Administracinė byla Nr. A-1361-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01841-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (I t., b. l. 5–12, 35–36).
2. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 1, 2, 3 sektoriuose netinkamomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Paaiškino, kad gyvenamosios patalpos pataisos namuose buvo perpildytos, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas. Kamerose žiemą buvo šalta, nebuvo tinkamo apšvietimo, vėdinimo, kaupėsi drėgmė, trūko spintelių daiktams susidėti. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, įrankiais ir priemonėmis patalpoms valyti. Teigė, kad patalpose buvo blakių, pelių, tarakonų, sliekų. Praustis po karštu dušu buvo leidžiama tik kartą per savaitę po 15 minučių, tačiau pareiškėjui to nepakako, negalėjo laikytis asmeninės higienos. Tvirtino, kad pastato konstrukcijose yra asbesto, kuris yra kenksmingas sveikatai, elektros laidai ir šiluminės trasos nėra izoliuoti, lovos – pasenusios, netinkamos naudojimui, trumpos. Kamerose sanitarinis mazgas neatitvertas, pareiškėją galėjo stebėti pareigūnai ir kiti asmenys. Vietoje klozeto buvo įrengtas neuždengiamas unitazas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų ne kartą kreipėsi į Kauno visuomeninės sveikatos centrą, kuris nustatė pažeidimus dėl aptrupėjusių sienų, pelėsio, nepakankamo apšvietimo, netinkamos temperatūros. Netinkamos kalinimo sąlygos lėmė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, regėjimo pablogėjimą, atsirado baimė, tapo uždaras.
3. Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį (I t., b. l. 60–69, 109–118).
4. Teigė, kad pareiškėjui pataisos namuose nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto paprastai užtenka. Konkretūs duomenys, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju vienoje kameroje, nėra sisteminami, todėl šių duomenų pateikti nėra galimybės. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpos pagal nustatytą tvarką yra apžiūrimos kasdien. Techninės apžiūros metu kruopščiai apžiūrimos langų grotos, sienos, grindys, lubos, gultai, stalai, praustuvų tvirtinimai ir santechniniai vamzdžiai. Apžiūrų metu nustatyti techniniai gedimai šalinami. Patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui užtikrinti patalpos aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami du kartus per mėnesį. Dušine pareiškėjas galėjo naudotis kartą per savaitę. Kiekvienam nuteistajam yra išduodami šie dalykai: skalbiamasis muilas – 200 g (vieną kartą per mėnesį), tualetinis muilas – 100 g (vieną kartą per mėnesį), tualetinis popierius – 1 rulonas (vieną kartą per mėnesį), kaskart einant praustis į dušą – 30 g muilo. Paaiškino, kad nuteistieji pataisos namuose yra patys atsakingi už tvarkos ir švaros palaikymą gyvenamosiose patalpose. Jei kamerose laikomi asmenys patalpas tinkamai prižiūrėtų (valytų, vėdintų), pelėsis jose neatsirastų. Pareiškėjas pataisos namų Psichologinėje tarnyboje buvo konsultuotas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, bendravimo, adaptacijos sutrikimų, nuolat išgyvenamo streso, nervinės įtampos, blogėjančios sveikatos. Byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjo nusiskundimai susiję su įstaigos pareigūnų neteisėtais veiksmais. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė žalą. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo, iš ko susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Pareiškėjo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 380 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis. Teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios, nes, jausdamas skunde nurodytus nepatogumus, galėjo domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2016 m. rugsėjo 9 d., todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
7. Teismas pažymėjo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Italiją).
8. Pareiškėjas skunde praleistą kreipimosi į teismą terminą grindė ir tuo, jog neturėjo galimybių anksčiau sužinoti apie savo teisių pažeidimą, nes Pravieniškių PN-AK nebuvo galimybės gauti šios informacijos. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų ne kartą kreipėsi į Pravieniškių PN-AK, Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, Lietuvos Respublikos Prezidentę. Į bylą nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė lankytis pataisos namuose veikiančioje bibliotekoje, pasinaudoti internetine teisės aktų duomenų baze ar kitaip gauti jam aktualią informaciją. Akcentuota, kad jei pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė skunde nurodytus nepatogumus, tai jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, kurios galbūt galėtų būti pripažintos pakankamai svarbiomis praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, todėl laikyta, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 d. taikyta ieškinio senatis ir ši skundo reikalavimo dalis atmesta kaip nepagrįsta.
9. Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo buvo reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių PN-AK nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2016 m. rugsėjo 9 d.
10. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2 punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuojamas neišskaičiavus baldų užimamo ploto. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014).
11. Teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. 12 būrio 5 patalpoje pareiškėjui nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Atskaičiavus laikotarpius, kai pareiškėjas buvo uždarytas į kamerų tipo patalpas (nuo 2013 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. kovo 20 d., nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 29 d.), realiai pareiškėjas minėtame būryje gyveno iš viso 43 paras. Padaryta išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu iš viso 43 paras nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, nes minėtu laikotarpiu pareiškėjui trūko 0,13 kv. m ploto.
12. Teismas nustatė, kad laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2014 m. sausio 27 d. (2 paros) kameroje Nr. 14, nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2014 m. vasario 26 d. (7 paros) ir nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2015 m. birželio 29 d. (10 parų) kameroje Nr. 13, nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. kovo 20 d. (1 para) kameroje Nr. 15, nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. birželio 25 d. (23 paros) kameroje Nr. 8, t. y. iš viso 43 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, nes minėtais laikotarpiais pareiškėjui kamerų tipo patalpose trūko nuo 0,91 iki 1,22 kv. m gyvenamojo ploto.
13. Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, vėdinimo, patalpose kaupėsi drėgmė. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręsta, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
14. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat ir netinkamo apšvietimo į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą (toliau – ir Departamentas), kuris, atlikęs patikrinimus, pagal pareiškėjo skundus, nustatė pažeidimus dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo gyvenamosiose patalpose. Departamento duomenimis, 2016 m. rugpjūčio 12 d. kameroje Nr. 4 buvo nustatytas 77 lx apšvietimas, kameroje Nr. 8 – 59 lx, kameroje Nr. 9 – 47 lx, kameroje Nr. 10 – 98 lx, kameroje Nr. 16 – 103 lx. Remiantis Departamento 2016 m. gegužės 9 d. raštu, dirbtinio apšvietimo neatitikimai buvo nustatyti kamerose Nr. 2, 9, 11, 13, 15, 26. Kamerose Nr. 14 ir Nr. 15 dirbtinio apšvietimo neatitikimai nustatyti 2016 m. spalio 14 d. Atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad atsakovas kamerose neužtikrino pareiškėjui tinkamo apšvietimo, taigi pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.
15. Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo kamerų vėdinimo. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus paneigia byloje esantys įrodymai, t. y. Departamento duomenys apie pataisos namuose atliktus patikrinimus, iš kurių matyti, kad Pravieniškių PN-AK kameros vėdinamos per atveriamus langus. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą, taip išvengiant drėgmės patalpose. Pažymėta, kad patalpas tinkamai prižiūrint, valant, vėdinant, pelėsis neatsiranda, o už kamerų tvarkymą atsakingi patys jose laikomi asmenys pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą tvarką. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos ir drėgmės atmesti kaip nepagrįsti.
16. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo šalta, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti įrodymų nepateikė. Bylos duomenimis, Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkamą temperatūrą patalpose, be to, minėtais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduotas elektrinis šildytuvas. Pareiškėjas taip pat nepateikė ir jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų, kenkėjų veisimosi gyvenamosiose patalpose. Atsakovas nurodė, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, ir pateikė duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią paslaugų tiekėjas įsipareigojo lankyti objektą ir atlikti vabzdžių naikinimą. Byloje nebuvo duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Bylos rašytiniai įrodymai paneigė pareiškėjo argumentus dėl blakių, tarakonų, sliekų, pelių plitimo patalpose.
