Civilinė byla Nr. 2A-793-516/2010
Procesinio sprendimo kategorija 9.1; 30.10; 128.15.3; 121.15; 121.18.; 121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienės,
kolegijos teisėjų Virginijos Volskienės ir Marijono Greičiaus,
sekretoriaujant Aleksui Navickui
dalyvaujant pareiškėjo atstovui A.J.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl statinio pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Suinteresuotieji asmenys byloje G.S., Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos procesinių teisių perėmėjas), VĮ registrų centro Vilniaus filialas.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas pripažinti ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) registro ir kadastro dokumentuose žymimą raidėmis 7I1/m, bešeimininkiu ir perduoti jį Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.
Nurodė, kad laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos 2007-12-19 buvo surašytas statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktas, kuriuo buvo apskaitytas ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 7I1/m, statinio tūris 92 kub. m., vertė 3916,44 Lt. Pastatas stovi ant valstybinės žemės, taip pat statinys yra įtrauktas į G. S. namų valdos techninės apskaitos bylą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2007-10-23 sprendimu atmetė G. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės į pastatą įgijimo įgyjamosios senaties būdu. Vadinasi, G.S. negali būti laikoma šio pastato savininke ar teisėta valdytoja. Teismas 2007-10-23 sprendime pažymėjo, kad nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktas negali būti nustatomas, jeigu nebuvo laikytasi daikto sukūrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. pastatai buvo pastatyti savavališkai. Pareiškėjo teigimu, per įstatymo nustatytą terminą neatsirado jokių kitų asmenų, kurie turėtų turtinių teisių į pastatą., todėl galima teigti, kad pastatas neturi savininko ir laikytinas bešeimininkiu.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimo dėl statinio pripažinimo bešeimininkiu netenkino.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija suinteresuoto asmens G.S. nurodytų aplinkybių, kad ji po motinos mirties ūkinį pastatą valdo ir juo naudojasi. Kadangi G.S. yra mirusios motinos paveldėtoja pagal įstatymą, teismas laikė, kad ji paveldėjimo tvarka perėmė ir mirusios motinos teises ir pareigas, susijusias su neteisėtai pastatytu statiniu, nes paveldėjimas yra universalus mirusio asmens civilinių teisių ir pareigų perėmimo būdas. Taigi, teismas nurodė, jog suinteresuotas asmuo G.S. neteisėtos statybos atžvilgiu yra statytojo teisių ir pareigų perėmėjas. Teismo vertinimu, esant žinomam neteisėtai pastatyto statinio statytojui (daikto savininkui ekonomine prasme, o taip pat statybinių medžiagų, iš kurių pastatytas pastatas, savininkui), tokio daikto atžvilgiu negali būti taikomas bešeimininkio daikto statusas, nes toks daiktas turi atsakingą už jį asmenį. T. y. toks daiktas neatitinka bešeimininkio daikto sąvokos, apibrėžtos CK 4.57 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju asmenys, kurių teisės ar teisėti interesai pažeidžiami (pvz., žemės, kurioje neteisėtai pastatytas statinys, savininkai), taip pat statybos priežiūrą atliekančios institucijos turi teisę kreiptis į teismą dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių taikymo (CK 4.103 straipsnis, Statybos įstatymo 27-28 straipsniai). Tokio statinio perdavimas savivaldybės nuosavybėn ne tik pažeistų nuostatą, kad nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos pastatytas statinys nėra nuosavybės teisės objektas, taigi į tokį statinį nuosavybės teisė negali apskritai atsirasti, bet ir statytojo teises įgyvendinančio asmens teises ir teisėtus interesus, susijusius su jo teise į statybines medžiagas, o taip pat teise kreiptis dėl statinio įteisinimo (jei tokia galimybė numatyta teisės aktuose). Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju neteisėtai pastatytas ūkinis pastatas negali būti perduotas savivaldybės nuosavybėn kaip bešeimininkis.