne tik pažeidė sutartyje numatytą darbų atlikimo terminą, bet ir atliko kai kuriuos darbus nekokybiškai, tačiau byloje nėra ginčo, jog 2023 m. balandžio 18 d. susitarimu užsakovė UAB ,,Mo Garden 1“ ir atsakovė susitarė dėl darbų apimčių sumažinimo iki jau faktiškai ir kokybiškai atliktų darbų. Taigi, tokio susitarimo sudarymas reiškia, kad užsakovė priėmė iš atsakovės iš esmės ieškovės kokybiškai atliktus darbus, nes byloje nėra ginčo, jog atsakovė faktiškai rangos darbus vykdė per subrangovus. Po minėto susitarimo sudarymo atsakovė pagal su užsakove UAB „Mo Garden 1“ sudarytą rangos sutartį darbų nebevykdė, nes užsakovė sudarė rangos sutartis su kitais rangovais. Byloje nėra duomenų ir atsakovė tokių aplinkybių neįrodinėjo, kad po minėto susitarimo sudarymo, t. y. iš esmės užsakovės ir atsakovės rangos sutarties nutraukimo, užsakovė būtų reiškusi pretenzijas atsakovei dėl nekokybiškai atliktų rangos darbų, kuriuos faktiškai atliko ieškovė. Taigi, akivaizdu, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė šiuo metu negali būti atsakingos už statybos rangos darbų objekto užbaigimą ir šio objekto pripažinimą tinkamu naudoti.

88.       Vadinasi, ieškovės atlikti ir atsakovės priimti bei užsakovei perduoti darbai buvo atlikti tinkamai, todėl atsakovės sulaikytos sumos pagal sutartyje numatytą jų pobūdį priklauso ieškovei. Atsižvelgiant į bendrą draudimą po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat išieškoti skolas iš likviduojamos dėl bankroto bendrovės, teisėjų kolegija pažymi, kad tai nesuteikia teisės atsakovei valdyti sulaikytas ieškovei priklausančias lėšas neribotą laiką. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo ar iki šiol būtų pareiškusi ieškovei apie sulaikymo teisę dėl patirtų nuostolių, šalinant atliktų darbų trūkumus. Atsakovės skola ieškovei negali būti mažinama jos ateityje patirtinų nuostolių (trūkumų šalinimo) dydžiu. Atsakovės argumentai, kad ji sulaikė ieškovei mokėtiną sumą galimiems nuostoliams dėl sutarties nutraukimo ateityje kompensuoti, nepatvirtina, jog ji turėjo teisę po sutarties nutraukimo sulaikyti mokėjimą už atliktus darbus. 

89.       Kasacinis teismas išaiškino, kad pareigą pateikti statinio garantinio laikotarpio prievolių pagal rangos sutartį užtikrinimo dokumentą turi rangovas statytojui (užsakovui) pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymo) 41 straipsnio 2 dalį ir nekilnojamojo turto vystytojas statinio (jo dalies) įgijėjui (-ams) pagal nurodyto straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-943/2022, 28 punktas).

90.       Taigi, rangovas turi pareigą pateikti užsakovui (statytojui) dokumentą, kuriuo užtikrinamas garantinio laikotarpio prievolių pagal rangos sutartį įvykdymas, o ne subrangovas. Tokio dokumento paskirtis ir jo gavimo tikslas yra apsaugoti užsakovės (statytojos) teisę į garantiniu terminu atsiradusių defektų šalinimo išlaidų atlyginimą tuo atveju, jeigu rangovas bankrutuoja ar tampa nemokus. Nagrinėjamu atveju statybos rangos sutartį su užsakove UAB „Mo Garden 1“ sudarė tik atsakovė (ši sutartis nuo 2023 m. balandžio 18 d. nebevykdoma, nes užsakovė sudarė sutartis su kitais rangovais), kuri su ieškove iš esmės yra sudariusi subrangos sutartį dėl tų pačių atsakovės ir užsakovės sutartų darbų atlikimo. Iš šalių sudarytos sutarties priedo Nr. 1 (darbų sąmata), atliktų darbų aktų, išrašytų PVM sąskaitų faktūrų yra akivaizdu, kad ieškovė atliko statybos objekto fasado įrengimo (šiltinimo, armavimo, plytelių klijavimo ir kt.) darbus.