17. Pareiškėjas teigė, jog jam nebuvo išduodamos asmens higienos priemonės. Atsakovo atstovas pareiškėjo argumentus paneigė nurodydamas, kad higienos priemonės jam buvo išduotos. Vadovaujantis teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui mėnesiui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, einant maudytis kiekvieną kartą išduodama 30 g muilo. Iš Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. lapkričio 24 d. pažymos Nr. 43/1-2855 matyti, kad higienos priemonėmis nuteistieji aprūpinami. Pareiškėjas taip nurodė, kad jam nebuvo išduotas valymo inventorius ir priemonės, tačiau minėtus argumentus paneigė Departamento duomenys, iš kurių matyti, kad valymo ir dezinfekcinės medžiagos pataisos namuose yra, patikrinimų metu atsakingi asmenys jas pateikė. Bylos duomenimis, kameros valomos kartą per savaitę, tam nuteistiesiems yra išduodamas valymo inventorius ir priemonės. Pravieniškių PN-AK 2016 m. lapkričio 23 d. pažyma patvirtino, kad valymo įrankiai ir priemonės V. S. buvo išduodamos. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl neišduotų higienos ir valymo priemonių, valymo inventoriaus atmesti kaip nepagrįsti.
18. Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo. Nurodė, kad kamerose vietoje klozeto buvo unitazas, o tualetas nebuvo atskirtas. Teismas padarė išvadą, kad unitazo įrengimas kamerų tipo patalpose neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Šiuo atveju atsakovo atstovas turėjo pareigą paneigti pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, tačiau jokių duomenų apie tai į bylą nepateikė. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo laikytos nustatytomis.
19. Pareiškėjo teiginiai dėl šilto vandens nesuteikimo tinkamai asmeninei higienai palaikyti atmesti, kadangi pats pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti karštu dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte. Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas taip pat numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teisės aktai nenumato karšto vandens įrengimo kiekviename būryje ar kamerose, jog nuteistieji galėtų praustis kiekvieną dieną. Byloje nebuvo duomenų, kad atsakovo atstovas pažeidė paminėtą teisinį reglamentavimą. Įvertinus faktines bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, neteisėti atsakovo veiksmai šiuo atveju nekonstatuoti.
20. Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad pataisos namų pastato konstrukcijose yra asbesto, elektros laidai ir šiluminės trasos neizoliuotos, lovos pasenusios, netinkamos naudojimui, patalpų būklė bloga. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
21. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuotini.
22. Teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu 43 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normos kamerų tipo patalpose (trūko nuo 0,91 iki 1,22 kv. m ploto), neužtikrino privatumo sanitariniame mazge, taip pat tinkamo apšvietimo, todėl konstatuota, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjui 43 paras bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma (atskirais laikotarpiais trūko 0,13 kv. m).
23. Teismo vertinimu, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai kilo dėl kalinimo sąlygų pažeidimų. Teismas, atsižvelgdamas į konstatuoto pažeidimo mastą ir trukmę, – pareiškėjui 43 paras bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma (atskirais laikotarpiais trūko 0,13 kv. m), įvertinęs tai, kad pažeidimas nebuvo tęstinis, sprendė, jog nustatytas gyvenamojo ploto trūkumas bendrabučio tipo patalpose negalėjo sukelti pareiškėjui tokio masto neigiamų pasekmių, kurias galima būtų pripažinti neturtine žala, todėl reikalavimas šioje dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestas kaip nepagrįstas.
24. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl kitų byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
25. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, individualiai įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę – pareiškėjas 43 paras buvo kalinamas kamerų tipo patalpose gana ženkliai pažeidžiant gyvenamojo ploto normą, taip pat konstatavus kitus kalinimo sąlygų pažeidimus, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 380 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo.
26. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė į bylą pažymą apie 89,75 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Kadangi pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ginčą pralaimėjusios šalies. Šiuo atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintas.

