Civilinė byla Nr. 3K-3-397-969/2015
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12639-2013-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.2; 44.2.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Informacinių technologijų pasaulis“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Informacinių technologijų pasaulis“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „A3A“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės (verslininko) sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ pareikštu ieškiniu prašė priteisti jam iš atsakovo UAB „A3A“ 101 970,54 Lt (29 532,71 Eur) skolos, 9703,66 Lt (2810,37 Eur) delspinigių, 7,38 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad šalys 2012 m. rugsėjo 3 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 120903/4 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo įrengti ir prijungti prie tinklo atsakovui dvi saulės elektrines, o atsakovas – už atliktus darbus sumokėti 365 618,68 Lt (105 890,49 Eur). Ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė, tačiau atsakovas su juo atsiskaitė tik iš dalies ir liko skolingas 101 063,04 Lt (29 269,88 Eur). Be to, šalys 2012 m. rugsėjo 3 d. sudarė priežiūros sutartį Nr. 120903/1 (toliau – ir Priežiūros sutartis), pagal kurią ieškovas atsakovui teikė elektrinės techninės priežiūros ir nuotolinio elektrinės veikimo parametrų stebėjimo paslaugas. Už suteiktas paslaugas atsakovui buvo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, šias jis apmokėjo tik iš dalies ir liko skolingas 907,50 Lt (262,83 Eur). Atsakovui laiku neatsiskaičius su ieškovu, iš jo taip pat priteistini sutartyse nustatyto dydžio delspinigiai.
Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 21 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai.
Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl ieškovo pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad ieškovas pažeidė sutartinius įsipareigojimus, nes saulės elektrines įrengė pasibaigus sutartyje nustatytam terminui. Pagal sutartį saulės elektrinės turėjo būti įrengtos iki 2012 m. lapkričio 10 d., o ieškovas jas įrengė ir perdavė atsakovui tik 2013 m. kovo 29 d. Ieškovui pavėlavus įrengti saulės elektrines, atsakovo negautos pajamos sudaro 51 064,02 Lt (14 789,16 Eur), nes, pasikeitus teisiniam elektros energijos supirkimo tarifų taikymo tvarkos reglamentavimui, iki 1,25 Lt/kWh (0,36 Eur) sumažėjo fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas ir elektrinėse pagaminta energija nebegali būti parduodama už 1,44 Lt/kWh (0,42 Eur). Be to, atsakovas taip pat patyrė ir tiesioginius nuostolius, nes atlygino UAB „Centromera“ šios dėl pavėluoto elektrinės, kurią turėjo įrengti ieškovas, įrengimo patirtus netiesioginius nuostolius – 51 064,02 Lt (14 789,16 Eur). Taigi iš viso atsakovas dėl ieškovo netinkamai įvykdytos sutarties patyrė 102 128,04 Lt (29 578,32 Eur) nuostolių. Atsakovas 2013 m. kovo 7 d. pranešimu vienašališkai įskaitė savo ir ieškovo turimus priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, todėl yra visiškai atsiskaitęs su ieškovu pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovo teigimu, jis taip pat nėra skolingas pagal priežiūros paslaugų sutartį už suteiktas paslaugas 2013 m. balandžio ir gegužės mėnesiais, nes ieškovas jokių paslaugų iki 2013 m. birželio 5 d. nesuteikė. Be to, pagal elektrinių įrengimo sutartį ieškovas privalėjo pateikti atsakovui faktines elektrinių įrangos sumontavimo schemas, todėl šių schemų pateikimas negali būti laikomas papildomos paslaugos suteikimu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu pakeitė 2013 m. rugpjūčio 21 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 101 185,04 Lt (29 305,21 Eur) skolos, 9690,16 Lt (2806,46 Eur) delspinigių, 7,38 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas – 1605,36 Lt (464,94 Eur) žyminio mokesčio ir 9058 Lt (2623,38 Eur) advokato pagalbos išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovo 29,50 Lt (8,54 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad pagal 2012 m. rugsėjo 3 d. šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas savo įsipareigojimus turėjo įvykdyti iki 2012 m. lapkričio 10 d., tačiau pirmuosius darbus pradėjo tik 2012 metų gruodžio mėnesio pradžioje; pagrindiniai elektrinių montavimo darbai vyko ir buvo užbaigti 2013 metų sausio mėnesį, t. y. ieškovas apie 2,5 mėnesio vėlavo įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus; saulės elektrinių įranga atsakovui perduota 2013 m. sausio 31 d. aktu; Energetikos ministerija 2013 m. vasario 28 d. išdavė atsakovui ir UAB „Centromera“ leidimus gaminti elektros energiją; šalys 2013 m. kovo 29 d. paslaugų priėmimo–perdavimo aktu patvirtino, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas atsakovui kokybiškai suteikė akte nurodytas paslaugas. Seime 2013 m. sausio 17 d. ypatingos skubos tvarka, praėjus tik 10 dienų nuo projekto paskelbimo viešai, buvo priimtas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-169, kuriuo priimtos pataisos iš esmės pakeitė teisinę padėtį tų elektros energijos gamintojų, kurie ketino statyti iki 30 kW įrengtosios galios saulės elektrines. Pakeitimo įstatymu buvo panaikinti saulės elektrinių statytojams iki Pakeitimo įstatymo taikytini elektros energijos supirkimo tarifai, jie sumažėjo nuo 1,44 Lt/kWh (0,42 Eur) iki 1,25 Lt/kWh (0,36 Eur). Dėl sumažėjusio tarifo negautas pajamas atsakovas nurodė kaip savo netiesioginius nuostolius. Kitą dalį atsakovo nurodytų nuostolių sudaro tiesioginiai nuostoliai, t. y. 51 064,02 Lt, kuriuos jis sumokėjo UAB „Centromera“, kaip šios negautas pajamas dėl laiku neįrengtos 29 kW saulės elektrinės, pagal jų 2012 m. rugsėjo 3 d. tarpusavio pasirašytą sutartį Nr. 12/09/03/2. Atsakovas neginčijo fakto, kad jis su ieškovu už pavėluotai įrengtas elektrines atsiskaitė nevisiškai, tačiau jis laikė, jog, vienašališkai įskaitydamas jam ieškovo padarytus nuostolius, tapo ieškovui neskolingas. Ieškovas neginčijo aplinkybės, kad jis vėlavo įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovo atsakomybės dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, rėmėsi CK 6.258 straipsnio 4 dalies nuostatomis pripažinęs, kad nei ieškovas, nei atsakovas, nei pasirašydami sutartį, nei sutarties vykdymo metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie būsimus ar įregistruotus teisės aktų projektus, įskaitant ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo atitinkamų straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, ir neturėjo galimybių su jais susipažinti ar kokiu nors būdu tai numatyti, t. y. ieškovas negalėjo numatyti, kad atsakovas dėl įstatymo pakeitimo patirs nuostolių. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo nurodytų netiesioginių nuostolių, pažymėjo, kad šis apskaičiavo, kiek sumažės gautina suma pardavus elektrinėse pagamintą elektros energiją, jei artimiausius 12 metų elektrinės dirbs be jokių trikdžių, o ne būsimas pajamas, kurios turėtų būti apskaičiuojamos atmetant mokesčius ir kitas išlaidas, be to, nėra aišku, ar atsakovas apskritai eksploatuos saulės elektrinę būsimus 12 metų, ar gamins ir pardavinės pagamintą energiją, ir ar per šį laiką nepasikeis fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė būsimų netiesioginių nuostolių dydžio. Vertindamas atsakovo nurodytus tiesioginius nuostolius (UAB „Centromera“ sumokėtą sumą) teismas pažymėjo, kad UAB „A3A“ ir UAB „Centromera“ direktorius yra tas pats asmuo – A. J., kas tikėtinai lėmė atsakovo neginčijamą atitinkamos sumos, kaip negautų būsimų pajamų, pervedimą, UAB „Centromera“ pareikalavus.
Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovo skaičiuojami nuostoliai yra pernelyg nutolę nuo ieškovo elgesio, kuris nėra nuostolių atsiradimo priežastis. Nesant priežastinio ryšio tarp ieškovo neveikimo (prievolės neįvykdymo nustatytu terminu) ir atsakovo nurodytų nuostolių, civilinės atsakomybės neatsiranda, todėl teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai vienašališkai įskaitė savo priešpriešinį reikalavimą. Teismas, nustatęs, kad ieškovas, nors ir pavėlavęs, įvykdė sutartinius įsipareigojimus, o atsakovas atliktus darbus priėmė ir pasirašė darbų perdavimo–priėmimo aktus, sprendė, jog atsakovas įgijo pareigą visiškai atsiskaityti už suteiktas paslaugas, todėl tenkino ieškinio dalį dėl 101 063,04 Lt (29 269,88 Eur) skolos priteisimo.
Teismas taip pat nustatė, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. šalys pasirašė priežiūros sutartį Nr. 120903/1, pagal kurią ieškovas įsipareigojo sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovui teikti profilaktinę techninę 30 kWh saulės elektrinės priežiūros ir nuotolinę elektrinės veikimo parametrų stebėjimo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo už šias paslaugas mokėti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo priteisti sumas pagal PVM sąskaitą faktūrą ITP Nr. 201305-018 dalyje dėl 200 Lt (57,92 Eur)+PVM, padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog šalino gedimą, todėl pripažino, kad jis neturėjo pagrindo išrašyti sąskaitą faktūrą minėtai sumai, todėl atmetė šią ieškovo reikalavimo dalį. Spręsdamas dėl skolos pagal PVM sąskaitą faktūrą ITP Nr. 201306-010 priteisimo už parengtą saulės elektrinių įrangos sumontavimo schemą, teismas, atmesdamas šį reikalavimą, pripažino, kad saulės elektrinių įrangos sumontavimo schemą ieškovas turėjo pateikti atsakovui siekiant tinkamai eksploatuoti elektrines, todėl jis neturėjo pagrindo reikalauti papildomo apmokėjimo už pateiktą schemą. Spręsdamas dėl reikalavimo priteisti mokestį už suteiktas elektrinės priežiūros paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras ITP Nr. 201305-018 ir Nr. 201305-041, teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog iki 2013 m. birželio 5 d. saulės elektrinių nuotolinio duomenų nuskaitymo sistema periodiškai neveikdavo, tačiau ieškovas kaip šio neveikimo priežastį nuolat nurodydavo netinkamą internetinę prieigą, už kurią buvo atsakingas atsakovas, ir tik ieškovui sumontavus papildomą įrangą, perkraunančią 3G modemą reguliariai nustatytu laiku, nuotolinio duomenų nuskaitymo sistema pradėjo veikti be trikdžių. Teismas, nustatęs šias aplinkybes, sprendė, kad labiau tikėtina yra prielaida, jog tol, kol netinkamai veikė internetinė prieiga, tol minėta sistema tinkamai neveikė, tačiau nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovas iki 2013 m. birželio 5 d. neteikė saulės elektrinės priežiūros paslaugų. Teismas atsakovo atsisakymą sumokėti ieškovui šalių nustatytą mokestį pagal Priežiūros sutartį už 2013 metų balandžio ir gegužės mėnesius suteiktas paslaugas laikė nepagrįstu, todėl tenkino šią ieškovo reikalavimų dalį. Teismas priteistai skolos sumai atitinkamai priteisė iš atsakovo delspinigius ir procesines palūkanas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą ir panaikino Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. preliminarų sprendimą bei ieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas netinkamai įvykdė pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė nuostolių dėl ieškovo netinkamai įvykdytų sutartinių prievolių dydžio. Atsakovo netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos), teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįsti realiais skaičiavimais, t. y. neišvengiamai planuotomis gauti pajamomis. Jeigu sutartimi prisiimtas pareigas ieškovas būtų įvykdęs tinkamai, tai atsakovas būtų turėjęs realias galimybes 12 metų gauti konkrečias, įstatymu nustatytas pajamas, t. y. fiksuotą tarifą po 1,44 Lt (0,42 Eur) už kiekvieną kWh saulės elektrinėje pagamintos elektros energijos. Tokią galimybę atsakovas prarado dėl ieškovo neteisėto neveikimo – saulės elektrinės įrengimo termino pažeidimo, nes pakeitus teisinį reglamentavimą elektros energijos tarifas sumažėjo iki 1,25 Lt/kWh (0,36 Eur). Atsakovo nuostolius, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat pagrindžia byloje pateikti įrodymai, kad jis atlygino UAB „Centromera“ šios dėl ieškovo ne laiku įrengtos elektrinės patirtus nuostolius.
Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.258 straipsnio 4 dalies nuostatas, ir pripažino, kad ieškovas negalėjo numatyti prievolės neįvykdymo padarinių. Ieškovas ilgą laiką, lyginant su sutartimi nustatytu sutarties įvykdymo terminu, nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, pirmuosius darbus pagal sutartį pradėjo tik 2012 m. gruodžio mėnesį, t. y. jau pasibaigus sutarties įvykdymo terminui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas yra saulės elektrinių montavimo verslu užsiimantis subjektas, turintis specialiųjų žinių tokius projektus planuoti ir vykdyti. Apie šešioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės ketinimus mažinti elektros energijos, pagamintos saulės elektrinėse, supirkimo tarifus buvo viešai diskutuojama 2012 metų pabaigoje formuojant naują Vyriausybę, ši nuostata buvo įtraukta į Vyriausybės programą, todėl šie Vyriausybės ketinimai negalėjo būti nežinomi ieškovui. Ieškovas turėjo galimybę ir pareigą protingai numatyti, kad dėl jo laiku neįvykdytų įsipareigojimų atsakovas, pakeitus saulės elektrinėse pagamintos energijos supirkimo tarifus, neteks dalies pajamų, t. y. patirs nuostolių. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo neveikimas (vėlavimas pradėti darbus), neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką ar padėti jos išvengti, prilyginamas jo tyčiai, dėl to negalimas ieškovo atsakomybės ribojimas pagal CK 6.258 straipsnio 4 dalį. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovo sutarties neįvykdymas laiku, nepateisinamai ilgas neveikimas yra tiesiogiai susiję su atsakovo patirtais tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais nuostoliais, ir yra ieškovo neteisėtų veiksmų rezultatas.
Teismas, pripažinęs, kad atsakovas dėl ieškovo sutartinių įsipareigojimų netinkamo įvykdymo patyrė nuostolių, sprendė, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai atliko vienašališką įskaitymą (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Atlikus įskaitymą pasibaigė atsakovo prievolė sumokėti ieškovui už paslaugas, suteiktas pagal šalių sudarytą sutartį.
Teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog tinkamai teikė saulės elektrinės priežiūros paslaugas 2013 m. balandžio ir gegužės mėnesiais. Iki 2013 m. birželio 5 d. ieškovo įrengtų saulės elektrinių nuotolinio duomenų nuskaitymo sistema vis neveikdavo, tačiau apie elektrinių darbo nesklandumus ne ieškovas informuodavo atsakovą, o priešingai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima pripažinti, kad ieškovas iki 2013 m. birželio 5 d. tinkamai teikė priežiūros paslaugas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodomi šie esminiai argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad ieškovo sutarties neįvykdymas laiku ir nepateisinamai ilgas neveikimas yra tiesiogiai susiję su atsakovo patirtais tiek tiesioginiais, tiek
netiesioginiais nuostoliais, netinkamai taikė ir aiškino CK 6.247 straipsnį (priežastinis ryšys). Teismas padarė klaidingą išvadą, kad yra pakankamas priežastinis ryšys tarp atsakovo nuostolių, atsiradusių dėl skubos tvarka priimto Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo pakeitimo (pasikeitus elektros energijos supirkimo tarifams), ir ieškovo veiksmų, vėluojant įrengti saulės elektrines. Teismas, darydamas šią išvadą, nevertino kitų bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su sutartinių įsipareigojimų vykdymo eiga, nenustatinėjo, kokiu laipsniu vėlavimas lėmė atsakovo nuostolius ir ar to pakanka civilinei atsakomybei taikyti. Teismas nevertino, ar atsakovas turėjo realias galimybes gauti ankstesnį tarifą, jeigu ieškovas nebūtų vėlavęs įrengti elektrines (ar atsakovas būtų laiku pridavęs elektrines, ar buvo realu gauti gamybos leidimą iki įstatymo įsigaliojimo, atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. pabaigoje leidimų išdavimas visiems besikreipiantiems vėlavo, o 2013 m. sausį buvo sustabdytas). Pažymėtina, kad sutartimi ieškovas neprisėmė jokių su konkretaus tarifo suteikimu atsakovui susijusių įsipareigojimų. Apie galimus tarifo pasikeitimus galima buvo sužinoti tik 2013 m. sausio 7 d., kai įstatymo projektas buvo įregistruotas teisės aktų informacinėje sistemoje. Tačiau net ir tuomet nebuvo aišku, ar įstatymas bus priimtas, kada bus priimtas ir kada įsigalios. Taigi nei sudarant sutartį, nei pažeidus įsipareigojimų įvykdymo terminą ieškovas negalėjo numatyti galimų atsakovo nuostolių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad verslas yra susijęs su rizikos elementu. Nagrinėjamu atveju pasikeitus teisės aktams nukentėjo privataus verslininko (atsakovo) interesas gauti maksimalią įmanomą naudą iš verslo projekto, siejamo su aukšta valstybinio kainų reguliavimo rizika, t. y. nebuvo pažeistas ypatingos apsaugos reikalaujantis pažeidžiamo subjekto interesas ar teisė. Ieškovas pavėlavo sutartu laiku sumontuoti elektrines, todėl atsakyti jis galėjo tik neperžengdamas šalių sutarties ribų (Sutarties 5.2, 5.3 punktai). Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovo nuostoliai yra susiję su jo paties verslo rizika ir, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, yra pernelyg nutolę nuo ieškovo elgesio, kuris nėra nuostolių atsiradimo priežastis.
2. Teismas nepagrįstai atsisakė riboti ieškovo atsakomybę CK 6.258 straipsnio 4 dalies
pagrindu, neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad būsimo įstatymo pakeitimo ieškovas nenumatė ir negalėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu, kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Teismas, pripažindamas ieškovo elgesį neatsargiu, nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad, 2012 m. rugsėjo 3 d. sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, Vyriausybės ketinimai mažinti supirkimo tarifus ieškovui nebuvo ir negalėjo būti žinomi. Pažymėtina, kad įstatymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka per mažiau negu dvi savaite nuo jo įregistravimo ir įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Per tokį trumpą laiką ieškovas neturėjo galimybės atlikti kokių nors veiksmų, kurie užkirstų kelią kilti atsakovo nuostoliams ar juos sumažintų. Byloje nustatyta, kad ieškovas 2013 m. sausio mėnesį jau vykdė saulės elektrinių įrengimo darbus. Taigi sužinojimo apie galimus atsakovo nuostolius metu ieškovas neatliko jokių itin neatsargių ar tyčinių veiksmų, o vykdė sutartį paties atsakovo reikalavimu. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas ieškovo pavėluoto darbų atlikimo nelaikė esminiu sutarties pažeidimu ir toliau reikalavo vykdyti sutartį, nesinaudojo teise nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti avansą, nepasirinko kito rangovo. Taigi šalys konkliudentiniais veiksmais pratęsė elektrinių sumontavimo terminą. Be to, teismas nenurodė, kokie konkrečiai ieškovo veiksmai būtų galėję sumažinti žalos atsiradimo riziką ir padėti jos išvengti, t. y. kokių papildomų veiksmų ieškovas turėjo ar galėjo imtis, kad jis būtų laikomas atidžiu ir rūpestingu bei kad būtų taikoma CK 6.258 straipsnio 4 dalis.
