Administracinė byla Nr. I-1779-422/2016
Proceso Nr. 3-62-3-01832-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3..;15.2.3.2.;21.;74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. liepos 5 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,
sekretoriaujant Deivydui Aidukui,
nedalyvaujant pareiškėjui V. V. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. V. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 20796,65 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b.l. 5) ir patikslintame skunde (b.l. 9) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. spalio 1 d. pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų plotą mažino ir jose buvę baldai – lovos ir spintelės. Dėl ploto trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, o pareiškėjui, atsižvelgiant į jo amžių ir jo sveikatą, būtina ramybė. Gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas apšvietimas, ventiliacija, jos buvo nešvarios, trūko spintų rūbams susidėti, nebuvo stalo. Nurodė, kad nebuvo keičiama patalynė, nebuvo kur išsiskalbti rūbų. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė insultą, po kurio tapo nevaldoma jo kūno dešinė pusė, jautėsi bejėgis, juo niekas nesirūpino, pats negalėjo nei nusiprausti, nei išsiskalbti drabužių, nuolat kentė nuteistojo, kuris jam vežė maistą ir valė kambarius, patyčias, į tai niekas nereagavo, jam nebuvo skirta reabilitacija, netvarkomi dokumentai dėl invalidumo nustatymo, negavo socialinės pašalpos. Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas prilygina nežmoniškoms, kankinančioms, žeminančiomis orumą kalinimo sąlygoms. Tvirtino, kad patyrė dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, nervinį stresą, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 20796,65 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l. 12-21 ), papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose (b.l. 64,70-71,91) ir atstovė teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas pataisos įstaigoje bausmę atliko su pertraukomis laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. vasario 11 d. Pažymėjo, kad ne visada gyvenamųjų patalpų visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Galiojantys teisės aktai nenumato, kad baldų bei kito inventoriaus, esančio gyvenamojoje patalpoje, plotas privalo būti išskaičiuotas iš bendro patalpos ploto, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės, bloginančios jo gyvenimo kokybę, sąlygos. Pažymėjo, kad pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), užtikrinama tinkama patalų temperatūra. Nuteistųjų patalynė keičiama kartą į savaitę. Nuteistųjų drabužiai, nuosava patalynė skalbiama Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 patvirtintame Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos apraše nustatyta tvarka. Su UAB „Kauno skalbykla sudarytos skalbimo paslaugų teikimo sutartys. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbtis patys maudymosi metu. Teisės aktai išimčių dėl nuosavų drabužių skalbimo neįgaliems nuteistiesiems nenumato, tačiau dėl drabužių išskalbimo pareiškėjas galėjo žodžiu ar raštu kreiptis į būrio viršininką, ar administraciją, bet to nepadarė. Pažymėjo, kad po insulto, pareiškėjui esant Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo palatos 2 patalpoje, jo drabužius išskalbdavo sanitaras. Nurodė, kad pareiškėjo susirgimas (insultas) nebuvo sąlygotas kalinimo sąlygų, o buvo pareiškėjo ankstesnio gyvenimo būdo (priklausomybė alkoholiui), ligų (hipertenzijos) bei jo elgesio (gydytojų nustatyto gydymo režimo nesilaikymo) pasekmė. Pravieniškių PN-AK reabilitacijos paslaugos nėra teikiamos. Nurodė, kad medicininiai dokumentai dėl neįgalumo ir darbingumo nustatymo komisijai buvo pradėti rengti 2014 metais, tačiau tam yra reikalingos tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms priskirtino lygio gydytojų konsultacijos, kurios užsakomos ir vykdomos per Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL). Pareiškėjas 2014 m. gegužės 7 d. atsisakė vykti į LAVL, taip užvilkindamas minėtų dokumentų rengimą, vėliau jam tokios konsultacijos buvo suteiktos, tačiau tam reikėjo papildomo laiko. 2015 m. rugsėjo mėnesį buvo pateikti pareiškėjo dokumentai Kauno neįgalumo ir darbingumo nustatymo komisijai, tačiau dėl pareiškėjo nedeklaruotos gyvenamosios vietos, minėti dokumentai buvo grąžinti. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Prašė skundą atmesti bei taikyti trejų metų senaties terminą.
Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos iš netinkamai teikiamų (neteikiamų) sveikatos priežiūros paslaugų, paliekamas nenagrinėtu, dėl kitos dalies reikalavimų skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl senaties taikymo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinus pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. spalio 1 d.
Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK įstaigoje bausmę atliko su pertraukomis laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. vasario 11 d.
Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas nepatikslino laikotarpio, už kurį reikalaujama priteisti neturtinę žalą, todėl byloje vertintinas pareiškėjo patikslintame skunde nurodytas laikotarpis – nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. spalio 1 d.
Atsakovo atstovas prašo teismą taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Pareiškėjas į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 16 d. (b.l. 4-5). Teismo nuomone, pareiškėjas nepraleido 3 metų senaties termino paduoti skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. spalio 1 d., todėl atsakovo atstovo prašymas dėl ieškinio senaties taikymo netenkinamas.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš atsakovo atsiliepime į skundą bei 2015 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 65-4120 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus (b.l. 23).
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. kovo 20 d. gyveno 9 būrio 4 patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 17,62 kv.m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos (b.l. 22-23), todėl jam teko 2,2 kv.m. gyvenamojo ploto.
Nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2014 m. kovo 19 d. pareiškėjas gyveno 8 būrio 3 patalpoje, kurios gyvenamasis plotas yra 34,19 kv.m., įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,4 kv.m. (b.l. 22-23)
Laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2015 m. spalio 1 d. pareiškėjas gyveno Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpoje Nr. 2, kurios gyvenamasis plotas 16,94 kv.m., įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,4 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 22-23)
Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, po atsiliepimo į skundą gavimo, pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų teisingumo nekvestionavo, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.
Akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. kovo 20 d. pareiškėjui kalint 9 būrio 4 patalpoje nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Šių atsakovo atstovo argumentų neginčijo ir pareiškėjas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, apšvietos, jos buvo nešvarios, trūko spintų drabužiams susidėti, stalo, taip pat nurodė, kad patalynė ir drabužiai nebuvo skalbiami.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai ir ventiliacijai nustatyti Higienos norma HN 76:2010 24 ir 26 punktuose.
Higienos normos HN 76:2010 Higienos normos 63 punkte nustatyta pareiga pataisos įstaigai aprūpinti laisvės atėmimo vietose laikomus asmenis švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės aktų nustatytas normas. Higienos normos 67 punkte nurodyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Higienos normos 38.1. punktą skalbyklose skalbiami lovos skalbiniai, rankšluosčiai, apatiniai ir viršutiniai drabužiai. Higienos normos 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013), todėl laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Byloje liudytojais apklausti Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos gydytoja E. L. ir nuteistasis, vykdantis sanitaro pareigas, V. K. nurodė, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpoje, jo patalynė buvo keičiama, sanitaras pareiškėjui padėdavo išsiskalbti drabužius, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl patalynės nekeitimo ir drabužių neskalbimo pareiškėjui kalint minėtose patalpose atmestinos kaip nepagrįstos.
Atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui, kalint 9 būrio 4 patalpoje ir 8 būrio 3 patalpoje buvo sudarytos tinkamos sąlygos išsiskalbti drabužius, kad pareiškėjo patalynė buvo skalbiama ir keičiama kartą per savaitę (teisės akto, reglamentuojančio nuteistųjų patalynės ir drabužių skalbimą, sutarčių dėl skalbimo paslaugų teikimo ir pan.), taip pat nepateikė jokių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, apšvietimą, ventiliaciją, todėl jo nurodytos aplinkybės dėl netinkamos patalpų ventiliacijos, apšvietos, drabužių ir patalynės skalbimo paslaugų netinkamo suteikimo aukščiau paminėtose gyvenamosiose patalpose lieka nepaneigtos.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, jog pataisos namų bendrabučio gyvenamojoje patalpoje kiekvienam asmeniui turi būti skirta viena metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė, gyvenamajai patalpai turi būti skirtas vienas stalas, staliukas sieninis laikrodis, kambarinis termometras, šiukšlių dėžė, valymo inventoriaus komplektas bei užuolaidos kiekvienam langui.
Atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas buvo stalas, todėl ši pareiškėjo pretenzija laikoma pagrįsta. Aprūpinimo normose reikalavimo gyvenamąsias patalpas aprūpinti drabužių spintomis nėra nustatyta, todėl pareiškėjo argumentai dėl spintų nebuvimo atmestini.
Higienos normos HN 76:2010 58 punkte įtvirtintas įpareigojimas nuteistiesiems patiems tvarkytis gyvenamąsias patalpas, tam jiems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Pareiškėjas neginčijo, kad nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius ir priemonės, todėl atsakovo veiksmų neteisėtumas šiame kontekste nekonstatuotinas.
Liudytoja E. L. nurodė, kad Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpą Nr. 2 valydavo, joje palaikydavo švarą ir tvarką sanitarą, kuris vykdydavo ir Sveikatos priežiūros darbuotojų nurodymus. Liudytojas V. K. , kuris atliko sanitaro pareigas, šias aplinkybes patvirtino. Pravieniškių PN -AK 2014-07-30 direktoriaus įsakymu Nr. V-397 patvirtintame Sanitaro pareigybės aprašyme nurodyta, jog sanitaras privalo kokybiškai ir savalaikiai valyti Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas, atlikti jam pavestus darbus, vykdyti Sveikatos priežiūros darbuotojų nurodymus.
Byloje nėra jokių liudytojų parodymus paneigiančių įrodymų, be to, pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu pretenzijų dėl patalpų nešvaros nereiškė, todėl pareiškėjo argumentai dėl nešvarios Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpos Nr. 2 laikomi nepagrįstais.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad po patirto insulto 2013 m. gruodžio 9 d. grįžęs į Pravieniškių PN-AK iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės buvo bejėgis, negalėjo savimi pasirūpinti (nusiprausti, išsiskalbti drabužių), juo niekas nesirūpino, nuolat kentė nuteistojo, kuris jam vežė maistą ir valė kambarius, patyčias, į tai niekas nereagavo, jam nebuvo skirta reabilitacija, netvarkomi dokumentai dėl invalidumo nustatymo, neskirta pašalpa.
Nors LAVL epikrizėje nurodyta, kad 2013 m. gruodžio 6 d. išrašant pareiškėją iš LAVT, jam buvo rekomenduotas bendras režimas, nustatyta speciali mityba, rekomenduota tęsti nustatytą gydymą bei vaikščioti su lazdele (b.l. 48), o tai iš esmės leistų daryti išvadą, kad pareiškėjo sveikatos būklė nebuvo tokia bloga, jog jis negalėtų apsitarnauti pats, tačiau liudytoja E. L. teismo posėdyje nurodė, kad iki pareiškėjo patalpinimo į Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpą Nr. 2 , jam buvo sudėtinga apsitarnauti (nusiprausti ar išsiskalbti drabužius), todėl tikėtina pareiškėjo tvirtinimu, kad iki jo patalpinimo į Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpą Nr. 2 galimybė nusiprausti bei išsiskalbti drabužius pareiškėjui buvo apsunkinta.
Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą visiems nuteistiesiems taikomos vienodos sąlygos asmeninių drabužių išsiskalbimui bei nusiprausimui, neįgaliems ar ribotai darbingiems nuteistiesiems išimčių, išskirtinių sąlygų nėra nustatyta, be to, byloje nėra duomenų, kad dėl šių nepatogumų pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką, ar į Pravieniškių PN-AK administraciją. Šios aplinkybės formaliai šalina atsakovo veiksmų neteisėtumą, tačiau, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, akivaizdu, kad žmogui, patyrusiam insultą, nevaldant dešinės kojos, turėjo būti sudarytos sąlygos turėti švarius drabužius bei užtikrinta jo asmens higiena.
Liudytojų E. L. ir V. K. paaiškinimais nustatyta, jog pareiškėjui būnant Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpoje Nr. 2, nuolatos juo buvo rūpinamasi, jam nešamas maistas, valoma patalpa, sanitaras padėdavo pareiškėjui apsiprausti, išsiskalbti drabužius, keisdavo patalynę, padėdavo jam daryti mankštą, todėl pareiškėjo argumentai, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpoje Nr. 2 juo niekas nesirūpino, atmestini kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, kad liudytojas V. K. nurodė, jog pareiškėjas buvo pasyvus, nesirūpino savo higiena, vengė praustis, negėrė vaistų, nedėjo jokių pastangų tam, kad pasveiktų. Aplinkybę, kad pareiškėjas nesilaikė gydymo režimo, negėrė vaistų, neklausė gydytojų nurodymų patvirtino ir liudytoja E. L. .
Pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sanitaro tyčiojimosi paneigia liudytojo V. K. parodymai, kuriais jis paaiškino, jog iš pareiškėjo nebuvo tyčiojamasi. Dėl pareiškėjo piktybiško higienos reikalavimų nesilaikymo jam buvo sakoma, jog nuo sklinda nemalonus kvapas ir siūloma nusiprausti, tai teismo nevertintina, kaip tyčiojimasis iš pareiškėjo.
Be to, pareiškėjas nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su šio pobūdžio pažeidimu, t.y. nenurodė konkrečių veiksmų, kuriuos jis traktavo kaip tyčiojimąsi iš jo, jų atlikimo datų, taip pat nenurodė asmenų, galinčių tai patvirtinti, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą taip pat sieja su reabilitacijos paslaugų jam nesuteikimu. Minėtos paslaugos yra priskiriamos prie asmens sveikatos priežiūros paslaugų ( LR Sveikatos priežiūros įstatymo 3 str.), todėl pareiškėjas reiškia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, padarytą iš esmės nesuteikiant jam tinkamos asmens sveikatos priežiūros pagalbos.
Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Specialiosios teisėjų kolegijos byloms rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teismingumo, laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006-10-09 nutartį byloje T-77/2006, 2009-09-23 nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013-11-26 nutartį byloje T-110/2013).
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad: turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka (1 dalis); pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (2 dalis); Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (3 dalis). Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.
Pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 dalį teismas skundą palieka nenagrinėtą jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dar galima šia tvarka pasinaudoti, todėl teismas pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą dėl neteikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų – reabilitacijos neskyrimo- palieka nenagrinėtą.
Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas nesiėmė veiksmų, būtinų jo neįgalumo nustatymui.
Byloje esantys rašytiniai duomenys bei liudytojų E. L. ir B. D. parodymai patvirtina, kad dokumentai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) buvo rengiami jau 2014 metais, kuomet pareiškėjas 2014 m. gegužės 7 d., 2014 m. gegužės 14 d., 2014 m. rugsėjo 25 d. buvo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę gydytojų konsultacijoms, kurių išrašai buvo reikalingi pateikti minėtai NDNT. 2015 m. sausio 19 d. pareiškėjas buvo siunčiamas į LAVL ištyrimui bei gydymui, 2015 m. vasario 13 LAVL pareiškėjui suteikta tretinio lygio gydytojo neurologo konsultacija, 2015 m. kovo 15 d. planine tvarka siunčiamas į LAVL konsultacijai ir gydymui, 2015 m. balandžio 2 d. gydytojas nurodo, kad renkami ir pildomi dokumentai siuntimui į NDNT (b.l. 37, 65-65, 70-71). 2015 m. rugsėjo 14 d. dokumentai išsiųsti NDNT Kauno dokumentų registracijos skyriui (b.l. 72). NDNT tarnybos Kauno dokumentų registravimo skyrius 2015 m. rugsėjo 17 d. raštu informavo atsakovo atstovą, kad V. V. nedeklaravęs gyvenamosios vietos ir prašė pateikti jo gyvenamosios vietos deklaravimą patvirtinantį dokumentą arba pažymą, jog pareiškėjas įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą bei užpildytą asmens veiklos ir gebėjimų dalyvauti klausimyną atsiųsti NDNT. Su šiuo raštu atsakovo atstovui buvo pateikta prašymo nustatyti darbingumo lygį nauja forma ir Asmens veiklos ir gebėjimų dalyvauti klausimynas (b.l. 73). Atsakovo atstovui nepateikus reikalaujamų dokumentų, NDNT Kauno dokumentų registravimo skyriui 2015 m. rugsėjo 14 d. išsiųsti dokumentai buvo grąžinti (b.l. 74).
