Administracinė byla Nr. I-932-279/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01997-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.; 1.15.2.3.2.; 1.37.2.3.; 3.21.
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 27 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Teismas
n u s t a t ė:
pareiškėjas D.L. ir atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jiems pranešta teismo šaukimais (b. l. 129-130). Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių TI pateikė prašymą bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (b. l. 102), pareiškėjas prašymo dėl nedalyvavimo teismo posėdyje nepateikė.
Pareiškėjas skundu (b. l. 2-3) bei atsikirtimu į atsiliepimą (b. l. 106) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisti 30 000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, jog apytiksliai nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose netinkamomis sąlygomis, taip pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Paaiškino, jog kamerose Nr. 57, 55, 40, 41, 100, 30 ir kt. buvo laikomas su kitais asmenimis, neužtikrinant minimalaus Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyto ploto. Pažymėjo, kad nacionalinis teisės aktas, kuriame nustatyta ne mažesnė kaip 3,6 kv. m minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kameroje norma vienam asmeniui, prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra išaiškinta ir nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmeniui negali tekti individualaus minimalaus gyvenamojo ploto mažiau kaip 3 kv. m, kas reiškia, kad į minimalų ir privatų gyvenamąjį plotą negali būti įskaičiuotas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė ir tai, kad kameros, kuriose buvo laikomas, neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų: kamerose buvo tamsu, gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje, skaityti bei rašyti buvo neįmanoma; kamerų langai buvo nešvarūs, stiklai purvini, todėl neskaidrūs, jų nuvalyti nebuvo galimybių, nes iš vidaus ir išorės yra įrengtos grotos. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas Šiaulių TI kamerose, anot pareiškėjo, tiesiogiai lėmė neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, kas sudaro pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pareiškėjas akcentavo, kad žala jam padaryta sąmoningai, tyčia, todėl nei žmogaus teisių pažeidimo pripažinimas, nei kaltųjų asmenų atsiprašymai negali būti laikomi pakankama satisfakcija.
Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 96-102) pareiškė, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Nurodė, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D.L.“ matyti, kad pareiškėjas, laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 40, 47, 100, 41, 82 ir 32, kuriose buvo laikoma nuo 1 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui tekdavo nuo 20,1 kv. m iki 2,88 kv. m kameros ploto. Atkreipė dėmesį į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio metu (kalinamieji kiekvieną dieną turi galimybę eiti sportuoti į sporto salę, žaisti stalo tenisą, žaisti krepšinį ir t. t.) asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje.
Paaiškino, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo kalinimo kamerose nebuvo atlikta patikrinimų dėl kamerų atitikimo higienos normos reikalavimams. Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nustatytais reikalavimais. Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose langai yra skaidraus stiklo, kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas – atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi – keturios dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė apšvieta. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpose, todėl asmenys laikomi kameroje rūpinasi ir langų valymu. Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas. Pasinaudojus juo, komplektas grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Mano, jog atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje laikomi asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Informavo, jog patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis.
Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su laikymo Šiaulių TI sąlygomis, savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų. Nusiskundimų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas jo nurodytas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kameras, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Atsakovo atstovas prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei tai, jog įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo D. L. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios įstatymo redakcijos) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio nuostatas, tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, o pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri ir nustatė laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2011 m. spalio 14 d. ir periodiškai laikytas iki 2014 m. gegužės 23 d. (b. l. 12-29). Atsakovo atstovas nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 102).
Pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu apytiksliai nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. (b. l. 2). CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotu senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimu, asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013). Todėl atsižvelgiant į galiojusį teisinį reguliavimą, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų ir į atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje nurodytus pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpius, daroma išvada, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. nuo jo laikymo netinkamomis kalinimo sąlygomis Šiaulių TI pradžios, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Tačiau pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė tik 2015 m. birželio 22 d., tai patvirtina žyma ant pašto voko (b. l. 4).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (exofficio) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Pareiškėjas skunde nenurodė ir susipažinęs su atsakovo atstovo atsiliepimu nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 14 d. iki 2012 m. birželio 22 d., kai, pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų ir tokiu būdu galimai pažeidė jo teises, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ir exofficio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 14 d. iki 2012 m. birželio 22 d. ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka ginama pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą nuo 2012 m. birželio 23 d. iki 2014 m. gegužės 23 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su jo laikymu Šiaulių TI kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų.
Minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Ginčo laikotarpiu galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nebuvo nustatyti, juos reglamentavo ir šiuo metu reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Šio įsakymo 1.3.1 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI, kameras, jų plotą bei kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusį bendrą kalinamų asmenų skaičių, Šiaulių TI pateikė Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. pažymoje „Dėl D.L.“ Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 12-29). Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad periodiškai nuo 2012 m. birželio 23 d. iki 2014 m. gegužės 23 d., viso 603 paras, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 40, 47, 100, 41, 82 ir 32, iš jų – 87,5 paros – pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 515,5 paros – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Šiaulių TI pateiktais suvestiniais duomenimis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė atsižvelgęs į tai, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009 m. liepos 30 d. sprendimą bylojePitalevprieš Rusiją; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimąbyloje Lutokhin prieš Rusiją; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimąbyloje Grzywaczewski prieš Lenkijąir kt.).