Teismas pažeidė CPK 306 straipsnio 2 dalį, taip pat įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes konstatavo esant aplinkybes, kurių atsakovas nepagrindė įrodymais ir kurios buvo iškeltos tik apeliacinėje instancijoje. Teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, nustatė, kad jau 2012 m. pabaigoje ieškovas turėjo galimybę ir pareigą protingai numatyti, kad dėl jo laiku neįvykdytų įsipareigojimų atsakovas patirs nuostolių. Tačiau tokios aplinkybės, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme žodinio proceso tvarka, iš viso nebuvo nustatinėjamos. Be to, į bylą nėra pateikta jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Teismas taip pat nepasisakė dėl ieškovo argumentų, kad Vyriausybės programa yra privaloma tik pačiai Vyriausybei, ji savaime nėra šalių teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas, todėl iš ieškovo negali būti reikalaujama elgtis pagal jį; nei diskusijos viešojoje erdvėje, nei Vyriausybės programa nekaip negalėjo lemti šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymo; nėra pagrindo iš ieškovo reikalauti elgesio pagal teisės aktus, kurie sutarties sudarymo metu nebuvo priimti.
3. Teismas, konstatuodamas, kad atsakovas dėl ieškovo sutartinių įsipareigojimų
netinkamo įvykdymo patyrė nuostolių, kuriuos turėjo teisę ir pagrindą vienašališkai įskaityti, netinkamai taikė CK 6.130 straipsnį ir nukrypo nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismas, darydamas šią išvadą, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas realiai dar nėra patyręs nuostolių, o jie tik gali atsirasti ateityje, per ateinančius 12 metų, jeigu elektrinės veiks be jokių trikdžių ar gedimų, valstybė dar kartą nepasinaudos savo konstitucine teise pakeisti tarifą, jeigu atsakovas ir UAB „Centromera“ vykdys veiklą visus 12 metų, įvertinus elektrinių priežiūros sąnaudas ir mokėtinus mokesčius. Nagrinėjamu atveju įskaitymui atlikti nebuvo visų privalomųjų sąlygų – atsakovo reikalavimas, priešingai negu ieškovo, nebuvo apibrėžtas, galiojantis ir vykdytinas. Be to, vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu, ypač kai faktinės aplinkybės tokios, kad yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad atsakovo reikalavimo dalį sudaro su juo susijusiai įmonei UAB „Centromera“ geranoriškai atlyginta tokia pat negautinų pajamų suma. Šie atsakovo nurodomi tiesioginiai nuostoliai taip pat nepagrįsti, kaip ir jo nurodomi netiesioginiai, nes kyla iš to paties reikalavimo dėl negautinų pajamų atlyginimo. Be to, tokiam susietų įmonių sandoriui taikytina nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 straipsnis), o ieškovas nėra atsakingas už atsakovo ir jo klientų prisiimtus tarpusavio įsipareigojimus.
4. Teismas, pripažindamas atsakovo reikalavimo teisę į būsimas neapibrėžtas pajamas, o ne į pelną, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.249 straipsnį bei nukrypo nuo aktualios
kasacinio teismo praktikos. Teismas visiškai neatsižvelgė į būtinas elektrinės eksploatavimo išlaidas, galimus veiklos sutrikimus ir privalomus mokėti mokesčius, kitus atskaitymus, kuriais privalo būti mažinamas atsakovo reikalavimas, taip pat į valstybės teisę keisti elektros energijos supirkimo tarifą. Taip atsakovas neteisėtai praturtėjo ieškovo sąskaita, nes skundžiamo teismo procesinio sprendimo pagrindu jis gavo daugiau turtinės naudos, nei gautų eksploatuodamas saulės elektrines. Teismas nepagrįstai pripažino atsakovui reikalavimo teisę į visą reikalaujamą sumą iš karto, nors jis nepagrindė negautų pajamų neišvengiamumo. Byloje nustatyta, kad atsakovas tik planavo ir tikėjosi gauti tam tikras pajamas, tačiau tiek paties įstatymo priėmimo faktas, tiek Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl valstybės teisės ir pareigos keisti kainas patvirtina, jog atsakovas reikalauja atlyginti tik tikėtinas pajamas.
5. Teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad įskaitymas atliktas jau praleidus sąskaitų apmokėjimo terminus, o įskaityta suma nepadengė visos atsakovo skolos, nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo priteisti delspinigius ir pažeidė CK 6.256 straipsnį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad įskaityta suma nepadengė viso atsakovo pradelsto įsipareigojimo ieškovui, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo visiškai atmesti sutartimi ir įstatymu grindžiamo reikalavimo priteisti delspinigius.
6. Teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti 121 Lt (35,04 Eur) už suteiktas elektrinės priežiūros paslaugas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovui sumontuota saulės elektrinė veikė 2013 m. balandžio ir gegužės mėnesiais, t. y. ieškovas užtikrino tinkamą elektrinės veikimą pagal Priežiūros sutartį. Atsakovo nurodomi gedimai yra siejami su tuo, kad jis dėl nestabilaus interneto ryšio nesugebėdavo prisijungti prie elektrinės ir stebėti jos duomenų, t. y. gedimas buvo ne saulės elektrinės ar jos dalių, o atsakovo interneto ryšio ir jo įrangos. Tai, kad atsakovo įranga ir interneto ryšys veikė netinkamai, reiškia, jog jis tam tikrais momentais nematė elektrinės darbo, tačiau tai nepaneigia fakto, kad elektrinė veikė tinkamai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „A3A“ su skundu nesutinka, prašo ji atmesti ir palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodomi šie esminiai argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra pakankamas priežastinis ryšys tarp atsakovo nuostolių, atsiradusių dėl skubos tvarka priimto Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo pakeitimo, t. y. pakeistų elektros energijos supirkimo tarifų, ir ieškovo veiksmų vėluojant įrengti saulės elektrines. Ieškovo veiksmai (neveikimas) – sutarties įvykdymas pažeidus šalių sutartą terminą – yra neatskiriamai ir tiesiogiai susiję su atsakovui kilusiais nuostoliais (tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais). Jei ieškovas saulės elektrines būtų įrengęs per sutartyje nustatytą terminą, t. y. iki 2012 m. lapkričio 10 d., žalingų padarinių (nuostolių negautų pajamų ir tiesioginių nuostolių forma) atsakovui nebūtų kilę, nes Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimas buvo priimtas tik 2013 m. sausio 17 d. ir mažesnis elektros energijos supirkimo tarifas buvo pradėtas taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d. ir tik tiems saulės elektrinėse pagamintos elektros energijos tiekėjams, kurie elektros energiją pradėjo gaminti po 2013 m. vasario 1 d. Visiems saulės elektrinėse pagamintos elektros energijos tiekėjams, kurie elektros energiją jau gamino iki 2013 m. vasario 1 d., yra taikomas iki tol galiojęs didesnis elektros energijos supirkimo tarifas. Todėl ieškovui laiku įrengus elektrines ir atsakovui iki nurodyto termino pradėjus gaminti elektros energiją, šiam būtų likęs galioti didesnis elektros energijos supirkimo tarifas, kurio atsakovas pagrįstai tikėjosi pradėdamas vykdyti projektą. Taigi ieškovo veiksmai nėra „pernelyg nutolę“ nuo atsakovo patirtų nuostolių, o priešingai – yra tiesiogiai susiję.
2. Teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad ieškovo neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos riziką ar padėti jos išvengti, prilyginamas jo tyčiai, dėl to ieškovo atsakomybės ribojimas pagal CK 6.258 straipsnio 4 dalį netenka pagrindo, nes ieškovas nepagrįstai ilgą laiką, palyginti su sutartyje nustatytu įvykdymo terminu, vėlavo įvykdyti sutartį, t. y. nevykdė įsipareigojimų; jis yra savo srities profesionalas – saulės elektrinių montavimu verslu užsiimantis subjektas, kuris negalėjo nežinoti dar 2012 metais suformuotų šešioliktosios Vyriausybės ketinimų mažinti elektros energijos, pagamintos saulės elektrinėse, supirkimo tarifus; jis turėjo galimybę ir pareigą protingai numatyti, kad dėl jo laiku neįvykdytų įsipareigojimų atsakovas neteks dalies pajamų, t. y. patirs nuostolius.
3. Atsakovas, pateikdamas ieškovui pareiškimą apie įskaitymą 2013 m. kovo 7 d. raštu Nr. 13/03/07/1 „Dėl nuostolių atlyginimo ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo“, jį ieškovas gavo, tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). CK 6.130 straipsnis nustato, kad įskaitomi gali būti priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, kurių terminai suėję arba kurių terminai nenurodyti ar apibūdinti pagal pareikalavimo momentą. Šioje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dėl ieškovo padaryto sutarties pažeidimo atsakovas patyrė 102 128,04 Lt (29 578,32 Eur) nuostolius, juos ieškovas privalėjo atlyginti sutarties 7.1 punkto, CK 6.256 straipsnio 1 dalies ir 6.249 straipsnio pagrindu.
4. Teismas tinkamai taikė ir aiškino CK 6.249 straipsnį, o atsakovas įrodė negautų pajamų realumą ir neišvengiamumą. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Tokia žalos samprata atitinka tarptautinės teisės unifikavimo dokumentuose įtvirtintą žalos sąvoką (Tarptautinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų 7.4.2(1) straipsnis, Europos sutarčių teisės komisijos parengtų Europos sutarčių teisės principų 9:501(2) straipsnis). Pažymėtina, kad UNIDROIT principų komentare pripažįstama, jog negautos pajamos neretai pasireiškia kaip prarasta galimybė gauti naudos (pranc. la perte d‘une chance de gains), o Europos sutarčių teisės principų komentare „būsima žala“ suprantama kaip prarasta dvejopo pobūdžio galimybė: išvengti išlaidų arba gauti naudos, t. y. ir vienu, ir kitu atveju – pagerinti turtinę padėtį.
Sutarties sudarymo metu atsakovas buvo numatęs 12 metų gauti realias, įstatymu garantuotas pajamas už saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją, o kitą (29 kW) saulės elektrinę buvo sutaręs parduoti UAB „Centromera“, kuri turėjo analogišką tikslą 12 metų gauti realias, įstatymu garantuotas pajamas už saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją. Pažymėtina, kad įstatymo garantuotas fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas liko nesumažėjęs elektros energijos tiekėjams, kurie saulės elektrinėse elektros energiją pradėjo gaminti iki 2013 m. sausio 31 d. imtinai. Dėl ieškovo padaryto saulės elektrinių įrengimo sutarties pažeidimo atsakovo negautos pajamos už saulės elektrinėje (30 kW) pagaminamą elektros energiją, t. y. netiesioginiai nuostoliai, sudaro 51 064,02 Lt. Šios atsakovo negautos pajamos yra apskaičiuotos 0,19 Lt (0,06 Eur) už kWh tarifų skirtumą padauginus iš 268 758 kWh elektros energijos kiekio, kurį per 12 metų pagamins 30 kW saulės elektrinė, kaip garantavo ieškovas (Sutarties 3.2 punktas). Taip pat apskaičiuoti ir UAB „Centromera“ nuostoliai, juos bendrovei atlygino atsakovas.
5. Remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi, 79 straipsnio 1 dalimi, atsakovas negalėjo atlikti mokėjimų ieškovui, o ieškovas neturėjo reikalavimo teisės ir mokėjimo terminas nebuvo prasidėjęs iki ieškovas įstatymo nustatyta tvarka neįformino prekių ir paslaugų tiekimo, išrašydamas privalomą buhalterinės apskaitos dokumentą – PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovas privalėjo pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius, kad PVM sąskaitos faktūros atsakovui buvo pateiktos ieškinyje nurodytais terminais (CPK 178 straipsnis), tačiau to nepadarė, todėl teismas priėmė pagrįstą sprendimą visiškai atmesti ieškinį, įskaitant reikalavimą priteisti delspinigius.
