Civiline byla Nr. 2-3715-569/2014m.

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02704-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija:  113.1; 116.4

(S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 10d.

   Šiauliai

              Šiaulių apylinkės teismo teisėja Lina Muchtarovienė,

sekretoriaujant Ritai Levickytei, dalyvaujant

ieškovui E. D.,

ieškovo atstovui advokatui Daliui Vaičiuliui,

atsakovei A. D.,

atsakovės atstovei advokatei Eugenijai Povilaitienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovei A. D. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusio buto dalies vertės priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovas E. D. paaiškino, kad su atsakove susituokė 1984 m. spalio 13 d. Po santuokos įregistravimo jie nuomojo butą. Atsakovė dirbo AB „Rūta". Apie 1990-1992 m. jie buvo įrašyti jos darbovietėje kooperatiniam 2 kambarių butui gauti, kaip jauna šeima. Vėliau atsakovė pasakė, kad yra galimybė iš jos darbovietės gauti bendrabutį. Todėl jie susitarė nutraukti santuoką, kad gautų ir bendrabutį, ir statomame name dviejų kambarių butą. 1993 m. spalio 28 d. jie santuoką nutraukė. Iš atsakovės darbovietės AB"Rūta" gavo bendrabutį (duomenys neskelbtini), Šiauliai, kurį laiką abu ten gyveno. Daugiabučiam kooperatiniam namui statyti (duomenys neskelbtini) buvo įsteigtas 154 statybos kooperatyvas. Eilėje butui gauti buvo įrašyta atsakovė, nes ji dirbo AB „Rūta". Jie įnešė pradinį 8000 rublių įnašą statybos kooperatyvui, atsakovės vardu paėmė kreditą. Apie 1994 m. gavo neįrengtą dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Atsakovei vienai nebūtų skyrę dviejų kambarių buto, jį skyrė jų šeimai. Jam pardavus bendrabutį, gautus pinigus jie panaudojo kooperatinio buto įrengimui. Nors nuo 1993-10-28 buvo įregistruota jų ištuoka, tačiau jie su atsakove visą laiką gyveno faktinėje santuokoje apie 19 metų, vedė bendrą šeimos ūkį, abu buvo deklaravę savo gyvenamąsias vietas bute. Prie gauto buto įrengimo prisidėjo ir jo motina V. V. D. savo lėšomis, nes atsakovės atlyginimas buvo minimalus, jo paties uždarbis irgi buvo nedidelis, iš savo atlyginimo atsakovė nebūtų galėjusi mokėti kreditą ir įrengti gautą butą. Apie 2006 metus butą remontavo. Jų šeimoje kildavo konfliktų. 2013 m. pradžioje jis su atsakove susipyko, todėl išėjo pagyventi pas motiną, tikėdamasis, pykčiui praėjus, grįžti. Tačiau grįžti į namus negalėjo, nes atsakovė pakeitė buto durų spyną ir jo neįsileido. Susitaikyti su atsakove nepavyko. 2014 m. vasario pabaigoje jis sužinojo, kad atsakovė pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, ir išdeklaravo jo gyvenamąją vietą tame bute. Jis negali įrodyti, kiek asmeniškai savo lėšų panaudojo gauto buto įrengimui nuo 1994 m. Tačiau, gyvenant su atsakove kartu, 2006-11-02 pagal išperkamosios nuomos sutartį jis nupirko svetainės komplekto minkštąją dalį, kainuojančią 3725, 30 Lt, pirko virtuvės komplektą 1000 Lt vertės, sekciją 1000 Lt vertės (virtuvės komplekto ir sekcijos vertė nurodyta įskaitant nusidėvėjimą). UAB"Golgonda" jis užsakė įėjimo į butą šarvo duris ir kartu su jų įdėjimu iš viso sumokėjo 1800 Lt. 600 Lt sumokėjo už plastikines buto balkono duris ir 400, 00 Lt už vieną plastikinį buto langą, pakeitė buto radiatorius 4 vnt, už kuriuos, įskaitant ir keitimo darbus, sumokėjo 2100 Lt, gyvatuką vonioje į nerūdijančio plieno, kas su darbu kainavo 700 Lt. Bendrijos nutarimu buvo keičiami tualeto vamzdžiai. Pinigus 1000 Lt bendrijai mokėjo jis. Apie 2006 metus buvo atliktas svetainės ir tualeto remontas. Pinigus 18000 Lt už medžiagas ir remonto darbus mokėjo jis. Visos įdėtos piniginės sumos sudaro 30325 Lt. Išraše iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko nurodyta, kad 2 kambarių butas (duomenys neskelbtini), Šiauliai, buvo pastatytas 1993 m., 2014-01-24 jo vidutinė rinkos kaina buvo 86600 Lt. Atsakovė nuosavybės teisę