Administracinė byla Nr. I1-7580-414/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00616-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.1

 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 20 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Rimantas Giedraitis,

sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,

dalyvaujant pareiškėjui Z. S. (Z. S.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas Z. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde, procesiniuose dokumentuose „Skundžiamų aplinkybių patikslinimo-papildymo skundas“, „Skundas-paaiškinimas“, „Prašymas“ (1 t., b. l. 1–10; 4 t., b. l. 12–25, 44, 47; toliau – ir skundas) nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 26 d. iki 2020 m. gegužės 11 d. Marijampolės pataisos namuose jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Skiriant į būrius nebuvo atsižvelgiama į jo turimus priešus, neužtikrintas saugumas, todėl jis nuo nuteistųjų patyrė sunkius daugybinius kūno sužalojimus, psichologinį spaudimą, žeminimą, patyčias. Atvykęs į Marijampolės pataisos namus, prašė paskirti jį į ramų būrį, kuriame negrėstų pavojus sveikatai ir gyvybei, tačiau pareigūnai jo problemų nesvarstė, pasakė, kad paskirs į būrį, kuriame yra vietos, o jei dėl saugumo kils problemų, tada pradės jas spręsti. Paskirtas į 16-17-ą būrį, kuriame kalinami nuteistieji, turintys adaptacinių problemų, vartojantys alkoholį ir narkotikus, nuo nuteistųjų patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, buvo reketuojamas, žeminamas. Jis žodžiu prašėsi paskiriamas į reabilitacijos būrį, nes atitinka reabilitacijos kriterijus ir  šiame būryje būtų saugiausia, tačiau toks prašymas nebuvo tenkintas, neatsakyta, kokie žodinio prašymo netenkinimo motyvai. 2-ame, 3-iame, 4-5-ame, 6-ame, 7­-ame, 16-17-ame, 22-ame būriuose tualetai nuo patalpos buvo atskirti tik žema pertvara, todėl nebuvo užtikrintas privatumas jais naudojantis, buvo per mažai įrengta tualetų, pisuarų, nes tekdavo laukti eilėse. 16-17-ame būryje buvo 6 vnt. pisuarų ir 6 vnt. klozetų, kuriais naudojosi apie 100 nuteistųjų, klozetai buvo įrengti per arti pisuarų. 2-ame, 3-iame, 16-17-ame, 22-ame būriuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, dalį ploto užėmė baldai ir kitas inventorius, todėl laisvo ploto buvo tik 1,5 kv. m. Nebuvo rūkymo vietų, ventiliacijos, nuolatos trūko gryno oro. 16-17-ame būryje nuteistieji rūkė, gėrė alkoholį, vartojo narkotikus, sumokėjo 100 Eur, kad nuteistieji jo nemuštų. Kreipėsi į Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnus, tačiau jo nusiskundimai buvo ignoruojami. Buvo uždarytas laikino sulaikymo patalpoje visai parai, kurioje teko miegoti ant grindų. Būriai buvo rakinami, nors gyvenamosios patalpos nebuvo kamerų tipo, nebuvo pareigūnų budėjimo posto. Būriuose nebuvo pakankamai laisvo ploto judėti, koridorius itin siauras, vienu metu juo galėjo eiti trys asmenys, į lauką galėdavo išeiti kelis kartus per dieną, iš viso tik 2-3 valandas. Į 22-ą būrį, kuriame jis turėjo priešų, pareigūnų buvo patalpintas panaudojant fizinį smurtą, ašarines dujas, veido nudegimai buvo užfiksuoti asmens sveikatos istorijoje. Pareigūnai neregistravo jo raštų bei prašymų, tarp jų ir dėl bado akcijos paskelbimo, grasino, kad perkels į būrį, kuriame jis turi priešų, neperveš į saugius pataisos namus, jei jis raštų (skundų) neatsiims. 2019 m. rugpjūčio 26 d. 3-ame būryje jis patyrė fizinį smurtą. Neperkėlus į kitą būrį, 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo pakartotinai stipriai sumuštas. Nuteistieji jį stipriai sužalojo ir 2019 m. lapkričio 3 d. 2-ame būryje, teko gydytis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje net keturis mėnesius. Buvo nustatyti kūno sužalojimai, lūžusi koja, šonkauliai. Sužalojimų pasekmės neišnyko iki šių dienų (kamuoja stuburo skausmai, deformuota, susilpnėjusi kūno kairė pusė). Nuo 2019 m. lapkričio 3 d. iki 2019 m. lapkričio 7 d. dėl žemiau kelio lūžusios ir sugipsuotos kojos laikino sulaikymo kameroje negalėjo pasinaudoti tualetu, nes tualetas buvo tupiamas. Prašėsi perkeliamas į slaugos skyrių, tačiau prašymas nebuvo tenkintas. Grįžęs iš Laisvės atėmimo ligoninės jis prašėsi izoliuojamas, tačiau Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai atsisakė tokį prašymą tenkinti. Atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, nebuvo užtikrintas tinkamas dirbtinis apšvietimas, o natūrali dienos šviesa į kameras nepatekdavo dėl už langų pastatytos aukštos tvoros. Kamerose Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10 ir Nr. 11 nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, nes dalį ploto užėmė sanitarinis mazgas, trūko inventoriaus (stalų, kėdžių, spintelių), nebuvo ventiliacijos, naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas privatumas. Tualete nebuvo tiesioginio vandens nuleidimo, teko vandenį pilti iš pravestos šlangos. Pasivaikščioti buvo vedamas tik 1 valandą per parą. Kameroje Nr. 17 čiužinys, antklodė ir pagalvė buvo atiduodami tik miegui skirtam laikui. Dėl džiovyklų trūkumo, drabužius ir avalynę džiovindavo kameroje, todėl būdavo nuolatinė drėgmė, nebuvo ventiliacijos, smirdėjo tualetas, ant sienų ir lubų atsirasdavo pelėsis, krito tinkas. Patalpos buvo labai retai dezinfekuojamos. Veisėsi tarakonai, nariuotakojai. 2-ame būryje iš jo buvo atimti rūbai ir avalynė, kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl labdaros skyrimo, nuo 2020 m. kovo mėnesio iki 2020 m. gegužės 11 d. labdara jam nebuvo skirta, todėl daugiau nei 2 mėnesius neturėjo rūbų persirengimui, negalėjo išeiti į lauką pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, juose nebuvo šiukšliadėžės, suoliukų, sporto įrangos, pareigūnų iškvietimo mygtukų, buvo nelygus grindinys. Kamerų tipo patalpose jam trūko užimtumo, galėjo naudotis tik biblioteka, nedirbo Resocializacijos skyriaus specialistai. Daug kartų dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis kreipėsi į pataisos namų administraciją, tačiau niekas esamos padėties nebandė pakeisti. Netinkamos kalinimo sąlygos pažeidė LR Konstitucijos 21 straipsnį, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 bei 8 straipsnius. Atsakovo atsiliepimas į skundą yra šabloninis, klaidinantis ir netikras, todėl prašė jį atmesti, o atsakovo nepaneigtas aplinkybes – vertinti jo naudai. Pataisos įstaigoje jis jautėsi žeminamas ir kankinamas, pašlijo fizinė, psichologinė sveikata. Dėl patiriamo nuolatinio streso, nerimo, baimės pradėjo rūkyti, vartoti sintetiniu kanabinoidu purkštą tabaką, retsykiais norėjo nusižudyti. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovas, ir Marijampolės PN) su skundu nesutiko. Atsiliepimuose į skundą (1 t., b. l. 76–91; 4 t., b. l. 31–36) nurodė, kad nuteistieji į būrius skirstomi pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą diferencijuoto skirstymo schemą, vertinant nuteistųjų socialinius gebėjimus, polinkį arba ne, daryti naujas nusikalstamas veikas, požiūrį į subkultūrą ir kitas asmenines, individualias savybes. Pagal minėtus kriterijus į būrius buvo skiriamas ir pareiškėjas. Nurodė laikotarpius, kameras, būrius ir gyvenamąsias patalpas, į kuriuos ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paskirtas pareiškėjas, jų plotus, kartu apgyvendintų asmenų skaičių, vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, darė išvadą, kad jo teiginiai dėl tekusio per mažo gyvenamojo ploto yra nepagrįsti. Teisinis reglamentavimas nenustato, jog baldai ar kiti įrenginiai turi įtakos gyvenamojo ploto normos skaičiavimui. Pažymėjo, kad tam tikrais laikotarpiais jis iš įstaigos buvo išvykęs. Marijampolės PN įgyvendina galiojančias teisės aktų nuostatas dėl nuteistųjų užrakinimo gyvenamuosiuose aukštuose ar gyvenamosiose patalpose (kamerose), užtikrinant galimybę pasinaudoti tualetu, prieiti prie vandens šaltinio, kamerose sudarant sąlygas iškviesti pareigūnus. Nurodė būriuose esančių sanitarinių įrenginių kiekį, jais besinaudojančių nuteistųjų skaičių, pastebėjo, kad teisės aktai nenumato, jog pisuarai nuo unitazų turi būti atskirti pertvaromis, todėl teiginiai dėl per mažo kiekio sanitarinių įrenginių ir netinkamo įrenginių išdėstymo tualetuose yra deklaratyvūs ir nepagrįstas. Atlikdamas bausmę pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, jis galėjo laisvai judėti po lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose pataisos įstaigos teritorijose ir erdvėse – direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Kitose įvairios paskirties patalpose: bibliotekoje, koplyčioje, laisvalaikiui skirtose erdvėse yra sanitariniai mazgai, kuriais galėjo naudotis pareiškėjas. Darė išvadą, kad naudojantis tualetu jo privatumas buvo pakankamai užtikrinamas. Pareiškėjo nurodytose kamerose sanitariniai mazgai yra visiškai atskiroje patalpoje, o kameros Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10 ir Nr. 11 yra vienutės, pareiškėjas buvo vienas, todėl sanitariniu mazgu galėjo naudotis nepažeidžiant jo teisės į privatumą. Marijampolės PN neturi duomenų, kad laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 3 d. iki 2019 m. lapkričio 7 d. būtų vykęs remontas ar sugedę sanitariniai įrenginiai, todėl teiginiai, jog jis visiškai negalėjo pasinaudoti tualetu neatitinka tikrovės. Skundo dėl negalėjimo pasinaudoti tualetu pataisos įstaigai pareiškėjas nėra pateikęs. Nurodė, jog visose patalpose dirbtinis apšvietimas, vėdinimas per langus, išskyrus patalpas, kuriose įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas galėjo atsidaryti langus ir patalpas vėdinti jam patogiu laiku. Baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpų sanitariniuose įrenginiuose yra oro ištraukimo sistema, t. y. vėdinimo ventiliacija. Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu negavo duomenų, kad pareiškėjo minimose kamerose būtų buvę pelėsio ar kamerose būtų jaučiama drėgmė. Patalpų atitikimas higienos normų reikalavimams yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės įstaigų, į kurias galėjo kreiptis ir pareiškėjas. Turto valdymo skyriaus specialistai – gedimus ar defektus nedelsiant šalina. Kamerų tipo patalpose pareiškėjui buvo suteikiamas mažesnis užimtumas, nes jis jose buvo patalpintas nuobaudų atlikimui arba dėl tam tikrų reikalavimų nevykdymo. Tačiau jis galėjo skaityti bibliotekos darbuotojų išduodamas knygas, tam skirtu laiku išeiti pasivaikščioti. Pagal galiojančius teisės aktus į kamerų tipo patalpas patalynė išduodama tik miegojimui skirtu laiku. Švarą ir tvarką Marijampolės PN bendrojo naudojimo patalpose palaiko dirbantis nuteistasis – tvarkinys. Nuteistiesiems tvarkymuisi išduodamos valymo priemonės, patalpų švara ir tvarka priklauso nuo nuteistųjų, taip pat ir pareiškėjo valios. Rūkymo patalpų įrengimo teisės aktai nenumato. Pagal Marijampolės PN direktoriaus įsakymu patvirtintą grafiką nuteistieji gali naudotis skalbykla, skalbiniai grąžinami išdžiovinti. Teisės aktai nenumato pasivaikščiojimo kiemelių ploto ar vienam nuteistajam turinčio tekti ploto, nenumato privalomai įrengti suoliukus ar sporto inventorių. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemelių danga yra lygi, yra įrengta vandens šalinimo sistema. Įstaigoje yra įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, tačiau nėra galimybės užtikrinti, kad ji funkcionuotų nuolatos, nes nuteistieji ją piktybiškai gadina. Marijampolės PN yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri prižiūri patalpas ir esant poreikiui atlieka parazitų naikinimą. 2019 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas atsisakė rašyti pareiškimą dėl sužalojimo, todėl tyrimas buvo nutrauktas. Dėl 2019 m. lapkričio 3 d. sužalojimų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir Marijampolės apylinkės teisme priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. I-61-416/2021. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl gyvenimo sąlygų į psichologus nesikreipė. Išreiškė nuomonę, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų. Nesant bent vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nekyla prievolės atlyginti žalą. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 7 d.; 4 t., b. l. 40), atsakovas prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (1 t., b. l. 89), byla nagrinėtina atsakovo atstovui nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kurią kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) neužtikrinus saugių ir teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų. 