6. Remiantis Priežiūros sutartimi mokestis ieškovui turėjo būti mokamas už suteiktas profilaktinės techninės 30 kW saulės elektrinės priežiūros, nuotolinio elektrinės veikimo parametrų stebėjimo ir analizės, operatyvaus reagavimo į gedimus, vizualios mechaninių elektrinių sujungimų patikros, visos reikiamos eksploatacinės priežiūros paslaugas (Priežiūros sutarties 1.1, 2.1 punktai). Atsakovas ne kartą informavo ieškovą, kad iki 2013 m. birželio 5 d. ieškovas neteikė saulės elektrinės priežiūros paslaugų; ieškovo įrengta saulės elektrinių nuotolinio duomenų nuskaitymo sistema vis neveikdavo, o ieškovas nesiėmė jokių priemonių įrangos sutrikimams pašalinti, jis taip pat nenurodė atsakovui, kad, jo nuomone, sistema neveikia dėl atsakovo įrangos kaltės. Ieškovas iki 2013 m. birželio 5 d. nė karto atsakovo neinformavo apie nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos sutrikimus, apie sutrikimus ieškovą informuodavo atsakovas. Kadangi iki 2013 m. birželio 5 d. ieškovas nestebėjo saulės elektrinės veikimo parametrų ir saulės elektrinės priežiūros paslaugų pagal Priežiūros sutartį atsakovui neteikė, tai teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ITP Nr. 201305-018 ir Nr. 201305-041 nurodytos paslaugos faktiškai suteiktos nebuvo, todėl atsakovui nekyla prievolė apmokėti šias sąskaitas faktūras.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo sprendžiant šiuos klausimus: 1) ar dėl netinkamo 2012 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 120903/4 įvykdymo tarp kasatoriaus ir atsakovo susiklostė civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovas įgijo teisę reikalauti iš kasatoriaus 102 128,04 Lt (29 578,32 Eur) nuostolių atlyginimo; 2) ar (priklausomai nuo atsakymo į pirmą klausimą) atsakovo 2013 m. kovo 7 d. atliktas kasatoriaus reikalavimo pagal Sutartį ir atsakovo reikalavimo, grindžiamo žalos padarymu, įskaitymas yra pagrįstas; 3) ar kasatoriaus reikalavimas dėl skolos už elektrinių priežiūros paslaugas priteisimo pagal 2012 m. rugsėjo 3 d. Priežiūros sutartį Nr. 120903/1 yra pagrįstas.
Dėl įmonės (verslininko) sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų
Pagal bendrąją taisyklę, sprendžiant ginčą dėl sutartinės civilinės atsakomybės, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, žalą padariusio asmens kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tuo atveju, kai sutartį pažeidžia įmonė (verslininkas), ji už sutarties pažeidimą atsako nepriklausomai nuo jos kaltės, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis).
Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai sprendė dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo kasatoriui netinkamai įvykdžius Sutartį. Nors kasatoriaus veiksmai 2,5 mėnesio vėluojant įvykdyti sutartinius įsipareigojimus pripažinti neteisėtais (byloje dėl to nebuvo ginčo), spręsdami dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvimo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė skirtingas išvadas: pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio, o apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes pripažino įrodytomis. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovo patirtos žalos, teigia, kad ji padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.249 straipsnio normas. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko teisiškai pagrįstais.
Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pavyzdžiui, nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo reikia atlikti mokamą operaciją ar procedūras, tačiau jis neturi tam pinigų. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. UAB „Druskininkų vandentiekis“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-13/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju neegzistuoja pirmiau nurodytos CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos atsakovo nuostolių (negautų pajamų) atžvilgiu, t. y. žalos padarymo faktas nėra akivaizdus arba lengvai įrodomas, be to, atsakovas neįrodė, kad jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų. Atsakovas nuostolius (negautas pajamas) apskaičiavo už 12 metų laikotarpį, taikydamas pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų skirtumą – 0,19 Lt (0,06 Eur) už kWh, paskaičiavus iš pagaminamo elektros energijos kiekio, kurį per 12 metų pagamins 30 kW saulės elektrinė, kaip tai garantavo kasatorius. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju žalos atsakovui padarymo faktas nėra akivaizdus, pagrindžia tai, kad atsakovas gali nutraukti savo veiklą anksčiau, nei praeis 12 metų. Be to, nagrinėjamu atveju nuostolių faktas nėra lengvai įrodomas, nes nėra galimybės apskaičiuoti, kokia apimtimi, apskaičiuojant nuostolių sumą, turėtų būti mažinamas atsakovo negautų pajamų dydis, atsižvelgiant į tai, kad apskaičiuodami negautas pajamas, kaip nuostolius, atsakovas ir apeliacinės instancijos teismas apskritai neatsižvelgė į tai, kad pajamų, gaunamų už pagamintą elektros energiją, skirtumas gali sudaryti prielaidas gauti pelną arba jį padidinti, o pelnas savo ruožtu būtų apmokestinamas taikant juridinių asmenų pelno mokestį, kurio dydis taip pat nėra konstanta, t. y. per 12 metų gali kisti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovo netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) yra pagrįsti realiais skaičiavimais, t. y. neišvengiamomis atsakovo planuotomis gauti pajamomis, yra nepagrįsta.
Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio buvimo, teigia, kad ji padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.247, 6.258 straipsnio 4 dalies bei CPK 306 straipsnio 2 dalies normas. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus taip pat laiko teisiškai pagrįstais.
Priežastinis ryšys iš dalies yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas gali pasisakyti tik dėl teisinės priežastinio ryšio sampratos. Pagal bendrąją priežastinio ryšio taisyklę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Pagal CK 6.258 straipsnio 4 dalį neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtinus prievolės neįvykdymo padarinius. Taigi sutartį pažeidusios įmonės (verslo subjekto) pareiga atlyginti negautas pajamas priklauso nuo to, ar ji galėjo ir turėjo numatyti tokius nuostolius. Pažymėtina, kad toks reguliavimas iš esmės atitinka tarptautiniuose sutarčių teisės derinimo ir vienodinimo instrumentuose – Europos sutarčių teisės principuose (9:503 straipsnis), UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principuose (2010 m. Principų redakcijos 7.4.4 straipsnis), 1980 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių (35 straipsnio 3 dalis) – įtvirtintą teisinį reguliavimą. Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai skolininkas neįvykdo sutartinės prievolės tyčia ar dėl didelio neatsargumo (didelio aplaidumo), jam kyla pareiga atlyginti nukentėjusios šalies patirtus nuostolius, priežastiniu ryšiu susijusius su sutarties pažeidimu, net ir tais atvejais, kai tokio dydžio nuostolių, sudarydamas sutartį, jis negalėjo numatyti kaip sutarties neįvykdymo pasekmės. Toks aiškinimas papildomai patvirtinamas tuo, kad CK 6.258 straipsnio 4 dalyje nustatytas įmonės (verslininko) atsakomybės apribojimas „numatomais nuostoliais“ sietinas su CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įmonės (verslininko) atsakomybe be kaltės, taip siekiant apibrėžti atsakomybės ribas, tačiau konstatavus tyčią ar didelį neatsargumą šis skolininko atsakomybės apribojimas nebetenka teisėto pagrindo ir gali reikšti kreditoriaus teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Melesta“ v. Lex System GmbH, bylos Nr. 3K-3-52/2013).
Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad kasatorius Sutarties sudarymo metu turėjo galimybę numatyti, jog dėl jo neteisėtų veiksmų – vėlavimo įvykdyti sutartinius įsipareigojimus – atsakovas neteks galimybės parduoti pagamintą elektrą 1,44 Lt/kWh tarifu. Byloje nustatyta, kad pagal 2012 m. rugsėjo 3 d. sudarytą Sutartį kasatorius turėjo sumontuoti elektrines iki 2012 m. lapkričio 10 d., tačiau pirmuosius darbus pradėjo tik 2012 metų gruodžio mėnesio pradžioje. Pažymėtina, kad tiek sutarties sudarymo metu, tiek kasatoriui pavėluotai pradėjus vykdyti darbus pagal Sutartį, galiojo teisinis reguliavimas, pagal kurį pagamintos elektros supirkimo tarifas buvo siejamas su leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo dieną galiojusiais tarifais. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. 13-64-01, pagal kurį pagamintos elektros supirkimo tarifai buvo susieti su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei tik 2013 m. sausio 7 d., o įstatymas Lietuvos Respublikos Seime ypatingos skubos tvarka priimtas 2013 m. sausio 17 d. (įsigaliojo 2013-02-01). Tai reiškia, kad apie galimus Sutarties pažeidimo padarinius kasatorius sužinojo gerokai vėliau, nei sudaryta Sutartis.
Teisėjų kolegija teisiškai nepagrįsta laiko apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šešioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės ketinimai mažinti elektros energijos, pagamintos saulės elektrinėse, supirkimo tarifus negalėjo būti nežinomi kasatoriui, nes apie juos buvo viešai diskutuojama 2012 metų pabaigoje formuojant naują Vyriausybę, ši nuostata buvo įtraukta į Vyriausybės programą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad kasatorius Sutarties sudarymo metu turėjo galimybę numatyti vėlavimo įvykdyti sutartinius įsipareigojimus padarinius. Pirma, priešingai nei nurodyta apeliacinės instancijos teismo sprendime, šešioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje (toliau – Programa) nėra konkrečių nuostatų apie elektros energijos supirkimo tarifų mažinimą. Programos 325 punkte, skirtame atsinaujinančių išteklių energijos sričiai, įtvirtinta vienintelė programinė nuostata, susijusi su tarifais: „Parengsime atsinaujinančių išteklių energijos gamybos, panaudojimo, skatinimo ir rėmimo ilgalaikę programą, kuri užtikrins optimalią energiją generuojančių atsinaujinančių išteklių plėtrą, neiškraipant rinkos santykių ir išvengiant nepagrįsto elektros energijos ir šilumos tarifų didinimo“. Ši nuostata savaime nesudaro pagrindo konstatuoti Vyriausybės planą mažinti esamus tarifus. Antra, kitų įrodymų (pvz., viešų pasisakymų, spaudos pranešimų, etc.), patvirtinančių tai, kad tarifų mažinimas buvo numatytas Vyriausybės programoje, juo labiau – kad sutarties sudarymo metu buvo galima protingai tikėtis, kad tarifai bus mažinami ir kad tai bus padaryta iki 2013 metų pradžios, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, jų byloje nėra. Trečia, pažymėtina, kad praktikoje ne visos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių subjektų, inter alia, Vyriausybės, iniciatyvos yra įgyvendinamos, juo labiau – per tokį trumpą laiką. Taigi, net ir hipotetiškai pripažinus, kad kasatorius galėjo numatyti, jog teisinis reguliavimas dėl tarifų bus keičiamas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad protinga buvo numatyti tokio keitimo terminus.
Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad kasatoriaus neveikimas (vėlavimas pradėti darbus), neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką ar padėti jos išvengti, prilyginamas tyčiniams veiksmams. Teisėjų kolegija šią apeliacinės instancijos teismo išvadą taip pat laiko teisiškai nepagrįsta. Minėta, kad, sprendžiant dėl CK 6.258 straipsnio 4 dalyje nustatyto įmonės (verslininko) atsakomybės apribojimo „numatomais nuostoliais“, be kita ko, svarbu nustatyti, ar įmonės (verslininko) prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nebuvo tyčinis ar dėl didelio neatsargumo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus tyčią iš esmės grindė tuo, kad kasatorius, kaip saulės elektrinių montavimo verslu užsiimantis subjektas, turėjo numatyti teisinės bazės, susijusios su pagamintos elektros energijos supirkimo tarifais, pokyčius. Tačiau šį vertinimą paneigia šioje nutartyje pirmiau nurodyti argumentai. Be to, kitos nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės (2,5 mėn. vėlavimą įvykdyti sutartinius įsipareigojimus nulėmė kasatoriaus tiekėjo vėlavimas pristatyti įrangą, o vėliau – pastato stogo, ant kurio buvo montuojama elektrinės įranga, remonto darbai) taip pat savaime nesudaro pagrindo konstatuoti kasatoriaus tyčios ar didelio neatsargumo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kasatoriaus atsakomybės ribojimas pagal CK 6.258 straipsnio 4 dalį netenka pagrindo, yra nepagrįsta.
Dėl įskaitymo teisėtumo
Reikalavimas įvykdyti prievolę, kuri, kitos šalies požiūriu, pasibaigė įskaitymu (toks ieškinys pareikštas nagrinėjamoje byloje) taip pat reiškia nesutikimą su įskaitymu, ir teismas tokiu atveju turi patikrinti, ar prievolė nėra pasibaigusi įskaitymu, t. y. ir tai, ar buvo pagrindas atlikti įskaitymą ir kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) ir ar laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Metaloidas“ v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-408/2008).
