Administracinė byla Nr. A15–45/2007
Procesinio sprendimo kategorija 15.2
(S)

LIETUVOS
VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. sausio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus
Baranovo (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Edvardo Sinkevičiaus
(pranešėjas),
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant pareiškėjui V. S. ,
atsakovų atstovams Julianai Ostrouch ir Gintarui Kėžiui,
trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Rimantui Mačiukaičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę
bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 13 d. sprendimo
administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Kalėjimų
departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Marijampolės
pataisos namų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės
skyriui, byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvaujant Laisvės atėmimo
vietų ligoninei, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, kurio, patikslinęs
reikalavimus, prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 1 000 000 Lt jam padarytos žalos
atlyginimo. Nurodė, kad nuo 2000 m. lapkričio mėn. yra pripažintas II grupės invalidu.
Iki 2002 m., kol jis nebuvo suimtas, jo liga jam netrukdė dirbti ir rūpintis
šeima. Nuo tada, kai pradėjo atlikti bausmę Marijampolės pataisos namuose, jis
yra valstybės pilnai išlaikomas ir už tai, kad būtų išsaugota jo sveikata,
atsakomybę turi prisiimti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija
ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Šiuo metu jis yra nedarbingas,
nes 2004 m. gruodžio 23 d. jam amputuota koja. Valdžios institucijų darbuotojai
neveikė taip, kaip jie privalėjo veikti pagal teisės aktus, kad bausmės
atlikimo metu būtų išsaugota jo sveikata: laisvės atėmimo vietose jam nebuvo
skiriamas tinkamas gydymas, jį gydė netinkamais pigiais vaistais, jis kalėjo
antisanitarinėmis sąlygomis, kuriose kalinių kiekis kelis kartus viršija
nustatytas normas, nuolat trūko saulės, oro, nebuvo ventiliacijos. Šios
nepakeliamos sąlygos sugriovė jo organizmo imuninę sistemą, sukėlė kojos
gangreną ir jos amputaciją. Jis nebuvo gydytas Universitetinėse klinikose ar
kitose viešosiose sveikatos priežiūros įstaigose ar siųstas ten gydytis. Kojos
amputacija atlikta skubotai, nepasitarus su geriausiais šios srities
specialistais. Medikai pasirinko patį pigiausią gydymo būdą. Todėl jam padaryta
žala, kurios neįmanoma įvertinti pinigais. Minėta žala atsilieps ir jo šeimai,
kurioje auga mažamečiai vaikai. Todėl prašė iš atsakovų priteisti padarytą
turtinę ir neturtinę žalą, kurią įvertina 1 000 000 Lt. Pareiškėjas pradiniame
skunde taip pat buvo pareiškęs reikalavimą Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdybos Marijampolės skyriui dėl žalos atlyginimo, tačiau patikslinęs skundą
šio reikalavimo atsisakė.
Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu prašė
paskirti ekspertizę tam, kad būtų išsiaiškinta, ar tinkamai atlikta sveikatos
priežiūra, ar koja galėjo būti amputuota dėl blogos sveikatos priežiūros.
Atsakovo atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerija skundą prašė atmesti. Teigė, kad atsakovu šioje byloje turėtų būti
Kalėjimų departamentas, nes jis yra atskiras juridinis asmuo ir pagal Tarnybos
Kalėjimų departamente statuto 2 straipsnį jam pavaldžios pataisos namai ir
laisvės atėmimo vietų ligoninės. Marijampolės pataisos namai ir Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerija galėtų dalyvauti šioje byloje
suinteresuotais asmenimis kaip institucija, kurios pareigūnai atliko
skundžiamus veiksmus, ir institucija, valdanti asignavimus, skiriamus iš
valstybės biudžeto žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų
veiksmų, atlyginimui. Taip pat teigė, kad pareiškėjas turi įrodyti neteisėtų
veiksmų faktą, priežastinį ryšį, žalos dydį. Pareiškėjas jau buvo II grupės
invalidas prieš patenkant į laisvės atėmimo vietą, todėl būtina nustatyti jo
sveikatos būklę tuo laiku ir jos pasikeitimus vėlesniu laiku bei įvertinti, ar
gydymas buvo tinkamas.
