Civilinė byla Nr. e2-565-933/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00436-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos:  3.1.18.1.1.1;

 (S)

3.1.18.1.1.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Irmantas Šulcas, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovų A. K. ir A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos Vilniaus taupomosios kasos ieškinį atsakovams likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei Baltijos investicijų realizavimo centrui, H. Z., M. Z., V. Z., A. K. ir A. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „2A Invest“,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi kooperatinė bendrovė kredito unija Vilniaus taupomoji kasa kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašo teismo: 1) pripažinti negaliojančia ieškovės bei atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) Baltijos investicijų realizavimo centro, H. Z. ir M. Z. 2013 m. gegužės 13 d. sudarytą taikos sutartį; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės UAB Baltijos investicijų realizavimo centro 33 595,92 Eur skolą ir 38 456,59 Eur palūkanas pagal 2008 m. gegužės 20 d. paskolos sutartį Nr. 08-00071LTL; 130 329,01 Eur skolą ir 147 123,99 Eur palūkanas pagal 2008 m. lapkričio 19 d. paskolos sutartį Nr. 08-00191LTL; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo H. Z. 86 886,01 Eur skolą ir 186 856,69 Eur palūkanas pagal 2010 m. kovo 15 d. paskolos sutartį Nr. 10-00049LTL; 40 546,80 Eur skolą ir 81 595,11 Eur palūkanas pagal 2011 m. sausio 20 d. paskolos sutartį Nr. 11-00016LTL; 27 227,28 Eur skolą ir 47 823,96 Eur palūkanų pagal 2011 m. lapkričio 9 d. paskolos sutartį Nr. 11-00433LTL; 134 458 Eur skolą ir 282 554,64 Eur palūkanas pagal 2010 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį Nr. 10-00387USD; 4) priteisti ieškovei iš atsakovo M. Z. 44 891,10 Eur skolą ir 54 526,83 Eur palūkanas pagal 2007 m. rugsėjo 18 d. paskolos sutartį Nr. 07-00115LTL; 179 564,41 Eur skolą ir 395 413,88 Eur palūkanų pagal 2010 m. birželio 28 d. paskolos sutartį Nr. 10-00195LTL; 5) pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ieškovės išvardytus atsakovo M. Z. išduotus vekselius; 6) pripažinti negaliojančia atsakovų M. Z., V. Z. ir A. K. 2012 m. vasario 10 d. sudarytą skolos padengimo sutartį ir taikyti restituciją pinigais – priteisti ieškovei iš atsakovų A. K. ir A. K. 173 192,77 Eur; 7) priteisti ieškovei iš atsakovų A. K. ir A. K. 87 853,81 Eur palūkanas; 8) priteisti ieškovei iš atsakovų fizinių asmenų 5 proc., o iš atsakovės UAB Baltijos investicijų realizavimo centro – 6 proc. metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Pradinio ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neviršijant atsakovams UAB Baltijos investicijų realizavimo centrui, H. Z. ir M. Z. pareikštų reikalavimų sumos (1 117 246,85 Eur) ir atsakovams A. K. ir A. K. pareikštų reikalavimų sumos (261 046,58 Eur), areštuoti jiems priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamą turtą, tiek esantį pas atsakovus, tiek pas trečiuosius asmenis, uždraudžiant šį turtą bei iš jo kylančias turtines ir neturtines teises perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti, o jo esant nepakankamai, areštuoti ir atsakovų lėšas, esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, leidžiant jomis atlikti atsiskaitymus tik su ieškove, taip pat areštuoti bet kokias gautinas sumas ir ieškovei priklausančias turtines teises. Ieškovė nurodė, kad prašoma priteisti suma yra didelė ir tai sudaro savarankišką pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, juo labiau, jog dauguma atsakovų – tai fiziniai asmenys. Net ir pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, atsakovų turto nepakaks ieškovės reikalavimams įvykdyti, nes jie neturi iš esmės likvidaus turto, jų turtas yra areštuotas ir (ar) apsunkintas hipoteka. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai, siekdami išvengti prievolės atsiskaityti su ieškove, gali perleisti savo turtą ar turtines teises tretiesiems asmenims ar kitaip jį suvaržyti. Ieškovė tokiu atveju neturės teisinių galimybių apginti savo pažeistas teises, todėl teismo sprendimas nebus įvykdytas. Ieškinyje yra išvardyti atvejai, kai atsakovai nesąžiningai perleido savo turtą susijusiems tretiesiems asmenims, siekdami išvengti pareigos atsiskaityti su ieškove, todėl jie gali pakartotinai atlikti tokius veiksmus.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė 

3.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 7 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

4.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra akivaizdžių duomenų, jog pagal ieškovės pareikštus reikalavimus ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas ir ieškovei palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. 