Šioje nutartyje konstatavus, kad kasatorius neturėjo prievolės atlyginti atsakovui nuostolius, konstatuotina, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atlikti šios prievolės ir savo prievolės sumokėti kasatoriui 102 128,04 Lt (29 578,32 Eur) už elektrinių įrengimą įskaitymą. Tai reiškia, atsakovo prievolė sumokėti 101 063,04 Lt (29 532,71 Eur) už elektrinių įrengimą negali būti laikoma pasibaigusia įskaitymu, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus ieškinio reikalavimą dėl šios sumos priteisimo iš atsakovo.
Pažymėtina, kad net ir nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų, atsakovas neprarado teisės reikalauti iš ieškovo sutartinių netesybų už pavėluotai atliktus darbus (Sutarties 5.3 punktas). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovo vienašališkai atliktu įskaitymu atsakovo teisė į netesybas nebuvo įskaityta, įskaitymo pagrįstumas šia prasme neanalizuotinas.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesdamas reikalavimą dėl 121 Lt (35,04 Eur) priteisimo už elektrinės priežiūrą 2013 m. balandžio ir gegužės mėnesiais pagal 2012 m. rugsėjo 3 d. Priežiūros sutartį Nr. 120903/1, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2014, suformuotos praktikos, pagal kurią, vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius neteikė priežiūros paslaugų iki 2013 m. birželio 5 d., prieštarauja bylos medžiagai ir protingumo principui. Įvertinusi teismų nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą laiko teisiškai pagrįstu.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius neteikė priežiūros paslaugų iki 2013 m. birželio 5 d., grindžiama tuo, kad kasatorius neįrodė, jog atsakovui tinkamai teikė paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši išvada prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas (apeliacinės instancijos teismas šių faktinių aplinkybių nepaneigė), ginčo laikotarpiu (2013 m. balandžio ir gegužės mėn.) kasatorius sprendė, dėl ko periodiškai neveikė nuotolinio duomenų nuskaitymo sistema, konsultavo atsakovą ir galiausiai rado sprendimą sistemos trukdžiams pašalinti – sumontavo atsakovui papildomą įrangą, perkraunančią 3G modemą reguliariai nustatytu laiku. Nuo to momento nuotolinio duomenų nuskaitymo sistema pradėjo veikti be trikdžių. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, įrodo, kad kasatorius vykdė priežiūros ir eksploatacijos paslaugas, kaip jos apibrėžtos Priežiūros sutarties 1.1 punkte. Šios išvados nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad ne kasatorius informuodavo atsakovą apie elektrinių darbo nesklandumus, o priešingai. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė (apeliacinės instancijos teismas šios faktinės aplinkybės nepaneigė), jog kol netinkamai veikė internetinė prieiga, tol minėta sistema tinkamai neveikė. Priežiūros sutartimi kasatorius įsipareigojo teikti profilaktinę saules elektrinės priežiūros ir nuotolinę elektrinės veikimo parametrų stebėjimo paslaugą, tačiau neįsipareigojo teikti techninės priežiūros atsakovo kompiuteriams ar interneto ryšiui. Atvirkščiai – Priežiūros sutartimi atsakovas įsipareigojo užtikrinti reikalingos internetinės prieigos suteikimą (Sutarties 3.2. punktas). Aplinkybė, kad kilusios problemos buvo pašalintos sumontavus su saulės elektrine nieko bendro neturinčią įrangą, kuri perkrauna atsakovo interneto ryšį, sudaro pagrindą spręsti, kad visi interneto ryšio gedimai yra ne kasatoriaus, o atsakovo sutartinių įsipareigojimų pažeidimas ir neatleidžia atsakovo nuo pareigos sumokėti kasatoriui už suteiktas paslaugas.
Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas – žalą ir priežastinį ryšį – ir dėl to nepagrįstai pripažino egzistavus kasatoriaus prievolę atlyginti atsakovui 102 128,04 Lt (29 578,32 Eur), kurią sudaro prievolė atlyginti 51 064,02 Lt (14 789,16 Eur) atsakovo negautas pajamas ir prievolė atlyginti 51 064,02 Lt (14 789,16 Eur) tiesioginių nuostolių, kuriuos atsakovas sumokėjo UAB „Centromera“, kaip pastarosios patirtų nuostolių (negautų pajamų) atlyginimą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo prievolė sumokėti kasatoriui už elektrinių įrengimą pagal 2012 m. rugsėjo 3 d. Pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 120903/4 pasibaigė 2013 m. kovo 7 d. atsakovo vienašališkai atliktu įskaitymu, ir tuo pagrindu nepagrįstai atmetė kasatoriaus reikalavimą dėl atlyginimo už elektrinių įrengimą priteisimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą dėl 121 Lt (35,04 Eur) priteisimo už elektrinių priežiūrą 2013 m. balandžio ir gegužės mėnesiais pagal 2012 m. rugsėjo 3 d. Priežiūros sutartį Nr. 120903/1, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl pirmiau nurodytų aplinkybių kasacinio teismo sprendimas reiškia ieškovo kasacinio skundo tenkinimą, todėl jo naudai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas turėtas bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti teikdamas atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą ir kasacinį skundą. Pagal byloje pateiktus mokėjimo dokumentus ieškovas sumokėjo 4177,89 Lt (1210 Eur) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (T 4, b. l. 33–35), 1207 Lt (349,57 Eur) žyminio mokesčio už kasacinį skundą (T. 4, b. l. 74) ir 2681,36 Eur už kasacinio skundo parengimą bei atstovavimą kasaciniame teisme. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovo. Kadangi ieškovo patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą kasaciniame teisme išlaidų suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 7, 8.11, 8.13 punktuose nustatytus dydžius, todėl ieškovui iš atsakovo priteistinos pastarojo apeliacinės instancijos teisme patirtos atstovavimo išlaidos mažintinos iki 450 Eur, o kasaciniame teisme – iki 750 Eur (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Taigi iš viso ieškovui iš atsakovo priteistina 1549,57 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Kasaciniame teisme patirta 4,66 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį panaikinti, palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovo UAB „A3A“ (j. a. k. 235912540) ieškovui UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (j. a. k. 135928725) 1549,57 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt devynis Eur 57 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš atsakovo UAB „A3A“ (j. a. k. 235912540) valstybei 4,66 Eur (keturis Eur 66 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys