Civilinė byla Nr. e2T-79-781/2021

Teismo proceso Nr. 2-60-3-00055-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.6.6

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos viešosios akcinės bendrovės „Neftianaja kompanija Rosneft“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų Tarptautinio komercinio arbitražo teismo 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą, suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Mogita“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. liepos 16 d. gautas pareiškėjos viešosios akcinės bendrovės „Neftianaja kompanija Rosneft“ prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų Tarptautinio komercinio arbitražo teismo 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas), kuriuo pareiškėjai viešajai akcinei bendrovei „Neftianaja kompanija Rosneft“ iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mogita“ priteista 6 882 000 Rusijos rublių skolos bei 6 082,46 JAV dolerių arbitražo registracijos mokesčio ir arbitražo rinkliavos.

2.       Pareiškėja nurodo, kad su suinteresuotu asmeniu 2015 m. spalio 26 d. sudarė sutartį (toliau – Sutartis), kuria pareiškėja įsipareigojo parduoti, o suinteresuotas asmuo nupirkti eksportui skirtų naftos produktų ir už juos tinkamai atsiskaityti; Sutarties 10.2 punkte šalys įtvirtino arbitražinį susitarimą. Suinteresuotam asmeniui netinkamai vykdžius sutartinius įsipareigojimus pareiškėja 2018 m. liepos 10 d. Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų Tarptautinio komercinio arbitražo teismui (toliau – ir Arbitražo teismas) pateikė ieškinį, kuriuo pareikalavo iš suinteresuoto asmens UAB „Mogita“ priteisti 16 202 000 Rusijos rublių skolą. Pareiškėja 2019 m. kovo 22 d. pateikė pareiškimą dėl reikalavimo sumažinimo iki 8 180 000 Rusijos rublių skolos. Arbitražo teismas 2018 m. lapkričio 20 d. išsiuntė suinteresuotam asmeniui pranešimą, kuriuo informavo apie gautą pareiškėjos ieškinį; ieškinys suinteresuotam asmeniui įteiktas 2018 m. gruodžio 6 d., suinteresuotas asmuo 2019 m. sausio 9 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį. Paskirtame 2019 m. kovo 13 d. posėdyje dalyvavo abi šalys. Arbitražo teismas 2019 m. gegužės 6 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos reikalavimus patenkino ir iš suinteresuoto asmens priteisė 6 882 000 Rusijos rublių skolą, 6 082,46 JAV dolerių Arbitražo teismo registracijos mokesčio ir Arbitražo teismo rinkliavos. Suinteresuotas asmuo nėra geranoriškai įvykdęs sprendimo.

3.       Suinteresuotas asmuo UAB „Mogita“ pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjos prašymą, kuriame prašo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų Tarptautinio komercinio arbitražo teismo 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Teigia, kad pareiškėja nepateikė į bylą arbitražinio susitarimo, kurio pagrindu priimtas Sprendimas, t. y. Sprendimas priimtas dviejų skirtingų sutarčių pagrindu, o pareiškėja pateikė tik vieną iš jų. Be to, nurodo, kad pareiškėja nepateikė sutarčių, kuriose numatyta arbitražinė išlyga, originalų ar patvirtintų kopijų, todėl suinteresuotas asmuo turi teisę ginčyti arbitražinio susitarimo galiojimą. Akcentuojama, kad Sprendimas nėra suderinamas su viešąja tvarka, kadangi šalims sudarant sutartis galiojo teisinis reguliavimas, kuris nenumatė apribojimų ginčyti arbitražo sprendimą, todėl sutarčių nuostatos negali būti laikomos atsisakymu nuo teisės prieštarauti ir prašyti panaikinti Arbitražo teismo sprendimą. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad niekada nėra išreiškęs savo valios apriboti teisę siekti panaikinti Sprendimą. Atsiliepime taip pat teigiama, kad sutarčių nuostatos numatė privalomą derybų sąlygą prieš kreipiantis į Arbitražo teismą, o pareiškėjos pretenzijos negali būti prilyginamos Sutartyje numatytai ikiteisiminei ginčo sprendimo tvarkai. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad Sprendimo rezoliucinė dalis neleidžia nustatyti aiškios įpareigojimo sumos, kadangi sumos priteistos skirtingomis valiutomis.