į šį butą įgijo pagal priėmimo-perdavimo aktą tik 2013-06-27, o 2014-01-29 pirkimo-pardavimo sutartimi butą pardavė. Nutraukus santuoką, pasibaigė ir bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tačiau jų su atsakove veiksmai, jiems ir toliau iki 2013 m. pradžios (19 metų) gyvenant kartu ir tvarkant bendrą ūkį, t.y. įrengiant, apstatant baldais ir remontuojant gautą butą (duomenys neskelbtini), Šiauliai, dengiant paimtas paskolas, bendrai veikiant konkrečiam tikslui pasiekti,- įsirengti gautą butą, atitinka jungtinės veiklos sutarties sąlygas. Kadangi jų santuoka buvo nutraukta 1993-10-28, o jie ir toliau gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį, vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. (sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai), tarp jo ir atsakovės susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos 1964 metų Civilinio kodekso normos. Šio kodekso 474 str. 2 d. nurodyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Šio straipsnio 1 dalyje (2000 m. Civilinio kodekso 6.970 str. 2 d.) nurodyta, kad jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita, preziumuojama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Nors jie su atsakove nebuvo sudarę rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios galima būtų spręsti dėl kiekvienam priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, toks susitarimas egzistuoja dėl šios veiklos pagrindu įgyto nekilnojamojo turto - ginčo buto. Todėl iki 2013 m. pradžios, kai jis išėjo gyventi kitur, jų nuosavybės teisės į butą ir ginčo buto dalys kiekvienam buvo lygios. Atsakovė, pažeisdama jo teisę į 1/2 dalį įgyto buto, be jo žinios įregistravo savo nuosavybės teisę į visą butą ir jį pardavė trečiajam asmeniui. Kadangi jungtine veikla jis su atsakove butą adresu butą (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, jam priteistina ½ įgyto turto vertės. Prašo priteisti iš atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusio buto su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliai, l/2 dalies vertės - 30325 Lt, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė A. D. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, negalėjo būti bendrosios jungtinės veiklos objektu, nes tai būtų prieštaravę tuo metu galiojusiems įstatymams. Pagal tuo metu galiojusio LR Butų kodekso (galiojo iki 1998-07-01) straipsnį, Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo nariais galėjo būti priimti asmenys, turintys 18 metų amžiaus, nuolat gyvenantys toje gyvenamojoje vietovėje, kur steigiamas gyvenai namų statybos kooperatyvas, kai jiems reikia gerinti buto sąlygas (šio kodekso 29 straipsnis). Ieškovas nebuvo įrašytas į eilę gerinti buto sąlygas. Pagal šio įstatymo 112 straipsnį asmenys, priimti į veikiantį gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, laikomi jo nariais nuo to momento, kai atitinkamas Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas patvirtina visuotinio susirinkimo sprendimą. Ieškovas niekada nebuvo priimtas į Namų statybos kooperatyvą, narystė niekada nebuvo patvirtinta įstatymo nustatyta tvarka, todėl neįgijo nuosavybės teisės į kooperatinį butą nei jungtinės veiklos, nei kito įstatymo pagrindu. Pagal LR Įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų" (1990-01-06 redakcija) 1 str., gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už gyvenamąją patalpą, tampa buto savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Tokiu būdu, kooperatinio buto savininku galėjo tapti tik kooperatyvo narys, pilnai išmokėjęs pajų. Net kooperatyvo nario šeimos narys tokios teisės neturėjo, o ieškovas net nebuvo jos šeimos narys, kai pajus buvo pilnai išmokėtas. Kiti asmenys, prisidėję lėšomis prie pajaus išmokėjimo, galėjo pretenduoti tik į piniginių lėšų kompensavimą. Jeigu ieškovas manė, kad buto pajus yra dalinai išmokėtas jo lėšomis, jis turėjo teisę kreiptis į teismą per tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso l str. numatytą 3 metų terminą dėl šių lėšų prisiteisimo, tačiau to nepadarė, todėl praleido ieškinio senaties terminą.  