5.       Teismas, įvertinęs jam pateiktus duomenis apie atsakovams priklausantį turtą, padarė išvadą, kad atsakovų materialinė padėtis yra ypatingai sudėtinga ir atsakovų turto galėtų nepakakti tuo atveju, jeigu teismas šioje byloje priimtų ieškovei palankų sprendimą. Todėl teismas vertino ieškinio sumos dydį kaip reikšmingą kriterijų sprendžiant dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir pripažino, kad ieškinio suma atsakovams yra didelė. Atsakovų tikėtiną nesąžiningumą ir grėsmę, kad ieškovei galimai palankus teismo sprendimas negalės būti įvykdytas, teismo vertinimu, pagrindžia ir ieškovės nurodytos aplinkybės, jog, turėdami įsipareigojimų ieškovei, atsakovai perleido savo turtą kitiems asmenims. Tai leido teismui manyti, kad, priėmus ieškovei palankų sprendimą byloje, atsakovai gali dar labiau apsunkinti savo turtinę padėtį.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

6.       Atsakovai A. K. ir A. K. atskirajame skunde ir jo papildyme prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutarties dalį, kuria jų atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: 

6.1.                      Ieškovė, aptardama paskolos dengimo sutartį, nutylėjo esminius jos elementus. Nekilnojamasis turtas, kuriuo buvo padengta M. Z. skola A. K., buvo įkeistas banko „Nordea Bank Finland Plc.“ Lietuvos skyriui pagal 2006 m. birželio 21 d. hipotekos lakštą. Skolininkams neįvykdžius hipoteka užtikrintos prievolės, bankas nukreipė savo reikalavimus į įkeistą turtą, kuriuo buvo padengta M. Z. ir V. Z. skola A. K. ir šis turtas buvo perleistas vykdymo procese. Ieškovė nurodo, kad pirma jos ir M. Z. paskolos sutartis buvo sudaryta 2007 m. rugpjūčio 18 d., tačiau turtas, kuriuo M. Z. padengė savo skolą A. K., buvo įkeistas bankui likus daugiau nei metams iki šios paskolos sudarymo. Todėl ieškovė nebūtų galėjusi nukreipti išieškojimo į turtą, kuriuo M. Z. padengė skolą A. K.. A. K. tai žinojo ir priėmė hipoteka įkeistą daiktą kartu su dėl to kylančia rizika, tačiau vėliau į perimtą turtą buvo nukreiptas išieškojimas pagal hipotekos kreditorės reikalavimus. Formaliai A. K. negavo naudos iš skolos padengimo sutarties. Skolos padengimo sutartis nepažeidė ieškovės teisių ir nėra visų būtinųjų actio Pauliana (Pauliana ieškinys) taikymo sąlygų.

6.2.                      Byloje nėra pateikta įrodymų apie apeliantų nesąžiningumą. Teismo motyvai, kad ginčijama skolos padengimo sutartimi atsakovai M. Z. ir V. Z. siekė paslėpti savo turtą ir taip išvengti atsiskaitymo, galimai patvirtina tik šių atsakovų nesąžiningumą, tačiau savaime nepatvirtina apeliantų nesąžiningumo.

6.3.                      Laikinosios apsaugos priemonės gali sukelti A. K. esminės žalos. Atsakovas ir banko „Nordea Bank Finland Plc.“ Lietuvos skyrius (dabar AS „Luminor“ bankas) 2017 m. rugsėjo 27 d. sudarė kreditavimo sutartį dėl 589 950 Eur paskolos. Ši paskola dar nėra grąžinta. Pagal sutarties sąlygas, palūkanos ir kredito dalis yra mokamos iš A. K. asmeninės sąskaitos. Paskolos grąžinimas yra užtikrintas įkeičiant A. K. turtą, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Bankas, gavęs informaciją apie laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas jam įkeistam nekilnojamajam turtui ir (ar) atsakovo asmeninei sąskaitai, turi faktinį pagrindą pareikalauti arba anksčiau termino grąžinti paskolą arba papildomai įkeisti neapsunkintą turtą.

7.       Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.                      Apeliantų argumentai, kad ieškovė nebūtų galėjusi nukreipti išieškojimo į jiems perleistą turtą, nes jis buvo įkeistas, yra klaidingi. Turto įkeitimas nereiškia, kad ne hipotekos kreditorius negali nukreipti išieškojimo į šį turtą. Be to, šie argumentai yra susiję su ginčo esme, o ne su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.