4.       Pareiškėja pateikė rašytinius paaiškinimus ir nurodė, kad suinteresuotas asmuo siekia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tokia situacija aiškiai negalima ir pažeistų tiek 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir 1958 m. Niujorko konvencija), tiek Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso teisės normas. Akcentavo, kad teisė šalims susitarti, jog arbitražo teismo sprendimas yra galutinis šalims, egzistavo jau nuo 2005 metų pagal Arbitražo teismo reglamentą, kuriuo ir rėmėsi šalys, sudarydamos arbitražinį susitarimą. Be to, net jeigu Rusijos Federacijoje 2016 metais ir buvo pakeisti teisės aktai, reguliuojantys arbitražo procesą, suinteresuotas asmuo iki 2018 metų nei karto nesikreipė į pareiškėją, kad būtų pakeistos tarp šalių sudarytos sutarties nuostatos. Šalių sudarytame susitarime aiškiai numatyta, kad nenumatoma galimybė šalims kreiptis dėl priimtų arbitražo sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

5.       Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas yra teisinės galios šiam sprendimui suteikimas Lietuvos Respublikoje, jo prilyginimas nacionalinio teismo ar arbitražo sprendimui. Tik pripažintas užsienio arbitražo sprendimas sukelia teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje, įgyja res judicata (įsiteisėjęs teismo sprendimas) galią ir gali būti vykdomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 809 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 51 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato Niujorko konvencija (CPK 810 straipsnio 6 dalis, KAĮ 51 straipsnio 1 dalis).

Dėl dokumentų atitikimo procedūriniams reikalavimams

6.       Kiekviena Susitariančioji valstybė pripažįsta arbitražų sprendimus privalomais ir vykdo pagal tos teritorijos, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti šiuos sprendimus, procesines normas (1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnis). Prašymai dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo (atsisakymo pripažinti sprendimą) turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (CPK 811 straipsnio 1 dalis). Prie prašymo dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo pridedami KAĮ 51 straipsnio 2 dalyje nurodyti dokumentai – užsienio arbitražo sprendimo ir arbitražinio susitarimo originalai arba tinkamai patvirtinti jų nuorašai (CPK 811 straipsnio 3 dalis, 1958 m. Niujorko konvencijos IV straipsnis).

7.       Proceso dalyviai turi teisę visus procesinius dokumentus ir su teismo procesu susijusią informaciją teismams teikti elektroninės formos, teisingumo ministro nustatyta tvarka naudodami elektroninių ryšių priemones (Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 371 straipsnio 3 dalis, CPK 1751 straipsnio 7 dalis). Dalyvaujantys byloje asmenys teismui pateikia procesinių dokumentų originalus, išskyrus atvejus, kai procesinis dokumentas pateikiamas elektroninių ryšių priemonėmis (CPK 113 straipsnio 1 dalis). Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens (CPK 114 straipsnio 1 dalis).