Atsakovo atstovė Lietuvos Respublikos sveikatos
apsaugos ministerija skundą prašė atmesti. Nurodė, kad šiuo atveju nėra jokio
priežastinio ryšio tarp, pareiškėjo teigimu, jam padarytos negrįžtamos žalos ir
Sveikatos apsaugos ministerijos neteisėtos veikos, t. y. Sveikatos apsaugos
ministerija neatliko veiksmų, kuriuos draudžia atlikti įstatymai, bei neturėjo
atlikti pareigos, dėl kurios neatlikimo padaryta žala. Sveikatos apsaugos
ministerija nėra sveikatos priežiūros paslaugų teikėja, ji taip pat nevykdo kardomojo
kalinimo funkcijų. Laisvės atėmimo įstaigos yra pavaldžios Kalėjimų
departamentui, kuris organizuoja kardomojo kalinimo (suėmimo) ir teismų
nuosprendžiais paskirtų kriminalinių bausmių vykdymą, taip pat organizuoja ir
kontroliuoja jam pavaldžių įstaigų asmens sveikatos priežiūros tarnybų veiklą,
higienos normų reikalavimų vykdymą, kaupia ir analizuoja statistinius duomenis
ir informaciją apie kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose laikomų
asmenų sveikatos būklę, mirtingumą, autoagresijas. Viena iš Kalėjimų departamentui
pavaldžių įstaigų yra Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – LAVL). Pagal
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 2 dalį, LAVL
prilyginama laisvės atėmimo bausmę vykdančiajai pataisos įstaigai. Už minėtos
įstaigos veiklos organizavimą ir koordinavimą atsakingas Kalėjimų
departamentas. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti turtinę žalą, tačiau
nepateikė jokių dokumentų, kuriais pagrįstų neva dėl neteisėtų valstybės
atstovų veikimo ar neveikimo jo patirtas išlaidas ar negautas pajamas.
Atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas prie
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą prašė atmesti. Nurodė, kad
pareiškėjas iki suėmimo buvo pripažintas II grupės invalidu. Atlikdamas bausmę
Marijampolės pataisos namuose ir LAVL, skundų dėl netinkamo gydymo nėra
reiškęs, todėl jokios žalos jam padaryta nebuvo.
Atsakovo atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau
– Marijampolės PN) prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas į
Marijampolės pataisos namus atvežtas etapu 2002 m. spalio 31 d. Atvykimo metu jis buvo II grupės invalidas. Iki atvykimo jis du kartus gydytas LAVL
chirurginiame skyriuje. Atlikdamas bausmę Marijampolės PN nuo 2002 m. spalio 31 d. iki 2004 m. rugsėjo 16 d. į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus jis kreipėsi
75 kartus. Buvo skiriami įvairūs medikamentai, atliktos rentgeno nuotraukos,
tyrimai. Marijampolės PN nuteistasis gavo medikamentus, kuriuos rekomendavo
LAVL chirurgai ir chirurgai konsultantai. Nuteistajam buvo rekomenduota tęsti
gydymą trentaliu, ksantinolio nikotinatu. Pastarieji medikamentai per anksčiau
minėtą laikotarpį skirti 71 kartą 7-15 dienų kursais. Iš viso nuteistajam
paskirtos 1149 tabletės ir kapsulės kraujotaką gerinančių medikamentų. Gydymosi
LAVL nuo 2002 m. spalio 14 d. iki 2002 m. spalio 31 d. metu konsultavęs angiochirurgas nurodė, kad liga palaipsniui progresuoja. Ligos išsivystymui ir
progresavimui labai didelę įtaką turi rūkymas. Kadangi nuteistasis V. S. gausiai rūkė, jis
daug kartų buvo įspėtas, kad jo kojų kraujagyslių būklė bloga ir gresia
amputacija. Tačiau jis į pastabas nereagavo. Pažymėjo, kad jis kelis kartus
atsisakė vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę konsultacijai pas
angiochirurgą. Jau po kojos amputacijos 2005 metais nuteistasis skirtus
gydytojų medikamentus naudojo nereguliariai. Neplaninės kratos metu 2005 m. spalio 24 d. pas nuteistąjį išimta 54 įvairios tabletes ir kapsules, tarp kurių buvo ir
kraujotaką gerinantys medikamentai. Nuo atvykimo dienos nuteistasis buvo
paskirtas į invalidų brigadą, kurioje nuteistieji gyveno vienu aukštu.
Nuteistasis V. S. galėjo
būti lauke neribotą laiką, gyvenamosios patalpos saulėtos, su dideliais langais
ir natūralia ventiliacija.