III.

27. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą (II t., b. l. 136–141).
28. Pareiškėjas nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas ir nepareikalavo reikiamų duomenų – Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014 m. ir 2015 m. pažymų, kuriose buvo nustatytas Pravieniškių PN-AK neveikimas, UBA „Dezinfa“, atsakingos už parazitų naikinimą, pažymos. Dėl to teismas išsamiai bylos neišnagrinėjo.
29. Pareiškėjas mano, jog senaties terminas turėjo būti atnaujintas, kadangi jis neturėjo internetinės prieigos prie teisės aktų, yra neišsilavinęs.
30. Nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl jo gyvenimo bendrabučio patalpose. Teigia, kad duomenys yra suklastoti ir išvardija, kokiu metu, kokiose patalpose, su kuo kalėjo, taip pat pateikia savo apskaičiavimus dėl jam tekusio kameros ploto. Nurodo, jog teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 213 dienų. Pažymi, jog objektyviam 2 sektoriaus 18 būrio I patalpos įvertinimui būtina pareikalauti foto nuotraukų.
31. Nesutinka su teismo išvadomis dėl netinkamo apšvietimo ir nurodo, jog jo regėjimas buvo sugadintas dėl atsakovo neveikimo pagal teisės aktų reikalavimus. Taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl kamerų šildymo, dėl parazitų. Sudaryta sutartis nepatvirtina, jog nėra parazitų, tam buvo būtina išreikalauti papildomą informaciją. Pažymi, jog atsakovas nepatvirtino, kad pareiškėjui buvo išduotos higienos priemonės. Pateikia papildomus dokumentus ir prašo juos prijungti prie bylos, taip pat išreikalauti iš Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymas dėl jo skundų.
32. Pareiškėjo V. S. atstovas advokatas Ričardas Lilas pateikė papildomus motyvus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nurodo, jog nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, nes skundas yra paduotas dėl kankinimo, o pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio, dėl to ieškinio senatis buvo pritaikyta nepagrįstai. Nesutinka su teismo išvadomis dėl ventiliacijos ir drėgmės – kamerose buvo pelėsio, o jam naikinti reikalingos specialios priemonės. Nepagrįstai buvo atmesti argumentai dėl kamerose esančių parazitų, rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo teiginius. Net ir atliekant dezinfekciją visi parazitai neišnaikinami. Mano, jog skundo argumentai dėl neišduotų higienos priemonių buvo atmesti nepagrįstai, teismas turėjo vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, o ne normomis, kurios yra akivaizdžiai ydingos. Nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, mano, kad jis yra per mažas.   
33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 1157–160).
34. Teigia, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę, galėjo sportuoti įrengtose, užsiimti kūrybine veikla. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kaip nors būtų išskirtas iš kitų nuteistųjų. Vadovaujasi LVAT administracine byla Nr. A-869-556/2016. Mano, kad pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija pareiškėjo atveju. Pažymi, kad nors regėjimo sutrikimai pareiškėjui nustatyti 2014 metais, dėl akinių poreikio jis į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi tik 2016 metais, todėl argumentai, susiję su netinkamu apšvietimu, yra nepagrįsti. Nurodo, jog teismas nevisiškai įvertino byloje pateiktus duomenis apie kamerų tipo patalpose įrengtus sanitarinius mazgus. Kadangi kamerų tipo patalpos nebuvo rekonstruojamos ar kapitaliai remontuojamos, jose esančio sanitarinio mazgo vieta buvo atitverta nuo kameros 1,5 metrų aukščio pertvara. Mano, kad pareiškėjo argumentai dėl higienos normų pažeidimų yra deklaratyvūs ir nekonkretūs, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
35. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, iš esmės palaiko pirmosios instancijos teismo išvadas ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 178–181).
36. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 183–186).
37. Atsakovas iš esmės nurodo tokius pat argumentus, kaip ir savo apeliaciniame skunde, bei sutinka su teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą dėl tam tikro laikotarpio. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog Pravieniškių PN-AK administracija suklastojo dokumentus, pateikdama lovų skaičių konkrečiose patalpose.