8.       Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja pateikė netinkamai patvirtintą arbitražinio susitarimo kopiją, be to, pareiškėja nepateikė į bylą arbitražinio susitarimo, kurio pagrindu priimtas Sprendimas, t. y. Sprendimas priimtas dviejų skirtingų sutarčių pagrindu, o pareiškėja pateikė tik vieną iš jų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja kreipėsi su prašymu pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimą per elektroninių paslaugų portalą (EPP), laikydamasi Lietuvos Respublikos teismų viešųjų elektroninių paslaugų teikimo taisyklių, teikdama teismui elektroninės formos procesinius dokumentus ir jų priedus. Civilinėje byloje, kuri vedama elektroniniu formatu, originalūs dokumentai neteikiami, nebent teismas to pareikalauja. Dokumento skaitmeninė kopija – neskaitmeniniu formatu užfiksuotas dokumento turinys, informacinių technologijų priemonėmis perkeltas į skaitmeninį formatą (Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2019 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. VE-68 „Dėl Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. V-118 „Dėl dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, 3.7 papunktis). Kadangi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 „Dėl Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo patvirtinimo“ nėra nustatyta speciali originalių dokumentų skaitmeninių kopijų tvirtinimo (ar pateikimo) tvarka, todėl tokiais atvejais preziumuojama, kad teikiama skaitmeninė kopija yra atlikta iš originalaus dokumento ir laikytina tinkamai pateiktu dokumentu CPK prasme. Be to, 2019 m. sausio 30 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto gairėse dėl elektroninių įrodymų civilinėse ir administracinėse bylose (angl. Electronic Evidence in Civil and Administrative Proceedings) nurodyta, kad elektroniniai įrodymai, jiems priskiriant ir žodinius parodymus, duotus naudojant nuotolinį ryšį, turėtų būti vertinami taip pat kaip ir kitų rūšių įrodymai, visų pirma dėl jų priimtinumo, autentiškumo, tikslumo ir vientisumo. Iš civilinėje byloje esančios medžiagos matyti, kad pateikta visa 2015 m. spalio 26 d. sutarties kopija, kuri yra vientisa, aiški ir įskaitoma. Be to, pareiškėja kartu su rašytiniais paaiškinimais analogišku būdu (per EPP sistemą) teismui pateikė ir antrosios 2014 m. rugpjūčio 22 d. sutarties kopiją, kuri taip pat yra vientisa, aiški ir įskaitoma. Vien aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo neturi originalių arbitražinių susitarimų dokumentų, nesudaro pagrindo abejoti pareiškėjos teikiamų dokumentų skaitmeninių kopijų tikrumu, taigi ir reikalavimas pateikti originalius dokumentus civilinėje byloje, kuri vedama elektroniniu formatu, būtų neproporcingas ir galėtų užvilkinti bylos nagrinėjimą.

Dėl arbitražo sprendimo pripažinimo bei leidimo vykdyti

9.       CPK 809 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienio arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta valstybės įgaliota teisminė institucija. Vadovaujantis CPK 810 straipsnio 6 dalimi, užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei KAĮ. KAĮ 51 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatas.

10.       Valstybės, prisijungdamos prie 1958 m. Niujorko konvencijos, be kita ko, įsipareigojo gerbti šalių sudaromus arbitražinius susitarimus (1958 m. Niujorko konvencijos II straipsnis) bei užsienio arbitražų priimamus sprendimus (1958 m. Niujorko konvencijos III–V straipsniai). Atsižvelgiant į prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, prie šios konvencijos prisijungusių valstybių teismai, pirma, jeigu jiems pateikiamas ieškinys klausimu, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, vienai iš pusių prašant, nukreipia šalis į arbitražą, antra, pripažįsta ir leidžia vykdyti arbitražo priimtus sprendimus konvencijoje išdėstytomis sąlygomis. Nuo šių įsipareigojimų gali būti nukrypstama tik tais atvejais, kai tai leidžia 1958 m. Niujorko konvencija – arbitražinis susitarimas gali būti nepripažįstamas, jeigu jis yra negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas, o arbitražo sprendimas – tais atvejais, kai nustatomas ir pritaikomas vienas iš 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų. Šiose teisės normose įtvirtintos dvi reikšmingos taisyklės – tiek teismui gavus ieškinį dėl ginčo, dėl kurio sudarytas arbitražinis susitarimas (t. y. teismui ieškinio priėmimo stadijoje sprendžiant dėl savo jurisdikcijos), tiek sprendžiant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, teismo atliekamas teisinis vertinimas pradedamas nuo prezumpcijos, jog, atitinkamai, arbitražinis susitarimas yra galiojantis, o arbitražo sprendimas – vykdytinas. Minėtos prezumpcijos, kaip minėta, gali būti paneigiamos 1958 m. Niujorko konvencijoje įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015).

11.       Pareigą gerbti arbitražo sprendimus atspindi ir arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūros esmė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra reiškia tik konkrečių 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą. Todėl sprendžiant dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti negali būti tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 straipsnio 4 dalis, 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2011 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-421/2015; 2017 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2017).

12.       Teismas tikrina, ar neegzistuoja 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, dėl kurių buvimo teismas turi spręsti ex officio (savo iniciatyva), t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011).