Tretysis suinteresuotas asmuo Laisvės atėmimų vietų
ligoninė su skundu nesutiko. Nurodė, kad V. S. gydymosi LAVL metu dėl apatinių
galūnių kraujotakos sutrikimų nuolatos konsultuotas Vilniaus miesto Universitetinės
ligoninės angiochirurgų. Pacientui visada buvo skirtas medikamentinis gydymas
pagal angiochirurgų rekomendacijas, adekvačias jo susirgimui. Paciento
pagrindinis susirgimas gydytas ne paracetamoliu ir analginu, kaip teigia
pareiškėjas, o ksantinoliu, trentaliu, troksovazinu, agapurinu, pentilino
lašelinėmis, aspirinu, ksanaksu ir kitais vaistais.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis ir nurodė, kad nagrinėjamo ginčo
esmė - ar pareiškėjo nurodytų institucijų pareigūnai veikė taip, kaip jie
privalėjo veikti pagal teisės aktus, ar dėl jų veiksmų atsirado žala, ar yra
priežastinis ryšys tarp veikos bei atsiradusios žalos. Teismas, išnagrinėjęs
bylą, nenustatė neteisėtų pareigūnų veiksmų bei neveikimo. Pareiškėjas taip pat
negalėjo nurodyti konkrečių pareigūnų veiksmų, dėl kurių padaryta žala. Argumentas,
kad jis buvo gydomas tik analginu, paracetamoliu, yra nepagrįstas. Šias
aplinkybes paneigia byloje esantys medicininiai dokumentai (II tomas, b. l.
28-64, III tomas, b. l. 2-13). Atlikdamas bausmę Marijampolės PN nuo 2002 m. spalio 31 d. iki 2004 m. rugsėjo 16 d. į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus pareiškėjas
kreipėsi 75 kartus. Buvo skiriami įvairūs medikamentai, atliktos rentgeno
nuotraukos, tyrimai. Ambulatorinėje kortelėje F 025 yra gydytojų įrašai, kurie
įrodo, kad Marijampolės PN nuteistasis gavo medikamentus, kuriuos rekomendavo
LAVL chirurgai ir chirurgai konsultantai. V. S. buvo rekomenduota tęsti gydymą
trentaliu, ksantinolio nikotinatu. LAVL metu pareiškėjui skirtas gydymas
ksantinoliu, trentaliu, troksovazinu, agapurinu, pentilino lašelinėmis,
aspirinu. Išvardinti vaistai plečia arterijas, mažina kraujo klampumą, didina
venų tonusą ir t. t. V. S. taip
pat buvo skirtas ir simptominis medikamentinis gydymas vaistais: ksanaksu,
ketanovu, lorafenu, ramberlu, tazepamu, ibuprofenu, askorutinu, omeprazoliu ir
polivitaminais. Ligonis buvo konsultuotas angiochirurgo E. J. Teismas vertino, kad V. S. pats tinkamai nesirūpino savo
sveikata - gydymo metu nesilaikė nurodytų rekomendacijų bei paskirto gydymo,
rūkė, nors ne kartą buvo įspėtas, kad rūkymas žymiai sumažins gydymo vaistais
efektyvumą. Minėtas aplinkybes patvirtina byloje esantys medicininiai
dokumentai, jas pripažįsta ir pats pareiškėjas. 2003 m. gruodžio 12 d. gydytoja S. S. pasiūlė
pareiškėjui vykti į LAVL chirurginį skyrių, tačiau nuteistasis atsisakė. Tai
patvirtina 2003 m. gruodžio l d. įrašas nuteistojo ambulatorinėje kortelėje.
Būklei pablogėjus, 2004 m. birželio 3 d. V. S. vėl buvo siunčiamas į LAVL, tačiau
vykti atsisakė (I tomas, b.l. 184). Pareikalavus parašyti raštu, 2004 m. birželio 3 d. parašė pareiškimą, kuriame nurodė, kad vykti į LAVL atsisako, o, pablogėjus
sveikatai, nieko nekaltins. 2004 m. rugsėjo 16 d. etapuotas į LAVL chirurginį
skyrių, buvo pratęsta II invalidumo grupė ir nurodyta atvežti į chirurginį
skyrių po 2 savaičių. Grįžo iš LAVL į Marijampolės PN 2004 m. spalio 7 d. Po 2 savaičių V. S. buvo
siūlyta vykti į LAVL, tačiau jis nesutiko. 2004 m. lapkričio 5 d. tarp dešinės pėdos II-III pirštų atsirado 0,5 cm. diametro opelė. Buvo nurodyta vykti į LAVL. Kadangi V.