38. Pareiškėjas V. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 195–197).
39. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2108-575-2016 ir prašo vadovautis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Taip pat nurodo, jog jis negalėjo niekur vaikščioti, nes 2013 m. birželio ir 2016 m. spalio mėnesiais buvo kamerų tipo patalpose.
40. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 15 d. pateikė papildomus apeliacinio skundo paaiškinimus, kuriuose nurodo, jog Kauno visuomenės sveikatos centras patvirtino, kad pareiškėjui 15 patalpoje, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 27 d., teko gyventi 16/4–16/5 laipsnių temperatūroje, teko gyventi drėgmėje (68,8/68, proc.), pripažįstama, jog reikalingas kapitalinis remontas. Teigia, jog jį buvo sukandžiojusios blakės, o medikai atsisakė registruoti šiuos faktus. Teigia, jog atsakovo nurodyta informacija, kad jis nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. buvo 12 būryje, neatitinka tikrovės, nes tuo metu jis buvo izoliuotas karantino patalpoje.
41. Pareiškėjas 2017 m. birželio 30 d. pateikė papildomus paaiškinimus. Nurodo, jog prašo priimti naujus įrodymus ir išreikalauti iš Pravieniškių PN-AK kamerų, kuriose jis buvo laikomas, foto nuotraukas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, padarytos jį laikant Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
43. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigdamas, jog teismas taikė ydingą teisės aiškinimą ieškinio senaties klausimais, taip pat nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl jo gyvenimo bendrabučio tipo patalpose, dėl netinkamo apšvietimo, kamerų šildymo, ventiliacijos, drėgmės, parazitų, neva išduodamų higienos priemonių, teigia, jog teismas neišreikalavo papildomų įrodymų ir priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuotas pareiškėjo teisės į privatumą sanitariniame mazge pažeidimas, ir teigia, jog pažeidimo pripažinimas būtų tinkama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
44. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisinimo nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą konstatavęs, jog pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 9 d. į teismą kreipėsi praleidęs paminėtą terminą, o pagrindo jam atnaujinti nėra.
45. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
46. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).
47. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
49. Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą.
50. Taigi, nepripažinęs, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos, kaip teigiama, patirtos laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 d., atlyginimo taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą šioje dalyje atmetė.
51. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
52. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. 12 būrio 5 patalpoje 43 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma (trūko 0,13 kv. m ploto), o laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2014 m. sausio 27 d. kameroje Nr. 14, nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2014 m. vasario 26 d. ir nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2015 m. birželio 29 d. kameroje Nr. 13, nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. kovo 20 d. kameroje Nr. 15, nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. birželio 25 d. kameroje Nr. 8, t. y. iš viso 43 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma (trūko nuo 0,91 iki 1,22 kv. m ploto). Atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjui taip pat nebuvo užtikrintas privatumo sanitariniame mazge, taip pat tinkamas apšvietimas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis ir priteisė jam 380 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
53. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog minėtu ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.
54. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į konstatuoto pažeidimo mastą ir trukmę, – pareiškėjui 43 paras bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma (atskirais laikotarpiais trūko 0,13 kv. m), įvertinęs tai, kad pažeidimas nebuvo tęstinis, sprendė, jog nustatytas gyvenamojo ploto trūkumas bendrabučio tipo patalpose negalėjo sukelti pareiškėjui tokio masto neigiamų pasekmių, kurias galima būtų pripažinti neturtine žala. Pareiškėjas su šiomis išvadomis nesutinka, taip pat nurodo, jog netinkamomis sąlygomis (pažeidžiant gyvenamojo ploto normą) bendrabučio tipo patalpose jis buvo kalinamas 213 dienų.
55. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
56. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. 12 būrio 5 patalpoje 43 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma (trūko 0,13 kv. m ploto). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Pravieniškių PN-AK papildomai pateiktus duomenis, I t., b. l. 142–144, taip pat Pravieniškių PN-AK 2016 m. lapkričio 29 d. pažymą apie nuteistojo V. S. laikymo sąlygas, I t., b. l. 145), su šiomis nustatytomis aplinkybėmis sutinka, o pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktais argumentais dėl jo kalėjimo laikotarpio bendrabučių tipo patalpose ir tuo metu tekusio ploto nesivadovauja, kadangi jie yra nepagrįsti ir abstraktaus pobūdžio.
57. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
58. Pažymėtina, jog šiuo atveju laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. pareiškėjui 43 paras 12 būrio 5 patalpoje teko mažiau ploto nei priklauso pagal teisės aktų reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, jog pareiškėjui iki teisės aktų garantuojamos normos trūko itin nedaug ploto – 0,13 kv. m. Be to, pastebėtina, jog pareiškėjas yra jaunas žmogus, todėl buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę, kuria intensyviai galėjo naudotis. Ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98; 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30138/02 ir kt.). Tai įvertinus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažesnį gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Be to, nenustatyta, kad atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų lygiaverčių subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog pažeidimas, pareiškėjui 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. 12 būrio 5 patalpoje 43 paras, atskaičiavus laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo uždarytas į kamerų tipo patalpas, neužtikrinus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatytos minimalios 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normos, nesukėlė pareiškėjui tokio masto neigiamų pasekmių, kurias galima būtų pripažinti neturtine žala (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2147-624/2017, 2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1319-261/2017 ir kt.).
59. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 27 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 15, kurios plotas 33,08 kv. m, joje įrengtos 8 vietos, vienam asmeniui teko 4,13 kv. m. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė šias aplinkybes, o naujai pateiktas pareiškėjo įrodymas – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 20 d. raštas Nr. 2S-920 – šių aplinkybių nepaneigia, kadangi iš jo matyti duomenys dėl laikotarpio nuo 2016 m. vasario 26 d., o ne tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 15.
60. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjui 43 paras teko mažiau ploto nei priklauso pagal teisės aktų reikalavimus (mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto). Atskirais laikotarpiais pareiškėjui galėjo tekti 2,38 kv. m ar 2,44 kv. m ploto. Nėra pagrindo teigti, jog minėtu laikotarpiu netinkamomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas sąlyginai trumpą laikotarpį. Sanitarinis mazgas bendrabučio tipo miegamosiose patalpose neįrengtas. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13). Tačiau nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
61. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniuose skunduose tvirtina pareiškėjas ir atsakovas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Nei pareiškėjas, nei atsakovas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, dėl to kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai dėl galimo bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo.
62. Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog jam buvo išduotos higienos priemonės, teisėjų kolegija nurodo, kad laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų. Pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo argumentus išsamiai išnagrinėjo, savo išvadas išsamiai pagrindė byloje esančiais įrodymais ir, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo tikėti deklaratyviais, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstais abstraktaus pobūdžio pareiškėjo argumentais, siejamais su netinkamu pareiškėjo aprūpinimu higienos ir valymo priemonėmis. Pareiškėjas kvestionuodamas šias pirmosios instancijos teismo išvadas, šio teiginio nepagrindžia jokiais įrodymais, dėl to šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama teisingam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog daugelis pareiškėjo naujai pateiktų rašytinių įrodymų peržengia bylos nagrinėjimo ribas, t. y. yra nesusiję su šioje byloje nagrinėjamu pareiškėjo skundo reikalavimu, kurį pareiškėjas suformulavo skunde pirmosios instancijos teismui.
63. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis buvo atmesti jo argumentai dėl netinkamo apšvietimo. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, teismas pripažino, jog atsakovas kamerose neužtikrino pareiškėjui tinkamo apšvietimo, taigi pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Tačiau byloje nėra duomenų, jog būtent dėl šio pažeidimo pablogėjo pareiškėjo regėjimas, dėl to nėra pagrindo spręsti, kad regėjimo nusilpimas buvo tiesiogiai sąlygotas nustatytų higienos normų pažeidimo. Apeliaciniame skunde duomenų, leidžiančių paneigti padarytą išvadą, pateikta nebuvo, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su nusilpusiu regėjimu, atmestini.