13.       1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte nurodyta, kad arbitražo teismo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, kai ginčo objektas pagal šalies, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti arbitražo teismo sprendimą, įstatymus negali būti arbitražo dalykas. Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje tokių aplinkybių nenustatė. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į arbitražo teismą dėl prievolių pagal šalių sudarytas sutartis netinkamo vykdymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks tarp šalių kilęs ginčas gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas (KAĮ 12 straipsnis), t. y. šiuo atveju neegzistuoja 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte įtvirtintas atsisakymo pripažinti užsienio arbitražo teismo sprendimą pagrindas.

14.       1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta galimybė atsisakyti pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimą, jei tos šalies, kurios prašoma jį pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.

15.       Kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2006 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ne bet koks prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti laikomas pakankamu pagrindu atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimą. Viešosios tvarkos pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-421/2015). Atitikties viešajai tvarkai vertinimo kriterijaus ribos formuluojamos siaurai ne tik kasacinio teismo, bet ir užsienio valstybių aukščiausiųjų teismų praktikoje. Prieštaraujančiais viešajai tvarkai gali būti laikomi tik tokie arbitražo teismo sprendimai, kurie pažeidžia fundamentalius ir aiškius teisingumo ir sąžiningumo principus, pagrindines moralės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015).

16.       Suinteresuoto asmens teigimu, priimtas Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai ta apimtimi, kad dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo suinteresuotas asmuo nepagrįstai prarado teisę kreiptis į valstybės (bendrosios kompetencijos) teismą dėl Arbitražo teismo sprendimo panaikinimo. Teisėjų kolegija su šiuo suinteresuoto asmens argumentu neturi pagrindo sutikti. Iš į bylą pateiktų 2015 m. spalio 26 d. ir 2014 m. rugpjūčio 22 d. sutarčių (toliau – Sutartys) matyti, kad šalys, sudarydamos arbitražinį susitarimą, Sutarčių 10.2 punktuose nurodė, kad „Arbitražo sprendimas laikomas galutiniu ir įpareigojančiu abiems Šalims“, taigi, priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo, šalys laisva valia sulygo dėl Arbitražo teismo sprendimo privalomumo ir neskundžiamumo. Kaip matyti iš suinteresuoto asmens teikiamos Maskvos arbitražo teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutarties byloje Nr. (duomenys neskelbtini), sąlyga, kad byla dėl trečiųjų teismo sprendimo panaikinimo nutraukiama tais atvejais, jei šalys sulygo, jog trečiųjų teismo sprendimas yra galutinis, buvo taikoma nuo 2005 metų. Taigi, pasikeitęs teisinis reguliavimas neturėjo tiesioginės įtakos suinteresuoto asmens teisių ir pareigų apimčiai. Be to, Maskvos arbitražo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šalys šiuo aspektu arbitražinės sąlygos neginčijo. Kita vertus, teisėjų kolegija taip pat pritaria pareiškėjos rašytiniuose paaiškinimuose dėstomiems argumentams, kad, pasikeitus Rusijos Federacijos teisiniam reguliavimui, atsakovė nesikreipė į ieškovę dėl Sutarčių, kuriose numatyta arbitražinė išlyga, keitimo.

17.       Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, šalių argumentus, Arbitražo teismo sprendimo turinį, byloje nesant informacijos apie akivaizdžius tarptautinei viešajai tvarkai prieštaraujančius šalių veiksmus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad, pripažinus Arbitražo teismo sprendimą Lietuvos Respublikoje, atsirastų tokie teisiniai padariniai, kurie būtų nesuderinami su tarptautine viešąja tvarka.

18.       Suinteresuotas asmuo taip pat prašė atsisakyti pripažinti bei leisti vykdyti Arbitražo teismo sprendimą ir 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje c punkte numatytu pagrindu, t. y. kad nurodytas sprendimas buvo priimtas dėl ginčo, kurio neapima arbitražinio susitarimo sąlygos. Argumentuodamas šia savo poziciją suinteresuotas asmuo nurodė, kad Sutarčių nuostatos numatė privalomą derybų sąlygą prieš kreipiantis į Arbitražo teismą, o pareiškėjos pretenzijos negali būti prilyginamos Sutartyje numatytai ikiteisiminei ginčo sprendimo tvarkai.