91.       Taigi, pagal šalių sudarytą rangos sutartį ieškovė įsipareigojo atlikti atskirus statybos darbus, t. y. jos darbų rezultatas nelaikytinas naujai pastatyto pastato sukūrimu, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Statybos įstatymo 41 straipsnio kylanti imperatyvi statinio rangovo pareiga pateikti jo prievolių įvykdymo per garantinį laikotarpį užtikrinimo priemonę, kurios tikslas – užtikrinti statinio kokybę, šiuo atveju ieškovei, kaip subrangovei, negalėjo būti taikoma. Ieškovė, nepateikusi atsakovei tokios užtikrinimo priemonės, negali būti laikoma pažeidusia šio įstatymo ir sudarytos sutarties, todėl atsakovė nepagrįstai sulaikė ieškovei priklausančias lėšas. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog atsakovė, pasinaudodama sutartyje įtvirtinta sulaikymo teise, nepagrįstai sulaikė 16 360,56 Eur. Pirmosios instancijos teismas šios sulaikytos sumos nepriteisė dėl rašymo klaidos, todėl apeliacinės instancijos teismas ištaiso šį rašymo apsirikimą, pažymėdamas, kad įstatymų leidėjas draudžia formaliais pagrindais naikinti (pakeisti) iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą (CPK 328 straipsnis). Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, dėl pirmosios instancijos teismo padarytos rašymo apsirikimo klaidos patikslinant, kad ieškovei iš atsakovės papildomai priteisiama 16 360,56 Eur.

Dėl rašymo ir aritmetinių klaidų (ne)buvimo

92.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl ieškovės reikalavimų ir atsakovės įskaitymų, sprendimo rezoliucinėje dalyje neteisingai apibendrino ir apskaičiavo galutinę priteistiną skolą, nes turėjo ją skaičiuoti nuo bendros ieškinio sumos. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti 105 066,61 Eur skolą, 3 782,37 Eur delspinigius ir pripažinti negaliojančiais atsakovės 2023 m. sausio 21 d. ir 2023 m. vasario 12 d. pranešimais atliktus vienašalius įskaitymus dėl 114 865,12 Eur (20 820,31 Eur + 94 044,81 Eur). Pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiais atsakovės 2023 m. vasario 12 d. atliktą vienašališką įskaitymą dėl 6 466,02 Eur ir 2023 m. sausio 21 d. vienašališką delspinigių įskaitymą, viršijantį 47 022,41 Eur, iš viso 53 488,43 Eur. Atitinkamai teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 53 488,43 Eur skolą ir nuo priteistos skolos pagal sutarties 15.12 papunktį apskaičiuotus 1 925,58 Eur delspinigius. Taigi, atsakovė nepagrįstai nurodė, kad teismas priteistas sumas turėjo apskaičiuoti atimdamas nepriteistas sumas iš ieškinio sumos. Pirmosios instancijos teismas padarė rašymo apsirikimą sprendimo rezoliucinėje dalyje, nepriteisdamas atsakovės nepagrįstai sulaikytų 16 360,56 Eur. Tai lėmė kitas aiškias aritmetines klaidas, nurodant bendrą priteistą sumą ir nuo juos apskaičiuojant delspinigius bei valstybei mokėtiną žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo ieškovė, kaip likviduojama dėl bankroto bendrovė, yra atleista. Siekdama užtikrinti proceso operatyvumą ir ekonomiškumą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad yra teisinis pagrindas dėl padarytų aiškių rašymo ir aritmetinių klaidų (CPK 276, 302, 328 straipsniai) patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, jog ieškovei iš atsakovės priteisiama 69 848,99 Eur skola (53 488,43 Eur + 16 360,56 Eur), 2 514,56 Eur delspinigiai (69 848,99 Eur x 0,02 proc. x 180 dienų) ir 1 310 Eur žyminis mokestis valstybei (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnio 1 dalis). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

93.       Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė yra tokia, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo klausimas yra išsprendžiamas pagal tą patį principą – jos atlyginamos tai šaliai, kurios naudai yra priimtas teismo sprendimas (CPK 98 straipsnis).

94.       CPK 93 ir 98 straipsniuose yra įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal tos bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021, 13 punktas). 

95.       CPK 93 straipsnio 1 dalies normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-469/2021, 17 punktas). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 16, 17 punktai; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas).