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –pareiškimą patenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias statinio pripažinimo bešeimininkiu procedūrą ir tvarką. Šiuo atveju, priešingai nei konstatavo teismas, daiktas neturi savininko. Suinteresuotas asmuo G.S. nurodė, kad šį statinį teisėtai ir sąžiningai valdo nuo 1989 m., tačiau įsiteisėjusiu 2007-10-23 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu buvo nustatyta, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad buvo laikytasi daikto sukūrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Be to, teismas konstatavo, kad statinys plane pažymėtas 711/m yra savavališkai pastatytas statinys, todėl negali būti nustatytas šio pastato valdymo įgyjamąja senatimi, faktas. Taigi apelianto nuomone, akivaizdu, kad šiuo atveju suinteresuotas asmuo nėra teisėtas statinio valdytojas, todėl negalima teigti, kad yra CK 4.57 str. 2 d. numatyti apribojimai dėl kurių daiktas negali būti pripažintas bešeimininkiu;
- apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju G.S. perėmė mirusios motinos teises ir pareigas, susijusias su neteisėtai pastatytu statiniu, nes paveldėjimas yra universalus mirusios asmens civilinių teisių ir pareigų parėmimo būdas, todėl ji laikytina statinio valdytoja ir statinys negali būti laikomas bešeimininkiu. Pareiškėjo nuomone, visiškai neaišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad suinteresuoto asmens motina buvo ūkinio statinio plane pažymėto 711/m statytoja. Apeliantas pažymi, kad minėtas statinys yra valstybei priklausančiame žemės sklype, iš namų valdos techninės apskaitos bylos matyti, kad ūkinis pastatas yra pastatytas ne tame sklype, kuris buvo suteiktas G.S. motinai, o už jo ribų. Atsižvelgiant į tai, apeliantas daro išvadą, kad jokie byloje įrodymai nepagrindžia, jog būtent suinteresuoto asmens motina pastatė ūkinį pastatą;
- pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai išplėtė sąrašą atvejų, kada statinys negali būti pripažintas bešeimininkiu. Pažymi, jog CK 4.57 str. yra labai aiškiai numatyta, kad bešeimininkiu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Šiuo atveju akivaizdu, kad CK vartojama savininko sąvoka teisine prasme, o ne ekonomine, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas. Todėl sprendžiant klausimą, ar daiktas gali būti pripažintas bešeimininkiu turi būti nustatyta, ar nėra daikto savininko teisine prasme, ir tik nustačius, kad daiktas turi savininką, pareiškimas dėl turto pripažinimo bešeimininkiu galėtų būti atmestas;
- pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad suinteresuotas asmuo per įstatymo nustatytą terminą nepareiškė jokių pretenzijų į šį nekilnojamąjį daiktą. Tai reiškia, kad suinteresuotas asmuo iki to laiko, kol nebuvo pareikštas pareiškimas teisme, neprieštaravo dėl turto pripažinimo bešeimininkiu ir tik pateikus pareiškimą pradėjo reikšti savo pretenzijas į ūkinį pastatą. Apelianto nuomone, toks suinteresuoto asmens elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas savo teisėmis, nes teisės aktai labai aiškiai numato, iki kurio termino suinteresuoti asmenys gali pareikšti pretenzijas į turtą, o to nepadarius, turtas laikytinas bešeimininkiu ir suinteresuoti asmenys praranda teisę tokias pretenzijas reikšti;
- pareiškėjo teigimu, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad statinys negali būti pripažintas bešeimininkiu, nes buvo pažeistos jos sukūrimą reglamentuojančios teisės normos, t.y. statinys buvo pripažintas neteisėtai pastatytu. Pažymėtina, jog jokie teisės aktai nedraudžia tokio statinio pripažinti bešeimininkiu. Be to, jei toks turtas, kuris neturi savininko bei teisėto valdytojo, nebūtų pripažintas bešeimininkiu ir perduotas Vilniaus miesto savivaldybei, tai prieštarautų ne tik galiojantiems teisės aktams, bet ir teisingumo, sąžiningumo principams. Toks statinys iš esmės nebūtų prižiūrimas, o ateityje pablogėjus statinio būklei keltų grėsmę aplinkinių saugumui, todėl nesant pastato savininko ir neperdavus tokio statinio pareiškėjui kaip bešeimininkio, nebūtų galimybės tokio statinio nugriauti ar kitaip pašalinti jo avarinės būklės.
- pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LAT priimtomis nutartimis, kurių faktinės aplinkybės visiškai nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Teismas rėmėsi LAT nutartimis, kuriose LAT yra pasisakęs dėl nuosavybės teisių įgijimo įgyjamosios senaties būdu, bet ne dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo G.S. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad nepagrįstas skundo argumentas, jog vien dėl bylų faktinių aplinkybių skirtingumo, negalima taikyti LAT suformuotų materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių. LAT teismo minimose nutartyse suformavo bendrą taisyklę, koks turtas gali būti valdymo ar nuosavybės teisės objektu pagal CK 4.24 str., 4.253 str. 1 d.: statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Ta taisyklė neabejotinai taikytina tiek nagrinėjant bylas dėl daikto įgijimo pagal įgyjamąją senatį, tiek dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu, tiek kitas bylas dėl savavališkai pastatyto nekilnojamojo daikto nuosavybės teisių.
Nurodo, jog byloje nustatyta, kad ginčo statinys buvo pastatytas suinteresuoto asmens motinos ir kad ji paveldėjo mirusios motinos turtą. Jeigu pareiškėjas pažeistas teises būtų gynęs, kaip teisingai nurodė teismas, pasinaudodamas CK 4.103 str. 2 d. suteikta teise, tai pagal CK 4.103 str. 6 d. statybinės medžiagos, likusios statinį nugriovus, atitektų suinteresuotam asmeniui, kadangi yra jos nuosavybė. Tuo tarpu patenkinus reikalavimą ir neatlygintinai perdavus pastatą pareiškėjo nuosavybėn, būtų pažeista G.S. nuosavybės teisė į statybines medžiagas. Be to, G.S. pabrėžia, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas prieš pareikšdamas reikalavimą teisme laikėsi Taisyklėse nurodytų procedūrų, suteikia jam tik procesinę teisę pateikti pareiškimą teismui, bet priešingai apelianto teiginiui, nesudaro teisinio pagrindo jo tenkinti, kadangi tokio reikalavimo pagrįstumo teisiniai pagrindai yra numatyti CK 4.57 str.
Be to, apeliaciniame skunde bandoma apeliuoti į bendruosius principus, teigiant, kad neperdavus statinio Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn šio statinio nebūtų galima nugriauti. Visų pirma, ieškinys dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo gali būti reiškiamas ir nesant įregistruoto turto savininko. Antra, pareiškėjas, prašydamas pastatą perduoti jo nuosavybėn, G.S. nuomone, siekia ne apeliaciniame skunde nurodyto viešojo intereso gynimo, nes jį gali apginti kitais būdais, bet turi tikslą suformuoti statiniui eksploatuoti reikalingą žemės sklypą ir tokiu būdu turėti materialinę naudą ateityje, o tuo pačiu sutrukdyti G.S. atkurti nuosavybės teisę į žemę.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Remiantis Civilinio kodekso 4.57 str. 1 d., bešeimininkiu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Byloje kilo ginčas dėl nekilnojamojo daikto- ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro dokumentuose žymimo indeksu 7I1/m, pripažinimo bešeimininkiu.
Byloje nustatyta, kad šis pastatas stovi valstybinėje žemėje, tačiau yra inventorizuotas šiuo metu suinteresuotajam asmeniui G.S. priklausančios namų valdos (duomenys neskelbtini) inventorinėje byloje kaip savavališkas statinys (nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos Nr. 13/12492 1, 2 lapai). Inventorizacija, kurios metu aptariamas savavališkas statinys buvo inventorizuotas, buvo atlikta 1988-08-24, be to, gyvenamojo namo techniniame pase (nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos Nr. 13/12492 1, 4 lapas, antra pusė) šio statinio statybos metai nurodyti 1966. G.S. gyvenamąjį namą su priklausiniais po savo motinos G.A. S. mirties paveldėjo (duomenys neskelbtini) (nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos Nr. 13/12492 1, 31 lapas), vadinasi, teismo nustatyta faktinė aplinkybė, kad ginčo statinio statytoja buvo ne suinteresuotasis asmuo G.S., o jos motina, yra teisinga. Atitinkamai, apelianto argumentai, kad jokie byloje esantys įrodymai nepagrindžia, jog būtent suinteresuoto asmens motina pastatė ūkinį pastatą, yra nepagrįsti: statinio pažymėjimas namų valdos inventorinėje byloje, nepriklausomai nuo to, kad statybos teisėtumas nėra įformintas teisės aktų nustatyta tvarka, yra pakankamas įrodymas, kad pastato statytoja buvo suinteresuotojo asmens G.S.motina.