S. vykti nesutiko, buvo pareikalauta raštiško atsisakymo (I tomas,
b.l. 183). 2004 m. lapkričio 10 d. prašyme nuteistasis V. S. nurodo, kad atsisako vykti į LAVL,
dėl savo sveikatos pataisos namų medikams pretenzijų neturės. 2004 m. lapkričio 15 d. nuteistasis atsisakė nuo perrišimų. Tai patvirtina Asmens sveikatos
istorijoje (forma 025-1/ap) gydytojos S.
S. įrašas (II tomas, b. l. 62). 2004 m. gruodžio 12 d. bendrosios praktikos slaugytoja J.
M. parašė, kad V. S.
atsisakė nuo dešinės pėdos pirštų opų perrišimų (II tomas, b.l.
130), 2004 m. gruodžio 17 d. gydytojas chirurgas M. S. į ligos istoriją įrašė, kad V. S. atsisakė nuo
kraujagysles plečiančių vaistų lašinės infuzijos į veną, ligoniui apie pasekmes
paaiškinta (II tomas, b.l. 131), o 2004 m. gruodžio 22 d. ligonis pažeidinėjo paskirtą režimą ištraukė intraveninį kateterį, atsisakė nuo medikamentų
lašinės infuzijos į veną, palatoje demonstratyviai rūkė (II tomas, b.l. 131). Pažymėtina,
kad kojos amputacija 2004 m. gruodžio 23 d. buvo atlikta gavus V. S. sutikimą, kuriame be kitų dalykų
nurodyta, kad pareiškėjui pakankamai aiškiai išaiškinta apie operaciją,
atsakyta į visus iškilusius klausimus apie jo būklę bei operacijos eigą (I
tomas, b.l. 138). Galimybę sutikti su operacija arba ne pavirtina ir tai, kad 2004 m. gruodžio 13 d., pareiškėjui atlikus angiografinį tyrimą, jam buvo rekomenduota kojos
amputacijos operacija, tačiau V.
S. jos atsisakė (I tomas, b.l. 129). Todėl minėta operacija tada
nebuvo atlikta. Pareiškėjas be neturtinės žalos prašė priteisti turtinę žalą,
tačiau nesugebėjo pagrįsti, kuo pasireiškė neturtinė žala, koks jos dydis,
nenurodė, kokios konkrečios sumos reikalauja iš kiekvienos institucijos, kurios
pareigūnai, jo manymu, atliko neteisėtus veiksmus. Teismas, įvertinęs
nustatytas aplinkybei bei teisės normas, nusprendė, kad šiuo atveju nėra
civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas nenustatė neteisėtų pareigūnų veiksmų. Pareiškėjas
kreipėsi dėl savo sveikatos ir jam buvo suteikta medicininė pagalba, tačiau V. S. sąmoningai
nevykdė gydytojų nurodymų - nereguliariai vartojo medikamentus, rūkė,
atsisakydavo perrišimų ir minėtais savo veiksmais įtakojo gydymo eigą bei
pasekmes (amputuota koja). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ir šiuo metu
sąmoningai ignoruoja gydytojų nurodymus nerūkyti bei vartoti medikamentus, nors
yra informuotas, kad priešingu atveju galima antros kojos amputacija. Nenustačius
civilinės atsakomybės būtinų sąlygų, nėra pagrindo V. S. priteisti turtinės bei neturtinės
žalos atlyginimą. Prašymą skirti ekspertizę teismas atmetė nurodęs, kad šioje
byloje nagrinėjamas pareigūnų veiksmų teisėtumo, o ne skirto gydymo efektyvumo
klausimas. Reikalavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Marijampolės skyriui, pareiškėjui jo atsisakius, teismas nenagrinėjo.
II.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo
2006 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują. Nurodo, kad teismas bylą
išnagrinėjo vienpusiškai. Jis negalėjo teismui pateikto duomenų ar nurodyti
konkrečius pareigūnų veiksmus, nes atsakovai neleido jam gauti tokią
informaciją. Jam neleista susipažinti nei su ligos istorijomis, nei su
ambulatorine kortele, nei daryti išrašus iš šių dokumentų. Norėdamas gauti
konkrečius duomenis 2005 m. gruodžio 6 d. jis kreipėsi į Valstybinę medicinos
audito instituciją, tačiau ši neinformavo jo apie atlikto tyrimo rezultatus.