Nutraukinant santuoką ir jiems pasidalijus turtą, ieškovas prarado bet kokią teisę į pastatytą kooperatinį butą bei pajų. Jeigu ieškovas būtų turėjęs teisę į kooperatinį butą, jis nebūtų turėjęs teisės privatizuoti bendrabutį. Jokio susitarimo su atsakovu dėl jungtinės veiklos, kaip teigia ieškovas, ji nebuvo sudariusi, ieškovas nereiškia ieškinio ir neprašo pripažinti, kad tokia sutartis tarp jų buvo sudaryta. 1964 m. LR CK 43 str. buvo numatyta, kad rašytinė forma privaloma fizinių asmenų tarpusavio sandoriams, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt. Todėl jų sutartis dėl jungtinės veiklos privalėjo būti sudaryta raštu. 1964 m. LR CK 58 str. 2 d. nustatė, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui dėl sandorio, jam patvirtinti remtis liudytojų parodymais.              Ieškinys pareikštas 1964 m. LR CK 472 str. pagrindu. 1964 m. CK 472 str. 1 d. buvo numatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė. Jungtinės veiklos tikslas ūkinė veikla, ji nesaistoma šeiminių santykių, bendro gyvenimo ar bendro ūkio vedimu. Nuosavybės dalis bendrai sukurtoje nuosavybėje yra nustatoma pagal kiekvieno dalyvio prisidėjimo darbu ir (ar) lėšomis laipsnį. Tarp jų su ieškovu nebuvo jokio susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, nes su atsakovu ji santuoką nutraukė, turtą pasidalino – ieškovas privatizavo bendrabutį, ji po santuokos nutraukimo persikėlė gyventi pas mamą, ieškovas nepateikė įrodymų, kad prisidėjo prie buto, t.y. nekilnojamojo daikto, sukūrimo. Po santuokos nutraukimo, 1994 m. gegužės mėnesį ji grąžino AB „Rūta" suteiktą paskolą iš asmeninių lėšų. 1994 m. rugpjūčio 5 d. AB „Rūta" jai suteikė antrą paskolą - 3500 Lt -  buto įrengimui. 1995 m. rugsėjo mėnesį ji grąžino 3500 Lt paskolą ir 1608 Lt palūkanų. Butas buvo įsigytas iš jos asmeninių lėšų, prie buto įrengimo lėšomis prisidėjo jos mama, ji visada dirbo ir gavo atlyginimą, kai tuo tarpu ieškovas pastoviai nedirbo, dažnai keitė darbovietes, dirbo po kelis mėnesius. Kai 1994 metais buvo pastatytas kooperatinis butas, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, ieškovas pradėjo prašyti, kad ir toliau jie gyventų kartu. Ji sutiko, jos bute buvo deklaruota ieškovo gyvenamoji vieta. Tačiau jų finansai buvo atskiri, bendro ūkio jie neturėjo. Atsakovas neteisingai nurodo, kad jie gyveno kartu iki 2013 metų pradžios. Maždaug 3 metus ieškovas gyvena su kita moterimi jo motinos vardu esančiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Radviliškyje. Ieškovas jos bute nuolatinai negyveno, jis gyveno pastoviai minėtame name, o pas ją atvažiuodavo epizodiškai. Jos bute buvo kai kurie ieškovo daiktai, rūbai. 2010 metais ieškovas pasiėmė visus savo asmeninius daiktus ir nuo 2010 metų jos bute net nebesilanko. Jos bute liko ieškovo pirktas minkštų baldų komplektas ir dujinė viryklė, nors ji siūlė juos pasiimti. 2010 metais, ieškovui išsikėlus iš buto, minkštų baldų komplektą ji padėjo savo sesers garaže. Nepagrįstai ieškovas teigia, kad bendrais jo ir ieškovo pinigais bute buvo padarytas kapitalinis remontas.  Ieškovas nei lėšomis, nei darbu prie buto įsigijimo ir pagerinimo neprisidėjo, visus atliktus pagerinimus, kurie nurodyti ieškinyje, atliko ji savo lėšomis. Buto remontas buvo atliktas ne 2006 metais, o 2009 metais. Už medžiagas ir darbus ji iš viso sumokėjo 8000 Lt, o ne 18 000 Lt, kaip nurodo ieškovas. Ieškovas kartais bute apsilankydavo, matė, kad meistrai daro remontą, padėjo jai iš parduotuves atsivežti kai kurias statybines medžiagas. Lėšas buto remontui 5000 Lt jai paskolino mano sesuo G. J.. Skolą ji atidavė 2014 metais pardavusi butą. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinys atmestinas.

Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti (b.l. 8), kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliai, iki 2014-02-07 priklausė atsakovei A. D., kuri jį įgijo 2013-06-27 priėmimo-perdavimo aktu. Iš santuokos sudarymo ir nutraukimo įrašų matyti (b.l. 24,25), kad santuoka tarp šalių buvo sudaryta 1984m. spalio 13d., o nutraukta – 1993m. spalio 28d. Šios aplinkybės rodo, kad butas adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, priklausė atsakovei asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė pagrįstai nurodo, kad Pagal LR Įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų" (1990-01-06 redakcija) 1 str., gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už gyvenamąją patalpą, tampa buto savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas būtų buvęs kooperatyvo nariu ar buvo įtrauktas į eilę kooperatiniam butui gauti

Kaip buvo nurodyta, iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad butą atsakovė teisiškai įregistravo po santuokos nutraukimo, todėl šis įrodymas patvirtina, kad butas atsakovei priklauso asmeninės nuosavybės teise. Nekilnojamojo turto registro išrašas yra oficialus rašytinis įrodymas. Vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos viešai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Ieškovas, teigdamas, kad butas priklauso jam ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise, nepareiškė reikalavimo pripažinti jį bendrąja daline jo ir atsakovės nuosavybe. Suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką yra ieškovo pareiga, ieškovui buvo suteikta galimybė pakeisti ieškinio dalyką, jis byloje turėjo atstovą, t.y. turėjo visas galimybes tinkamai suformuluoti ieškinio reikalavimus. Teismas tokios kategorijos bylose nėra aktyvus, negali nurodyti, kaip ieškovui suformuoti ieškinio reikalavimus, priešingu atveju kita šalis turėtų pagrindą abejoti teismo nešališkumu. Kadangi ieškovas prašo kompensacijos už bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą turtą, neginčydamas viešajame registre nurodytų duomenų apie turto teisinį režimą, ši aplinkybė yra pagrindas atmesti ieškinį. Tačiau teismas, priimdamas sprendimą, pasisako ir dėl kitų ieškovo nurodytų argumentų.

Ieškovas nurodė, kad santuoką su atsakove nutraukė fiktyviai, siekiant įsigyti du gyvenamuosius būstus, nes tuo laikotarpiu šeima dviejų būstų turėti negalėjo. Ieškovas teigia, kad ir po santuokos nutraukimo jis su atsakove gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, todėl minėtą butą įgijo ne viena atsakovė, o jie abu bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl atsakovė privalo kompensuoti jam puse buto vertės.