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Tam, kad būtų konstatuotas atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Dėl vienam asmeniui tekusios gyvenamojo ploto normos.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo, nurodė, kad dalį ploto užėmė baldai ir kitas inventorius, kamerose – dar ir sanitarinis mazgas. 

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 21 d., toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1, 111.2 punktuose reglamentuojama, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Analogiškas ploto normas reglamentuoja ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galioja nuo 2020 m. vasario 6 d., toliau – ir Įsakymas) 2.1 ir 2.2 punktai.

Atsakovas atsiliepime pateikia skaičiavimus, pagal kuriuos, pareiškėjui skirtingais laikotarpiais būrių gyvenamosiose patalpose teko nuo 3,1 kv. m. iki 3,2 kv. m. gyvenamojo ploto, kamerų tipo patalpose teko nuo 4,0 kv. m. iki 4,35 kv. m. ploto ir teigia, kad ploto norma pažeista nebuvo.

Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie gyvenamųjų patalpų ir kamerų plotus, apgyvendintų asmenų skaičių neginčija, tačiau nurodo, jog dalį ploto užėmė inventorius, įrenginiai, kamerose sanitarinis mazgas, todėl laisvo judėjimui skirto ploto buvo per mažai.  

Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, jog baldų užimamas plotas turi būti išskaičiuojamas iš patalpų ploto, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo judėjimui skirto ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Pastebėtina ir tai, kad asmens laikymo pataisos namuose sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodoma, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas nereikalauja taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017). Nagrinėjamu atveju, pagal bylos duomenis, pareiškėjui kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. ploto norma ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo, todėl skaičiuojant ploto normą iš bendro kameros ploto sanitarinio mazgo užimamas plotas neišskaičiuojamas ir nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės galėjo būti pažeidžiamos neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto.

Dėl pareiškėjo patirtų sužalojimų.

Pareiškėjas nurodė, kad, skiriant į būrius nebuvo atsižvelgiama į jo turimus priešus, atsakovui netenkinus prašymo paskirti jį į pageidaujamus būrius, 2019 m. rugpjūčio 26 d., 2019 m. rugpjūčio 27 d. bei 2019 m. lapkričio 3 d. jis buvo sumuštas kitų nuteistųjų, patyrė sužalojimų.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. 

