Civilinė byla Nr. 2-473/2014 (S)

              Proceso Nr. 2-58-3-00556-2012-9

              Procesinio sprendimo kategorija 126.5

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių tauro televizoriai“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus S. Z. finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo byloje.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartimi atsakovui UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ iškelta restruktūrizavimo byla. Kreditorius S. Z. pareiškė 323 388,10 Lt finansinį reikalavimą, kurį grindė 2012 m. spalio 9 d. Italijos La Spezia miesto teismo išduotais Europos vykdomaisiais raštais dėl 4 474,50 EUR ir 89 185,17 EUR išieškojimo iš skolininko UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ kreditoriaus S. Z. naudai.

              Atsakovo restruktūrizavimo administratorius su kreditoriaus finansiniu reikalavimu nesutiko, nurodydamas, kad šio kreditoriaus įmonės kreditorių sąraše nėra. Atsakovo teigimu, jis iš Italijos teismo nėra gavęs jokio šaukimo. Kreditoriaus kartu su finansiniu reikalavimu pateiktuose dokumentuose, įrodančiuose apie skolininko (atsakovo) informavimą, datos nurodytos jau po teismo sprendimo. Į visus ieškinius buvo pateikti prieštaravimai, tačiau atsakymų negauta.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

              Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi įtraukė S. Z. į RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ kreditorių sąrašą ir patvirtino jo 323 388,10 Lt finansinį reikalavimą.

              Teismas nustatė, kad 2012 m. spalio 9 d. išduoti Europos vykdomieji raštai dėl 4 474,50 EUR ir 89 185,17 EUR (bendra suma litais – 323 388,10 Lt) išieškojimo iš skolininko UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ kreditoriaus S. Z. naudai. Juose nurodyta, kad jie išduoti vadovaujantis Italijos La Spezia miesto teismo 2008 m. gruodžio 12 d. ir 2010 m. gegužės 3 d. sprendimais. Nurodė, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004 (toliau – Reglamentas) 10 straipsnio 4 dalį Europos vykdomojo rašto pažymėjimo išdavimas neskundžiamas. Atkreipė dėmesį, kad jeigu Europos vykdomasis raštas buvo išduotas pažeidžiant Reglamente nustatytus reikalavimus, skolininkas gali kreiptis į kilmės valstybės narės kompetentingą instituciją, prašydamas panaikinti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą (Reglamento 10 str. 1 d. b punktas). Reglamento 23 straipsnyje nurodyta, kad tuo atveju, kai skolininkas užginčijo Europos vykdomuoju raštu patvirtintą teismo sprendimą arba kreipėsi dėl Europos vykdomojo rašto pažymėjimo ištaisymo ar panaikinimo, valstybės narės, kurioje vykdytinas teismo sprendimas, kompetentingas teismas ar institucija gali: a) apriboti vykdymo procesą iki apsaugos priemonių; arba b) teismo sprendimo vykdymą paskelbti sąlyginiu su tokia saugumo sąlygą, kokią jis nustato; arba c) esant nepaprastoms aplinkybėms – atidėti teismo sprendimo vykdymo procesą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų, kad Reglamento nustatyta tvarka kreipėsi į Italijos La Spezia teismą, ginčydamas Europos vykdomaisiais raštais patvirtintus teismo sprendimus arba prašydamas panaikinti Europos vykdomojo rašto pažymėjimus. Teismo nuomone, tai, kad atsakovas tikėtinai reiškė prieštaravimus dėl ieškinio, nagrinėjamam ginčui reikšmės neturi, nes Europos vykdomieji raštai yra išduoti, todėl privalo būti vykdomi.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