Įstatyme įtvirtinta asmenų, sudariusių santuoką, joje įgyto turto bendrosios jungtinės nuosavybės teise prezumpcija, nebent sutuoktiniai vedybų sutartimi susitaria dėl kitokio turto statuso. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas skirtas prioritetiškai ginti įstatymo nustatyta tvarka sukūrusių šeimą asmenų lygiateisiškumą ir suteikti sutuoktiniams jų turtinių interesų apsaugą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sugyventinių turtui nėra taikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto statusą. Nors šalys nepateikė teismui įrodymų, kada buvo suteiktas atsakovei kooperatinis butas, bet tiek ieškovas, tiek atsakovė nurodė, kad po santuokos nutraukimo, 1994 metų gegužės mėnesį jie apsigyveno bute. Kaip jau buvo nurodyta, teisiškai butas atsakovės vardu įregistruotas 2013-06-27. Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Sugyventinių turtinėms teisėms į bendrai įgytą turtą apsaugoti taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, nustatančios bendrąją nuosavybės teisę bendraturčiams. Nors atsakovė teigia, kad šiuo atveju ieškovas galėtų pretenduoti tik į pajų, jei įrodytų, jog prisidėjo prie įmokų už kooperatinį butą, be to, nepraleisdamas 3 metų senaties termino nuo santuokos nutraukimo, numatyto Santuokos ir šeimos kodekse. Tačiau ieškovas, teismo nuomone, šiuo atveju turi teisę reikšti ieškinį ir vadovaudamasis teisės normomis, kuriuos reglamentuoja daiktinę teisę. 

Ieškovas teigia, kad butą adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, jis su atsakove įgijo jungtinės veiklos pagrindu. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu niekada nebuvo sudariusi jungtinės veiklos sutarties, kuri pagal įstatymą privalo būti rašytinė. Atsakovės atstovė nurodė, kad jungtinės veiklos tikslas yra ūkinė veikla, ji nesaistoma šeiminių santykių, bendro gyvenimo ar bendro ūkio vedimu, šiuo atveju tarp šalių nebuvo susitarimu įgyti butą bendrosios dalinės nuosavybės teise.   

1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Remiantis 1964 m. CK 43 straipsniu, fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma, todėl jei jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršijo 500 Lt sumą, tokioms sutartims taikytinas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Toks įrodymų leistinumo apribojimas, remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, kuri taikytina nagrinėjamo ginčo atveju (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Taigi tokiais atvejais gali būti taikoma įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vienodos praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Ieškovas bendrąją dalinę nuosavybę į po santuokos nutraukimo įgytą butą įrodinėjo įrodymais apie bendro ūkio tvarkymą, apie panaudotas jo lėšas ir darbą įsigyjant butą. Bendro ūkio tvarkymo ir prisidėjimo darbu, siekiant jungtinės veiklos rezultato, faktus, kaip jungtinės veiklos sandorio sudarymo patvirtinimą, ieškovas įrodinėjo iš esmės liudytojų parodymais, todėl  reikšminga įvertinti, ar yra teisiniai pagrindai taikyti įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtį, kai nesilaikyta sandorio paprastos rašytinės formos reikalavimo, nustatyto CK 1.93 straipsnio 6 dalyje.

Kadangi šalys skirtingai nurodė laikotarpį, kurį gyveno bute kartu, liudytojų parodymai dėl šios aplinkybės taip pat yra prieštaringi, teismas vadovaujasi byloje esančiu oficialiu rašytiniu įrodymu – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pažyma, kurioje nurodyta, kad atsakovas adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, gyveno nuo 1994m. gegužės 10d. iki 2013m. spalio 20d. (b.l.13). Nors teismui yra pateikta pažyma ir iš namo bendrijos, kurioje nurodytam, kad atsakovas bute (duomenys neskelbtini), Šiauliai, negyvena apie keturis metus, teismas vadovaujasi savivaldybės išduota pažyma. LR CPK 197 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, pagal kurią dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Ieškovas nurodė, kad santuoką su atsakove nutraukė fiktyviai, kad abu galėtų įgyti bendrabutį ir kooperatinį butą. Tačiau atsakovė neigia šią aplinkybę, nurodė, kad atsakovo iniciatyva po santuokos jie vėl pradėjo gyventi kartu. Kad šalių šeimoje tarpusavio santykiai buvo prasti, šalys nesutarė ir buvo nusprendę santuoką nutraukti, patvirtino liudytojai G. J., V. V., D. G.. Liudytojos teigė, kad dėl atsakovės neryžtingumo ji vėl pradėjo gyventi kartu su ieškovu.

