Civilinė byla Nr. e3K-3-281-403/2018

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-03058-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.10; 2.4.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. L. ir J. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams A. L., J. L., Trakų rajono savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais bei statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių pašalinimo, tretieji asmenys – Valstybinė miškų tarnyba, uždaroji akcinė bendrovė „Geodeziniai matavimai“, ir atsakovų A. L. bei J. L. priešieškinį Valstybinei miškų tarnybai, prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, Trakų rajono savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl miško ribos nustatymo ir administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių Nekilnojamojo turto registro ir Miškų valstybės kadastro duomenų sąveiką, statybų miško žemėje draudimą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimą, bei proceso teisės normų, įtvirtinančių apeliacinės instancijos teismo pareigą motyvuoti priimamą procesinį sprendimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas ieškiniu prašė teismo:
1. pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. 2.3-2686-1791 „Dėl pil. A. L. ir J. L. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų patikslinimo“;
2. pripažinti negaliojančia Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus 2009 m. lapkričio 27 d. išduoto projektavimo sąlygų sąvado Nr. AS3-495 dalį dėl gyvenamojo namo ir pagalbinio pastato Nr. 1 statybos;
3. pripažinti negaliojančia Trakų rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2010 m. balandžio 6 d. posėdžio protokolo Nr. AS5-046 dalį dėl gyvenamojo namo ir pagalbinio pastato Nr. 1 statybos;
4. pripažinti negaliojančiu Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus 2010 m. balandžio 7 d. išduotą statybos leidimą Nr. AS1-62;
5. pripažinti negaliojančia Trakų rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2010 m. gegužės 25 d. posėdžio protokolo Nr. AS5-097 dalį dėl gyvenamojo namo, elektros įvado ir pagalbinio pastato Nr. 1 statybos;
6. pripažinti negaliojančiu Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus 2010 m. gegužės 7 d. išduotą patikslintą statybos leidimą Nr. AS1-62 dėl gyvenamojo namo, elektros įvado ir pagalbinio pastato Nr. 1 statybos;
7. pripažinti negaliojančia A. L. 2012 m. gruodžio 21 d. surašytą deklaraciją apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. 1 dėl pagalbinio pastato (duomenys neskelbtini) statybos užbaigimo;
8. įpareigoti A. L. ir J. L. per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo Trakų rajono savivaldybės administracijos ir savo lėšomis nugriauti pagalbinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bei sutvarkyti statybvietę;
9. pripažinti mažo pagalbinio pastato, atraminės sienutės, betoninių akmens laiptų ir medinių laiptų, esančių miškų ūkio paskirties žemėje žemės sklype (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), statybą neteisėta bei įpareigoti A. L. ir J. L. per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis nugriauti šiuos statinius bei sutvarkyti statybvietę.
3. Atsakovai A. L. ir J. L. (toliau – ir atsakovai) priešieškiniu prašė:
1. nustatyti Trakų miškų urėdijos Semeliškių girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinių miško žemės sklypų ribą ir plotą pagal UAB „Geodeziniai matavimai“ 2009 m. rugsėjo 17 d. parengtame žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plane nustatytas miško ribas ir plotą (0,3790 ha);
2. panaikinti Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. spalio 22 d. parengtą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. 948 su priedais;
3. panaikinti Valstybinės miškų tarnybos Miško kontrolės skyriaus 2015 m. gegužės 25 d. privataus miško žemės sklypo patikrinimo pažymą Nr. 4;
4. priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Ieškovas nurodė, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas), dalį sudaro miškų ūkio paskirties žemė, todėl Vilniaus apskrities viršininkui priimant 2010 m. kovo 10 d. įsakymą ir Trakų rajono savivaldybei priimant ginčijamus administracinius aktus (šios nutarties 2.2–2.6 punktai) turėjo būti laikomasi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo reikalavimų. Pagal šių teisės aktų nuostatas, miškų ūkio paskirties žemėje ir miško žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių ir kitų su mišku susijusių įrenginių statyba, o visų kitų statinių statyba draudžiama. Atsižvelgdamas į tai ir remdamasis Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu ir panaikinti aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujantį Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 10 d. įsakymą bei Trakų rajono savivaldybės administracijos išduotus statybos leidimus bei su jais susijusius aktus dėl gyvenamojo namo ir pagalbinio pastato statybos ginčo žemės sklype, taip pat pašalinti neteisėtai išduoto statybos leidimo pagrindu atsiradusius padarinius – įpareigoti statytoją A. L. ir savininkę J. L. per 6 mėn. teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti pagalbinį pastatą, taip pat kitus statinius – mažą pagalbinį pastatą, atraminę sienutę, betoninius akmens laiptus ir medinius laiptus (šios nutarties 2.8, 2.9 punktai) bei sutvarkyti statybvietę.
5. Atsakovai A. ir J. L. nurodė, kad ieškinys grindžiamas pradiniais žemės sklypo formavimo dokumentais, Valstybinės miškų tarnybos pateiktomis pažymomis ir ginčo sklypo inventorizacijos duomenimis, kurie nėra tikslūs, nustatyti tik iš grafinių duomenų, pagal ortofotografinę medžiagą, neatlikus jokių tikslių kadastrinių matavimų, atskirose pažymose nurodyti duomenys skiriasi (vienur nurodytas miško žemės plotas – 0,60 ha, kitur – 0,72 ha). Priešieškinyje teigiama, kad 2009 m. rugsėjo 17 d. buvo atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai, nustatytos tikslios sklypo ir jame esančio miško ribos bei plotas (žemės sklypo plotas – 2,9 ha, jame esančio miško plotas – 0,3790 ha); duomenys apie kadastrinius matavimus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pagal šiuos kadastrinių matavimų duomenis žemės sklype esantys objektai ir nurodyta gyvenamojo namo statybos vieta nepatenka į miško žemę. Atsakovai prašė patikslinti taksacinio miško žemės sklypo ribą pagal pateiktus 2009 m. rugsėjo 17 d. kadastrinius matavimus, pažymėjo, kad jie patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 10 d. įsakymu, atitinka faktinį sklypo naudojimą (tą patvirtina atsakovams išduoti statybos leidimai, pritarimai ūkininko sodybos įkūrimo projektui), gyvenamojo namo ir pagalbinio pastato statyba konkrečioje ginčo žemės sklypo vietoje nustatyta teritorijų planavimo dokumentu – žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projektu, patvirtintu Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. P2-920. Tenkinus šį atsakovų reikalavimą, naikintini ir nutarties 3.2–3.3 punktuose nurodyti Valstybinės miškų tarnybos priimti administraciniai aktai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino negaliojančiais šios nutarties 2.1–2.6 punktuose nurodytus administracinius aktus, A. L. 2012 m. gruodžio 21 d. surašytą deklaraciją apie statybos užbaigimą, įpareigojo A. L. ir J. L. per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), Trakų rajono savivaldybės administracijos ir savo lėšomis nugriauti pagalbinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bei sutvarkyti statybvietę, pripažino mažo pagalbinio pastato, atraminės sienutės, betoninių akmens laiptų ir medinių laiptų, esančių miškų ūkio paskirties žemėje žemės sklype (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), statybą neteisėta bei įpareigojo A. L. ir J. L. per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis nugriauti šiuos statinius bei sutvarkyti statybvietę; priešieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nustatė ginčui išspręsti reikšmingas faktines bylos aplinkybes:
1. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 2.7-79-18198 buvo atkurtos R. V. nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko nekilnojamojo turto dalį perduodant neatlygintinai nuosavybėn, be kita ko, 2,80 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (ginčo žemės sklypas). Sklypui nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: kelių apsaugos zonos – 0,06 ha, privačių miškų apsauga – 0,60 ha, vandens telkinių apsaugos juosta ir zonos – 2,10 ha, kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantysis daiktas) – 0,09 ha.
2. R. V. 2009 m. gegužės 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo sklypą pardavė atsakovui A. L.; jo ir J. L. nuosavybės teisė į sklypą įregistruota Nekilnojamojo turto registre.
3. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymu buvo patvirtintas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas (duomenys neskelbtini); jo sprendiniai: ginčo žemės sklype parinkta 0,3089 ha ploto vieta naujai ūkininko ūkio sodybai, nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: kelių apsaugos zonos, miško naudojimo apribojimai, vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos.
4. Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyrius 2009 m. lapkričio 27 d. patvirtino ir išdavė statytojui A. L. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. AS3-495 ūkininko sodybai įkurti – gyvenamojo namo ir pagalbinių pastatų, pritaikytų kaimo turizmui, statybai ginčo žemės sklype.
5. Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 2.3-2686-1791 patikslino ginčo žemės sklypo plotą – 29 000 kv. m, o ne 28 000 kv. m, įpareigojo sklypo savininkus laikytis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, XXIX skyriaus (vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos), VI skyriaus (elektros linijų apsaugos zonos), XXVI skyriaus (miško naudojimo apribojimai – 3790 kv. m) ir II skyriaus (kelių apsaugos zonos) reikalavimų.
6. Trakų rajono savivaldybės Nuolatinė statybos komisija 2010 m. balandžio 6 d. posėdyje rekomendavo išduoti statybos leidimą A. L. ginčo žemės sklype įkurti ūkininko sodybą.
7. Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyrius 2010 m. balandžio 7 d. išdavė statybos leidimą (2010 m. gegužės 26 d. – patikslintą leidimą) Nr. AS1-62, kuriuo statytojui A. L. leista ginčo žemės sklype įkurti ūkininko sodybą – statyti gyvenamąjį namą ir pagalbinius pastatus, pritaikytus kaimo turizmo statybai, įrengti vandentiekį bei nuotekynę (patikslinus leidimą – ir elektros įvadą).
8. A. L. 2012 m. gruodžio 21 d. surašė deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurioje nurodė, kad ginčo žemės sklype užbaigta pagalbinio pastato (II grupės nesudėtingas statinys) statyba pagal statybos leidimą Nr. AS1-62; šios deklaracijos pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruota A. L. nuosavybės teisė į pagalbinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-32442-726/2015 patvirtino A. L. ir J. L. pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje šalys susitarė, kad ginčo žemės sklypas ir jame esantis pagalbinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priklausys J. L..
10. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. spalio 26 d. pažymos Nr. 61557 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro (toliau – Miškų valstybės kadastras) duomenis matyti, kad į ginčo žemės sklypą patenka miškas: Miškų valstybės kadastre registruoto Trakų miškų urėdijos Semeliškių girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo 0,57 ha plotas bei (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo 0,15 ha plotas (iš viso 0,72 ha).
11. Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. spalio 27 d. raštu informavo, kad į ginčo žemės sklypą patenkantys miško ir miško žemės plotai Miškų valstybės kadastre buvo įregistruoti 2003 m. spalio 16 d. pagal 2000 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis, galiojusius statybos leidimų išdavimo metu, ir atnaujinti 2013 m. lapkričio 7 d. pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto perduotus 2010–2011 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Ginčo teritorijoje pagal 1987 m., 2000 m. ir 2010–2011 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis kaip miško žemė buvo inventorizuota tokia pati teritorija.
12. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos specialistai 2015 m. gruodžio 28 d. atliko patikrinimą ginčo žemės sklype, jo metu nustatyta, kad jame stovi pagalbinis pastatas (paskirtis – pagalbinio ūkio, kategorija – II grupės nesudėtingas statinys); už pagalbinio pastato įrengta monolitinio betono atraminė sienutė (I grupės nesudėtingas inžinerinis statinys); prieš pagalbinį pastatą stovi mažas pagalbinis pastatas (neregistruotas, paskirtis – pagalbinio ūkio, kategorija – I grupės nesudėtingas statinys); kieme įrengtas betono lauko židinys; sklypas miško žemės plote į ežero pusę suformuotas terasomis; nulipti įrengti akmenų betono laiptai; nusileisti prie ežero įrengti mediniai laiptai.
8. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ginčo žemės sklype esantis pagalbinis pastatas, mažas pagalbinis pastatas, atraminės sienutės, betoninių akmenų laiptai ir mediniai laiptai pastatyti miško paskirties žemėje. Teismo vertinimu, tikslindami kadastrinius matavimus atsakovai A. L. ir J. L. siekė ginčo sklype įkurti kaimo turizmo sodybą; žinodami, kad statybos miško paskirties žemėje negalimos, jie kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą dėl miško žemės paskirties pakeitimo, tačiau toks leidimas nebuvo išduotas. Be to, bylos medžiaga patvirtino, kad ankstesniam ginčo žemės sklypo savininkui buvo išduotas leidimas retinti 0,60 ha ploto mišką. Šie įrodymai, anot teismo, patvirtino aplinkybę, kad naujieji žemės sklypo savininkai ketino sutvarkyti mišku apaugusią ginčo sklypo dalį, kad galėtų joje įkurti kaimo turizmo sodybą.
9. Teismas sutiko, kad vieta, kurioje pastatytas pagalbinis pastatas, išmūryti laiptai ir betoninė sienelė, nebuvo detaliai ištirta (ar po gruntu nėra nukirstų medžių kelmų, medžių šaknų, ar nebuvo padarytas plynas kirtimas ir kas tai padarė), tačiau, jo vertinimu, aplinkybė, jog nebuvo tiriami šie pažeidimai ir juos padarę asmenys, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad ginčo vietovė nebuvo apaugusi mišku, o jeigu dalis žemės nebuvo apaugusi mišku, tai neleidžia daryti prielaidos, jog žemė yra ne miško paskirties. Teismas, nuvykęs į vietą, nustatė, kad ginčo žemės sklypo dalis, kurioje turi būti vykdomos statybos, yra netoli ežero, ją iš visų pusių supa miškas, greta auga miško augalija, iki plynos vietos taip pat reikia važiuoti mišku. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas konstatavo, kad valstybės institucijos priėmė sprendimus, kurių pagrindu buvo neteisėtai pastatytas atsakovams priklausantis pagalbinis pastatas.
10. Iš Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, Miškų įstatymo 2 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų teismas sprendė, kad miško žemė yra tapati miškų ūkio paskirties žemei, kuri apima ir kitas žemės naudmenas bei žemės ūkio naudmenas; miško žemę sudaro ir miške esančios aikštelės. Dėl to net ir nustačius, kad ginčo žemės sklype buvo kirtavietė ar mišku neapaugusi sklypo dalis, negalima spręsti, jog tokia žemė negali būti priskiriama miško žemei.
11. Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypo 0,60 ha ploto pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Remiantis Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatomis, miško žemėje leidžiama statyti tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, įrengti poilsio aikšteles, žvėrių pašarų aikšteles. Teismas sprendė, kad atsakovai A. L. ir J. L., pasinaudoję UAB „Geodeziniai matavimai“ netiksliai parengtame Trakų miškų urėdijos Semeliškių girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinių miško žemės sklypų ribų ir plotų plane nustatytomis miško ribomis ir plotu, su atsakingomis institucijomis suderino dokumentaciją, pagal kurią ginčo žemės sklypo dalyje, kurioje iki kadastrinių matavimų atlikimo buvo miško paskirties žemė, suprojektavo gyvenamąjį namą su 5 pagalbiniais pastatais, vieną iš jų pastatė ir įregistravo įstatymų nustatyta tvarka. Tai konstatavęs, teismas pripažino negaliojančiais statybos leidimą ir su juo susijusius dokumentus (šios nutarties 2.1–2.7 punktai).
12. Kadangi Trakų rajono savivaldybės administracija statybą leidžiančius leidimus išdavė atsižvelgdama į Nacionalinės žemės tarnybos pateiktą informaciją, tai nustatęs, kad statybos leidimas ir su juo susiję dokumentai išduoti pažeidžiant įstatymus ir dėl to naikintini, teismas atsakoves Trakų rajono savivaldybės administraciją ir Nacionalinę žemės tarnybą pripažino kaltomis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme ir įpareigojo jas kartu su atsakovais A. L. ir J. L. atlyginti neteisėtos statybos padarinių pašalinimo išlaidas.
13. Teismas įpareigojo atsakovus A. L. ir J. L. per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka bendromis lėšomis nugriauti visus ginčo žemės sklype pastatytus statinius ir sutvarkyti statybvietę. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nenustatinėjo aplinkybės, kas yra kaltas dėl neteisėto statybas leidžiančio dokumento išdavimo, tačiau nurodė, jog statybos padarinius turi pašalinti asmuo, kurio žemėje jie yra pastatyti ir kuris yra jų savininkas, nes dėl šių asmenų tiesioginių veiksmų miškų paskirties žemės sklype buvo pastatyti neleistini statiniai.
14. Teismas taip pat patenkino ieškinio dalį dėl ginčo žemės sklype miškų ūkio paskirties žemėje esančio mažo pagalbinio pastato, atraminės sienutės, betoninių akmens laiptų ir medinių laiptų statybos pripažinimo neteisėta ir A. L. bei J. L. įpareigojimo per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis nugriauti šiuos statinius ir sutvarkyti statybvietę.