7.2.                      Ieškovė, teikdama ieškinį, pagrindė, kad šiuo atveju yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ji išsamiai išdėstė ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą, taip pat pagrindė teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Ieškinyje išdėstytos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai ir gali taip elgtis ateityje. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad jie negavo naudos iš jiems perleisto turto. Jie nutyli, kad turtą, kuris buvo perleistas jų pasiūlytam pirkėjui, įgijo UAB „KA Invest“ (smulkioji UAB (duomenys neskelbtini) akcininkė, kurios vadovas ir kontroliuojantis akcininkas yra A. K.), o iš jos turtą įgijo V. Z. (atsakovo H. Z. sutuoktinė). Šios aplinkybės papildomai patvirtina atsakovų nesąžiningumą.

7.3.                      Aplinkybės, kad apeliantai turi įsiskolinimų, kurių negali vykdyti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir gali patirti žalos, nepaneigia, jog šiuo atveju yra nustatytos būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos ir nėra reikšmingos nagrinėjamo ginčo kontekste. Apeliantai gali išspręsti klausimus dėl būtinybės užtikrinti minimalius šeimos poreikius esant lėšų areštui kreipdamiesi į antstolį, kuris turės priimti dėl to atitinkamus sprendimus. Apeliantai galėtų prašyti nustatyti sumą, kuria jie galėtų laisvai disponuoti.

8.       Atsakovas M. Z. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pritaria apeliantų išdėstytiems argumentams ir sutinka su jų reikalavimu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas pažymėjo, kad apeliantai buvo jo kreditoriais, savo rizika priėmusiais jo įkeistą turtą, kuris vėliau buvo realizuotas, todėl faktiškai jis nepadengė savo skolos apeliantams ir liko jų skolininku.

9.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „2A Invest“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pritaria apeliantų prašymui panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliantų naujai teikiamų įrodymų priėmimo

10.       Apeliantai, teikdami atskirąjį skundą, pateikė apeliacinės instancijos teismui šiuos naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teisme: 1) „Nordea Bank Finland Plc.“ Lietuvos skyriaus 2012 m. sausio 24 d. pažymą ir 2012 m. vasario 9 d. sutikimą, kuriais pastaroji bendrovė leido perleisti apeliantams jai įkeistą M. Z. ir V. Z. priklausantį nekilnojamąjį turtą; 2) M. Z. ir V. Z. bei A. K. 2012 m. vasario 10 d. sudarytą skolos padengimo sutartį, kurios pagrindu, atsiskaitant už M. Z. įsiskolinimus, apeliantams buvo perleistas M. Z. ir V. Z. nekilnojamasis turtas; 3) antstolio 2014 m. gegužės 14 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą ir 2014 m. gruodžio 3 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriais buvo priverstinai realizuotas apeliantams anksčiau perleistas hipoteka įkeistas nekilnojamasis turtas; 4) apeliantų ir „Nordea Bank Finland Plc.“ sudarytos kreditavimo sutarties specialias sąlygas. Iš atskirajame skunde išdėstytų aplinkybių matyti, kad, teikdami šios pastraipos 1–3 punktuose išvardytus įrodymus, apeliantai siekia paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas, jog sandoriai, kuriais atsakovai M. Z. ir V. Z. perleido jiems savo nekilnojamąjį turtą, buvo sudaryti pažeidžiant ieškovės interesus, kadangi šiais sandoriais perleistas turtas buvo įkeistas bankui ir negalėjo būti panaudotas atsiskaitant su ieškove, o teikdami šios pastraipos 4 punkte nurodytą įrodymą jie siekia pagrįsti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai varžo jų teises.

11.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios nuostatos taikymo yra išaiškinta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą, visų pirma, turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 45 punktas).