Kaip jau buvo minėta, bendroji dalinė nuosavybė gali būti sukurta panaudojant kiekvieno bendraturčio asmenines lėšas. Ieškovas ieškinyje teigia, kad negali nurodyti, kiek asmeninių lėšų įdėjo į butą. Ieškovas nurodo, kad privatizavęs ir pardavęs bendrabutį, jis pinigus investavo į kooperatinį butą. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad bendrabutį ieškovas privatizavo 1993m. lapkričio 11d., pardavė jį 1994m. sausio 13d. (b.l. 88,89). Iš sutarties matyti, kad pardavęs bendrabutį ieškovas gavo 3500 Lt. Tačiau nėra jokių įrodymų, kad šiuos pinigus jis panaudojo buto įsigijimui ar įrengimui, nes atsakovė šį faktą neigia, nurodo, kad ieškovas iš šių pinigų įsigijo automobilį. Abejonių, kad pinigai buvo panaudoti buto įsigijimui, kelia ir tai, kad ieškovei 1993m. gegužės mėn. buvo suteikta paskola, kuri buvo grąžinta litais – 1700 Lt - 1994m. gegužės mėnesį, dar viena paskola jai buvo suteikta 1994m. rugpjūčio 5d., kuri buvo grąžinta 1995m. rugsėjo mėnesį. Tuo tarpu atsakovas negalėjo nurodyti, kada ir kokios paskolos buvo suteiktos atsakovei. Apklausta liudytoja R. B. teigė, kad ieškovas už bendrabutį gautas lėšas panaudojo buto įsigijimui, tačiau liudytoja nurodė, kad su atsakove pradėjo bendrauti nuo 1996 metų, todėl abejotina, ar jai buvo žinoma, kur buvo panaudoti atsakovo 1994 metais gauti pinigai. Apklausta liudytoja Vanda V. D. nurodė, kad ieškovui buvo davusi kooperatiniam butui įsigyti ir įsirengti 12000 Lt. Tačiau atsakovė neigia šią aplinkybę, nurodė, kad apie šiuos pinigus nieko nežino, jos santykiai su V.V. D. buvo prasti, lankydavosi ji pas juos labai retai. Todėl iš liudytojos parodymų negalima daryti išvados, kad buto įsigijimui ir įrengimui buvo panaudotos jos piniginės lėšos, jos parodymai nepatvirtinti kitais įrodymais. Iš pažymos apie valstybinį socialinį draudimą matyti (b.l. 71), kad nuo 1994m. sausio 1d. nėra jokių duomenų apie atsakovo darbą. Ieškovas nuo 1995m. sausio 1d., buvo įregistravęs individualią įmonę, mokėjo socialinio draudimo įmoką, jo draudžiamosios pajamos iki 1999 metų nenurodytos. Ieškovas teigė, kad 1994 metais ir vėliau jis važinėjo į užsienį ir užsiėmė prekyba, vėliau prekiavo turguje Lietuvoje, iš šios veiklos gaudavo pajamų. Apklausti liudytojais J. R., P. S., J. R. patvirtino šias ieškovo nurodytas aplinkybes, tačiau iš liudytojų parodymų negalima nustatyti ieškovo gaunamų pajamų dydžio. Ieškovas ieškinyje teigia, kad įsirengiant butą jo uždarbis buvo nedidelis. Tuo tarpu iš ieškovės pateikto socialinio draudimo pažymėjimo kopijos matyti (b.l. 48), kad 1994 metais ji dirbo ir gavo apie 800 Lt per mėnesį, visada dirbo, gavo nors ir nedideles, bet stabilias pajamas (b.l. 53). Kad atsakovei butą padėjo išsipirkti motina, pinigus skolino ir jos sesuo V. V., patvirtino liudytojos G. J., V. V.. Ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovės 30325 Lt už puse buto, kai tuo tarpu buto rinkos vertė yra 8660 Lt, pats sau prieštarauja, tuo pripažindamas, kad jo dalis bendrojoje nuosavybėje yra mažesnė nei puse. Ieškovas į 30325 Lt sumą įtraukia net baldų, kuriuos jis nupirko gyvenant kartu, vertę, todėl į butą investuota pinigų dalis, taip pat ir jo dalis turto (buto) bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra dar mažesnė. Atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie tai, kad pirko medžiagas ar apmokėjo už darbą įrenginėjant butą. Apklaustas liudytoju J. R. nurodė, kad ieškovas buvo jį nusamdęs 1993-1994 metais atlikti apdailos darbus bute, jis iškalė lentelėmis koridorių, virtuvę, klojo linoleumą, baigus darbus su juo atsiskaitė. Liudytojas P. S. nurodė, kad kartu su ieškovu važiavo pirkti plytelių butui. Tačiau jų parodymai nepatvirtina, kad už darbus ir medžiagas ieškovas mokėjo iš savo asmeninių lėšų, nes, kaip pats ieškovas nurodė ieškinyje, jo uždarbis 1994 metais buvo mažas. Ieškovas pateikė dokumentus, patvirtinančius baldų pirkimą (b.l. 27). Tačiau daiktų įsigijimas neįrodo, kad tarp šalių buvo susitarimas įsigyti butą bendrosios dalinės nuosavybės teise, tuo labiau, kad baldai pirkti 2006 metais. Atsakovė nurodė, kad ji siūlė ieškovui išsivežti jam priklausančius baldus, bylos nagrinėjimo metu nurodė, kur jie yra sandėliuojami. Atsakovė pateikė įrodymus, paneigiančius ieškovo nurodomas aplinkybes. PVM sąskaita-faktūra, pinigų paėmimo kvitai patvirtina (b.l. 54), kad atsakovė apmokėjo už bute keistą langą bei montavimo darbus UAB ,,Golgonda‘‘. Daugiau įrodymų apie ieškovo įdėtas pinigines lėšas į buto įsigijimą ir įrengimą nėra. 