64. Pareiškėjo tvirtinimai, susiję su nepakankama ventiliacija ir šildymu, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai daugelyje jo gyvenamųjų patalpų pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti neįrodytais. Pareiškėjo naujai pateiktas Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 24 d. raštas Nr. 2-3936-4(4.11) (b. l. 40) patvirtina, jog kameroje Nr. 13 vėlesniu metu, negu pareiškėjas kalėjo šioje kameroje, ant lubų buvo matomas pelėsis. Pareiškėjas kameroje Nr. 13 buvo nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2014 m. vasario 26 d., nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2015 m. birželio 29 d., o duomenų, jog pareiškėjas būtų buvęs kameroje Nr. 12, nėra. Tai, kad pareiškėjui buvo išduotas elektrinis šildytuvas, pirmosios instancijos teismas nustatė vadovaudamasis bylos duomenimis. Taip pat pažymėtina, jog nė viename teismui pateiktame dokumente pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kamerose buvo parazitų, nebuvo užfiksuota, taip pat byloje nėra įrodymų, jog dėl to pareiškėjui sutriko sveikata ir jis kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistą, todėl vertintina, jog pareiškėjo teiginiai dėl parazitų ir kitų kenkėjų buvimo kamerose nepagrįsti ir neįrodyti, dėl to nėra pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus šiais aspektais. Kita vertus, pareiškėjo papildomai pateikta Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 11 d. pažyma Nr. 2-5038-7(4.11) (III t., b. l. 7–8) patvirtina, jog baudos izoliatoriaus kameros Nr. 15 oro temperatūra buvo žemesnė nei 18 laipsnių, drėgmė buvo didesnė nei numatyta teisės aktuose, taip pat nustatyta, jog buvo kamerose buvo blakių. Pareiškėjas kameroje Nr. 15 buvo laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 27 d., t. y. anksčiau negu buvo atliktas patikrinimas, dėl to pateikti naujai pateiktas įrodymas nepatvirtina pareiškėjo išvardintų pažeidimų.
65. Nors Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nustatyto pareiškėjo privatumo pažeidimo sanitarinio mazgo atžvilgiu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atstovas turėjo pareigą paneigti pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, tačiau jokių duomenų apie tai į bylą nepateikė.
66. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
67. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (43 paras teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (atsakovas kamerose neužtikrino pareiškėjui tinkamo apšvietimo, pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. buvo nepaneigti), nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis laikytinas nepakankamu, dėl to teisėjų kolegija padidina pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 700 Eur ir vertina, jog ši suma yra adekvati atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog pažeidimo pripažinimas galėtų būti pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atsižvelgiant į padarytų pažeidimų pobūdį ir mastą, atmestini.
68. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjui priteistinas 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.
69. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė į bylą pažymas apie antrinės teisinės pagalbos, teiktos pareiškėjui, išlaidas. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kad bylinėjimosi išlaidas, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, reikėtų išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Lietuvos valstybės, nes atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, t. y. atstovavimo išlaidas patyrė valstybė, kuri garantavo nemokamą atstovavimą pareiškėjui byloje, o ginčą pralaimėjusi šalis taip pat yra valstybė. Atsižvelgusi į tai, kad asignavimų, skirtų žalai atlyginti ir antrinei teisinei pagalbai užtikrinti, valdytojas sutampa (Teisingumo ministerija), teisėjų kolegija konstatuoja, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidos šioje byloje yra nepriteistinos. Pažymėtina, jog bylinėjimosi išlaidų nepriteisimas tokioje situacijoje atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., 2009 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-288/2009, 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015, 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-476-552/2015, 2017 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1836-520/2017, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1711-602/2018Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1711-602/2018).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.