Teismas išvadą, kad jis pats tinkamai nesirūpino savo sveikata, yra grįsta vien
Marijampolės PN pateiktais dokumentais, kurie neatitinka tikrovės. Tiek
Marijampolės PN, tiek LAVL medicininiai dokumentai yra surinkti pažeidžiant jo
turimas paciento teises, tad teismas negalėjo jais remtis. Marijampolės PN bei
LAVL darbuotojai pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir
rūpestingai, nevykdė įstatymuose nustatytos pareigos. CK 6.246 straipsnis,
6.248 straipsnio 3 dalis kaip civilinės atsakomybės sąlygą apibrėžia ir kaltę.
Teigia, kad 2004 m. spalio 7 d. buvo išrašytas iš LAVL, tačiau jam
nepaaiškintas tokio sprendimo pagrįstumas, savo parašu jis tokio sprendimo
nepatvirtino, taip pažeidžiant pakeisto Lietuvos Respublikos pacientų teisių
įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kuri įsigaliojo 2004 m. liepos 13 d. Po išrašymo
jo sveikata pablogėjo. Iš to sprendžia, kad pareigūnai ir valdžios institucijų
darbuotojai, atsakingi už jo sveikatai, ne tik neveikė įstatymų nustatyta
tvarka, bet ir neteisėtai suvaržė jo teises, taip atimdami iš jo galimybę
apginti savo teises teisme. Jis yra nuteistasis ir yra priklausomas nuo
atsakovų malonės. Prieinamumas prie dokumentų jam yra ribojamas, jo teisės
pažeidinėjamos, todėl atsakovų kaltė yra akivaizdi. Jų neveikimas pagal
įstatymus lėmė jo sveikatos būklės pablogėjimą bei sužalojimą ir taip jam padaryta
žala.
Atsakovo atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nes teismo
sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teigia, kad apeliantas nepateikė jokių
įrodymų, patvirtinančių apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Pažymi, kad
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir
ABTĮ) 51 straipsnyje numatyta proceso šalių teisė susipažinti su byloje
esančiais dokumentais, kita medžiaga, todėl apeliantas turėjo ir turi galimybę
susipažinti su bylos medžiaga teisme. Pagal ABTĮ
57 straipsnį proceso metu galioja bendra taisyklė, jog įrodymus teikia proceso
šalys ir, tam tikrais atvejais, teismas juos renka savo iniciatyvą. Pareiškėjas
ir jo atstovas neprašė teismo stabdyti arba atidėti bylos nagrinėjimą, kad
sulaukti Valstybinės medicinos audito inspekcijos išvadų. Be to, ši institucija
vertina gydymo paslaugų kokybės teikimą, o bylos nagrinėjimo dalyką sudaro
atsakingų pareigūnų elgesio teisėtumas. Apeliantas teigia, kad teismas padarė
klaidingas išvadas pagal klaidingus ir neatitinkančius tikrovės duomenis,
tačiau nepaaiškino, kokie duomenys klaidingi ir neatitinkantys tikrovės ir
kodėl taip teigia.
Atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į
apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu
civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos nebuvo nustatytos.
Atsakovo atstovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad byloje surinktų dokumentų teismui
užteko priimant sprendimą. Juo labiau, kad be kitų dokumentų, bylos nagrinėjimo
metu Marijampolės PN atstovas citavo įrašus, esančius pareiškėjo sveikatos
istorijoje, kurios, kaip pareiškėjas teigia, negalėjo gauti. Pareiškėjas,
turėdamas teisę prašyti teismo išreikalauti reikalingus dokumentus ir pan., to
nepadarė. Mano, kad šiuo atveju nėra jokio priežastinio ryšio tarp, pareiškėjo
teigimu, jam padarytos negrįžtamos žalos ir Sveikatos apsaugos ministerijos
neteisėtos veikos, t. y. Sveikatos apsaugos ministerija neatliko veiksmų,
kuriuos draudžia atlikti įstatymai, bei neturėjo atlikti pareigos, dėl kurios
neatlikimo padaryta žala. Sveikatos apsaugos ministerija nėra sveikatos
priežiūros paslaugų teikėja.
Tretysis suinteresuotas asmuo LAVL atsiliepime į apeliacinį
skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad V.