96.       CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Šios teisės normos tikslas – neleisti turinčiai teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šaliai gauti tų išlaidų, kurios atsirado dėl pačios šalies nepagrįstų ar nesąžiningų procesinių veiksmų, atlyginimą. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų našta turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus. Įstatymų leidėjas tokiu būdu įtvirtina piktnaudžiavimo procesu teisinių padarinių taikymą, kaip drausminimo priemonę, per bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020, 17 punktas). Tais atvejais, kai konstatuotina, kad šalies bylinėjimosi išlaidos patirtos dėl jos pačios veiksmų ir jai kylančios atsakomybės dėl pradėto proceso, bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-1075/2023, 47 punktas).

97.       Pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas šalims bylinėjimosi išlaidų, padarė teisingą išvadą, kad ieškovės ieškinys patenkinamas tik iš dalies (dėl skolos ir delspinigių – 66,48 proc., dėl 2023 m. vasario 12 d. įskaitymo – 31,06 proc., dėl 2023 m. sausio 21 d. įskaitymo – 50 proc.), t. y. iš esmės byla išspręsta proporcingai kiekvienai šaliai. Taigi, šalims galėtų būti atlyginama bylinėjimosi išlaidų dalis proporcinga patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Įvertinusi šalių procesinį elgesį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalys neveikė operatyviai ir neskatino greito proceso, nes visų būtinų įrodymų nepateikė su pagrindiniais procesiniais dokumentais (ieškiniu, atsiliepimu, dubliku, tripliku, patikslintu ieškiniu ir atsiliepimu į jį), todėl bylos procesas užsitęsė ir šalys patyrė papildomas bylinėjimosi išlaidas. Nustačiusi šias aplinkybes, įvertinusi kiekvienos iš šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas (ieškovė – 3 600 Eur, atsakovė – 6 300 Eur), teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitinka pirmosios instancijos teismo išvada, kai kiekvienai šaliai paliekamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą, nurodydamas atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį (vietoje 6 300 Eur nurodė 2 550 Eur), savaime neteikia pagrindo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

98.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Tai, kad yra patikslinama sprendimo rezoliucinė dalis, nesudaro teisinio pagrindo tenkinti apeliacinius skundus, nes įstatymų leidėjas draudžia dėl formalių priežasčių naikinti (pakeisti) iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

99.       Ieškovė LUAB „Stratonas“ pateikė prašymą priteisti 4 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą.

100.       Atsakovė UAB „Embrakus“ pateikė prašymus priteisti 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą ir 500 Eur už apeliacinio skundo parengimą.

101.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šalių apeliacinius skundus atmetus, kiekvienai iš jų lieka apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-44-464/2023, 99 punktas; 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-302/2023, 76 punktas).

102.       Atmetus ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, ieškovei ir atsakovei nėra atlyginamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nes kiekvienai apeliantei paliekamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinti jo rezoliucinę dalį ir išdėstyti ją taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Embrakus“ (juridinio asmens kodas 304315480) 2023 m. vasario 12 d. atliktą vienašališką delspinigių įskaitymą dėl 6 466,02 Eur (šešių tūkstančių keturių šimtų šešiasdešimt šešių eurų ir 2 ct) negaliojančiu.

Pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Embrakus“ (juridinio asmens kodas 304315480) 2023 m. sausio 21 d. atliktą vienašališką delspinigių įskaitymą, viršijantį 47 022,41 Eur (keturiasdešimt septynis tūkstančius dvidešimt du eurus ir 41 ct), negaliojančiu.

Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Stratonas“ (juridinio asmens kodas 306066405) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Embrakus“ (juridinio asmens kodas 304315480) 69 848,99 Eur (šešiasdešimt devynių tūkstančių aštuonių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų ir 99 ct) skolą, 2 514,56 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų keturiolikos eurų ir 56 ct) delspinigius ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 72 363,55 Eur (septyniasdešimt dviejų tūkstančių trijų šimtų šešiasdešimt trijų eurų ir 55 ct) sumą nuo 2024 m. liepos 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atmesti kitą ieškinio dalį.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Embrakus“ (juridinio asmens kodas 304315480) 1 310 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų dešimties eurų) žyminį mokestį ir 92,96 Eur (devyniasdešimt dviejų eurų ir 96 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.“

Teisėjos                                                  Giedrė Čėsnienė

                                                                                                                                      Vilija Mikuckienė

                                                                                                                                                        Neringa Švedienė