12.       Įvertinus apeliantų atskirajame skunde išdėstytas aplinkybes ir jų naujai teikiamų įrodymų turinį, matyti, kad šie įrodymai yra susiję su nagrinėjamoje byloje keliamais klausimais ir apeliantų atskirajame skunde nurodytais argumentais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantai negalėjo pateikti šių įrodymų, kai klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas išsprendė šį klausimą nepranešęs apie tai atsakovams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų naujai teikiamų įrodymų priėmimas neturėtų užvilkinti šios bylos nagrinėjimo, kadangi kiti dalyvaujantys byloje asmenys, teikdami atsiliepimus į atskirąjį skundą, iš esmės išdėstė savo pozicijas dėl šiais įrodymais grindžiamų aplinkybių. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas priima visus apeliantų kartu su atskiruoju skundu naujai teikiamus įrodymus, išskyrus apeliantų teikiamą skolos padengimo sutartį, ir, spręsdamas klausimą dėl apeliantų pateikto atskirojo skundo pagrįstumo, vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantų teikiamą skolos padengimo sutartį, kadangi šis dokumentas jau yra pateiktas byloje – šią sutartį, kaip vieną iš ieškinio priedų, teikė ieškovė.

Dėl apeliantų atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo

13.       Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas patenkino ieškovės prašymą taikyti apeliantų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai).

14.       Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

15.       CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar ieškovo pareikšti reikalavimai yra preliminariai pagrįsti ir juos patenkinus galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, teismas turi įvertinti, ar konkrečiu atveju egzistuoja grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir konkrečios priemonės taikymo būtinumą privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

16.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad egzistuoja abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Teismas nustatė, kad ieškovės pareikšti reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti ir byloje nėra akivaizdžių duomenų, jog ieškovei palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Teismas taip pat nustatė, kad egzistuoja grėsmė, jog teismui patenkinus ieškinio reikalavimus ieškovei palankus teismo sprendimas negalės būti įvykdytas, kadangi: 1) ieškinio suma atsakovams yra didelė ir jų turimo turto galėtų neužtekti įvykdyti ieškovei palankų teismo sprendimą; 2) ieškinyje nurodytos aplinkybės apie atsakovų, turėjusių įsipareigojimus ieškovei, turto perleidimą kitiems asmenims, tikėtinai pagrindžią galimą atsakovų nesąžiningumą ir jų siekį apsunkinti ieškovei galimybę realizuoti savo reikalavimus panaudojant jiems priklausantį turtą. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria jų atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nurodo, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nežinojo ir neįvertino apeliantų atskirajame skunde išdėstytų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių, jog ieškovė negalėjo nukreipti savo reikalavimų į turtą, dėl kurio perleidimo buvo susitarę atsakovai ginčijamu sandoriu, todėl jis nepagrįstai pripažino, kad atsakovai pažeidė ieškovės interesus ir buvo nesąžiningi. Taigi, šiuo atveju yra aktualu įvertinti, ar apeliantų atskirajame skunde nurodytos faktinės sandorių sudarymo aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas dėl laikinųjų apsaugos priemonių sąlygų egzistavimo.

17.       Kaip minėta anksčiau, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas, visų pirma, turi preliminariai įvertinti ieškinio pagrįstumą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, spręsdamas šį klausimą, teismas atlieka tik pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) vertinimą, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Tačiau, spręsdamas šį klausimą, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų. Ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-350-370/2022, 17 punktas). Todėl teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti patenkintas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). 

18.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė ieškinyje, be kita ko, yra suformulavusi teismui reikalavimą panaikinti atsakovų M. Z. ir V. Z. bei apelianto A. K. sudarytą skolos padengimo sutartį, kuria apeliantams, padengiant M. Z. įsiskolinimus A. K., buvo perleisti keli M. Z. ir V. Z. priklausę nekilnojamojo turto objektai (2 žemės sklypai ir gyvenamasis namas). Ieškovė įrodinėja, kad, sudarant šį sandorį, buvo pažeistos jos teisės, kadangi M. Z. turėjo įsiskolinimų ieškovei ir perleidęs savo nekilnojamąjį turtą jis apsunkino jai galimybę realizuoti savo reikalavimus nukreipiant išieškojimą į šį turtą, o pats negavo už jį iš apeliantų realaus atlygio. Todėl ieškovė prašo panaikinti šį sandorį taikant actio Pauliana institutą, taip pat taikyti restituciją pinigais ir priteisti iš apeliantų jos nurodytas sumas. Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimus, kaip minėta, vertino, kad visi ieškovės reikalavimai, taigi, ir jos reikalavimai apeliantų atžvilgiu, galėtų būti patenkinti.