S. gydymosi LAVL metu buvo nuolatos konsultuotas
Vilniaus miesto Universitetinės ligoninės angiochirurgų. Pacientui visada buvo
skirtas medikamentinis gydymas pagal angiochirurgų rekomendacijas, adekvačias
jo susirgimui. LAVL personalas V. S. atžvilgiu elgėsi teisėtai ir humaniškai, savo veiksmais
nesudarė sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. V. S. , nesant medicininio pagrindimo tolesniam jo buvimui sveikatos
priežiūros įstaigoje, 2004 m. spalio 7 d. išrašytas iš LAVL į Marijampolės PN
su rekomendacijomis ambulatoriniam gydymui. Pareiškėjo nurodytas 2004 m. liepos 13 d. priimtas Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo
įstatymo pakeitimo įstatymas įsigaliojo tik nuo 2005 m. sausio l d. Iki tol galiojęs Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai
atlyginimo įstatymas supažindinti pacientą pasirašytinai apie jo išrašymą iš
gydymo įstaigos nereikalavo. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, vadovaujantis
Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6
straipsnio 7 dalimi bei Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo"
(Žin.. 2000, Nr. 75-2294), pacientams leidžiama daryti medicininių ir kitų
dokumentų kopijas. LAVL ligoninės gydytojai pacientui teikia informaciją apie
jo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus
bei prognozę, jiems leidžiama susipažinti su savo ligos istorija. Visi su byla
susiję duomenys bei V. S. gydymo
stacionare istorijų nuorašai buvo pateikti teismui.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp
bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti 2006 m. sausio 26 d. ir 2006 m. gruodžio 4 d. nutartimis konstatavo, kad byloje spręstinas ginčas,
susijęs su netinkamu viešųjų gydymo paslaugų teikimu. Kaip matyti iš minėtų
nutarčių turinio, Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp
bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti gydymo
paslaugas, kuomet jos teikiamos įkalinimo įstaigoje esančiam asmeniui, priskyrė
prie viešųjų gydymo paslaugų, todėl ginčai dėl žalos teikiant viešąsias gydymo
paslaugas tokiais atvejais priskirtini administraciniam teismui.
Pirmos instancijos teismas savo sprendime nustatė, kad pareiškėjas
vienu iš reikalavimų nurodė netinkamų viešųjų paslaugų (gydymo) jam suteikimą,
tačiau tuo pat metu nusprendė prašymą skirti ekspertizę atmesti, nes pirmos
instancijos teismo nuomone byloje buvo nagrinėjamas pareigūnų veiksmų
teisėtumo, o ne skirto gydymo efektyvumo klausimas.
Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad sprendžiant apie gydymo tinkamumą
ar netinkamumą, kurių tyrimo pasėkoje gali būti nustatomi asmenų, teikusių
pareiškėjui medicinines paslaugas, neteisėti veiksmai, privalo būti tiriamas ir
gydymo efektyvumas.
Paprastai
gydytojas negali garantuoti, kad bus pasiektas konkretus rezultatas,
pavyzdžiui, kad ligonis bus išgydytas, tačiau pacientą ir gydytoją sieja
prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievolė
būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, tai yra užtikrinant maksimalų
atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir tinkamos kvalifikacijos laipsnį. Taip pat
atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmenims, teikusiems gydymo paslaugas
pareiškėjui, kaip profesionalams turi būti taikomi didesni atidumo, rūpestingumo,
atsargumo standartai, o profesionalo veiksmų neteisėtumą gali lemti bet koks
neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos
atlikimas ar profesinės etikos taisyklių pažeidimas.
Pareiškėjas atsakovų
gydytojų veiksmų neteisėtumą turi teisę įrodinėti visomis įstatymo numatytomis
įrodinėjimo priemonėmis, tame tarpe ir prašyti teismo skirti atitinkamą
ekspertizę, tikslu nustatyti, ar pareiškėjui medicininę pagalba teikusių
gydytojų veiksmai nustatant diagnozę, įvertinant ligonio būklę, taikant gydymo
taktiką bei skiriant vaistus buvo tinkami ir teisingi, taip pat turi būti nustatyta
pareiškėjo ligos, sąlygojusios kojos amputaciją, priežastis, paties pareiškėjo
veiksmų, kuomet buvo atsisakoma vykti į ligoninę bei nesilaikoma gydytojų
rekomendacijų, įtaka atsiradusiai žalai.
Dėl šių
aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmos
instancijos teismas pilnai neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, o
šioms aplinkybės išsiaiškinti būtina surinkti ir ištirti daug naujų įrodymų.
Visa tai sudaro pagrindą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti
iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2
punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Apeliacinį
skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui
nagrinėti iš naujo.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus
Baranovas
Birutė
Janavičiūtė
Edvardas
Sinkevičius