15. Konstatavęs, kad ieškinys tenkintinas, teismas atmetė priešieškinį kaip visiškai nepagrįstą ir neįrodytą. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Geodeziniai matavimai“ kadastrinius matavimus atliko po to, kai dalis miško buvo iškirsta, todėl šių matavimų pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo nepagrįstai įregistruotos pakeistos ginčo žemės sklypo ribos bei naudmenos. Prieš atliekant kadastrinius matavimus, 2009 m. rugsėjo 17 d. buvo surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas, kuriame nurodyta, kad miško naudojimo apribojimai taikomi 3790 kv. m plote; 2008 m. lapkričio 24 d. parengtame ginčo sklypo abrise, taip pat įregistruotame Nekilnojamojo turto registre, užfiksuota, kad sklypo dalį iki pat ežero sudaro miškas; žemės sklypo eksplikacijoje užfiksuotas miško žemės plotas – 0,60 ha. Remdamasis šiais duomenimis teismas atmetė atsakovų A. L. ir J. L. reikalavimą miško ribą ir plotą nustatyti pagal UAB „Geodeziniai matavimai“ atliktus kadastrinius matavimus.
16. Teismas atmetė ir kitus priešieškinio reikalavimus, pažymėjo, kad byloje konstatuota, jog UAB „Geodeziniai matavimai“ atlikti ginčo žemės sklypo kadastriniai matavimai yra netikslūs ir prieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams, todėl jais nesivadovautina. Teismas taip pat pažymėjo, kad skundai dėl šios nutarties 3.2–3.3 punktuose nurodytų administracinių aktų turėjo būti paduoti per 20 dienų nuo Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. spalio 22 d. patikrinimo akto Nr. 948 gavimo dienos. Atsakovai nepateikė teismui duomenų, kad laikėsi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme nustatytos privalomos išankstinio ginčų dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimo ne teisme procedūros (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
17. Pagal Duomenų teikimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrui ir jų keitimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 198-13-V, 4.8, 7, 10.3 punktų nuostatas, Miškų valstybės kadastro duomenys tikslinami kadastro tvarkytojo sprendimu pagal patikrinimo vietoje akto išvadas. Teismas atmetė priešieškinio reikalavimus ir tuo pagrindu, kad aktu patvirtinti Miškų valstybės kadastre registruotų duomenų pakeitimai ABTĮ nustatyta tvarka nenuginčyti ir nepanaikinti.
18. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų A. ir J. L., Trakų rajono savivaldybės administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinius skundus, 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.
19. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos duomenų vertinimu ir padarytomis išvadomis, pažymėjo, kad jos padarytos tinkamai taikant materialiosios teisės normas ir remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 183–185 straipsniuose reglamentuotų įrodymų vertinimo taisyklių, nenukrypo nuo jas aiškinant suformuotos kasacinio teismo praktikos. Aplinkybės, kad teismas nepasisakė dėl ginčo žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto teisėtumo, kolegija nelaikė pakankama spręsti, jog teismas priėmė neteisėtą sprendimą, nes byloje nebuvo pareikštas reikalavimas nurodytą projektą pripažinti neteisėtu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, prisidėjimas prie kasacinio skundo

20. Kasaciniu skundu atsakovai A. ir J. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį ir Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir patenkinti atsakovų A. ir J. L. priešieškinį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, perrašydamas pirmosios instancijos teismo motyvus ir nenurodydamas jokių argumentų, kodėl su jais sutinka, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą motyvuoti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Taip pat teismas nepasisakė dėl esminio apeliacinio skundo motyvo, susijusio su atsakomybės dėl nugriovimo nustatymu ir išlaidų paskirstymu, tik pažymėjo, kad jį laiko teisiškai nereikšmingu.
2. Teismai, įpareigodami nugriauti pagalbinį pastatą dėl baigus statybas ir įregistravus nuosavybės teisę paaiškėjusių aplinkybių (miško įregistravimo ginčo žemės sklypo dalyje), pažeidė proporcingumo principą, atsakovų teisėtus lūkesčius, jų nuosavybės teisę, garantuojamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 straipsnio 1 Protokole, perkėlė atsakovams visą naštą dėl valstybės padarytų klaidų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2018 m. sausio 9 d. sprendime byloje Tumeliai prieš Lietuvą, peticijos Nr. 25545/14, kurios faktinės aplinkybės labai panašios į šios bylos aplinkybes, konstatavo, kad įpareigojimas nugriauti privačioje miško žemėje pastatytą statinį, kuriam buvo išduoti visi leidimai ir nuosavybės teisė buvo įregistruota, yra neproporcingas teisėtam tikslui pasiekti, ir tuo pagrindu nustatė Konvencijos 1 straipsnio 1 Protokolo pažeidimą.
3. Teismų įpareigojimo nugriauti pagalbinį pastatą neproporcingumą patvirtina aplinkybės, kad byloje nebuvo nustatyta atsakovų nesąžiningų veiksmų dėl neteisėtų statybos dokumentų išdavimo ir nuosavybės registravimo. Statybos ginčo sklype yra galimos pagal specialius teritorijų planavimo dokumentus – šios nutarties 7.3 punkte nurodytą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, kurio ieškovas neginčijo ir dėl kurio teisėtumo teismai nepasisakė. Šis dokumentas galiotų net ir panaikinus ieškovo ginčijamus aktus, taigi statinių statyba ginčo teritorijoje būtų galima. Nenuginčijus žemėtvarkos projekto nėra pagrindo pripažinti neteisėtais jo pagrindu priimtų kitų sprendimų, juolab įpareigoti nugriauti statinį.
4. Atsakovai A. ir J. L. patyrė per didelę naštą dėl griovimo išlaidų netinkamo paskirstymo, nes teismai visiškai nesprendė atsakomybės dėl neteisėtų statybų paskirstymo klausimo. Teismai, konstatavę statybų neteisėtumą dėl valdžios institucijos veiksmų, turėtų ex offcio (pagal pareigas) spręsti dėl atsakingo asmens nustatymo ir nugriovimo išlaidų paskirstymo, o savo veiksmais prie neteisėtų pasekmių atsiradimo neprisidėjęs savininkas dėl to neturėtų patirti nuostolių.
5. Teismai neatsižvelgė į teismų praktiką, kad tais atvejais, kai yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo teisinių santykių, galimai pažeidžiančių viešąjį interesą, atsiradimo iki kreipimosi dėl viešojo intereso gynimo, teismas gali atsisakyti ginti viešąjį interesą (pvz,. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1615-858/2015). Valstybinė miškų tarnyba, atsakinga už Miškų valstybės kadastro tvarkymą ir miškų apsaugą, 2010–2011 m. atlikdama valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją ir atnaujindama Miškų valstybės kadastro duomenis, galėjo ir turėjo žinoti apie esamą padėtį, tačiau nepateisinamai ilgai nesiėmė veiksmų tariamam pažeidimui pašalinti, todėl teismai turėjo spręsti, ar nėra pagrindo atsisakyti ginti viešąjį interesą.
6. Remiantis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 (toliau – Miškų valstybės kadastro nuostatai), 42–46 punktais, Miškų valstybės kadastras nėra pagrindinis valstybės registras, jis naudojasi kitų valstybės registrų ir kadastrų duomenimis, tarp jų – ir Nekilnojamojo turto registro bei kadastro duomenimis. Registrų duomenims nesutampant, teismai, remdamiesi tik vieno registro (kadastro) duomenimis, negalėjo daryti vienareikšmės išvados, koks konkrečiai miško plotas patenka į ginčo sklypo teritoriją. Tiek Miškų valstybės kadastro, tiek Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenys turėjo būti vertinami sistemiškai, taip pat tiriamas dokumentų, kurių pagrindu įregistruoti duomenys, teisingumas ir tikslumas. Valstybinė miškų tarnyba bylos nagrinėjimo metu nepateikė dokumentų, kurių pagrindu ginčo žemės sklype esantis miškas buvo įregistruotas Miškų valstybės kadastre, todėl liko neįvertinta, kaip tuose dokumentuose nustatytos miško ribos, ar tai padaryta teisingai, ar buvo atlikti matavimai vietoje, kokia medžiaga naudota, koks jos tikslumas.