Aplinkybė, nustatyta įsiteisėjusiu Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2007-10-23 sprendimu, kad pareiškėja toje byloje G.S. nepateikė jokių įrodymų, jog buvo laikytasi daikto sukūrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, buvo pagrindu teismui konstatuoti, kad G.S. neįrodė daikto valdymo teisėtumo ir dėl tos priežasties negali būti nustatytas šio pastato valdymo įgyjamąja senatimi, faktas. Tačiau kai yra žinomas daikto valdytojas, nors valdymas ir nėra teisėtas, daikto pripažinimas bešeimininkiu ir, juo labiau, nuosavybės teisės pripažinimas į savavališkai pastatytą, t.y. nesilaikant teisės aktų reikalavimų sukurtą daiktą, pareiškėjui (Vilniaus m. savivaldybei), prieštarautų Civilinio kodekso CK 4.57 str. 1 d. prasmei. Taigi, byloje esant įrodymams, kad egzistuoja asmuo, atsakingas už daiktą, būtent- neteisėtai naują daiktą sukūrusio asmens teisių perėmėjai, klausimas dėl statybos įteisinimo arba neteisėtos statybos padarinių šalinimo turi būti sprendžiamas ne paimant tokį daiktą, kaip bešeimininkį, Civilinio kodekso 4.57, 4.58 str. nustatyta tvarka, o pagal Civilinio kodekso 4.103 str. nuostatas. Būtent, asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų turi teisę kreiptis į teismą (aptariamo straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį arba įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti (3 dalis). Įstatymas nustato, kad statybinės medžiagos, likusios statinius nugriovus, yra statytojo nuosavybė (Civilinio kodekso 4.103 str. 6 d.). Tai reiškia, jog vien aplinkybė, kad statinys pastatytas neteisėtai, nedaro statinio bešeimininkiu; neteisėtas daikto sukūrimas, teisės aktų nustatyt tvarka nepašalinus neteisėtos statybos padarinių, yra kliūtis daiktu naudotis bei juo disponuoti (Civilinio kodekso 4.103 str. 1 d.), tačiau tokio daikto likimas turi būti sprendžiamas pagal įstatymus, reglamentuojančius neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimus, o ne per turto pripažinimo bešeimininkiu institutą.
Apelianto argumentai, kad prieš kreipiantis į teismą jis įvykdė visus Civilinio kodekso 4.58 str. bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 634 patvirtintų Taisyklių reikalavimus, sudaro jam procesine prielaidas reikšti atitinkamą reikalavimą teisme, tačiau neįrodo tokio reikalavimo pagrįstumo.
Dėl argumentų, kad teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose, kuriose buvo sprendžiami kiti, ne su turto pripažinimo bešeimininkiu, susiję klausimai, teisėjų kolegija pažymi, jog Civilinio kodekso 4.24 str. bei 4.253 str. 1 d. normų aiškinimo taisyklės aktualios ne vien sprendžiant įgyjamosios senaties klausimus. Šios taisyklės yra universalaus pobūdžio ir jos teismų gali būti ir turi būti taikomos visais atvejais, kada iškyla statinio, kaip nuosavybės teisės bei valdymo teisės objekto, klausimas. Statiniui negalint būti nuosavybės teisės objektu, nuosavybės teisės įteisinimas (perdavimas savivaldybės nuosavybėn) teismo sprendimo pagrindu taip pat negalimas, taigi, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir rėmėsi teismų praktika, kuri aktuali ir nagrinėjamam klausimui daikto, kaip nuosavybės teisės objekto, aspektu, todėl apeliacinio skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais, nesudarančiais pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.).
Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo Vilniaus m. savivaldybės skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
n u t a r ė :
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Rasa Gudžiūnienė
Kolegijos teisėjai Virginija Volskienė
Marijonas Greičius