19.       Apeliantai nesutinka su ieškovės išdėstyta pozicija dėl jų sudaryto sandorio neteisėtumo ir atskirajame skunde nurodo, kad šiuo sandoriu nebuvo pažeistos ieškovės teisės, kadangi perleistas turtas jau anksčiau buvo įkeistas bankui ir ieškovė bet kokiu atveju nebūtų galėjusi nukreipti savo reikalavimų į šį turtą. Grįsdami šias aplinkybes, apeliantai remiasi byloje pateikta 2012 m. vasario 10 d. skolos padengimo sutartimi, kurios pagrindu apeliantams buvo perleistas atsakovams M. Z. ir V. Z. priklausęs nekilnojamasis turtas, taip pat „Nordea Bank Finland Plc.“ Lietuvos skyriaus pažyma ir sutikimu, iš kurių matyti, kad turtas, kuris minėta sutartimi buvo perleistas apeliantams, buvo įkeistas šiam bankui dar 2006 metais. Remdamiesi šiomis aplinkybėmis, apeliantai nurodo, kad skolos padengimo sutartis nepažeidė ieškovės teisių ir nėra visų teismų praktikoje nurodytų actio Pauliana instituto, kurį siekia taikyti ieškovė, taikymo sąlygų. Atitinkamai apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nedisponuodamas duomenimis apie perleisto turto įkeitimą, nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų išsamiai ištirti ginčo faktines aplinkybes ir įvertinti, ar laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios reikalavimų pagrįstumui. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo jau šioje proceso stadijoje vertinti, kad ieškovės reikalavimai, pareikšti jų atžvilgiu, negalėtų būti patenkinti.

20.       Šiuo aspektu, visų pirma, pažymėtina, kad, priešingai nei teigia apeliantai, turto įkeitimas pats savaime nesudaro absoliutaus pagrindo pripažinti, jog kiti kreditoriai negalės nukreipti išieškojimo į šį turtą ir jų reikalavimai šio turto atžvilgiu yra absoliučiai nepagrįsti, kadangi įkeistas turtas, pavyzdžiui, gali būti realizuotas už didesnę kainą, viršijančią hipotekos kreditoriaus reikalavimų vertę, o apeliantai šių aplinkybių plačiau nedetalizuoja. Antra, iš apeliantų išdėstytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad atsakovams sudarant skolos padengimo sutartį, ankstesni turto savininkai dar vykdė savo prievoles hipotekos kreditoriui ir į perleidžiamą turtą nebuvo nukreiptas išieškojimas; be to, ieškovė byloje pateikė duomenis, kad skolos padengimo sutartimi apeliantams perleistas turtas ir vėliau, perleidžiant jį vykdymo procese, buvo perleistas asmenims, galimai susijusiems su atsakovais. Esant tokioms aplinkybėms, klausimas, ar ieškovės ginčijamas sandoris pažeidė jos teises ir apeliantų atžvilgiu pareikšti reikalavimai galėtų būti patenkinti nepaisant to, kad turtas, dėl kurio ji kelia ginčą, buvo įkeistas bei realizuotas vykdymo procese, galės būti išspręstas tik išsamiai įvertinus šių sandorių sudarymo aplinkybes. Apeliantų nurodytos faktinės aplinkybės apie turto įkeitimą galėtų būti aktualios nagrinėjant bylą iš esmės, o ne vertinant ieškinio preliminarų pagrįstumą.

21.       Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino preliminarų ieškinio pagrįstumą, turi būti įvertinta, ar šiuo atveju egzistuoja grėsmė, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje dėl šios antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad pagrindą konstatuoti grėsmę ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui lemia atsakovo nesąžiningumas, o ne kitos aplinkybės, tokios kaip didelė ieškinio suma ar sunki atsakovo turtinė padėtis, kurios savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1082-1120/2021, 25 punktas, 2022 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-910/2022, 34 punktas). Teismų praktikoje nurodyta, kad tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais jis bando išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018, 17 punktas). Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai, atlikti iki bylos iškėlimo, tiek ir veiksmai, atlikti jos nagrinėjimo metu, todėl tai, kad asmuo dar iki bylos iškėlimo galimai elgėsi nesąžiningai gali sukelti pagrįstų abejonių dėl jo sąžiningumo vykdant jam galbūt nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1143-790/2021, 12 punktas).