Aukščiau nurodyti ir įrodymais pagrįsti duomenys įrodo, kad atsakovo atstovas ėmėsi Darbingumo lygio nustatymo tvarkos apraše, patvirtintame Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179, nustatytų veiksmų, būtinų pareiškėjo darbingumo lygiui nustatyti, tačiau dokumentų pateikimo procedūros neužbaigė. Byloje nenustatyta priežasčių, sutrukdžiusių pateikti minėtame rašte nurodytus dokumentus, tai iš dalies patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl atsakovo netinkamo veikimo, nustatant pareiškėjo nedarbingumo lygį. Tuo pačiu pažymėtina, jog šiuos veiksmus apsunkino ir nuo paties pareiškėjo priklausanti aplinkybė- gyvenamosios vietos nedeklaravimas.
Pareiškėjas nurodė, jog bausmės atlikimo metu jam nebuvo mokama 6 Eur pašalpa.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinto Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7.1 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl socialinės pašalpos skyrimo į Pravieniškių PN- AK administraciją, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius (nenurodė kada konkrečiai kreipėsi su prašymais dėl pašalpos skyrimo ir kokiems konkretiems būtiniausiems reikmenims įsigyti), todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šia skundo apimtimi neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumą ginčo teisinio reglamentavimo kontekste, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN – AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 4 mėnesius neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, ventiliacijos, stalo nebuvimo, nesuteiktų patalynės ir drabužių skalbimo paslaugų, sveikatos būklės apsunkintos galimybės išsimaudyti, išsiskalbti drabužius bei nepakankamai intensyviai tvarkomų darbingumo lygio nustatymui būtinų dokumentų, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN – AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis kalinimo sąlygomis.
Nors pareiškėjas tvirtino, kad patyrė insultą dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, tačiau šį jo tvirtinimą paneigia į bylą pateikti rašytiniai įrodymai bei liudytojos E. L. paaiškinimai, kuriais nustatyta, kad pareiškėjas sirgo hipertonija anksčiau, jau 2011 m. buvo patyręs insultą, (b.l. 30), 2013 m. spalio 19 d. pareiškėją ištiko insultas dėl to, kad jis piktybiškai nesilaikė gydytojų nurodymų, gydėsi nereguliariai, negėrė jam skirtų vaistų (b.l. 42).
Byloje nėra jokių duomenų, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl fizinių ar psichinių sveikatos sutrikimų, sąlygotų netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, priešingai 2014 m. balandžio 1 d. konsultuotas psichiatro, kuris nurodė, jog nusiskundimų neturi, miega gerai, nuotaika normali, jaučia pagerėjimą dėl jam taikomo gydymo (b.l. 37).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamos ventiliacijos, apšvietos, neskalbiamos patalynės ir asmeninių drabužių ir pan. ) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. V. V. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Byloje nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą buvo laikomas 4 mėnesius, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (jam teko 2,2 kv.m.), atsižvelgtina į tai, kad dėl gyvenamojoje patalpoje esančių baldų šis plotas buvo dar mažesnis. Įvertinus pareiškėjo sveikatos būklę, jo ribotą galimybę judėti, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų reiškęs pretenzijas atsakovo atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darytina išvada, jog byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.
Tačiau aukščiau nurodytų aplinkybių visuma, teismo nuomone, sudaro pagrindą spręsti klausimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 600 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ( Įstatymo įgyvendinimas), teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo skundą dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų sukeltos neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Priteisti V. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Janina Vitunskienė