7. Įstatymuose nenustatyta, kad Miškų valstybės kadastro duomenims yra teikiamas prioritetas prieš kitų registrų ar kadastrų duomenis, priešingai – tiek Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, tiek Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad registre (kadastre) esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Sprendžiant dėl duomenų teisingumo pagal analogiją turėtų būti vadovaujamasi taisykle dėl pastatų teisinės registracijos sukeliamų teisinių pasekmių, t. y. kad pastatų teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindu, o pats pastatų teisinės registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000). Dėl to atitinkamas teises ir pareigas sukuria ne miško registracija Miškų valstybės kadastre, kurios faktu vadovavosi teismai, bet veiksmai ir dokumentai, kurių pagrindu duomenys buvo įrašyti į Miškų valstybės kadastrą. Byloje nesant tokių duomenų, teismai neturėjo pagrindo remtis miško registracijos Miškų valstybės kadastre faktu, nes jis pats savaime nepatvirtina, kad miško ribos yra aiškios, juolab kad pagal Valstybinės miškų tarnybos pateikiamus atskirus dokumentus ginčo sklype esantis miško plotas skiriasi.
8. Teismai nevertino atsakovų nurodomų aplinkybių, kad Valstybinės miškų tarnybos dokumentai parengti netikslios kartografinės medžiagos pagrindu (mastelis 1:10000), miško ribos nustatytos kameraliai (t. y. darbo patalpose), neatlikus tikslių kadastrinių matavimų vietoje. Valstybinės miškų tarnybos dokumentus teismai pripažino teisingais ir tiksliais, neatsižvelgė į tai, kad faktinė padėtis buvo įvertinta UAB „Geodeziniai matavimai“ 2009 m. rugsėjo 17 d. atlikus tikslius ginčo žemės sklypo kadastrinius matavimus. Byloje nesant įrodymų, kad kadastriniai matavimai neteisingi, teismai neturėjo teisėto pagrindo jais nesivadovauti ir juos laikyti netiksliais. Iki 2015 m. spalio 22 d. atlikto Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje jokie taksacinio miško sklypo ribų matavimai (ne tik kadastriniai) nebuvo atlikti, Valstybinė miškų tarnyba rėmėsi grafiniais Miškų valstybės kadastro duomenimis, dėl kurių tikslumo atsakovai kelia abejones.
9. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų aplinkybes apie ginčo žemės sklypo dalyje, užimtoje ginčo pastatų, buvusį mišką (miško naudmeną), atsakovų ar kitų asmenų savavališką miško kirtimą, kitokią neteisėtą veiklą siekiant mišką paversti kitomis naudmenomis ar siekį nepagrįstai naudotis miško naudmenomis. Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. spalio 22 d. patikrinimo akte Nr. 948 įrašyta formali išvada, kad Trakų miškų urėdijos Semeliškių girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinių sklypų dalyse, patenkančiose į ginčo žemės sklypą, yra iškirsti medžiai, išrauti kelmai, užpilta grunto, pastatytas pastatas ir kiti statiniai, laikytina jokiais teisės aktais ar duomenimis nepagrįsta prielaida, nes nebuvo nustatyta, kad šioje sklypo dalyje būtų augę medžiai, neužfiksuotas miško kirtimas, jokie asmenys už tai nepatraukti administracinėn atsakomybėn, netaikytos kitokios atsakomybės priemonės. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, neturėdamas jokių įrodymų, nusprendė, jog sklype buvo iškirsti medžiai ir išrauti kelmai; tokios išvados nepatvirtino ir teismo vietos apžiūros metu nustatytos aplinkybės (šios nutarties 9 punktas).
10. Kadastrinių matavimų duomenys apie ginčo žemės sklype esantį mišką, kaip viešojo registro duomenys, yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (lot. prima facie) (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismams konstatavus, kad ginčo žemės sklypo kadastriniai matavimai yra neva neteisėti dėl miško iškirtimo, ir atmetus priešieškinio reikalavimą sklype esančio miško ribas ir plotą nustatyti pagal kadastrinių matavimų duomenis, nesant matavimų neteisėtumo faktą patvirtinančių įrodymų (remiantis tik šios nutarties 20.8 punkte nurodytais netiksliais Valstybinės miškų tarnybos duomenimis), viešo registro duomenys buvo paneigti prielaidomis, pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 176–185 straipsniai) ir dėl to buvo neteisingai išnagrinėta byla.
11. Remiantis Miškų valstybės kadastro nuostatų 18.3.12 punktu, nustatant aiškias taksacinio miško sklypo ribas privaloma nustatyti tikslias posūkių taškų koordinates; tai galima padaryti tik atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus, bet ne iš turimų neskaitmeninių žemėlapių ar nuotraukų, padarytų iš kelių kilometrų aukščio. Valstybinė miškų tarnyba nepatvirtino tos aplinkybės, kad buvo atlikti taksacinio miško sklypo ribos tikslieji kadastriniai matavimai ir nustatyta tiksli taksacinio miško sklypo riba, nevertino galimo grafinių duomenų paklaidos fakto.
12. Teismai nepagrįstai nurodė, kad šios nutarties 3.2–3.3 punktuose nurodyti reikalavimai pirmiausia turėjo būti pareikšti ikiteismine tvarka. Šie reikalavimai buvo išvestiniai, tenkintini tik patenkinus pagrindinį reikalavimą (šios nutarties 3.1 punktas). Ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka negalėjo būti taikoma, nes atsakovai reiškė priešieškinį, t. y. reagavo į ieškovo pateiktą ieškinį.
21. Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prašo kasacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį ir Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir patenkinti atsakovų A. ir J. L. priešieškinį.
22. Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį bei Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Kasacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nepagrįsti, bylos duomenys patvirtina, kad ginčo sklypo dalyje, kurioje pastatytas pagalbinis pastatas, buvo miškas.
2. Miškų valstybės kadastre įregistruotais duomenimis apie miško plotą ginčo žemės sklype nėra pagrindo abejoti, nes miškai yra būtent Miškų valstybės kadastro, o ne Nekilnojamojo turto registro ar Nekilnojamojo turto kadastro objektas, būtent Miškų valstybės kadastro bazėje kaupiami, sisteminami ir saugomi duomenys apie miškų masyvų ir į juos patenkančių taksacinių sklypų adresus (koordinates), plotus, ribas ir pan. Į Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruotą žemės sklypą patenkančio miško plotas apskaičiuojamas specializuotos programinės įrangos pagalba, naudojantis Nekilnojamojo turto registre registruotu skaitmeniniu grafiniu žemės sklypo ribų kontūru ir Miškų valstybės kadastre registruotu skaitmeniniu grafiniu miško kontūru. Be to, Miškų valstybės kadastro duomenys apie ginčo mišką, be kita ko, apie jo plotą, Valstybinės miškų tarnybos buvo patikrinti vietoje.
3. Kasacinio skundo argumentai prieštarauja teismų praktikai, kurioje analogiški Valstybinės miškų tarnybos pateikti duomenys apie Miškų valstybės kadastre įregistruotus miškus pripažįstami pagrindiniais įrodymais nustatant miško plotą Nekilnojamojo turto registre bei kadastre įregistruotuose žemės sklypuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1189/2009; kt.).
4. Valstybinės miškų tarnybos pateikti duomenys patvirtina, kad pagal preliminarius matavimus ginčo žemės sklype miško žemė sudarė 0,60 ha, o pagal tikslius kadastrinius matavimus – 0,72 ha. Šios tarnybos teikiami duomenys yra pakankami, teisingi, jais abejoti nėra pagrindo. Atlikus Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje buvo patikslinti taksaciniai sklypai, tačiau miško plotas, patenkantis į ginčo žemės sklypą, nekito. Aplinkybę, kad ginčo žemės sklype buvo kertamas miškas, patvirtina byloje esanti Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. gegužės 25 d. privataus miško žemės sklypo patikrinimo pažyma, 2015 m. spalio 6 d. surašytas privalomas nurodymas atkurti mišką buvusioje kirtavietėje. Be to, 2009 m. gegužės 21 d. ankstesniam sklypo savininkui R. V. buvo išduotas leidimas retinti pušyną. Atsakovo tikslą urbanizuoti miško žemę taip pat patvirtina aplinkybė, kad 2009 m. birželio 29 d. jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už augalijos naikinimą, grunto lyginimą.