              Atskiruoju skundu atsakovas RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netvirtinti kreditoriaus S. Z. pareikšto finansinio reikalavimo. Nurodo, kad teismas neišsamiai įvertino atsakovo pateiktus paaiškinimus ir įrodymus dėl Italijos La Spezia miesto teismo priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovas nesutiko su kreditoriaus argumentais, kad atsakovas nesiėmė jokių veiksmų ir neaktyviai dalyvavo teisminiuose procesuose Italijos La Spezia teisme, tinkamai nesirūpino savo interesų gynyba. Atsakovo teigimu, jis aktyviai dalyvavo procesuose, teikė prieštaravimus (atsiliepimus), tinkamai laikėsi nustatytų procedūrų. Dar 2009 m. kovo 10 d. prieštaravime atsakovas nurodė, kad jis neskolingas kreditoriui. Be to, atsakovas Italijos La Spezia teismui 2010 m. birželio 17 d. pateikė prieštaravimus dėl teismo jurisdikcijos, pareikšto ieškinio ir priimto įsakymo, kuriuose išdėstė aiškią poziciją dėl nesutikimo. Atsakovo nuomone, Italijos La Spezia miesto teismas, priimdamas procesinius sprendimus, pažeidė procedūras, todėl nėra teisinio pagrindo tvirtinti kreditoriaus pateikto finansinio reikalavimo, nes šio teismo priimti sprendimai savaime yra niekiniai.

              Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius S. Z. prašo atmesti skundą kaip nepagrįsta ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį. Nurodo, kad apeliantas atskirajame skunde nurodė tuos pačius argumentus, kuriais vadovavosi ir pirmosios instancijos teisme. Kreditorius taip pat prašo vadovautis jo argumentais, pateiktais pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad Lietuvos teismai nėra aukštesnė instancija, galinti peržiūrėti kitų Europos sąjungos šalių teismų sprendimus. Atsakovas atskiruoju skundu negali nuginčyti Italijos teismo sprendimų ir išduotų (įsiteisėjusių) Europos vykdomųjų raštų. Kreditorius pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad Europos vykdomieji raštai yra privalomi vykdyti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Byloje ginčas kilo dėl apelianto UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo byloje teismo patvirtinto kreditoriaus S. Z. finansinio reikalavimo pagrįstumo. Kreditoriaus finansinis reikalavimas grindžiamas Italijos La Spezia teismo 2008 m. gruodžio 12 d. ir 2010 m. balandžio 30 d. (pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė sprendimo datą – 2010 m. gegužės 3 d., nes iš šio sprendimo kopijos matyti, kad jis priimtas 2010 m. balandžio 30 d., o 2010 m. gegužės 3 d. perduotas į teismo raštinę) priimtais sprendimais ir jų pagrindu šio teismo 2012 m. spalio 9 d. išduotais Europos vykdomojo rašto pažymėjimais (t. 1, b. l. 70-82, 95-96, 99-100, 107, 113).

              Apeliantas nesutikimą su kreditoriaus pareikštu finansiniu reikalavimu grindžia tuo, kad Italijos La Spezia teismas nebuvo kompetentingas (t. y. neturėjo jurisdikcijos pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo) spręsti kreditoriaus ir atsakovo ginčą, be to, gavęs 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą, atsakovas nebuvo informuotas apie procedūrinius reikalavimus (kokius veiksmus ir kokiu terminu jis turi atlikti, užginčydamas šį sprendimą) ir apie pasekmes, kurios kils, jeigu sprendimas nebūtų užginčytas, o apie 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą atsakovas apskritai nebuvo informuotas. Taigi, apelianto nuomone, Italijos La Spezia teismo 2008 m. gruodžio 12 d. ir 2010 m. balandžio 30 d. sprendimai yra neteisėti.

              Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju minėti Italijos La Spezia teismo sprendimai yra patvirtinti šio teismo išduotais Europos vykdomojo rašto pažymėjimais. Europos vykdomojo rašto pripažinimo tvarka reglamentuota 2004 m. balandžio 21 d. priimtame Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 805/2004, sukuriančiame neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (toliau –Reglamentas). Reglamento tikslas yra sukurti Europos vykdomąjį raštą neginčytiniems reikalavimams, kad, nustačius minimalius reikalavimus, teismo sprendimai, susitarimai ir autentiški dokumentai galėtų laisvai judėti visose valstybėse narėse, iki pripažinimo ir sprendimo vykdymo neatliekant tarpinių procedūrų valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas sprendimas (Reglamento 1 str.). Reglamento preambulėje nurodyta, kad valstybių narių abipusis pasitikėjimas vykdant teisingumą valstybėse narėse patvirtina vienos valstybės narės teismo įvertinimą, kad visos sąlygos Europos vykdomajam raštui pripažinti yra įvykdytos ir visose kitose valstybėse narėse suteikia galimybę vykdyti teismo sprendimą, neatliekant teisinės minimalių procedūrinių reikalavimų tinkamo taikymo peržiūros valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas teismo sprendimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Reglamento 3 ir 6 straipsnių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog Europos vykdomuoju raštu pripažįstamas pats teismo sprendimas dėl neginčytino reikalavimo, jeigu jis atitinka kitas nustatytas sąlygas. Reikalavimai, kuriuos turi atitikti teismo sprendimas tam, kad jis būtų pripažintas Europos vykdomuoju raštu, nurodyti Reglamento 6 straipsnio 1 dalyje ir juos turi patikrinti klausimą dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo sprendžiantis teismas. Taigi teismo sprendimas dėl neginčytino reikalavimo pripažįstamas Europos vykdomuoju raštu tik nustačius, kad: teismo sprendimas yra vykdytinas kilmės valstybėje narėje; neprieštarauja jurisdikcijos taisyklėms, kaip nustatyta Reglamento (EB) Nr. 44/2001 II skyriaus 3 ir 6 skirsniuose; kilmės valstybės narės teismo procedūros atitiko Reglamento (EB) Nr. 805/2004 III skyriuje nustatytus reikalavimus, kai reikalavimas yra neginčytinas, kaip apibrėžta 3 straipsnio 1 dalies b ar c punktuose; priimtas valstybėje narėje, kurioje yra skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta (kaip ji apibrėžiama Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 59 straipsnyje), tais atvejais, kai: reikalavimas yra neginčytinas, kaip apibrėžta Reglamento dėl Europos vykdomojo rašto sukūrimo 3 straipsnio 1 dalies b ar c punktuose; jis susijęs su sutartimi, kurią sudarė asmuo, vartotojas, turėdamas tikslą, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo amatu ar profesija ir skolininkas yra vartotojas. Pripažinus teismo sprendimą Europos vykdomuoju raštu užpildant atitinkamą blanką jo pagrindu yra išduodamas standartinės formos Europos vykdomojo rašto pažymėjimas, t. y. dokumentas, kurio pagrindu vykdomas teismo sprendimas (Reglamento 9 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2014). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Europos vykdomojo rašto pažymėjimo išdavimas neskundžiamas (Reglamento 10 str. 4 d.). Be to, skundžiamoje nutartyje teisingai atkreiptas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jeigu Europos vykdomasis raštas buvo neteisėtai išduotas, skolininkas gali kreiptis į kilmės valstybės narės teismą su prašymu dėl Europos vykdomojo rašto pažymėjimo panaikinimo, kai jis, atsižvelgiant į Reglamente nustatytus reikalavimus, buvo aiškiai neteisėtai išduotas (Reglamento 10 str. 1 d. b punktas). Europos vykdomojo rašto pažymėjimui panaikinti taikomos kilmės valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Italijos) teisės aktai (Reglamento 10 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad apeliantas (skolininkas) būtų kreipęsis į Italijos La Spezia teismą su prašymu panaikinti minėtus Europos vykdomojo rašto pažymėjimus. Taigi apeliantas, nesutikdamas su Italijos La Spezia teismo priimtais sprendimais ir juos patvirtinančiais Europos vykdomojo rašto pažymėjimais, turi teisę kreiptis į Italijos La Spezia teismą dėl Europos vykdomojo rašto pažymėjimų panaikinimo. Būtent tokiame prašyme, o ne prieštaravimuose dėl kreditoriaus pareikšto finansinio reikalavimo ir atskirajame skunde, apeliantas turi nurodyti, kokių Reglamento 6 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų nesilaikė Europos vykdomojo rašto pažymėjimus išdavęs teismas. Kadangi ginčo Europos vykdomojo rašto pažymėjimai yra išduoti, byloje nesant duomenų apie jų panaikinimą Reglamente nustatyta tvarka, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie privalo būti vykdomi (Reglamento 5 ir 10 str.).

              Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

n u t a r i a :

              Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.