Įgydami turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, prie bendro turto kūrimo šalys gali prisidėti ir iš bendro ūkio gautomis lėšomis. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu negalėjo nurodyti, ar prie buto įsigijimo prisidėjo asmeninėmis, ar bendromis lėšomis. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad šalys prie buto įsigijimo būtų prisidėjusios kokiomis nors iš bendro ūkio gautomis lėšomis. Vien  aplinkybė, kad šalys gyveno kartu, apmokėjo išlaidas, skirtas būtinų poreikių tenkinimui, nesudaro pagrindo daryti išvadai, kad atsakovas bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo butą (duomenys neskelbtini), Šiauliai. Ieškovo pateikti duomenys iš komunalinių įmonių patvirtina faktą, kad ieškovas ir atsakovė gyveno kartu, dėl ko ginčo byloje nėra (b.l. 17,18,22). Priešingai, bylos nagrinėjimo metu atsakovė nurodė, kad ieškovas, jiems gyvenant kartu, įsirenginėjo gyvenamąsias patalpas jo motinai priklausančiame name Radviliškyje, kur šiuo metu ir gyvena su sugyventine R. B.. Liudytoja V.V. D. patvirtino, kad ieškovas remontavo jos namą, tuo tikslu savo vardu ėmė paskolą, nes jai paskolos bankas nesuteikė, kad ji grąžino šią paskolą iš savo lėšų. Kad ieškovas turi įsirengęs gyvenamąsias patalpas motinai priklausančiame name, patvirtino ir liudytojos G. J. ir D. G., kurios lankėsi pas ieškovą. Liudytojos patvirtino, kad ieškovas pats parodė įrengtas patalpas, sakė, kad ėmė kreditą patalpoms įsirengti, apslankymo metu liudytojos matė, kad patalpose buvo ieškovo asmeniniai daiktai. Šių aplinkybių ieškovas neginčijo. Šios aplinkybės kelia abejonių, ar šalys, gyvendamos kartu vedė bendrą ūkį, todėl tokių išvadų teismas daryti negali. 