Akcentuotina, kad nuteistieji pataisos įstaigose skirstomi pagal nustatytus kriterijus, siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į BVK įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų BVK 70 straipsnio 3 dalyje ir, esant galimybėms, įvertinami papildomi izoliavimo kriterijai, numatyti BVK 70 straipsnio 4 dalyje (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). BVK normas dėl nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose detalizuoja poįstatyminiai teisės aktai: Vidaus tvarkos taisyklės, ginčui aktualios Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25, galioja nuo 2020 m. sausio 22 d. (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklių nauja redakcija), ginčui aktualiu laikotarpiu galioję Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms kriterijai (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. 4/07-68), Marijampolės PN direktoriaus 2017 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 4/07-194 patvirtinta Diferencijuota nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schema (1 t., b. l. 110; toliau – ir Nuteistųjų paskirstymo schema).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo teikęs skundus Marijampolės PN direktoriui (2 t., b. l. 112–113, 125–126) taip pat Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) dėl perkėlimo į kitus pataisos namus, dėl nesaugumo paskirtuose būriuose, dėl patirto sužalojimo. Kalėjimų departamentas raštais (1 t., b. l. 19, 20, 21, 26, 28) jam paaiškino, kad dėl perkėlimo turi kreiptis į Marijampolės PN, o turint duomenų apie kitų nuteistųjų kėsinimąsi jam pakenkti, žinomus faktus ir aplinkybes išdėstyti įstaigos personalui arba Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos skyriui, kad Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūra nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sužalojimo 2019 m. rugpjūčio 27 d., nes jis atsisakė rašyti pareiškimą, nurodęs, jog didelių sužalojimų nepatyrė ir niekam jokių pretenzijų neturi, o 2019 m. rugpjūčio 28 d. jis buvo paskirtas į kitą nuteistųjų būrį, kad po 2019 m. lapkričio 3 d. patirtų sužalojimų, jis buvo paskirtas dar į kitą nuteistųjų būrį, 2019 m. lapkričio 7 d. pervežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, 2020 m. vasario 27 d., pasibaigus gydymui, grąžintas į Marijampolės PN.

Teismas sutinka su Kalėjimų departamento atsakymuose pareiškėjui pateikta informacija, kad pagal bendro pobūdžio paaiškinimus, pareiškėjui nenurodant konkrečių asmenų, kuriuos jis laiko priešais ir su kuriais negali būti apgyvendintas tame pačiame būryje, negalima objektyviai įvertinti, kuriuose būriuose pareiškėjui nėra saugu. Pastebėtina, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, jog BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato nuteistųjų paskirstymo pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas pagal jų pačių pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Taigi, teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti kiekvieną prašantįjį, tačiau gali izoliuoti nuteistąjį, kuris raštiškai pareiškė norą būti izoliuotas ir nurodė svarbias priežastis, arba tokios priežastys buvo nustatytos. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji į būrius skirstomi ne pagal jų pačių pageidavimus, o pagal teisės aktuose nustatytus kriterijus. Byloje nėra duomenų, kad minėtus atsakymus ar ikiteisminio tyrimo nutraukimą pareiškėjas yra ginčijęs teisme, nagrinėjamoje byloje dėl minėtų raštų ginčo taip pat nekelia, todėl vertintina, kad su juose pateikta informacija pareiškėjas sutiko. 

Pažymėtina ir tai, kad pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį, jeigu nuteistasis raštu prašo dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis, pasinaudodamas BVK 70 straipsnio 6 dalyje numatyta galimybe, būtų teikęs prašymą laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų ar būtų raštu atsisakęs eiti į jam paskirtą būrį, įrodymų apie žodinius jo prašymus byloje nėra, todėl darytina išvada, jog prieš apgyvendinimą konkrečiuose būriuose realių grėsmių jis nejautė.

Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad kaliniai laikytini pažeidžiamais asmenimis, kuriuos valstybė privalo apsaugoti (žr., pvz., 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje S. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 21986/93). Be to, EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Konvencijos 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams).

Nagrinėjamu atveju atsakovas neginčija, kad skunde nurodytomis dienomis pareiškėjas patyrė sužalojimų (2 t., b. l. 143). Nagrinėjamos bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 4 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Z. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo  2019 m. lapkričio 3 d. incidento metu, ir medžiaga perduota teismui (4 t., b. l. 46). Marijampolės apylinkės teismas 2021 m. gegužės 21 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1-61-416/2021), konstatavo, jog incidente dalyvavo kiti nuteistieji (kaltinamieji G. L., L. K., D. Z.), kurie įvykdė jiems inkriminuotą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje (nesunkus sveikatos sutrikdymas), nukentėjusiajam Z. S.. 

Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių būtinus atlikti veiksmus, kurie leistų įsitikinti, jog pareiškėjui po patirtų sužalojimų 2019 m. rugpjūčio 26 d., 2019 m. rugpjūčio 27 d. skiriant į kitus konkrečius būrius jam bus saugu (pvz., apie pareiškėjo išklausymą Nuteistųjų skirstymo komisijos posėdyje, apie Kriminalinės žvalgybos skyriaus atliktą tarnybinį tyrimą). Skyrimas į būrį, neįsitikinus, jog pareiškėjo saugumui pavojus negresia, kad kiti nuteistieji prieš jį nėra nusiteikę, kai du kartus (2019 m. rugpjūčio 26 d. ir 2018 m. rugpjūčio 27 d.) pareiškėjas sveikatos sužalojimus jau buvo patyręs, vertintini kaip nepakankami Marijampolės PN pareigūnų veiksmai vykdant laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą (BVK 114 str. 1 d.). Pripažintina, kad atsakovas pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. 

Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 (toliau – ir Instrukcija), 11 punkte nurodomi asmenų, laikomų pataisos įstaigose, priežiūros užtikrinimo būdai ir priemonės, tarp jų: nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymuose nustatytų suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, ir pan. Teismas vertina, kad atsakovas neįgyvendino Instrukcijos 11 punkte nurodytų veiksmų, neužkardė bausmių vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų, dėl to pareiškėjui buvo sutrikdyta sveikata. Po 2019 m. lapkričio 3 d. incidento pareiškėjui nustatytas šeivikaulio lūžis, kaklo sričių paviršinis sužalojimas, sumušimas, peties ir žasto sumušimas (2 t., b. l. 61–62). Todėl pripažintina, kad atsakovas pažeidė Instrukcijos 11 punkto reikalavimus ir pareiškėjo patirti sveikatos sutrikdymai, skunde aprašyti neigiami išgyvenimai yra tokio pažeidimo pasekmė.

Dėl skundų ir prašymų neregistravimo.

Pareiškėjo teigimu, pareigūnai neregistravo jo raštų bei prašymų, tarp jų ir dėl bado akcijos paskelbimo, grasino, kad perkels į būrį, kuriame jis turi priešų, neperveš į saugius pataisos namus, jei jis raštų (skundų) neatsiims.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nekartą rašė skundus, prašymus, ne tik pataisos įstaigos administracijai, bet ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras), teismui, tokie skundai buvo registruojami, išsiunčiami, pareiškėjas gaudavo atsakymus. Pareiškėjas ne kartą raštu (pvz. 2019 m. rugpjūčio 9 d., 2019 m. rugsėjo 13 d., 2019 m. rugsėjo 27 d., 2019 m. spalio 10 d., 2020 m. balandžio 17 d. ir pan.) yra pareiškęs, jog atsakymų nereikia, nes viskas išaiškinta pokalbio metu (2 t., b. l. 95, 97, 105, 108, 122, 129). Minėti bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nebijojo skundus (prašymus) rašyti, todėl argumentai, kad rašydamas skundus jis patirdavo grasinimus iš pareigūnų, jam liepdavo skundus atsiimti arba jų neregistruodavo, vertintini kritiškai. Pareiškėjas nekonkretizavo ir nedetalizavo, kada ir koks konkretus jo skundas nebuvo registruojamas, tokių (neregistruotų, grąžintų, neišspręstų) skundų į bylą nepateikė todėl aplinkybės dėl skundų neregistravimo dėl jų abstraktumo ir prieštaravimo bylos dokumentams negali būti vertinamos atsakovo neteisėtais veiksmais.

Dėl privatumo neužtikrinimo tualete ir nesudarytos galimybės pasinaudoti tualetu laikino sulaikymo kameroje.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2019 m. lapkričio 3 d. iki 2019 m. lapkričio 7 d. jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti tualetu, nes jis su sugipsuota koja buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kurioje įrengti tupiami tualetai, kad kamerose Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10 ir Nr. 11 ir 2-ame, 3-iame, 4-5-ame, 6-ame, 7­-ame, 16-17-ame, 22-ame būriuose naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas privatumas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Normos), nurodoma, kad sanitariniame mazge įrengtas klozetas gali būti ir tupiamas (Normų 7.6 p., 10.4 p.), todėl tupiamo klozeto įrengimas nepažeidžia galiojančių teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą, jog dėl sugipsuotos kojos negali naudotis tupiamu tualetu, o šis į tokį skundą nebūtų reagavęs. Todėl teismas neturi pagrindo vertinti, kad pareiškėjui laikino sulaikymo kameroje nebuvo galimybės pasinaudoti tualetu. 

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, nustatančių pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Atkreiptinas dėmesys ir į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, G. byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI).

Nors atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas kamerose Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10 ir Nr. 11 buvo apgyvendintas vienas (kameros vienutės), tačiau taip pat nurodo, kad kameroje Nr. 11 yra įrengtos dvi miegamos vietos. Duomenų, leidžiančių daryti neginčijamą išvadą, kad pareiškėjas dvivietėje kameroje buvo apgyvendintas vienas, atsakovas į bylą nepateikė. Atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos nėra pakankamai informatyvios (nenurodoma, kurios kameros sanitarinio mazgo nuotraukos pridedamos, nenurodomas sanitarinių mazgų atskyrimo sienelių aukštis, yra nuotraukų, kuriose unitazai neatskirti sienelėmis, pvz., 3 t., b. l. 77, 81), todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju, atsakovas pareiškėjo argumentų dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniuose mazguose nepaneigė. Todėl yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN, pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad tualeto patalpose pareiškėjui nebuvo užtikrintas deramas privatumas.

Dėl patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerų tipo patalpose, nebuvo užtikrintas tinkamas dirbtinis apšvietimas, o natūrali dienos šviesa į kameras nepatekdavo dėl už langų pastatytos labai aukštos tvoros. Kamerose Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10 ir Nr. 11 nebuvo ventiliacijos, buvo nuolatinė drėgmė, ant sienų ir lubų atsirasdavo pelėsis, krito tinkas, smirdėjo tualetas. Pataisos įstaigoje veisėsi tarakonai, nariuotakojai.

Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. (Higienos normos HN 134:2015 16 p.), kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka (Higienos normos HN 134:2015 20 p.).

Iš Visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktai (1 t., b. l. 163–164, 167–168) patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2019 m. liepos 11 d. ir 2019 m. rugpjūčio 23 d. kamerose Nr. 8 ir Nr. 17 nustatyti Higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimai (dirbtinė apšvieta neatitiko reikalavimų), 2019 m. rugsėjo 2 d. (1 t., b. l. 171–172) 2-o būrio tualete lubų paviršiai buvo lygūs, jų vientisumas nepažeistas, nuo lubų tinkas nebyrėjo, tarakonų nepastebėta, 2019 m. rugpjūčio 7 d. (1 t., b. l. 173–175) laikino sulaikymo kameroje Nr. 8 nemalonus kvapas nebuvo juntamas, ant sienų vizualiai matomų pelėsių nebuvo, tačiau nustatytas Higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimas (dirbtinė apšvieta neatitiko reikalavimų), 2019 m. rugpjūčio 7 d. (1 t., b. l. 176–177), kameroje Nr. 18 buvo tikrinta santykinė drėgmė, oro judėjimo greitis – pažeidimų nenustatyta. konstatuota, kad yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, mechaninė ventiliacija neprivalo būti įrengta, 2019 m. liepos 19 d. buvo tikrintos gyvenimo sąlygos kamerose Nr. 8, Nr. 16, Nr. 17, Nr. 20 (tarp jų, sienų, grindų, lubų dangos, tinko byrėjimo tikimybė, apšvietimas; 1 t., b. l. 184–186), nustatytas Higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimas (dirbtinė apšvieta neatitiko reikalavimų), 2019 m. gegužės 8 d. (1 t., b. l. 194–196) konstatuota, jog nuteistųjų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, kontrolės metu koridoriuose nebuvo rūkoma, tabako dūmų kvapo nesijautė.

Minėti bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad Visuomenės sveikatos centro specialistai į skundus dėl gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje reaguoja, nustato pažeidimus, kurie šalinami, vykdo grįžtamąsias kontroles. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakingos institucijos patikrinimų metu nustatytais pažeidimais, todėl vertina, kad atsakovas ne vienkartinai neužtikrino tinkamo apšvietimo patalpose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, tuo pažeisdamas Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus, t. y. neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo veikti.

Bylos duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. buvo sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“ (2 t., b. l. 13–17; toliau – ir Sutartis). Deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugas teikianti bendrovė, be kita ko, įsipareigojo Marijampolės PN patalpose atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės, naikinimo paslaugas. Atsakovas nepateikė duomenų, kad kenkėjų naikinimo paslaugos buvo atliekamos ir iki Sutarties, pareiškėjas teigia neturtinę žalą patyręs nuo 2019 m. gegužės 26 d., todėl vertintina, kad pateikta Sutartis nėra pakankama pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie buvusius tarakonus, nariuotakojus paneigimui nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios iki Sutarties sudarymo. Atsakovui pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepaneigus, laikytina, kad atsakovas pažeidė Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, įpareigojantį nuolat naikinti nariuotakojus ir kitus kenkėjus, o tai galėjo lemti pareiškėjo patirtus perteklinius nepatogumus.

Iš Higienos normoje  HN 134:2015 įtvirtinto reglamentavimo matyti, kad pataisos įstaigose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (4 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Pareiškėjas neginčija, kad patalpų nebuvo galima išvėdinti per langus, natūralaus apšvietimo parametrai Higienos normoje  HN 134:2015 nėra reglamentuojami, todėl aplinkybės dėl nebuvusios ventiliacijos ar netinkamo natūralaus patalpų apšvietimo atmestinos kaip nepagrįstos.

Dėl patalpų įrengimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš per mažo kiekio tualetų, pisuarų, pisuarų įrengimo per arti klozetų, būriuose nebuvusio sporto inventoriaus, kamerose stalų, kėdžių, spintelių trūkumo, per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, juose nebuvusių šiukšliadėžių, suoliukų, sporto įrangos, pareigūnų iškvietimo mygtukų, nelygaus grindinio, itin siauro koridoriaus.

Normose nurodoma, kad sanitarinėse patalpose turi būti įrengiamas klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Pareiškėjas teigia, kad 16-17-ame būryje buvo 6 vnt. pisuarų ir 6 vnt. klozetų. Tokiu būdu sanitariniais įrenginiais galėjo naudotis 90 asmenų (15 x 6). Pareiškėjas teigia, kad minėtame būryje sanitariniais įrenginiais naudojosi apie 100 nuteistųjų. Atsakovo teigimu, 16-17-ame būriuose galėjo gyventi iki 82 nuteistųjų. Pareiškėjui nurodžius apytikslį nuteistųjų besinaudojančių sanitariniai įrenginiais skaičių, kuris yra artimas 90-iai asmenų, kuriems įrenginių turėjo pakakti, ir neginčijant atsakovo atsiliepime nurodytos aplinkybės dėl apgyvendintų 82 nuteistųjų, laikytina, kad Normose nustatytas sanitarinių įrenginių kiekis buvo pakankamas.