5. Aplinkybę, kad į ginčo žemės sklypą patenka miško, patvirtina Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 8 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo R. V., 2008 m. lapkričio 24 d. sudarytas ginčo žemės sklypo abrisas, Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2009 m. sausio 28 d. patvirtintas ginčo žemės sklypo planas, 2009 m. vasario 5 d. atlikti miško žemės vertės ginčo sklype skaičiavimai, ginčo sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymu patvirtintas žemės sklypo plėtros žemėtvarkos projektas, Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 10 d. įsakymas Nr. 2.3-2686-1791. Į ginčo žemės sklypą patenkantys miško ir miško žemės plotai 2003 m. spalio 16 d. buvo registruoti Miškų valstybės kadastre (duomenys atnaujinti 2013 m. lapkričio 7 d.). Faktas, kad ginčo pastatai yra miške, buvo patvirtintas ir byloje atliktos vietos apžiūros metu – kadastriniuose matavimuose medžių ir krūmų želdiniais pažymėta sklypo dalis yra ne pavieniai medžiai, o vientisas miško masyvas palei ežerą.
6. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintas ginčo žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko sodybos vietai parinkti nėra dokumentas, kuriuo gali būti pakeista pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių statybai, todėl ieškovas neprivalėjo šio akto ginčyti teisme, viešasis interesas galėjo būti apgintas pripažįstant negaliojančiu ginčo žemės sklypo kadastro duomenis patikslinusį administracinį aktą – Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. 2.3-2686-1791.
23. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24. Nagrinėjamoje byloje pagal prokuroro pareikštą ieškinį buvo spręstas statybų ginčo žemės sklype teisėtumo ir jų padarinių pašalinimo klausimas, o pagal atsakovų pareikštą priešieškinį – taksacinių miško žemės sklypų ribos ir ploto nustatymo pagal atliktų kadastrinių matavimų duomenis klausimas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį patenkino, o atsakovų priešieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovai, nesutikdami su nurodytais teismų procesiniais sprendimais, pateikė kasacinį skundą, kuriame nurodė argumentus, pirma, dėl netinkamai nustatyto miško žemės ploto ir ribų ginčo žemės sklype (Miškų valstybės kadastro ir kitų valstybės kadastrų bei registrų duomenų santykio, netikslių Miškų valstybės kadastro duomenų, neįvertintų aplinkybių, jog byloje nėra duomenų apie pastatų užimtoje ginčo žemės sklypo dalyje buvusį mišką), antra, dėl teismų netinkamai taikytų neteisėtos statybos padarinių (už neteisėtas statybas atsakingų asmenų nenustatymo, statinio griovimo naštos perkėlimo atsakovams, proporcingumo principo pažeidimo), trečia, dėl proceso teisės normų (CPK 176–185 straipsnių, 331 straipsnio 4 dalies) pažeidimo.

Dėl statinių užimtos ginčo žemės sklypo dalies žemės naudmenų nustatymo

25. Atsakovai statybų ginčo žemės sklype teisėtumą grindžia argumentais, kad, atlikus jo kadastrinius matavimus, nustatyta, jog pastatų užimtoje ginčo žemės sklypo dalyje miško nėra. Kadangi nurodyti matavimai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tai teismai turėjo vadovautis būtent šio registro, o ne Miškų valstybės kadastro duomenimis, pagal kuriuos pastatų užimtoje ginčo žemės sklypo dalyje įregistruota miško žemė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
26. Nekilnojamojo turto registro veiklą reglamentuojančio Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1239 redakcija) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jame registruojami tie nekilnojamieji daiktai, kurie suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris: 1) žemės sklypai; 2) statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) patalpos. Nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre yra laikomas to daikto duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (2007 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. X-1406 redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 3–6 punktus, be kitų duomenų, į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi duomenys apie pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį, žemės sklypo plotą, žemės sklypo ploto sudėtį pagal žemės naudmenų rūšis: žemės ūkio naudmenos, kurias sudaro ariamoji žemė, sodai, pievos ir natūralios ganyklos; miško žemė; keliai; užstatyta teritorija; žemė, užimta vandens telkinių; kita žemė, kurią sudaro medžių ir krūmų želdiniai, pelkės, pažeista žemė ir kita nenaudojama žemė.
27. Miškų įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-239 redakcija) 13 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad miškų apskaita tvarkoma ir Miškų valstybės kadastras sudaromas remiantis valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis. Šis kadastras apima visumą duomenų apie miškus, jų priklausomybę, miško išteklių kiekį bei kokybę ir ekonominę vertę. Miškų valstybės kadastro objektas – miško masyvas; kadastro paskirtis – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti saugoti, naudoti, ir teikti Miškų valstybės kadastro nuostatuose nurodytus duomenis (Miškų valstybės kadastro nuostatų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtinta redakcija) 3, 4 punktai). Į Miškų valstybės kadastro duomenų bazę, be kitų, įrašomi duomenys apie miško masyvo ar sklypo plotą (vienos dešimtosios hektaro tikslumu) (Miškų valstybės kadastro nuostatų 19.1.6, 19.2.4 punktai).
28. Miškų valstybės kadastro sąveiką su kitais valstybės registrais ir kadastrais reglamentuoja Miškų valstybės kadastro nuostatų V skyrius. Pagal Miškų valstybės kadastro nuostatų 38.2–38.3 punktus, iš Nekilnojamojo turto registro gaunami duomenys apie sklypo naudojimo būdą ir pobūdį, Nekilnojamojo turto kadastro – duomenys apie valdų ribas, kadastro vietovių ir kadastro vietovių blokų ribas.
29. Kasacinis teismas, sistemiškai aiškindamas pirmiau nurodytas teisės normas, yra konstatavęs, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami žemės sklypai, suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, nurodant jų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir būdą. Žemės sklypuose esančių miškų ir kitų žemės naudmenų plotai nurodomi kaip sudėtinės registruojamo žemės sklypo ploto dalys, tačiau kaip atskiri nekilnojamieji daiktai neregistruojami. Tai reiškia, kad miškų plotų, nesuformuotų kaip atskirų žemės sklypų, registravimas nėra viena iš Nekilnojamojo turto registro funkcijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014). Pagal šioje nutartyje pateiktą išaiškinimą rinkti, kaupti ir registruoti informaciją apie miškų plotus yra Miškų valstybės kadastro prerogatyva; sprendžiant dėl žemės sklype esančios miško žemės dydžio, turi būti vadovaujamasi Miškų valstybės kadastro, o ne Nekilnojamojo turto registro duomenims.
30. Tokios pozicijos savo praktikoje nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Šio teismo yra pažymėta, kad tvarkant Miškų valstybės kadastro duomenis yra naudojami ir atitinkami Nekilnojamojo turto kadastro bei Nekilnojamojo turto registro duomenys; atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, jų duomenys gali nesutapti, tačiau tai savaime nereiškia, jog Miškų valstybės kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-114-552/2017). Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 139.1 punkte nustatyta, kad Nekilnojamojo turto kadastras sudaromas ir funkcionuoja, be kita ko, naudojantis Miškų valstybės kadastro informacija apie nekilnojamojo turto naudojimo apribojimus ir charakteristikas, susijusius su miškų ūkio paskirties žemės sklypų naudojimu, miško žemės ir medynų vertės nustatymu, todėl būtent Miškų valstybės kadastras laikytinas duomenų, apibūdinančių miško masyvo, miško kvartalo plotą ir ribas, pagrindiniu oficialiu šaltiniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2388-13).
31. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu ir aptarta teismų praktika, sprendžia, kad atsakovų kasacinio skundo argumentai, jog ginčo žemės sklype esančios miško (miškų ūkio paskirties) žemės plotas ir ribos turėtų būti nustatyti remiantis Nekilnojamojo turto registro (jame įregistruotų atliktų kadastrinių matavimų) duomenimis, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
32. Dėl atsakovų nurodomos aplinkybės, kad atlikus kadastrinius matavimus buvo nustatytas kitoks (tikslesnis), nei įregistruotas Miškų valstybės kadastre, miško žemės plotas, pažymėtina, kad nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai – veiksmai, kuriais nustatoma nekilnojamojo daikto tapatybė, žemės sklypo ribų posūkio taškų ir statinių fizinių ribų koordinatės, geometriniai matmenys ir techniniai nekilnojamųjų daiktų parametrai, apskaičiuojamas žemės sklypo ir jame esančių žemės naudmenų plotas ir kiti šį daiktą apibūdinantys kadastro duomenys (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 dalies 3 punktas). Taigi šiais matavimais užfiksuojami duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes (kadastro duomenys), tačiau jais nenustatoma žemės naudmenų rūšis, vienos žemės naudmenos nekeičiamos kitomis. Žemės naudojimo paskirties keitimo procedūra įtvirtinta specialiuosiuose teisės aktuose ir turi būti atliekama laikantis juose nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad atliekant kadastrinius matavimus gautų duomenų įregistravimas Nekilnojamojo turto registre negali pakeisti miško žemės teisinio statuso, sumažinti ar padidinti šios žemės plotą konkrečiame žemės sklype ir, atsižvelgiant į pakeistus duomens, sudaryti pagrindą nesivadovauti Miškų valstybės kadastro duomenimis.
33. Nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą sprendę teismai, remdamiesi byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad ginčo žemės sklype esantis pagalbinis pastatas, mažas pagalbinis pastatas, atraminės sienutės, betoninių akmenų laiptai ir mediniai laiptai pastatyti miško paskirties žemėje. Tokią išvadą teismai padarė įvertinę nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą atkūrimo dokumentus, Valstybinės miškų tarnybos pateiktus Miškų valstybės kadastro duomenis, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atlikto patikrinimo aktą, Nacionalinės žemės tarnybos pateiktus skaitmeninius rastinius ortofotografinius žemėlapius, taip pat atsižvelgdami į aplinkybes, kad A. L. buvo kreipęsis dėl miško žemės paskirties pakeitimo, tačiau jo prašymas buvo atmestas, o buvusiam ginčo žemės sklypo savininkui R. V. buvo išduotas leidimas retinti 0,60 ha ploto mišką. Bylos duomenimis, ginčo statiniai patenka į Miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d. įregistruotus ginčo žemės sklype esančius miško ir miško žemės plotus (jų duomenys atnaujinti 2013 m. lapkričio 7 d.).
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas, sprendžia, kad teismai tinkamai, išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir jais remdamiesi padarė pagrįstas išvadas (CPK 183, 185 straipsniai). Šios nutarties 33 punkte nurodyti Miškų valstybės kadastro duomenys ir kiti įrodymai patvirtino, kad ginčo žemės sklype dar iki jį įsigyjant atsakovams buvo miško žemė, ir ši aplinkybė jiems negalėjo būti nežinoma. Dėl to atmestini kasacinio skundo argumentai, kad byloje nėra duomenų apie pastatų užimtoje ginčo žemės sklypo dalyje buvusį mišką.
35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktą miško žemės apibrėžtį, miško žemei priskiriamas apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Taigi, miško žeme laikomi ir tokie plotai, kuriuose miškas faktiškai neauga. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad net ir tuo atveju, jeigu ginčo žemės sklype esančioje miško žemėje augęs miškas buvo iškirstas (išnyko) ir atliekant sklypo kadastrinius matavimus miško joje nebuvo, tai nereiškia, kad ši žemė nebėra miško žemė. Kaip buvo nurodyta šios nutarties 32 punkte, žemės paskirtis negali būti keičiama vien kadastrinių matavimų pagrindu, tai daroma laikantis specialių procedūrų. Dėl nurodytų išvadų netenka teisinės reikšmės kasacinio skundo argumentai, kad byloje nėra savavališką miško kirtimą ar kitokią neteisėtą veiklą, siekiant mišką paversti kitomis naudmenomis, patvirtinančių įrodymų. Minėta, kad miško žemė išlaiko tokį savo statusą, net jei konkrečiu metu joje ir nėra medžių (jie buvo iškirsti ar išnyko), – tokiu atveju kyla miško žemės savininko pareiga atkurti mišką (Miškų įstatymo 15 straipsnio 2, 4 dalys).
36. Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad Valstybinės miškų tarnybos dokumentai parengti netikslios kartografinės medžiagos pagrindu, o Miškų valstybės kadastro duomenys kelia abejonių dėl jų tikslumo. Šiame kontekste pažymėtina, kad Miškų valstybės kadastro duomenys formuojami teisės aktuose nustatyta tvarka. Remiantis Miškų valstybės kadastro nuostatų 7 punktu, kadastrą sudaro miško masyvų duomenų bazė, suformuota naudojantis sklypų duomenų baze, sudaryta valstybinės miškų inventorizacijos duomenų pagrindu. Kadastro žemėlapis yra Miškų valstybės kadastro duomenų bazės sudėtinė grafinė dalis. Kadastro žemėlapyje nurodomos miško masyvo ribos ir padėtis 1994 metų Lietuvos koordinačių sistemoje (LKS-94), miško masyvą sudarantys kvartalai, sklypai, jų kiekybinės ir kokybinės savybės. Ši informacija pateikiama žodžiais, skaitmenimis, grafiniais elementais. Kadastro žemėlapis sudaromas ortofotografinių žemėlapių pagrindu (Miškų valstybės kadastro nuostatų 20 punktas). Asmenims turint duomenų, jog Miškų valstybės kadastro duomenys yra galimai netikslūs, jie gali būti pakeisti (patikslinti) asmeniui nustatyta tvarka kreipusis į Miškų valstybės kadastro tvarkymo įstaigą ir pateikus prašymą ištaisyti klaidingus duomenis (plačiau žr. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų rinkimo, saugojimo ir teikimo tvarkos aprašą, patvirtintą Valstybinės miškotvarkos tarnybos direktoriaus 2004 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 34-04-G, taip pat jį pakeitusį Duomenų teikimo Miškų valstybės kadastrui ir jų keitimo tvarkos aprašą, patvirtintą Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 198-13-V).
37. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovai, manydami, jog Miškų valstybės kadastre įregistruotas ginčo žemės sklype esančios miško žemės plotas yra netikslus, pirmiau nurodyta tvarka būtų kreipęsi į Valstybinę miškų tarnybą dėl miško ploto patikslinimo, pateikę tokį savo prašymą pagrindžiančius duomenis ir jiems nepagrįstai būtų atsisakyta tai padaryti. Atvirkščiai, iš bylos medžiagos matyti, kad Miškų valstybės kadastro duomenų tikslumas buvo įvertintas atlikus patikrinimą vietoje, dėl jo surašytas 2015 m. spalio 22 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. 948. Dėl to nagrinėjant bylą vadovautinasi oficialiais Miškų valstybės kadastro duomenimis.
38. Atsakovai kasaciniame skunde nurodo, kad Valstybinės miškų tarnybos pažymose pateikti skirtingi duomenys apie ginčo žemės sklype esančio miško plotą (vienoje pažymoje – 0,72 ha, kitoje – 0,60 ha). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal šiuose dokumentuose nurodytus duomenis, ginčo žemės sklype esanti miško žemė užima ne mažesnę kaip nuosavybės teisės į žemę atkūrimo dokumentuose nurodytą 0,60 ha ginčo žemės sklypo dalį ir gerokai didesnę dalį nei ieškovų įrodinėjamas kadastrinių matavimų dokumentuose nurodomas faktiškai mišku apaugęs plotas (0,3790 ha). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, Valstybinės miškų tarnybos pažymose pateiktus duomenis įvertinę kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, pagrindžiančiais ginčo žemės sklype esančią miško žemės dalį (2008 m. lapkričio 24 d. parengtą ginčo žemės sklypo abrisą, sklypo eksplikaciją, sklypui nustatytas specialiąsias naudojimo sąlygas, skaitmeninius rastinius ortografinius žemėlapius, kt.), pagrįstai nekonstatavo jų trūkumų (netikslumų), dėl kurių būtų galima abejoti Valstybinės miškų tarnybos pateiktų duomenų patikimumu. Iš pirmiau nurodytų vaizdinių bylos duomenų (planų, žemėlapių) ir teismo išvykstamojo posėdžio metu nustatytų aplinkybių, kad ginčo statiniais apstatytą žemės sklypo dalį iš visų pusių supa miškas, greta auga miško augalija, iki plynos vietos taip pat reikia važiuoti mišku (šios nutarties 9 punktas), patvirtinančių, jog prie ežero esanti ginčo žemės sklypo dalis pateko į ežerą juosiančio miško juostą, darytina išvada, kad atsakovų argumentai apie ginčo žemės sklype esančio miško ploto netikslumus (0,72 ha ar 0,60 ha) nėra reikšmingi sprendžiant, jog prie ežero esanti statinių užimta žemė yra miško paskirties žemė.
39. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus, konstatuoja, kad kasaciniame skunde, be argumentų, kuriais, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, netinkamai aiškinama registrų ir kadastrų duomenų sąveika, atsakovai nepateikė kitų pagrįstų argumentų, dėl kurių būtų galima spręsti, jog ginčo statiniai pastatyti ne miško paskirties žemėje, dėl to skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalis, kurioje konstatuota, kad ginčo statiniai pastatyti miško paskirties žemėje, paliktina nepakeista.

Dėl statybų miško žemėje neteisėtumo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo

40. Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas; miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, priskiriama miškų ūkio paskirties žemei (Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį.
41. Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 1 d. nutarime ir 2006 m. kovo 14 d. nutarime byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04 yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į ekologinę, socialinę ir ekonominę miško reikšmę aplinkai, miškams, kaip ypatingiems nuosavybės teisės objektams, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas, lemiantis miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus.
42. Konstitucinio Teismo pirmiau nurodytame 2006 m. kovo 14 d. nutarime taip pat konstatuota, kad Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608, 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.
43. Lietuvos vyriausias administracinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose, kuriose sprendžiami statybų miško (miškų ūkio paskirties) žemėje teisėtumo klausimai, formuoja nuoseklią praktiką, jog, vadovaujantis šios nutarties 42 punkte nurodytu Konstitucinio Teismo išaiškinimu bei šios nutarties 40 punkte nurodytomis Miškų ir Žemės įstatymų nuostatomis, tokios paskirties žemėje gyvenamųjų ir su jais susijusių pastatų statyba draudžiama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-206/2008; kt.).
44. Ginčą šioje byloje nagrinėję teismai, remdamiesi pirmiau nurodytomis Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatomis, teismų praktika, konstatavo, kad statinių statyba ginčo žemės sklype esančioje miško paskirties žemėje nebuvo galima, bei pripažino negaliojančiais statybos leidimą ir su juo susijusius dokumentus (šios nutarties 2.1–2.7 punktai). Ši teismų išvada kasaciniu skundu neskundžiama, todėl, nekonstatavusi pagrindų paržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1,2 dalys), teisėjų kolegija dėl jos nepasisako.
45. Šiame kontekste tik atkreiptinas dėmesys į atsakovų argumento, kad statybos ginčo žemės sklype yra galimos pagal specialius teritorijų planavimo dokumentus – šios nutarties 7.3 punkte nurodytą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, kurio ieškovas neginčijo ir dėl kurio teisėtumo teismai nepasisakė, nepagrįstumą. Anot atsakovų, nurodytas dokumentas galiotų net ir panaikinus ieškovo ginčijamus aktus, taigi statinių statyba ginčo teritorijoje būtų galima. Nesutikdama su šiuo atsakovų argumentu teisėjų kolegija nurodo, kad, teismams konstatavus statybų ginčo žemės sklype esančioje miško žemėje neteisėtumą ir teisėjų kolegijai šioje nutartyje tokios jų išvados nepaneigus, teismų procesinių sprendimų dalis dėl ginčo statybų neteisėtumo įsiteisės ir įgis res judicata (įsiteisėjęs teismo sprendimas) galią. Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Dėl to pripažintina, kad atsakovų kasaciniame skunde nurodoma situacija dėl naujų statybų ginčo žemės sklype esančioje miško žemėje galimumo (šios nutarties 20.3 punktas) yra hipotetinė, nesuderinama su teisėtumo principu ir todėl negalima.
46. Teismai, statybą ginčo žemės sklype esančioje miško žemėje pripažinę neteisėta ir panaikinę statybą leidžiančius dokumentus, spręsdami dėl pagalbinio pastato neteisėtos statybos padarinių, atsakoves Trakų rajono savivaldybės administraciją ir Nacionalinę žemės tarnybą pripažino kaltomis Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme ir įpareigojo jas kartu su atsakovais atlyginti neteisėtos statybos padarinių pašalinimo išlaidas, įpareigojo atsakovus per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka bendromis lėšomis nugriauti pagalbinį pastatą ir sutvarkyti statybvietę. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nenustatinėjo aplinkybės, kas yra kaltas dėl neteisėto statybas leidžiančio dokumento išdavimo, tačiau nurodė, jog statybos padarinius turi pašalinti asmuo, kurio žemėje yra pastatyti neteisėti statiniai ir kuris yra jų savininkas. Teismai taip pat patenkino ieškinio dalį dėl mažo pagalbinio pastato, atraminės sienutės, betoninių akmens laiptų ir medinių laiptų statybos pripažinimo neteisėta bei atsakovų įpareigojimo per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis nugriauti šiuos statinius ir sutvarkyti statybvietę.
47. Atsakovai, nesutikdami su nurodytomis teismų išvadomis, kasaciniame skunde teikia argumentus, kad įpareigojimas nugriauti statinius yra neproporcingas.
48. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ginčo statiniai pastatyti miško žemėje. Tiek statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, tiek statybų pradžios ir užbaigimo metu galiojo ir tebegalioja Miškų įstatymas, kuriame nustatytas teisinis reglamentavimas neleido statybų miškų (miškų ūkio paskirties) žemėje. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktuose nustatyti ginčo žemės sklype esančios miško žemės naudojimo ribojimai (be kita ko, statybos leistinumo aspektu) nėra savitiksliai, jie nulemti miško, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto, statuso, pagrįsti būtinumu užtikrinti racionalų ir tikslingą jo išteklių naudojimą (šios nutarties 41–42 punktai). Miško ištekliai yra riboti, todėl negali būti naudojami ne pagal paskirtį. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis priimant šią nutartį galiojančio statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą reglamentuojančio Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktų nuostatomis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės pašalinti neteisėtos statybos padarinių nenugriaunant statinių.
49. Statinio nugriovimas, kaip neteisėtų statybų šalinimo priemonė, esant tam tikroms aplinkybėms, pripažįstamas proporcingu ir EŽTT jurisprudencijoje. EŽTT 2007 m. lapkričio 27 d. sprendime byloje Hamer prieš Belgiją, peticijos Nr. 21861/03, buvo pažymėta, kad ekonomikos (finansiniai) imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą.
50. Atsakovai kasaciniame skunde taip pat ginčija teismų procesinių sprendimų dalį, kuria jie įpareigoti nugriauti ginčo statinius nenustačius jų nesąžiningų veiksmų dėl neteisėto statybas leidžiančių dokumentų išdavimo ir nuosavybės registravimo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nenustatė už neteisėtas statybas atsakingo subjekto, nesprendė nugriovimo išlaidų paskirstymo klausimo, nepagrįstai perkėlė atsakovams visą naštą dėl valstybės padarytų klaidų, remiamasi EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendimu byloje Tumeliai prie Lietuvą, peticijos Nr. 25545/14.
51. EŽTT sprendime byloje Tumeliai prie Lietuvą konstatavo Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimą. Minėtoje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl įpareigojimo nugriauti neteisėtai pastatytus statinius (panaikinus statybą leidžiantį dokumentą). Nusprendęs, kad įpareigojimas nugriauti neteisėtai pastatytus statinius atitiko teisėtumo kriterijų ir juo buvo siekiama teisėtų bendrojo intereso tikslų, EŽTT vis dėlto pripažino proporcingumo principo pažeidimą. Teismas priminė, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. Teismas nurodė, kad Lietuvos nacionaliniai teismai nesvarstė dėl pareiškėjams uždėtos naštos nugriauti statinius sumažinimo; nepaaiškino, kaip griovimo išlaidos turėjo būti padalytos tarp statytojų (pareiškėjų) ir valstybės institucijų (Molėtų savivaldybės ir Utenos aplinkos apsaugos departamento); neanalizavo pareiškėjų atsakomybės laipsnio, lyginant su kelių valstybės institucijų atsakomybės laipsniu. Teismas konstatavo, kad valstybės institucijos reikšmingai prisidėjo prie pareiškėjų situacijos, tačiau pareiškėjams teko tokia pati, jei ne didesnė, našta nei valstybės institucijoms.
52. Teisėjų kolegija nurodo, kad ginčijami teismų procesiniai sprendimai priimti laikantis tuometinės kasacinio teismo praktikos, kurioje buvo pripažįstama, jog, nesant byloje reikalavimo nustatyti kaltus asmenis, teismas, spręsdamas dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo, neturi pareigos savo iniciatyva (lot. ex officio) nustatyti kaltų asmenų, kurių lėšomis turi būti šalinami statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai, nes pagal įstatymą įpareigotas savo lėšomis nugriauti statinį užsakovas (statytojas) vėliau gali kreiptis į teismą dėl griovimui išleistų lėšų priteisimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2013; 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-469-611/2015).