Apibendrinus byloje esančią medžiagą, taip pat įvertinus tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 31-32), teismas sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Taigi atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuojama, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos3 straipsniu.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog Šiaulių TI kamerose neužtikrino tinkamų apšvietimo sąlygų. Kamerose buvo tamsu, gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje, skaityti ar rašyti buvo neįmanoma. Be to, kamerų langai buvo nešvarūs, stiklai purvini, todėl neskaidrūs. Jų nuvalyti nebuvo galimybių, nes iš vidaus ir išorės yra įrengtos grotos.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimai buvo nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktuose. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 ir 14.1 punkto nuostatas, kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.
Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo apšvietimo kamerose, iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatė, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras ne kartą atliko Šiaulių TI gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą (b. l. 35-71), tačiau atsižvelgiant į patikrinimo aktų rezultatus, daroma išvada, jog byloje nėra duomenų, kad ši institucija pareiškėjo laikymo laikotarpiu būtų atlikusi valstybinės visuomenės sveikatos saugos periodinę ar operatyviąją kontrolę kamerose Nr. 40, 47, 100, 41, 82 ir 32, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su apšvietimo reikalavimais šiose kamerose. Minėtos aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu dėl tokių matavimų, kuriuos atlikti gali Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija užsakius Šiaulių visuomenės sveikatos centrui, į Šiaulių TI administraciją nesikreipė nei pareiškėjas, nei kiti asmenys. Šią išvadą patvirtina ir atsakovo atstovo teikta informacija iš Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalo apie pareiškėjo D. Lekavičiaus ginčo laikotarpiu teiktus skundus šios įstaigos administracijai (b. l. 30). Įrodymų, patvirtinančių, jog dėl šių pažeidimų skundais, prašymais kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, nepateikė ir pareiškėjas.
2015 m. rugpjūčio 10 d. Nr. 62108-805 Pažyma apie laikymo sąlygas Šiaulių TI (toliau – ir Pažyma apie laikymo sąlygas, b. l. 31-34) patvirtina, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 bei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nustatytais reikalavimais – kamerose yra skaidraus stiklo langai, kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi-keturios dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25 W) (b. l. 31).
Nagrinėjamu aspektu vertinant pareiškėjo argumentus dėl nešvarių langų kamerose, atsižvelgiama į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 59 punkto nuostatas, kurios numatė, kad ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.) valymą. Informacija apie pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą registruojama laisvės atėmimo vietoje laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 3 punktą, suimtieji tardymo izoliatoriaus administracijos paskyrimu eilės tvarka privalo tvarkyti kameras, kuriose patys gyvena. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.
Šiaulių TI nurodė, kad izoliatoriaus patalpų priežiūra, įskaitant valymą, vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis (b. l. 99). Pažymoje apie laikymo sąlygas (b. l. 32) nurodyta, jog kiekvienos kameros atskirai neįmanoma aprūpinti valymo inventoriumi dėl nuolatinio inventoriaus gadinimo ir lėšų stokos, todėl valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal kalinamų asmenų prašymus, o baigus valyti, šis inventorius grąžinamas atgal į jam laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra spintelė, skirta valymo inventoriui (skudurams, šepečiams, WC šepečiui, dubenims, sodai bei tarkuotam ūkiniam muilui) laikyti. Šias aplinkybes patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuoti duomenys (b. l. 44, 52).
Atsakovo atstovas byloje taip pat pateikė Šiaulių TI 2012-2013 m. patalpų pagrindinio valymo grafiką (b. l. 75-77), pagal kurį pagrindinį patalpų valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt. paviršių, naudojant dezinfekcines medžiagas) vykdo kamerose esantys suimtieji ir nuteistieji kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį. Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes apie nešvarius langus kamerose iš dalies patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro, 2013 m. birželio 26 d. atlikusio Šiaulių TI periodinį patikrinimą, duomenys, užfiksuoti 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 (b. l. 51). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad informacijos apie pagrindinį patalpų valymą, kaip ir numatyta Šiaulių TI 2012-2013 m. patalpų pagrindinio valymo grafike, registracijos žurnale nėra, todėl Šiaulių visuomenės sveikatos centras konstatavo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 59 punkto pažeidimą. Grįžtamosios kontrolės, kurią Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko 2013 m. rugsėjo 2 d., patikrinimo akto Nr. EP-301 (b. l. 59) duomenys patvirtina, kad minėtas pažeidimas buvo pašalintas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 (b. l. 69) užfiksavo, jog pagrindinis patalpų valymas numatytas kas mėnesį, gyvenamųjų patalpų pagrindinio valymo registras vedamas.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei remiantis aukščiau nurodytais Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų rezultatais, sprendžiama, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl neužtikrintų apšvietimo sąlygų kamerose Nr. 40, 47, 100, 41, 82 ir 32, konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI kamerose buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 22, 23 punktų bei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 ir 14.1 reikalavimus, nėra pagrindo. Byloje nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 59 punkto du mėnesius trukęs pažeidimas nelaikytinas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl neužtikrintų apšvietimo sąlygų kamerose.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybės, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų sutrikusi jo sveikata)bei pažeidimų pobūdį, trukmę (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 87,5 paros), mastą, intensyvumą (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, tačiau pažeidimas trūko ilgiausiai 18 parų iš eilės), į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų nereiškė skundų Šiaulių TI administracijai (b. l. 30), į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo ir į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei trejiems metams nuo pažeidimų pradžios ir vieneriems metams nuo jų pabaigos ir, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 700 eurų priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo D.L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti D.L., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 700,00 eurų (septynis šimtus eurų 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.
Teisėja Nijolė Čekanauskienė