Teismas pritaria atsakovo argumentui, kad pasivaikščiojimo kiemelių plotai galiojančiuose teisės aktuose nėra reglamentuojami. Pastebėtina, kad 2003 m. gruodžio 23 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktas (1 t., b. l. 139–141) patvirtina, jog Marijampolės PN yra pripažinti tinkamais naudoti, todėl nėra pagrindo išvadai, kad juose suprojektuoti koridoriai arba pisuarų atstumai nuo klozetų gali neatitikti statybos projekto sprendinių. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl itin siaurų koridorių, per mažų pasivaikščiojimo kiemelių ar netinkamo pisuarų ir klozetų išdėstymo atmestini kaip nepagrįsti.

 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 21 d.; toliau – ir Taisyklės) 18–21 punktai, reglamentuoja pasivaikščiojimo kiemų įrengimą. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore (Taisyklių 20 p.). Privalomo sporto inventoriaus, šiukšliadėžių, suoliukų ar pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimo pasivaikščiojimo kiemuose Taisyklės nereglamentuoja, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nedetalizavo, kurioje kameroje galėjo būti nepakankamas kiekis inventoriaus (stalų, kėdžių, spintelių), be to nurodė, kad esantis inventorius užėmė kameros plotą ir laisvo judėjimui ploto buvo per mažai. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl trūkstamo inventoriaus ar nelygaus pasivaikščiojimo kiemuose grindinio, nedetalizavo ir nekonkretizavo neturtinės žalos dėl nurodytų aplinkybių pasireiškimo, todėl nėra pagrindo, nurodytų abstrakčių aplinkybių apimtyje, konstatuoti neturtinės žalos pasireiškimo faktą ar atsakovo neteisėtus veiksmus.

Dėl būrių rakinimo, patalynės išdavimo kamerose tik miegui skirtam laikui ir užimtumo neorganizavimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš būrių rakinimo, kameroje Nr. 17 čiužinio, antklodės ir pagalvės atidavimo tik miegui skirtam laikui ir nepakankamo jo užimtumo organizavimo.

BVK 70 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Vidaus tvarkos taisyklių 731 punkte ir Vidaus tvarkos taisyklių naujos redakcijos 15 punkte nurodyti, nuteistųjų rakinimui kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose būtini reikalavimai: 1) nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio; 2) nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad įstaigoje yra įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, tačiau nėra galimybės užtikrinti, kad ji funkcionuotų nuolatos, nes nuteistieji ją piktybiškai gadina. Atsakovo nurodytos aplinkybės dėl nuolat neveikiančios pareigūnų iškvietimo sistemos (mygtukų), nepaneigia pareiškėjo argumentų dėl rakinamuose būriuose nebuvusios pareigūnų iškvietimo sistemos (veikiančių mygtukų), todėl vertintina, kad Vidaus tvarkos taisyklių 731.2 punkto ir Vidaus tvarkos taisyklių naujos redakcijos 15.2 punkto reikalavimai, rakinant nuteistuosius būriuose buvo pažeidžiami. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad pataisos namuose visą parą budi ir dirba apsaugos pareigūnai, medicinos personalas, teismas vertina, jog, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nebūtų pernelyg sudėtinga. Pareiškėjas nepateikė duomenų, ar kada nors būtinybė išsikviesti pagalbą jam buvo iškilusi ir tai padaryti jis negalėjo dėl tam tikrų priemonių nebuvimo. Byloje nesant duomenų apie konkrečius atvejus, kai pareiškėjas negalėjo išsikviesti pareigūnų ir realiai jam kilo dėl to pasekmės, nėra pagrindo išvadai, jog dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinės žalos pasireiškimą.

Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte, be kita ko, nurodomi, daiktai, kuriuos nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti ir daiktai, kuriuos galima pasiimti. Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Analogiškas reglamentavimas įtvirtintas ir Vidaus tvarkos taisyklių naujos redakcijos 23 punkte.

Teismas vertina, kad Marijampolės PN pareigūnų veiksmai, kai nuteistajam nuobaudos vykdymo laikotarpiu nebuvo leista visą dieną turėti patalynę (pagalvę, čiužinį, antklodę) kamerų tipo patalpose, atitiko ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Vidaus tvarkos taisyklių ir Vidaus tvarkos taisyklių naujos redakcijos (atitinkamai 220 punkte ir 23 punkte) įtvirtintą reglamentavimą, Marijampolės PN pareigūnai, išduodami patalynę tik miegui skirtu laiku, vykdė teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra jokių prielaidų išvadai, kad neleidimas pareiškėjui (kaip ir kitiems nuteistiesiems) dienos metu kameroje turėti patalynę (pagalvę, čiužinį, antklodę) buvo neteisėtas ar atliekamas piktnaudžiaujant pareigūnams suteiktais įgaliojimais, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Iš pareiškėjo skunde nurodytų argumentų dėl neorganizuojamo užimtumo pareiškėjui atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose, matyti, kad jo teisės buvo apribotos BVK 145 straipsnio 1 dalies pagrindu. Duomenų leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas galėjo pažeisti galiojantį teisinį reglamentavimą dėl perteklinio pareiškėjo teisų suvaržymo, byloje nėra, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Dėl kitų skundo argumentų.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintą Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), higienos reikmenimis ir drabužiais suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant Aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms, t. y. higienos priemonės ir drabužiai išduodami nemokiems nuteistiesiems, jų rašytiniu prašymu. 

2020 m. kovo 27 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN direktorių dėl neišduodamų higienos reikmenų (2 t., b. l. 128–129). 2020 m. balandžio 17 d. pareiškėjas raštu nurodė, kad priemones, nors ir pavėluotai, bet gavo. Dėl kamerų sanitarinėse patalpose surūdijusios kriauklės, vandens čiaupo pakeitimo, nepakankamo kiekio spintelių, neaprūpinimo drabužiais pareiškėjas reiškė pretenzijas 2019 m. rugsėjo 16 d. prašyme (2 t., b. l. 104–105), skunde 2019 m. spalio 10 d. jis parašė ir pasirašė prierašą, kad viskas buvo išspręsta (2 t., b. l. 105). 2020 m. balandžio 27 d. prašymu, pareiškėjas prašė išduoti jam rūbus (skirti materialinį aprūpinimą), 2020 m. gegužės 11 d. prašyme padarė prierašą, kad visus rūbus gavo ir raštiško atsakymo nereikalauja (1 t., b. l 59–60). Minėti bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad į skundus pataisos namų administracija reaguoja, esančius gedimus, trūkumus šalina, esant prašymui skiria materialinį aprūpinimą. Todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui, nesprendžiant kylančių problemų, dėl gedimų taisymo ar Aprašo nuostatų vykdymo.

Atsakovo į bylą pateikti Individualus nuteistojo Z. S. socialinės reabilitacijos planas, Nuteistojo individualaus darbo planas, įrašai apie pravestus pokalbius ir socialines priemones (2 t., b. l. 66–92) paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad Resocializacijos skyriaus darbuotojai neatliko pareigų.

 Pagal Higienos norma HN 134:2015 37 punktą patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagal Marijampolės PN direktoriaus įsakymu patvirtintą grafiką nuteistieji gali naudotis skalbykla, skalbiniai grąžinami išdžiovinti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų reiškęs pretenzijas Marijampolės PN administracijai dėl inventoriaus patalpų tvarkymuisi išdavimo (neišdavimo), skalbinių neskalbimo ar grąžinimo neišdžiovintų, taip pat kitų skunde nurodytų aplinkybių, tokių kaip: džiovyklų trūkumo, rūkančių, geriančių alkoholį, vartojančių narkotikus nuteistųjų, miegojimo ant grindų laikino sulaikymo patalpoje, o pataisos įstaigos administracija nebūtų į tokius skundus (prašymus) reagavusi. Pareiškėjas nekonkretizavo, kada pareigūnai naudojo prieš jį psichologinę prievartą, fizinį smurtą, ašarines dujas, kada buvo reketuojamas, nedetalizavo, ką reiškia patalpų retas dezinfekavimas. Todėl minėti argumentai laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais. 

Teisės aktai nenumato, jog atsakovas privalo tenkinti kiekvieno prašančiojo žodinį pageidavimą, todėl pareiškėjo argumentai, kad jo žodiniai prašymai dėl perkėlimo į Socialinės reabilitacijos būrį ar Slaugos skyriaus patalpas, dėl paskyrimo į prašomus būrius nebuvo tenkinti, atmestini kaip neįrodyti dėl jų žodinės formos ir nepagrįsti.

Pastebėtina, kad LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Dėl neturtinės žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautėsi žeminamas ir kankinamas, pašlijo fizinė, psichologinė sveikata, dėl patiriamo nuolatinio streso, nerimo, baimės pradėjo rūkyti, vartoti sintetiniu kanabinoidu purkštą tabaką, retsykiais norėjo nusižudyti. Bylos duomenys patvirtina, kad dėl gyvenimo sąlygų į psichologus ginčui aktualiu laikotarpiu jis nesikreipė (2 t., b. l. 144). Pradėjimas rūkyti, vartoti sintetiniu kanabinoidu purkštą tabaką laikytina nuo paties pareiškėjo valios priklausančiu ir jo paties pasirinktu gyvenimo būdu, todėl nepripažintina išimtinai tik netinkamų kalinimo sąlygų pasekmėmis. Vis dėlto, bylos duomenys leidžia teismui vertinti, kad pareiškėjas galėjo patirti perteklinių neigiamų išgyvenimų, fizinį skausmą, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Atsakovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti, t. y. nepakankamas nariuotakojų naikinimas, deramo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, tinkamo dirbtinio apšvietimo neužtikrinimas, nepakankama laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė, bausmių vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų neužkardymas, laikytini neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, kurie galėjo sukelti pareiškėjui neigiamas pasekmes, tarp jų nesunkų sveikatos sutrikdymą, kurios patenka į CK 6.250 straipsnyje nurodytą neturtinės žalos apibrėžtį.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimų pobūdį ir trukmę, spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgus į LVAT suformuotą praktiką panašaus pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., LVAT 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. TA-186-629/2021, 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-464-520/2018), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 350,00 Eur suma.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 105 straipsnio 1 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo Z. S. (Z. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti Z. S. (Z. S.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 350,00 Eur (trys šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Rimantas Giedraitis