53. Svarbu pažymėti, kad naujausioje kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT sprendimą byloje Tumeliai prie Lietuvą, laikomasi pozicijos, jog statybos padarinių pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą šalinimo būdas, kai kalti dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenys nenustatomi, o statytojas įpareigojamas savo lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius, akivaizdžiai neatitinka EŽTT praktikoje nurodytų standartų ir pažeidžia Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatas, dėl kurių pažeidimo panašioje byloje jau yra pasisakęs EŽTT. Minėta, kad EŽTT nurodė, jog valdžios institucijos klaidas, net ir padarytas dėl jų pačių nerūpestingumo, turi taisyti neužkraudamos neproporcingos naštos asmenims. Statytojo įpareigojimas dėl lėšų, panaudotų neteisėtoms statyboms nugriauti, išsiieškojimo kreiptis į teismą ir pradėti kitą teismo procesą, patiriant dar daugiau laiko ir kitokių išlaidų, neatitinka proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, be to, valstybės institucijoms tenkanti dėl padarytos klaidos našta perkeliama būtent galimai nesusijusiems su neteisėtu statybos leidimo išdavimu asmenims. Dėl to byloje panaikinus statybos leidimą ir taikant teisinius padarinius turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos leidimo išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai lėmė ir statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti tokius statinius. Tuo atveju, jei būtų nustatyti kelių asmenų (statytojų, valstybės institucijų) neteisėti veiksmai, teismas turėtų analizuoti asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018 34 punktą).
54. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui atsisakius nustatyti dėl neteisėto statybas leidžiančio dokumento išdavimo kaltus subjektus ir įpareigojus atsakovus A. ir J. L. nugriauti pagalbinį pastatą savo ir Trakų rajono savivaldybės administracijos bei Nacionalinės žemės tarnybos lėšomis, o mažą pagalbinį pastatą, atraminę sienutę, betoninius akmens laiptus ir medinius laiptus – savo lėšomis, bei apeliacinės instancijos teismui nepasisakius dėl A. ir J. L. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, nebuvo spręsta dėl asmenų, kaltų dėl neteisėto statybą leidžiančio dokumento išdavimo.
55. Nustačius, kad skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalys dėl įpareigojimo nugriauti ginčo statinius įvykdymo (dėl neteisėtų statybų kaltų asmenų nustatymo, statinių griovimo išlaidų paskirstymo kaltiems asmenims) neatitinka pirmiau aptartos EŽTT ir naujausios kasacinio teismo praktikos, taigi jais galimai neužtikrinta Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnyje ir Konstitucijos 23 straipsnyje garantuojama nuosavybės apsauga, šios skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalys naikintinos.
56. Kadangi nustatytų pažeidimų negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme, nes nustatant dėl neteisėto statybas leidžiančių dokumentų išdavimo ir neteisėtų statybų kaltus asmenis, jų atsakomybės už neteisėtai pastatytų statinių griovimo išlaidas dalį būtina iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, tai ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).
57. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas dėl neteisėtų statybų kaltus asmenis, turėtų įvertinti, kaip (kokia apimtimi) valstybės institucijos prisidėjo prie statybos miško žemėje draudimo pažeidimo išduodant statybos leidimą ir su juo susijusius dokumentus, kadastrinių matavimų, kuriais sumažintas ginčo žemės sklype esančios miško žemės plotas, patvirtinimo ir jų duomenų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, kitas reikšmingas su institucijų pareigų vykdymu (neveikimu) susijusias aplinkybes ir dėl jų šioms institucijoms tenkančią neteisėtai pastatytų statinių griovimo išlaidų dalį. Taip pat turėtų būti įvertinta, ar atsakovai A. ir J. L. tinkamai vykdė miško savininko pareigas prižiūrėti, atkurti mišką (pagal galimybes nustatyta, ar nebuvo atliekami neteisėti kirtimai, ardoma miško paklotė ir pan.), patikrinta, ar šie atsakovai neprisidėjo prie sprendimų dėl neteisėtų statybas leidžiančių dokumentų priėmimo, nustatytos kitos atsakovų A. ir J. L. kaltei dėl neteisėtų statybų (ne)buvimo pripažinti reikšmingos aplinkybės, ir, jeigu būtų nustatyta, kad dėl neteisėtos statybos yra ir šių asmenų kaltės, spręstina dėl jiems tenkančios statinių griovimo išlaidų dalies.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

58. Atsakovai kasaciniame skunde taip pat teikia argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, perrašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir nenurodydamas sutikimo su jais argumentų, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą motyvuoti apeliacinės instancijos teismo nutartį, taip pat nepasisakė dėl atsakovų apeliacinio skundo motyvų, susijusių su atsakomybės dėl nugriovimo nustatymu ir išlaidų paskirstymu.
59. CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.
60. Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
61. Teismo sprendimo motyvavimo svarba yra pabrėžta ir EŽTT praktikoje, nurodant, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30); nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91, par. 29–30). Vis dėlto tiek EŽTT, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16  d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92, par. 59–60).
62. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ištyrė prokuroro ieškinyje ir atsakovų priešieškinyje iškeltus klausimus ir dėl jų pasisakė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovų apeliacinį skundą, sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, pažymėjo, kad teismas tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
63. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl šalių procesiniuose dokumentuose keliamų esminių ginčo faktinių ir teisinių aspektų, susijusių su statinių užstatytos ginčo žemės sklypo dalies žemės paskirtimi, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo ir ginčo žemės sklype esančių statinių statybos (ne)teisėtumu, bylos dalis dėl statybos miško žemėje neteisėtumo buvo išnagrinėta teisingai, todėl vien dėl to, kad teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir tokio savo sutikimo plačiau neargumentavo, nėra pagrindo spręsti, jog dėl šios bylos dalies buvo padarytas atsakovų nurodomas esminis proceso teisės normų pažeidimas, nukrypta nuo kasacinio teismo ar EŽTT praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
64. Sutiktina su atsakovais, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl asmenų, kaltų dėl neteisėtų statybų, taip pat nugriovimo išlaidų paskirstymo, nors toks argumentas buvo nurodytas atsakovų apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijai šios nutarties 55–56 punktuose konstatavus, kad teismų procesinių sprendimų dalys dėl įpareigojimo nugriauti ginčo statinius vykdymo naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pirmiau nustatytas apeliacinės instancijos teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas bus ištaisytas ir atsakovų teisė į apeliaciją (jeigu jie nuspręstų ja pasinaudoti) bus užtikrinta teismams bylos dalį nagrinėjant iš naujo.
65. Atsakovai skunde taip pat teikia argumentus, kad teismai turėjo spręsti, ar nėra pagrindo atsisakyti ginti viešąjį interesą, remiasi teismų praktika, jog tais atvejais, kai yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo teisinių santykių, galimai pažeidžiančių viešąjį interesą, atsiradimo iki kreipimosi dėl viešojo intereso gynimo, teismas gali atsisakyti ginti viešąjį interesą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1615-858/2015).
66. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad viešasis interesas būtų ginamas, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar jis realiai buvo pažeistas, t. y. ar visuomenė (arba tam tikra jos dalis) patyrė žalą ar kitokius neigiamus padarinius. Be to, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas tenkinti ieškinį, susijusį su viešojo intereso pažeidimu, turi įvertinti, ar tokiu atveju nebus pažeista pusiausvyra tarp viešojo intereso apsaugos bei atskirų asmenų teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo, ar viešojo intereso gynimas toks pats aktualus ir svarbus visuomenei jo gynimo metu, kaip ir tada, kai buvo pažeistas (plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2013).
67. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad prokuroras kreipėsi į teismą dėl padarinių, kilusių dėl draudimo miško žemėje statyti su miškų ūkio veikla nesusijusius statinius pažeidimo, pašalinimo. Minėta, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstamas ypatingas miško statusas ir pateisinama dėl jo nustatyta griežtesnė miško (miškų ūkio) žemės naudojimo tvarka, platesnė miško apsauga. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad teismai pagrįstai ėmėsi ginti iki kreipimosi į teismą ir bylos nagrinėjimo metu besitęsiantį viešojo intereso pažeidimą – teisės aktų reikalavimų neatitinkantį ypatingą vertę visuomenei turinčios miško žemės naudojimą.
68. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės šios bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

69. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdami kasacinį skundą atsakovai sumokėjo 310 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 4235 Eur atstovavimo išlaidų. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 8,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
70. Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šioje proceso stadijoje nepriimamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria A. L. ir J. L. įpareigoti per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Trakų rajono savivaldybės administracijos ir savo lėšomis nugriauti pagalbinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę, taip pat savo lėšomis nugriauti mažą pagalbinį pastatą, atraminę sienutę, betoninius akmens laiptus ir medinius laiptus (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę, ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį, kuria pirmiau nurodyta Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalis palikta nepakeista, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmams.

Kitą Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Danguolė Bublienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                            Sigita Rudėnaitė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                            Algirdas Taminskas