22.       Ieškovė, įrodinėdama atsakovų nesąžiningumą, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, ieškinyje nurodė, kad atsakovai M. Z. ir V. Z. 2012 metais, kai galiojo M. Z. ir ieškovės sudarytos paskolos sutartys, o M. Z. jau kurį laiką nevykdė šiomis sutartimis prisiimtų įsipareigojimų ieškovei ir artėjo galutinis terminas paskoloms grąžinti, perleido savo turimą nekilnojamąjį turtą apeliantams. Ieškovė taip pat teikė teismui duomenis, kad apeliantai buvo įkeitę jiems priklausantį turtą užtikrindami M. Z. prievolių ieškovei įvykdymą, todėl jie žinojo apie M. Z. prievoles ieškovei. Galiausiai, ieškovė pateikė duomenis, kad skolos padengimo sutartimi apeliantams perleistas turtas buvo dar kelis kartus perleistas, tačiau kiekvieną kartą jis buvo perleidžiamas asmenims, susijusiems su atsakovais. Išdėstytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leido pirmosios instancijos teismui padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovai, sudarydami sandorius dėl M. Z. ir V. Z. priklausančio turto perleidimo, galėjo siekti apsunkinti ieškovei galimybę įvykdyti savo reikalavimus M. Z. ir V. Z. atžvilgiu. Tai savo ruožtu kelia abejonių dėl atsakovų sąžiningumo ir sudaro pagrindą vertinti, kad atsakovai ir ateityje gali siekti apsunkinti ieškovei galimybę įvykdyti šioje byloje priimtą galbūt jai palankų teismo sprendimą.

23.       Pažymėtina, kad apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada dėl galimo jų nesąžiningumo, atskirajame skunde iš esmės neginčija pirmiau nurodytų aplinkybių, kuriomis remdamasi ieškovė įrodinėjo jų galimą siekį apsunkinti prievolių įvykdymą ir kurioms pritarė pirmosios instancijos teismas. Atskirajame skunde apeliantai nurodo iš esmės tik jau aptartas aplinkybes, kad ginčijamu sandoriu perleistas turtas buvo įkeistas hipoteka ir ieškovė bet kokiu atveju negalėjo nukreipti į jį savo reikalavimų, todėl turto perleidimas nesuponavo atsakovų nesąžiningumo ieškovės atžvilgiu. Apeliantai taip pat nurodo, kad minėtu sandoriu perleistas turtas galiausiai buvo realizuotas ir panaudotas padengiant hipotekos kreditoriaus reikalavimus. Tačiau tokios aplinkybės, kaip minėta, išsamiau jų neatskleidus ir neįvertinus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad perleidžiant ginčo turtą atsakovai galėjo siekti išvengti pareigos vykdyti ieškovės reikalavimus.

24.       Be pirmiau aptartų argumentų, apeliantai atskirajame skunde prašydami panaikinti jų atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones remiasi ir aplinkybėmis, kad laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai suvaržo jų teises. Apeliantai nurodo, kad A. K. yra sudaręs kreditavimo sutartį su „Nordea Bank Finland Plc.“ (dabar AS „Luminor“ bankas) ir šios sutarties pagrindu jam buvo suteiktas 589 950 Eur kreditas, kuris šiuo metu dar nėra grąžintas. Todėl, apeliantų teigimu, teismui pritaikius jų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones (areštavus bankui įkeistą A. K. nekilnojamąjį turtą ir sąskaitą, iš kurios yra mokamos įmokos ir palūkanos), kreditą suteikęs bankas gali pareikalauti grąžinti kreditą anksčiau termino arba sutarties įvykdymo užtikrinimui įkeisti kitą neapsunkintą turtą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ir šios apeliantų nurodytos aplinkybės, taip pat nesudaro pagrindo panaikinti teisėtai ir pagrįstai apeliantų atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

25.       Apeliantų teisės šiuo atveju galėtų būti užtikrintos pasitelkiant kitas civiliniame procese taikytinas priemones. Pavyzdžiui, apeliantai gali kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu dėl nuostolių, galinčių atsirasti pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 straipsnis) ar prašyti teismo leisti atlikti tam tikras operacijas su areštuotomis lėšomis (CPK 145 straipsnio 6 dalis). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantai yra pasinaudoję teise prašyti teismo užtikrinti jų galimų nuostolių atlyginimą, tačiau šis prašymas dar nėra galutinai išspręstas – A. K. yra pateikęs atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties. Esant tokioms aplinkybėms, kai apeliantai gali siekti išspręsti jiems kilusius sunkumus pasitelkdami kitas civiliniame procese taikytinas priemones, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jų atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje yra pritaikytos siekiant užtikrinti bankrutuojančios bendrovės pareikštus reikalavimus, todėl tuo atveju, jeigu, panaikinus šias priemones, ieškovei galimai palankus teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas, galėtų būti pažeisti ne tik ieškovės, bet ir jos kreditorių interesai.

26.       Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi pritaikęs apeliantų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas bei atsižvelgė į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Apeliantų atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytų išvadų. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                        Irmantas Šulcas