19.       1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo teismo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalis numato, kad užsienio valstybėje priimtą arbitražo teismo sprendimą pripažinti ar leisti vykdyti gali būti atsisakyta, kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo – pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytas sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija.

20.       Iš prašomo pripažinti ir leisti vykdyti Arbitražo teismo sprendimo turinio matyti, kad Arbitražo teismas nustatė, jog suinteresuotas asmuo pažeidė Sutartimis prisiimtas pareigas tinkamai atsiskaityti su pareiškėja už naftos produktus. Be to, Arbitražo teismas nustatė, kad Sutartyse, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas suinteresuotam asmeniui dėl skolos priteisimo, numatyti arbitražiniai susitarimai visiems ginčams, kylantiems iš Sutarčių. Arbitražo teismas taip pat vertino, kad Sutartyse derybų tvarka nenustatyta, todėl pareiškėjos pateiktos pretenzijos suinteresuotam asmeniui pripažintinos mėginimu taikiai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iki kreipimosi į teismą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, suinteresuoto asmens atsiliepimo argumentai, jog ginčo, dėl kurio yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Arbitražo teismo sprendimas, neapima arbitražinė išlyga šalių sudarytose sutartyse (Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c) punktas) yra nepagrįsti. Minėta, kad Sutarčių 10.2 punkte šalys susitarė, jog visi ginčai, kylantys dėl šių sutarčių, įskaitant ir jos vykdymą, yra nagrinėjami Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų Tarptautinio komercinio arbitražo teisme, todėl nėra pagrindo sutikti, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c) punktas, numatantis vieną iš užsienio valstybėje priimto arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ar leidimo vykdyti atsisakymo pagrindų. Kitais Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje įtvirtintais užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindais suinteresuotas asmuo nesirėmė ir jų neįrodinėjo, todėl teisėjų kolegija jų netikrina bei dėl jų nepasisako.

21.       Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas dėl užsienio teismo ir arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti teismas nekoreguoja prašomo pripažinti užsienio teismo ir arbitražo sprendimo turinio. Pašomame pripažinti Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų Tarptautinio komercinio arbitražo teismo 2019 m. gegužės 6 d. sprendime pareiškėjai priteistos sumos yra nurodytos rubliais ir JAV doleriais, o išieškotina suma eurais pagal CPK 776 straipsnio nuostatas apskaičiuotina arbitražo teismo sprendimo vykdymo procese.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

22.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindai, taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog arbitražo sprendimas yra pripažintinas ir leidžiama jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.

23.       Patenkinus prašymą pripažinti bei leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų Tarptautinio komercinio arbitražo teismo 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą, pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Teismui pateikti dokumentai įrodo, kad pareiškėja patyrė 3 778,35 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą ir dokumentų vertimą į lietuvių kalbą, todėl šios išlaidos pareiškėjos naudai priteistinos iš suinteresuoto asmens UAB „Mogita“.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 6 dalimi, 8111, 813 straipsniais, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu,

n u t a r i a :

Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų Tarptautinio komercinio arbitražo teismo 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjai viešajai akcinei bendrovei „Neftianaja kompanija Rosneft“ iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Mogita“ priteista 6 882 000 Rusijos rublių (šeši milijonai aštuoni šimtai aštuoniasdešimt du tūkstančiai Rusijos rublių) skola (skaičiuojant JAV dolerių ekvivalentu pagal Rusijos Federacijos centrinio banko kursą mokėjimo dieną) bei 6 082,46 JAV doleriai (šeši tūkstančiai aštuoniasdešimt du JAV doleriai ir 46 centai) arbitražo registracijos mokesčio ir arbitražo rinkliavos.

Priteisti iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Mogita“ (juridinio asmens kodas 135537025) pareiškėjos viešosios akcinės bendrovės „Neftianaja kompanija Rosneft“ (juridinio asmens kodas 7706107510) naudai 3 778,35 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus ir 35 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų teikiant prašymą dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teisėjai                                                    Vilija Mikuckienė

Jūratė Varanauskaitė

Vigintas Višinskis