Kaip jau buvo minėta, kad šalys prie bendro turto kūrimas gali prisidėti ir darbu. Tačiau kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovei buvo suteiktas kooperatinis butas, kuriame nebuvo apdailos, dalies santechnikos. Ieškovas teigė, kad įrenginėjo šį butą, tuo prisidėdamas prie jo sukūrimo darbu. Tačiau ieškovės įgytas turtas jau buvo iš esmės sukurtas. Ieškovas negalėjo pateikti įrodymų, kad mokėjo už darbus ar medžiagas savo lėšomis. Atsakovė neneigia, kad atsakovas padėdavo jai darbus organizuoti ir atsivežti statybinių medžiagų. Ieškovas teigia, kad 2006 metais bute atliko remontą beveik už 18000 Lt. Tačiau jo teiginiai yra deklaratyvus ir nepatvirtinti įrodymais. Kaip jau buvo paminėta, byloje apklausti liudytojai negalėjo patvirtinti, kiek buvo išleista atliktam remontui. Atsakovė neigia šią aplinkybę ir nurodo, kad buto remontą ji atliko pati 2009 metais, jis kainavo apie 8000 Lt, remontui iš sesers G. J. ji skolinosi 5000 Lt, kuriuos grąžino pardavusi butą. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja G. J.. Be to, turto objektas - butas, už kurį kompensacijos siekia ieškovas, tuo metu buvo jau įgytas, todėl prisidėti prie sukūrimo darbu nebuvo būtinybės.

Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovė privalo sumokėti kompensaciją ieškovui kaip bendraturčiui-  30325 Lt - už butą adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai. Teismas nenustatė teisinių pagrindų taikyti įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtį, kai nesilaikyta sandorio paprastos rašytinės formos reikalavimo, nustatyto CK 1.93 straipsnio 6 dalyje.  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo.

Atmetus ieškinį, iš ieškovo atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą (LR CPK 98str.). Atsakovė pateikė prašymą priteisti 2500 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktą jai teisinę pagalbą. Tačiau atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą mažintinos. Atsakovei priteistina 500 Lt suma už atsiliepimo į ieškinio parengimą. Pagal 2004-04-02 LR Teisingumo ministro įsakymu dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo, atsakovei už atstovavimą posėdyje priteistina už vieną valandą 150 Lt. Minėtose rekomendacijose numatoma, kad už vieną atstovavimo valandą teisme rekomenduojama priteisti 0,15 minimalios vidutinės algos. Pagal minėtas rekomendacijas posėdžio laikas yra apvalinamas- iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Suapvalinus ir susumavus atstovavimo teismo posėdžiuose laiką, už 8 val. priteistina 1200 Lt už atstovavimą (teismo posėdžiai 2014-06-16 – 1val., 2014-09-02 – 4 val., 2014-09-24 – 2 val., 2014-09-29 – 1 val.). Iš viso už atstovavimą teismo posėdžiuose iš ieškovo atsakovei priteistina 1700 Lt.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 263-268 str., 270 str., teismas

n u s p r e n d ė :

Ieškovo E. D. ieškinį atsakovei A. D. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusio buto dalies vertės priteisimo atmesti.

Priteisti iš ieškovo E. D. atsakovei A. D. 1700 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.

Teisėja                                                                                                                               Lina Muchtarovienė